Henriko Cipario jubiliejus / Kristupas Antanaitis

Ėmė rastis žmonės, pasidarė linksmiau, kad visgi ne vieni likom. Ir taip po truputį išdrįsdavom išeiti, pasikalbėti su žmonėmis. Iš radijo pranešimų žinojom, kad vokiečiai pasitraukė iš Vilniaus, kur vyko didžiuliai mūšiai, apie savaitę laiko sovietai su vokiečiais kovėsi. Man atrodė, kad to gražuolio mano išsvajoto Vilniaus nebeliks. Viskas buvo neaišku. Su dideliu siaubu galvojau apie savo Kauno teatrą. Iš bombordavimų atrodė, kad nebeliko ne tik teatro, bet ir jo pamatų. Taip efektingai pradėjau jame savo darbus! Kas dabar?! Bet ne viskas buvo taip blogai. Teatras liko. Po truputį pradėjom bendrauti su žmonėmis, ėmėm priprasti prie minties, kad prasidėjo nauja okupacija. Vaikščiojo baisūs pajuodę kariškiai, panašūs į mongolus, bet jie tik pasyviai dairėsi. Matėsi, kad jiems nejauku. Aš, kaip vyriausioji duktė, susiruošiau apsižvalgyti į miestą. Žmonės kalbėjo, kad bus išduodamos naujos maisto kortelės. Lėkiau lengvai kaip paukštė, nes buvau labai sublogusi. Bet jaunystė ir žingeidumas nešė mane tartum ant sparnų. Pirmiausia bėgau žemyn iš Zanavykų gatvės Kauko laiptais prie savo teatro. Širdis plakė, nebesitikėjau nieko rasti. O gi štai – stovi kaip stovėjęs. Dieve, kokia laimė! O ten – jau nemažai žmonių. Mūsų baltaplaukis sargas pasitiko, renkasi buvę artistai. Atsidarius teatrui, visi likę gyvi ir neišblaškyti karo audros po įvairias pasaulio šalis, susirinkome. Visus surašė, yra ir Kipras Petrauskas, ir Mykolas Bukša. Greitai susikūrė nauja administracija. Ant skelbimų lentos atsirado nauji skelbimai. Paaiškėjo, kad gana didelė dalis artistų išbėgo į Vakarus. Iš teatro išvyko Brinka, Valiukas, Pilka ir dar keletas, bet kiti, patys geriausi aktoriai, liko. Iš operos išvyko sopranai: Kardelienė, Dambrauskaitė, Augaitytė, Grigaitienė, Radzevičiūtė, Kalvaitytė, Zaunienė, iš vyrų – Puškorius, Sprindis, Kutkus, Nauragis, Santvaras ir kiti. Tačiau nemažai dar ir liko. Rudeniop jau visa Lietuva buvo „išvaduota“, prasidėjus teatro sezonui, vėl dirbau dramos aktore, kai kurie spektakliai buvo atnaujinti, į išbėgusiųjų vietas įvesti nauji aktoriai. Atsirado agitatorių, skelbusių, jog atėjo „išvaduotojai”, kad mus išgelbėjo, kad gyvenimas bus puikus. Labai operatyviai veikė mūsų valdžios pareigūnai. Atsidarė universitetas, konservatorija. Aišku, gyvenimas sparčiai keitėsi į gerąją materialinę pusę, atsidarė komiso parduotuvės, galėjai nors kažką vėl nusipirkti. Man pasisekė, nusipirkau koncertinę suknelę, tamsiai mėlyną „parčia”. Buvau labai patenkinta, nes gyvenime dar nebuvau tokios suknelės turėjusi, mano pirma taip reikalinga koncertinė suknelė. Bėgau pas savo mokytoją Niną Markovną Karnavičienę, nes ilgai apie ją nieko nežinojau. Labai apsidžiaugiau suradusi ją gyvą ir sveiką.

