Iškilmingas teatralizuotas operos ir dramos jubiliejaus minėjimas Lietuvos profesionaliajam teatrui

from BRAVISSIMO 2021 | Nr. 4

Reginos Tumalevičiūtės žvaigždžių takai / Eglė Ulienė

kitų darbų kontekste. M. Rimeikio kūrinys prasideda tyla ir po jos pasigirstančia vieniša fagoto melodija – tai lietuvių liaudies dainos Tu mano seserėle interpretacija. Scenoje pamatome dvi solistes (Julija Stankevičiūtė ir G. Mkrtchyan), kurios primena dvi jaunas laputes. Žaismingais judesiais, veidrodiniu principu viena kitą mėgdžiodamos, jos prisijaukina žiūrovus ir padeda įeiti į spektaklio ritmą. Net prisijungęs kordebaletas neleido pamiršti, kad šios dvi merginos yra absoliučios spektaklio lyderės. Vis prisidėdamos prie bendros šokėjų masės ir vėl iš jos išnirdamos, solistės meistriškai kontroliavo veiksmą scenoje. Būtų galima sakyti, kad šokėjas išskyrė jų skleidžiama aura: branda, mąslumas ir jautrumas aplinkai buvo vos pastebimi, bet juntami požymiai, kurie leido pasąmoningai išskirti merginas iš kitų šokėjų būrio, o į siužetą pasigilinusiems žiūrovams sufleravo, jog tai jos, iš viso būrio išskirtosios merginos. Kaip ir pirmajame vakaro spektaklyje, kordebaletas čia labai svarbus. Mano nuomone, nieko nėra įspūdingiau kaip techniškai atliktos masinės scenos, o šiame Šventajame pavasaryje tokių apstu. Pagrindinės solistės buvo panašios į dvi jaunas laputes, o kordebaletas labiau priminė laukinių gyvūnų bandą. Gaivališkai laisvus judesius keitė staigus sąstingis (lyg kažką išgirdus ar slepiantis nuo pavojaus), dažnas žvalgymasis į dangų ir aplink esančių šokėjų pajautimas leido suvokti, kad vaizduojami veikėjai yra daug arčiau gamtos nei urbanistinio pasaulio. Šis žmogaus ir gamtos susitapatinimas yra svarbus giliau nagrinėjant spektaklio prasmę. Nors šokėjai savo judesiais priminė laukinius gyvūnus ar bent gamtoje gyvenančius žmones, jų kostiumai – dviejų dalių raudono atspalvio kostiumėliai (kostiumų dizainerė Elvita Brazdylytė) – aiškiai išsiskyrė tiek iš scenos fono, tiek iš daugiausia neutraliomis spalvomis vaizduojamo gamtos pasaulio. Ne iki galo žmonės, bet ir ne gyvūnai – šitaip žiūrovai išgyveno savotišką žmogaus ir gyvūno sankirtą, kurioje sunku nuslėpti tikrąsias žmogaus sąmonės vingrybes. Kaip ir originaliajame V. Nižinskio pastatyme, žmogaus žiaurumui čia atiteko pagrindinis vaidmuo – to reikalavo pati istorija. Kad ir kaip žiūrėtum, ritualinės apeigos, kurių pabaigoje paaukojamas žmogus, negali būti humaniškos. Kaip minėta, pagrindinių solisčių išskyrimą iš bendro būrio buvo galima justi nuo pirmų spektaklio minučių, nors vėliau tai kiek pasimiršo. Bet finalinėse scenose

J. Stankevičiūtė liko vienut viena prieš susiglaudusius į krūvą šokėjus. Natūraliai kilo klausimas: kur dingo antroji mergina? Atsakymo kiekvienas žiūrovas tepaieško ir jį tesuranda pats. Mano manymu, paslaptis gali slypėti M. Rimeikio prieš premjerą pasakytuose žodžiuose: „Visus spektaklius aš kuriu apie žmogų, dažniausiai apie šiuolaikinį žmogų.“ Jei padedami spektaklio metu kilusių klausimų analizuotume šiuolaikinių žmonių visuomenę, ypač dviejų pandeminių pavasarių fone, ko gero, joje pastebėtume dar daugiau žiaurumo, susiskaldymo ir ostrakizmo nei pirmykštėje bendruomenėje. Negana to, dualizmo esama ir žmogaus viduje: smerkiantysis ir smerkiamasis gali būti tas pats asmuo. Šis spektaklis nebūtų toks puikus, jei ne įspūdinga M. Jacovskio scenografija. Ore kybantys liauni medeliai nukėlė žiūrovus į pelkėtą atžalyną. Spėčiau, jog tai jauni berželiai, ir jeigu esu teisi, tuomet beržas (nacionalinis Rusijos medis) simboliškai sujungia su I. Stravinskiu ir jo pagoniškosios Rusijos vizija. Nustebino ir apšvietimas (L. Kleinas): netikėtai panaudotos liuminescencinės lempos įdomiai kontrastavo su medelių kamienais ir žalsvu fonu. Tą patį vakarą pamačius du skirtingus spektaklius, natūraliai kyla noras juos lyginti. Vis dėlto tiek Pragiedrėjusi naktis, tiek Šventasis pavasaris yra labai skirtingi kūriniai, kalbantys skirtingomis temomis ir gvildenantys jas skirtingomis šokio kalbomis. Visgi prireikus apibendrinti šį diptiką kaip pagrindinę įvardyčiau moters temą ir jos išgyvenimus. Moters, kurioje vienu metu sutelpa ne tik meilė, nuolankumas ir kitos moteriškos savybės, bet ir gaivališkumas, žiaurumas, aistra. Kaip kiekvienoje asmenybėje esama šio dualumo, taip ir abu spektakliai atstovauja šiems skirtingiems žmogaus pradams. Šį sezoną Pragiedrėjusi naktis ir Šventasis pavasaris jau nebus rodomi, tad linkiu šiuos spektaklius pamatyti kitąmet ir patiems pažinti žmogaus prigimties žaidimus. Iki pasimatymo teatre! n

