G. Verdi operos Traviata premjera Pokalbis su režisiere ir choreografe Andželika Cholina / Greta Dainytė

laikų tėkmę. Ir vis tiek atsiliepimų būna įvairių. Matyt, viską galima padaryti, svarbu tik kontekstas: ar tai bus priimtina mūsų kultūrai, ar bus statoma.

Man šis klausimas kilo susipažinus su

MO muziejaus edukacijomis, kai gerai žinomi kūriniai pristatomi empatiškai, vaikams suprantama kalba. Taip mažieji tarsi įgyja galimybę pažinti sudėtingus meno kūrinius. Galbūt ir operai galima pritaikyti tokį principą, kad vaikai susipažintų su tuo, kas vyksta scenoje, kokiomis priemonėmis ir kodėl rutuliojasi pasakojimas?

Manau, kad taip. Pokalbio pradžioje minėtas darbas su A. Giniočiu ir buvo apie procesą. Man regis, vadinosi Statome operą. Tai istorija, pasakojanti, kaip kyla mintis statyti operą, ieškoma siužeto ir pan. Juk opera nuo pat pradžių buvo demokratiškas žanras, skirtas visiems. Opera – iš esmės tarsi XVIII–XIX a. filmas. Žmonės eidavo žiūrėti seansų. Man patiko filmas vaikams Nerealieji (The Incredibles). Siužete rasi ko tik nori: išdavysčių, gyvenimiškų klausimų, bet viskas pateikta šmaikščiai ir sparčiai. Tas pat tiktų ir operai. Tiktai tinkamą kampą reikia surasti.

Kartais susidaro įspūdis, kad kūryboje vaikams viskas pernelyg supaprastinama. Regis, kūrėjams atrodo, jog vaikai sudėtingų temų nesupras. Ką Jūs apie tai manote?

Atrodo, muzikinė kalba turėtų būti paprasta, bet geriausi pavyzdžiai atskleidžia ką kita. Juk paprastas (bet ne primityvus) turinys visiškai nesietinas su muzikinio teksto paviršiaus paprastumu, nes atlieka suaugusieji, jiems irgi turėtų būti patrauklu, tada randasi skambesio ir siužeto chemija. Operų ne tiek daug, bet filmų vaikams – daugybė. Jų partitūros tokios kontrapunktiškos, sudėtingos, pinasi kelios plotmės, kad apie jokį paprastumą ar primityvumą negali būti nė kalbos. Iš detalių susiklosto traukianti vaikus visuma.

Ar 2021-ųjų Mamulė Mū bus kitokia nei 2009-ųjų? Kaip bėgant metams šis kūrinys keitėsi ir kokį jį išvysime Operos ir baleto teatro pastatyme?

Pirmojoje operoje buvo kelios dainelės, o siužetas suskirstytas į dalis. Tekstas daugiausia buvo kalbamasis, muzikos mažai. Vengiau dainavimo. Man tada atrodė, kad jis sunkina bendravimą su vaikais, nes ritmiškai pasakytas žodis, maniau, yra paveikesnis. Tuo metu labai domėjausi repu ir norėjau tai perteikti spektaklyje. Operos tekstas buvo tarsi repo epizodų pynė, atliekama vokalistų. Jiems tai patiko, nes buvo kitaip, nei įpratę. Atliekama lyg kalbant, tik žodžiai buvo instrumentiniai, nieko nereiškiantys, jie vijo vienas kitą kaip tirada, o galo nėra, nėra už ko užsikabinti: atlikti sunku, ritmiškai – siaubas... Buvau surinkęs pseudoakademinius instrumentus – saksofoną, tromboną. Tai buvo tarsi laisvojo džiazo ansamblis. Muzikantų buvo mažai, todėl tonų ar harmonijos irgi nedaug, daugiau judesio. Galiausiai aš net opera šio kūrinio nelaikyčiau. Tai buvo muzikinis spektaklis. Labiau ritminis nei koks nors kitoks muzikinis – harmoninis ar toninis. Šįkart viskas bus priešingai. Su spektaklio meno vadovu Modestu Barkausku aptarėme operiškumą. Iš pirmosios operos liko tik bendrinis judėjimas, kai kurios muzikinės frazės, bet daug kas perdaryta, skiriama daugiau reikšmės harmonijai, naudojama akordų slinkčių, nes to pageidavo meno vadovas, beje, ir man norėjosi įlieti į kūrinį daugiau operos. Spektaklyje daugiau bus ne pažodinio dainavimo, kai vienas skiemuo tenka kelioms natoms, o muzikavimo balsu. Šįkart viskas nuoseklu, pagrįsta harmonija, temomis. Naujojoje Mamulės Mū versijoje vis kinta charakteristikos, daugiau instrumentų. Jie įgyja funkciją: trys pučiamieji, kurie palaiko harmoniją, kuria akordą, tampa trimis personažais. Styginių kvartetas naujajame pastatyme sudaro harmonijos pagrindą. Pirmajame pastatyme to nebuvo. Jame jautėsi didelė įtaka visko, ko tuo metu klausiau: modernizmo, tokių kompozitorių kaip György Ligeti, Witoldas Lutosławskis, Luciano Berio, repo, sunkesnio, keistai repetityvinio skambesio, nuolat kintančio pagal tekstą, net nebūtinai žodinį, bet ir muzikinį. Žavėjausi G. Ligeti opera Didysis siaubūnas, man viskas joje patiko. Buvau paveiktas G. Ligeti detališkumo ir nuolatinės kaitos, žaibiškai greitų artikuliacijų. Manau, ta kaita, greitumas duoda rezultatą. Bent jau atkreipia dėmesį. Pirmojoje versijoje galbūt per greitai viskas keičiasi, atlikėjai pavargsta. Ne kiekvienas gali taip kaitaliotis, nes per pusvalandį ar keturiasdešimt minučių, kiek trunka spektaklis, reikia labai daug kuo pabūti. Tai vargina, visiškai suprantu, bet ką darysi, tokia mano prigimtis. Kai pradėjau studijuoti, dėstytojai sakydavo: „Kur tu skubi? Čia muzika, kartok“, o aš taip žaižaravau idėjomis... Dabar esu tai truputį apvaldęs. Žmonės pripratę prie kartojimosi, ypač postminimalistinėje ir panašiose doktrinose. Daug kas to kaitumo nemėgsta. Kaip tik ieško muzikoje stabilumo. Palyginti su pirmąja versija, ši ne tokia sparti. Nors ir dabar jau gaunu atsiliepimų, kad vis tiek per greitai, smarkiai per greitai. Tai

