POKALBIS
Lara Lempertienė Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro skaitykloje, 2020 m. Kadras iš laidos „Vilniaus Gaono palikimas“ (ciklas „Lietuva pasaulio atmintyje“)
LARA LEMPERTIENĖ: „Šiandien Nacionalinė biblioteka yra tarp Lietuvos judaikos saugotojų ir tyrėjų lyderių“
„Labai džiaugiuosi, kad ir Nacionalinė biblioteka, ir jos įvaizdis pradedamas vis dažniau sieti su judaika ir judaikos tyrimais“, – pabrėžė dr. Lara Lempertienė, kai susitikome pokalbio jos gautos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2020 m. premijos proga. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė apdovanota už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus ir praktinę veiklą bibliotekose. Pasak L. Lempertienės, ši premija yra Nacionalinės bibliotekos pastarųjų metų įdirbio judaikoje ir dėmesio būtent šiai sričiai įvertinimas. Judaikos tyrimų centro vadovė džiaugiasi, kad šiandien Lietuvos nacionalinė biblioteka judaikos srityje šalies ir tarptautiniu mastu yra viena iš pagrindinių atminties institucijų ir stambesnių archyvų. Ar galima sakyti, kad šis Jūsų įvertinimas yra išskirtinis – esate apdovanota už darbus judaikos srityje. Negaliu nesutikti. Iš tikro tai yra pirmas kartas, kai Kultūros ministerija premiją asmeniui įteikė už darbus ir veiklą judaikos srityje. Kiek man žinoma, tokio specifinio apdovanojimo (judaikos srities – D. C.) Kultūros ministerija dar nebuvo teikusi. Ir nebūtų galėjusi teikti, jeigu Nacionalinė biblio teka prieš kelerius metus nebūtų pritarusi Judaikos tyrimų centro steigimui, nepalaikytų mūsų veiklos, kiekvieną kartą patvirtindama, kad judaikos paveldas bibliotekai yra svarbus. Ta proga norėčiau priminti, kad prieš kokius dešimt metų buvusi Nacionalinės bibliotekos judaikos darbo grupės vadovė Esfira Bramson-Alpernienė už veiklą tautinių mažumų srityje buvo įvertinta Tautinių mažumų departamento padėkos raštu. Vadinasi, 2017 m. gegužę Nacionalinėje bibliotekoje atidarytam Judaikos tyrimų centrui pamatus paklojo Jūsų minėta judaikos darbo grupė? Be abejonės. Negana to – ir ponia Alpernienė, ir ponia Enrika Račkovska, ir ponia Birutė Kurliandskienė buvo mano mokytojos. Tiesa, tuo metu judaikos darbo grupė kaip padalinys bibliotekos struktūroje neegzistavo. Laikui bėgant, buvo įvairių struktūrinių permainų, bet niekada nebuvome įvardyti kaip judaikos skyrius. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės, kuriuos čia paminėjau, nedirbo judaikos darbų. 10
Prie jų vėliau prisidėjo Rūta Eglinskienė (dabar bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus vadovė – D. C.), kai perėmė Račkovskos pareigas. Ji taip pat daug padarė, kad judaikos kolekcija turėtų savo vietą biblio tekoje, kad joje esantys leidiniai būtų suprasti kaip specifiniai judaikos leidiniai. Darbo su senąja knyga principų mokiausi iš Retrospektyviosios bibliografijos skyriaus vadovės Virginijos Savickienės, kitų šio skyriaus specialistų. Yra dar vienas žmogus, su kuriuo tiesiogiai nesusidūriau, bet kurį laikau viso to pradininku. Tai – Antanas Ulpis. Iš atsiminimų, kuriuos surinko ponia Alpernienė, mes žinome, kad jis puikiai suprato, koks pavojus po karo grėsė judaikos kolekcijoms, nes sovietai nevertino žydų paveldo, kaip nevertino bet kokio kito tautinio paveldo. Iš ponios Račkovskos ir kitų darbuotojų atsiminimų suvokiau, kad Ulpis neoficialiai, patyliukais liepė kvalifikaciją turintiems žmonėms, to meto Knygų rūmų darbuotojams, po trupučiuką dirbti su tomis kolekcijomis. Tą pačią politiką tęsė Algimantas Lukošiūnas: jis oficialiai pakvietė specialistus dirbti su judaikos kolekcija ir taip, galima sakyti, subūrė mano minimą judaikos darbo grupę. Mes niekada nepamiršime pirmtakų. Šitie žmonės pratęsė kitų žmonių, kurie prieš karą rinko šias kolekcijas, gelbėjo jas karo metu, darbą. Suvokti tokią grandinę, ypač kai dalies ją sudariusių žmonių jau nėra tarp gyvųjų, yra didelis įpareigojimas ir atsakomybė.
