Kamelijų aromatas levandų lauke / Valdas Puteikis

solidus Žermonas, o toliau tik epizodiniai blykstelėjimai, įveikiami ir mažiau patyrusių dainininkų. Kaip radijo pokalbyje paskutinėmis praeitų metų dienomis minėjo muzikologė Jūratė Katinaitė, tai, kad naujametė Traviata tapo tradicija, ko gero, ir nebuvo planuota, tad ne paskutinį vaidmenį čia turbūt suvaidino ir spontaniško atsitiktinumo jėga. Taigi Traviata tarsi netyčia tapo bene svarbiausia Lietuvos istorijoje opera, o kartu, kaip pokalbyje su LNOBT generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku mintijo Tomas Venclova, – ir „nenutrūkstančiu kultūros siūlu, ryšiu su Nepriklausomybe per visas okupacijas“. Man teko pamatyti pirmąjį premjerinį vakarą, tradiciškai gaubiamą didžiausios paslapties ir jaudulio. Violetą dainavo Joana Gedmintaitė, Alfredą – Merūnas Vitulskis, Žoržą Žermoną – Vytautas Juozapaitis. J. Gedmintaitės kuriamos Violetos charakteryje ryškiausia jautrioji, tragiškoji pusė, žaismei vietos lieka mažiau. To, tiesą sakant, pirmajame operos veiksme kiek trūko, kad ir su M. Vitulskiu traukiant šventiškąjį Libiamo... Jaudulys ir muzikinės medžiagos pobūdis, ko gero, lėmė (tą pastebėjo ir savo recenzijose nurodė ir kai kurie kiti kolegos), kad J. Gedmintaitė vokaliai solidžiau pasirodė antroje operos dalyje. Apskritai, kiek teko pastebėti, šiai solistei scenoje akivaizdžiai lengviau sekasi kentėti, nei džiaugtis. Visgi švelnaus liūdesio apgaubta jos Violeta padarė gana neblogą įspūdį. Beje, kaip ir M. Vitulskis, kuriam Alfredą dainuoti tinka. Išskyrus keletą labiau įtemptų natų, iš esmės jis partiją atliko užtikrintai. Tiesa, sceninė solisto laikysena kartais rodėsi kiek pernelyg egzaltuota, stokojanti natūralumo, tos nuoširdžios meilės, kuria dega Alfredas. Gal tai lėmė ir kai kurie režisūriniai spektaklio trūkumai, kurių neužmaskuoja net pribloškianti vizualioji prabanga? Į Operos teatro sceną Žermono vaidmeniu sugrįžęs V. Juozapaitis laikėsi tvirtai. Tik retsykiais atrodė tarsi nužengęs iš kito laiko: nežinau, ar režisūrinis užmojis buvo paryškinti, kad Žermonas atstovauja kitai kartai, siekiant priešpriešinti jį jaunoms įsimylėjusioms širdims, ar paties solisto sceninė laikysena vietomis pasirodė kiek manieringa. Iš mažesniųjų vaidmenų įsiminė solidus Baronas Diufalis – Liudas Norvaišas, taip pat įtaigiai jautri Anina – ne pirmą sykį aktoriniu meistriškumu žavinti Monika Pleškytė. Smagu yra ir toliau džiūgauti dėl orkestro. Nors kai kas pastebėjo orkestro ir solistų pusiausvyros trūkumų, mane taip užhipnotizavo ypač subtiliai interpretuota Traviatos įžanga, kad nedidelius netikslumus pirmąjį operos vakarą ramia širdimi atleidau. Labai džiugu, kad orkestras taip auga: įveikęs Rožės kavalieriaus

Violeta – Joana Gedmintaitė, Alfredas – Merūnas Vitulskis, Grenvilis – Kšištof Bondarenko, Žermonas – Vytautas Juozapaitis

partitūros iššūkį, susidūręs su gerokai paprastesne Traviatos muzikine medžiaga, jis jau galėjo sutelkti dėmesį į niuansų, subtilaus skambesio paieškas. Pagyrų ir padėkų čia tikrai vertas spektaklio muzikos vadovas Ričardas Šumila, aptariamąjį vakarą stovėjęs prie dirigento pulto. Artėjant gražiausioms metų šventėms, graibstyte graibstomi Spragtuko, tapusio nepamainoma šventine tradicija, bilietai. Neabejoju, kad sugrąžintoji naujametė Traviata sulauks panašaus likimo: paskutinę metų dieną puošniausiomis suknelėmis ir kostiumais vilkintys, perlų vėriniais ir fantazijomis pasidabinę ponios ir ponai rinksis į Operos teatrą, kels šampano taures ir stebės Violetos Valeri ir Alfredo Žermono meilės istoriją. Juk net tragiška jos baigtis byloja apie amžiną šviesos troškimą ir geresnės ateities viltį, ką puikiai įkūnija Verdi muzikos grožis.

