Julija Stupnianek: „Nepasikeitė tik aistra dainuoti“ / Eglė Ulienė

Sigitas Geda yra sakęs, kad tai „muzika, kuri gimsta iš mūsų šnekos, elgsenos, judėjimo erdvėje, laikysenos pasaulyje“. Jis teigė, kad Kutavičiaus kūryba nedingsta mūsų girdimos muzikos sraute. „Jos garsai įgyja keleriopą jėgą. Toks jausmas, kad tai ne kompozitoriaus sugalvota, o kažkieno duota harmonija, kurioje asmenybė ištirpsta.“ Kutavičius buvo ir labai bendruomeniškas kompozitorius. Savo kūriniais jis ne tik siekė užmegzti ryšį su tautai svarbiais įvykiais ir vardais. Realiame gyvenime jo keliai vedė per daugelį muzikinių bendruomenių (M. K. Čiurlionio meno mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Kompozitorių sąjungą), jis labai nuosekliai siejosi ir su literatais, dailininkais, teatro, kino žmonėmis. Ypatingas buvo Kutavičiaus ir Gedos duetas. Nevienaprasmis poeto žodis teikė impulsų kompozitoriaus vaizduotei. Nedaug turime autorių, kurie būtų sukūrę keletą sceninių kūrinių, juolab tokių, kurie tampa svarbiomis žanro atramomis. Operos mėgėjai turėtų būti dėkingi Kutavičiui už unikalų požiūrį į šiandienos sceninės muzikos raišką. Pradėjęs opera vaikams Kaulo senis ant geležinio kalno (1976, S. Gedos libretas), kurią atliko Beatričė Grincevičiūtė, bosas, M. K. Čiurlionio meno mokyklos choras ir instrumentinis ansamblis, netrukus sukūrė originalią, artimą etnografinei sampratai operą Strazdas – žalias paukštis (1981, S. Gedos ir B. Kutavičiaus libretas), kurią pavyko įgyvendinti Kauno dramos teatre ir kurią statydamas Jonas Vaitkus tarsi pratęsė oratorijose atrastą rituališkumą, sulėtinto judesio magiją. Ją galima justi ir šio veikalo filmo versijoje. Beveik po dvidešimtmečio jau tikram operos teatrui kurta opera Lokys (LNOBT, 2000, Aušros Sluckaitės-Jurašienės libretas pagal Prospero Mérimée novelę) – netradicinė jau visai kita prasme. Balansuodamas ant realybės ir anapusybės ribos, žmonių santykius tamsos akivaizdoje perteikia sintetindamas daugybę XX a. muzikos atradimų. Didžiulis malonumas buvo klausytis šios operos pažįstant visą ankstesnę kompozitoriaus kūrybą, atsekti sąsajas su vieno ar kito laikotarpio kūriniais, čia pat paneriant iš vieno amžiaus kalbos į kitą, kas atitinka mūsų daugiakontekstį gyvenimą. Įdomu, kad šią operą išleido suomių kompanija Ondine. Kol kas dar nerasta rakto paskutiniam sceniniam kompozitoriaus veikalui Ignis et fides (Ugnis ir tikėjimas, 2003, Gintaro Beresnevičiaus ir B. Kutavičiaus libretas), skirtam 750-osioms Mindaugo karūnavimo metinėms, kur tikėjimo keitimas suvokiamas kaip asmeninė drama. Sceniniai Kutavičiaus kūriniai kartu su oratorijomis išsamiausiai atskleidė organišką autoriui sinkretiškumo pojūtį. Tikiu, kad kompozitoriaus kūryba maitins dar ne vienos klausytojų kartos dvasią, kad bus suvokiama kaip reprezentuojanti mus ir mūsų laiką. n

Julija Stupnianek:

„Nepasikeitė tik aistra dainuoti“

Fotografas Andrius Zavadskis

Eglė Ulienė

Dvidešimt metų scenoje – dvidešimt vaidmenų, šimtai koncertų. Publikos gerbėjų ratas ir sukaupta neįkainojama sceninė patirtis, kurią Julija dabar perduoda Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Kokia buvo pradžia? Kas per tuos du dešimtmečius įstrigo atmintyje? Kokie vaidmenys artimiausi? Apie tai pasakoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, sopranas Julija Stupnianek-Kalėdienė.

Miela Julija, kokie Jūsų pirmieji dainavimo, muzikos įspūdžiai vaikystėje?

