BRAVISSIMO 2021 | Nr. 4 by LNOBT

2 0 2 1 /

Ž O D I S

Fotografas Tadas Kazakevičius

R E D A K T O R Ė S

Mielieji Bravissimo skaitytojai, Kartu su švelniausiomis snaigėmis, žiemišku jaukumu ir šventiška širdžių šiluma pas jus atkeliauja dar vienas žurnalo numeris – šį sykį jau paskutinis 2021-aisiais, žymintis nueinančių metų pabaigą ir ateinančių pradžią. Simboliška, kad panašia seno ir naujo kaita paženklintas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastarųjų dienų didysis džiaugsmas: po ilgesnės pertraukos į sceną pagaliau sugrįžo G. Verdi Traviata – opera, kurios pavadinimas taip glaudžiai susijęs su lietuvių tautos kultūriniu identitetu. Visiškai naujas, talentingų italų kūrėjų komandos sukurtas spalvingas pastatymas ir atgimusi tradicija Naujuosius metus pasitikti teatre, klausantis Libiamo ne’ lieti calici – išties sielą gaivinanti patirtis, sugrąžinanti tikėjimą, kad negandų iškankintame pasaulyje vis dėlto viskas bus gerai. Tas tikėjimas slepiasi ne tik šnarančių prabangių suknelių klostėse, solistų balsuose ar dirigento mostuose, bet ir pačioje tradicijoje iš esmės: tikiu, kad ne viena lietuviška širdis suspurdėjo išgirdus, kad Traviata sugrįžta. Tradicijos laikymasis mums tarsi suteikia bendrumo ir pastovumo pojūtį, kuris vis dar siaučiančios pandemijos šmėklos akivaizdoje jau tapo aukso vertės.

Priežasčių džiaugtis suteikia ne tik naujoji Traviata – spektaklis, kuris gimė iš didelės meilės itališkoms ir lietuviškoms tradicijoms. Rengdama šį Bravissimo numerį spaudai maloniai nustebau suvokusi, kiek daug vietos jame užima jau įvykusių ir būsimų premjerų apžvalgos – po ilgų, skaudžių tylos mėnesių teatras nepaprastai giliai kvėpuoja gyvybe! Kviečiu ir jus įkvėpti gyvenimo, ypač baigiantis seniesiems metams: juk sakoma, kad jie būna tokie, kaip juos sutinkame. Tad pasimatykime teatre! Ir žinoma – iš visos širdies dėkoju, kad šiaip metais buvote kartu su Bravissimo. Teatneša artėjančios šventės pilnus glėbius vilties, ramybės ir šypsenų! Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė

G R U O D I S

/ 2O21

2 O 2 1

ŠVENTINIAI SVEIKINIMAI 3

4 10 14 20

27 32

LNOBT generalinio direktoriaus Jono Sakalausko žodis RAMPOS ŠVIESOJE Įsimbolintas pasakojimas apie praeinantį laiką: Rožės kavalieriaus ekvilibristika / Rasa Murauskaitė Stebuklai drauge su Alisa / Kristupas Antanaitis Baletų diptiko premjera: prigimties žaidimai / Ditė Elzbergaitė Iškilmingas teatralizuotas operos ir dramos jubiliejaus minėjimas Lietuvos profesionaliajam teatrui – 100 / Lina Stankevičiūtė ŠIMTMEČIO PREMJERA Prašmatni 100-mečio Traviatos puota / Rasa Murauskaitė Kamelijų aromatas levandų lauke / Valdas Puteikis

V I S - A -V I S

Operos solistė Olga Peretyatko: „Ryšys su Lietuva išlikęs mano sieloje“ / Ingrida Milašiūtė

P R E M J E R A S PA S I T I N KA N T

Vaikų pamėgto kompozitoriaus Sigito Mickio Mamulė Mū Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje / Gražina Montvydaitė

G. Verdi operos Traviata premjera. Pokalbis su režisiere ir choreografe Andželika Cholina / Greta Dainytė

IN MEMORIAM

52 56

62 72 78

KAUNO VALSTYBINIS MUZIKINIS TEATRAS

In memoriam Irena Jasiūnaitė / Eglė Ulienė Išaugęs iš šios žemės. In memoriam Bronius Kutavičius / Rūta Gaidamavičiūtė MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ Julija Stupnianek: „Nepasikeitė tik aistra dainuoti“ / Eglė Ulienė Reginos Tumalevičiūtės žvaigždžių takai / Eglė Ulienė Henriko Cipario jubiliejus / Kristupas Antanaitis CODA Kryžiažodis

Š V E N T I N I A I

S V E I K I N I M A I

2 O 2 1

Šiemet į mūsų teatrą grįžta šimtametė tradicija – Naujųjų sutikimas su Traviata. Šios operos rodymo nesustabdė nei karai, nei jokios kitos negandos ir sunkumai. Sugrįžtanti Traviata – tai duoklė mūsų istorijai ir tradicijai, kokios neturi jokia kita šalis. Esu įsitikinęs, kad tvirtos valstybės pamatas yra pagarba praeičiai, savitumo išlaikymas, vienybė ir atvirumas naujovėms. Džiaugiuosi, kad žiūrovai gausiai renkasi į LNOBT salę. Atsiranda viltis, kad kitą sezoną grįšime į priešpandemines vėžes. Mane nepaprastai sujaudino labai šilti žiūrovų atsiliepimai po šimtmečio Traviatos premjeros. Esu begalės meninių laimėjimų mūsų teatre liudininkas, bet tokio jausmo, kuris nuvilnijo po paskutinės premjeros, dar neteko patirti nei mūsiškiame, nei kituose teatruose. Labai lauksime Jūsų šį ir kitus sezonus. Linkiu pamatyti dar daugiau operos ir baleto spektaklių, nes teatro niekada nebus per daug. Jaukių šv. Kalėdų ir kūrybingų Naujųjų metų, mielieji Bravissimo skaitytojai! Jonas Sakalauskas LNOBT generalinis direktorius

Įsimbolintas pasakojimas apie praeinantį laiką:

2 O 2 1

Rožės kavalieriaus ekvilibristika

Sofi – Monika Pleškytė, Oktavianas – Jelena Kordic

R A M P O S

Š V I E S O J E

Rasa Murauskaitė

2 O 2 1

„Kai operai Rožės kavalierius, kurios veiksmas vyksta Vienoje, prireikė vietinio atspalvio, jos autorius Richardas Straussas atsigręžė į valsą“, – apie XX a. vieną iš dažniausiai operos teatruose statytų operų rašė muzikos istorikas Johnas Mangumas. Tas lengvas valsavimas, vis išnyrantis iš sodrios, XX a. pradžią menančios R. Strausso partitūros, dvelkia lengva nostalgija praeinančiam laikui – elegantiškos vienietiškos kultūros aukso amžiui. Praeinantis laikas – bene svarbiausia Rožės kavalieriaus tema, stipriausia naratyvinė kūrinio linija, išreikšta pagrindiniu Maršalienės charakteriu, kurio daugialypiškumas ir dramatizmas verčia primiršti, kad ši opera yra muzikinė komedija. Šis Rožės kavalieriaus pastatymas jau kurį laiką puikavosi laukiamiausių šalies muzikos įvykių sąraše – šurmuliuoti vertė tiek į Lietuvą šio spektaklio statyti atvykęs geidžiamiausių operos režisierių sąraše esantis Damiano Michieletto, tiek pati pasirinkto kūrinio ambicija. Teatras taip pat drąsiai tvirtino, kad Rožės kavalierius – vienas ambicingiausių jo istorijoje projektų. Man pačiai teko galimybė pamatyti ne pirmąjį ar antrąjį, o trečiąjį ir ketvirtąjį spektaklius, tad prisiklausyti tų, kurie jau matė, jau girdėjo, buvo užtektinai. Dažniausiai po premjeros formuojasi dvi stovyklos: susižavėjusiųjų ir nusivylusiųjų. Šįkart – gana netikėtai – stovykla buvo viena, tvirtinanti, kad tai išties labai nusisekęs pastatymas. To paneigti negalėčiau, nors paprastai vis turiu priekaištų ar atlikimo kokybei (kaip kad ir nepaprasto grožio Roberto Wilsono Turandot), ar režisūrai (kaip kad operos Ana Bolena). Rožės kavalieriaus visuma padarė išties gerą įspūdį. Aptarti spektaklį šįkart norėčiau pradėti nuo scenografijos, kuri šiam pastatyme itin svarbi. Šis Rožės kavalierius nepaprastai vizualus. Scenoje vyrauja vizualinė švara, nes kiekviena

detalė svarbi, apgalvota, įsimbolinta. Apskritai šis Rožės kavalierius – tarsi judantis, įgarsintas simbolistų paveikslas. Scenovaizdis, perskiriantis sceną į tris dalis, padalija ir laiką: į praeitį, dabartį, kartais – ir ateitį. Taip operos siužetas tampa ne tik abstraktus, bet ir vizualus, tarsi apčiuopiamas, galimas paliesti. Tai labai gelbsti, nes Rožės kavalieriaus libretas ilgas, o istorija – ganėtinai paini, ką patvirtina ir režisierius D. Michieletto. Jis, beje, pagrindiniu simboliu pasirinko baltą spalvą – tai Oktaviano rožės, o kartu ir vieno svarbiausių vizualiųjų pastatymo simbolių – „pernykščio sniego“ – spalva. Laikas gali bėgti tarsi smėlis tarp pirštų arba tirpti it sniegas – išties... Tą bėgančio laiko, praėjusios jaunystės trapumą nepaprastai gražiai įkūnijo Joana Gedmintaitė, viena iš Maršalienių. Rožės kavalierius puikiai atskleidė, kaip pastatymo dinamiką gali keisti itin skirtingi pagrindiniai personažai, – būtent esmingai kitokios man pasirodė dvi Maršalienės, J. Gedmintaitė ir Viktorija Miškūnaitė. Maršalienės istorija Rožės kavalieriuje – dramatiškiausia. Amžėjanti moteris, pasiekusi fizinę brandą, randa atgaivą gerokai jaunesnio mylimojo Oktaviano glėbyje. Šis žaismingas nuotykis – tarsi Maršalienės bandymas sulaikyti skubantį laiką, užsimiršti ir vėl tapti jauna mergina. Tokią save ji vis dažniau ima regėti sapnuose, vizijose, prisiminimuose. Kankinama šeimyninio gyvenimo sausros, neišsipildžiusių vilčių ir senatvės baimės, Maršalienė tarsi gedi meilės – tokios, kokios jai pačiai nebelemta patirti. Meilė šiai moteriai – gyvenimo ašis, aplink kurią sukasi dienos ir naktys. Todėl visai nestebina kilnus ir nesavanaudis jos reveransas jaunai Oktaviano ir Sofi meilei, atimančiai iš pačios Maršalienės trumpas žaismingo užsimiršimo akimirkas, bet grąžinančiai tikėjimą jaunos meilės pažadu.

2 O 2 1

Maršalienė – Joana Gedmintaitė

Čia noriu grįžti prie J. Gedmintaitės, kuri, mano nuomone, labai subtiliai įkūnijo šio charakterio sudėtingumą, apgaubtą švelnaus liūdesio. Praeinančio laiko nostalgija buvo girdėti kiekvienoje natoje ir matyti kiekviename judesyje. Netgi žaismingiausiuose pirmojo veiksmo epizoduose, kur herojė dar mėgaujasi meile su jaunu meilužiu – tarsi pro stiklą, tarsi neįstengdama atsikratyti minties, kad ir ši laimės akimirka tuoj prabėgs. Man J. Gedmintaitės sukurtoji Maršalienė buvo tiesiog labai graži, jautri, tikra, skaudi. O ir su partijos vokalu, apie kurį ne viename interviu Joana kalbėjo kaip apie labai sudėtingą, jai tikrai pasisekė solidžiai susidoroti. Tiesą sakant, šios solistės Maršalienė man patiko gerokai labiau negu jai Auksinį scenos kryžių pelniusi Ana Bolena iš to paties pavadinimo operos. Viktorijos Miškūnaitės Maršalienė, mano nuomone, buvo visiškai kitokia. Ji žaismingesnė, lengvesnė, tarsi dar tikinti ateitimi ir tuo, ką žada gyvenimas. Joje kiek pasigedau to tylaus liūdesio, gelmės, o ir vokalinės partijos tvirtumo, nors, turiu pripažinti, paskutiniame veiksme stipriai atsiskleidė solistės charakterio ir balso įtaiga. Svarbu atkreipti dėmesį ir į abu vakarus Oktavianą dainavusį kroatų mecosopraną Jeleną Kordić – jauną atlikėją, kuri daugeliui padarė nepaprastą įspūdį. Puiki solistė! Įtaigus balso

tembras ir lanksti tiek muzikinė, tiek sceninė elgsena labai papuošė spektaklį. Jos Oktavianas, nors jaunatviškas, bet ne lengvabūdis, ne atsainus. Jis kupinas gyvybės ir gyvenimo meilės, bet jaučiantis atsakomybę už kintančius savo jausmus ir to pasekmes. Bet vis dėlto abu vakarus scena buvo pilna... Barono Ochso, kurį dainavo bosas Albertas Pesendorferis, tarsi gimęs šiam vaidmeniui – tiek dėl balso, tiek dėl stoto. Jeigu niekada nebūtumėte matę Rožės kavalieriaus, gal tik girdėję muziką ar skaitę libretą, neabejoju, būtent tokį šį personažą ir įsivaizduotumėte. Gilus, sodrus bosas, galingas stotas, kiek nerangus judesys – tobulai karikatūriškas. Tai hipokritas, mergišius, vis dar įsitikinęs, kad kilmė – svarbiausia (ech, senoji geroji Viena!). Baronas Ochsas – tarsi nužengęs iš tikros istorijos, kai pinigų imantys trūkti kilmingieji partijos pradeda žvalgytis turtėjančiame buržuazijos sluoksnyje. Tiesą sakant, tas dekadansą ir praėjusių laikų ilgesį bylojantis valsas partitūroje dažniausiai vejasi būtent šį personažą. Rožės kavalieriuje jis yra tikrasis komizmas, beviltiškai karikatūriškas kiekviename žingsnyje. Matėme tiek nepaprastai skirtingas Maršalienes, tiek ir visiškai kitokias Sofi. Subtilią, jaunatviškai naivią mergaitę kūrė Lina Dambrauskaitė ir ryžtingesnę, brandesnę, valingą – Monika Pleškytė. Maršalienės charakteryje

Mariana – Agnė Stančikaitė, Ochsas – Albertas Pesendorferis

Maršalienė – Viktorija Miškūnaitė

2 O 2 1

Faninalis – Arūnas Malikėnas, Liokajus – Mindaugas Jankauskas

Ochsas – Albertas Pesendorferis

Oktavianas – Jelena Kordic

R A M P O S

Š Š V V II E E S S O O JJ E E

2 O 2 1

norėjosi to jautrumo ir dramos, o Sofi aistra gyventi, kurią įkūnijo būtent Monika Pleškytė, pritiko gerokai labiau. Jau kurį laiką stebint šios solistės pasirodymus ryškėja jos vaidybinis talentas, leidžiantis nekreipti dėmesio į kai kuriuos vokalinius trūkumus. Na o L. Dambrauskaitė partiją atliko labai gražiai ir tvarkingai, solistė turi ausiai malonų balso tembrą, bet charakterio spalvų ir intensyvumo jos Sofi aš pasigedau. Operos komiškumą, be Barono Ochso, režisierius įgyvendina ir mažesniais vaidmenimis, savotišku jų manieringumu. Tokie tad buvo Falcakis (Rafailas Karpis), jo sąjungininkė ir dukterėčia (jas atitinkamai dainavo Regina Šilinskaitė ir Julija Stupnianek), žinoma, ir Sofi auklė Mariana, kurią labai įtaigiai atliko Agnė Stančikaitė, bei tik trečiajame veiksme pasirodantys Smuklininkas (Tomas Pavilionis) ir Policijos Komisaras (Liudas Mikalauskas). Nemažai komizmo esama ir turtingojo Faninalio, kurį atitinkamai dainavo Steponas Zonys ir Arūnas Malikėnas, charakteryje. Visgi dramatinis elementas, bent jau mano nuomone, Rožės kavalieriuje išlieka ryškesnis.

Negailėsiu liaupsių orkestrui: R. Strausso Rožės kavalieriaus partitūra – iššūkis ne tik solistams, bet ir orkestrantams. Neneigsiu, orkestro pasirodymo laukiau kiek sulaikiusi kvapą ir svarstydama, kaipgi jam seksis įgyvendinti šio autoriaus partitūros ekvilibristiką. Pirmąjį vakarą maloniai nustebino orkestro pasitikėjimas, energija ir tikslumas. Sesto Quatrini tarsi ne dirigavo, o batuta tapė R. Strausso garsų peizažą. Antrąjį vakarą tokios intensyvios energetikos ir spalvingumo, tiesą sakant, pasigedau, bet juk apetitas kyla bevalgant. Visgi džiugu, kad jau kelintą sykį rašydama apie orkestrą galiu nuoširdžiai pasidžiaugti tiesiog akyse kylančia jo (beje, smarkiai atsinaujinusio) kokybe. R. Strausso Rožės kavalierius – komedija, pasakojanti apie dramą, gyvenime ištinkančią kiekvieną iš mūsų. Valso žingsnis ir komiški epizodai čia slepia asmenines tragedijas ir kviečia operos personažuose atrasti save. Beje, operos programėlėje S. Quatrini rašo, kad Rožės kavalierius kartais pavadinamas feministine opera, nes dvi pagrindinės herojės čia yra moterys. Rožės kavalieriuje jos valingos ir stiprios, gebančios bent iš dalies pakeisti likimą.

Sofi – Lina Dambrauskaitė, Mariana – Agnė Stančikaitė

2 O 2 1

Anina – Regina Šilinskaitė, Sofi – Monika Pleškytė Oktavianas – Jelena Kordic Falcakis – Rafailas Karpis

Ochsas – Albertas Pesendorferis

R A M P O S

2 O 2 1

Š V I E S O J E

R A M P O S

Š V I E S O J E

Stebuklai drauge su Alisa

2 O 2 1

Kristupas Antanaitis Ruduo – visuomet permainų metas. Vieni laukia mokslo metų, kiti – naujų teatro ar televizijos sezonų pradžios, o tretiems patinka gelstantys lapai. Aš rudenį labiausiai mėgstu dėl naujienų, atkeliaujančių į teatrų ir koncertų sales. Ne išimtis ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 102-ajame sezone parengsiantis net devynias premjeras! Tiek daug naujų spektaklių nesame regėję, ko gero, nuo 1933-iųjų, kai Kaune Valstybės teatras pagerino visus įmanomus premjerų rekordus. Žinoma, dalis naujųjų spektaklių jau surepetuoti pernai, prieš pat pandemiją, bet publikos teismui bus atiduoti tik šį sezoną. Retas įvykis teatro gyvenime – premjera vaikams. Paskutinė tokia įvyko 2017 m. kovą, tai buvo Ramintos Šerkšnytės opera Penki Merės stebuklai. Po puspenktų metų pertraukos vaikų mūsų teatre laukia net du nauji operų pastatymai: Izraelio kompozitoriaus Davido Sebbos Alisa Stebuklų šalyje ir lietuvio Sigito Mickio Mamulė Mū, kurios premjera numatyta gruodį. Alisa Stebuklų šalyje su trenksmu įsiveržė į operos sceną rugsėjo 25, 26 ir spalio 2 d. Spektaklis buvo rodomas avanscenoje, ant pakeltos orkestro ložės. Rugsėjį jame dainavo Charlotte Kilsch (Alisa), Nerijus Noreika, Juozas Janužas (Triušis), Jovita Vaškevičiūtė (Širdžių Karalienė), Gabrielė Kiršaitė (Katinas), Arminas Skirvainis (Skrybėlius, Vikšras, Drugys), Viltė Darvydaitė (Pirmasis paukštis, Dar, Pirmoji korta), Ieva Tarulytė (Antrasis paukštis, Antroji korta) ir Justyna Jacevič, Gabrielė Lileikaitė (Trečiasis paukštis, Gana, Trečioji korta). Spalį į sceną žengė Eglė Stundžiaitė (Alisa), Gabija

Kušleikaitė (Katinas), Emilė Elena Dačinskaitė (Pirmasis paukštis, Dar, Pirmoji korta) ir Vera Pavlovskaja (Antrasis paukštis, Antroji korta). Beveik visiems solistams tai buvo debiutas LNOBT. Ir, reikia pripažinti, tikrai pavykęs. Visi sukurti vaidmenys išraiškingi, įsimenantys ir charizmatiški. Daugiausia dėmesio sulaukė J. Vaškevičiūtės personažas: ko vertas vien jo pasirodymas scenoje, kai tamsoje atsiveria siena ir tarsi iš niekur pasirodo Širdžių Karalienė. Solistė scenoje jau seniai, tad jos vaidybos ir vokalo technikos negalima net lyginti su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų. Abi Alisos vaidmens atlikėjos skirtingos, o kartu ir panašios. E. Stundžiaitę scenoje matėme ne pirmą kartą, tad ir vaidinti jai sekėsi laisviau. V. Darvydaitės, I. Tarulytės, J. Jacevič, E. E. Dačinskaitės, V. Pavlovskajos ir G. Lileikaitės kuriami trys personažai padarė puikų įspūdį. Be modernios ir sudėtingos muzikos, kuri ne itin patogi atlikti, režisierius solistėms numatė daug sceninio veiksmo. Štai kad ir personažai Dar ir Gana. Prisistatymo duete jie bėgioja, šokinėja su kamuoliais, sukasi ratu. Atrodo, nėra kada net atsikvėpti, o scena pavyko be priekaištų. Tad jaunosios kartos debiutas nuteikė labai džiugiai, jis įrodė, kad ir ateityje LNOBT netrūks gerų balsų. N. Noreika, J. Janužas, A. Skirvainis ir G. Kir- šaitė sužavėjo tiek kostiumais, tiek pasirodymais. Režisieriaus numatyti personažų charakteriai paslaptingi, kai kada baugūs, o kartu žavūs ir įtikinami. Solistai puikiai susidorojo su užduotimi ir pelnė vaikų meilę, išreikštą po vaidinimo.

