In memoriam Irena Jasiūnaitė / Eglė Ulienė

G. Verdi operos Traviata premjera

pokalbis su režisiere ir choreografe Anželika Cholina

G. Verdi Traviatos pastatymas yra Jūsų pirmas savarankiškas darbas operoje, kuriate režisūrą ir choreografiją. Kas Jums svarbiausia šioje operoje?

G. Verdi opera Traviata – nuostabaus grožio kūrinys, ir man tai yra malonumo muzika. Šio pastatymo imtis yra didelis iššūkis bet kuriam režisieriui, nes tai dažniausiai statoma opera, kuri ne tik populiariausia tarp klausytojų, bet ir labiausiai apaugusi štampais. Todėl mano pagrindinė užduotis buvo scenoje sukurti prasmingą, jaudinančią istoriją, kuri kvėpuotų kartu su sentimentaliu dramatizmu prisotinta Verdi muzika.

Ar šiuolaikiškas Jūsų Traviatos sprendimas?

Sprendimus visuose mano spektakliuose diktuoja muzika, o režisūros šiuolaikiškumas – mąstyme. Kažkodėl šiais laikais operos pastatymuose populiaru eiti lengviausiu keliu – spektaklio „šiuolaikiškumas“ kuriamas per formą, pavyzdžiui, perkeliant veiksmo vietą į kitą laikmetį, pasirenkant drastišką vizualinį sprendimą, kuris dažnai disonuoja su muzika. O man kūrinio paralelių su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti nesujaukiant autoriaus sumanymo.

Kokia Jūsų režisūrinės versijos pagrindinė tema, herojus?

Pasaulis visada verks dėl Violetos tragedijos, todėl mano versija nebus išimtis. Parduodančios save kurtizanės istorija visais laikais bus aktuali, nes toks egzistencijos būdas daugeliui ir dabar yra pagrindinis gyvenimo tikslas – rasti tą, kuris tave išlaikytų. Šiais laikais tai tampa net santuokos idėja, už kurią kiekvienas sumoka tam tikrą kainą...

Kokias operos prasmes išgryninate savo

Traviatos versijoje?

Mano Traviata – tai liūdna istorija apie meilę, kuri nužudo… Violeta – moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku. Juk Alfredas buvo pirmas, kuris išdavė Violetą ir keršijo jai, net neįsigilinęs į tėvo sukurptą intrigą. Beje, tradiciškai neigiamas herojus Žoržas Žermonas – mistiškiausia figūra ir G. Verdi partitūroje. Jo atžvilgiu sau leidžiu paryškinti vieną niuansą, kad galimai Žermonas slapta įsimylėjęs Violetą, todėl užgautas jo vyriškas ego be skrupulų naikina Violetos ir Alfredo jausmus. Violeta miršta ne tik todėl, kad sirgo džiova. Per trumpą savo gyvenimą ji keičiasi nuo lėlės iki beveik vienuolės: svarbiausia tampa ne išorė, o vidus. Violeta miršta nusivylusi, neatlaikiusi savo mylimojo Alfredo, nenutuokusio, kad ji savo uždirbtus turtus aukojo judviejų laimei, išdavystės...

Kokias išraiškos priemones naudojate savo pastatyme? Puikiai išmanote choreografijos meną, gal todėl spektaklyje bus daugiau šokio?

Režisūroje akibrokštų nėra – sprendimus man diktuoja muzika. Šios operos pastatyme kuriu dramatišką, gyvą, pilną dinamikos veiksmą, kuris netrukdo artistui dainuoti ir padeda atskleisti personažą. Kiekvienam formuoju individualią plastiką, statau sodrius, intensyvius režisūrinius piešinius, scenas, persmelktas judesiu. Taip pat neapsiribojau keliomis šokio scenomis, ženkliai išplėčiau baleto trupės dalyvavimą operoje ir… įvedžiau vieną personažą, kurio pas Verdį nėra. Kas jis – tebūnie paslaptis. Taip pat, mano manymu, nemenka operos sėkmės dalis yra dailininkų darbas spektaklyje. Traviata – scenografijos kūrimui nepatogi opera, nes jos siužetas vystosi tai bravūriško baliaus fone, tai asketiškame Violetos miegamajame. Spektaklio erdvę puikiai suvaldė dailininkas Marijus Jacovskis, o artistus nuodėmės ir kraujo spalvomis papuošė kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė.

Savo pastatymuose akcentuojate muzikos svarbą, o šiame pastatyme pirmą kartą dirbate su Maestro Ričardu Šumila. Ką Jums reiškia šis bendradarbiavimas?