Visa mano šeima buvo labai muzikali. Senelis, Raimondas Stupnianekas, puoselėjo austrų ir čekų kultūrą, dėdė griežė smuiku, namie buvo pianinas, austriška citra, močiutė labai gražiu mecosopranu dainuodavo man dainas įvairiomis kalbomis: lenkų, rusų, vokiečių, buvo labai inteligentiška. Skambėjo be galo daug muzikos! Iš vaikystės prisimenu tokį momentą, kai kartą per televizorių pamačiau dainuojant operos solistę. Mane tai užbūrė! Stovėjau prie ekrano ir ilgai žiūrėjau, matyt, intuityviai pajutau artumą. Nuo tada labai norėdavau ilgų suknelių ir aukštakulnių batelių. Darželyje pastebėjo mano muzikinę klausą ir pomėgį dainuoti, tai ir dainuodavau visose darželio šventėse. Muzikos mokyklą, fortepijono specialybę, lankiau nuo septynerių metų, ir visai neblogai sekėsi. Paskui įstojau į Kultūros mokyklos choro dirigavimo specialybę, bet visąlaik dainavau. Po poros metų šią mokyklą sujungė su Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija. Ten dainavimą studijuojanti mano bičiulė pakvietė į savo pamoką pas puikią pedagogę ir tuometinę katedros vedėją Tamarą Kornejevą. Taip iš ten ir nebeišėjau. Tokia buvo pradžia. Tad Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje įgijau dvi specialybes – chorinio dirigavimo ir dainavimo. Po metų, sustiprėjus balsui, įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, Irenos Laurušienės klasę. Ją baigusi visą laiką mokiausi toliau, tobulinausi, vykau į kursus Austrijoje, Rusijoje, Švedijoje. Visur pasisemi geros, naudingos patirties.

Sako, dainininkas visą gyvenimą turi turėti šalia žmogų, kuris jo klausytų, jį girdėtų, galėtų patarti...

Tiesa. Save girdėti labai sunku, nes girdi iš vidaus. Stengiuosi pasinaudoti kiekviena galimybe tobulėti. Prieš pandemiją LNOBT kviesdavo nemažai įvairių pedagogų, kuriems pasirodydavau, susipažindavau su jų dainavimo mokykla. Tai labai naudinga, nes ir pati LMTA dėstau dainavimą.

Kas svarbiausia, ką reikia išmokti, kad taptum geru dainininku?

Pirmiausia turi labai norėti ir pasiaukoti tam, ką pasirinkai. Be šito į dainavimą geriau neiti. Nes, kaip dabar suprantu, tai žiauriai sunki specialybė. Bet anuomet taip nemaniau ir labai troškau dainuoti. Tik metams bėgant tą suvokiau. Labai svarbu tikėti savo

Hana Glavari F. Leharo op. Linksmoji našlė

jėgomis, savo tikslu einant į tą kalną. Ir griežta disciplina.

Kas yra toji disciplina? Rūpinimasis balsu, gyvenimo būdas?

Pirmiausia ji priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Paskaitų lankymas: ateiti laiku, netgi anksčiau, ateiti pasiruošus, dirbti sąžiningai ir susikaupus. Toliau, be abejo, gyvenimo būdas, balso režimas. Svarbu neperšalti, išsimiegoti, tinkamai apsirengti, pasisaugoti prieš koncertą: iš vakaro jokių vakarėlių ir daug nekalbėti, koncerto dieną irgi neplepėti, susikaupti, nes balsas turi pailsėti. Ir kasdienės pratybos. Baigusi akademiją, pradėjau dainuoti teatre, ko labai norėjau. Taigi taip susiklostė, kad disciplina svarbi visą laiką. Repeticijos, spektakliai, partijų rengimas tapo gyvenimo būdu. Klavyrus visą laiką turiu šalia, net atostogaudama prie jūros ar kelionėse. Solistui reikia daug išmokti atmintinai. Kažkada maestro Jonas Aleksa Kaune statė Romeo ir Džuljetą, o aš ten dainavau, tad pakeliui į Kauną daug šnekėdavomės. Kartą kalbėjom, kad dirigentui prieš akis yra partitūra, o solistas viską turi išmokti atmintinai! Tada sakiau: „Povtorenije – matj učenija.“ Vaikštai ir visą laiką mintyse kartoji frazes. Žinoma, esi gyvas žmogus, todėl veikia viskas – ir oras, ir nuotaika. Esi gyvas instrumentas ir pradėjęs dainuoti kartais jauti: skamba ne taip, kaip norėtųsi... Bet po truputį viskas susitvarko. Buvo labai nelengva per pandemiją. Neturiu tokių didelių namų, kad dainuodama niekam netrukdyčiau, bet stengiausi vis tiek padainuoti. Juk tai kaip sportas, nė dienos negali leisti sau atsipalaiduoti. Vos tik atsirado galimybė, ateidavau į teatrą, į akademiją, o čia – puikios mano koncertmeisterės Nijolė Baranauskaitė ir Giedrė Muralytė. Tuojau ieškom ko nors naujo, kuriam planus, mokomės naujų kūrinių. Viskas svarbu. Ir kas scenoje šalia, ir kas prie pulto, labai svarbūs dirigentai. Nepamirštamasis Jonas Aleksa, Vytautas Viržonis, daug kitų asmenybių. Noriu prisiminti Stefaną Lano, stačiusį pas mus Turandot, – su juo ypač lengva buvo dirbti. Jo muzikavimas, frazavimas, kvėpavimas kartu su tavimi labai padeda scenoje. Visada labai jauti, ar dirigentas tave

