Operos solistė Olga Peretyatko: „Ryšys su Lietuva išlikęs mano sieloje“ Ingrida Milašiūtė

/Žermonas – Arūnas Malikėnas, Alfredas – Mickaelis Spadaccini

Alfredas – Mickaelis Spadaccini, Violeta – Viktorija Miškūnaitė Alfredas – Mickaelis Spadaccini

Violeta – Viktorija Miškūnaitė

Bendras italų scenografo Tiziano Santi ir šviesų dailininko Levo Kleino darbas, regis, vainikuoja viską, kokiomis idėjomis kurdamas gyveno režisierius F. Ceresa, ir tarsi papildo M. Spadaccini išsakytą mintį apie „gražiausią tapybos darbą“. Iš tiesų, Traviatos vaizdas labai tapybiškas, scena architektūriškai nuosaiki, nėra pašalinių detalių „dėl vaizdo“, tačiau su maža, bet labai pasverta aliuzija į kurį nors Romos muziejų, ypač kai stebi freskinių sienų imitacijas ar juo labiau itin erdvius laiptus su romietiškais turėklais – būtent tokius tarpukario Kaune, persmelktame moderno architektūros ir art deco stiliaus, yra kūręs Italijoje studijavęs architektas Stasys Kudokas (Kaune, Vinco Mykolaičio-Putino gatvėje, išlikęs jo namas-vila iki šiol išlaikė tokių laiptų architektūrą). Laiptai Traviatoje, kaip ir levandų laukas su pakibusiu ant kalvos Provanso architektūros namuku, turi simbolinių prasmių. Antra spektaklio dalis kaip tik ir baigiasi, kai Alfredas paknopstomis jais lėkdamas pradingsta scenos gilumoje ir užuolaida nusileidžia... Dirigento Ričardo Šumilos vadovaujamas orkestras, išsaugodamas harmoniją ir muzikinį subtilumą, bei švytinčių akių choras tą tobulą paveikslą sušildė taip, kad kai kurių akimirkų nepavadinsi kitaip nei katarsiu. Apie Alfredo vaidmenį kūrusį M. Spadaccini derėtų pasakyti, kad prigimtinis itališkas temperamentas ir ypač subtilus jautrumas buvo „laiku ir vietoje“. Pirmoje dalyje Mickaelį persekiojęs jaudulys mažumėlę neleido atsiskleisti balsui, bet kaip jis išaugo iki finalo! Akivaizdu, kad G. Verdi operos, kaip ir neapolietiškos dainos, dažno italo širdyje, gerklėje ir ant liežuvio. Kai Mickaeliui buvo dešimt ar dvylika metų, būtent Alfredo arijos, išgirstos per

Violeta – Viktorija Miškūnaitė

televizorių, tapo tuo kabliuku, kuris sudomino muzika taip, kad lėktuvų piloto svajonę jam teko iškeisti į operos dainininko kelią. Kaip tik tuo metu, kai Šarlerua miestelyje netoli Briuselio Mickaelis, būdamas septyniolikos, jau ne tik klausydavosi, bet ir mėgino dainuoti Traviatos Alfredo arijas, V. Miškūnaitė skaitydavo Alexandreʼo Dumas romanus, bet Dumas tėvo, o Dumas sūnaus Dama su kamelijomis jai į rankas pateko gerokai vėliau, jau tapus vokaliste ir prieš dešimt metų pradėjus ruoštis pirmoms Traviatos repeticijoms. Dvi detalės, tuomet ypač patraukusios dėmesį: pirma, kad ši kurtizanės istorija pasakojama vyro lūpomis, o antra, kad knygoje minimas XVIII a. parašytas Abbe Prévost romanas Manona Lesko. Būtent pagal šį kūrinį pastatyta opera Manon (kompozitorius Jules Massenet), kurios pagrindinį vaidmenį Viktorija turėjo garbės atlikti. M. Spadaccini, Alfredo vaidmenį pirmąkart atlikęs prieš aštuonerius metus, šį personažą yra sudainavęs Briuselio, Lježo, Brno, Minsko, Talino operos teatruose. Anot dainininko, ši opera, tiksliau, Alfredo partija, suteikia pačias plačiausias ir pačias giliausias galimybes atsiskleisti tenorui. Traviatos premjera Vilniuje tenorą sužavėjo itin pagarbiu režisieriaus F. Ceresos požiūriu į G. Verdi partitūrą, itin dėmesingu ir precizišku siekiu išsaugoti kiekvieną natą ir kiekvieną libreto žodį. Režisieriaus norą išlaikyti klasikos ir modernumo vienovę Mickaelis palygintų su spalvotu ir nespalvotu televizoriais: ir vienas, ir kitas transliuoja tą pačią Traviatą, bet tie spektakliai, nors abu labai geri, bet tokie skirtingi. Taigi šįkart Fabio Ceresa Vilniuje įjungė spalvotą televizorių. n