Širdžių karalienė – Jovita Vaškevičiūtė, Alisa – Charlotte Kilsch

R A M P O S

2 O 2 1

Š V I E S O J E

Spektaklio muzikos vadovas Martynas Staškus (dirigentas Adomas Jankovičius) žaismingai vedė orkestrėlį, sudarytą iš LMTA studentų ir LNOBT orkestro artistų. Muzikinė interpretacija labai tiko prie sceninio vyksmo. Parinkti tempai ir dinamika padarė orkestrą lygiagrečiu veikėju. Vaikams ypač patiko matyti orkestrą scenoje, o ne orkestro ložėje, kas nėra įprasta LNOBT. M. Staškui teko ir kita sudėtinga užduotis – iš hebrajų kalbos išverstą operos tekstą pritaikyti lietuvių vaikams. „Hebrajų kalboje daug vienskiemenių ir dviskiemenių žodžių, kitokia žodžių ir sakinių intonacija, todėl viską išreikšti lietuviškame operos librete buvo labai nelengva. Dviem vienas kitam prieštaraujantiems operos veikėjams lietuviškus vardus, mūsų paprašyti, vasarą kūrė patys vaikai. Sulaukėme daugiau kaip 150 vardų variantų! O išsirinkome lietuviškiausiai skambančius Dar ir Gana. Juos sujungę, gauname tai, ką dabar matome už lango, – Darganą“, – pasakoja M. Staškus. Scenografė Gintarė Jonaitytė, kostiumų dailininkė Marta Vosyliūtė, choreografė Jūratė Sodytė ir šviesų dailininkas Andrius Ringevičius sukūrė vaikams pažįstamą erdvę. „Tel Avive greta mano namų yra sūnaus mokykla ir šurmuliuojanti jos žaidimų aikštelė. Nuolat ją stebėdamas, supratau, kokia tai puiki vieta

14 vaikų fantazijai. Moksleivių vaizduotė žaidimų aikštelę kasdien paverčia kuo nors kitu: tai stebuklinga pilimi, tai piratų laivu... Toks ir pagrindinis šio spektaklio tikslas – perteikti Alisos vaizduotę, tokią pat turtingą kaip bet kurio vaiko“, – pasakoja spektaklio režisierius. Žaidimų aikštelė, primenantys mokyklinę uniformą, o kartu žaismingi kostiumai vaikams yra aiškiai suvokiami. Scenoje matome čiuožynę, sūpynes, laiptus – visa, ką rastume ir žaidimų aikštelėje. Bet, iš realybės persikėlus į stebuklų šalį, erdvė tampa mistifikuota, užburianti, nepažįstama, absurdiška. Režisierius Gadas Schechteris (Izraelis) reikalavo iš solistų tikslumo, kad viena ar kita dekoracija stovėtų centre, o ne kiek dešiniau, tikslios artikuliacijos, pastabumo detalėms. Per premjerą buvo justi kokybė, ištobulintos mizanscenos. Gal kiek pernelyg chaotiška buvo negimtadienio šventės scena, kurioje net kelis kartus triukšmingai iššauna konfeti, bet ko nepadarysi dėl vaikų dėmesio. Opera Alisa Stebuklų šalyje kupina žavesio, skaidrumo, nuotaikos ir žaismės. Kiek sunkoka ir vietomis tamsi muzika galėtų būti spalvingesnė, bet nuoširdus solistų ir kūrėjų komandos darbas matomas plika akimi. Belieka pasidžiaugti kokybišku nauju spektakliu, praturtinsiančiu LNOBT repertuarą vaikams. n

2O21 / 2O22 sezono generalinis rėmėjas

2 O 2 1

www.norfa.lt

R A M P O S

2 O 2 1

Š V I E S O J E

Spalio 29–30 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje įvyko dviejų vienaveiksmių baletų – Krzysztofo Pastoro Pragiedrėjusios nakties pagal Arnoldo Schönbergo muziką ir Martyno Rimeikio Šventojo pavasario pagal Igorio Stravinskio muziką – premjera. Šių dviejų kūrėjų spektakliai pasirinkti neatsitiktinai – tai simbolinis vakaras, kuriame K. Pastoras, LNOBT Baleto trupei vadovavęs nuo 2011 iki 2020 m., perduoda estafetę Rimeikiui, trupei vadovaujančiam nuo 2020 m. vasaros. Planuotoji spektaklių diptiko premjera dėl pandemijos buvo nukelta, bet laukti tikrai vertėjo – abi premjeros dienas pilna žiūrovų salė leido suprasti, kad renginys labai lauktas.

Baletų diptiko

2 O 2 1

premjera:

prigimties žaidimai

R A M P O S

2 O 2 1

Ditė Elzbergaitė

Š V I E S O J E

Pirmą kartą A. Schönbergo Pragiedrėjusią naktį pasaulis išgirdo dar 1902 m. Kūrinys buvo sukurtas styginių sekstetui, bet vėliau pritaikytas styginių orkestrui; šią versiją išgirdome ir premjeros vakarą. Kompozitorių įkvėpė vokiečių poeto Richardo Dehmelio to paties pavadinimo eilėraštis, įkūnijantis paties A. Schönbergo jausmus savo mokytojo seseriai. Tai žinant, dar prieš spektaklį buvo galima turėti išankstinių lūkesčių: ankstyvoji A. Schönbergo kūryba, neoromantinės melodijos ir idealistiškas eilėraščio tekstas pasufleravo spektaklio tematiką. Nors neoklasikinių pastatymų siužetas dažniausiai būna labai nekonkretus, leidžiantis

pasireikšti žiūrovų vaizduotei, šiame spektaklyje K. Pastoras kvietė perskaityti programėlėje išspausdintą eilėraštį. Šitaip išlaikydamas pirminę paties kompozitoriaus idėją, jis suteikė žodžiams kūną. Pragiedrėjusi naktis – tai istorija apie du mylimuosius, kurie mėnesienos šviesoje vaikšto po mišką. Moteris išsiduoda, jog laukiasi kūdikio nuo savo teisėto vyro, ir baimingai laukia smerkiančios mylimojo reakcijos. Bet tasai, išgirdęs naujieną, atsako, jog „šis kūdikis, kurį pradėjai, tegul neslegia Tavo sielos“ (iš vokiečių k. vertė Laūra Karnavičiūtė), ir priima būsimą gyvybę kaip savo paties. Aiškus eilėraščio siužetas sukuria tam tikrus rėmus, bet choreografo neapriboja – palikta daug laisvės tiek paties K. Pastoro, tiek kūrybinės grupės ir atlikėjų interpretacijai. Vis dėlto net premjeroje pristatytas kūrinio variantas nėra galutinis – choreografas viliasi, kad žiūrovai, perleidę spektaklį per savo patirties, minčių ir įsitikinimų tinklelį, susikurs savą istorijos versiją. Moters vaidmuo šiame spektaklyje pats svarbiausias, be to, jis dualus: tai Moteris (Anastasija Čumakova) ir Moters prisiminimas (Gohar Mkrtchyan). Abi atlikėjos jautriai atliko savo vaidmenis, kūrė tradiciškai moteriškos moters paveikslą. Moteris vaizduojama romantiška, emocinga ir atsiduodanti jausmams, jos išgyvenimai tampa spektaklio epicentru. Panašiai kuriamas

Meilužis – Jonas Laucius, Sutuoktinis – Daniel Dolan, Moters prisiminimas – Gohar Mkrtchyan, Moteris – Anastasija Čumakova

2 O 2 1

Mergina – Julija Stankevičiūtė ir jos Meilužio (Jonas Laucius) paveikslas: jautrus ir švelnus vyras abiejose premjerose atrodė net pernelyg švelnaus charakterio. Dėl to moters ir mylimojo duetas, žavintis choreografine branda ir puikiu atlikimu, emociškai neįtikino, buvo kiek paviršutiniškas. Puikia atsvara romantiškajam J. Lauciui tapo Moters Vyras (Danielis Dolanas). Savo kone karišku griežtumu, grubumu ir vyriškumu jis kūrė dinamišką duetą tiek su G. Mkrtchyan, tiek su A. Čumakova. Kaip pažymėjo choreografas, kordebaletas šiame spektaklyje itin svarbus. Plazdantys šokėjų drabužiai (kostiumų dizainerė Jurgita Jankutė) kūrė nepaliaujamo judėjimo, aptakumo ir švelnumo įspūdį. Nors daugelį choreografinių sprendimų diktavo siužetas ir įnoringa, šokti nepritaikyta muzika, vis dėlto buvo galima pastebėti ir tradicinių K. Pastoro kūrybos bruožų, jau gerai pažįstamų Lietuvos publikai. Tematika spektaklis šiek tiek priminė 2012 m. pastatytą baletą Tristanas ir Izolda, o masinėmis scenomis, pagrindinių veikėjų charakteriais – galbūt ir 2016 m. sukurtą Romeo ir Džuljetą, bet leng vumas, grakštumas ir elegancija priminė, kad vis dėlto tai neoromantinis spektaklis. Iš pirmo žvilgsnio scenografijos ir kostiumų tandemas vizualiai taip pat galėtų priminti Vasarvidžio nakties sapno interpretaciją. Subtili scenografija (Adomas Jacovskis), nuotaikas puikiai atspindinčios šviesos (Levas Kleinas) ir žalsvo atspalvio kostiumai kūrė lengvos mistikos, romantikos aurą. Vizualiai itin dailus spektaklis turėtų patikti subtilios klasikos ir estetikos mėgėjams.

Po pertraukos žiūrovus pasitiko visiškoje tyloje atitraukiama raudona užuolaida – prasidėjo antrasis spektaklis. M. Rimeikio Šventasis pavasaris yra 1913 m. Paryžiuje debiutavusio spektaklio pagal I. Stravinskio muziką ir Vaclavo Nižinskio choreografiją adaptacija. Originalusis spektaklis buvo pernelyg radikalus prie klasikinio baleto pripratusiai to meto publikai. Gaivališka, chaotiška ir emocinga I. Stravinskio muzika, pagoniškosios Rusijos ritualai, jaunos merginos aukojimas ir moderni V. Nižinskio choreografija sukūrė reginį, atkartojamą ir interpretuojamą iki mūsų dienų. Lietuvos žiūrovai galbūt prisimena 1991 m. Kauno šokio teatro Aura pastatytą Šventąjį pavasarį. 2000 m. spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrė kinų kilmės choreografas Xin Peng Wangas. 2015 m. savą interpretaciją pateikė ir šokio teatras Low Air, šiemet švenčiantis dešimtmetį ir kviečiantis prisiminti pirmuosius kūrybos žingsnius savo organizuojamame festivalyje. Bet man iki šiol labiausiai įsiminusi interpretacija – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Baleto trupės atliekamas vengrų kilmės choreografo Edwardo Clugo Šventasis pavasaris. Išskirtine choreografija, technišku atlikimu ir netikėtu triuku – iš viršaus pasipilančiu vandeniu – nustebinęs spektaklis sukūrė nepamirštamą vaizdinį ir puikų Šventojo pavasario etaloną. Kad ir kiek turėtum išankstinių lūkesčių, susijusių tiek su kūriniu, tiek su choreografu, kiek vienas spektaklis yra ypatingas, tad jį vertinti pirmiausia reikėtų individualiai ir tik vėliau –

R A M P O S

Š V I E S O J E

2 O 2 1

kitų darbų kontekste. M. Rimeikio kūrinys prasideda tyla ir po jos pasigirstančia vieniša fagoto melodija – tai lietuvių liaudies dainos Tu mano seserėle interpretacija. Scenoje pamatome dvi solistes (Julija Stankevičiūtė ir G. Mkrtchyan), kurios primena dvi jaunas laputes. Žaismingais judesiais, veidrodiniu principu viena kitą mėgdžiodamos, jos prisijaukina žiūrovus ir padeda įeiti į spektaklio ritmą. Net prisijungęs kordebaletas neleido pamiršti, kad šios dvi merginos yra absoliučios spektaklio lyderės. Vis prisidėdamos prie bendros šokėjų masės ir vėl iš jos išnirdamos, solistės meistriškai kontroliavo veiksmą scenoje. Būtų galima sakyti, kad šokėjas išskyrė jų skleidžiama aura: branda, mąslumas ir jautrumas aplinkai buvo vos pastebimi, bet juntami požymiai, kurie leido pasąmoningai išskirti merginas iš kitų šokėjų būrio, o į siužetą pasigilinusiems žiūrovams sufleravo, jog tai jos, iš viso būrio išskirtosios merginos. Kaip ir pirmajame vakaro spektaklyje, kordebaletas čia labai svarbus. Mano nuomone, nieko nėra įspūdingiau kaip techniškai atliktos masinės scenos, o šiame Šventajame pavasaryje tokių apstu. Pagrindinės solistės buvo panašios į dvi jaunas laputes, o kordebaletas labiau priminė laukinių gyvūnų bandą. Gaivališkai

laisvus judesius keitė staigus sąstingis (lyg kažką išgirdus ar slepiantis nuo pavojaus), dažnas žvalgymasis į dangų ir aplink esančių šokėjų pajautimas leido suvokti, kad vaizduojami veikėjai yra daug arčiau gamtos nei urbanistinio pasaulio. Šis žmogaus ir gamtos susitapatinimas yra svarbus giliau nagrinėjant spektaklio prasmę. Nors šokėjai savo judesiais priminė laukinius gyvūnus ar bent gamtoje gyvenančius žmones, jų kostiumai – dviejų dalių raudono atspalvio kostiumėliai (kostiumų dizainerė Elvita Brazdylytė) – aiškiai išsiskyrė tiek iš scenos fono, tiek iš daugiausia neutraliomis spalvomis vaizduojamo gamtos pasaulio. Ne iki galo žmonės, bet ir ne gyvūnai – šitaip žiūrovai išgyveno savotišką žmogaus ir gyvūno sankirtą, kurioje sunku nuslėpti tikrąsias žmogaus sąmonės vingrybes. Kaip ir originaliajame V. Nižinskio pastatyme, žmogaus žiaurumui čia atiteko pagrindinis vaidmuo – to reikalavo pati istorija. Kad ir kaip žiūrėtum, ritualinės apeigos, kurių pabaigoje paaukojamas žmogus, negali būti humaniškos. Kaip minėta, pagrindinių solisčių išskyrimą iš bendro būrio buvo galima justi nuo pirmų spektaklio minučių, nors vėliau tai kiek pasimiršo. Bet finalinėse scenose

R A M P O S

J. Stankevičiūtė liko vienut viena prieš susiglaudusius į krūvą šokėjus. Natūraliai kilo klausimas: kur dingo antroji mergina? Atsakymo kiekvienas žiūrovas tepaieško ir jį tesuranda pats. Mano manymu, paslaptis gali slypėti M. Rimeikio prieš premjerą pasakytuose žodžiuose: „Visus spektaklius aš kuriu apie žmogų, dažniausiai apie šiuolaikinį žmogų.“ Jei padedami spektaklio metu kilusių klausimų analizuotume šiuolaikinių žmonių visuomenę, ypač dviejų pandeminių pavasarių fone, ko gero, joje pastebėtume dar daugiau žiaurumo, susiskaldymo ir ostrakizmo nei pirmykštėje bendruomenėje. Negana to, dualizmo esama ir žmogaus viduje: smerkiantysis ir smerkiamasis gali būti tas pats asmuo. Šis spektaklis nebūtų toks puikus, jei ne įspūdinga M. Jacovskio scenografija. Ore kybantys liauni medeliai nukėlė žiūrovus į pelkėtą atžalyną. Spėčiau, jog tai jauni berželiai, ir jeigu esu teisi, tuomet beržas (nacionalinis Rusijos medis) simboliškai sujungia su I. Stravinskiu ir jo pagoniškosios Rusijos vizija. Nustebino ir

Š V I E S O J E

apšvietimas (L. Kleinas): netikėtai panaudotos liuminescencinės lempos įdomiai kontrastavo su medelių kamienais ir žalsvu fonu. Tą patį vakarą pamačius du skirtingus spektaklius, natūraliai kyla noras juos lyginti. Vis dėlto tiek Pragiedrėjusi naktis, tiek Šventasis pavasaris yra labai skirtingi kūriniai, kalbantys skirtingomis temomis ir gvildenantys jas skirtingomis šokio kalbomis. Visgi prireikus apibendrinti šį diptiką kaip pagrindinę įvardyčiau moters temą ir jos išgyvenimus. Moters, kurioje vienu metu sutelpa ne tik meilė, nuolankumas ir kitos moteriškos savybės, bet ir gaivališkumas, žiaurumas, aistra. Kaip kiekvienoje asmenybėje esama šio dualumo, taip ir abu spektakliai atstovauja šiems skirtingiems žmogaus pradams. Šį sezoną Pragiedrėjusi naktis ir Šventasis pavasaris jau nebus rodomi, tad linkiu šiuos spektaklius pamatyti kitąmet ir patiems pažinti žmogaus prigimties žaidimus. Iki pasimatymo teatre! n

Sutuoktinis – Daniel Dolan, Moters prisiminimas – Gohar Mkrtchyan

Merginos atspindys – Gohar Mkrtchyan, Mergina – Julija Stankevičiūtė

Moters prisiminimas – Gohar Mkrtchyan, Moteris – Anastasija Čumakova

2 O 2 1

R A M P O S

2 O 2 1

Š V I E S O J E

Iškilmingas teatralizuotas operos ir dramos jubiliejaus minėjimas

2 O 2 1

Lietuvos profesionaliajam teatrui – 100

N A U J A S I S

L N O B T

S E Z O N A S

2 O 2 1

Marija Kastorina ir Ernest Barčaitis

Lina Stankevičiūtė

2020 m. gruodžio 19 d. sukako 100 metų, kai žiūrovai į Valstybės teatro rūmus Kaune rinkosi žiūrėti Hermanno Sudermanno Joninių – spektaklio, laikomo Lietuvos profesionaliojo dramos teatro veiklos atskaitos tašku, o tų pačių metų gruodžio 31 d. 100-mečio jubiliejus sukako ir Lietuvos profesionaliajai operai: prieš amžių toje pat scenoje buvo parengta ir džiaugsmingomis ovacijomis sutikta Giuseppe’s Verdi Traviatos premjera – pirmasis lietuvių profesionalų pastangomis įkūnytas operos spektaklis. Dėl koronaviruso pandemijos 2020 m. neįvykęs Lietuvos profesionaliojo teatro 100-mečio minėjimas buvo perkeltas į 2021 m. Ir štai šiemet, 2021 m. rugsėjo 22 d., šią garbingą Lietuvos teatro sukaktį drauge minėjo net trys Valstybės teatrą savo ištakomis laikantys nūdienos

kolektyvai: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto, Nacionalinis Kauno dramos ir Kauno valstybinis muzikinis teatrai. Būtent Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, savo spektaklius iki šiol žiūrovams rodančiame iš Valstybės teatro paveldėtuose rūmuose, tądien įvyko iškilmingas Lietuvos teatro 100-mečio minėjimas, kuriame dalyvavo visi trys minėti teatrai. Profesionaliojo lietuvių teatro atminimo vakarą rengė pripažintų menininkų komanda: Vilniaus ir Kauno muzikinių scenų vyriausieji dirigentai Ričardas Šumila ir Jonas Janulevičius, režisierius Gediminas Šeduikis, choreografas Martynas Rimeikis. Scenografiją ir vaizdo projekcijas sukūrė Sigita Šinkūnaitė ir Vytenis Tarvydas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Programos atlikėjų kostiumus suderino dizainerė Sandra Straukaitė. Dokumentinę vaizdo medžiagą, atspindinčią ryškiausias teatro istorinės praeities akimirkas, parengė Audrius Stonys. Renginyje pasirodė pripažintos Lietuvos scenos žvaigždės: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto bei Kauno valstybinio muzikinio teatrų solistai Marija Arutiunova, Joana Gedmintaitė, Sandra Janušaitė, Viktorija Miškūnaitė, Gitana Pečkytė, Agnė Stančikaitė, Raminta Vaicekauskaitė, Merūnas Vitulskis, Raimondas Baranauskas, Jeronimas Milius, Tomas Pavilionis, Mindaugas Zimkus, Steponas Zonys, šoko LNOBT baleto šokėjai Ernest Barčaitis ir Marija Kastorina. Koncerte atlikėjams talkino Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artistai (vyr. chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) ir simfoninis orkestras (vyr. dirigentas J. Janulevičius).

R A M P O S

Pasak renginio režisieriaus G. Šeduikio, kūrėjai siekė atsigręžti į prasmingiausius, svarios įtakos Lietuvos scenos raidai turėjusius istorinius akcentus ir juos kūrusius menininkus. Vaizdais ir muzika prisiminėme lietuvių operą, dramą ir miuziklą. Renginyje susibūrė Lietuvos teatralų bendruomenė, buvo pakviesti iškiliausi nūdienos teatro meistrai ir senjorai. Papildomą pramogą žiūrovams parengė Kauno miesto muziejaus Kipro ir Miko Petrauskų skyrius. Jis į didžiąją fojė perkėlė istorinio Valstybės teatro dalelę – ekspozicijos Valstybės teatras. Tautą burianti muzika fragmentus. Pirmojo lietuviško operos spektaklio Traviata fone buvo galima interaktyviai susitikti (kalbantys siluetai) su iškiliaisiais jo atlikėjais Kipru Petrausku, Adele Galauniene, Antanu Sodeika, taip pat su Olga Malėjinaite ir Petru Oleka bei, nužengus šimtmetį atgalios, „prisimatuoti“ Valstybės teatro spektaklių herojų kostiumus (operos solistų kostiumų maketai). n

2 O 2 1

Jeronimas Milius

Viktorija Miškūnaitė, Merūnas Vitulskis

Š V I E S O J E

2 O 2 1

Tomas / Pavilionis 4

Gitana Pečkytė

Raminta Vaicekauskaitė

2 O 2 1

Sandra Janušaitė / 4

Š I M T M E Č I O

2 O 2 1

P R E M J E R A

Prašmatni 100-mečio

Traviatos puota

2 O 2 1

Š I M T M E Č I O

P R E M J E R A

2 O 2 1

Alfredas – Merūnas Vitulskis, Violeta – Joana Gedmintaitė

Rasa Murauskaitė

Atsiveria scenos užuolaida, kviesdama kelioms valandoms palikti kasdienius rūpesčius už salės durų ir nerti į stebuklingą teatro iliuzijos pasaulį. Jame – puošnūs ponai ir ponios su ryškiaspalvėmis, pūstais linguojančiais sijonais suknelėmis. Jų tiek daug, jie tokie platūs, sukasi, mainosi – net akys raibsta! Šurmuliuoja šventinė puota, kurioje žėri ne tik krištolo taurės ir deimantų vėriniai, bet ir žmogiškųjų emocijų žiežirbos, tiesa, dar kiek prislopintos ir slepiamos po šventine nuotaika šėlstant ir dainuojant garsųjį Libiamo ne’ lieti calici, o kartu pilstant iš tuščių šampano butelių

įsivaizduojamą šampaną. Štai toks pirmas vaizdas iškyla galvoje prisimenant 100-mečio Traviatą. Akimis ryjamos ne tik pirmosios scenos, bet ir ištisas pastatymas, kuris, kad ir vėluodamas, įveikė pandemijos negandas ir pritrenkė žiūrovus iš anksto pažadėta vizualiąja prabanga. Ne be reikalo likus kelioms dienoms iki premjeros teatras pakvietė žiūrovus puoštis – atėjęs į tokią operą su džinsais išties gali pasijusti nejaukiai. Sėdint pritrenktai scenografijos dailumo, kostiumų prabangos ir maloniai svaiginančio šviesų žaismo, į galvą beldėsi dvi mintys. Negalėjau neprisiminti pirmosios Lietuvos Violetos – Adelės Galaunienės, kuri, kaip ir, beje, visa 1920-ųjų Traviatos trupė, negalėjo džiaugtis užkulisiais, pilnais vienas už kitą puošnesnių kostiumų. Pirmoji Violeta puošėsi dailiausia savo pačios suknele. Moteriškai pagalvojau: ak, kaip Galaunienė po šimto metų būtų pavydėjusi Violetai (Joanai Gedmintaitei, kaip kad mano stebėtąjį, ar Viktorijai Miškūnaitei – kitą vakarą), kuri per spektaklį pakeitė gal keturias (jei ne daugiau) viena už kitą įmantresnes sukneles. Net švelnų šypsnį kėlė mintis, kad tą patį vakarą kaip ir pirmasis premjerinis Traviatos spektaklis vyko ir Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymas: kad ir kur būtum tada apsilankęs, rezultatas tas pats – vien kvapą gniaužiantis apdarų grožis.

