I N
2 O 2 1
/
4
62
M E M O R I A M
Sigitas Geda yra sakęs, kad tai „muzika, kuri gimsta iš mūsų šnekos, elgsenos, judėjimo erdvėje, laikysenos pasaulyje“. Jis teigė, kad Kutavičiaus kūryba nedingsta mūsų girdimos muzikos sraute. „Jos garsai įgyja keleriopą jėgą. Toks jausmas, kad tai ne kompozitoriaus sugalvota, o kažkieno duota harmonija, kurioje asmenybė ištirpsta.“ Kutavičius buvo ir labai bendruomeniškas kompozitorius. Savo kūriniais jis ne tik siekė užmegzti ryšį su tautai svarbiais įvykiais ir vardais. Realiame gyvenime jo keliai vedė per daugelį muzikinių bendruomenių (M. K. Čiurlionio meno mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Kompozitorių sąjungą), jis labai nuosekliai siejosi ir su literatais, dailininkais, teatro, kino žmonėmis. Ypatingas buvo Kutavičiaus ir Gedos duetas. Nevienaprasmis poeto žodis teikė impulsų kompozitoriaus vaizduotei. Nedaug turime autorių, kurie būtų sukūrę keletą sceninių kūrinių, juolab tokių, kurie tampa svarbiomis žanro atramomis. Operos mėgėjai turėtų būti dėkingi Kutavičiui už unikalų požiūrį į šiandienos sceninės muzikos raišką. Pradėjęs opera vaikams Kaulo senis ant geležinio kalno (1976, S. Gedos libretas), kurią atliko Beatričė Grincevičiūtė, bosas, M. K. Čiurlionio meno mokyklos choras ir instrumentinis ansamblis, netrukus sukūrė originalią, artimą etnografinei sampratai operą Strazdas – žalias paukštis (1981, S. Gedos ir
B. Kutavičiaus libretas), kurią pavyko įgyvendinti Kauno dramos teatre ir kurią statydamas Jonas Vaitkus tarsi pratęsė oratorijose atrastą rituališkumą, sulėtinto judesio magiją. Ją galima justi ir šio veikalo filmo versijoje. Beveik po dvidešimtmečio jau tikram operos teatrui kurta opera Lokys (LNOBT, 2000, Aušros Sluckaitės-Jurašienės libretas pagal Prospero Mérimée novelę) – netradicinė jau visai kita prasme. Balansuodamas ant realybės ir anapusybės ribos, žmonių santykius tamsos akivaizdoje perteikia sintetindamas daugybę XX a. muzikos atradimų. Didžiulis malonumas buvo klausytis šios operos pažįstant visą ankstesnę kompozitoriaus kūrybą, atsekti sąsajas su vieno ar kito laikotarpio kūriniais, čia pat paneriant iš vieno amžiaus kalbos į kitą, kas atitinka mūsų daugiakontekstį gyvenimą. Įdomu, kad šią operą išleido suomių kompanija Ondine. Kol kas dar nerasta rakto paskutiniam sceniniam kompozitoriaus veikalui Ignis et fides (Ugnis ir tikėjimas, 2003, Gintaro Beresnevičiaus ir B. Kutavičiaus libretas), skirtam 750-osioms Mindaugo karūnavimo metinėms, kur tikėjimo keitimas suvokiamas kaip asmeninė drama. Sceniniai Kutavičiaus kūriniai kartu su oratorijomis išsamiausiai atskleidė organišką autoriui sinkretiškumo pojūtį. Tikiu, kad kompozitoriaus kūryba maitins dar ne vienos klausytojų kartos dvasią, kad bus suvokiama kaip reprezentuojanti mus ir mūsų laiką. n
Scena iš spektaklio Lokys. Fotogtafas Michailas Raškovskis