Operos solistė Olga Peretyatko: „Ryšys su Lietuva išlikęs mano sieloje“

Ingrida Milašiūtė

Vis dažniau Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia žiūrovus ne tik į repertuarinius spektaklius, bet ir į įspūdingus solinius operos pasaulio žvaigždžių koncertus. 2022 m. sausio 16 d. LNOBT sceną užkariaus viena garsiausių šių laikų operos solisčių, išskirtinio tembro bel canto meistrė sopranas Olga Peretyatko. Kartu su LNOBT meno vadovu ir dirigentu Sesto Quatrini ji parengė retai atliekamos, bet nuostabaus grožio muzikos koncertinę programą. O. Peretiatko dainuoja garsiausiuose pasaulio teatruose, koncertų salėse ir festivaliuose: La Scala, Staatsoper Berlin, Royal Opera House Covent Garden, Maskvos didžiajame, Niujorko Metropolitan Opera, Provanso Ekso festivalyje, Berlyno filharmonijoje, Paryžiaus Champs-Élysées, Buenos Airių Colón, Briuselio La Monnaie ir kt. Sony Classical išleido šešis jos albumus, kuriuos puikiai įvertino muzikos kritikai. Pokalbyje dainininkė atskleidė ryšį su Lietuva, pasidalijo mintimis apie karjeros pradžią, įtemptą, tačiau įdomų ir nepakartojamą operos solistės gyvenimą.

Jau visai netrukus LNOBT scenoje įvyks

Jūsų gala koncertas. Kokį jaučiate ryšį su Lietuva?

Mano gyvenimas labai susijęs su Lietuva. Būdama septynerių, po tėvų skyrybų su mama atvažiavau į Visaginą, kur gyveno mano seneliai, ir išbuvau čia iki keturiolikos metų. Ir dabar galiu sudainuoti Lietuvos himną – visą prisimenu, tai išlikę mano sieloje. Iš dalies galiu suprasti ir lietuviškai. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre lankiausi dar mokydamasi mokykloje. Dalyvavau Dainų dainelės konkurse, finalas vyko teatre. Buvo labai gražu, kažkas ypatinga mums visiems! Tai labai svarbus žingsnis, nors vėliau tęsti muzikos mokslų išvykau į Sankt Peterburgą. O Lietuvoje, Visagine, iki šiol gyvena mano mama. Kai turiu laiko, visada čia grįžtu. Čia turiu senų draugų, čia – mano pirmasis mokytojas. Tai svarbu.

Šiuo metu Jūsų karjera pačiame žydėjime: Jūsų pasirodymų laukia svarbiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių publika. Bet prisiminkime pačią pradžią: kada pajutote pašaukimą operai?

Mano tėvas – Sankt Peterburgo Marijos teatro choro dainininkas. Pamenu, visada būdavau teatre. Tiesą sakant, vaikams buvo draudžiama lankytis teatre, bet tik ne man.

Pirmasis matytas spektaklis – Charles’io Gounod Faustas. Tebepamenu teatro kvapą – tai liks manyje visą gyvenimą. Išvykusi iš Lietuvos pas tėvą pradėjau mokytis chorinio dirigavimo. Baltijos šalių tradicijoje chorinis išsilavinimas visada buvo labai svarbus. Chorinė kultūra čia išties nuostabi. Nepamenu, kada tiksliai pradėjau domėtis dainininkais, skaityti apie juos. Chore atlikdavau solines partijas, bet ten vis tiek esi tik vienas iš šimto, nesirūpini savo balso unikalumu. Bet tėvas visada buvo įsitikinęs, kad turiu dainuoti. Aš to nelaikiau prioritetu, juk jaučiausi choro dalimi. Tėtis man nuolat kartojo: „Mokykis solinio dainavimo, turi puikų balsą – girdžiu tai.“ Taigi pradėjau lankyti privačias pamokas. Po metų išvykau į Berlyną, įstojau į konservatoriją. Stengiausi daryti viską, kad patekčiau į sceną: rengiau koncertus, buvau entuziastinga ir pozityvi. Labai svarbu būti scenoje, įgyti patirties, kuo daugiau pasirodyti ir koncertuoti. Berlynas suteikė man jausmą, kad viskas įmanoma, tereikia daryti. Gal tai paties miesto atmosfera. Iki šiol be galo myliu šį miestą.

Daug koncertuojate įvairiose šalyse, nuolat keliaujate. Ko pasisemiate iš įvairių kultūrų?

