R A M P O S
Š V I E S O J E
20
2 O 2 1
/
4
kitų darbų kontekste. M. Rimeikio kūrinys prasideda tyla ir po jos pasigirstančia vieniša fagoto melodija – tai lietuvių liaudies dainos Tu mano seserėle interpretacija. Scenoje pamatome dvi solistes (Julija Stankevičiūtė ir G. Mkrtchyan), kurios primena dvi jaunas laputes. Žaismingais judesiais, veidrodiniu principu viena kitą mėgdžiodamos, jos prisijaukina žiūrovus ir padeda įeiti į spektaklio ritmą. Net prisijungęs kordebaletas neleido pamiršti, kad šios dvi merginos yra absoliučios spektaklio lyderės. Vis prisidėdamos prie bendros šokėjų masės ir vėl iš jos išnirdamos, solistės meistriškai kontroliavo veiksmą scenoje. Būtų galima sakyti, kad šokėjas išskyrė jų skleidžiama aura: branda, mąslumas ir jautrumas aplinkai buvo vos pastebimi, bet juntami požymiai, kurie leido pasąmoningai išskirti merginas iš kitų šokėjų būrio, o į siužetą pasigilinusiems žiūrovams sufleravo, jog tai jos, iš viso būrio išskirtosios merginos. Kaip ir pirmajame vakaro spektaklyje, kordebaletas čia labai svarbus. Mano nuomone, nieko nėra įspūdingiau kaip techniškai atliktos masinės scenos, o šiame Šventajame pavasaryje tokių apstu. Pagrindinės solistės buvo panašios į dvi jaunas laputes, o kordebaletas labiau priminė laukinių gyvūnų bandą. Gaivališkai
laisvus judesius keitė staigus sąstingis (lyg kažką išgirdus ar slepiantis nuo pavojaus), dažnas žvalgymasis į dangų ir aplink esančių šokėjų pajautimas leido suvokti, kad vaizduojami veikėjai yra daug arčiau gamtos nei urbanistinio pasaulio. Šis žmogaus ir gamtos susitapatinimas yra svarbus giliau nagrinėjant spektaklio prasmę. Nors šokėjai savo judesiais priminė laukinius gyvūnus ar bent gamtoje gyvenančius žmones, jų kostiumai – dviejų dalių raudono atspalvio kostiumėliai (kostiumų dizainerė Elvita Brazdylytė) – aiškiai išsiskyrė tiek iš scenos fono, tiek iš daugiausia neutraliomis spalvomis vaizduojamo gamtos pasaulio. Ne iki galo žmonės, bet ir ne gyvūnai – šitaip žiūrovai išgyveno savotišką žmogaus ir gyvūno sankirtą, kurioje sunku nuslėpti tikrąsias žmogaus sąmonės vingrybes. Kaip ir originaliajame V. Nižinskio pastatyme, žmogaus žiaurumui čia atiteko pagrindinis vaidmuo – to reikalavo pati istorija. Kad ir kaip žiūrėtum, ritualinės apeigos, kurių pabaigoje paaukojamas žmogus, negali būti humaniškos. Kaip minėta, pagrindinių solisčių išskyrimą iš bendro būrio buvo galima justi nuo pirmų spektaklio minučių, nors vėliau tai kiek pasimiršo. Bet finalinėse scenose
