M E N U
A K I M I R K Ą
Ž A V I N G Ą
78
2 O 2 1
/
4
Ėmė rastis žmonės, pasidarė linksmiau, kad visgi ne vieni likom. Ir taip po truputį išdrįsdavom išeiti, pasikalbėti su žmonėmis. Iš radijo pranešimų žinojom, kad vokiečiai pasitraukė iš Vilniaus, kur vyko didžiuliai mūšiai, apie savaitę laiko sovietai su vokiečiais kovėsi. Man atrodė, kad to gražuolio mano išsvajoto Vilniaus nebeliks. Viskas buvo neaišku. Su dideliu siaubu galvojau apie savo Kauno teatrą. Iš bombordavimų atrodė, kad nebeliko ne tik teatro, bet ir jo pamatų. Taip efektingai pradėjau jame savo darbus! Kas dabar?! Bet ne viskas buvo taip blogai. Teatras liko. Po truputį pradėjom bendrauti su žmonėmis, ėmėm priprasti prie minties, kad prasidėjo nauja okupacija. Vaikščiojo baisūs pajuodę kariškiai, panašūs į mongolus, bet jie tik pasyviai dairėsi. Matėsi, kad jiems nejauku. Aš, kaip vyriausioji duktė, susiruošiau apsižvalgyti į miestą. Žmonės kalbėjo, kad bus išduodamos naujos maisto kortelės. Lėkiau lengvai kaip paukštė, nes buvau labai sublogusi. Bet jaunystė ir žingeidumas nešė mane tartum ant sparnų. Pirmiausia bėgau žemyn iš Zanavykų gatvės Kauko laiptais prie savo teatro. Širdis plakė, nebesitikėjau nieko rasti. O gi štai – stovi kaip stovėjęs. Dieve, kokia laimė! O ten – jau nemažai žmonių. Mūsų baltaplaukis sargas pasitiko, renkasi buvę artistai. Atsidarius teatrui, visi likę gyvi ir neišblaškyti karo audros po įvairias
pasaulio šalis, susirinkome. Visus surašė, yra ir Kipras Petrauskas, ir Mykolas Bukša. Greitai susikūrė nauja administracija. Ant skelbimų lentos atsirado nauji skelbimai. Paaiškėjo, kad gana didelė dalis artistų išbėgo į Vakarus. Iš teatro išvyko Brinka, Valiukas, Pilka ir dar keletas, bet kiti, patys geriausi aktoriai, liko. Iš operos išvyko sopranai: Kardelienė, Dambrauskaitė, Augaitytė, Grigaitienė, Radzevičiūtė, Kalvaitytė, Zaunienė, iš vyrų – Puškorius, Sprindis, Kutkus, Nauragis, Santvaras ir kiti. Tačiau nemažai dar ir liko. Rudeniop jau visa Lietuva buvo „išvaduota“, prasidėjus teatro sezonui, vėl dirbau dramos aktore, kai kurie spektakliai buvo atnaujinti, į išbėgusiųjų vietas įvesti nauji aktoriai. Atsirado agitatorių, skelbusių, jog atėjo „išvaduotojai”, kad mus išgelbėjo, kad gyvenimas bus puikus. Labai operatyviai veikė mūsų valdžios pareigūnai. Atsidarė universitetas, konservatorija. Aišku, gyvenimas sparčiai keitėsi į gerąją materialinę pusę, atsidarė komiso parduotuvės, galėjai nors kažką vėl nusipirkti. Man pasisekė, nusipirkau koncertinę suknelę, tamsiai mėlyną „parčia”. Buvau labai patenkinta, nes gyvenime dar nebuvau tokios suknelės turėjusi, mano pirma taip reikalinga koncertinė suknelė. Bėgau pas savo mokytoją Niną Markovną Karnavičienę, nes ilgai apie ją nieko nežinojau. Labai apsidžiaugiau suradusi ją gyvą ir sveiką.
