Reginos Tumalevičiūtės žvaigždžių takai / Eglė Ulienė

Reginos Tumalevičiūtės žvaigždžių takai

Išgyventi metai rikiuojasi žvaigždžių takuose. Mano svajonių vaivorykštė keičia spalvas, bet dar gyva. Ilgą, negailestingą laiką, per kurį brendo gyvenimas, slėpė melą, gožė jausmus. Mano kūrybiniai procesai buvo pilni aistringų, nepasotinamų ieškojimų. Buvo sunku, tačiau jaunystė teikė vilčių. Vis atrodė, kad svarbiausia – dar ateity. Negailestingas laikas kaip blyksnis, kaip šaltinio vanduo, tekėjo nesustodamas. Kritiniais momentais lyg kažkas paliepdavo atsigręžti atgal. Skaidri šviesa suliepsnodavo akyse, lyg pražįsdavo laimė, gimdavo noras pažinti meilę, tvirtai atsistoti ant kojų. Nors apgaulinga tikrovė, gyvenimas teikė vilčių ir džiaugsmo, kaip tas šaltinio vanduo toliau tekėjo, gurguliavo, veržėsi nesulaikomai. Stebuklingi jaunystės sparnai skriejo per audras, per baisų speigą. Nelaimės ir džiaugsmai, pakeisdami vienas kitą, užpildė laiką, liko prisodrinta esmė. Ir visa, kas už tų negandų, tai didžioji paslaptis, tai neišsipildžiusios svajonės... į jas dar kartą norisi atsigręžti. Ten – mano žvaigždė. Ten, debesyse, ledu traškantis kelias, kuriuo reikėjo eiti... Tačiau jis grėsmingai trumpėja...

Jaunystė – tai Dievo duotas stebuklas! Nieko gražesnio žmogaus gyvenime nėra. Tą matau iš didelio nuotolio ir sakau dabar, kai saulė jau žemai žemai...

Tai operos solistės Reginos Tumalevičiūtės (1922–2016) prisiminimų knygos Scenoje ir už jos fragmentas. Prisiminimai, rašyti sulaukus garbaus amžiaus, stebina gyvenimo išmintimi ir optimizmu, pasakojami jautrios ir meniškos sielos, nuostabios moters, dvelkiantys lengva melancholija…

2022 m. sausio 21 d. kviečiame į Bohemos spektaklį, skirtą šiai solistei atminti, švenčiant jos šimtmetį. Regina Tumalevičiūtė, pradinių klasių mokytoja, nei karto taip ir nestovėjusi prieš klasę, atsitiktinai pakliuvusi į teatrą, iš pradžių – į dramą, vėliau – į operą, ir likusi jame visam gyvenimui. Pradėjusi dainuoti 1945 m. Kaune, 1948 m. kartu su operos teatru persikėlusi į Vilnių, dainavo teatre iki pat 1977 m. Nuostabūs, nepamirštami jos šviesaus soprano sukurti vaidmenys, kurių net per 40 – Džuljeta, Mikaela, Margarita, Miuzeta, Cerlina, Džilda, Marfa, Gudruolė, Manon, Despina, Ramunė ir daugelis kitų, spalvingų, nepamirštamų… Šimtai kamerinių koncertų, dešimtys lietuvių autorių premjerų, 1965–1992 m. – pedagoginė veikla Muzikos akademijoje.

Bravissimo skaitytojams – Reginos Tumalevičiūtės knygos fragmentas apie jos dainavimo mokytoją Niną Markovną Karnavičienę. Bet ne tik apie ją! Nors N. M. Karnavičienė Reginos Tumalevičiūtės gyvenime ir tapo svarbiausiu žmogumi, nutiesusiu kelią į operą. Solistė, pasakojanti apie mylimą Mokytoją, spalvingai ir įdomiai piešia karo metų Kauno gyvenimą. O pasakodama apie visa tai – juk galiausiai pasakoja apie save, piešdama savo savojonių vaivorykštę.

Mano mokytoja

Eglė Ulienė

Dramoje dirbau nuo 1943 m., bet vis norėjau dainuoti. Nors gabumų užteko, greit viską išmokdavau, tačiau kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad teatras reikalauja vis didesnio profesionalumo, atsparumo, gudrumo, ir aiškios vokalinės technikos. Vien prigimtimi neišsiversti. Karjera skleidėsi visom vaivorykštės spalvom. Puoliau prie jos, tačiau jutau, kad reikia mokytis. Muzikinis pasiruošimas buvo per silpnas, dainavau, kaip gamta davė. Tuometinis operetės premjeras Rostislavas Andrejevas, kuris man buvo jau gerai pažįstamas ir net draugas, dainavo privačiai pas Niną Markovną Karnavičienę. R. Andrejevas savo laiku dainavimo mokėsi Paryžiuje, bet dirbdamas operetėje nuolat konsultuodavosi ir dirbdavo su šia mokytoja. Tad pasiūlė pabandyti ir man.