Š I M T M E Č I O

Kiek ironiškai gali skambėti pirmosios dvi šios recenzijos pastraipos, skirtos kostiumų pagyroms, bet apsilankiusieji šioje Traviatoje neleis sumeluoti – vaizdas scenoje išties pritrenkė prabanga. Čia vertėtų paminėti už tai atsakingus kostiumų dailininką Giuseppe Palellą ir scenografą Tiziano Santi, pačių geriausių žodžių vertas ir šviesų dailininkas Levas Kleinas. Tiesa, Traviatos vizualumas kitoks nei kad visai neseniai teatre pastatytojo Rožės kavalieriaus. Pastarojo scenografija ir kostiumai labai subtilūs, įsimbolinti, o štai Traviatos grožis tiesmukiau prašmatnus. Visgi tokiu pastatymu kūrėjai ir teatras aiškiai pabrėžė šventinę šio spektaklio funkciją, apeliuojančią į grožio malonumą. Galų gale visai suprantamas gana saugus pasirinkimas pastatyti operą taip, kad ji patiktų konservatyvesniems žiūrovams, o kartu per daug nepapiktintų tų, kurie operoje paprastai tyko gaivaus žvilgsnio. O tokio, kaip ir režisūros viršukalnių, šioje Traviatoje nerasi. Šiame pastatyme karaliauja muzikos ir suknelių grožis, melodijų dainingumas, o ne nuosekli dramaturgija, paprasti režisūriniai sprendimai, o ne įsimbolintas pasakojimas. Jubiliejinę Traviatą kurti patikėta italams – jie mūsų operos scenoje jaučiasi jau kaip namie. Svarstyti, gal tokiam istoriškai svarbiam spektakliui statyti reikėjo kviesti Lietuvos kūrėjų grupę, ko gero, neverta: ne sykį, deja,

P R E M J E R A

tokie proginiai pastatymai – gal dėl to, kad nėra atstumo nuo objekto, o gal dėl patiriamo spaudimo – virsdavo fiasko, kurį palydėdavo nusivylimo atodūsiai ir savigrauža. Tad sprendimas šią naštą patikėti emociškai su faktu, kad Traviata žymi mūsų profesionaliojo teatro istorijos pradžią, nesusaistytiems italams buvo gana pragmatiškas. O jiems, kaip galima spręsti iš režisieriaus Fabio Ceresos pasisakymo prieš premjerą, buvo staigmena, kad Europoje yra dar viena dėl Traviatos ne mažiau už italus pamišusi tauta. Kartais pajuokaujama, jog lietuviai labai jau keisti, kad ryžtasi žengti į Naujuosius su šampano taure rankoje stebėdami scenoje nuo džiovos mirštančią moterį. Visgi mums tai patinka, ką rodo smarkios diskusijos siekiant sugrąžinti nutrauktą naujametės Traviatos tradiciją. Mūsų abejingumą siužeto tragizmui turbūt geriausiai paaiškina Traviatos muzikos jėga: net dramatiškiausius operos epizodus palydi muzikos lengvumas, net Violetos mirtis finale kupina tikėjimo, kad anapus bus šviesu ir ramu – bus gerai. Traviatoje arija veja ariją, kas suteikia klausytojams daug malonumo, o draminis turinys lieka šiek tiek už skliaustų. Muzikos grožis ir žaismė, melodijų išradingumas turbūt ir lėmė, kad tarpukariu Traviata tapo būtent „tąja“ opera. Prie to, matyt, prisidėjo ir nepretenzinga veikėjų sudėtis: du pagrindiniai – Violetos ir Alfredo – vaidmenys,

Violeta – Joana Gedmintaitė

2 O 2 1

Š I M T M E Č I O

2 O 2 1

P R E M J E R A

solidus Žermonas, o toliau tik epizodiniai blykstelėjimai, įveikiami ir mažiau patyrusių dainininkų. Kaip radijo pokalbyje paskutinėmis praeitų metų dienomis minėjo muzikologė Jūratė Katinaitė, tai, kad naujametė Traviata tapo tradicija, ko gero, ir nebuvo planuota, tad ne paskutinį vaidmenį čia turbūt suvaidino ir spontaniško atsitiktinumo jėga. Taigi Traviata tarsi netyčia tapo bene svarbiausia Lietuvos istorijoje opera, o kartu, kaip pokalbyje su LNOBT generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku mintijo Tomas Venclova, – ir „nenutrūkstančiu kultūros siūlu, ryšiu su Nepriklausomybe per visas okupacijas“. Man teko pamatyti pirmąjį premjerinį vakarą, tradiciškai gaubiamą didžiausios paslapties ir jaudulio. Violetą dainavo Joana Gedmintaitė, Alfredą – Merūnas Vitulskis, Žoržą Žermoną – Vytautas Juozapaitis. J. Gedmintaitės kuriamos Violetos charakteryje ryškiausia jautrioji, tragiškoji pusė, žaismei vietos lieka mažiau. To, tiesą sakant, pirmajame operos veiksme kiek trūko, kad ir su M. Vitulskiu traukiant šventiškąjį Libiamo... Jaudulys ir muzikinės medžiagos pobūdis, ko gero, lėmė (tą pastebėjo ir savo recenzijose nurodė ir kai kurie kiti kolegos), kad J. Gedmintaitė vokaliai solidžiau pasirodė antroje operos dalyje. Apskritai, kiek teko pastebėti, šiai solistei scenoje akivaizdžiai lengviau

sekasi kentėti, nei džiaugtis. Visgi švelnaus liūdesio apgaubta jos Violeta padarė gana neblogą įspūdį. Beje, kaip ir M. Vitulskis, kuriam Alfredą dainuoti tinka. Išskyrus keletą labiau įtemptų natų, iš esmės jis partiją atliko užtikrintai. Tiesa, sceninė solisto laikysena kartais rodėsi kiek pernelyg egzaltuota, stokojanti natūralumo, tos nuoširdžios meilės, kuria dega Alfredas. Gal tai lėmė ir kai kurie režisūriniai spektaklio trūkumai, kurių neužmaskuoja net pribloškianti vizualioji prabanga? Į Operos teatro sceną Žermono vaidmeniu sugrįžęs V. Juozapaitis laikėsi tvirtai. Tik retsykiais atrodė tarsi nužengęs iš kito laiko: nežinau, ar režisūrinis užmojis buvo paryškinti, kad Žermonas atstovauja kitai kartai, siekiant priešpriešinti jį jaunoms įsimylėjusioms širdims, ar paties solisto sceninė laikysena vietomis pasirodė kiek manieringa. Iš mažesniųjų vaidmenų įsiminė solidus Baronas Diufalis – Liudas Norvaišas, taip pat įtaigiai jautri Anina – ne pirmą sykį aktoriniu meistriškumu žavinti Monika Pleškytė. Smagu yra ir toliau džiūgauti dėl orkestro. Nors kai kas pastebėjo orkestro ir solistų pusiausvyros trūkumų, mane taip užhipnotizavo ypač subtiliai interpretuota Traviatos įžanga, kad nedidelius netikslumus pirmąjį operos vakarą ramia širdimi atleidau. Labai džiugu, kad orkestras taip auga: įveikęs Rožės kavalieriaus

Flora – Ieva Juozapaitytė, Alfredas – Merūnas Vitulskis

2 O 2 1

Violeta – Joana Gedmintaitė, Alfredas – Merūnas Vitulskis, Grenvilis – Kšištof Bondarenko, Žermonas – Vytautas Juozapaitis partitūros iššūkį, susidūręs su gerokai paprastesne Traviatos muzikine medžiaga, jis jau galėjo sutelkti dėmesį į niuansų, subtilaus skambesio paieškas. Pagyrų ir padėkų čia tikrai vertas spektaklio muzikos vadovas Ričardas Šumila, aptariamąjį vakarą stovėjęs prie dirigento pulto. Artėjant gražiausioms metų šventėms, graibstyte graibstomi Spragtuko, tapusio nepamainoma šventine tradicija, bilietai. Neabejoju, kad sugrąžintoji naujametė Traviata sulauks panašaus likimo: paskutinę metų dieną puošniausiomis suknelėmis ir kostiumais vilkintys, perlų vėriniais ir fantazijomis pasidabinę ponios ir ponai rinksis į Operos teatrą, kels šampano taures ir stebės Violetos Valeri ir Alfredo Žermono meilės istoriją. Juk net tragiška jos baigtis byloja apie amžiną šviesos troškimą ir geresnės ateities viltį, ką puikiai įkūnija Verdi muzikos grožis.

Žermonas – Vytautas Juozapaitis, Violeta – Joana Gedmintaitė

2 O 2 1

Violeta – Viktorija Miškūnaitė

Kamelijų aromatas levandų lauke

Valdas Puteikis

Ketvirtas premjerinis pasimatymas su Traviata sutapo su istoriniu faktu: tai buvo 800asis šios daugybę kartų nuo 1920 m. Lietuvoje statytos operos spektaklis, kuriame vaidino antroji naujojo pastatymo atlikėjų sudėtis, o pagrindinius vaidmenis kūrė Viktorija Miškūnaitė (Violeta) ir Mickaelis Spadaccini (Alfredas). Mūsų nacionalinės operos šimtmečio gimtadienis, kaip ir pats muzikinis operos žanras, sinonimiškai siejamas su Giuseppe’s Verdi Traviata: kai tariame Traviatos pavadinimą, galvojame apie operą apskritai, o kai kalbame apie operą, neišvengiamai mintyse suskamba

Š I M T M E Č I O

kultinė scena Pakelkime taurę linksmybių... Jau socialiniuose tinkluose esu rašęs, kad man ši Traviatos premjera kelia begalę teigiamų asociacijų ne tik dėl itin kokybiško, vertinant visais operos žanro parametrais, spektaklio, bet ir dėl daugelio kitų Traviatos orbitoje skriejančių dalykų. Pirmiausia, operos talismanu tapo itin solidžiai išleista ir aukščiausią estetinę vertę (tiek turinio, tiek formos požiūriu) turinti bei katalogui prilygstanti naujosios operos programėlė. Belaukiant spektaklio, ji veikia kaip stiprus pažadas, kad naujasis Traviatos pastatymas nebus atsitiktinė sėkmė. Kita vertus, kai ketvirtas premjerinis spektaklis pradedamas aštuoniasdešimtmetį švenčiančio mūsų operos tenoro Gedimino Pamakščio, scenoje dainavusio 1968–2004 m. ir ne kartą atlikusio Alfredo vaidmenį, pagerbimu, supranti, kad Traviata neturi griežto meninio įrėminimo ir prasideda toli gražu ne nuo Violetos salone besilinksminančių svečių, o baigiasi toli gražu ne jos mirtimi ir levandų laukų scena, simbolizuojančia išėjimo finalą, – Traviata mūsų kultūrinį lauką veikia kur kas plačiau, faktais ir artefaktais užgriebdama operos šimtmečio istoriją. Štai šiandien V. Miškūnaitė prisimena, kad kai dar buvo vaikas, jos mama,

P R E M J E R A

grįžusi į Šiaulius iš Vilniaus, pasakojo buvusi operoje ir mačiusi tokios neregėtos prabangos Traviatą, kad nuo tų „žvilgančių šviestuvų, suknelių ir audringų balsų svaigo galva“... Taigi sugrįžimas: lapkričio 20-ąją Viktorijos mama vėl sėdėjo salėje, tik šįkart klausėsi dramatiškų Violetos arijų, atliekamų dukros... Koloratūrinis sopranas V. Miškūnaitė Violetos vaidmenį jau yra išmėginusi keturiuose skirtinguose Traviatos pastatymuose: 2009-aisiais LNOBT su kinų režisieriumi Chenu Shi-Zhengu; vėliau, stažuodamasi Šveicarijoje, vokiečių režisieriaus Peterio Konwitschny rengtose kūrybinėse dirbtuvėse, Violetos vaidmenį ji išaugino iki rimto spektaklio, rodyto Zalcburge; dar – Latvijos nacionalinėje operoje, vadovaujant režisieriui Andrejui Žagarui, kai teko pavaduoti negalėjusias dainuoti latvių operos žvaigždes Kristine Opolais ir Mariną Rebeką; galiausiai – ši mūsų premjera, režisuota italų operos meistro Fabio Ceresos. Apie pirmą susidūrimą su Violetos vaidmeniu daugiau nei prieš dešimt metų Viktorija kalba kaip apie „plastikinį jausmą, staigų įšokimą į naktinę aplinką, kurioje linksminasi laisvo elgesio merginos“, kaip apie erotikos ir juslingumo prisotintą meno kūrinį, tiesa, šiek tiek

Violeta – Viktorija MIškūnaitė, Alfredas – Mickaelis Spadaccini

2 O 2 1

pataikaujantį publikai norint parodyti neva itin šiuolaikišką Violetos likimą. Tačiau arčiausiai šiuolaikiškumo, išlaikant aukšto lygio kasdienybės estetiką, Viktorijai buvo antroji Violeta, kuriama Ženevoje su P. Konwitschny. Šio operos meistro dėka Viktorija pamatė, kaip klasika, „išlipdama iš klasikos ir patekdama į XXI amžiaus džinsinę kasdienybę“, nepraranda XIX a. suformuotų meninių principų, nepraranda muzikinės G. Verdi estetikos ir operos žanrui būdingos atmosferos. Tai kažkas panašaus, ką daugiau nei tris dešimtmečius mados namuose Chanel darė kutiurjė Karlas Lagerfeldas, itin organiškai Coco Chanel drabužio filosofiją ir estetiką derindamas su mūsų laikų poreikiais ir modernaus gyvenimo supratimu. Jis istoriškumą ir paveldą genialiai privertė suktis mūsų dienų orbitoje, išsaugodamas tai, ką vadiname istorija, bet nupūsdamas nuo tos istorijos laiko dulkes ir suteikdamas jai naują kvėpavimą. Beje, kalbėdamas apie naujojo Traviatos pastatymo kostiumus, kuriuos kūrė italų meistras Giuseppe Palella ir kuriuose, matyt, įdėta nemažai rankų darbo, turiu pasakyti lygiai tą patį: istorinio kostiumo siluetui, detalėms, naudodamasis šių dienų tekstilės technologijomis ir audinių pasiūla, jis sumodeliavo tai, ką tam tikromis užuominomis, replikomis esame matę prieš porą dešimtmečių podiumui kurtose prancūzų dizainerio Christiano Lacroix kolekcijose. Beje, šis mados metras jau daugelį metų nebeturi nieko bendra su mados industrija ir pastaruoju metu garsėja kaip operos ir kino kostiumų kūrėjas (nepamirškime idėjų, kurias jis paskolino prancūzų režisieriaus Vincentʼo Boussardʼo kurtai Leonardo Bernsteino

Flora – Regina Šilinskaitė, Alfredas – Mickaelis Spadaccini

Baronas – Liudas Norvaišas, Violeta – Viktorija Miškūnaitė, Flora – Regina Šilinskaitė

Š I M T M E Č I O

operetei Kandidas). Po spektaklio V. Miškūnaitė prisipažins, kad grožis ir XIX a. estetika verčia šiek tiek pakentėti, kad suknelių svoris ir aukštakulniai bateliai liepia nepamiršti pusiausvyros, o taliją išryškinantis korsažas atliekant gana sudėtingas arijas (tarkim, finalinę pirmo veiksmo) įpareigoja „nepamiršti kvėpavimo“. Mados kritikas Aleksandras Vasiljevas, neabejoju, paantrintų, kad grožis reikalauja kentėti, o operos kritikas tokius kostiumus laikytų „natūralia scenine artisto būsena“, tiesa, nuo jos atpratusiems ir jau pripratusiems prie nūnai vis dažniau regimų modernių ir demokratiškesnių scenos apdarų tai gali pasirodyti

P R E M J E R A

problema. Tačiau ne V. Miškūnaitei: jos veržliai vokalinei laisvei, aukšto lygio muzikinei estetikai ir dinamiškam sceniniam judesiui nekliudė nei kostiumai, nei scenografija. Pakalbintas jos scenos partneris M. Spadaccini, atlikęs Alfredo vaidmenį, negailėjo kolegei komplimentų, sakydamas, kad Viktorija yra autentiškiausias Violetos alter ego, o kiekviena šios premjeros nuotrauka su dainininkės atvaizdu jam asocijuojasi su geriausiais XIX a. tapybos darbais. Sakysite – italai niekada negaili lietuvėms komplimentų? Ir tai tiesa, bet Mickaelis – italų kilmės belgas, tad komplimento nuoširdumu abejoti nereikėtų.

2 O 2 1

/Žermonas – Arūnas Malikėnas,

Alfredas – Mickaelis Spadaccini

Alfredas – Mickaelis Spadaccini, Violeta – Viktorija Miškūnaitė

Bendras italų scenografo Tiziano Santi ir šviesų dailininko Levo Kleino darbas, regis, vainikuoja viską, kokiomis idėjomis kurdamas gyveno režisierius F. Ceresa, ir tarsi papildo M. Spadaccini išsakytą mintį apie „gražiausią tapybos darbą“. Iš tiesų, Traviatos vaizdas labai tapybiškas, scena architektūriškai nuosaiki, nėra pašalinių detalių „dėl vaizdo“, tačiau su maža, bet labai pasverta aliuzija į kurį nors Romos muziejų, ypač kai stebi freskinių sienų imitacijas ar juo labiau itin erdvius laiptus su romietiškais turėklais – būtent tokius tarpukario Kaune, persmelktame moderno architektūros ir art deco stiliaus, yra kūręs Italijoje studijavęs architektas Stasys Kudokas (Kaune, Vinco Mykolaičio-Putino gatvėje, išlikęs jo namas-vila iki šiol išlaikė tokių laiptų architektūrą). Laiptai Traviatoje, kaip ir levandų laukas su pakibusiu ant kalvos Provanso architektūros

Alfredas – Mickaelis Spadaccini

Violeta – Viktorija Miškūnaitė

namuku, turi simbolinių prasmių. Antra spektaklio dalis kaip tik ir baigiasi, kai Alfredas paknopstomis jais lėkdamas pradingsta scenos gilumoje ir užuolaida nusileidžia... Dirigento Ričardo Šumilos vadovaujamas orkestras, išsaugodamas harmoniją ir muzikinį subtilumą, bei švytinčių akių choras tą tobulą paveikslą sušildė taip, kad kai kurių akimirkų nepavadinsi kitaip nei katarsiu. Apie Alfredo vaidmenį kūrusį M. Spadaccini derėtų pasakyti, kad prigimtinis itališkas temperamentas ir ypač subtilus jautrumas buvo „laiku ir vietoje“. Pirmoje dalyje Mickaelį persekiojęs jaudulys mažumėlę neleido atsiskleisti balsui, bet kaip jis išaugo iki finalo! Akivaizdu, kad G. Verdi operos, kaip ir neapolietiškos dainos, dažno italo širdyje, gerklėje ir ant liežuvio. Kai Mickaeliui buvo dešimt ar dvylika metų, būtent Alfredo arijos, išgirstos per

2 O 2 1

Violeta – Viktorija Miškūnaitė

televizorių, tapo tuo kabliuku, kuris sudomino muzika taip, kad lėktuvų piloto svajonę jam teko iškeisti į operos dainininko kelią. Kaip tik tuo metu, kai Šarlerua miestelyje netoli Briuselio Mickaelis, būdamas septyniolikos, jau ne tik klausydavosi, bet ir mėgino dainuoti Traviatos Alfredo arijas, V. Miškūnaitė skaitydavo Alexandreʼo Dumas romanus, bet Dumas tėvo, o Dumas sūnaus Dama su kamelijomis jai į rankas pateko gerokai vėliau, jau tapus vokaliste ir prieš dešimt metų pradėjus ruoštis pirmoms Traviatos repeticijoms. Dvi detalės, tuomet ypač patraukusios dėmesį: pirma, kad ši kurtizanės istorija pasakojama vyro lūpomis, o antra, kad knygoje minimas XVIII a. parašytas Abbe Prévost romanas Manona Lesko. Būtent pagal šį kūrinį pastatyta opera Manon (kompozitorius Jules Massenet), kurios pagrindinį vaidmenį Viktorija turėjo garbės atlikti.

M. Spadaccini, Alfredo vaidmenį pirmąkart atlikęs prieš aštuonerius metus, šį personažą yra sudainavęs Briuselio, Lježo, Brno, Minsko, Talino operos teatruose. Anot dainininko, ši opera, tiksliau, Alfredo partija, suteikia pačias plačiausias ir pačias giliausias galimybes atsiskleisti tenorui. Traviatos premjera Vilniuje tenorą sužavėjo itin pagarbiu režisieriaus F. Ceresos požiūriu į G. Verdi partitūrą, itin dėmesingu ir precizišku siekiu išsaugoti kiekvieną natą ir kiekvieną libreto žodį. Režisieriaus norą išlaikyti klasikos ir modernumo vienovę Mickaelis palygintų su spalvotu ir nespalvotu televizoriais: ir vienas, ir kitas transliuoja tą pačią Traviatą, bet tie spektakliai, nors abu labai geri, bet tokie skirtingi. Taigi šįkart Fabio Ceresa Vilniuje įjungė spalvotą televizorių. n

V I S - A - V I S

2 O 2 1

Operos solistė Olga Peretyatko:

„Ryšys su Lietuva išlikęs mano sieloje“ Ingrida Milašiūtė

Vis dažniau Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia žiūrovus ne tik į repertuarinius spektaklius, bet ir į įspūdingus solinius operos pasaulio žvaigždžių koncertus. 2022 m. sausio 16 d. LNOBT sceną užkariaus viena garsiausių šių laikų operos solisčių, išskirtinio tembro bel canto meistrė sopranas Olga Peretyatko. Kartu su LNOBT meno vadovu ir dirigentu Sesto Quatrini ji parengė retai atliekamos, bet nuostabaus grožio muzikos koncertinę programą. O. Peretiatko dainuoja garsiausiuose pasaulio teatruose, koncertų salėse ir festivaliuose: La Scala, Staatsoper Berlin, Royal Opera House Covent Garden, Maskvos didžiajame, Niujorko Metropolitan Opera, Provanso Ekso festivalyje, Berlyno filharmonijoje, Paryžiaus Champs-Élysées, Buenos Airių Colón, Briuselio La Monnaie ir kt. Sony Classical išleido šešis jos albumus, kuriuos puikiai įvertino muzikos kritikai. Pokalbyje dainininkė atskleidė ryšį su Lietuva, pasidalijo mintimis apie karjeros pradžią, įtemptą, tačiau įdomų ir nepakartojamą operos solistės gyvenimą.

Jau visai netrukus LNOBT scenoje įvyks Jūsų gala koncertas. Kokį jaučiate ryšį su Lietuva? Mano gyvenimas labai susijęs su Lietuva. Būdama septynerių, po tėvų skyrybų su mama atvažiavau į Visaginą, kur gyveno mano seneliai, ir išbuvau čia iki keturiolikos metų. Ir dabar galiu sudainuoti Lietuvos himną – visą prisimenu, tai išlikę mano sieloje. Iš dalies galiu suprasti ir lietuviškai. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre lankiausi dar mokydamasi mokykloje. Dalyvavau Dainų dainelės konkurse, finalas vyko teatre. Buvo labai gražu, kažkas ypatinga mums visiems! Tai labai svarbus žingsnis, nors vėliau tęsti muzikos mokslų išvykau į Sankt Peterburgą. O Lietuvoje, Visagine, iki šiol gyvena mano mama. Kai turiu laiko, visada čia grįžtu. Čia turiu senų draugų, čia – mano pirmasis mokytojas. Tai svarbu. Šiuo metu Jūsų karjera pačiame žydėjime: Jūsų pasirodymų laukia svarbiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių publika. Bet prisiminkime pačią pradžią: kada pajutote pašaukimą operai? Mano tėvas – Sankt Peterburgo Marijos teatro choro dainininkas. Pamenu, visada būdavau teatre. Tiesą sakant, vaikams buvo draudžiama lankytis teatre, bet tik ne man.