Nuostabu yra tai, kad Maestro iš prigimties jautrus muzikai ir jai dėmesingas iki detalių. Jis – tikras teatro dirigentas, nes sugeba gyvai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje ir kuria gilų ryšį ne tik su orkestru, bet ir su solistais. Džiaugiuosi ir mėgaujuosi darbu kartu bei tikiu šio pastatymo sėkme.

G. Verdi operos Traviata premjeriniai spektakliai

GRUODŽIO

26 | 27 | 30 | 31 Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

In memoriam

Irena Jasiūnaitė

Eglė Ulienė

Lapkričio 15-osios rytą, apniukusį ir alsuojantį pilku rudeniu, pasiekė liūdna žinia: eidama 97-uosius, mirė ilgametė Lietuvos operos Primadona – Lietuvos TSR nusipelniusi artistė, Lietuvos liaudies artistė, Rokiškio krašto garbės pilietė, LNOBT garbės emeritė, mecosopranas Irena Jasiūnaitė. Lietuvos operos ir teatro bendruomenė neteko vienos iškiliausių atlikėjų. Nustojusi dainuoti, ji iki paskutinių savo dienų sekė Lietuvos operos kelią, mėgstamų solistų karjeras, džiaugėsi jų pasiekimais, rasdavo žodžių ir pamokyti juos, ir padrąsinti. Opera visada buvo ir liko didžioji I. Jasiūnaitės gyvenimo meilė. Savo dienoraštyje solistė yra rašiusi: „Aš dar esu su tavimi, mano vienintele, mano tikroji meile, mano gyvenime – opera. Tik tu manęs nenuvylei, tik tu manyje žadinai išskirtinį džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis.“ I. Jasiūnaitė gimė Rokiškyje 1925 m. spalio 29 d. Studijavo Vilniuje – 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA). Trumpai padainavusi Kauno muzikiniame teatre, 1953–1985 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Lietuvos operos scenoje I. Jasiūnaitė dainavo 35-erius metus. Turėdama gražų, skambų balsą, puikius artistinius gabumus ir žavią išvaizdą, sukūrė 58 vaidmenis. Ryškiausias iš jų – Karmen, scenoje atliktas daugiau kaip 100 kartų. „Karmen yra mylimiausias mano vaidmuo, – yra sakiusi I. Jasiūnaitė. – Šimtąkart dainavau, šimtąkart mylėjau, šimtąkart miriau. Karmen nesuvaidinsi – arba esi, arba nesi. Riba – kaip peilio ašmenys. Jei gaivalo savy neturi, koncepcijos negelbės. Bus arba vulgaru, arba be druskos.“ Kipras Petrauskas, atsisveikindamas su scena, paskutiniajame spektaklyje Karmen savąja Karmen taip pat pasirinko jaunutę Ireną Jasiūnaitę. Be šio vaidmens, solistė itin mėgo dainuoti Zybelį Ch. Gounod Fauste, išskirtinis jai buvęs Martos vaidmuo E. d’Albert’o Slėnyje, Eboli, Amneris, Flora G. Verdi operose Don Karlas, Aida, Traviata, Liubaša N. Rimskio-Korsakovo Caro sužadėtinėje, Končakovna A. Borodino operoje Kunigaikštis Igoris, Olga, Polina, Grafienė P. Čaikovskio operose Eugenijus Oneginas ir Pikų dama, Santuca P. Mascagni Kaimo garbėje, Perikola J. Offenbacho to paties pavadinimo operetėje, Malika L. Delibes operoje Lakmė – tai tik dalis I. Jasiūnaitės vaidmenų. Solistė dainavo ir lietuviškose operose: Mirtą ir Vaivą V. Klovos operose Pilėnai ir Vaiva, Ievutę B. Dvariono operoje Dalia, Mariją V. Paltanavičiaus Kryžkelėje, Laumę J. Juozapaičio Marių paukštėje ir kt. „Visiems I. Jasiūnaitės sukurtiems vaidmenims būdinga didžiulė įtaiga, savita interpretacija, spalvingumas, jausmų tikrumas. Ji savo pavyzdžiu teigė operos solistą lygiavertį dramos aktoriui. Kaip išbėgo į sceną dailiu, muzikaliai ir prasmingai dainuojančiu Zybeliu, taip ir bėgo per tris dešimtmečius aukštuoju operos solisto takeliu. Audringai bėgo, paklusdama savo turtingos kūrybinės prigimties balsui, galingam temperamentui, intuicijai. Raiškų, jausmingą dainavimą laikydama svarbesniu už vokalo technikos subtilybes, tikrą išgyvenimą – už tobulai kartojamą schemą, sukurdama ano meto teatre savitą romantiškos solistės-artistės tipą. Jos didieji tragediniai, dramatiniai vaidmenys – Karmen, Eboli, Marta, Amneris, Končakovna A. Borodino op. Kunigaikštis Igoris