Iš kartos į kartą

„Shutterstock“

Atmintis, patirtys, įpročiai, perduodami iš kartos į kartą. Knygos, iš vienų savininko rankų keliaujančios į kitas. Žinios, vyresniųjų perduodamos jaunesniems ugdytiniams, draugams, vaikams. Ties visu tuo stabtelėjome šiame numeryje – tikimės, kad straipsniuose aprašomi tam tikri daiktai, įvykiai, perteikiami vaizdai, ženklai paskatins pasidomėti, pamąstyti ir prisiminti.

Negali nekelti susižavėjimo senųjų knygų ilgaamžiškumas, kaip jos ir po kelių šimtų metų primena apie save patekdamos... tarp XXI a. naujienų. Toks XV a. senukas – vadovėlis kunigams – „prisikėlė“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, gaudamas 91-ojo numerį. Arba naujųjų laikų knygos, pasklidusios po Šiaulių ir Telšių apskričių bibliotekas. Jose išsaugoti knygų nuosavybės ženklai gali papasakoti įvairių istorijų...

O kas bendra tarp bibliotekų ir archeologijos? Pavyzdžiui, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre archyvinė medžiaga ir archeologiniai radiniai iš senosios Mekų tėviškės aplinkos Semeniškiuose suteikė galimybę papildyti žinias apie Mekų giminės gyvenimą ir jos kilmę.

Kaip svarbu savo veikla nuosekliai tyrinėti su kraštu susijusį palikimą, įrodo rašytojo ir vertėjo Rimanto P. Vanago darbai, tyrinėjamos Anykščių krašto istorijos, ypač susijusios su Holokaustu. Rašytojo knygose rasime tai, ko neužrašė kiti, ko nežinojome ir galbūt nė negalėjome žinoti, nes ta informacija glūdėjo giliai archyvuose ar kraštiečių prisiminimuose. „Aš rūpestingai saugau savo vaikystės nuotrupas, iš tėvų paveldėtus žodžius ir daiktus, o pirmiausia – pasitikėjimą vienų kitais, – yra sakęs rašytojas. – <...> Todėl žinau <...> privalau užrašyti tai, ko niekas kitas už mane neužrašys.“

Naują „kvėpavimą“ kraštotyrinei veiklai stengiasi suteikti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos specialistai. Surengdama mokslinępraktinę konferenciją, biblioteka skatino diskutuoti apie kraštotyros veiklos modernizavimo poreikį, kad negalėtume pasakyti: „kraštotyra yra pati sau, o šios veiklos dalyviai ir jos rezultatų vartotojai – patys sau arba jų tiesiog nėra.“

Kaip perduoti turimas žinias, patirtį jaunesniajai kartai, darant tai neįkyriai, patraukliai, tarsi nepastebimai? Ir dar moderniai! Tokiu bandymu galima vadinti Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento įgyvendintą projektą „Pokalbiai apie literatūrines patirtis“, kai tikslinė auditorija pamažu paverčiama bendraautore.