Rozina G. Rossini op. Sevilijos kirpėjas (Figaras – Mindaugas Rojus)

supranta, ar jam tas pat... Mūsų mene labai daug subjektyvumo: kas vienam patinka, kitam – ne.

Ar sunku išmokti naują vaidmenį? Kurį jų parengėte per trumpiausią laiką?

Greičiausiai išmokau Fiordilidži vaidmenį iš W. A. Mozarto operos Visos jos tokios. Nuostabi opera, labai mėgstu šį vaidmenį. Muzika tiesiog fantastiška, arijos, ansambliai! Su malonumu jos klausausi, taip pat ir savo įrašo. Anuomet Danijoje, Bornholmo salos teatre, dalyvavau Jonathano Millerio pastatyme, dirigavo Manfredas Honeckas. Tai buvo labai gražus laikas, bet partiją teko išmokti per mažiau nei mėnesį, tad ir nuvykusi ten gludinau paskutinius potėpius, frazes, kartojau rečitatyvus. Prabanga, jei yra pakankamai laiko, jei galima ruoštis ramiai, neforsuojant, pailsinant balsą. Bet taip retai būna. Man padeda tai, kad lengvai skaitau iš lapo, kad esu mokiusis ir fortepijono, ir dirigavimo. Mėgstu viską suplanuoti, atlikti iš anksto. Štai ir Richardo Strausso Rožės kavalierių su Lina Giedraityte pradėjome repetuoti dar vasarį. Tai nelengva muzika, be to, vokiškas tekstas. Vokiečių kalba nėra patogi dainuoti, tad ir pati siekiu, ir iš studentų reikalauju, kad ten, kur įmanoma, būtų kuo daugiau kantilenos.

O kurią kalbą laikote dainingiausia?

Žinoma, italų, lietuvių, visas slavų kalbas: čekų, slovakų, rusų, lenkų.

Ko pirmiausia siekiate išmokyti studentus?

Sunku išskirti vieną dalyką, tai visas kompleksas. Studentas turi tavimi tikėti, svarbu, kad pedagogas būtų jam autoritetas. Visada turi būti pasitempęs, stengtis pats, dirbti sąžiningai, neatmestinai. Geras darbas – tai pirmiausia geras ryšys, šilta atmosfera klasėje, studentas turi ateiti į pamoką kaip į namus, be įtampos, kaip į šeimą, tada jis geriau atsiskleis. Žinoma, svarbu ir drausmė. Esu griežta dėstytoja, galiu ir griežčiau pasakyti, bet visada nuoširdžiai. Kartais kartoju kelintą kartą, aš tas pastabas prisimenu, o studentas – niekaip! Bet tai irgi suprantama, juk dainavimas susideda iš tiek daug dalykų, viską svarbu

Mimi G. Puccini op. Bohema (Rudolfas – Merūnas Vitulskis)

turėti mintyse: ir vokalą, ir tekstą, ir laikyseną, ir jausmus, kalbą... Džiaugiuosi, kad mano klasė nemaža, kad netrūksta norinčiųjų pas mane mokytis. Bet negaliu leisti sau atsipalaiduoti. Jei rengiame klasės studentų koncertą, visada stengiuosi ir pati padainuoti. Juk jie mokosi, jie žiūri, stebi tave. Turiu būti jiems autoritetas.