1945 m. vėl atsidarė Kauno valstybinė konservatorija, į kurią buvo pakviesta dėstyti ir ji. Tuo metu pas ją mokėsi daug mokinių: Aldona Ragauskaitė, Regina Senkutė, Genė Gontytė, Ona Kavaliauskienė, Zenonas Tervydis, Veronika Fakejevaitė, Jonas Kavaliauskas, aš ir dar daug kitų. Mūsų mokytoja dirbo be poilsio dienų. Ji sakydavo, jei nori išmokti dainuoti, reikia visus reikalingus įgūdžius įgyti tik dirbant kasdien. Užsiėmimai vykdavo ir konservatorijoje, ir jos namuose. Nina Markovna buvo aukšto intelekto žmogus. Mokėjo keletą užsienio kalbų. Grodama dažnai pati interpretuodavo romansus savo maloniu dramatiniu sopranu. Tačiau darbo metu beveik niekada nerodydavo savo balso. Reikalavo individualaus, bet tikslaus balso skambesio. Ji visada domėdavosi savo mokinio vidaus pasauliu norėdama arčiau pažinti jį kaip žmogų. Man Nina Markovna ne tik pedagogė, bet artimas Draugas. Aš jai patikėdavau net didžiausias savo paslaptis. Savo mokytoja tikėjau šventai. Aš neatsimenu, kad tarp mūsų būtų buvęs koks nesutarimas. Ninos Markovnos mokykla man davė daugiau, nei visa kita. Manau, kad Nina Markovna turėjo didžiulį įtaigumo talentą, nes ką iliustruodavo, man viskas patikdavo. Susipažinau su įvairia pasaulio vokaline literatūra, viską norėdavau dainuoti, tik neužtekdavo laiko. Ypač mane žavėjo jos atliekami rusų romansai. Juose tiek daug kilnaus jausmo, nuoširdumo, išraiškingos dinamikos. Naujoji teatro vadovybė sudarė repertuarą ir pradėjome repetuoti. Dirigentas M. Bukša pakvietė mane dainuoti Ramunę Jurgio Karnavičiaus operoje Gražina. Aš, žinoma, neatsisakiau, pradėjau ruošti vaidmenį su savo mokytoja. Ji nepraleisdavo nė mažiausio nesklandumo! Reikalavo žemo kvėpavimo, gero, tikslaus išsižiojimo, aiškios dikcijos, atitinkamos natūralios vidinės nuotaikos ir aktyvaus kūno apvaldymo. Mokiausi pas savo Mokytoją kas dieną, ir netgi sekmadieniais. Kartais vieną frazelę dirbdavome keliasdešimt kartų, o gal ir daugiau, bet neįgrysdavo, nes viskas būdavo atliekama su dideliu kūrybiniu polėkiu. Darbas vyko labai produktyviai. Ne veltui 1945 m. Kipro Petrausko pastangomis buvau priimta į operą. Jau buvau baigusi dramos studiją, tris metus vaidinau dramos spektakliuose, todėl nebesijaučiau visiškai žalia, neprityrusi. Laikas bėgo sparčiais žingsniais., sekė daugybė spektaklių, koncertų kariniuose daliniuose, ligoninėse ir kitur. Darbą operoje sunkiai derinau su mokslu konservatorijoje, bet savo mokytojos palaikoma vis stengiausi, dirbau. Pagaliau teatro vadovybė paskyrė man Džiuljetos vaidmenį Gounod operoje Romeo ir Džiuljeta. Tai be galo viliojanti, bet ir labai sudėtinga partija. Įvairiausi koloratūriniai pasažai, aukšta tesitūra, sudėtinga dramaturgija. Buvau labai laiminga. Skubėjau mokytis vos ne dieną ir naktį, teatre ir su Nina Markovna, ir labai greit viską išmokau. Viską įveikė protingas, profesionalus darbas su mokytoja. Premjerą dainavau 1948 m. su Kipru Petrausku, o vėliau su Juozu Indra. 