#GYVASŽODIS
KAI VILTIS STIPRESNĖ UŽ BAIMĘ Tomis lemtingomis dienomis keliai, vedantys link parlamento, buvo atitverti betoniniais blokais. Viliaus Jasinevičiaus nuotr.
Tą sausį prieš 30 metų lietuvių širdys plakė žymiai sparčiau, jose buvo sumišęs išgąstis, nerimas, nežinomybė, bet visa nustelbė vienas vienintelis laisvės troškimas. Ryžtas ginti laisvę buvo svarbiau už stingdančią baimę, svarbiau už sovietų tankus, svarbiau už gyvybę. To sausio dienas dažnas prisimena itin ryškiai: kas iš įvairių Lietuvos vietų skubėjo į Vilnių, kas tąnakt budėjo prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos ar kitų objektų, kas į nežinomybę išleido savo artimuosius ar su vaikais ant rankų liko laukti namuose. „Tarp knygų“ redakcija pamėgino surinkti Lietuvos bibliotekininkų atsiminimų apie Sausio 13-ąją. Dažnas abejojo, ar jo prisiminimai vertingi, įdomūs, juk jokio žygdarbio neatliko... Bet istorija susideda iš mažų dalelių. RAMUNĖ JARMALAVIČIŪTĖ Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aukštadvario filialo vyr. bibliotekininkė
Man regis, dalyvavusieji Sausio 13-osios įvykiuose patyrė trauminį šoką, kaip ir jaunuoliai, priversti kovoti Afganistane, kaip gydytojai, šiuo metu dirbantys karštosiose COVID-19 zonose. Gal dėl to ilgą laiką nesinorėjo apie tai kalbėti, juo labiau nesijaučiau padariusi ką nors ypatingo, apie ką reikėtų pasakoti. Taip, buvau prie televizijos bokšto, taip, lėkėme saugoti Aukščiausiosios Tarybos, prieš tai budėjome prie Televizijos ir radijo komiteto S. Konarskio gatvėje. Tai nebuvo labai apgalvotas, suplanuotas elgesys – tiesiog išgirsti per radiją kvietimą padėti ir leki. Paprasta atsakomybė, suvokimas, kad jeigu ne tu, tai kas? 1991 m. buvau ketvirto kurso Vilniaus universiteto tuomet Istorijos, vėliau – Komunikacijos fakulteto bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studentė. Sausis, sesijos metas, įtampa... Nulėkdavau (ir praleidusi paskaitas) į mitingus, mačiau, kaip auga barikados aplink parlamentą. Buvo justi, kad vyksta svarbūs dalykai. Tuomet nuomojausi kambarį Šeš-
kinėje. Buto šeimininkė Janina buvo mano draugė ir bendražygė. Su ja sekėme naujienas, važiavome „saugoti“ Televizijos ir radijo komiteto sausio 13-osios išvakarėse. Tos dienos naktį mus pažadino netoliese pravažiuojantys tankai ar tanketės. Kol susivokėme, jau buvo girdėti ir tolimi duslūs šūviai. Įsijungėme televizorių, žiūrėjome, kaip Eglė Bučelytė praneša, kas vyksta, kol vaizdas ekrane dingo. Apsirengę svarstėme, ką daryti. Lekiam! Išbėgome aš, draugė ir jos vaikinas link televizijos bokšto. Sustojo mašina, man rodos, baltas žiguliukas, sušokome į jį ir netrukus važiavome pro pakelėje stovinčių tankų sutraiškytų mašinų eilę. Jau supratome, kad bokštas užimtas, nieko padaryti negalime, bet turėjome kažką daryti. Bėgome link bokšto, kur vis dar aidėjo šūviai, šūksmai, tamsoje blaškėsi žmonės. Išgirdome, kad yra sužeistų, žuvusių. Su būriu žmonių apstojome tanką ratu, naiviai įsivaizduodami, kad neleisime jam pajudėti, kad per žmones jie nevažiuos. Šitas tuo metu nevažiavo. Skandavome „Lietuva“. Tas didelis tanko vamzdis, besisukiojantis virš galvų, leidžiami dūmai lyg ir nebaugino. Turbūt nesuvokėme, prieš kokią aklą jėgą stovime. Kažkas pasakė, kad reikėtų važiuoti prie 3