Sakoma, kad geras solistas nebūtinai yra geras dėstytojas, o geras dėstytojas nebūtinai yra geras solistas. Ką apie tai manote?

Būna įvairiai. Teorija ir lieka teorija, bet jei pedagogas nesugeba parodyti vokalinių dalykų, tai sunku. Aš stengiuosi daug nerodyti balsu, nes studentai dažnai labai imlūs empiriškai, mėgsta kopijuoti, o kiekvieno balsas, jo aparatas yra unikalus, kiekvienas turi atrasti savo būdą, kaip garsą išgauti. Bet pasitaiko, kad aiškini ir niekaip nepavyksta, tada parodau balsu, kaip turėtų būti. Ir kai kam tai padeda.

Kiek Jūsų dėstymui įtakos turėjo Jūsų pačios dėstytojos?

Pirmoji mano dėstytoja, T. Kornejeva, davė labai gerus pagrindus, tada ne viską dar galėjau atlikti, ne viską supratau, bet vėliau bėgant laikui akademijoje dažnai atsigręždavau atgal – taigi man apie tai jau kalbėjo! Dėstytoja I. Laurušienė labai tikėjo manimi, tai labai svarbu. Matyt, jautė ir mano norą, ir galimybes. Jos labai gera, absoliuti, klausa, pati buvo puiki atlikėja, dainuodavo daug šiuolaikinės muzikos. Iki šiol, nors studijos jau kažin kada baigtos, gražiai bendraujame šeimomis, profesorius Vytautas Laurušas, dėstytojos vyras, netgi yra parašęs man kūrinių, kuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Ir dabar tas ryšys išlikęs.

Pirmasis vaidmuo, Violeta, koks jis?

Buvo labai nelengva! Dvi savaitės prieš spektaklį pašalau, užpuolė ligos, pakilo temperatūra, turėjau tylėti. Kiek galėjau, su režisierium Nerijumi Petroku dirbau akademijos Operos studijos scenoje. Violetos partija nelengva, pradėti nuo jos – labai rizikinga. Teatre, kai prisidėjo ir orkestras, ir choras, ir kostiumai, šviesos, jaudinausi nežmoniškai. Labai palaikė mama, drąsino profesorė, gydytoja Violeta Budrienė labai stengėsi. Širdis buvo nupuolusi į užkulnius, bet viskas pavyko.

Tas spektaklis buvo skirtas mūsų primadonai Elenai Čiudakovai atminti, prieš jį skambėjo dainininkės įrašas, ir po to nuostabaus atlikimo teko eiti į sceną ir dainuoti man, tai dar baisiau! Bet padainavus ariją kuo toliau, tuo stresas mažėjo, atsipalaidavau, atsidaviau vaidybai, vaidmeniui... Paskutiniame veiksme pasirodė, kad kažką suklydau... Po spektaklio pribėgusi prie maestro V. Viržonio puoliau atsiprašinėti, sakau, kažką pridirbau, tik nesuprantu net ką. O jis pradėjo mane sveikinti: „Ką jūs, Julija, puikiai viską atlikote, viskas buvo gerai!“ Jis labai mane nuramino, visi sveikino, ir režisierius, ir kolegos. Tame spektaklyje dainavo nemažai studentų, labai vieni už kitus džiaugėmės.

Kas dar tame spektaklyje dainavo?

Mano kursiokai: Edgaras Montvidas dainavo Alfredą, Renata Tarosaitė – Aniną. Jurgita Prakelytė, kito kurso studentė, dainavo Florą, o Dainius Stumbras – Žermoną. Visi jauni. Koncertmeisterė N. Baranauskaitė, kuri buvo tame spektaklyje, prisimena, kad paskutiniame veiksme net ašarą nubraukė po paskutinės mano arijos.

Pirmas spektaklis išskirtinis, o kiti?

Koks vaidmuo artimiausias?

