Išaugęs iš šios žemės. In memoriam Bronius Kutavičius / Rūta Gaidamavičiūtė

Mirta, o ir mažieji lyriniai, komiškieji išsiskyrė rafinuotu vokalo spalvų niuansavimu, impulsyvia vaidyba, gyvos emocijos tiesa. Jie įamžinti teatro istorijoje ir žmonių atmintyje. Tokių artistų nebūna daug ir nebūna dažnai”, – rašė muzikologė Jūratė Vyliūtė. I. Jasiūnaitė yra dainavusi Rygoje, Taline, Minske, Varšuvoje, koncertuodavo daugelyje tuometės Sovietų Sąjungos miestų. Labai mėgdavo dainuoti Vakarų Europos klasikų kūrinius, rusų kompozitorių romansus. Lietuvos radijuje solistė yra įdainavusi pluoštą lietuvių liaudies dainų, kurios jai, aukštaitei, gimusiai ir augusiai Rokiškyje, buvo labai brangios. Įstabus I. Jasiūnaitės talentas ir kūryba buvo įvertinti. 1964 m. ji buvo pagerbta aukščiausiu tuo metu menininkų apdovanojimu – Lietuvos TSR nusipelniusios artistės vardu. 1985 m. tapo Lietuvos liaudies artiste. 2000 m. gimtasis Rokiškis ją išrinko Rokiškio krašto garbės piliete. Paskutinis pagarbos ir dėkingumo ženklas šiai solistei buvo įteiktas 2020 m. – ji paskelbta LNOBT garbės emerite. Apie I. Jasiūnaitę išleistos dvi monografijos: Jūratės Vyliūtės Karmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė scenoje ir gyvenime (2005) ir Petro Blaževičiaus Operos ir meilės glėbyje. Irenos Jasiūnaitės prisiminimai (2015). Karmen G. Bizet op. Karmen

Amneris G. Verdi op. Aida I. Jasiūnaitė visada visus buvo pasirengusi įtikinėti, kad opera yra aukščiausia teatro išraiška. „Bet tik tuomet, kai operos teatro artistai turi gerus vokalus ir yra talentingi aktoriai... Kai atėjau į Operos teatrą, čia dirbo Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, kiti. Juose buvo tarsi susilieję du talentai: dainuoti ir vaidinti. Aš supratau, kas yra operos artistas – būtent šių dviejų talentų sintezė. Vėliau supratau, kad ir man Dievas buvo dosnus šių dovanų“, – sakė operos solistė. Apdovanota gilia muzikos pajauta, artistine prigimtimi, I. Jasiūnaitė tapo savo meto legenda. Ta legenda, be abejo, buvo susijusi su ugningu jos grožiu, moterišku žavesiu, kuris vaidmenims suteikdavo išskirtinumo, atspindinčio žvaigždės esmę – moralinio ir fizinio grožio susiliejimą žiūrovų sąmonėje. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė apie ją yra rašiusi: „Irena Jasiūnaitė buvo savo meto mados ikona, menininkų mūza, kurią galima pavadinti lietuviškąja Maria Callas. Ne tik pavergiančia scenoje, kuriančia anuometinės mados tendencijas, bet ir audrinančia kūrėjų vaizduotę – tokių kaip Vytautas Bložė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Antanas Venclova...“ Operos solistės gyvenimas baigėsi. Bet gyva legenda, gyvas jos balsas, skambantis įrašuose ir jį girdėjusiųjų atmintyje. Teskamba jos nuostabus mecosopranas Dievo garbei Anapilyje. n

Išaugęs iš šios žemės

In memoriam Bronius Kutavičius

Rūta Gaidamavičiūtė

„Savo kūriniuose aš ieškau paslapties. Jeigu jos nėra, nėra ir kūrinio.“ / Bronius Kutavičius

