Stebuklai drauge su Alisa / Kristupas Antanaitis

norėjosi to jautrumo ir dramos, o Sofi aistra gyventi, kurią įkūnijo būtent Monika Pleškytė, pritiko gerokai labiau. Jau kurį laiką stebint šios solistės pasirodymus ryškėja jos vaidybinis talentas, leidžiantis nekreipti dėmesio į kai kuriuos vokalinius trūkumus. Na o L. Dambrauskaitė partiją atliko labai gražiai ir tvarkingai, solistė turi ausiai malonų balso tembrą, bet charakterio spalvų ir intensyvumo jos Sofi aš pasigedau. Operos komiškumą, be Barono Ochso, režisierius įgyvendina ir mažesniais vaidmenimis, savotišku jų manieringumu. Tokie tad buvo Falcakis (Rafailas Karpis), jo sąjungininkė ir dukterėčia (jas atitinkamai dainavo Regina Šilinskaitė ir Julija Stupnianek), žinoma, ir Sofi auklė Mariana, kurią labai įtaigiai atliko Agnė Stančikaitė, bei tik trečiajame veiksme pasirodantys Smuklininkas (Tomas Pavilionis) ir Policijos Komisaras (Liudas Mikalauskas). Nemažai komizmo esama ir turtingojo Faninalio, kurį atitinkamai dainavo Steponas Zonys ir Arūnas Malikėnas, charakteryje. Visgi dramatinis elementas, bent jau mano nuomone, Rožės kavalieriuje išlieka ryškesnis. Negailėsiu liaupsių orkestrui: R. Strausso Rožės kavalieriaus partitūra – iššūkis ne tik solistams, bet ir orkestrantams. Neneigsiu, orkestro pasirodymo laukiau kiek sulaikiusi kvapą ir svarstydama, kaipgi jam seksis įgyvendinti šio autoriaus partitūros ekvilibristiką. Pirmąjį vakarą maloniai nustebino orkestro pasitikėjimas, energija ir tikslumas. Sesto Quatrini tarsi ne dirigavo, o batuta tapė R. Strausso garsų peizažą. Antrąjį vakarą tokios intensyvios energetikos ir spalvingumo, tiesą sakant, pasigedau, bet juk apetitas kyla bevalgant. Visgi džiugu, kad jau kelintą sykį rašydama apie orkestrą galiu nuoširdžiai pasidžiaugti tiesiog akyse kylančia jo (beje, smarkiai atsinaujinusio) kokybe. R. Strausso Rožės kavalierius – komedija, pasakojanti apie dramą, gyvenime ištinkančią kiekvieną iš mūsų. Valso žingsnis ir komiški epizodai čia slepia asmenines tragedijas ir kviečia operos personažuose atrasti save. Beje, operos programėlėje S. Quatrini rašo, kad Rožės kavalierius kartais pavadinamas feministine opera, nes dvi pagrindinės herojės čia yra moterys. Rožės kavalieriuje jos valingos ir stiprios, gebančios bent iš dalies pakeisti likimą.

Sofi – Lina Dambrauskaitė, Mariana – Agnė Stančikaitė

Anina – Regina Šilinskaitė, Sofi – Monika Pleškytė Oktavianas – Jelena Kordic Falcakis – Rafailas Karpis

Stebuklai drauge su Alisa

Kristupas Antanaitis

Ruduo – visuomet permainų metas. Vieni laukia mokslo metų, kiti – naujų teatro ar televizijos sezonų pradžios, o tretiems patinka gelstantys lapai. Aš rudenį labiausiai mėgstu dėl naujienų, atkeliaujančių į teatrų ir koncertų sales. Ne išimtis ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 102-ajame sezone parengsiantis net devynias premjeras! Tiek daug naujų spektaklių nesame regėję, ko gero, nuo 1933-iųjų, kai Kaune Valstybės teatras pagerino visus įmanomus premjerų rekordus. Žinoma, dalis naujųjų spektaklių jau surepetuoti pernai, prieš pat pandemiją, bet publikos teismui bus atiduoti tik šį sezoną. Retas įvykis teatro gyvenime – premjera vaikams. Paskutinė tokia įvyko 2017 m. kovą, tai buvo Ramintos Šerkšnytės opera Penki Merės stebuklai. Po puspenktų metų pertraukos vaikų mūsų teatre laukia net du nauji operų pastatymai: Izraelio kompozitoriaus Davido Sebbos Alisa Stebuklų šalyje ir lietuvio Sigito Mickio Mamulė Mū, kurios premjera numatyta gruodį.

Alisa Stebuklų šalyje su trenksmu įsiveržė į operos sceną rugsėjo 25, 26 ir spalio 2 d. Spektaklis buvo rodomas avanscenoje, ant pakeltos orkestro ložės. Rugsėjį jame dainavo Charlotte Kilsch (Alisa), Nerijus Noreika, Juozas Janužas (Triušis), Jovita Vaškevičiūtė (Širdžių Karalienė), Gabrielė Kiršaitė (Katinas), Arminas Skirvainis (Skrybėlius, Vikšras, Drugys), Viltė Darvydaitė (Pirmasis paukštis, Dar, Pirmoji korta), Ieva Tarulytė (Antrasis paukštis, Antroji korta) ir Justyna Jacevič, Gabrielė Lileikaitė (Trečiasis paukštis, Gana, Trečioji korta). Spalį į sceną žengė Eglė Stundžiaitė (Alisa), Gabija Kušleikaitė (Katinas), Emilė Elena Dačinskaitė (Pirmasis paukštis, Dar, Pirmoji korta) ir Vera Pavlovskaja (Antrasis paukštis, Antroji korta). Beveik visiems solistams tai buvo debiutas LNOBT. Ir, reikia pripažinti, tikrai pavykęs. Visi sukurti vaidmenys išraiškingi, įsimenantys ir charizmatiški. Daugiausia dėmesio sulaukė J. Vaškevičiūtės personažas: ko vertas vien jo pasirodymas scenoje, kai tamsoje atsiveria siena ir tarsi iš niekur pasirodo Širdžių Karalienė. Solistė scenoje jau seniai, tad jos vaidybos ir vokalo technikos negalima net lyginti su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų. Abi Alisos vaidmens atlikėjos skirtingos, o kartu ir panašios. E. Stundžiaitę scenoje matėme ne pirmą kartą, tad ir vaidinti jai sekėsi laisviau. V. Darvydaitės, I. Tarulytės, J. Jacevič, E. E. Dačinskaitės, V. Pavlovskajos ir G. Lileikaitės kuriami trys personažai padarė puikų įspūdį. Be modernios ir sudėtingos muzikos, kuri ne itin patogi atlikti, režisierius solistėms numatė daug sceninio veiksmo. Štai kad ir personažai Dar ir Gana. Prisistatymo duete jie bėgioja, šokinėja su kamuoliais, sukasi ratu. Atrodo, nėra kada net atsikvėpti, o scena pavyko be priekaištų. Tad jaunosios kartos debiutas nuteikė labai džiugiai, jis įrodė, kad ir ateityje LNOBT netrūks gerų balsų. N. Noreika, J. Janužas, A. Skirvainis ir G. Kiršaitė sužavėjo tiek kostiumais, tiek pasirodymais. Režisieriaus numatyti personažų charakteriai paslaptingi, kai kada baugūs, o kartu žavūs ir įtikinami. Solistai puikiai susidorojo su užduotimi ir pelnė vaikų meilę, išreikštą po vaidinimo.