Turėdama gerą protekciją, nors ir be entuziazmo, buvau priimta trumpam. Kaip dabar menu mūsų pirmą susitikimą, tai buvo 1943 m. Nina Markovna iš pradžių man pasirodė labai griežta, kilmingos išvaizdos dama, kalbėjo lietuviškai su rusišku akcentu. Įtikinėjo, kad pas ją bus sunku mokytis, nes dideli reikalavimai. Jei aš sutinkanti labai susikaupti ir kasdien dirbti, tai ji sutinkanti mane mokyti, o jei ne – tai ne. Aš, žinoma, sutikau, nes supratau savo padėties rimtumą. Mokytis kas dieną tikrai buvo sunku, juk dar kiekvieną vakarą lankiau dramos studiją ir dar vaidindavau dramos spektakliuose. Dainavimo pamokas lankiau vidurdienį, darbas sekėsi, mano mokytoja buvo patenkinta. Pajutau iš jos geraširdiškumą ir didelį norą man padėti. Tikėjau, kad pajėgsiu tvirčiau atsistoti ant kojų teatre.

N. M. Karnavičienė gimė 1866 m. sausio mėn. 14 d. Peterburge. Besimokydama Peterburgo konservatorijoje ištekėjo už studento Jurgio Karnavičiaus, kuris vėliau tapo žymiu Lietuvos kompozitoriumi. Persikėlus šeimai į Lietuvą, Nina Markovna nemokėjo lietuvių kalbos, bet labai greit ją išmoko, vėliau ne tik kalbėjo, bet ir rašė lietuviškai.

Nina Markovna Karnavičienė

Ninos Markovnos Karnavičienės klasė. 1948.

Pirmas mūsų pažinties laikotarpis Kaune buvo nepaprastai sunkus. Karas dar tebevyko, atmosfera įtempta.Visur, net ir didelius nuotolius reikėdavo eiti pėsčiomis, nei autobusai, nei kitos susisiekimo priemonės nevažinėjo. Visada bėgdavau, tai įmanoma tik jaunystės metais. Tada, rodos, nebūdavo sunku. Pas Niną Markovną visada viešpatavo darbo ir dvasinės šilumos atmosfera. Ji man buvo kaip antroji motina, atvėrė daug artistinių paslapčių, mokė teatrinės etikos ir gyvenimiškumo. Juk aš tada dar dvidešimtmetė iš provincijos papuoliau į profesionalų teatrą neturėdama ne tik jokio muzikinio pasiruošimo, bet ir jokios gyvenimiškos patirties. O teatras žiauri įstaiga, jau tada pajutau, nors dar daug ko nesupratau. Nina Markovna mokė mane ne tik dainavimo, bet ir laikysenos, diplomatijos ir kt. Didelį dėmesį kreipė į aktyvią laikyseną dainavimo metu, iš karto reikalavo pajusti kūrinio visumą, jo nuotaiką, o ne atskirai po truputį. Ir iš manęs tikėjosi pasiaukojamo darbo, tad pradžia buvo ypatingai sunki. Dramos studijoje tuo metu su manim dirbo žymus to meto aktorius ir režisierius Viktoras Dineika. Jis ruošė mane dideliam vaidmeniui. Reikalavo daugybės vaidybos niuansų: sceninės kalbos aiškumo, vaidmens kultūros. Dramos studijoje savi reikalavimai: sceninė kalba, ištraukos iš veikalų (kuriuos naktimis mokiausi), improvizacija, fechtavimas, šokis, kostiumų istorija ir dalyvavimas dramos spektakliuose, jeigu reikia minios. Visa, ko išmokdavau teatre, rodydavau Ninai Markovnai, ir prašydavau jos įvertinimo. Didesnio mokytojo ir autoriteto man tuo metu nebuvo, ja tikėjau šventai. Jos pastogė buvo mano artistinės karjeros lopšys. Atsimenu, buvau labai savimi pasitikinti. Ir dabar manau, kad tai vienas iš pačių svarbiausių bruožų, kuriuos tada Nina Markovna lyg ugnelę įžiebė manyje. Bet pasitikėjimas įgyjamas tik didelio darbo ir užsispyrimo dėka. Tada teatras buvo vienas: opera, drama, baletas ir operetė vienose patalpose. Mane viskas viliojo. Nežiūrint, kad dramoje turėjau keletą didelių vaidmenų, traukė ir operetė, nes labai