1948 m. operos teatras persikėlė iš Kauno į Vilnių, 1949 m. aš su kitais absolventais buvome paskutinė Kauno valstybinės konservatorijos laida. Nuo 1950 m. LTSR Valstybinė konservatorija buvo Vilniuje, jos rektoriumi paskirtas Ninos Markovnos sūnus Jurgis Karnavičius. Mano Mokytoja irgi persikėlė į Vilnių, 1950–1954 m. dėstė solinį dainavimą konsevatorijoje. Tad ir tolimesnė mano artistinė veikla glaudžiai surišta su šia asmenybe. Pas ją niekada nestigdavo žmonių, ypač aktorių, dainininkų, norinčių pasikliauti jos autoritetinga moraline ir praktine parama. Keletą metų N. M. Karnavičienė dirbo Vilniaus Mokytojų namuose su saviveiklininkais, kurių tarpe buvo ir dailės instituto studentas Stasys Krasauskas. Jis darė didelę vokalinę pažangą! Savo dramatiniu tenoru su pasisekimu dainavo Liutauro partiją J. Karnavičiaus operoje Gražina, kurią pastatė V. Mikštaitė su saviveikline sudėtim. Net ir būdama subrendusi dainininkė, glaudžių ryšių su savo Mokytoja nenutraukiau. Jos parama man buvo nulatos reikalinga. Su ja ruošiau operines partijas, rečitalius, kiekvieną kūrinį šlifavome iki tobulumo. Rodėsi, be savo pedagogės nieko negalėčiau sukurti, o jau reikėjo galvoti ir apie savistovumą. Sunku buvo priprasti, reikėjo išmokti išgirsti save iš šalies. Nina Markovna visada patarė imtis pedagoginio darbo, turėti nors vieną mokinį. Aš labai nenorėjau sutikti. Tik dabar, kai jau pati tiek metų dirbu pedagoginį darbą, galiu patvirtinti šventus Ninos Markovnos žodžius: „Pedagoginis darbas būtinai reikalingas, nes jis praturtina vokalistą”. Negailestingas laikas gerokai pakirto Ninos Markovnos sveikatą, bet iki paskutinės jos gyvenimo akimirkos aš niekada nerasdavau jos ilsintis. Ji visada skaitydavo arba rinkdavo repertuarą savo mokiniams. Ji visada buvo pilna geranoriškumo padėti, patarti. Daug ką gyvenimas negrąžinamai nusinešė užmarštin, tačiau tie kūrybiniai metai ir jos nuoširdumas visada liks su manim. Nina Markovna Karnavičienė išėjo 1968 m. kovo 9 dieną. Prisimenant jos nenuilstančią asmenybę, norisi dar kartą pasakyti, kad visas jos gyvenimas buvo tampriai susietas su muzikine kultūra. Jos platus meninis akiratis, nenuilstanti veikla, entuziazmas, meilė darbui, muzikai, giliai įsirėžė į širdis jos buvusiems mokiniams, o man Ji buvo Kelrodė Žvaigždė! n