Fotografas Daniil Rabovsky

2 O 2 1 4

V I S - A - V I S

2 O 2 1

Pirmasis matytas spektaklis – Charles’io Gounod Faustas. Tebepamenu teatro kvapą – tai liks manyje visą gyvenimą. Išvykusi iš Lietuvos pas tėvą pradėjau mokytis chorinio dirigavimo. Baltijos šalių tradicijoje chorinis išsilavinimas visada buvo labai svarbus. Chorinė kultūra čia išties nuostabi. Nepamenu, kada tiksliai pradėjau domėtis dainininkais, skaityti apie juos. Chore atlikdavau solines partijas, bet ten vis tiek esi tik vienas iš šimto, nesirūpini savo balso unikalumu. Bet tėvas visada buvo įsitikinęs, kad turiu dainuoti. Aš to nelaikiau prioritetu, juk jaučiausi choro dalimi. Tėtis man nuolat kartojo: „Mokykis solinio dainavimo, turi puikų balsą – girdžiu tai.“ Taigi pradėjau lankyti privačias pamokas. Po metų išvykau į Berlyną, įstojau į konservatoriją. Stengiausi daryti viską, kad patekčiau į sceną: rengiau koncertus, buvau entuziastinga ir pozityvi. Labai svarbu būti scenoje, įgyti patirties, kuo daugiau pasirodyti ir koncertuoti. Berlynas suteikė man jausmą, kad viskas įmanoma, tereikia daryti. Gal tai paties miesto atmosfera. Iki šiol be galo myliu šį miestą. Daug koncertuojate įvairiose šalyse, nuolat keliaujate. Ko pasisemiate iš įvairių kultūrų? Atvirumo, plataus mąstymo. Kalbu italų, vokiečių, anglų, rusų, šiek tiek prancūzų kalbomis, bendraudama matau įvairias tiesas ir interpretacijas. Visada visiems sakau: „Nemanykite, kad yra tik juoda ir balta.“ Pasaulyje labai daug atspalvių. Reikia pamatyti ir suprasti įvairius požiūrius. Tai svarbu jūsų šeimos, jūsų pačių gyvenimui. Bet ne visi taip elgiasi. Keliaudamas supranti, kad negalima manyti, jog visada esi teisus. Taip nėra. Reikia vienyti pasaulį, o tai, kas dabar vyksta, skaldo, išskiria. Tai skilimas, nauji konfliktai, nauji karai – tai, ko mums nereikia. Visada turime prisiminti, kas įvyko XX amžiuje. Rodos, visi tai jau pamiršo. Kartais norisi nusipirkti bilietą į mėnulį ir ten kurį laiką pabūti. Esate pelniusi nemažai reikšmingų apdovanojimų, tarp kurių – ir prestižinė antroji vieta Plácido Domingo vokalistų konkurse Operalia. Ką Jums reiškia toks įvertinimas? Karjeros pradžioje konkursai labai svarbūs. Tai tarsi didelis šou, kur visi ateina pamatyti naujų balsų, naujų asmenybių. Išvysti savo konkurentus, susipažįsti su operos pasauliu. Svarbu suprasti, kur esi, nes tai tik pati pradžia. Operos pasaulyje visada bus kaip konkursuose. Operalia man nesuteikė jokio

42 darbo, bet konkurse laimėjusi nemažą sumą pinigų galėjau juos skirti išvykoms į įvairias perklausas. Kiekvienas būdas skirtingas. Aš rinkausi tokį. Bet galima įsivaizduoti, jog kas nors laimi konkursą ir iškart tampa žvaigžde. Galbūt. Operos solisto gyvenimas įtemptas: kelionės, vaidmenys, darbas. Apie penkiasdešimt pasirodymų per metus – tai toks režimas kaip sportas, turi būti pasirengęs. Jei viskas užgriūva pernelyg greitai, lengva perdegti. Kitas laiptelis – likti scenoje, ir tai kur kas sudėtingiau. Kai esi žinomas, visi žvelgia į tave kitomis akimis: neturi teisės klysti, privalai būti tobulas. Privalai dainuoti net sirgdamas, nes esi saistomas sutarties, galų gale tavęs laukia publika. Esate sukaupusi milžinišką repertuarą. Ką mieliausiai dainuojate? Mėgstamiausias vaidmuo tas, kurį tuo metu dainuoju. Prieš kelias dienas tai buvo vaidmuo Piotro Čaikovskio operoje Mazepa, dabar – Džilda iš Giuseppe’s Verdi operos Rigoletas. Manau, tai vienintelis būdas išlikti scenoje nepaprastam, neįtikėtinam. Ruošiu tikrai daug naujo repertuaro. Dabar galiu dainuoti daugiau kūrinių, nes balsas keičiasi, tampa vis stipresnis. Prieš kelias dienas Berlyno filharmonijoje dainavau P. Čaikovskio Mazepos koncertinėje versijoje. Tai tikrai sunki, dramatinė muzika, galinga orkestruotė. Prieš porą metų negalėjau apie ją net galvoti, o dabar matau, kad balsas natūraliai krypsta į tai. Kažin ar Maskvos didysis teatras pakvies mane dainuoti Mazepoje? Mat Rusijoje vyrauja tam tikras požiūris į tokį repertuarą ir balsus. Bet su dirigentu Kirillu Petrenka Berlyno filharmonijoje galėjau tai išbandyti. Dabar esu stiprus lyrinis, plataus diapazono sopranas, todėl galiu dainuoti visus bel canto kūrinius, ne tik Gioacchino Rossini. Tai ir Gaetano Donizetti Lukrecija Bordžija, Marija Stiuart, Ana Bolena. Netrukus pirmąkart dainuosiu Liu iš Giacomo Puccini Turandot. Prieš porą metų G. Puccini muzika man buvo neįveikiama, o dabar jau galiu ją atlikti. Galbūt po poros metų dainuosiu ir Vincenzo Bellini Normą. Judu ta linkme. Kas Jums artimiau – kurti vaidmenį spektaklyje ar rengti solinius koncertus? Tai du skirtingi pasauliai, kurie abu patinka. Koncerte turi sukurti daug vaidmenų, ir labai greitai. Spektaklyje gali daugiau pailsėti: sudainuoji ariją, nueini į persirengimo kambarį, atsigeri arbatos. Koncerte, žinoma, to nėra. Bet čia galima pasirinkti programą, suknelę.

Fotografas Daniil Rabovsky

2 O 2 1 4

V I S - A - V I S

2 O 2 1

Kokia programa Jūs žadate nustebinti LNOBT publiką? Su Sesto Quatrini parengėme puikią programą. Tai bus labai gražus koncertas, kuriame pernelyg garsių kūrinių, tokių kaip G. Verdi Traviata, negirdėsite. Koncertas bus labai elegantiškas, jame skambės retai atliekamų operų, pavyzdžiui, G. Donizetti Lukrecijos Bordžijos, arijos. Tokios arijos girdimos ne kasdien. Reikia rasti dainininkę, kuri galėtų jas atlikti, nes tai sudėtinga. Aš tikrai džiaugiuosi. Tai iššūkis, bet man malonu tai daryti. Koncertas jau visai netrukus! Gala koncertą diriguos LNOBT meno vadovas Sesto Quatrini. Ko tikitės iš šio kūrybinio bendradarbiavimo? Su Sesto Quatrini scenoje jau esame susitikę tris kartus. Po pirmojo koncerto pasakiau jam, kad noriu kartu debiutuoti, nes jis puikus, labai jautrus muzikantas – toks, kuriam išties rūpi muzika. Kartais dirigentai demonstruoja savo ego, o Sesto gyvena muzika. Ne taip dažnai galima tą pamatyti. Jis jaunas, entuziastingas, be proto talentingas ir ypač jautrus dainininkams. Su tokiu dirigentu gali jaustis užtikrintai. Kai kurie maestro eina iš proto, jei padarai ką nors kitaip, nei surepetuota, ar kitoje vietoje įkvepi. Sesto tai normalu, nes jis tikras muzikantas, anksčiau grojęs trimitu, taigi žino, kas yra kvėpavimas. Jis supranta, kad šiandien yra taip, o rytoj gal bus kitaip. Su juo jaučiuosi saugi, ir tai labai malonus jausmas. Džiaugiuosi, kad po dvejų metų vėl susitiksime. Kartais gyvenime sunku atsiriboti nuo scenoje kuriamų personažų, sceninio įvaizdžio. Kiek scenoje yra tikrosios Olgos ir kiek gyvenime – iš scenos parsineštų kaukių? Scenoje visada būnu savimi. Esu gana stip rus žmogus ir stiprybės stengiuosi suteikti kiekvienam vaidmeniui. Pavyzdžiui, Džilda (iš G. Verdi operos Rigoletas. – I. M.) kartais vaizduojama kaip maža, naivi mergaitė, auka. Bet ji tokia nėra. Ji pati gyvenime nusprendė viską: nusprendė būti su Hercogu, nusprendė paaukoti gyvybę dėl savo meilės ir tėvo. Tam reikia turėti charakterį. Tokia – stipri Olga – ir pasirodau scenoje. Bet negaliu pasakyti, kad gyvenime vaikštau su kauke. Nusivalius teatro grimą svarbu pamatyti save veidrodyje, atpažinti save. Bėgant metams tapau netgi autentiškesnė: vis mažiau leidžiuosi į kompromisus, nes ne tam skirtas gyvenimas. Žinoma, dialogas,

44 sutarimas būtini, bet nereikia stengtis įtikti visiems. Nes tai tavo gyvenimas, tai tu sprendi, ką daryti, kaip daryti ir su kuo. Ir tik tuo atveju būsi savimi, išliksi sau ištikimas, neišduosi savęs. Ką išgyvenate būdama scenoje? Įvairius jausmus. Po beveik dvejus metus trukusio karantino man tiesiog malonu būti scenoje. Žinoma, tai baisi situacija, bet ji mus daug ko išmokė: suprasti, kas svarbu, gebėti džiaugtis gyvenimu, mėgautis repeticijomis. Pagaliau mums leidžiama repetuoti! Jausmai scenoje paprastai priklauso nuo to, kokia tuo metu savijauta, koks tai spektaklis, kiek kartų esu tą vaidmenį atlikusi. Bet dabar tai labiau džiaugsmas. Nugirstu ateinančius į koncertus žmones kalbant, kaip jie pasiilgo gyvos muzikos, gyvų balsų. Ir aš juos puikiai suprantu. Vienam tai pramoga, o kitam tai gali išgelbėti dieną ar net gyvybę. Kokių turite dar neįgyvendintų kūrybinių svajonių? Daugybę. Šiuo metu dirbu su kvėpavimo projektu. Pandemijos metu sukūriau platformą Breathe next level (Kvėpuok kitu lygmeniu). Noriu, kad žmonės suprastų, kaip svarbu sąmoningai kvėpuoti. Kvėpavimas – tai gyvenimas. Šiandienos situacijoje labai svarbu valdyti kvėpavimą, stiprinti jį, atlikti įvairius pratimus, skirti tam bent penkias ar dešimt minučių per dieną. Galbūt tai kam nors išgelbės gyvybę. Tai mano indėlis į sveikatą. Žinoma, taip pat ir nauji vaidmenys, nauji projektai, nauji gyvenimai. Didysis projektas – ir mano dukrytė Maja. Taip, gyvenimas darosi vis įdomesnis, ir man tikrai nenuobodu. n

2 O 2 1

Fotografė Laura Vansevičienė

2 O 2 1

PL RN EO MB JT E R R A E S P E PR AT SUI AT RI N O K PA EN RT L A I 47

Vaikų pamėgto kompozitoriaus

Sigito Mickio Mamulė Mū Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje

Kompozitorius Sigitas Mickis mažiesiems operos žiūrovams jau pažįstamas iš kūrinio Zuikis puikis, kuriame vaikai ne tik seka siužetą salėje, bet ir patys vaidina. Šio sezono muzikinį spektaklį Mamulė Mū vaikai ir tėveliai atmena iš Keistuolių teatro repertuaro ir garso įrašo, skambančio daugelio jų namuose, bet LNOBT Kamerinėje salėje mažieji ir jų tėveliai išgirs visai kitokią šio spektaklio versiją. Kokia ji ir kuo opera vaikams skiriasi nuo parašytos suaugusiesiems, kalbamės su kompozitoriumi ir spektaklio kūrėju S. Mickiu.

Gražina Montvidaitė

Nuo ko prasidėjo Jūsų kūryba vaikams? Juk ne kiekvienas trokšta kurti šiems klausytojams. Kodėl ėmėtės tokios už- duoties? Sunku pasakyti. Greičiausiai viskas prasidėjo nuo bendrų su Aidu Giniočiu projektų. Gal kokiais 1999 m. kartu dirbome, įrašėme operos fonogramas. Išsikalbėjome ir atėjau į Keistuolių teatrą. Pirmasis sėkmingas spektaklis, kuriame nemažai mano muzikos, – Nepaprasto orkestro koncertas. Na, ir pajudėjo. Gal tai atsitiktinumas ar nulemta aukštesniųjų jėgų. Manyčiau, reikia turėti tam tikrų savybių, būtinų tokiai gyvai, kalbančiai, daugiau bendraujančiai muzikai. Vis dėlto, jei neatsiduri tinkamoje terpėje, visą gyvenimą gali ir nesužinoti, kuo verta užsiimti. Turbūt žmonės, buvę aplink mane, pajuto tą chemiją. Taigi muzika vaikams natūraliai atėjo į Jūsų gyvenimą dėl aplinkybių, kurios atvedė Jus į Keistuolių teatrą. Matyt, ir aš turėjau ką pasiūlyti, taip ir sutapo aplinkybės. Vėliau bendradarbiavau su Nieko rimto leidykla, leidau su ja CD. Tikriausiai turi būti abipusis noras ir galimybės. Noro, aišku, visada yra, o galimybių? Tuo metu jų buvo – nemažai pasakų vaikams įgarsinome, vaisingai

2 O 2 1

bendradarbiavome su aktoriais, ypač Keistuolių teatro. Norėjosi režisūrinio, kūrybinio darbo, kurti šmaikščią ir pasakojančią muziką. Kodėl operai pasirinkote knygelės vaikams personažą, Mamulę Mū, kuri laipioja po medžius? Kuo šis personažas Jums įdomus? Nieko rimto leidykla leido tokią knygelių seriją, ir aš pasirinkau. O gal man ją pasiūlė, neatsimenu. Leidyklos vadovas Arvydas Vereckis kažką tame tekste įžvelgė, paskui ir mes pamatėme šmaikštumą, personažo muzikalumą. Sutapo visų įžvalgos – tiek leidėjų, tiek kūrėjų. Turbūt į operą siužetas gulė (turiu omenyje pastatymą 2013 m. NOA festivalyje) ir dėl kelių sėkmingų CD leidimų (buvo net trys skirtingos istorijos), tad personažas gyvavo gana ilgai, pažįstu jo savybes ir norus. Originalus literatūros kūrinys, puikiai žinomas tarptautiniu mastu, pasakoja apie draugystę, kad net tokie skirtingi personažai, tokie keistuoliai kaip po medžius laipiojanti karvė ir vaikščiojanti varna gali susidraugauti. Laipiojimas – tik pretekstas. Svarbi yra mintis, kad visokių keistumų būna ir visi keistuoliai randa sau vietą. Karvė, atrodo, kas jau čia tokio vaikiško? Lietuvoje yra žinoma karvutė Anabelė, kuri išgelbsti

2 O 2 1

Varnos kostiumo eskizas

laivą (apie ją pastatytas spektaklis Keistuolių teatre), bet toks personažas gana retas, didelis, gremėzdiškas, o, pasirodo, karvė gali būti labai grakšti. Savo spektakliais, operomis vaikams stengiatės perteikti gyvenimiškas pamokas. Kaip manote, ar tai pavyksta? Galbūt šiuolaikiniai vaikai jau skiriasi nuo tų, kurie matė Mamulę Mū? Gal jiems jau reikia kitokių pasakojimo priemonių? Žinoma, išmanieji ir planšetės truputį viską keičia. Socialinių tinklų vaikai mato kiek kitaip, bet, manau, svarbiausia yra gyvas komentaras. Taip pat muzika, judesys. Sunku pasakyti, pavyko ar ne. Bet jeigu kūrinį iki šiol atsimena, tai gal pavyko. Vis dar sulaukiama atgarsio iš naujosios kartos leidėjų, kurie veikiausiai žino, ko vaikai nori, o gal eina standartiniu keliu, todėl įvertinti labai sunku. Aišku, galima pasakyti paprastai: šmaikšti muzika visada ką nors sako, nesvarbu ką. Kai pasakojant istoriją ji nuolat kinta, yra plėtotė, ir ne taip svarbu, kas lieka, nes klausytojas jau dalyvauja. Jeigu dalyvauji procese kaip žiūrovas arba kaip aktorius, tai jau ir laviniesi, nes tavo būsena skiriasi nuo kasdienės, kai tiesiog eini į darželį ir ten žaidi.

Dirigento kostiumo eskizas

Galbūt girdėjote tėvelius ar pačius vaikus kalbant, kas jiems įkrito į atmintį, išliko? Esu girdėjęs, kad pirmoji Mamulė Mū, pristatyta NOA, buvo labai puiki. Manau, taip atsiliepiama dėl to, kad tame spektaklyje mažai dainavo, o daug kalbėjo. Dainavimas truputį išskirtinis dalykas. Reikia nors kiek suprasti, kodėl tam tikroje vietoje žmonės, užuot šnekėję, dainuoja, ir dar taip tęsiamai. Kita vertus, tai, kad statoma opera, kiek palengvina šį perėjimą, nes juk operoje daugiausia pasakojama dainuojant. Grįžtamasis ryšys – painus dalykas. Žiūrovai nepasako, kas būtent sudomino. Net profesionalai, kritikai nenurodo, kodėl čia pavyko ar kodėl nepavyko. Pasako, kad buvo linksma, gražu, smagu, gyva, šilta. O kaip aš tą linksmumą sukuriu? Kas tai žino? Pats buvau linksmas, ar ne? Pats „geriausias“ atsiliepimas, kai sako, kad buvo šilta, – tai nebūk sušalęs. (juokiasi) „Šiltas spektaklis.“ Matyt, nelemta sužinoti, kodėl pavyksta. Kūrybos slėpinys. Gal papasakotumėte apie kūrinio Mamulė Mū atsiradimo aplinkybes? Juk jis statytas kaip Naujosios operos festivalio (NOA) dalis. Tuomet šis festivalis buvo tarsi neformatinių pasirodymų, muzikinio teatro ir kamerinės operos terpė. Kaip atsidūrėte tame kontekste?

(Star Wars). Gal mažiau žinoma, ką šis žmogus dar sukūrė, bet jis pripažįstamas. Kartais sakoma, kad jei yra filmas ir pasirodo jo tęsinys, tai jau neverta žiūrėti. Aš taip nemanau. Kokio nors Pašėlusio Makso (Mad Max) yra trys ar net daugiau dalių, ir jos pavykusios, yra ką žiūrėti. Kitas pavyzdys – filmai apie Bondą, galima tik pasidžiaugti, kad jie vis dar gyvuoja ir sukuriama naujų, įdomių dalių. Beje, ir operų siužetai kartojasi, gal tik kompozitoriai keičiasi. Yra iš ko pasirinkti. Žinoma, opera, parodyta 2013 m., negali tokia pati būti ir po aštuonerių metų, nes pasaulis pasikeitė. Reikia į tai atsižvelgti. Turi įšokti į naujos kalbos, naujų išraiškos priemonių traukinį.

Karvės kostiumo eskizas

Tada aš dalyvaudavau visur, siūlydavau ką nors parodyti, buvau hiperaktyvus. Tai buvo mano akademinės veiklos pradžia. Tiesiog parašiau organizatoriams laišką, kad galime sukurti operą vaikams. Kodėl NOA? Tuo metu ten kvietė daugelį mano kolegų. O jeigu jie dalyvauja, tai gal ir aš galiu? Tarp jaunųjų kūrėjų ir juos palaikančių muzikologų sklandė mintis, kad NOA yra tarsi oficialiosios linijos alternatyva. Kelerius metus tai buvo gyvas, jaunus kūrėjus traukiantis judėjimas. Jis sulaukė ir didelio spaudos palaikymo. Toks buvo etapas. Ir man pavyko ten įsiterpti. Aktyviai bendradarbiavau su režisiere, su kuria Nieko rimto leidykloje kūrėme tuos tris Mamulės Mū kompaktinių plokštelių įrašus. Komanda jau buvo suformuota, tai irgi prisidėjo prie to, kad kūrinys pateko į NOA festivalį. Be to, man patiko kalbos forma, netradicinė ir maža instrumentų sudėtis. Daug dalykų sutapo. Mamulė Mū buvo pastatyta ir kaip kamerinė opera, ir kaip muzikinis spektaklis Keistuolių teatre, išleistas ir kūrinio CD įrašas. Kaip suprantu, turimos medžiagos nevengiate keisti ir iš naujo lipdyti. Nematau čia nieko blogo. Juk yra režisierių, kurie kuria filmų tęsinius, sakykime, koks nors George’as Lucasas sukūrė Žvaigždžių karus

Operos ir baleto teatre buvo pastatyta Jūsų kamerinė opera Zuikis puikis, ilgai kūrėte muziką Keistuolių teatre. Ar daugelį metų rašydamas muziką vaikams manote, kad žinote, kaip sužavėti mažuosius klausytojus? Gal galite nurodyti svarbiausius operos vaikams elementus? Dar teatro laikais susiformavo tokia mano nuostata, kad miniatiūra paveikesnė už monumentalumą. Tai reiškia, kad kartojimas, trumpos mintys, kurios išsirutulioja į ilgesnes, kontrasto principas veikia. Tai principai, kuriais remdamasis visuomet intuityviai kūriau. O ar jie teisingi, ar ne? Yra pavykusių darbų, matyt, jie kažkiek atliepia tai, ko tikisi klausytojai. Svarbu greitis, kaita ir įvairovės sąsajos. Žinoma, kuo žmogus senyn, tuo labiau jį dirgina nuolatinis būsenų kaleidoskopas. Jaunesniam norisi, kad gyvenimas greičiau bėgtų. Kaip manote, ar kiekvieną klasikinę operą galima pritaikyti vaikams? Gal mažieji klausytojai supranta kur kas daugiau, nei kompozitoriai yra linkę pateikti kūryboje vaikams? Svarbu, kokie kūrėjai, ką ir kaip jie nori pritaikyti. Jeigu egzistencines tiesas, veiksmų ir padarinių ateityje numatymą, tai vaikui turbūt sunku suvokti, kad jis taip ilgai gyvens. Truputį supaprastinus, išsikėlus artimesnius tikslus, tarkim, turint omenyje kokį nors Hamletą, gal ir pavyktų. Aišku, yra žmonių, kuriems rūpi paveldo fundamentalumas, kultūrinė giluma. Jiems tikriausiai atrodytų, kad einama operos paviršiumi. Tokius dramos kūrinius pritaikant vaikams turbūt turėtų keistis žiūros taškas. Ko gero, reikėtų išreikšti detalėmis, iš kurių vaikai galėtų susidaryti bendrą vaizdą. Taip pritaikyti pavyksta ne visada. Kad ir Oskarui Koršunovui, kai jis stato klasiką šiuolaikiškai, nors daro tai įtaigiai. Jis jaučia greitą šių

2 O 2 1

P R E M J E R A S

P A S I T I N K A N T

laikų tėkmę. Ir vis tiek atsiliepimų būna įvairių. Matyt, viską galima padaryti, svarbu tik kontekstas: ar tai bus priimtina mūsų kultūrai, ar bus statoma.