Esu dainavusi jau per dvidešimt vaidmenų, bet vieno išskirti negalėčiau. Tas, kuris tinka mano balsui, kuris patogiai parašytas, kai gali išdainuoti visą spektaklį ir nepavargti. Tokia yra mano pamėgtoji Fiordilidži, taip pat Adina iš Meilės eliksyro, Eudoksija iš Žydės – labai mielas, paskutinis su maestro Aleksa parengtas vaidmuo. Daug galėčiau vardyti... Puccini Bohema, taip pat Bruknelė, opera vaikams, irgi labai man miela. Vaikai – geriausia, niekada nemeluojanti publika, vaidmuo iš tos operos man labai patinka. Ir buffa vaidmenis mėgstu. Štai Marcelina iš Figaro vedybų – čia vėl kitaip galima atsiskleisti. Iš pradžių nelabai norėjau jos dainuoti, norėjosi Siuzanos ar Gafienės, bet teko Marcelina. Ir labai ją pamėgau, nors partija nėra patogi, arija sudėtinga. Dažniausiai tą vaidmenį dainuoja mecosopranai, bet jei arija nekupiūruojama, tai jos imasi sopranai, nes tesitūra ten gana aukšta. Dar labai mėgstu Džuljetą, Tatjaną, Roziną, Liu (tai vienas pirmųjų mano vaidmenų, už jį buvau apdovanota Operos švyturių Vilties nominacijoje).

Visa galerija skirtingų vaidmenų! O kas scenoje sukėlė didžiausią stresą ar galbūt džiaugsmą?

Didžiausią stresą scenoje patyriau per vieną iš Sevilijos kirpėjo premjerų. Dainavau Roziną. Išeinu į sceną su didele dėže, pilna gėlių vazonėlių, dainuodama ariją, sunkią, su daug koloratūrų. Režisieriaus užduotis – pastatyti dėžę su gėlėmis, nubėgus paimti daugiau gėlių, atnešti jas, sudėlioti, pataisyti kėdę... Dainuoju, atsisuku ir su siaubu matau – dėžė su visais vazonais nuslydo, o visos gėlės nukrito. Suflerės Liudmilos Kopyrinos akys pilnos siaubo! Visą ariją, užuot ramiai išdainavusi koloratūras, rinkau vazonus, nes toliau – kitos mizanscenos ir negalima buvo visko taip palikti, turėjau paruošti sceną kolegai. Tame spektaklyje apskritai tvyrojo kažkokia bloga aura – krito ne tik gėlės, ant atlikėjų vos nenukrito paveikslas! Taigi tada išsisukau, žiūrovai gal net nepastebėjo, o man buvo didžiulis stresas. Būta ir juokingų momentų. Štai irgi Sevilijos kirpėjuje pirmą veiksmą baigiame linksmu ansambliu, aš žaisdama vėduokle sodinu Liudą Mikalauską, Bartolą, ant kėdės. O toji susilankstė, ir jis atsidūrė ant grindų. Dainuojame greitakalbe, reikia nepaprastai susikaupti, o visi krentam iš juoko, vos išdainavom. Kai spektaklis rodomas ilgai, atsiranda laisvumo pojūtis, natūralesnės interpretacijos, improvizacijos. Scenoje visko gali atsitikti, visada turi jausti situaciją, kolegas ir reaguoti.

Kartais atrodo, kad solistas tiesiog išeina į sceną, išsižioja, ir viskas jam taip gerai sekasi, dainuoti taip lengva...

Tokio lengvumo ir iš studentų reikalauju – kad viskas būtų organiška. Juk jeigu atlikėjas scenoje vargsta ir tai mato žiūrovai, tai ir

Fotografas Andrius Zavadskis jiems vargas žiūrėti ir klausytis. Todėl visada skatinu atsipalaiduoti, siekti natūralumo, kad veide nebūtų jokių grimasų, rankos turi būti laisvos, laikysena graži. Kad ir kaip sunku būtų, publika to neturi matyti.

Dainuojate daug koncertų. Kas įdomiau – arija ar daina, vaidmuo ar koncertas? O gal koncerte kiekviena arija – tai mažas spektaklis?

Dainuoju daug koncertų ir renkuosi labai įvairią muziką. Ir bažnytinę, ir kamerinę, ir romansus, ir lietuvių kompozitorių kūrinius... Kartais išgirsti ką nors, pavyzdžiui, Reynaldo Hahno dainas, ir tai labai patinka. Pradedi domėtis, ieškoti natų, nes norisi pasidalyti su publika. Operoje žinai, kad šio personažo toks charakteris, tokie bruožai, tokia situacija. O koncerte apimi daug daugiau: įvairius stilius, jausmus, veikėjus. Ir stengiesi kiekvieną įkūnyti. Tai labai įdomu! Man patinka rengti koncertų programas: galima pačiai pasirinkti kūrinius, renginio dramaturgiją, nesi apribota rėmų kaip spektaklyje. Galima pasirinkti, kas labiausiai prie širdies, tinka balsui, charakteriui. Štai du paskutiniai jubiliejiniai koncertai – jų programos visiškai kitokios. Vadinasi, ir suknelė turi būti kitokia! Viską reikia apmąstyti. Stengiausi dainuoti visokią muziką – nuo baroko iki neapolietiškų dainų. Ir ne po vieną kūrinį, bet kiekvieno stiliaus bent po du ar tris, kad publikai susidarytų vaizdas.