Sutuoktinis – Daniel Dolan, Moters prisiminimas – Gohar Mkrtchyan Merginos atspindys – Gohar Mkrtchyan, Mergina – Julija Stankevičiūtė

Iškilmingas teatralizuotas operos ir dramos jubiliejaus minėjimas

Lietuvos profesionaliajam teatrui – 100

Marija Kastorina ir Ernest Barčaitis

Lina Stankevičiūtė

2020 m. gruodžio 19 d. sukako 100 metų, kai žiūrovai į Valstybės teatro rūmus Kaune rinkosi žiūrėti Hermanno Sudermanno Joninių – spektaklio, laikomo Lietuvos profesionaliojo dramos teatro veiklos atskaitos tašku, o tų pačių metų gruodžio 31 d. 100-mečio jubiliejus sukako ir Lietuvos profesionaliajai operai: prieš amžių toje pat scenoje buvo parengta ir džiaugsmingomis ovacijomis sutikta Giuseppe’s Verdi Traviatos premjera – pirmasis lietuvių profesionalų pastangomis įkūnytas operos spektaklis. Dėl koronaviruso pandemijos 2020 m. neįvykęs Lietuvos profesionaliojo teatro 100-mečio minėjimas buvo perkeltas į 2021 m. Ir štai šiemet, 2021 m. rugsėjo 22 d., šią garbingą Lietuvos teatro sukaktį drauge minėjo net trys Valstybės teatrą savo ištakomis laikantys nūdienos kolektyvai: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto, Nacionalinis Kauno dramos ir Kauno valstybinis muzikinis teatrai. Būtent Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, savo spektaklius iki šiol žiūrovams rodančiame iš Valstybės teatro paveldėtuose rūmuose, tądien įvyko iškilmingas Lietuvos teatro 100-mečio minėjimas, kuriame dalyvavo visi trys minėti teatrai. Profesionaliojo lietuvių teatro atminimo vakarą rengė pripažintų menininkų komanda: Vilniaus ir Kauno muzikinių scenų vyriausieji dirigentai Ričardas Šumila ir Jonas Janulevičius, režisierius Gediminas Šeduikis, choreografas Martynas Rimeikis. Scenografiją ir vaizdo projekcijas sukūrė Sigita Šinkūnaitė ir Vytenis Tarvydas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Programos atlikėjų kostiumus suderino dizainerė Sandra Straukaitė. Dokumentinę vaizdo medžiagą, atspindinčią ryškiausias teatro istorinės praeities akimirkas, parengė Audrius Stonys. Renginyje pasirodė pripažintos Lietuvos scenos žvaigždės: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto bei Kauno valstybinio muzikinio teatrų solistai Marija Arutiunova, Joana Gedmintaitė, Sandra Janušaitė, Viktorija Miškūnaitė, Gitana Pečkytė, Agnė Stančikaitė, Raminta Vaicekauskaitė, Merūnas Vitulskis, Raimondas Baranauskas, Jeronimas Milius, Tomas Pavilionis, Mindaugas Zimkus, Steponas Zonys, šoko LNOBT baleto šokėjai Ernest Barčaitis ir Marija Kastorina. Koncerte atlikėjams talkino Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artistai (vyr. chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) ir simfoninis orkestras (vyr. dirigentas J. Janulevičius).

Pasak renginio režisieriaus G. Šeduikio, kūrėjai siekė atsigręžti į prasmingiausius, svarios įtakos Lietuvos scenos raidai turėjusius istorinius akcentus ir juos kūrusius menininkus. Vaizdais ir muzika prisiminėme lietuvių operą, dramą ir miuziklą. Renginyje susibūrė Lietuvos teatralų bendruomenė, buvo pakviesti iškiliausi nūdienos teatro meistrai ir senjorai. Papildomą pramogą žiūrovams parengė Kauno miesto muziejaus Kipro ir Miko Petrauskų skyrius. Jis į didžiąją fojė perkėlė istorinio Valstybės teatro dalelę – ekspozicijos Valstybės teatras. Tautą burianti muzika fragmentus. Pirmojo lietuviško operos spektaklio Traviata fone buvo galima interaktyviai susitikti (kalbantys siluetai) su iškiliaisiais jo atlikėjais Kipru Petrausku, Adele Galauniene, Antanu Sodeika, taip pat su Olga Malėjinaite ir Petru Oleka bei, nužengus šimtmetį atgalios, „prisimatuoti“ Valstybės teatro spektaklių herojų kostiumus (operos solistų kostiumų maketai). n