norėjau dainuoti. Pasitarusi su savo mokytoja, nusprendžiau nesiblaškyti ir sutikau dainuoti operoje, juolab, kad M. Bukša, išgirdęs mane dramos spektalyje dainuojant, pasiūlė padainuoti Pikų damoje Piemenaitės partiją. Padirbėjusi su Nina Markovna, greit paruošiau, ir nedelsdama pranešiau dirigentui, kad jau galiu dainuoti. Repeticija praėjo puikiai, mūsų operos korifėjas Kipras Petrauskas labai mane pagyrė, nes jis tame spektaklyje dainavo Germaną. Po debiuto operoje jau nesiryžau repetuoti operetėje. Tuo labiau, kad Kipras Petrauskas pradėjo kalbinti ruoštis įstoti į operos kolektyvą. Bet juk nebuvau baigusi jokių mokslų, mano konservatorija tuo metu buvo tik Ninos Markovnos griežta mokykla, tačiau jos širdies ir darbo šiluma davė man daug daugiau. Baigėsi 1944 m. sezonas. Artėjo frontas, vokiečiai traukėsi paskui save viską sprogdindami. Prasidėjo baisios nerimo dienos, dieną ir naktį sproginėjo bombos. Rodėsi, kad visas Kaunas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus. Aš su savo namiškiais norėjau bėgti kuo toliau iš miesto, bet visi keliai buvo pilni vokiečių kariuomenės. Nesinorėjo rizikuoti. Taip ir prabuvome Kaune, kol praėjo fronto ugnis, kartais per dieną nosies iš slėptuvės neiškišant. Tuo laiku taip siaubingai visi bėgo iš Lietuvos, kad atrodė nieko nebeliks. Žmonės išlakstė kas kur. Visi mano geriausi draugai ir draugės pabėgo į Vakarus. Atrodė, kad ir teatrą jau susprogdino. Kaip reikės gyventi? Nuo ko vėl pradėti, kai taip efektingai ir sėkmingai jau buvau pradėjusi? Visos svajonės, visi pasiekti darbai niekais nuėjo. Kas mane globos teatre? Juk būdavo, prieš karą, kai rytais ateidavau į teatrą, sutikdavau daugelį kolegų, nes repeticijos visada vykdavo rytais. Aktorius Stasys Pilka pasitikdavo mane išskėstomis rankomis, būtinai iškilmingai bučiuodavo ranką, mat labai simpatizavo man. Kipras Petrauskas taip pat susitikęs mane visada prieidavo ir net ranką pabučiuodavo, sakydavo komplimentus, vis liaupsino mane. Nebuvau pripratus prie to teatrališkumo, bet laikui bėgant, pripratau prie tokių scenų ir visai natūraliai reagavau. O tuomet mūsų šeimos materialinė būklė laikėsi ant plauko, nebeturėjom ko valgyti. Menka nauda buvo iš gaunamų kortelių maistui, nes ir to jau nebebuvo. Valgyti labai norėjosi. Mamytė mokėjo mums, vaikams, ir su mumis gyvenančiai senelei išdalinti maisto likučius taip, kad būtų po lygiai ir dar liktų. Dažniausiai tai buvo mažas gabalėlis džiovintos duonos… Vandentiekis veikė. Tai mus džiugino, matyt nespėjo vokiečiai susprogdinti. Aš išeidavau į kiemą ir landžiojau po juodųjų serbentų krūmais – gal rasiu kokią uogelę? Ir rasdavau vieną kitą. Koks skanumėlis! Bet kaip tyčia, tais metais nederėjo serbentai. Namas, kuriame gyvenome, buvo aptvertas aukšta medine tvora. Kas dedasi gatvėje galima būdavo matyti tik pro tvoros plyšį. Aplink būdavo tylu, nei vieno žmogaus. Maniau, kad visi išbėgo iš Lietuvos. Kas bus su mumis? Tėvelis jau žadėjo grįžti, bet dabar negalės – juk frontas visur dundėjo, sproginėjo, nuolatos žiūrėdavau pro tvoros plyšius – ar nepamatysiu ko? Ir staiga, žiūriu, eina baisus, murzinas ir juodas kareivis. Turbūt mongolas? Mes visi susislėpėm, kur tik buvo galima. Užsirakinom, bet pas mus jis neatėjo. Tik numanėm, kad rusai jau Kaune. Ką gi, gyvenom ir drebėjom. Vis daugiau matėm vaikštančių kareivių, bet prie visko priprantama. Mieste jau beveik nesigirdėjo sprogimų ir šaudymų, norėjosi greičiau susisiekti su žmonėmis, paklausti kas vyksta, kaip gauti kokio nors maisto?