Kaip supratau, kreipiate dėmesį ir į sceninę išvaizdą, tad gal pati kuriate ir savo suknelių modelius?

Kartais sugalvoju ir pati, kartais patobulinu, papildau detalėmis. Visada stengiuosi išvaizdą pritaikyti prie muzikos, kurią dainuoju, prie salės. Viskas turi derėti.

Atlikote Antonio Vivaldi kūrinių programą Viva Vivaldi!, dažnai dainuojate baroko operų arijas. Ar tai reiškia, kad barokas – mėgstamiausias Jūsų stilius?

Mėgstu visokią muziką. Bet barokas man labai artimas, tinka mano balsui. Viva Vivaldi! atsirado, kai buvau pakviesta koncertuoti su Musica humana. Prof. Algirdas Vizgirda mane pakvietė kažkieno rekomenduotas, bet leido suprasti, kad manęs nepažįsta, ir buvo gana skeptiškas. Bet jau po pirmųjų koncertų džiaugėsi, kad esu jo atradimas: „Esi menininkė, kurianti scenoje.“ Labai maloniai bendravome, buvo daug bendrų koncertų, gastrolių. 71-ojo filhar2 monijos sezono atidaryme dainavau Abros

O vaidmenį Antonio Vivaldi Juditos triumfe ir tuo labai džiaugiuosi. 2 1 Klausau daug įrašų, naršau internete. Radus kokią nors nežinomą ariją norisi pačiai / padainuoti. Tada ieškau natų, ne visada ir pavyksta. Baroko muzika labai žavi tuo, kad esi 4 ne tik jos atlikėjas, bet ir kūrėjas. Yra tokia tradicija da capo dalį atlikti kitokiomis koloratūromis. Klausau, kaip atlieka meistrai, bet galiu dainuoti ir savo sukurtas, savo balsui pritaikyti.

O kokios muzikos klausotės?

Mėgstu klausytis C. Monteverdi, N. Porporos, R. Broschi, W. A. Mozarto, G. F. Händelio, Ch. W. Glucko, J. Ph. Rameau, H. Berliozo, A. Dvořáko muzikos, ne tik operinės, bet ir simfoninės.

Koks Jūsų svajonių vaidmuo?

Labiausiai norėčiau kada nors atlikti Rusalkos vaidmenį. Bet nežinau, ar pavyks, nes laikas bėga. Ir barokinėje operoje norėtųsi dainuoti, čia daug gražios muzikos. Šiuolaikiniame pasaulyje barokinės operos kartais atrodo nuobodžios, bet juk tai šio žanro pradžių pradžia!

Ar lieka laiko pomėgiams?

Vis mažiau... Bet turiu įvairių idėjų. Labai mėgstu megzti, pati kurdavau modelius, siuvinėdavau. Dabar jie sukrauti pas mamą spintoje. Jeigu lieka laiko, skaitau, studijuoju pedagogines knygas, klausausi įrašų. Akademija, teatras, šeima – bėgi, bėgi... Bet kuo daugiau darai, tuo daugiau ir suspėji.

Iš kur semiatės energijos, stiprybės?

Net nežinau, ko gero, iš Aukščiausiojo. Kas mes, silpni žmonės, be Jo? Daug sunkių situacijų buvo. Prašai, meldiesi ir tau duodama. Dažnai esu kviečiama giedoti Šv. Dvasios vienuolyne. Ten mano mama gieda, vedžiodavosi ir mane nuo vaikystės. Ten skambėjusi P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo, A. Grečaninovo, M. Ipolitovo-Ivanovo, G. Sarti ir kt. kompozitorių muzika formavo mano muzikinį skonį. Džiaugiuosi, kad tiek metų esu savo profesijoje, turiu daug planų, daug norų, o svarbiausia – vis dar didelį norą dainuoti! n