38
2 O 2 1
/Žermonas – Arūnas Malikėnas,
4
Alfredas – Mickaelis Spadaccini
Alfredas – Mickaelis Spadaccini, Violeta – Viktorija Miškūnaitė
Bendras italų scenografo Tiziano Santi ir šviesų dailininko Levo Kleino darbas, regis, vainikuoja viską, kokiomis idėjomis kurdamas gyveno režisierius F. Ceresa, ir tarsi papildo M. Spadaccini išsakytą mintį apie „gražiausią tapybos darbą“. Iš tiesų, Traviatos vaizdas labai tapybiškas, scena architektūriškai nuosaiki, nėra pašalinių detalių „dėl vaizdo“, tačiau su maža, bet labai pasverta aliuzija į kurį nors Romos muziejų, ypač kai stebi freskinių sienų imitacijas ar juo labiau itin erdvius laiptus su romietiškais turėklais – būtent tokius tarpukario Kaune, persmelktame moderno architektūros ir art deco stiliaus, yra kūręs Italijoje studijavęs architektas Stasys Kudokas (Kaune, Vinco Mykolaičio-Putino gatvėje, išlikęs jo namas-vila iki šiol išlaikė tokių laiptų architektūrą). Laiptai Traviatoje, kaip ir levandų laukas su pakibusiu ant kalvos Provanso architektūros
Alfredas – Mickaelis Spadaccini
Violeta – Viktorija Miškūnaitė
namuku, turi simbolinių prasmių. Antra spektaklio dalis kaip tik ir baigiasi, kai Alfredas paknopstomis jais lėkdamas pradingsta scenos gilumoje ir užuolaida nusileidžia... Dirigento Ričardo Šumilos vadovaujamas orkestras, išsaugodamas harmoniją ir muzikinį subtilumą, bei švytinčių akių choras tą tobulą paveikslą sušildė taip, kad kai kurių akimirkų nepavadinsi kitaip nei katarsiu. Apie Alfredo vaidmenį kūrusį M. Spadaccini derėtų pasakyti, kad prigimtinis itališkas temperamentas ir ypač subtilus jautrumas buvo „laiku ir vietoje“. Pirmoje dalyje Mickaelį persekiojęs jaudulys mažumėlę neleido atsiskleisti balsui, bet kaip jis išaugo iki finalo! Akivaizdu, kad G. Verdi operos, kaip ir neapolietiškos dainos, dažno italo širdyje, gerklėje ir ant liežuvio. Kai Mickaeliui buvo dešimt ar dvylika metų, būtent Alfredo arijos, išgirstos per