2 O 2 1

Man šis klausimas kilo susipažinus su MO muziejaus edukacijomis, kai gerai žinomi kūriniai pristatomi empatiškai, vaikams suprantama kalba. Taip mažieji tarsi įgyja galimybę pažinti sudėtingus meno kūrinius. Galbūt ir operai galima pritaikyti tokį principą, kad vaikai susipažintų su tuo, kas vyksta scenoje, kokiomis priemonėmis ir kodėl rutuliojasi pasakojimas? Manau, kad taip. Pokalbio pradžioje minėtas darbas su A. Giniočiu ir buvo apie procesą. Man regis, vadinosi Statome operą. Tai istorija, pasakojanti, kaip kyla mintis statyti operą, ieškoma siužeto ir pan. Juk opera nuo pat pradžių buvo demokratiškas žanras, skirtas visiems. Opera – iš esmės tarsi XVIII–XIX a. filmas. Žmonės eidavo žiūrėti seansų. Man patiko filmas vaikams Nerealieji (The Incredibles). Siužete rasi ko tik nori: išdavysčių, gyvenimiškų klausimų, bet viskas pateikta šmaikščiai ir sparčiai. Tas pat tiktų ir operai. Tiktai tinkamą kampą reikia surasti. Kartais susidaro įspūdis, kad kūryboje vaikams viskas pernelyg supaprastinama. Regis, kūrėjams atrodo, jog vaikai sudėtingų temų nesupras. Ką Jūs apie tai manote? Atrodo, muzikinė kalba turėtų būti paprasta, bet geriausi pavyzdžiai atskleidžia ką kita. Juk paprastas (bet ne primityvus) turinys visiškai nesietinas su muzikinio teksto paviršiaus paprastumu, nes atlieka suaugusieji, jiems irgi turėtų būti patrauklu, tada randasi skambesio ir siužeto chemija. Operų ne tiek daug, bet filmų vaikams – daugybė. Jų partitūros tokios kontrapunktiškos, sudėtingos, pinasi kelios plotmės, kad apie jokį paprastumą ar primityvumą negali būti nė kalbos. Iš detalių susiklosto traukianti vaikus visuma. Ar 2021-ųjų Mamulė Mū bus kitokia nei 2009-ųjų? Kaip bėgant metams šis kūrinys keitėsi ir kokį jį išvysime Operos ir baleto teatro pastatyme? Pirmojoje operoje buvo kelios dainelės, o siužetas suskirstytas į dalis. Tekstas daugiausia buvo kalbamasis, muzikos mažai. Vengiau dainavimo. Man tada atrodė, kad jis sunkina bendravimą su vaikais, nes ritmiškai pasakytas žodis, maniau, yra paveikesnis. Tuo metu labai domėjausi repu ir norėjau tai perteikti spektaklyje. Operos

tekstas buvo tarsi repo epizodų pynė, atliekama vokalistų. Jiems tai patiko, nes buvo kitaip, nei įpratę. Atliekama lyg kalbant, tik žodžiai buvo instrumentiniai, nieko nereiškiantys, jie vijo vienas kitą kaip tirada, o galo nėra, nėra už ko užsikabinti: atlikti sunku, ritmiškai – siaubas... Buvau surinkęs pseudoakademinius instrumentus – saksofoną, tromboną. Tai buvo tarsi laisvojo džiazo ansamblis. Muzikantų buvo mažai, todėl tonų ar harmonijos irgi nedaug, daugiau judesio. Galiausiai aš net opera šio kūrinio nelaikyčiau. Tai buvo muzikinis spektaklis. Labiau ritminis nei koks nors kitoks muzikinis – harmoninis ar toninis. Šįkart viskas bus priešingai. Su spektaklio meno vadovu Modestu Barkausku aptarėme operiškumą. Iš pirmosios operos liko tik bendrinis judėjimas, kai kurios muzikinės frazės, bet daug kas perdaryta, skiriama daugiau reikšmės harmonijai, naudojama akordų slinkčių, nes to pageidavo meno vadovas, beje, ir man norėjosi įlieti į kūrinį daugiau operos. Spektaklyje daugiau bus ne pažodinio dainavimo, kai vienas skiemuo tenka kelioms natoms, o muzikavimo balsu. Šįkart viskas nuoseklu, pagrįsta harmonija, temomis. Naujojoje Mamulės Mū versijoje vis kinta charakteristikos, daugiau instrumentų. Jie įgyja funkciją: trys pučiamieji, kurie palaiko harmoniją, kuria akordą, tampa trimis personažais. Styginių kvartetas naujajame pastatyme sudaro harmonijos pagrindą. Pirmajame pastatyme to nebuvo. Jame jautėsi didelė įtaka visko, ko tuo metu klausiau: modernizmo, tokių kompozitorių kaip György Ligeti, Witoldas Lutosławskis, Luciano Berio, repo, sunkesnio, keistai repetityvinio skambesio, nuolat kintančio pagal tekstą, net nebūtinai žodinį, bet ir muzikinį. Žavėjausi G. Ligeti opera Didysis siaubūnas, man viskas joje patiko. Buvau paveiktas G. Ligeti detališkumo ir nuolatinės kaitos, žaibiškai greitų artikuliacijų. Manau, ta kaita, greitumas duoda rezultatą. Bent jau atkreipia dėmesį. Pirmojoje versijoje galbūt per greitai viskas keičiasi, atlikėjai pavargsta. Ne kiekvienas gali taip kaitaliotis, nes per pusvalandį ar keturiasdešimt minučių, kiek trunka spektaklis, reikia labai daug kuo pabūti. Tai vargina, visiškai suprantu, bet ką darysi, tokia mano prigimtis. Kai pradėjau studijuoti, dėstytojai sakydavo: „Kur tu skubi? Čia muzika, kartok“, o aš taip žaižaravau idėjomis... Dabar esu tai truputį apvaldęs. Žmonės pripratę prie kartojimosi, ypač postminimalistinėje ir panašiose doktrinose. Daug kas to kaitumo nemėgsta. Kaip tik ieško muzikoje stabilumo. Palyginti su pirmąja versija, ši ne tokia sparti. Nors ir dabar jau gaunu atsiliepimų, kad vis tiek per greitai, smarkiai per greitai. Tai

2 O 2 1

Iliustracijoms panaudoti Alisos Rūtos Stravinskaitės eskizai įsivaizduokite, kas buvo tada, jeigu sąmoningai lėtinu ir vis tiek nepavyksta. (juokiasi) Po kokių penkerių metų paklausiau pirmosios versijos ir pagalvojau: kaip galėjo ją kas nors atlikti? Užsiminėte, kad pasikeitė laikai ir pats kažkiek pasikeitėte. Nepasakyčiau, kad esu labai pasikeitęs, veikiau prisiderinęs. Norėtųsi, kad atsirastų ryšys su atlikėjais, o jie vis tiek daugiausia mano priešingai nei aš. Žinau, nes turiu nemažai patirties su ansambliais, ir nebūtinai akademiniais. Aš labai greitai galvoju ir tas žmones nervina. Kai vieną, du, tris, keturis, dvidešimt keturis, penkiasdešimt kartų susiduriu su tuo, natūraliai tenka keistis, nes aišku, kad kontekstas nepabėgs paskui tave. Tada deriniesi, kad pavyktų bendrauti. Aš ką nors parašau, atlikėjai sugroja, jie džiaugiasi, aš taip pat. Tas pat pasakytina ir apie G. Ligeti. Taip, didis kompozitorius, bet... Arba Karlheinzas Stockhausenas. Galiausiai tik jo sūnus ir duktė galėdavo atlikti jo kūrinius, nes niekas daugiau nesugebėjo, nesuprato, ką jis ten mato ir girdi. Dabar muzikinis kontekstas toks – mažai kaitos. Tenka prisitaikyti, nes girdžiu, kas aplinkui darosi, todėl stengiuosi save lėtinti.

Kai tau per trisdešimt, atrodo, gali viską, bet kokią muziką kurti, tiktai norėk, daryk. Kai tau per keturiasdešimt, supranti, kad ne viską gali, ir tada imi tai, ką gali, bandai derinti prie aplinkos, kad tavo kūrinius grotų. Visi žino, kad kai S. Mickį samdaisi, primityvumo nebus. Man nuolat sakydavo, dar Keistuolių teatre, kad aš sau neleidžiu banalumo, daug mažorinių melodijų ar bet ko vaikams kurti. Šimtu procentų viskas bus pamatuota, atsakinga. Manau, jog niekam nebeatrodo, kad S. Mickis yra lengvas, paprastas. Tikiuosi, mano, jog jis gali būti šiek tiek pasisukęs veidu į atlikėjus. Su kuo mažiesiems klausytojams palinkėtumėte ateiti į spektaklį? Pavyzdžiui, su mėgstamiausiu apklotėliu, kad būtų jauku žiūrėti operą, su plačia šypsena ar geriausiu draugu. Žiūrovams palinkėčiau trokšti istorijos. O jei nerimtai, tai gaila, kad salėje negalima valgyti spragėsių. (juokiasi) Tiesiog norėti istorijos, stebėti ją ir pasidžiaugti kartu su Karve ir Varna. Arba paprieštarauti Varnai, nes ji tokia „negera“, vis nori kitaip. Atėjus su tokiu noru bus smagu. n

K A U N O

V A L S T Y B I N I S

M U Z I K I N I S

T E A T R A S

G. Verdi operos Traviata premjera 2 O 2 1

pokalbis su režisiere ir choreografe

Anželika Cholina G. Verdi Traviatos pastatymas yra Jūsų pirmas savarankiškas darbas operoje, kuriate režisūrą ir choreografiją. Kas Jums svarbiausia šioje operoje? G. Verdi opera Traviata – nuostabaus grožio kūrinys, ir man tai yra malonumo muzika. Šio pastatymo imtis yra didelis iššūkis bet kuriam režisieriui, nes tai dažniausiai statoma opera, kuri ne tik populiariausia tarp klausytojų, bet ir labiausiai apaugusi štampais. Todėl mano pagrindinė užduotis buvo scenoje sukurti prasmingą, jaudinančią istoriją, kuri kvėpuotų kartu su sentimentaliu dramatizmu prisotinta Verdi muzika. Ar šiuolaikiškas Jūsų Traviatos sprendimas? Sprendimus visuose mano spektakliuose diktuoja muzika, o režisūros šiuolaikiškumas – mąstyme. Kažkodėl šiais laikais operos pastatymuose populiaru eiti lengviausiu keliu – spektaklio „šiuolaikiškumas“ kuriamas per formą, pavyzdžiui, perkeliant veiksmo vietą į kitą laikmetį, pasirenkant drastišką vizualinį sprendimą, kuris dažnai disonuoja su muzika. O man kūrinio paralelių su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti nesujaukiant autoriaus sumanymo. Kokia Jūsų režisūrinės versijos pagrindinė tema, herojus? Pasaulis visada verks dėl Violetos tragedijos, todėl mano versija nebus išimtis. Parduodančios save kurtizanės istorija visais laikais bus aktuali, nes toks egzistencijos būdas daugeliui ir dabar yra pagrindinis gyvenimo tikslas – rasti tą, kuris tave išlaikytų. Šiais laikais tai tampa net santuokos idėja, už kurią kiekvienas sumoka tam tikrą kainą... Kokias operos prasmes išgryninate savo Traviatos versijoje? Mano Traviata – tai liūdna istorija apie meilę, kuri nužudo… Violeta – moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku. Juk Alfredas buvo pirmas, kuris išdavė Violetą ir keršijo jai, net neįsigilinęs į tėvo sukurptą intrigą. Beje, tradiciškai neigiamas herojus Žoržas Žermonas

– mistiškiausia figūra ir G. Verdi partitūroje. Jo atžvilgiu sau leidžiu paryškinti vieną niuansą, kad galimai Žermonas slapta įsimylėjęs Violetą, todėl užgautas jo vyriškas ego be skrupulų naikina Violetos ir Alfredo jausmus. Violeta miršta ne tik todėl, kad sirgo džiova. Per trumpą savo gyvenimą ji keičiasi nuo lėlės iki beveik vienuolės: svarbiausia tampa ne išorė, o vidus. Violeta miršta nusivylusi, neatlaikiusi savo mylimojo Alfredo, nenutuokusio, kad ji savo uždirbtus turtus aukojo judviejų laimei, išdavystės... Kokias išraiškos priemones naudojate savo pastatyme? Puikiai išmanote choreografijos meną, gal todėl spektaklyje bus daugiau šokio? Režisūroje akibrokštų nėra – sprendimus man diktuoja muzika. Šios operos pastatyme kuriu dramatišką, gyvą, pilną dinamikos veiksmą, kuris netrukdo artistui dainuoti ir padeda atskleisti personažą. Kiekvienam formuoju individualią plastiką, statau sodrius, intensyvius režisūrinius piešinius, scenas, persmelktas judesiu. Taip pat neapsiribojau keliomis šokio scenomis, ženkliai išplėčiau baleto trupės dalyvavimą operoje ir… įvedžiau vieną personažą, kurio pas Verdį nėra. Kas jis – tebūnie paslaptis. Taip pat, mano manymu, nemenka operos sėkmės dalis yra dailininkų darbas spektaklyje. Traviata – scenografijos kūrimui nepatogi opera, nes jos siužetas vystosi tai bravūriško baliaus fone, tai asketiškame Violetos miegamajame. Spektaklio erdvę puikiai suvaldė dailininkas Marijus Jacovskis, o artistus nuodėmės ir kraujo spalvomis papuošė kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė. Savo pastatymuose akcentuojate muzikos svarbą, o šiame pastatyme pirmą kartą dirbate su Maestro Ričardu Šumila. Ką Jums reiškia šis bendradarbiavimas? Nuostabu yra tai, kad Maestro iš prigimties jautrus muzikai ir jai dėmesingas iki detalių. Jis – tikras teatro dirigentas, nes sugeba gyvai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje ir kuria gilų ryšį ne tik su orkestru, bet ir su solistais. Džiaugiuosi ir mėgaujuosi darbu kartu bei tikiu šio pastatymo sėkme. Kalbino Greta Dainytė

2 O 2 1

G. Verdi operos Traviata premjeriniai spektakliai GRUODŽIO 26 | 27 | 30 | 31 Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

I N

M E M O R I A M

In memoriam

Eglė Ulienė

Lapkričio 15-osios rytą, apniukusį ir alsuojantį pilku rudeniu, pasiekė liūdna žinia: eidama 97-uosius, mirė ilgametė Lietuvos operos Primadona – Lietuvos TSR nusipelniusi artistė, Lietuvos liaudies artistė, Rokiškio krašto garbės pilietė, LNOBT garbės emeritė, mecosopranas Irena Jasiūnaitė. Lietuvos operos ir teatro bendruomenė neteko vienos iškiliausių atlikėjų. Nustojusi dainuoti, ji iki paskutinių savo dienų sekė Lietuvos operos kelią, mėgstamų solistų karjeras, džiaugėsi jų pasiekimais, rasdavo žodžių ir pamokyti juos, ir padrąsinti. Opera visada buvo ir liko didžioji I. Jasiūnaitės gyvenimo meilė. Savo dienoraštyje solistė yra rašiusi: „Aš dar esu su tavimi, mano vienintele, mano tikroji meile, mano gyvenime – opera. Tik tu manęs nenuvylei, tik tu manyje žadinai išskirtinį džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis.“ I. Jasiūnaitė gimė Rokiškyje 1925 m. spalio 29 d. Studijavo Vilniuje – 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA). Trumpai padainavusi Kauno muzikiniame teatre, 1953–1985 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Lietuvos operos scenoje I. Jasiūnaitė dainavo 35-erius metus. Turėdama gražų, skambų balsą, puikius artistinius gabumus ir žavią

išvaizdą, sukūrė 58 vaidmenis. Ryškiausias iš jų – Karmen, scenoje atliktas daugiau kaip 100 kartų. „Karmen yra mylimiausias mano vaidmuo, – yra sakiusi I. Jasiūnaitė. – Šimtąkart dainavau, šimtąkart mylėjau, šimtąkart miriau. Karmen nesuvaidinsi – arba esi, arba nesi. Riba – kaip peilio ašmenys. Jei gaivalo savy neturi, koncepcijos negelbės. Bus arba vulgaru, arba be druskos.“ Kipras Petrauskas, atsisveikindamas su scena, paskutiniajame spektaklyje Karmen savąja Karmen taip pat pasirinko jaunutę Ireną Jasiūnaitę. Be šio vaidmens, solistė itin mėgo dainuoti Zybelį Ch. Gounod Fauste, išskirtinis jai buvęs Martos vaidmuo E. d’Albert’o Slėnyje, Eboli, Amneris, Flora G. Verdi operose Don Karlas, Aida, Traviata, Liubaša N. Rimskio-Korsakovo Caro sužadėtinėje, Končakovna A. Borodino operoje Kunigaikštis Igoris, Olga, Polina, Grafienė P. Čaikovskio operose Eugenijus Oneginas ir Pikų dama, Santuca P. Mascagni Kaimo garbėje, Perikola J. Offenbacho to paties pavadinimo operetėje, Malika L. Delibes operoje Lakmė – tai tik dalis I. Jasiūnaitės vaidmenų. Solistė dainavo ir lietuviškose operose: Mirtą ir Vaivą V. Klovos operose Pilėnai ir Vaiva, Ievutę B. Dvariono operoje Dalia, Mariją V. Paltanavičiaus Kryžkelėje, Laumę J. Juozapaičio Marių paukštėje ir kt. „Visiems I. Jasiūnaitės sukurtiems vaidmenims būdinga didžiulė įtaiga, savita interpretacija, spalvingumas, jausmų tikrumas. Ji savo pavyzdžiu teigė operos solistą lygiavertį dramos aktoriui. Kaip išbėgo į sceną dailiu, muzikaliai ir prasmingai dainuojančiu Zybeliu, taip ir bėgo per tris dešimtmečius aukštuoju operos solisto takeliu. Audringai bėgo, paklusdama savo turtingos kūrybinės prigimties balsui, galingam temperamentui, intuicijai. Raiškų, jausmingą dainavimą laikydama svarbesniu už vokalo technikos subtilybes, tikrą išgyvenimą – už tobulai kartojamą schemą, sukurdama ano meto teatre savitą romantiškos solistės-artistės tipą. Jos didieji tragediniai, dramatiniai vaidmenys – Karmen, Eboli, Marta, Amneris,

Končakovna A. Borodino op. Kunigaikštis Igoris

2 O 2 1

Irena Jasiūnaitė

2 O 2 1

I N

2 O 2 1

M E M O R I A M

Mirta, o ir mažieji lyriniai, komiškieji išsiskyrė rafinuotu vokalo spalvų niuansavimu, impulsyvia vaidyba, gyvos emocijos tiesa. Jie įamžinti teatro istorijoje ir žmonių atmintyje. Tokių artistų nebūna daug ir nebūna dažnai”, – rašė muzikologė Jūratė Vyliūtė. I. Jasiūnaitė yra dainavusi Rygoje, Taline, Minske, Varšuvoje, koncertuodavo daugelyje tuometės Sovietų Sąjungos miestų. Labai mėgdavo dainuoti Vakarų Europos klasikų kūrinius, rusų kompozitorių romansus. Lietuvos radijuje solistė yra įdainavusi pluoštą lietuvių liaudies dainų, kurios jai, aukštaitei, gimusiai ir augusiai Rokiškyje, buvo labai brangios. Įstabus I. Jasiūnaitės talentas ir kūryba buvo įvertinti. 1964 m. ji buvo pagerbta aukščiausiu tuo metu menininkų apdovanojimu – Lietuvos TSR nusipelniusios artistės vardu. 1985 m. tapo Lietuvos liaudies artiste. 2000 m. gimtasis Rokiškis ją išrinko Rokiškio krašto garbės piliete. Paskutinis pagarbos ir dėkingumo ženklas šiai solistei buvo įteiktas 2020 m. – ji paskelbta LNOBT garbės emerite. Apie I. Jasiūnaitę išleistos dvi monografijos: Jūratės Vyliūtės Karmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė scenoje ir gyvenime (2005) ir Petro Blaževičiaus Operos ir meilės glėbyje. Irenos Jasiūnaitės prisiminimai (2015).

Amneris G. Verdi op. Aida

Karmen G. Bizet op. Karmen I. Jasiūnaitė visada visus buvo pasirengusi įtikinėti, kad opera yra aukščiausia teatro išraiška. „Bet tik tuomet, kai operos teatro artistai turi gerus vokalus ir yra talentingi aktoriai... Kai atėjau į Operos teatrą, čia dirbo Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, kiti. Juose buvo tarsi susilieję du talentai: dainuoti ir vaidinti. Aš supratau, kas yra operos artistas – būtent šių dviejų talentų sintezė. Vėliau supratau, kad ir man Dievas buvo dosnus šių dovanų“, – sakė operos solistė. Apdovanota gilia muzikos pajauta, artistine prigimtimi, I. Jasiūnaitė tapo savo meto legenda. Ta legenda, be abejo, buvo susijusi su ugningu jos grožiu, moterišku žavesiu, kuris vaidmenims suteikdavo išskirtinumo, atspindinčio žvaigždės esmę – moralinio ir fizinio grožio susiliejimą žiūrovų sąmonėje. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė apie ją yra rašiusi: „Irena Jasiūnaitė buvo savo meto mados ikona, menininkų mūza, kurią galima pavadinti lietuviškąja Maria Callas. Ne tik pavergiančia scenoje, kuriančia anuometinės mados tendencijas, bet ir audrinančia kūrėjų vaizduotę – tokių kaip Vytautas Bložė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Antanas Venclova...“ Operos solistės gyvenimas baigėsi. Bet gyva legenda, gyvas jos balsas, skambantis įrašuose ir jį girdėjusiųjų atmintyje. Teskamba jos nuostabus mecosopranas Dievo garbei Anapilyje. n

V I S - A - V I S

2 O 2 1

I N

M E M O R I A M

Išaugęs iš šios žemės In memoriam Bronius Kutavičius

2 O 2 1

Rūta Gaidamavičiūtė

Fotografas Arūnas Baltėnas

„Savo kūriniuose aš ieškau paslapties. Jeigu jos nėra, nėra ir kūrinio.“ / Bronius Kutavičius

Šių metų Muzikos diena užtemdyta didžiulio netekties šešėlio – lietuvių muzikos istorijoje buvo užbrėžta data, žyminti tam tikros epochos pabaigą. Žodis „kolosas“ tarsi visiškai nederėtų su kuklia kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) laikysena šiame pasaulyje, bet bandant aprėpti tai, ką jis mums paliko ir kaip jo muzika veikė visą meninio gyvenimo aplinką, norisi labai stipraus įvaizdžio. Ne veltui Šarūnas Nakas lygina jį su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Tai netektis ne tik artimiesiems ar draugams. Tai visos Lietuvos kultūros netektis, tikiu, ir daug kam kituose kraštuose. Tačiau tokiu metu svarbu jausti dėkingumą, kad tokią asmenybę turėjome ir kad likimas lėmė laimę būti šalia. LNOBT buvo pastatyti du paskutiniai sceniniai Kutavičiaus kūriniai, rodomas nebylusis filmas Žana d’Ark su originalia jo muzika.