Atvirumo, plataus mąstymo. Kalbu italų, vokiečių, anglų, rusų, šiek tiek prancūzų kalbomis, bendraudama matau įvairias tiesas ir interpretacijas. Visada visiems sakau: „Nemanykite, kad yra tik juoda ir balta.“ Pasaulyje labai daug atspalvių. Reikia pamatyti ir suprasti įvairius požiūrius. Tai svarbu jūsų šeimos, jūsų pačių gyvenimui. Bet ne visi taip elgiasi. Keliaudamas supranti, kad negalima manyti, jog visada esi teisus. Taip nėra. Reikia vienyti pasaulį, o tai, kas dabar vyksta, skaldo, išskiria. Tai skilimas, nauji konfliktai, nauji karai – tai, ko mums nereikia. Visada turime prisiminti, kas įvyko XX amžiuje. Rodos, visi tai jau pamiršo. Kartais norisi nusipirkti bilietą į mėnulį ir ten kurį laiką pabūti.

Esate pelniusi nemažai reikšmingų apdovanojimų, tarp kurių – ir prestižinė antroji vieta Plácido Domingo vokalistų konkurse Operalia. Ką Jums reiškia toks įvertinimas?

Karjeros pradžioje konkursai labai svarbūs. Tai tarsi didelis šou, kur visi ateina pamatyti naujų balsų, naujų asmenybių. Išvysti savo konkurentus, susipažįsti su operos pasauliu. Svarbu suprasti, kur esi, nes tai tik pati pradžia. Operos pasaulyje visada bus kaip konkursuose. Operalia man nesuteikė jokio darbo, bet konkurse laimėjusi nemažą sumą pinigų galėjau juos skirti išvykoms į įvairias perklausas. Kiekvienas būdas skirtingas. Aš rinkausi tokį. Bet galima įsivaizduoti, jog kas nors laimi konkursą ir iškart tampa žvaigžde. Galbūt. Operos solisto gyvenimas įtemptas: kelionės, vaidmenys, darbas. Apie penkiasdešimt pasirodymų per metus – tai toks režimas kaip sportas, turi būti pasirengęs. Jei viskas užgriūva pernelyg greitai, lengva perdegti. Kitas laiptelis – likti scenoje, ir tai kur kas sudėtingiau. Kai esi žinomas, visi žvelgia į tave kitomis akimis: neturi teisės klysti, privalai būti tobulas. Privalai dainuoti net sirgdamas, nes esi saistomas sutarties, galų gale tavęs laukia publika.

Esate sukaupusi milžinišką repertuarą. Ką mieliausiai dainuojate?

Mėgstamiausias vaidmuo tas, kurį tuo metu dainuoju. Prieš kelias dienas tai buvo vaidmuo Piotro Čaikovskio operoje Mazepa, dabar – Džilda iš Giuseppe’s Verdi operos Rigoletas. Manau, tai vienintelis būdas išlikti scenoje nepaprastam, neįtikėtinam. Ruošiu tikrai daug naujo repertuaro. Dabar galiu dainuoti daugiau kūrinių, nes balsas keičiasi, tampa vis stipresnis. Prieš kelias dienas Berlyno filharmonijoje dainavau P. Čaikovskio Mazepos koncertinėje versijoje. Tai tikrai sunki, dramatinė muzika, galinga orkestruotė. Prieš porą metų negalėjau apie ją net galvoti, o dabar matau, kad balsas natūraliai krypsta į tai. Kažin ar Maskvos didysis teatras pakvies mane dainuoti Mazepoje? Mat Rusijoje vyrauja tam tikras požiūris į tokį repertuarą ir balsus. Bet su dirigentu Kirillu Petrenka Berlyno filharmonijoje galėjau tai išbandyti. Dabar esu stiprus lyrinis, plataus diapazono sopranas, todėl galiu dainuoti visus bel canto kūrinius, ne tik Gioacchino Rossini. Tai ir Gaetano Donizetti Lukrecija Bordžija, Marija Stiuart, Ana Bolena. Netrukus pirmąkart dainuosiu Liu iš Giacomo Puccini Turandot. Prieš porą metų G. Puccini muzika man buvo neįveikiama, o dabar jau galiu ją atlikti. Galbūt po poros metų dainuosiu ir Vincenzo Bellini Normą. Judu ta linkme.

Kas Jums artimiau – kurti vaidmenį spektaklyje ar rengti solinius koncertus?

Tai du skirtingi pasauliai, kurie abu patinka. Koncerte turi sukurti daug vaidmenų, ir labai greitai. Spektaklyje gali daugiau pailsėti: sudainuoji ariją, nueini į persirengimo kambarį, atsigeri arbatos. Koncerte, žinoma, to nėra. Bet čia galima pasirinkti programą, suknelę.