Š I M T M E Č I O
2 O 2 1
/
4
P R E M J E R A
solidus Žermonas, o toliau tik epizodiniai blykstelėjimai, įveikiami ir mažiau patyrusių dainininkų. Kaip radijo pokalbyje paskutinėmis praeitų metų dienomis minėjo muzikologė Jūratė Katinaitė, tai, kad naujametė Traviata tapo tradicija, ko gero, ir nebuvo planuota, tad ne paskutinį vaidmenį čia turbūt suvaidino ir spontaniško atsitiktinumo jėga. Taigi Traviata tarsi netyčia tapo bene svarbiausia Lietuvos istorijoje opera, o kartu, kaip pokalbyje su LNOBT generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku mintijo Tomas Venclova, – ir „nenutrūkstančiu kultūros siūlu, ryšiu su Nepriklausomybe per visas okupacijas“. Man teko pamatyti pirmąjį premjerinį vakarą, tradiciškai gaubiamą didžiausios paslapties ir jaudulio. Violetą dainavo Joana Gedmintaitė, Alfredą – Merūnas Vitulskis, Žoržą Žermoną – Vytautas Juozapaitis. J. Gedmintaitės kuriamos Violetos charakteryje ryškiausia jautrioji, tragiškoji pusė, žaismei vietos lieka mažiau. To, tiesą sakant, pirmajame operos veiksme kiek trūko, kad ir su M. Vitulskiu traukiant šventiškąjį Libiamo... Jaudulys ir muzikinės medžiagos pobūdis, ko gero, lėmė (tą pastebėjo ir savo recenzijose nurodė ir kai kurie kiti kolegos), kad J. Gedmintaitė vokaliai solidžiau pasirodė antroje operos dalyje. Apskritai, kiek teko pastebėti, šiai solistei scenoje akivaizdžiai lengviau
32
sekasi kentėti, nei džiaugtis. Visgi švelnaus liūdesio apgaubta jos Violeta padarė gana neblogą įspūdį. Beje, kaip ir M. Vitulskis, kuriam Alfredą dainuoti tinka. Išskyrus keletą labiau įtemptų natų, iš esmės jis partiją atliko užtikrintai. Tiesa, sceninė solisto laikysena kartais rodėsi kiek pernelyg egzaltuota, stokojanti natūralumo, tos nuoširdžios meilės, kuria dega Alfredas. Gal tai lėmė ir kai kurie režisūriniai spektaklio trūkumai, kurių neužmaskuoja net pribloškianti vizualioji prabanga? Į Operos teatro sceną Žermono vaidmeniu sugrįžęs V. Juozapaitis laikėsi tvirtai. Tik retsykiais atrodė tarsi nužengęs iš kito laiko: nežinau, ar režisūrinis užmojis buvo paryškinti, kad Žermonas atstovauja kitai kartai, siekiant priešpriešinti jį jaunoms įsimylėjusioms širdims, ar paties solisto sceninė laikysena vietomis pasirodė kiek manieringa. Iš mažesniųjų vaidmenų įsiminė solidus Baronas Diufalis – Liudas Norvaišas, taip pat įtaigiai jautri Anina – ne pirmą sykį aktoriniu meistriškumu žavinti Monika Pleškytė. Smagu yra ir toliau džiūgauti dėl orkestro. Nors kai kas pastebėjo orkestro ir solistų pusiausvyros trūkumų, mane taip užhipnotizavo ypač subtiliai interpretuota Traviatos įžanga, kad nedidelius netikslumus pirmąjį operos vakarą ramia širdimi atleidau. Labai džiugu, kad orkestras taip auga: įveikęs Rožės kavalieriaus
Flora – Ieva Juozapaitytė, Alfredas – Merūnas Vitulskis