Šių metų Muzikos diena užtemdyta didžiulio netekties šešėlio – lietuvių muzikos istorijoje buvo užbrėžta data, žyminti tam tikros epochos pabaigą. Žodis „kolosas“ tarsi visiškai nederėtų su kuklia kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) laikysena šiame pasaulyje, bet bandant aprėpti tai, ką jis mums paliko ir kaip jo muzika veikė visą meninio gyvenimo aplinką, norisi labai stipraus įvaizdžio. Ne veltui Šarūnas Nakas lygina jį su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Tai netektis ne tik artimiesiems ar draugams. Tai visos Lietuvos kultūros netektis, tikiu, ir daug kam kituose kraštuose. Tačiau tokiu metu svarbu jausti dėkingumą, kad tokią asmenybę turėjome ir kad likimas lėmė laimę būti šalia. LNOBT buvo pastatyti du paskutiniai sceniniai Kutavičiaus kūriniai, rodomas nebylusis filmas Žana d’Ark su originalia jo muzika. Naujų kompozitoriaus kūrinių visada būdavo laukiama, nes su jais buvo siejama netikėta ir labai stipri garsinė patirtis. Taip atitikęs lietuvio dvasią, tarsi atgaivinęs ją po ilgų priespaudos dešimtmečių. Visi atsimena Sąjūdžio metų pakilimą – Kutavičiaus muzika tokį jausmą keldavo gerokai anksčiau – po koncerto visi išeidavo kaip broliai, atgimdavo pasididžiavimas. Čia ir Paskutinės pagonių apeigos ir opera Strazdas – žalias paukštis. Gyvenime nemažai kas turi stiprių pajautų, bet tik nedaugelis sugeba jas taip stipriai sutelkti ir perteikti kitiems. Bronius padarė tarsi neįmanomą dalyką – jis mums įgarsino mitinę tautos praeitį, sugrąžino baigiamą ištrinti istoriją. Autorius siekė maksimaliai išvengti pasikartojimo, kaip atspirties ieškodamas stiprios idėjos, pateikdamas nelauktų dalykų. Yra sakęs, kad „kiekvienas kūrinys, ne tik autorius, turi turėt savo braižą“. Tai buvo ypatingo švarumo ir tikrumo, kartu didelės vidinės stiprybės žmogus. Išskirtinis buvo jo gebėjimas remtis mūsų tautos palikimu, tiek tiesiogiai, tiek natūraliai išaugant iš jo. Liaudies dainas naudojo daugelis kompozitorių, bet mažai kas gebėjo jas pateikti taip, kad dainos taptų viso kūrinio kvintesencija, pavyzdžiui, kaip daina Pūtė vėjas oratorijoje Iš jotvingių akmens ar Beauštanti aušrelė orkestriniame kūrinyje Dzūkiškos variacijos. Kompozitoriaus pasirinkta liaudies daina negalėjo būti pakeista jokia kita, nes klausytojo sąmonę turėjo paveikti savo muzikos ir teksto vienove, visu kultūrinių asociacijų lauku. Kai klausaisi įvairių kūrinių, suvoki juos kaip grynuolius, nes čia nėra nieko atsitiktinio – muzika lyg tikras daiktas. Kompozitorius yra sakęs, kad kurdamas „15–20 variantų apmąstai“. Jis ne tik niekada nenaudojo patetikos, bet reikšmes išgaudavo dideliu apsiribojimu. „Daugiažodiškumas niekada nebuvo mano kūrybinis principas. Vėliau braižas grynėjo, tapo labiau sukauptas.“

Scenos iš spektaklio Ugnis ir tikėjimas. Fotografas Michailas Raškovskis

Priespaudos laiku jis iškėlė mūsų tautos unikalumą, sustiprino jos tapatybę. Oratorijose, operose jis tarsi rekonstravo buvusį laiką, pažadino mitologinę atmintį, pasiekė garsinius archetipus, lyg perteikė šiuolaikiniam žmogui ciklinio laiko modelį. Savo darbais jis taip pat yra priminęs kitus lietuvių kultūrai svarbius vardus: M. K. Čiurlionį, Liudviką Rėzą, Antaną Strazdą, Adomą Mickevičių, Kristijoną Donelaitį. Šie vardai į kompozitoriaus kūrybą atėjo iš lėto, lyg atsitiktinai, bet žvelgiant į kūrybos visumą susidaro vaizdas, kad taip tarsi sąmoningai buvo vykdoma iš anksto užsibrėžta programa. Kompozitorius kreipė akis į tuos tolimus laikus, kai žmonės nebuvo atskirti nuo svarbiausių egzistencijos dalykų. Kūryba anuomet dažnai buvo atviresnė komunikacijos forma nei realus gyvenimas, ji dažnai kompensavo sakralumo stoką ir skatino susitikti su vidiniu pasauliu. Apibūdinimai „kaimo avangardas“, „garsų teatras“, neįprastos grafinės partitūros, ypatingas garsinės erdvės pojūtis rodo, kad buvo susiduriama su visiškai netikėtais reiškiniais. Iš vidaus priėjęs prie minimalizmo, suteikė jam visuotinumo dimensiją. Yra sakęs, kad

„kuo mažiau įvykių, tuo stipresnį poveikį jie daro“. Beveik visi svarbiausi Kutavičiaus darbai parašyti balsui, autorius labai vertino tembro unikalumą ir energiją, kurią galima perteikti tik balsu. Balso panaudojimas per visus laikotarpius smarkiai kito – nuo pirmapradžių šūksnių iki operos Lokys ekspresijos. Išlaikęs jausminę gamtos patirtį, Kutavičius tobulai sujungė ramią valstietiškos pasaulėjautos išmintį, visose tautose esantį sakralumo pojūtį ir kartu šiandienos žmogui būtiną naujumo poreikį. Intuityvus panirimas į mito erdvę Kutavičiaus garsynui suteikė pirmapradės įtaigos ir jėgos. Oratorijoje Iš jotvingių akmens labai įspūdingai jungiama vitališkumas ir archajinė mąstymo sankloda. Kompozitoriaus kūryba paperka klausytojus tikrumu ir prasmingumu. Medžiagos nugludinimas atmetant viską, kas nereikalinga, paliekant gryną minties išraišką, daro tą kūrybą tarsi viršlaikinę. Be veidmainystės sakoma tiesa, paprastumas, su kuriuo ji tariama, ir beveik visada esantis pojūtis, jog tai kažkas daugiau nei muzika. Klausydamasis kūrinių dažnai jausdavaisi esąs apeigų dalyvis.