Iliustracijoms panaudoti Alisos Rūtos Stravinskaitės eskizai

įsivaizduokite, kas buvo tada, jeigu sąmoningai lėtinu ir vis tiek nepavyksta. (juokiasi) Po kokių penkerių metų paklausiau pirmosios versijos ir pagalvojau: kaip galėjo ją kas nors atlikti?

Užsiminėte, kad pasikeitė laikai ir pats kažkiek pasikeitėte.

Nepasakyčiau, kad esu labai pasikeitęs, veikiau prisiderinęs. Norėtųsi, kad atsirastų ryšys su atlikėjais, o jie vis tiek daugiausia mano priešingai nei aš. Žinau, nes turiu nemažai patirties su ansambliais, ir nebūtinai akademiniais. Aš labai greitai galvoju ir tas žmones nervina. Kai vieną, du, tris, keturis, dvidešimt keturis, penkiasdešimt kartų susiduriu su tuo, natūraliai tenka keistis, nes aišku, kad kontekstas nepabėgs paskui tave. Tada deriniesi, kad pavyktų bendrauti. Aš ką nors parašau, atlikėjai sugroja, jie džiaugiasi, aš taip pat. Tas pat pasakytina ir apie G. Ligeti. Taip, didis kompozitorius, bet... Arba Karlheinzas Stockhausenas. Galiausiai tik jo sūnus ir duktė galėdavo atlikti jo kūrinius, nes niekas daugiau nesugebėjo, nesuprato, ką jis ten mato ir girdi. Dabar muzikinis kontekstas toks – mažai kaitos. Tenka prisitaikyti, nes girdžiu, kas aplinkui darosi, todėl stengiuosi save lėtinti. Kai tau per trisdešimt, atrodo, gali viską, bet kokią muziką kurti, tiktai norėk, daryk. Kai tau per keturiasdešimt, supranti, kad ne viską gali, ir tada imi tai, ką gali, bandai derinti prie aplinkos, kad tavo kūrinius grotų. Visi žino, kad kai S. Mickį samdaisi, primityvumo nebus. Man nuolat sakydavo, dar Keistuolių teatre, kad aš sau neleidžiu banalumo, daug mažorinių melodijų ar bet ko vaikams kurti. Šimtu procentų viskas bus pamatuota, atsakinga. Manau, jog niekam nebeatrodo, kad S. Mickis yra lengvas, paprastas. Tikiuosi, mano, jog jis gali būti šiek tiek pasisukęs veidu į atlikėjus.

Su kuo mažiesiems klausytojams palinkėtumėte ateiti į spektaklį? Pavyzdžiui, su mėgstamiausiu apklotėliu, kad būtų jauku žiūrėti operą, su plačia šypsena ar geriausiu draugu.

Žiūrovams palinkėčiau trokšti istorijos. O jei nerimtai, tai gaila, kad salėje negalima valgyti spragėsių. (juokiasi) Tiesiog norėti istorijos, stebėti ją ir pasidžiaugti kartu su Karve ir Varna. Arba paprieštarauti Varnai, nes ji tokia „negera“, vis nori kitaip. Atėjus su tokiu noru bus smagu. n