Viktorija Bargailienė. Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas dar vienas inkunabulas

NACIONALINĖJE BIBLIOTEKOJE IDENTIFIKUOTAS

DAR VIENAS INKUNABULAS

Mikalojaus Bloniečio veikalo pradžia ir kartu įrišto 1523 m. perrašyto Balthasaro de Portos teologinio veikalo pabaiga. Inkunabulas saugomas Nacionalinėje bibliotekoje

Viktorija Bargailienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

91. Nuo šio pavasario nurodomas toks skaičius, kai kalbama apie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde saugomus inkunabulus. Tvarkant XVI a. defektuotas knygas, buvo identifikuotas iki šiol neatpažintas 1490 m. Strasbūre (Prancūzija) išleistas veikalas. Tai – lenkų teologo, pamokslininko Mikalojaus Bloniečio (Mikołaj z Błonia, Nicolaus de Blony; prieš 1400–apie 1448) populiarus vadovėlis kunigams lotynų kalba Tractatus sacerdotalis de sacramentis, spausdintas Martino Flacho (m. 1539) spaustuvėje1 .

Knygos autorius Mikalojus Blonietis 1414 m. buvo įrašytas į Krokuvos akademijos studentų sąrašą. 1422 m. įgijęs kanonų teisės daktaro laipsnį, iki 1427 m. jis dėstė akademijoje, tuo pat metu dirbo Jogailos teismo raštinėje, buvo karališkasis kapelionas. Vėliau persikėlė į Poznanę, kur, karaliaus sekretoriui, Karūnos pakancleriui Stanisławui Ciołekui (1382–1437) tapus Poznanės vyskupu, ėjo vyskupo kapeliono pareigas. Būtent S. Ciołeko užsakymu parašė šį veikalą apie sakramentus Tractatus sacerdotalis de sacramentis. Leidinys buvo patvirtintas kapitulos ir skirtas dvasininkų reikmėms.

Šiame vadovėlyje, naudotame ir Lietuvoje, išdėstytas mokymas apie šv. Mišias, sakramentus, ekskomuniką, interdiktą. Jame gausu ir praktinių patarimų: pasauliečiai turi priimti šv. Komuniją tris kartus per metus – per Kalėdas, Velykas ir Sekmines, o pacifikalą bučiuoti per visas kitas šv. Mišias; vynas, seilės ir žmogaus šlapimas netinkami krikštijimui.

Pirmą kartą knyga išspausdinta 1475 m. Vroclave. Ji buvo labai populiari ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Plito nuorašais – Europos bibliotekose išlikę 47 rankraščiai, o per XV–XVI a. veikalas išleistas daugiau negu 40 kartų.

Nacionalinės bibliotekos inkunabului trūksta antraštinio ir kelių paskutinių lapų. Knygos pradžioje įrišti 29 rankraštiniai lapai, kurių daugumą sudaro nežinomo knygos savininko 1523 m. puošniai perrašytas XV a. vokiečių cistersų vienuolio Balthasaro de Portos teologinis veikalas Expositio canonis sacratissime misse. Inkunabule išlikę įrašai lotynų, lenkų kalbomis liudija, kad knyga turėjo nemažai savininkų. Paskutinis žinomas savininkas – Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija – XIX a. knygą perrišo pagal tuometinę madą: kietviršius apklijavo rudu marmuriniu popieriumi, o nugarėlę įrišo oda. Ant Nacionalinės bibliotekos turimo egzemplioriaus nugarėlės išlikusios dvi seminarijos bibliotekos lipdės su įrašytais buvusiais knygos eilės lentynoje numeriais, o pačioje knygoje – antspaudas ir seminarijos bibliotekos šifras.

Šis inkunabulas yra ankstyviausias iš visų Lietuvos bibliotekose saugomų Mikalojaus Bloniečio veikalų, taip pat leistų M. Flacho spaustuvėje. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi vėlesni – 1493 ir 1499 m. – vadovėlio leidimai, o Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje – 1496 ir 1499 m. laidos2 .

• Šiuo metu Nacionalinėje bibliotekoje saugomas 91 inkunabulas3, o iš viso

Lietuvos atminties institucijose – 521 inkunabulas. • Vienas įspūdingiausių Nacionalinės bibliotekos inkunabulų, išsiskiriančių iliustracijų gausa, yra vokiečių istoriko, gydytojo Hartmano Schedelio (1440–1514) „Kronikų knyga“ (Liber chronicarum. Nürnberg, 1493, R.XV:H.1) – pasaulio istorija nuo „pradžios“ iki XV a. pabaigos. Kitas paminėtinas inkunabulas – vokiečių humanisto Sebastiano Branto (1457 ar 1458–1521) satyra „Kvailių laivas“ (Stultifera navis. Basel, 1497, R.XV:C.10), išjuokianti visuomenės ydas. • Ankstyviausi Nacionalinės bibliotekos inkunabulai yra išleisti 1473 m.: prancūzų teologo, filosofo Jeano de Gersono (1363–1429) „Traktatas apie Magnificat4“ (Collectorium super Magnificat, Strasbourg, 1473, R.XV:D.13) su pirmąkart spaudos istorijoje išspausdintomis muzikos natomis ir prancūzų teologo Jacques’o

Legrand’o (apie 1365–1415) enciklopedinio pobūdžio įvairių Antikos rašytojų, poetų, oratorių raštų rinkinys „Sophologium“ (Basel, 1473, R.XV:D.17).

2 Žr. Feigelmanas, Nojus. Lietuvos inkunabulai. Vilnius: Vaga, 1975, Nr. 316, 317, 318, 319. 3 Inkunabulai – tai pirmosios spausdintinės knygos, išleistos iki 1500 m. gruodžio 31 d. 4 Magnificat – tai Švč. Mergelės Marijos giesmė iš Luko evangelijos (Lk 1, 47–55), kurios atskirų eilučių komentavimas ir sudaro J. de Gersono veikalo struktūrą. Žr. Stonytė,

Živilė. Muzikiniai inkunabulai Lietuvos bibliotekose. Knygotyra, 2012, Nr. 59, p. 16.