Naujų kompozitoriaus kūrinių visada būdavo laukiama, nes su jais buvo siejama netikėta ir labai stipri garsinė patirtis. Taip atitikęs lietuvio dvasią, tarsi atgaivinęs ją po ilgų priespaudos dešimtmečių. Visi atsimena Sąjūdžio metų pakilimą – Kutavičiaus muzika tokį jausmą keldavo gerokai anksčiau – po koncerto visi išeidavo kaip broliai, atgimdavo pasididžiavimas. Čia ir Paskutinės pagonių apeigos ir opera Strazdas – žalias paukštis. Gyvenime nemažai kas turi stiprių pajautų, bet tik nedaugelis sugeba jas taip stipriai sutelkti ir perteikti kitiems. Bronius padarė tarsi neįmanomą dalyką – jis mums įgarsino mitinę tautos praeitį, sugrąžino baigiamą ištrinti istoriją. Autorius siekė maksimaliai išvengti pasikartojimo, kaip atspirties ieškodamas stiprios idėjos, pateikdamas nelauktų dalykų. Yra sakęs, kad „kiekvienas kūrinys, ne tik autorius, turi turėt savo braižą“. Tai buvo ypatingo švarumo ir tikrumo, kartu didelės vidinės stiprybės žmogus. Išskirtinis buvo jo gebėjimas remtis mūsų tautos palikimu, tiek tiesiogiai, tiek natūraliai išaugant iš jo. Liaudies dainas naudojo daugelis kompozitorių, bet mažai kas gebėjo jas pateikti taip, kad dainos taptų viso kūrinio kvintesencija, pavyzdžiui, kaip daina Pūtė vėjas oratorijoje Iš jotvingių akmens ar Beauštanti aušrelė orkestriniame kūrinyje Dzūkiškos variacijos. Kompozitoriaus pasirinkta liaudies daina negalėjo būti pakeista jokia kita, nes klausytojo sąmonę turėjo paveikti savo muzikos ir teksto vienove, visu kultūrinių asociacijų lauku. Kai klausaisi įvairių kūrinių, suvoki juos kaip grynuolius, nes čia nėra nieko atsitiktinio – muzika lyg tikras daiktas. Kompozitorius yra sakęs, kad kurdamas „15–20 variantų apmąstai“. Jis ne tik niekada nenaudojo patetikos, bet reikšmes išgaudavo dideliu apsiribojimu. „Daugiažodiškumas niekada nebuvo mano kūrybinis principas. Vėliau braižas grynėjo, tapo labiau sukauptas.“

2 O 2 1

Scenos iš spektaklio Ugnis ir tikėjimas. Fotografas Michailas Raškovskis

Priespaudos laiku jis iškėlė mūsų tautos unikalumą, sustiprino jos tapatybę. Oratorijose, operose jis tarsi rekonstravo buvusį laiką, pažadino mitologinę atmintį, pasiekė garsinius archetipus, lyg perteikė šiuolaikiniam žmogui ciklinio laiko modelį. Savo darbais jis taip pat yra priminęs kitus lietuvių kultūrai svarbius vardus: M. K. Čiurlionį, Liudviką Rėzą, Antaną Strazdą, Adomą Mickevičių, Kristijoną Donelaitį. Šie vardai į kompozitoriaus kūrybą atėjo iš lėto, lyg atsitiktinai, bet žvelgiant į kūrybos visumą susidaro vaizdas, kad taip tarsi sąmoningai buvo

vykdoma iš anksto užsibrėžta programa. Kompozitorius kreipė akis į tuos tolimus laikus, kai žmonės nebuvo atskirti nuo svarbiausių egzistencijos dalykų. Kūryba anuomet dažnai buvo atviresnė komunikacijos forma nei realus gyvenimas, ji dažnai kompensavo sakralumo stoką ir skatino susitikti su vidiniu pasauliu. Apibūdinimai „kaimo avangardas“, „garsų teatras“, neįprastos grafinės partitūros, ypatingas garsinės erdvės pojūtis rodo, kad buvo susiduriama su visiškai netikėtais reiškiniais. Iš vidaus priėjęs prie minimalizmo, suteikė jam visuotinumo dimensiją. Yra sakęs, kad

2 O 2 1

„kuo mažiau įvykių, tuo stipresnį poveikį jie daro“. Beveik visi svarbiausi Kutavičiaus darbai parašyti balsui, autorius labai vertino tembro unikalumą ir energiją, kurią galima perteikti tik balsu. Balso panaudojimas per visus laikotarpius smarkiai kito – nuo pirmapradžių šūksnių iki operos Lokys ekspresijos. Išlaikęs jausminę gamtos patirtį, Kutavičius tobulai sujungė ramią valstietiškos pasaulėjautos išmintį, visose tautose esantį sakralumo pojūtį ir kartu šiandienos žmogui būtiną naujumo poreikį. Intuityvus panirimas į mito

erdvę Kutavičiaus garsynui suteikė pirmapradės įtaigos ir jėgos. Oratorijoje Iš jotvingių akmens labai įspūdingai jungiama vitališkumas ir archajinė mąstymo sankloda. Kompozitoriaus kūryba paperka klausytojus tikrumu ir prasmingumu. Medžiagos nugludinimas atmetant viską, kas nereikalinga, paliekant gryną minties išraišką, daro tą kūrybą tarsi viršlaikinę. Be veidmainystės sakoma tiesa, paprastumas, su kuriuo ji tariama, ir beveik visada esantis pojūtis, jog tai kažkas daugiau nei muzika. Klausydamasis kūrinių dažnai jausdavaisi esąs apeigų dalyvis.

I N

2 O 2 1

M E M O R I A M

Sigitas Geda yra sakęs, kad tai „muzika, kuri gimsta iš mūsų šnekos, elgsenos, judėjimo erdvėje, laikysenos pasaulyje“. Jis teigė, kad Kutavičiaus kūryba nedingsta mūsų girdimos muzikos sraute. „Jos garsai įgyja keleriopą jėgą. Toks jausmas, kad tai ne kompozitoriaus sugalvota, o kažkieno duota harmonija, kurioje asmenybė ištirpsta.“ Kutavičius buvo ir labai bendruomeniškas kompozitorius. Savo kūriniais jis ne tik siekė užmegzti ryšį su tautai svarbiais įvykiais ir vardais. Realiame gyvenime jo keliai vedė per daugelį muzikinių bendruomenių (M. K. Čiurlionio meno mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Kompozitorių sąjungą), jis labai nuosekliai siejosi ir su literatais, dailininkais, teatro, kino žmonėmis. Ypatingas buvo Kutavičiaus ir Gedos duetas. Nevienaprasmis poeto žodis teikė impulsų kompozitoriaus vaizduotei. Nedaug turime autorių, kurie būtų sukūrę keletą sceninių kūrinių, juolab tokių, kurie tampa svarbiomis žanro atramomis. Operos mėgėjai turėtų būti dėkingi Kutavičiui už unikalų požiūrį į šiandienos sceninės muzikos raišką. Pradėjęs opera vaikams Kaulo senis ant geležinio kalno (1976, S. Gedos libretas), kurią atliko Beatričė Grincevičiūtė, bosas, M. K. Čiurlionio meno mokyklos choras ir instrumentinis ansamblis, netrukus sukūrė originalią, artimą etnografinei sampratai operą Strazdas – žalias paukštis (1981, S. Gedos ir

B. Kutavičiaus libretas), kurią pavyko įgyvendinti Kauno dramos teatre ir kurią statydamas Jonas Vaitkus tarsi pratęsė oratorijose atrastą rituališkumą, sulėtinto judesio magiją. Ją galima justi ir šio veikalo filmo versijoje. Beveik po dvidešimtmečio jau tikram operos teatrui kurta opera Lokys (LNOBT, 2000, Aušros Sluckaitės-Jurašienės libretas pagal Prospero Mérimée novelę) – netradicinė jau visai kita prasme. Balansuodamas ant realybės ir anapusybės ribos, žmonių santykius tamsos akivaizdoje perteikia sintetindamas daugybę XX a. muzikos atradimų. Didžiulis malonumas buvo klausytis šios operos pažįstant visą ankstesnę kompozitoriaus kūrybą, atsekti sąsajas su vieno ar kito laikotarpio kūriniais, čia pat paneriant iš vieno amžiaus kalbos į kitą, kas atitinka mūsų daugiakontekstį gyvenimą. Įdomu, kad šią operą išleido suomių kompanija Ondine. Kol kas dar nerasta rakto paskutiniam sceniniam kompozitoriaus veikalui Ignis et fides (Ugnis ir tikėjimas, 2003, Gintaro Beresnevičiaus ir B. Kutavičiaus libretas), skirtam 750-osioms Mindaugo karūnavimo metinėms, kur tikėjimo keitimas suvokiamas kaip asmeninė drama. Sceniniai Kutavičiaus kūriniai kartu su oratorijomis išsamiausiai atskleidė organišką autoriui sinkretiškumo pojūtį. Tikiu, kad kompozitoriaus kūryba maitins dar ne vienos klausytojų kartos dvasią, kad bus suvokiama kaip reprezentuojanti mus ir mūsų laiką. n

Scena iš spektaklio Lokys. Fotogtafas Michailas Raškovskis

2 O 2 1

P R E M J E R A S

2 O 2 1

P A S I T I N K A N T

M E N U

A K I M I R K Ą

Julija Stupnianek:

Ž A V I N G Ą

„Nepasikeitė tik

aistra dainuoti“

2 O 2 1

Dvidešimt metų scenoje – dvidešimt vaidmenų, šimtai koncertų. Publikos gerbėjų ratas ir sukaupta neįkainojama sceninė patirtis, kurią Julija dabar perduoda Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Kokia buvo pradžia? Kas per tuos du dešimtmečius įstrigo atmintyje? Kokie vaidmenys artimiausi? Apie tai pasakoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, sopranas Julija Stupnianek-Kalėdienė.

Fotografas Andrius Zavadskis

Eglė Ulienė Miela Julija, kokie Jūsų pirmieji dainavimo, muzikos įspūdžiai vaikystėje? Visa mano šeima buvo labai muzikali. Senelis, Raimondas Stupnianekas, puoselėjo aust rų ir čekų kultūrą, dėdė griežė smuiku, namie buvo pianinas, austriška citra, močiutė labai gražiu mecosopranu dainuodavo man dainas įvairiomis kalbomis: lenkų, rusų, vokiečių, buvo labai inteligentiška. Skambėjo be galo daug muzikos! Iš vaikystės prisimenu tokį momentą, kai kartą per televizorių pamačiau dainuojant operos solistę. Mane tai užbūrė! Stovėjau prie ekrano ir ilgai žiūrėjau, matyt, intuityviai pajutau artumą. Nuo tada labai norėdavau ilgų suknelių ir aukštakulnių batelių. Darželyje pastebėjo mano muzikinę klausą ir pomėgį dainuoti, tai ir dainuodavau visose darželio šventėse. Muzikos mokyklą, fortepijono specialybę, lankiau nuo septynerių metų, ir visai neblogai sekėsi. Paskui įstojau į Kultūros mokyklos choro dirigavimo specialybę, bet visąlaik dainavau. Po poros metų šią mokyklą sujungė su Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija. Ten dainavimą studijuojanti mano bičiulė pakvietė į savo pamoką pas puikią pedagogę ir tuometinę katedros vedėją Tamarą Kornejevą. Taip iš ten ir nebeišėjau.

Tokia buvo pradžia. Tad Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje įgijau dvi specialybes – chorinio dirigavimo ir dainavimo. Po metų, sustiprėjus balsui, įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, Irenos Laurušienės klasę. Ją baigusi visą laiką mokiausi toliau, tobulinausi, vykau į kursus Austrijoje, Rusijoje, Švedijoje. Visur pasisemi geros, naudingos patirties. Sako, dainininkas visą gyvenimą turi turėti šalia žmogų, kuris jo klausytų, jį girdėtų, galėtų patarti... Tiesa. Save girdėti labai sunku, nes girdi iš vidaus. Stengiuosi pasinaudoti kiekviena galimybe tobulėti. Prieš pandemiją LNOBT kviesdavo nemažai įvairių pedagogų, kuriems pasirodydavau, susipažindavau su jų dainavimo mokykla. Tai labai naudinga, nes ir pati LMTA dėstau dainavimą. Kas svarbiausia, ką reikia išmokti, kad taptum geru dainininku? Pirmiausia turi labai norėti ir pasiaukoti tam, ką pasirinkai. Be šito į dainavimą geriau neiti. Nes, kaip dabar suprantu, tai žiauriai sunki specialybė. Bet anuomet taip nemaniau ir labai troškau dainuoti. Tik metams bėgant tą suvokiau. Labai svarbu tikėti savo

P R E M J E R A S

P A S I T I N K A N T

2 O 2 1

Hana Glavari F. Leharo op. Linksmoji našlė

jėgomis, savo tikslu einant į tą kalną. Ir griežta disciplina. Kas yra toji disciplina? Rūpinimasis balsu, gyvenimo būdas? Pirmiausia ji priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Paskaitų lankymas: ateiti laiku, netgi anksčiau, ateiti pasiruošus, dirbti sąžiningai ir susikaupus. Toliau, be abejo, gyvenimo būdas, balso režimas. Svarbu neperšalti, išsimiegoti, tinkamai apsirengti, pasisaugoti prieš koncertą: iš vakaro jokių vakarėlių ir daug nekalbėti, koncerto dieną irgi neplepėti, susikaupti, nes balsas turi pailsėti. Ir kasdienės pratybos. Baigusi akademiją, pradėjau dainuoti teatre, ko labai norėjau. Taigi taip susiklostė, kad disciplina svarbi visą laiką. Repeticijos, spektakliai, partijų rengimas tapo gyvenimo būdu. Klavyrus visą laiką turiu šalia, net atostogaudama prie jūros ar kelionėse. Solistui reikia daug išmokti atmintinai. Kažkada maestro Jonas Aleksa Kaune statė Romeo ir Džuljetą, o aš ten dainavau, tad pakeliui į Kauną daug šnekėdavomės. Kartą kalbėjom, kad dirigentui prieš akis yra partitūra, o solistas viską turi

išmokti atmintinai! Tada sakiau: „Povtorenije – matj učenija.“ Vaikštai ir visą laiką mintyse kartoji frazes. Žinoma, esi gyvas žmogus, todėl veikia viskas – ir oras, ir nuotaika. Esi gyvas instrumentas ir pradėjęs dainuoti kartais jauti: skamba ne taip, kaip norėtųsi... Bet po truputį viskas susitvarko. Buvo labai nelengva per pandemiją. Neturiu tokių didelių namų, kad dainuodama niekam netrukdyčiau, bet stengiausi vis tiek padainuoti. Juk tai kaip sportas, nė dienos negali leisti sau atsipalaiduoti. Vos tik atsirado galimybė, ateidavau į teatrą, į akademiją, o čia – puikios mano koncertmeisterės Nijolė Baranauskaitė ir Giedrė Muralytė. Tuojau ieškom ko nors naujo, kuriam planus, mokomės naujų kūrinių. Viskas svarbu. Ir kas scenoje šalia, ir kas prie pulto, labai svarbūs dirigentai. Nepamirštamasis Jonas Aleksa, Vytautas Viržonis, daug kitų asmenybių. Noriu prisiminti Stefaną Lano, stačiusį pas mus Turandot, – su juo ypač lengva buvo dirbti. Jo muzikavimas, frazavimas, kvėpavimas kartu su tavimi labai padeda scenoje. Visada labai jauti, ar dirigentas tave

2 O 2 1

Rozina G. Rossini op. Sevilijos kirpėjas (Figaras – Mindaugas Rojus)

supranta, ar jam tas pat... Mūsų mene labai daug subjektyvumo: kas vienam patinka, kitam – ne. Ar sunku išmokti naują vaidmenį? Kurį jų parengėte per trumpiausią laiką? Greičiausiai išmokau Fiordilidži vaidmenį iš W. A. Mozarto operos Visos jos tokios. Nuostabi opera, labai mėgstu šį vaidmenį. Muzika tiesiog fantastiška, arijos, ansambliai! Su malonumu jos klausausi, taip pat ir savo įrašo. Anuomet Danijoje, Bornholmo salos teatre, dalyvavau Jonathano Millerio pastatyme, dirigavo Manfredas Honeckas. Tai buvo labai gražus laikas, bet partiją teko išmokti per mažiau nei mėnesį, tad ir nuvykusi ten gludinau paskutinius potėpius, frazes, kartojau rečitatyvus. Prabanga, jei yra pakankamai laiko, jei galima ruoštis ramiai, neforsuojant, pailsinant balsą. Bet taip retai būna. Man padeda tai, kad lengvai skaitau iš lapo, kad esu mokiusis ir fortepijono, ir dirigavimo. Mėgstu viską suplanuoti, atlikti iš anksto. Štai ir Richardo Strausso Rožės kavalierių su Lina Giedraityte

pradėjome repetuoti dar vasarį. Tai nelengva muzika, be to, vokiškas tekstas. Vokiečių kalba nėra patogi dainuoti, tad ir pati siekiu, ir iš studentų reikalauju, kad ten, kur įmanoma, būtų kuo daugiau kantilenos. O kurią kalbą laikote dainingiausia? Žinoma, italų, lietuvių, visas slavų kalbas: čekų, slovakų, rusų, lenkų. Ko pirmiausia siekiate išmokyti studentus? Sunku išskirti vieną dalyką, tai visas kompleksas. Studentas turi tavimi tikėti, svarbu, kad pedagogas būtų jam autoritetas. Visada turi būti pasitempęs, stengtis pats, dirbti sąžiningai, neatmestinai. Geras darbas – tai pirmiausia geras ryšys, šilta atmosfera klasėje, studentas turi ateiti į pamoką kaip į namus, be įtampos, kaip į šeimą, tada jis geriau atsiskleis. Žinoma, svarbu ir drausmė. Esu griežta dėstytoja, galiu ir griežčiau pasakyti, bet visada nuoširdžiai. Kartais kartoju kelintą kartą, aš tas pastabas prisimenu, o studentas – niekaip! Bet tai irgi suprantama, juk dainavimas susideda iš tiek daug dalykų, viską svarbu

2 O 2 1

Mimi G. Puccini op. Bohema (Rudolfas – Merūnas Vitulskis)

turėti mintyse: ir vokalą, ir tekstą, ir laikyseną, ir jausmus, kalbą... Džiaugiuosi, kad mano klasė nemaža, kad netrūksta norinčiųjų pas mane mokytis. Bet negaliu leisti sau atsipalaiduoti. Jei rengiame klasės studentų koncertą, visada stengiuosi ir pati padainuoti. Juk jie mokosi, jie žiūri, stebi tave. Turiu būti jiems autoritetas. Sakoma, kad geras solistas nebūtinai yra geras dėstytojas, o geras dėstytojas nebūtinai yra geras solistas. Ką apie tai manote? Būna įvairiai. Teorija ir lieka teorija, bet jei pedagogas nesugeba parodyti vokalinių dalykų, tai sunku. Aš stengiuosi daug nerodyti balsu, nes studentai dažnai labai imlūs empiriškai, mėgsta kopijuoti, o kiekvieno balsas, jo aparatas yra unikalus, kiekvienas turi atrasti savo būdą, kaip garsą išgauti. Bet pasitaiko, kad aiškini ir niekaip nepavyksta, tada parodau balsu, kaip turėtų būti. Ir kai kam tai padeda. Kiek Jūsų dėstymui įtakos turėjo Jūsų pačios dėstytojos? Pirmoji mano dėstytoja, T. Kornejeva, davė labai gerus pagrindus, tada ne viską dar

galėjau atlikti, ne viską supratau, bet vėliau bėgant laikui akademijoje dažnai atsigręždavau atgal – taigi man apie tai jau kalbėjo! Dėstytoja I. Laurušienė labai tikėjo manimi, tai labai svarbu. Matyt, jautė ir mano norą, ir galimybes. Jos labai gera, absoliuti, klausa, pati buvo puiki atlikėja, dainuodavo daug šiuolaikinės muzikos. Iki šiol, nors studijos jau kažin kada baigtos, gražiai bendraujame šeimomis, profesorius Vytautas Laurušas, dėstytojos vyras, netgi yra parašęs man kūrinių, kuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Ir dabar tas ryšys išlikęs. Pirmasis vaidmuo, Violeta, koks jis? Buvo labai nelengva! Dvi savaitės prieš spektaklį pašalau, užpuolė ligos, pakilo temperatūra, turėjau tylėti. Kiek galėjau, su režisierium Nerijumi Petroku dirbau akademijos Operos studijos scenoje. Violetos partija nelengva, pradėti nuo jos – labai rizikinga. Teatre, kai prisidėjo ir orkestras, ir choras, ir kostiumai, šviesos, jaudinausi nežmoniškai. Labai palaikė mama, drąsino profesorė, gydytoja Violeta Budrienė labai stengėsi. Širdis buvo nupuolusi į užkulnius, bet viskas pavyko.

M E N U

Tas spektaklis buvo skirtas mūsų primadonai Elenai Čiudakovai atminti, prieš jį skambėjo dainininkės įrašas, ir po to nuostabaus atlikimo teko eiti į sceną ir dainuoti man, tai dar baisiau! Bet padainavus ariją kuo toliau, tuo stresas mažėjo, atsipalaidavau, atsidaviau vaidybai, vaidmeniui... Paskutiniame veiksme pasirodė, kad kažką suklydau... Po spektaklio pribėgusi prie maestro V. Viržonio puoliau atsiprašinėti, sakau, kažką pridirbau, tik nesuprantu net ką. O jis pradėjo mane sveikinti: „Ką jūs, Julija, puikiai viską atlikote, viskas buvo gerai!“ Jis labai mane nuramino, visi sveikino, ir režisierius, ir kolegos. Tame spektaklyje dainavo nemažai studentų, labai vieni už kitus džiaugėmės. Kas dar tame spektaklyje dainavo? Mano kursiokai: Edgaras Montvidas dainavo Alfredą, Renata Tarosaitė – Aniną. Jurgita Prakelytė, kito kurso studentė, dainavo Florą, o Dainius Stumbras – Žermoną. Visi jauni. Koncertmeisterė N. Baranauskaitė, kuri buvo tame spektaklyje, prisimena, kad paskutiniame veiksme net ašarą nubraukė po paskutinės mano arijos.

Tatjana P. Čaikovskio op. Eugenijus Oneginas

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Pirmas spektaklis išskirtinis, o kiti? Koks vaidmuo artimiausias? Esu dainavusi jau per dvidešimt vaidmenų, bet vieno išskirti negalėčiau. Tas, kuris tinka mano balsui, kuris patogiai parašytas, kai gali išdainuoti visą spektaklį ir nepavargti. Tokia yra mano pamėgtoji Fiordilidži, taip pat Adina iš Meilės eliksyro, Eudoksija iš Žydės – labai mielas, paskutinis su maestro Aleksa parengtas vaidmuo. Daug galėčiau vardyti... Puccini Bohema, taip pat Bruknelė, opera vaikams, irgi labai man miela. Vaikai – geriausia, niekada nemeluojanti publika, vaidmuo iš tos operos man labai patinka. Ir buffa vaidmenis mėgstu. Štai Marcelina iš Figaro vedybų – čia vėl kitaip galima atsiskleisti. Iš pradžių nelabai norėjau jos dainuoti, norėjosi Siuzanos ar Gafienės, bet teko Marcelina. Ir labai ją pamėgau, nors partija nėra patogi, arija sudėtinga. Dažniausiai tą vaidmenį dainuoja mecosopranai, bet jei arija nekupiūruojama, tai jos imasi sopranai, nes tesitūra ten gana aukšta. Dar labai mėgstu Džuljetą, Tatjaną, Roziną, Liu (tai vienas pirmųjų mano vaidmenų, už jį buvau apdovanota Operos švyturių Vilties nominacijoje).

2 O 2 1

Visa galerija skirtingų vaidmenų! O kas scenoje sukėlė didžiausią stresą ar galbūt džiaugsmą? Didžiausią stresą scenoje patyriau per vieną iš Sevilijos kirpėjo premjerų. Dainavau Roziną. Išeinu į sceną su didele dėže, pilna gėlių vazonėlių, dainuodama ariją, sunkią, su daug koloratūrų. Režisieriaus užduotis – pastatyti dėžę su gėlėmis, nubėgus paimti daugiau gėlių, atnešti jas, sudėlioti, pataisyti kėdę... Dainuoju, atsisuku ir su siaubu matau – dėžė su visais vazonais nuslydo, o visos gėlės nukrito. Suflerės Liudmilos Kopyrinos akys pilnos siaubo! Visą ariją, užuot ramiai išdainavusi koloratūras, rinkau vazonus, nes toliau – kitos mizanscenos ir negalima buvo visko taip palikti, turėjau paruošti sceną kolegai. Tame spektaklyje apskritai tvyrojo kažkokia bloga aura – krito ne tik gėlės, ant atlikėjų vos nenukrito paveikslas! Taigi tada išsisukau,

žiūrovai gal net nepastebėjo, o man buvo didžiulis stresas. Būta ir juokingų momentų. Štai irgi Sevilijos kirpėjuje pirmą veiksmą baigiame linksmu ansambliu, aš žaisdama vėduokle sodinu Liudą Mikalauską, Bartolą, ant kėdės. O toji susilankstė, ir jis atsidūrė ant grindų. Dainuojame greitakalbe, reikia nepaprastai susikaupti, o visi krentam iš juoko, vos išdainavom. Kai spektaklis rodomas ilgai, atsiranda laisvumo pojūtis, natūralesnės interpretacijos, improvizacijos. Scenoje visko gali atsitikti, visada turi jausti situaciją, kolegas ir reaguoti. Kartais atrodo, kad solistas tiesiog išeina į sceną, išsižioja, ir viskas jam taip gerai sekasi, dainuoti taip lengva... Tokio lengvumo ir iš studentų reikalauju – kad viskas būtų organiška. Juk jeigu atlikėjas scenoje vargsta ir tai mato žiūrovai, tai ir

M E N U

A K I M I R K Ą

jiems vargas žiūrėti ir klausytis. Todėl visada skatinu atsipalaiduoti, siekti natūralumo, kad veide nebūtų jokių grimasų, rankos turi būti laisvos, laikysena graži. Kad ir kaip sunku būtų, publika to neturi matyti. Dainuojate daug koncertų. Kas įdomiau – arija ar daina, vaidmuo ar koncertas? O gal koncerte kiekviena arija – tai mažas spektaklis? Dainuoju daug koncertų ir renkuosi labai įvairią muziką. Ir bažnytinę, ir kamerinę, ir romansus, ir lietuvių kompozitorių kūrinius... Kartais išgirsti ką nors, pavyzdžiui, Reynaldo Hahno dainas, ir tai labai patinka. Pradedi domėtis, ieškoti natų, nes norisi pasidalyti su publika. Operoje žinai, kad šio personažo toks charakteris, tokie bruožai, tokia situacija. O koncerte apimi daug daugiau: įvairius stilius, jausmus, veikėjus. Ir stengiesi kiekvieną įkūnyti. Tai labai įdomu! Man patinka rengti koncertų programas: galima pačiai pasirinkti kūrinius, renginio dramaturgiją, nesi apribota rėmų kaip spektaklyje. Galima pasirinkti, kas labiausiai prie širdies, tinka balsui, charakteriui. Štai du paskutiniai jubiliejiniai koncertai – jų programos visiškai kitokios. Vadinasi, ir suknelė turi būti kitokia! Viską reikia apmąstyti. Stengiausi dainuoti visokią muziką – nuo baroko iki neapolietiškų dainų. Ir ne po vieną kūrinį, bet kiekvieno stiliaus bent po du ar tris, kad publikai susidarytų vaizdas. Kaip supratau, kreipiate dėmesį ir į sceninę išvaizdą, tad gal pati kuriate ir savo suknelių modelius? Kartais sugalvoju ir pati, kartais patobulinu, papildau detalėmis. Visada stengiuosi išvaizdą pritaikyti prie muzikos, kurią dainuoju, prie salės. Viskas turi derėti.