Henriko Cipario jubiliejus

Tavoj širdy man plaka širdys brangios, kurias laikiau nutilusiom. Tavy jaučiu tiek meilės ir išgirsti stengiuos balsus draugų, kurie nebegyvi. Aš daug patyriau sielvarto širdingo, daug ašarų riedėjo man veidais, Bet tie, kurių nebėr, ne amžiams dingo, jie manyje alsuoja kaip kadais.

Šiais Williamo Shakespeare’o žodžiais dailininkas scenografas, tapytojas, grafikas ir pedagogas Henrikas Ciparis prisimena išėjusius menininkus ir draugus, su kuriais teko kurti. Tarp jų – režisierius Bronius Gražys, dirigentas Jonas Aleksa, choreografas Vytautas Grivickas. Šiandien prisimename ir jį patį, gruodžio 31-ąją švenčiantį garbingą aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Iš gimtųjų Labardžių (Rietavo valsčius) persikėlęs į sostinę, H. Ciparis 1969 m. baigė Dailės institutą ir beveik iškart buvo pakviestas į Klaipėdos dramos teatrą. Apie pirmąjį savo darbą jis rašė: „1969 m. spalio 9 d. Klaipėdos dramos teatre įvyko pirmoji mano premjera. Tai buvo Miroslavo Mitrovičiaus Apiplėšimas vidurnaktį. Jau savo pirmuoju scenografijos darbu aš režisieriui Broniui Gražiui pasiūliau daug spektaklio sprendimo variantų. Vėliau vienas iš jų buvo pateiktas meno tarybai. Kostiumus kūriau atsižvelgdamas į personažų charakterius. <...> Po pirmo spektaklio suartėjome ne tik su režisieriumi, bet ir su daugeliu teatro artistų. Jie man rašydavo, susitikdavome, bendraudavome. Tai tęsėsi ilgai.“ Spektakliai vienas po kito buvo statomi įvairiuose teatruose (Lietuvos rusų dramos, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame, Nacionaliniame dramos), taip pat Rusijoje, Vokietijoje, kol galiausiai dailininką pakvietė į Operos ir baleto teatrą, kur jis praleido daugiau nei trisdešimt metų. 1972 m. sulaukęs pasiūlymo kurti spektaklį, H. Ciparis teatre užsiliko ir užsitarnavo gerą vardą tiek tarp kūrėjų, tiek tarp žiūrovų. 1983 m. jis tapo teatro vyriausiuoju dailininku. Nors įtemptai dirbo Operos ir baleto teatre, 1976–1982 m. jis vadovavo dar ir Lietuvos dailės instituto Scenografijos studijai. Su žmona užaugino dvi dukteris, kurių viena yra grafikos dizainerė, o kita – dailininkė scenografė. 1976 m. H. Ciparis tapo sąjunginio Muzikinių teatrų kūrybinio jaunimo festivalio laureatu, po metų jam suteiktas Vokietijos socialistinio darbo žymūno, 1985 m. – Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 2011 m. apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos medaliu Vilties žvaigždė. 2020 m. dailininkas tapo gimtojo Rietavo garbės piliečiu. Per daugelį darbo teatre metų H. Ciparis sukūrė daugelio tiek operos, tiek baleto spektaklių scenografiją ir kostiumus. Kūrėjas statė operas Ne vien tik meilė (1973), Verteris (1973), Ave, vita (1974, skirta naujųjų teatro rūmų atidarymui), Traviata (1974), Mocartas ir Saljeris (1976), Kapelmeisteris (1978), Marių paukštė (1979), Eugenijus Oneginas (1981), Norma (1987), Liepsna (1987), Pagrobimas iš seralio (1996), Faustas (1998), Kaimo garbė (2000), Requiem (2000), Džanis Skikis (2000), Sesuo Andželika (2001); baletus Žydrasis Dunojus (1976), Don Kichotas (1978), Pachita (1978), Kopelija (1980), Mergaitė ir mirtis (1982), Mikės nuotykiai (1983), Užkeiktieji vienuoliai (1984), Paskutinės pagonių apeigos (1989), Raimonda (1991). Apie bendravimą su neseniai mus palikusiu kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi H. Ciparis pasakojo: „Ir man teko bendradarbiauti su kompozitoriumi B. Kutavičiumi 1989 m. kuriant jo baletą Pasaulio medis Operos ir baleto teatre. Spektaklis buvo statomas sudėtingomis kūrybinėmis sąlygomis. Pradėjau su baletmeisteriu Vytautu Brazdyliu, vėliau skiriamas naujas baletmeisteris Jurijus Smoriginas. Pradėjau kurti kaip Pasaulio medį, tęsiau jau kaip Jotvingių akmenį, o 1989 m. gruodžio 30 d. baigiau premjera Paskutinės pagonių apeigos.“ Dailininko sukurtus kostiumus vilkėjo nesuskaičiuojama galybė šokėjų, operos solistų, dramos teatro aktorių, iš kurių žymiausi – B. Almonaitytė, N. Ambrazaitytė, H. Andriukonis, G. Apanavičiūtė, L. Aškelovičiūtė, V. Bakula, B. Barauskas, L. Bartusevičiūtė, N. Beredina, V. Chlebinskas, M. Černiauskaitė, V. Česas,

E. Čiudakova, J. Čiurilaitė, V. Daunoras, S. Dirsė, E. Gaigalaitė, B. Gražys, G. Grigorianas, R. Grincevičius, R. Gustaitis, J. Jankauskaitė, I. Jasiūnaitė, S. Jonaitytė, L. Jonutytė, D. Juodikaitytė, V. Juozapaitis, B. Juškevičius, V. Kancleris, E. Kaniava, V. Katakinas, G. Kaukaitė, L. Kerniūtė, E. Kornejeva, V. Kurnickas, S. Larinas, A. Lietuvninkas, I. Linaburgytė, V. Leonavičiūtė, I. Milkevičiūtė, G. Pranckūnas, V. Prudnikovas, P. Skirmantas, A. Stasiūnaitė, S. Stonytė, L. Šalučkaitė, V. Šiškaitė, E. Špokaitė, B. Tamašauskas, R. Tumalevičiūtė, R. Tumuliauskaitė, J. Urvelis, G. Vaitiekaitytė, E. Vasilevskis, A. Venskūnas, I. Zaripovas ir kt. Taip pat sukurta šimtai kostiumų Klaipėdos šokių kolektyvui Žuvėdra, senosios muzikos ir šokio ansambliui Banchetto musicale, Profesinių sąjungų kultūros rūmų kolektyvui Liepsnelė, Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansambliui Salve, Alma Mater, Kauno liaudies šokių ansambliui Rasa, Plungės kultūros centro dainų ir šokių ansambliui Suvartukas, M. K. Čiurlionio menų mokyklos liaudies ir pramoginių šokių kolektyvui, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto istorinių šokių kolektyvui Saltanda, Palangos kolektyvui Linas, Panevėžio vaikų choreografijos kolektyvui Ekranas, Petro Skirmanto fondui Dance ir kt. H. Ciparis dirbo su kompozitoriais, dirigentais ir chormeisteriais L. Abariumi, J. Aleksa, A. Arminu, L. Balčiūnu, E. Balsiu, P. Bingeliu, J. Domarku, S. Domarku, R. Geniušu, B. Gorbulskiu, J. Juozapaičiu, V. Klova, A. Krogertu, H. Perelšteinu, Ch. Potašinsku, Č. Radžiūnu, A. Raudonikiu, G. Rinkevičiumi, D. Samėnu, S. Sondeckiu, M. Staškumi, R. Ščedrinu, A. Šenderovu, A. Šulčiu, V. Viržoniu, taip pat su režisieriais ir baletmeisteriais, iš kurių žymiausi – V. Brazdylis, E. Bukaitis, A. Cholina, B. Gražys, V. Grivickas, E. Domarkas, R. Siparis, N. Krotkutė, V. Pauliukaitis, H. Vancevičius, O. Vinogradovas ir kt.

H. Ciparis nutapė ir daugybę paveikslų, apipavidalino ne vieną jubiliejinį koncertą ar renginį. Štai kultūros laikraštyje Šiaurės Atėnai menotyrininkas Remigijus Venckus 2014 m. rašė: „Cipario menas taip pat meluoja. Dailininkas nedemonstruoja tikros, autentiškos laiko patirties. Jis tik sukuria dar vieną, kitokį laiką. Jo laikas – tai labiau sava ir artima jam pačiam (autoriui) pasaulio atplaiša. Jo laikas, reiškiamas drobės paviršiuje, nėra žiūrovo laikas, o juo labiau žiūrovo patirties autentiškas atspindys. Tad Ciparis nerodo tikrojo laiko niekam, kas žiūri į drobę. Tikrojo laiko drobėse iš viso nėra. Tikrasis laikas yra kažkur praeityje, lyg už stebimojo kūrinio. Tikrojo laiko patyrimas yra atmenamas autoriaus, o drobė – tai tik subjektyvus laiko patirties žymėjimas. Šis žymėjimas atitrūksta nuo kūrėjo ir jau gyvena savarankišką gyvenimą.“ Dailininkas yra surengęs ne vieną parodą. Teatre per daugelį metų konfliktai ar kuriozinės situacijos yra tiesiog neišvengiami. H. Ciparis jau daug metų rašo dienoraštį, kuriame esama įdomių dalykų, susijusių su teatro gyvenimu. Štai 2000 m. Operos ir baleto teatre Giacomo Puccini operos Džanis Skikis premjera buvo statoma beveik be lėšų. „Sunkus buvo laikotarpis ir teatras neturtingas, todėl beveik neskyrė pinigų spektakliui statyti. Sugalvoju Buozo Donačio neturtingiems giminaičiams rūbus pasiūti iš siuvykloje paruoštų išmesti skiaučių, o vargšus, atėjusius prie karsto, aprengiu rūbais, kurie parinkti iš jau nurašytų spektaklių – nudažyti, persiūti ir pritaikyti atlikėjams. Baldus parenku iš esamo repertuaro (kad neparodyčiau epochos), jie jau supakuoti neturtingiesiems išsidalyti... Scenografijai panaudotos mano seniai sukurtų koncertų ir spektaklių uždangos ir rekvizitai, kostiumai pasiūti iš atliekų ir parinkti iš jau nurašytų spektaklių.“

Atgaila, 2006 m.

Barbora Radvilaitė (Klaipėdos dramos teatras, 1973)