Violeta – Viktorija Miškūnaitė

Kamelijų aromatas levandų lauke

Ketvirtas premjerinis pasimatymas su Traviata sutapo su istoriniu faktu: tai buvo 800asis šios daugybę kartų nuo 1920 m. Lietuvoje statytos operos spektaklis, kuriame vaidino antroji naujojo pastatymo atlikėjų sudėtis, o pagrindinius vaidmenis kūrė Viktorija Miškūnaitė (Violeta) ir Mickaelis Spadaccini (Alfredas). Mūsų nacionalinės operos šimtmečio gimtadienis, kaip ir pats muzikinis operos žanras, sinonimiškai siejamas su Giuseppe’s Verdi Traviata: kai tariame Traviatos pavadinimą, galvojame apie operą apskritai, o kai kalbame apie operą, neišvengiamai mintyse suskamba

kultinė scena Pakelkime taurę linksmybių... Jau socialiniuose tinkluose esu rašęs, kad man ši Traviatos premjera kelia begalę teigiamų asociacijų ne tik dėl itin kokybiško, vertinant visais operos žanro parametrais, spektaklio, bet ir dėl daugelio kitų Traviatos orbitoje skriejančių dalykų. Pirmiausia, operos talismanu tapo itin solidžiai išleista ir aukščiausią estetinę vertę (tiek turinio, tiek formos požiūriu) turinti bei katalogui prilygstanti naujosios operos programėlė. Belaukiant spektaklio, ji veikia kaip stiprus pažadas, kad naujasis Traviatos pastatymas nebus atsitiktinė sėkmė. Kita vertus, kai ketvirtas premjerinis spektaklis pradedamas aštuoniasdešimtmetį švenčiančio mūsų operos tenoro Gedimino Pamakščio, scenoje dainavusio 1968–2004 m. ir ne kartą atlikusio Alfredo vaidmenį, pagerbimu, supranti, kad Traviata neturi griežto meninio įrėminimo ir prasideda toli gražu ne nuo Violetos salone besilinksminančių svečių, o baigiasi toli gražu ne jos mirtimi ir levandų laukų scena, simbolizuojančia išėjimo finalą, – Traviata mūsų kultūrinį lauką veikia kur kas plačiau, faktais ir artefaktais užgriebdama operos šimtmečio istoriją. Štai šiandien V. Miškūnaitė prisimena, kad kai dar buvo vaikas, jos mama, grįžusi į Šiaulius iš Vilniaus, pasakojo buvusi operoje ir mačiusi tokios neregėtos prabangos Traviatą, kad nuo tų „žvilgančių šviestuvų, suknelių ir audringų balsų svaigo galva“... Taigi sugrįžimas: lapkričio 20-ąją Viktorijos mama vėl sėdėjo salėje, tik šįkart klausėsi dramatiškų Violetos arijų, atliekamų dukros... Koloratūrinis sopranas V. Miškūnaitė Violetos vaidmenį jau yra išmėginusi keturiuose skirtinguose Traviatos pastatymuose: 2009-aisiais LNOBT su kinų režisieriumi Chenu Shi-Zhengu; vėliau, stažuodamasi Šveicarijoje, vokiečių režisieriaus Peterio Konwitschny rengtose kūrybinėse dirbtuvėse, Violetos vaidmenį ji išaugino iki rimto spektaklio, rodyto Zalcburge; dar – Latvijos nacionalinėje operoje, vadovaujant režisieriui Andrejui Žagarui, kai teko pavaduoti negalėjusias dainuoti latvių operos žvaigždes Kristine Opolais ir Mariną Rebeką; galiausiai – ši mūsų premjera, režisuota italų operos meistro Fabio Ceresos. Apie pirmą susidūrimą su Violetos vaidmeniu daugiau nei prieš dešimt metų Viktorija kalba kaip apie „plastikinį jausmą, staigų įšokimą į naktinę aplinką, kurioje linksminasi laisvo elgesio merginos“, kaip apie erotikos ir juslingumo prisotintą meno kūrinį, tiesa, šiek tiek