Fotografas Andrius Zavadskis

Atlikote Antonio Vivaldi kūrinių programą Viva Vivaldi!, dažnai dainuojate baroko operų arijas. Ar tai reiškia, kad barokas – mėgstamiausias Jūsų stilius? Mėgstu visokią muziką. Bet barokas man labai artimas, tinka mano balsui. Viva Vivaldi! atsirado, kai buvau pakviesta koncertuoti su Musica humana. Prof. Algirdas Vizgirda mane pakvietė kažkieno rekomenduotas, bet leido suprasti, kad manęs nepažįsta, ir buvo gana skeptiškas. Bet jau

Ž A V I N G Ą

po pirmųjų koncertų džiaugėsi, kad esu jo atradimas: „Esi menininkė, kurianti scenoje.“ Labai maloniai bendravome, buvo daug bendrų koncertų, gastrolių. 71-ojo filharmonijos sezono atidaryme dainavau Abros 2 vaidmenį Antonio Vivaldi Juditos triumfeOir tuo labai džiaugiuosi. 2 Klausau daug įrašų, naršau internete. Ra1 dus kokią nors nežinomą ariją norisi pačiai padainuoti. Tada ieškau natų, ne visada ir pa/ vyksta. Baroko muzika labai žavi tuo, kad esi ne tik jos atlikėjas, bet ir kūrėjas. Yra tokia 4 tradicija da capo dalį atlikti kitokiomis koloratūromis. Klausau, kaip atlieka meistrai, bet galiu dainuoti ir savo sukurtas, savo balsui pritaikyti. O kokios muzikos klausotės? Mėgstu klausytis C. Monteverdi, N. Porporos, R. Broschi, W. A. Mozarto, G. F. Händelio, Ch. W. Glucko, J. Ph. Rameau, H. Berliozo, A. Dvořáko muzikos, ne tik operinės, bet ir simfoninės. Koks Jūsų svajonių vaidmuo? Labiausiai norėčiau kada nors atlikti Rusalkos vaidmenį. Bet nežinau, ar pavyks, nes laikas bėga. Ir barokinėje operoje norėtųsi dainuoti, čia daug gražios muzikos. Šiuolaikiniame pasaulyje barokinės operos kartais atrodo nuobodžios, bet juk tai šio žanro pradžių pradžia! Ar lieka laiko pomėgiams? Vis mažiau... Bet turiu įvairių idėjų. Labai mėgstu megzti, pati kurdavau modelius, siuvinėdavau. Dabar jie sukrauti pas mamą spintoje. Jeigu lieka laiko, skaitau, studijuoju pedagogines knygas, klausausi įrašų. Akademija, teatras, šeima – bėgi, bėgi... Bet kuo daugiau darai, tuo daugiau ir suspėji. Iš kur semiatės energijos, stiprybės? Net nežinau, ko gero, iš Aukščiausiojo. Kas mes, silpni žmonės, be Jo? Daug sunkių situacijų buvo. Prašai, meldiesi ir tau duodama. Dažnai esu kviečiama giedoti Šv. Dvasios vienuolyne. Ten mano mama gieda, vedžiodavosi ir mane nuo vaikystės. Ten skambėjusi P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo, A. Grečaninovo, M. Ipolitovo-Ivanovo, G. Sarti ir kt. kompozitorių muzika formavo mano muzikinį skonį. Džiaugiuosi, kad tiek metų esu savo profesijoje, turiu daug planų, daug norų, o svarbiausia – vis dar didelį norą dainuoti! n

2 O 2 1

M E N U

2 O 2 1

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Reginos Tumalevičiūtės žvaigždžių takai Išgyventi metai rikiuojasi žvaigždžių takuose. Mano svajonių vaivorykštė keičia spalvas, bet dar gyva. Ilgą, negailestingą laiką, per kurį brendo gyvenimas, slėpė melą, gožė jausmus. Mano kūrybiniai procesai buvo pilni aistringų, nepasotinamų ieškojimų. Buvo sunku, tačiau jaunystė teikė vilčių. Vis atrodė, kad svarbiausia – dar ateity. Negailestingas laikas kaip blyksnis, kaip šaltinio vanduo, tekėjo nesustodamas. Kritiniais momentais lyg kažkas paliepdavo atsigręžti atgal. Skaidri šviesa suliepsnodavo akyse, lyg pražįsdavo laimė, gimdavo noras pažinti meilę, tvirtai atsistoti ant kojų. Nors apgaulinga tikrovė, gyvenimas teikė vilčių ir džiaugsmo, kaip tas šaltinio vanduo toliau tekėjo, gurguliavo, veržėsi nesulaikomai. Stebuklingi jaunystės sparnai skriejo per audras, per baisų speigą. Nelaimės ir džiaugsmai, pakeisdami vienas kitą, užpildė laiką, liko prisodrinta esmė. Ir visa, kas už tų negandų, tai didžioji paslaptis, tai neišsipildžiusios svajonės... į jas dar kartą norisi atsigręžti. Ten – mano žvaigždė. Ten, debesyse, ledu traškantis kelias, kuriuo reikėjo eiti... Tačiau jis grėsmingai trumpėja... Jaunystė – tai Dievo duotas stebuklas! Nieko gražesnio žmogaus gyvenime nėra. Tą matau iš didelio nuotolio ir sakau dabar, kai saulė jau žemai žemai...

Regina Tumalevičiūtė. 1972

Tai operos solistės Reginos Tumalevičiūtės (1922–2016) prisiminimų knygos Scenoje ir už jos fragmentas. Prisiminimai, rašyti sulaukus garbaus amžiaus, stebina gyvenimo išmintimi ir optimizmu, pasakojami jautrios ir meniškos sielos, nuostabios moters, dvelkiantys lengva melancholija…

75 2022 m. sausio 21 d. kviečiame į Bohemos spektaklį, skirtą šiai solistei atminti, švenčiant jos šimtmetį. Regina Tumalevičiūtė, pradinių klasių mokytoja, nei karto taip ir nestovėjusi prieš klasę, atsitiktinai pakliuvusi į teatrą, iš pradžių – į dramą, vėliau – į operą, ir likusi jame visam gyvenimui. Pradėjusi dainuoti 1945 m. Kaune, 1948 m. kartu su operos teatru persikėlusi į Vilnių, dainavo teatre iki pat 1977 m. Nuostabūs, nepamirštami jos šviesaus soprano sukurti vaidmenys, kurių net per 40 – Džuljeta, Mikaela, Margarita, Miuzeta, Cerlina, Džilda, Marfa, Gudruolė, Manon, Despina, Ramunė ir daugelis kitų, spalvingų, nepamirštamų… Šimtai kamerinių koncertų, dešimtys lietuvių autorių premjerų, 1965–1992 m. – pedagoginė veikla Muzikos akademijoje. Bravissimo skaitytojams – Reginos Tumalevičiūtės knygos fragmentas apie jos dainavimo mokytoją Niną Markovną Karnavičienę. Bet ne tik apie ją! Nors N. M. Karnavičienė Reginos Tumalevičiūtės gyvenime ir tapo svarbiausiu žmogumi, nutiesusiu kelią į operą. Solistė, pasakojanti apie mylimą Mokytoją, spalvingai ir įdomiai piešia karo metų Kauno gyvenimą. O pasakodama apie visa tai – juk galiausiai pasakoja apie save, piešdama savo savojonių vaivorykštę.

2 O 2 1

Eglė Ulienė

Mano mokytoja Dramoje dirbau nuo 1943 m., bet vis norėjau dainuoti. Nors gabumų užteko, greit viską išmokdavau, tačiau kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad teatras reikalauja vis didesnio profesionalumo, atsparumo, gudrumo, ir aiškios vokalinės technikos. Vien prigimtimi neišsiversti. Karjera skleidėsi visom vaivorykštės spalvom. Puoliau prie jos, tačiau jutau, kad reikia mokytis. Muzikinis pasiruošimas buvo per silpnas, dainavau, kaip gamta davė. Tuometinis operetės premjeras Rostislavas Andrejevas, kuris man buvo jau gerai pažįstamas ir net draugas, dainavo privačiai pas Niną Markovną Karnavičienę. R. Andrejevas savo laiku dainavimo mokėsi Paryžiuje, bet dirbdamas operetėje nuolat konsultuodavosi ir dirbdavo su šia mokytoja. Tad pasiūlė pabandyti ir man. Turėdama gerą protekciją, nors ir be entuziazmo, buvau priimta trumpam. Kaip dabar menu mūsų pirmą susitikimą, tai buvo 1943 m. Nina Markovna iš pradžių man pasirodė labai griežta, kilmingos išvaizdos dama, kalbėjo lietuviškai su rusišku akcentu. Įtikinėjo, kad pas ją bus sunku mokytis, nes dideli reikalavimai. Jei aš sutinkanti labai susikaupti ir kasdien dirbti,

Nina Markovna Karnavičienė

tai ji sutinkanti mane mokyti, o jei ne – tai ne. Aš, žinoma, sutikau, nes supratau savo padėties rimtumą. Mokytis kas dieną tikrai buvo sunku, juk dar kiekvieną vakarą lankiau dramos studiją ir dar vaidindavau dramos spektakliuose. Dainavimo pamokas lankiau vidurdienį, darbas sekėsi, mano mokytoja buvo patenkinta. Pajutau iš jos geraširdiškumą ir didelį norą man padėti. Tikėjau, kad pajėgsiu tvirčiau atsistoti ant kojų teatre. N. M. Karnavičienė gimė 1866 m. sausio mėn. 14 d. Peterburge. Besimokydama Peterburgo konservatorijoje ištekėjo už studento Jurgio Karnavičiaus, kuris vėliau tapo žymiu Lietuvos kompozitoriumi. Persikėlus šeimai į Lietuvą, Nina Markovna nemokėjo lietuvių kalbos, bet labai greit ją išmoko, vėliau ne tik kalbėjo, bet ir rašė lietuviškai.

2 O 2 1

Ninos Markovnos Karnavičienės klasė. 1948.

Pirmas mūsų pažinties laikotarpis Kaune buvo nepaprastai sunkus. Karas dar tebevyko, atmosfera įtempta.Visur, net ir didelius nuotolius reikėdavo eiti pėsčiomis, nei autobusai, nei kitos susisiekimo priemonės nevažinėjo. Visada bėgdavau, tai įmanoma tik jaunystės metais. Tada, rodos, nebūdavo sunku. Pas Niną Markovną visada viešpatavo darbo ir dvasinės šilumos atmosfera. Ji man buvo kaip antroji motina, atvėrė daug artistinių paslapčių, mokė teatrinės etikos ir gyvenimiškumo. Juk aš tada dar dvidešimtmetė iš provincijos papuoliau į profesionalų teatrą neturėdama ne tik jokio muzikinio pasiruošimo, bet ir jokios gyvenimiškos patirties. O teatras žiauri įstaiga, jau tada pajutau, nors dar daug ko nesupratau. Nina Markovna mokė mane ne tik dainavimo, bet ir laikysenos, diplomatijos ir kt. Didelį dėmesį kreipė į aktyvią laikyseną dainavimo metu, iš karto reikalavo pajusti kūrinio visumą, jo nuotaiką, o ne atskirai po truputį. Ir iš manęs tikėjosi pasiaukojamo darbo, tad pradžia buvo ypatingai sunki.

Dramos studijoje tuo metu su manim dirbo žymus to meto aktorius ir režisierius Viktoras Dineika. Jis ruošė mane dideliam vaidmeniui. Reikalavo daugybės vaidybos niuansų: sceninės kalbos aiškumo, vaidmens kultūros. Dramos studijoje savi reikalavimai: sceninė kalba, ištraukos iš veikalų (kuriuos naktimis mokiausi), improvizacija, fechtavimas, šokis, kostiumų istorija ir dalyvavimas dramos spektakliuose, jeigu reikia minios. Visa, ko išmokdavau teatre, rodydavau Ninai Markovnai, ir prašydavau jos įvertinimo. Didesnio mokytojo ir autoriteto man tuo metu nebuvo, ja tikėjau šventai. Jos pastogė buvo mano artistinės karjeros lopšys. Atsimenu, buvau labai savimi pasitikinti. Ir dabar manau, kad tai vienas iš pačių svarbiausių bruožų, kuriuos tada Nina Markovna lyg ugnelę įžiebė manyje. Bet pasitikėjimas įgyjamas tik didelio darbo ir užsispyrimo dėka. Tada teatras buvo vienas: opera, drama, baletas ir operetė vienose patalpose. Mane viskas viliojo. Nežiūrint, kad dramoje turėjau keletą didelių vaidmenų, traukė ir operetė, nes labai

M E N U

A K I M I R K Ą

norėjau dainuoti. Pasitarusi su savo mokytoja, nusprendžiau nesiblaškyti ir sutikau dainuoti operoje, juolab, kad M. Bukša, išgirdęs mane dramos spektalyje dainuojant, pasiūlė padainuoti Pikų damoje Piemenaitės partiją. Padirbėjusi su Nina Markovna, greit paruošiau, ir nedelsdama pranešiau dirigentui, kad jau galiu dainuoti. Repeticija praėjo puikiai, mūsų operos korifėjas Kipras Petrauskas labai mane pagyrė, nes jis tame spektaklyje dainavo Germaną. Po debiuto operoje jau nesiryžau repetuoti operetėje. Tuo labiau, kad Kipras Petrauskas pradėjo kalbinti ruoštis įstoti į operos kolektyvą. Bet juk nebuvau baigusi jokių mokslų, mano konservatorija tuo metu buvo tik Ninos Markovnos griežta mokykla, tačiau jos širdies ir darbo šiluma davė man daug daugiau. Baigėsi 1944 m. sezonas. Artėjo frontas, vokiečiai traukėsi paskui save viską sprogdindami. Prasidėjo baisios nerimo dienos, dieną ir naktį sproginėjo bombos. Rodėsi, kad visas Kaunas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus. Aš su savo namiškiais norėjau bėgti kuo toliau iš miesto, bet visi keliai buvo pilni vokiečių kariuomenės. Nesinorėjo rizikuoti. Taip ir prabuvome Kaune, kol praėjo fronto ugnis, kartais per dieną nosies iš slėptuvės neiškišant. Tuo laiku taip siaubingai visi bėgo iš Lietuvos, kad atrodė nieko nebeliks. Žmonės išlakstė kas kur. Visi mano geriausi draugai ir draugės pabėgo į Vakarus. Atrodė, kad ir teatrą jau susprogdino. Kaip reikės gyventi? Nuo ko vėl pradėti, kai taip efektingai ir sėkmingai jau buvau pradėjusi? Visos svajonės, visi pasiekti darbai niekais nuėjo. Kas mane globos teatre? Juk būdavo, prieš karą, kai rytais ateidavau į teatrą, sutikdavau daugelį kolegų, nes repeticijos visada vykdavo rytais. Aktorius Stasys Pilka pasitikdavo mane išskėstomis rankomis, būtinai iškilmingai bučiuodavo ranką, mat labai simpatizavo man. Kipras Petrauskas taip pat susitikęs mane visada prieidavo ir net ranką pabučiuodavo, sakydavo komplimentus, vis liaupsino mane. Nebuvau pripratus prie to teatrališkumo, bet laikui bėgant, pripratau prie tokių scenų ir visai natūraliai reagavau. O tuomet mūsų šeimos materialinė būklė laikėsi ant plauko, nebeturėjom ko valgyti. Menka nauda buvo iš gaunamų kortelių maistui, nes ir to jau nebebuvo. Valgyti labai norėjosi. Mamytė mokėjo mums, vaikams, ir su mumis gyvenančiai senelei išdalinti maisto likučius taip, kad būtų po lygiai ir dar liktų. Dažniausiai tai buvo mažas gabalėlis džiovintos duonos… Vandentiekis veikė. Tai mus džiugino, matyt nespėjo vokiečiai susprogdinti. Aš išeidavau į kiemą ir landžiojau po juodųjų serbentų krūmais – gal rasiu kokią uogelę? Ir rasdavau vieną kitą. Koks

Ž A V I N G Ą

skanumėlis! Bet kaip tyčia, tais metais nederėjo serbentai. Namas, kuriame gyvenome, buvo aptvertas aukšta medine tvora. Kas dedasi gat vėje galima būdavo matyti tik pro tvoros plyšį. Aplink būdavo tylu, nei vieno žmogaus. Maniau, kad visi išbėgo iš Lietuvos. Kas bus su mumis? Tėvelis jau žadėjo grįžti, bet dabar negalės – juk frontas visur dundėjo, sproginėjo, nuolatos žiūrėdavau pro tvoros plyšius – ar nepamatysiu ko? Ir staiga, žiūriu, eina baisus, murzinas ir juodas kareivis. Turbūt mongolas? Mes visi susislėpėm, kur tik buvo galima. Užsirakinom, bet pas mus jis neatėjo. Tik numanėm, kad rusai jau Kaune. Ką gi, gyvenom ir drebėjom. Vis daugiau matėm vaikštančių kareivių, bet prie visko priprantama. Mieste jau beveik nesigirdėjo sprogimų ir šaudymų, norėjosi greičiau susisiekti su žmonėmis, paklausti kas vyksta, kaip gauti kokio nors maisto?

Džuljeta Ch. Gounod op. Romeo ir Džuljeta

2 O 2 1

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

2 O 2 1

Ėmė rastis žmonės, pasidarė linksmiau, kad visgi ne vieni likom. Ir taip po truputį išdrįsdavom išeiti, pasikalbėti su žmonėmis. Iš radijo pranešimų žinojom, kad vokiečiai pasitraukė iš Vilniaus, kur vyko didžiuliai mūšiai, apie savaitę laiko sovietai su vokiečiais kovėsi. Man atrodė, kad to gražuolio mano išsvajoto Vilniaus nebeliks. Viskas buvo neaišku. Su dideliu siaubu galvojau apie savo Kauno teatrą. Iš bombordavimų atrodė, kad nebeliko ne tik teatro, bet ir jo pamatų. Taip efektingai pradėjau jame savo darbus! Kas dabar?! Bet ne viskas buvo taip blogai. Teatras liko. Po truputį pradėjom bendrauti su žmonėmis, ėmėm priprasti prie minties, kad prasidėjo nauja okupacija. Vaikščiojo baisūs pajuodę kariškiai, panašūs į mongolus, bet jie tik pasyviai dairėsi. Matėsi, kad jiems nejauku. Aš, kaip vyriausioji duktė, susiruošiau apsižvalgyti į miestą. Žmonės kalbėjo, kad bus išduodamos naujos maisto kortelės. Lėkiau lengvai kaip paukštė, nes buvau labai sublogusi. Bet jaunystė ir žingeidumas nešė mane tartum ant sparnų. Pirmiausia bėgau žemyn iš Zanavykų gatvės Kauko laiptais prie savo teatro. Širdis plakė, nebesitikėjau nieko rasti. O gi štai – stovi kaip stovėjęs. Dieve, kokia laimė! O ten – jau nemažai žmonių. Mūsų baltaplaukis sargas pasitiko, renkasi buvę artistai. Atsidarius teatrui, visi likę gyvi ir neišblaškyti karo audros po įvairias

pasaulio šalis, susirinkome. Visus surašė, yra ir Kipras Petrauskas, ir Mykolas Bukša. Greitai susikūrė nauja administracija. Ant skelbimų lentos atsirado nauji skelbimai. Paaiškėjo, kad gana didelė dalis artistų išbėgo į Vakarus. Iš teatro išvyko Brinka, Valiukas, Pilka ir dar keletas, bet kiti, patys geriausi aktoriai, liko. Iš operos išvyko sopranai: Kardelienė, Dambrauskaitė, Augaitytė, Grigaitienė, Radzevičiūtė, Kalvaitytė, Zaunienė, iš vyrų – Puškorius, Sprindis, Kutkus, Nauragis, Santvaras ir kiti. Tačiau nemažai dar ir liko. Rudeniop jau visa Lietuva buvo „išvaduota“, prasidėjus teatro sezonui, vėl dirbau dramos aktore, kai kurie spektakliai buvo atnaujinti, į išbėgusiųjų vietas įvesti nauji aktoriai. Atsirado agitatorių, skelbusių, jog atėjo „išvaduotojai”, kad mus išgelbėjo, kad gyvenimas bus puikus. Labai operatyviai veikė mūsų valdžios pareigūnai. Atsidarė universitetas, konservatorija. Aišku, gyvenimas sparčiai keitėsi į gerąją materialinę pusę, atsidarė komiso parduotuvės, galėjai nors kažką vėl nusipirkti. Man pasisekė, nusipirkau koncertinę suknelę, tamsiai mėlyną „parčia”. Buvau labai patenkinta, nes gyvenime dar nebuvau tokios suknelės turėjusi, mano pirma taip reikalinga koncertinė suknelė. Bėgau pas savo mokytoją Niną Markovną Karnavičienę, nes ilgai apie ją nieko nežinojau. Labai apsidžiaugiau suradusi ją gyvą ir sveiką.

