ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ
APIE PIRMĄJĮ KNYGŲ PIRATĄ LIETUVOJE Dr. Tomas Petreikis
Intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo priežastimi šiandien dažnai nurodome neatsakingą skaitmeninių technologijų naudojimą, užmiršdami, kad tai yra susiję su XV a. pab.–XVI a. vykusia sparčia spaudos pramonės plėtra, sudariusia galimybes greitai tiražuoti spausdintą žodį. XVI a. viduryje toks piratavimas su pirmosiomis spaustuvėmis pasiekė ir Lietuvą. Krokuvos spaustuvėse subrendęs Stanislovas Murmelijus 1558 m. į Lietuvos Brastą atvyko tęsti pirmtako Bernardo Vojevudkos veiklos. Šalia Reformacijos plėtrai reikalingų užsakymų vykdymo jis turėjo pajamų ir iš piratinės spaudos. Tiesa, ne ši spauda išgarsino S. Murmelijų, bet tai yra jo biografijos dalis.
Piratavimo reiškinys toks pat senas, kaip ir spaudos istorija. Nuo jo buvo ginamasi spaustuvėms teikiant valdovų privilegijas, jų pažeidėjams grasinant bausmėmis ir finansinėmis sankcijomis. O kad nusižengimą įrodyti būtų lengviau – popieriaus fabrikai privalėjo ženklinti savo produkciją firminiais vandenženkliais. Vis dėlto susekti pažeidėjus ir nusižengimą įrodyti teisme būta menkų galimybių, todėl nesąžiningi spaustuvininkai galėjo pelnytis spausdindami populiarius, skaitytojų ieškomus leidinius. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spaustuvės kūrėsi sunkiai, privačiomis pastangomis. Valdovams neremiant, kitaip ir būti negalėjo. Tokiu būdu buvo ginamas Krokuvos spaustuvių monopolis. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas Pranciškus Skorina, 1522–1525 m. Vilniuje išspausdinęs vos du leidinius bažnytine slavų kalba, nutraukė savo veiklą. Keletą dešimtmečių Lietuvos didikai savo leidinius spausdino Krokuvoje. Reformacijos Lietuvoje veidas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis su valdovo Žygimanto Augusto žinia Lietuvos Brastoje 1553 m. įkūrė spaustuvę, duodamas pradžią nenutrūkstamai spaudos 20
istorijai Lietuvoje. Ši Krokuvos spaustuvininko B. Vojevudkos vadovaujama spaustuvė privilegijos neturėjo, teisiškai savo produkcijos nuo perspausdinimo nesaugojo. Saugoti ir nereikėjo, nes spaustuvę gynė M. Radvilos Juodojo globa. Kita vertus, Reformacijos raštai nebuvo visuotinai paklausūs, todėl saugoti juos nuo Lenkijos ar Prūsijos spaustuvininkų neturėta tikslo. Nefiksuota ir atvejų, kad tokių incidentų būtų įvykę. 1554 m. B. Vojevudkai nuskendus, po kurio laiko į Lietuvos Brastą atvyko kitas patyręs Krokuvos spaustuvininkas – S. Murmelijus. Spėjama, kad jis buvo olandų kilmės, gimęs apie 1520 metus. Spaustuvininkas profesinių įgūdžių įgijo maždaug nuo 1540 m. dirbdamas kažkurioje Krokuvos spaustuvių. Tais metais vedė spaustuvininko Walento našlę Anną Foltynową, bet santuoka nenusisekė ir Anna 1543 m. išvyko į Vengriją. Po penkerių metų grįžusi su vaiku, S. Murmelijaus nebuvo priimta. Sutuoktinis ją kaltino neištikimybe, todėl norėjo nutraukti santuoką, bet bažnytiniu keliu to padaryti nepavyko. Lietuvos Brastoje S. Murmelijus galėjo atversti naują gyvenimo lapą. Naujoje vietoje dirbo nuo