pataikaujantį publikai norint parodyti neva itin šiuolaikišką Violetos likimą. Tačiau arčiausiai šiuolaikiškumo, išlaikant aukšto lygio kasdienybės estetiką, Viktorijai buvo antroji Violeta, kuriama Ženevoje su P. Konwitschny. Šio operos meistro dėka Viktorija pamatė, kaip klasika, „išlipdama iš klasikos ir patekdama į XXI amžiaus džinsinę kasdienybę“, nepraranda XIX a. suformuotų meninių principų, nepraranda muzikinės G. Verdi estetikos ir operos žanrui būdingos atmosferos. Tai kažkas panašaus, ką daugiau nei tris dešimtmečius mados namuose Chanel darė kutiurjė Karlas Lagerfeldas, itin organiškai Coco Chanel drabužio filosofiją ir estetiką derindamas su mūsų laikų poreikiais ir modernaus gyvenimo supratimu. Jis istoriškumą ir paveldą genialiai privertė suktis mūsų dienų orbitoje, išsaugodamas tai, ką vadiname istorija, bet nupūsdamas nuo tos istorijos laiko dulkes ir suteikdamas jai naują kvėpavimą. Beje, kalbėdamas apie naujojo Traviatos pastatymo kostiumus, kuriuos kūrė italų meistras Giuseppe Palella ir kuriuose, matyt, įdėta nemažai rankų darbo, turiu pasakyti lygiai tą patį: istorinio kostiumo siluetui, detalėms, naudodamasis šių dienų tekstilės technologijomis ir audinių pasiūla, jis sumodeliavo tai, ką tam tikromis užuominomis, replikomis esame matę prieš porą dešimtmečių podiumui kurtose prancūzų dizainerio Christiano Lacroix kolekcijose. Beje, šis mados metras jau daugelį metų nebeturi nieko bendra su mados industrija ir pastaruoju metu garsėja kaip operos ir kino kostiumų kūrėjas (nepamirškime idėjų, kurias jis paskolino prancūzų režisieriaus Vincentʼo Boussardʼo kurtai Leonardo Bernsteino Flora – Regina Šilinskaitė, Alfredas – Mickaelis Spadaccini

Baronas – Liudas Norvaišas, Violeta – Viktorija Miškūnaitė, Flora – Regina Šilinskaitė

operetei Kandidas). Po spektaklio V. Miškūnaitė prisipažins, kad grožis ir XIX a. estetika verčia šiek tiek pakentėti, kad suknelių svoris ir aukštakulniai bateliai liepia nepamiršti pusiausvyros, o taliją išryškinantis korsažas atliekant gana sudėtingas arijas (tarkim, finalinę pirmo veiksmo) įpareigoja „nepamiršti kvėpavimo“. Mados kritikas Aleksandras Vasiljevas, neabejoju, paantrintų, kad grožis reikalauja kentėti, o operos kritikas tokius kostiumus laikytų „natūralia scenine artisto būsena“, tiesa, nuo jos atpratusiems ir jau pripratusiems prie nūnai vis dažniau regimų modernių ir demokratiškesnių scenos apdarų tai gali pasirodyti problema. Tačiau ne V. Miškūnaitei: jos veržliai vokalinei laisvei, aukšto lygio muzikinei estetikai ir dinamiškam sceniniam judesiui nekliudė nei kostiumai, nei scenografija. Pakalbintas jos scenos partneris M. Spadaccini, atlikęs Alfredo vaidmenį, negailėjo kolegei komplimentų, sakydamas, kad Viktorija yra autentiškiausias Violetos alter ego, o kiekviena šios premjeros nuotrauka su dainininkės atvaizdu jam asocijuojasi su geriausiais XIX a. tapybos darbais. Sakysite – italai niekada negaili lietuvėms komplimentų? Ir tai tiesa, bet Mickaelis – italų kilmės belgas, tad komplimento nuoširdumu abejoti nereikėtų.