79 1945 m. vėl atsidarė Kauno valstybinė konservatorija, į kurią buvo pakviesta dėstyti ir ji. Tuo metu pas ją mokėsi daug mokinių: Aldona Ragauskaitė, Regina Senkutė, Genė Gontytė, Ona Kavaliauskienė, Zenonas Tervydis, Veronika Fakejevaitė, Jonas Kavaliauskas, aš ir dar daug kitų. Mūsų mokytoja dirbo be poilsio dienų. Ji sakydavo, jei nori išmokti dainuoti, reikia visus reikalingus įgūdžius įgyti tik dirbant kasdien. Užsiėmimai vykdavo ir konservatorijoje, ir jos namuose. Nina Markovna buvo aukšto intelekto žmogus. Mokėjo keletą užsienio kalbų. Grodama dažnai pati interpretuodavo romansus savo maloniu dramatiniu sopranu. Tačiau darbo metu beveik niekada nerodydavo savo balso. Reikalavo individualaus, bet tikslaus balso skambesio. Ji visada domėdavosi savo mokinio vidaus pasauliu norėdama arčiau pažinti jį kaip žmogų. Man Nina Markovna ne tik pedagogė, bet artimas Draugas. Aš jai patikėdavau net didžiausias savo paslaptis. Savo mokytoja tikėjau šventai. Aš neatsimenu, kad tarp mūsų būtų buvęs koks nesutarimas. Ninos Markovnos mokykla man davė daugiau, nei visa kita. Manau, kad Nina Markovna turėjo didžiulį įtaigumo talentą, nes ką iliustruodavo, man viskas patikdavo. Susipažinau su įvairia pasaulio vokaline literatūra, viską norėdavau dainuoti, tik neužtekdavo laiko. Ypač mane žavėjo jos atliekami rusų romansai. Juose tiek daug kilnaus jausmo, nuoširdumo, išraiškingos dinamikos. Naujoji teatro vadovybė sudarė repertuarą ir pradėjome repetuoti. Dirigentas M. Bukša pakvietė mane dainuoti Ramunę Jurgio Karnavičiaus operoje Gražina. Aš, žinoma, neatsisakiau, pradėjau ruošti vaidmenį su savo mokytoja. Ji nepraleisdavo nė mažiausio nesklandumo! Reikalavo žemo kvėpavimo, gero, tikslaus išsižiojimo, aiškios dikcijos, atitinkamos natūralios vidinės nuotaikos ir aktyvaus kūno apvaldymo. Mokiausi pas savo Mokytoją kas dieną, ir netgi sekmadieniais. Kartais vieną frazelę dirbdavome keliasdešimt kartų, o gal ir daugiau, bet neįgrysdavo, nes viskas būdavo atliekama su dideliu kūrybiniu polėkiu. Darbas vyko labai produktyviai. Ne veltui 1945 m. Kipro Petrausko pastangomis buvau priimta į operą. Jau buvau baigusi dramos studiją, tris metus vaidinau dramos spektakliuose, todėl nebesijaučiau visiškai žalia, neprityrusi. Laikas bėgo sparčiais žingsniais., sekė daugybė spektaklių, koncertų kariniuose daliniuose, ligoninėse ir kitur. Darbą operoje sunkiai derinau su mokslu konservatorijoje, bet savo mokytojos palaikoma vis stengiausi, dirbau. Pagaliau teatro vadovybė paskyrė man Džiuljetos vaidmenį Gounod operoje Romeo ir Džiuljeta. Tai

be galo viliojanti, bet ir labai sudėtinga partija. Įvairiausi koloratūriniai pasažai, aukšta tesitūra, sudėtinga dramaturgija. Buvau labai laiminga. Skubėjau mokytis vos ne dieną ir naktį, teatre ir su Nina Markovna, ir labai greit viską išmokau. Viską įveikė protingas, profesionalus darbas su mokytoja. Premjerą dainavau 1948 m. su Kipru Petrausku, o vėliau su Juozu Indra. 1948 m. operos teatras persikėlė iš Kauno į Vilnių, 1949 m. aš su kitais absolventais buvome paskutinė Kauno valstybinės konservatorijos laida. Nuo 1950 m. LTSR Valstybinė konservatorija buvo Vilniuje, jos rektoriumi paskirtas Ninos Markovnos sūnus Jurgis Karnavičius. Mano Mokytoja irgi persikėlė į Vilnių, 1950–1954 m. dėstė solinį dainavimą konsevatorijoje. Tad ir tolimesnė mano artistinė veikla glaudžiai surišta su šia asmenybe. Pas ją niekada nestigdavo žmonių, ypač aktorių, dainininkų, norinčių pasikliauti jos autoritetinga moraline ir praktine parama. Keletą metų N. M. Karnavičienė dirbo Vilniaus Mokytojų namuose su saviveiklininkais, kurių tarpe buvo ir dailės instituto studentas Stasys Krasauskas. Jis darė didelę vokalinę pažangą! Savo dramatiniu tenoru su pasisekimu dainavo Liutauro partiją J. Karnavičiaus operoje Gražina, kurią pastatė V. Mikštaitė su saviveikline sudėtim. Net ir būdama subrendusi dainininkė, glaudžių ryšių su savo Mokytoja nenutraukiau. Jos parama man buvo nulatos reikalinga. Su ja ruošiau operines partijas, rečitalius, kiekvieną kūrinį šlifavome iki tobulumo. Rodėsi, be savo pedagogės nieko negalėčiau sukurti, o jau reikėjo galvoti ir apie savistovumą. Sunku buvo priprasti, reikėjo išmokti išgirsti save iš šalies. Nina Markovna visada patarė imtis pedagoginio darbo, turėti nors vieną mokinį. Aš labai nenorėjau sutikti. Tik dabar, kai jau pati tiek metų dirbu pedagoginį darbą, galiu patvirtinti šventus Ninos Markovnos žodžius: „Pedagoginis darbas būtinai reikalingas, nes jis praturtina vokalistą”. Negailestingas laikas gerokai pakirto Ninos Markovnos sveikatą, bet iki paskutinės jos gyvenimo akimirkos aš niekada nerasdavau jos ilsintis. Ji visada skaitydavo arba rinkdavo repertuarą savo mokiniams. Ji visada buvo pilna geranoriškumo padėti, patarti. Daug ką gyvenimas negrąžinamai nusinešė užmarštin, tačiau tie kūrybiniai metai ir jos nuoširdumas visada liks su manim. Nina Markovna Karnavičienė išėjo 1968 m. kovo 9 dieną. Prisimenant jos nenuilstančią asmenybę, norisi dar kartą pasakyti, kad visas jos gyvenimas buvo tampriai susietas su muzikine kultūra. Jos platus meninis akiratis, nenuilstanti veikla, entuziazmas, meilė darbui, muzikai, giliai įsirėžė į širdis jos buvusiems mokiniams, o man Ji buvo Kelrodė Žvaigždė! n

2 O 2 1

T E K S T Ū R A

2 O 2 1

Henriko Cipario jubiliejus

Kristupas Antanaitis

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Tavoj širdy man plaka širdys brangios, kurias laikiau nutilusiom. Tavy jaučiu tiek meilės ir išgirsti stengiuos balsus draugų, kurie nebegyvi. Aš daug patyriau sielvarto širdingo, daug ašarų riedėjo man veidais, Bet tie, kurių nebėr, ne amžiams dingo, jie manyje alsuoja kaip kadais.

2 O 2 1

Šiais Williamo Shakespeare’o žodžiais dailininkas scenografas, tapytojas, grafikas ir pedagogas Henrikas Ciparis prisimena išėjusius menininkus ir draugus, su kuriais teko kurti. Tarp jų – režisierius Bronius Gražys, dirigentas Jonas Aleksa, choreografas Vytautas Grivickas. Šiandien prisimename ir jį patį, gruodžio 31-ąją švenčiantį garbingą aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Iš gimtųjų Labardžių (Rietavo valsčius) persikėlęs į sostinę, H. Ciparis 1969 m. baigė Dailės institutą ir beveik iškart buvo pakviestas į Klaipėdos dramos teatrą. Apie pirmąjį savo darbą jis rašė: „1969 m. spalio 9 d. Klaipėdos dramos teatre įvyko pirmoji mano premjera. Tai buvo Miroslavo Mitrovičiaus Apiplėšimas vidurnaktį. Jau savo pirmuoju scenografijos darbu aš režisieriui Broniui Gražiui pasiūliau daug spektaklio sprendimo variantų. Vėliau vienas iš jų buvo pateiktas meno tarybai. Kostiumus kūriau atsižvelgdamas į personažų charakterius. <...> Po pirmo spektaklio suartėjome ne tik su režisieriumi, bet ir su daugeliu teatro artistų. Jie man rašydavo, susitikdavome, bendraudavome. Tai tęsėsi ilgai.“ Spektakliai vienas po kito buvo statomi įvairiuose teatruose (Lietuvos rusų dramos, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame, Nacionaliniame dramos), taip pat Rusijoje, Vokietijoje, kol galiausiai dailininką pakvietė į Operos ir baleto teatrą, kur jis praleido daugiau nei trisdešimt metų. 1972 m. sulaukęs pasiūlymo kurti spektaklį, H. Ciparis teatre užsiliko ir užsitarnavo gerą vardą tiek tarp kūrėjų, tiek tarp žiūrovų. 1983 m. jis tapo teatro vyriausiuoju dailininku. Nors įtemptai dirbo Operos ir baleto teatre, 1976–1982 m. jis vadovavo dar ir Lietuvos dailės instituto Scenografijos studijai. Su žmona užaugino dvi dukteris, kurių viena yra grafikos dizainerė, o kita – dailininkė scenografė. 1976 m. H. Ciparis tapo sąjunginio Muzikinių teatrų kūrybinio jaunimo festivalio

laureatu, po metų jam suteiktas Vokietijos socialistinio darbo žymūno, 1985 m. – Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 2011 m. apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos medaliu Vilties žvaigždė. 2020 m. dailininkas tapo gimtojo Rietavo garbės piliečiu. Per daugelį darbo teatre metų H. Ciparis sukūrė daugelio tiek operos, tiek baleto spektaklių scenografiją ir kostiumus. Kūrėjas statė operas Ne vien tik meilė (1973), Verteris (1973), Ave, vita (1974, skirta naujųjų teatro rūmų atidarymui), Traviata (1974), Mocartas ir Saljeris (1976), Kapelmeisteris (1978), Marių paukštė (1979), Eugenijus Oneginas (1981), Norma (1987), Liepsna (1987), Pagrobimas iš seralio (1996), Faustas (1998), Kaimo garbė (2000), Requiem (2000), Džanis Skikis (2000), Sesuo Andželika (2001); baletus Žydrasis Dunojus (1976), Don Kichotas (1978), Pachita (1978), Kopelija (1980), Mergaitė ir mirtis (1982), Mikės nuotykiai (1983), Užkeiktieji vienuoliai (1984), Paskutinės pagonių apeigos (1989), Raimonda (1991). Apie bendravimą su neseniai mus palikusiu kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi H. Ciparis pasakojo: „Ir man teko bendradarbiauti su kompozitoriumi B. Kutavičiumi 1989 m. kuriant jo baletą Pasaulio medis Operos ir baleto teatre. Spektaklis buvo statomas sudėtingomis kūrybinėmis sąlygomis. Pradėjau su baletmeisteriu Vytautu Brazdyliu, vėliau skiriamas naujas baletmeisteris Jurijus Smoriginas. Pradėjau kurti kaip Pasaulio medį, tęsiau jau kaip Jotvingių akmenį, o 1989 m. gruodžio 30 d. baigiau premjera Paskutinės pagonių apeigos.“ Dailininko sukurtus kostiumus vilkėjo nesuskaičiuojama galybė šokėjų, operos solistų, dramos teatro aktorių, iš kurių žymiausi – B. Almonaitytė, N. Ambrazaitytė, H. Andriukonis, G. Apanavičiūtė, L. Aškelovičiūtė, V. Bakula, B. Barauskas, L. Bartusevičiūtė, N. Beredina, V. Chlebinskas, M. Černiauskaitė, V. Česas,

M E N U

2 O 2 1

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

E. Čiudakova, J. Čiurilaitė, V. Daunoras, S. Dirsė, E. Gaigalaitė, B. Gražys, G. Grigorianas, R. Grincevičius, R. Gustaitis, J. Jankauskaitė, I. Jasiūnaitė, S. Jonaitytė, L. Jonutytė, D. Juodikaitytė, V. Juozapaitis, B. Juškevičius, V. Kancleris, E. Kaniava, V. Katakinas, G. Kaukaitė, L. Kerniūtė, E. Kornejeva, V. Kurnickas, S. Larinas, A. Lietuvninkas, I. Linaburgytė, V. Leonavičiūtė, I. Milkevičiūtė, G. Pranckūnas, V. Prudnikovas, P. Skirmantas, A. Stasiūnaitė, S. Stonytė, L. Šalučkaitė, V. Šiškaitė, E. Špokaitė, B. Tamašauskas, R. Tumalevičiūtė, R. Tumuliauskaitė, J. Urvelis, G. Vaitiekaitytė, E. Vasilevskis, A. Venskūnas, I. Zaripovas ir kt. Taip pat sukurta šimtai kostiumų Klaipėdos šokių kolektyvui Žuvėdra, senosios muzikos ir šokio ansambliui Banchetto musicale, Profesinių sąjungų kultūros rūmų kolektyvui Liepsnelė, Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansambliui Salve, Alma Mater, Kauno liaudies šokių ansambliui Rasa, Plungės kultūros

centro dainų ir šokių ansambliui Suvartukas, M. K. Čiurlionio menų mokyklos liaudies ir pramoginių šokių kolektyvui, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto istorinių šokių kolektyvui Saltanda, Palangos kolektyvui Linas, Panevėžio vaikų choreografijos kolektyvui Ekranas, Petro Skirmanto fondui Dance ir kt. H. Ciparis dirbo su kompozitoriais, dirigentais ir chormeisteriais L. Abariumi, J. Aleksa, A. Arminu, L. Balčiūnu, E. Balsiu, P. Bingeliu, J. Domarku, S. Domarku, R. Geniušu, B. Gorbulskiu, J. Juozapaičiu, V. Klova, A. Krogertu, H. Perelšteinu, Ch. Po- tašinsku, Č. Radžiūnu, A. Raudonikiu, G. Rinkevičiumi, D. Samėnu, S. Sondeckiu, M. Staškumi, R. Ščedrinu, A. Šenderovu, A. Šulčiu, V. Viržoniu, taip pat su režisieriais ir baletmeisteriais, iš kurių žymiausi – V. Brazdylis, E. Bukaitis, A. Cholina, B. Gražys, V. Grivickas, E. Domarkas, R. Siparis, N. Krotkutė, V. Pauliukaitis, H. Vancevičius, O. Vinogradovas ir kt.

83 H. Ciparis nutapė ir daugybę paveikslų, apipavidalino ne vieną jubiliejinį koncertą ar renginį. Štai kultūros laikraštyje Šiaurės Atėnai menotyrininkas Remigijus Venckus 2014 m. rašė: „Cipario menas taip pat meluoja. Dailininkas nedemonstruoja tikros, autentiškos laiko patirties. Jis tik sukuria dar vieną, kitokį laiką. Jo laikas – tai labiau sava ir artima jam pačiam (autoriui) pasaulio atplaiša. Jo laikas, reiškiamas drobės paviršiuje, nėra žiūrovo laikas, o juo labiau žiūrovo patirties autentiškas atspindys. Tad Ciparis nerodo tikrojo laiko niekam, kas žiūri į drobę. Tikrojo laiko drobėse iš viso nėra. Tikrasis laikas yra kažkur praeityje, lyg už stebimojo kūrinio. Tikrojo laiko patyrimas yra atmenamas autoriaus, o drobė – tai tik subjektyvus laiko patirties žymėjimas. Šis žymėjimas atitrūksta nuo kūrėjo ir jau gyvena savarankišką gyvenimą.“ Dailininkas yra surengęs ne vieną parodą. Teatre per daugelį metų konfliktai ar kuriozinės situacijos yra tiesiog neišvengiami. H. Ciparis jau daug metų rašo dienoraštį, kuriame esama įdomių dalykų, susijusių su teatro gyvenimu. Štai 2000 m. Operos ir baleto teatre Giacomo Puccini operos Džanis Skikis premjera buvo statoma beveik be lėšų. „Sunkus buvo laikotarpis ir teatras neturtingas, todėl beveik neskyrė pinigų spektakliui statyti. Sugalvoju Buozo Donačio neturtingiems giminaičiams rūbus pasiūti iš siuvykloje paruoštų išmesti skiaučių, o vargšus, atėjusius

Barbora Radvilaitė (Klaipėdos dramos teatras, 1973)

Ave Vita eskizas, 1974

2 O 2 1

Atgaila, 2006 m.

prie karsto, aprengiu rūbais, kurie parinkti iš jau nurašytų spektaklių – nudažyti, persiūti ir pritaikyti atlikėjams. Baldus parenku iš esamo repertuaro (kad neparodyčiau epochos), jie jau supakuoti neturtingiesiems išsidalyti... Scenografijai panaudotos mano seniai sukurtų koncertų ir spektaklių uždangos ir rekvizitai, kostiumai pasiūti iš atliekų ir parinkti iš jau nurašytų spektaklių.“

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

2 O 2 1

Teatro administracija Ilgametė operos solistė Irena Jasiūnaitė, pamačiusi dailininko sukurtą Jurgio Karnavičiaus operos Gražina scenovaizdį, jam parašė: „Gerb. Henrikai Cipari, visi, kurie mylime Lietuvą, džiaugiamės, kad šis pavasaris atnešė mums atstatytą Nepriklausomybę. Operos Gražina pastatymas papuošė šią laukiamą Šventę. Nuostabus Jūsų sukurtas šios operos scenovaizdis, tarytum mūsų Tautos istorijos raidos, jos valios ir tvirtybės simbolis. Su pagarba, Irena Jasiūnaitė. 1990 03 17.“ Įdomi istorija nutiko ir teatro simboliu tapusiai Giuseppe’s Verdi operai. „Atidarius teatrą, apie naująją Traviatą nebuvo kalbama. Matyt, tik vėliau teatro vadovybė suprato, kad naujametę tradiciją verta išsaugoti. Reikalingas naujas skubus pastatymas. Premjera turi įvykti jau kitą mėnesį. Iki to laiko dar numatytos dvi premjeros. Sukurti sudėtingo keturių veiksmų spektaklio scenografiją, kostiumų projektus ir viską pagaminti gali sutikti tik avantiūristas. Teatro vadovas Vytautas Laurušas kultūringai kreipiasi į mane ir griežtai prašo. Sutinku. Kūrybai likusios apie dvi savaitės, nes reikia laiko ir dekoracijoms pagaminti. Sutariame, kad kuriu tik scenografiją, o kostiumus kurs kitas dailininkas. Kostiumų eskizų reikia jau dabar. Niekas nesutinka. Nespėja. Pagal spektaklio koncepciją man priimtini Eldoro Renterio kostiumai. Vykstu į Taliną pas dailininką ir parsivežu jo kostiumų eskizus. Spektaklio scenografijos ir kostiumų medžiagų parinkimu, primatavimo

priežiūra ir gamyba rūpinuosi aš, nes dailininkas E. Renteris atvyksta tik epizodiškai. Mano namai tapo kūrybine laboratorija. Čia daug laiko praleisdavo dirigentas Rimas Geniušas, režisierius Eligijus Domarkas, baletmeisteris Elegijus Bukaitis. Žaibiškai lekia dienos. Padariau daugiau, negu buvo galima, bet ne viskuo buvau patenkintas. Ši avantiūrinė premjera tapo tikra teatro švente.“ 1974 m. lapkritį po ilgų statybų duris atvėrė naujieji teatro rūmai A. Vienuolio gatvėje. H. Ciparis buvo vienas iš laimingųjų, matęs atsisveikinimo su senuoju teatru spektaklį, teatro kraustynes ir atidaręs naujuosius rūmus. „Visi laukėme ir pagaliau sulaukėme naujų Operos ir baleto teatro rūmų. Iš senojo teatro J. Basanavičiaus gatvėje ne kartą ėjome pasidomėti, susipažinti, patarti, pareikalauti. Pasirodė, kad naujojo teatro orkestro ložė besanti gerokai mažesnė nei senojo, portalai – trapecijos formos ir ne per centrinę scenos ašį, scenos ratas su žiedu ir viršutinės mechanizacijos štangos turėjo skirtingus centrus, o kai kurios negalėjo pakelti net tiulinės uždangos, kaip vėliau paaiškėjo, deklaruojamas dekoracijų pakėlimo aukštis neatitiko tikrovės, tad pagamintas dekoracijas reikėjo po metrą nupjaustyti, salės sienos buvo dengtos metaliniais vamzdeliais, matyt, nepagalvota, kad sugers garsą, todėl naujajame Operos teatre buvo labai bloga akustika. Paruošiau scenos aprangą, kulisus, „prancūzišką“ baltą uždangą, savo rankomis

85 ant naujosios teatro uždangos prisiuvome rūtos šakelę. Naujajame teatro pastate dar ne visi akcentai buvo sudėlioti. Daug bendravome su architekte Elena Nijole Bučiūte. Daug kartų su Jonu Bieliniu, Lionginu Šepečiu lankėmės skulptorių dirbtuvėse, o vėliau ir su Vladislovu Mikučiausku, Virgilijumi Noreika, kur skulptoriai kūrė dekoratyvines teatro fasado skulptūras. Jas pradėjo kurti žinomas skulptorius Jonas Naruševičius, garsėjantis portretais, mažosios plastikos, dekoratyvinės ir monumentaliosios skulptūros darbais. Dėl šių skulptūrų daugelį metų vyko posėdžiai, tarybos, svarstymai, peržiūros ir dalykai, kurių aš taip ir neperpratau. Vėliau į skulptūrų kūrimą įsitraukė ir kiti skulptoriai. Dabartines Operos ir baleto teatro fasado skulptūras sukūrė Jonas Naruševičius (Borisas Godunovas, Mefistofelis, Margiris, Violeta), Antanas Žukauskas (Don Karlas, Odeta-Odilija, Eugenijus Oneginas) 1989 m. ir Juozas Kalinauskas (Aida, Eglė žalčių karalienė, Otelas) 1990 m. „Laimingas, kad likimas suvedė su daugybe bendraminčių ir bendradarbių. Bendravau su neeilinėmis asmenybėmis, operos ir baleto solistais, artistais, režisieriais, dirigentais, baletmeisteriais, kėlėme ir sprendėme estetinius, filosofinius ir istorinius klausimus. Su manimi dirbo siuvyklos darbuotojos, dekoracijų gamybos cecho dekoratorės, staliai, šaltkalviai, butaforijos meistrai, rekvizitininkai, grimuotojos, scenos dekoracijų montuotojai, apšvietėjai... Esu nuoširdžiai jiems dėkingas.“ n

Henriko Cipario piešiniai 1998 2 O 2 1

Irena Milkevičiūtė

Eugenijus Vasilevskis

Martynas Staškus

Leokadija Aškelovičiūtė

Džanis Skikis, 2000

C O D A 4

6 8

2021 / 4

3 1

KLAUSIMAI : 1. Italų dainininkės Skoto vardas. 2. R. Gražinio vadovaujamas choras. 3. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovas. 4. Miestas, kuriame gimė Galingojo sambūrio narys, operos Kaukazo belaisvis autorius. 5. Šešių atlikėjų ansamblis. 6. B. Smetanos simfoninių poemų ciklas ... tėvynė. 7. Personažas iš P. Čaikovskio Pikų damos. 8. Prieš metus minėjome pirmosios lietuviškosios „ ... “ 100-metį. 9. Madam Baterflai pagrindinės veikėjos profesija. 10. Baleto Audronė autorius. 11. Žemas vyrų balsas. 12. Šio miesto teatre debiutavo K. Flagstad. 13. Komiška G. Donicečio opera. 14. Anglų kilmės temperamentingas jūrininkų šokis. 15. Teatro ... dirba be poilsio dienų. 16. Z. Fibicho opera. 17. Ir LNOBT solistas, ir didžiausias Lietuvoje gyvenantis žvėris. 18. Lietuvių dainininkė, parašiusi knygą Dainininkui apie baroką: istorijos, kūrybos ir interpretacijos apžvalga. 19. Baritonas, vienas pirmųjų Valstybės teatro (Kaune) solistų. Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2022 m. kovo 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. Sudarė Viktoras Paulavičius

1. Dievo

8. Burana

15. Kitrė

2. Ponia

9. Telis

16. Scena

3. Liora

10. Avarija

17. Šiauliai

4. Vodevilis

11. Bokas

18. Choralas

5. Tema

12. Lenkas

19. Karajanas

6. LNSO

13. Ave

7. Petipa

14. Kortos

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: SARSUELA Kvietimus į spektaklį laimėjo Eivydas Trioška. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Dizainerė Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius

A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius, Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino

Tiražas 3000 egz.

Pirmame viršelyje: Operos primadona Olga Peretyatko Fotografas Daniil Rabovsky

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius: