SUKAKTYS

STEBINĘS IR TEBESTEBINANTIS MOKSLO UŽMOJAIS

Minint A. Schleicherio

200-ąsias gimimo metines

Kotryna Rekašiūtė

A. Schleicheris, 1868 m. (© skaitmenino Čekijos mokslų akademija)

Augustas Schleicheris (1821–1868) – žymiausias XIX a. indoeuropeistas, lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesorius. Šis vokiečių mokslininkas tyrinėjo indoeuropiečių kalbų kilmę ir istoriją, bandė atkurti indoeuropiečių prokalbę. Neabejotinai reikšmingi jo nuopelnai lietuvių kalbotyrai. Viename iš savo darbų, susijusių su baltistikos problemomis, Schleicheris teigė, jog yra pasiryžęs atsidėti lietuvių kalbos studijoms ir, jei reikės, joms skirti visą gyvenimą.

Tačiau į filologiją Augustas pasuko ne iškart. Paklusdamas tėvo valiai, Leipcigo universitete jis studijavo teologiją ir orientalistiką. Vis dėlto teologu netapo. Schleicherio interesai krypo į kalbotyros mokslą, jis susidomėjo ir studijavo sanskritą, persų ir semitų kalbas. Schleicherio tėvas, Meiningeno apskrities gydytojas, tokį sūnaus polinkį į filologiją vertino priešiškai. Būdamas praktiškas žmogus, Johannas Gottliebas Schleicheris manė, jog filologo specialybė nepelninga. Viename laiške jis rašė: „Filologas yra vargingas skarmalius... ir neapsimoka šioms studijoms leisti pinigų.“ (1)

Vis dėlto, persikėlęs į Bonos universitetą, Schleicheris atsidėjo klasikinės filologijos studijoms. Baigęs studijas ir spėjęs pagarsėti moksliniais darbais, Schleicheris 1850 m. buvo pakviestas į Prahos universitetą ir čia ėjo lyginamosios kalbotyros ir sanskrito profesoriaus pareigas. Universitete jis dėstė slavistikos, baltistikos, germanistikos dalykus, sanskritą ir kalbotyros teoriją.

KELIONĖ Į LIETUVĄ – IŠMOKTI KALBOS

Baltistika Schleicheris susidomėjo 1843–1846 m. studijuodamas Bonos universitete. Iš pradžių baltų kalbos jam buvo kaip pagalbinė priemonė studijuojant slavų kalbas ir nustatant jų vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Schleicheris rašė: „Lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kamieno kalbų ir būtent dėl to tokia svarbi ir vertinga giminingų kalbų, ypač artimiausių lietuvių kalbai slavų kalbų, aiškinimui.“ (4)

Lingvisto pažintis su gyvąja lietuvių kalba prasidėjo 1852 m. Intensyviai ėmęs mokytis lietuvių kalbos ir išsirūpinęs lėšų, tais pačiais metais jis leidosi į mokslinę kelionę po Rytų Prūsiją. Lankydamasis lietuvių gyventose vietovėse, jis mezgė kultūrinius ir literatūrinius ryšius su garsiais to meto mokslininkais lituanistais: Frydrichu Kuršaičiu (1806–1884), Georgu Heinrichu Ferdinandu Nesselmannu (1811–1881) ir kt.

Rytų Prūsijoje Schleicheris rinko tautosaką ir per nepilną pusmetį pramoko lietuvių kalbos. Moksli-

ninko teigimu, šnekamoji lietuvių kalba labai skiriasi nuo aprašytos gramatikose, o tarimas – sunkiai įveikiama užduotis. Jis rašė: „Neminint mano apmaudo, reikia pasakyti, kad šnekamoji lietuvių kalba labai skiriasi nuo aprašytosios gramatikose ir kad tik tokiu būdu aš galiu ją išmokti bei tapti vienintelis, kuris galėtų parašyti gramatiką. <...> Per keletą mėnesių jokiam mirtingajam nepavyktų išmokti tokios sudėtingos kalbos, o ypač mokantis tik iš knygų. <...> Tarimas labai sudėtingas, jei nemokėčiau slavų kalbų, būčiau nepajėgęs susidoroti su priebalsiniais garsais.“ (4) Didelio europinio miesto gyventojui lietuviško kaimo buitis atrodė vargana. Laiškuose bičiuliams Schleicheris guodėsi dėl prastų gyvenimo sąlygų, maisto ir tvarkos: „Visas Kakšių kaimas – namai vien šiaudiniais stogais. Mano kambaryje per supuvusių lentų tarpus matyti drėgna žemė – visame Kakšių kaime nėra nė vieno aukštesnio nei vieno aukšto namo – aš taip kenčiu nuo drėgmės. Koks čia maistas, galima įsivaizduoti, gėrimai – tik pienas ir vanduo, – beje, dar degtinė, kurios aš negaliu pakęsti. Sunku priprasti prie tiek nemalonių dalykų.“ (4)

Vis dėlto patirtus mokslininko vargus atpirko lietuvių kalbos skambumas ir žodingumas. Schleicheris rašė: „Didžiulis džiaugsmas girdėti gyvai vartojant nuostabias tos kalbos formas padėjo man lengvai pakelti minėtus nepriteklius; jaučiausi panašiai kaip tas uolus augalijos mylėtojas arba medžioklis, kuris pamiršta savo varginančias klajones po krūmokšnius ir pelkes, kai tik išvysta retą žolelę arba patiestą žvėrį.“ (4)

REIKŠMINGI NUOPELNAI LITUANISTIKAI

Rytų Prūsijos lietuvių tarmės pagrindu parengtoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ A. Schleicheris pirmą kartą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje taip plačiai ir sistemingai aprašė lietuvių kalbos struktūrą.

Grįžęs į Prahą, Schleicheris keletą metų rūpestingai tvarkė surinktą medžiagą. Subrandinęs savo darbo vaisius, 1856 m. jis parengė ir išleido pagrindinį savo lituanistinį veikalą – „Lietuvių kalbos vadovą“ (vok. Handbuch der litauischen Sprache). Leidinį sudarė dvi dalys: „Lietuvių kalbos gramatika“ (vok. Litauische Grammatik; 1856) bei „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ (vok. Litauisches Lesebuch und Glossar; 1857). Rytų Prūsijos lietuvių tarmės pagrindu parengtoje gramatikoje Schleicheris pirmą kartą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje taip plačiai, nuosekliai ir sistemingai aprašė lietuvių kalbos struktūrą. Tai buvo pirmoji kalbininko profesionalo parašyta lietuvių kalbos gramatika, padėjusi tvirtą pamatą tolesniems lietuvių kalbos tyrinėjimams. Joje ypatingas dėmesys buvo skirtas šaknies balsių kaitos klausimams, kurie baltų kalbų gramatikų istorijoje buvo nagrinėjami pirmą kartą. Atidos vertas faktas, kad Schleicherio parengtą „Lietuvių kalbos gramatiką“ 1870 m. savarankiškai išsivertė ir, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, ja naudojosi Antanas Baranauskas (1835–1902). Šį veikalą buvo gerai išstudijavę ir kiti žinomi lietuvių raštijos tyrėjai: broliai Antanas (1819–1880; perlaidotas 1990) ir Jonas (1815–1886) Juškos, Kazimieras Jaunius (1848–1908), Jonas Jablonskis (1860–1930), Kazimieras Būga Vyskupas Antanas Baranauskas, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, savarankiškai išsivertė A. Schleicherio gramatiką ir ja naudojosi. (1879–1924). Nuotraukoje – A. Baranauskas (pirmoje eilėje centre) su Kauno kunigų seminarijos dėstytojais ir auklėtiniais. Apie 1894 m. Publikuota portale „Epaveldas“, originalas saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje

Šio vokiečių kalbininko darbų svarbą mūsų raštijos darbuotojams liudija Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi Schleicherio leidiniai, priklausę J. Jablonskiui, A. Baranauskui, taip pat garsiam Lietuvos knygnešiui Matui Jonui Slančiauskui (1850–1924). Šiuos leidinius turėjo ir Seinų kunigų seminarijos (veikė 1826–1926 m.) alumnato biblioteka, Vilniaus mokslo bičiulių draugija (lenk. Towarzystwo Przyjaciol Nauk w Wilnie) (veikė 1907–1939 m.), jais prekiavo Seinų kunigų seminarijos knygynas. Schleicherio parengtas skaitinių vadovėlis laikytinas pirmąja lietuvių tautosakos chrestomatija. Jame su tiksliomis metrikomis pateikta lietuvių liaudies dainų, mįslių, priežodžių, pasakų ir kitokios tautosakinės medžiagos.

Lituanistikai Schleicheris nusipelnė parengęs ir pirmąjį mokslinį Kristijono Donelaičio (1714–1780) raštų leidimą, skirtą lyginamosios kalbotyros studijoms. Rengdamas darbą „Kristijonas Donelaitis. Lietuvių poezija“ (vok. Christian Donaleitis. Litauische Dichtungen; 1865), jis naudojosi pirminiais šaltiniais, konsultavosi su žinomais lietuvių raštijos darbuotojais (F. Kuršaičiu, Jurgiu Meškaičiu (1801–1876) ir kt.). Redaguodamas Donelaičio raštus, kalbininkas stengėsi juos palikti kiek galima autentiškesnius. Taip Schleicheris davė pradžią naujai Donelaičio raštų redagavimo tradicijai, išlikusiai iki mūsų dienų. Minėtais lituanistiniais darbais Schleicheris į tarptautinę kalbotyros discipliną įtraukė lietuvių kalbą.

POPULIARIŲ MOKSLO TEORIJŲ KŪRĖJAS

Schleicheris buvo didelės erudicijos ir plačių interesų mokslininkas, poliglotas – be vokiečių, mokėjo čekų, rusų, lenkų ir lietuvių kalbas. Mėgstamiausias jo rašytojas buvo Nikolajus Gogolis (1809–1852), kompozitorius – Ludwigas van Beethovenas (1770–1827). Greta lingvistinės literatūros jis aistringai domėjosi botanika, kaupė retus augalus, tyrinėjo įvairius jų fiziologijos reiškinius, kruopščiai studijavo botanikos literatūrą ir uoliai lankė kitų profesorių ir gamtininkų paskaitas. Neabejotina, jog didelę įtaką jam padarė Charleso Roberto Darwino (1809–1882) mokslo idėjos. Schleicheris buvo įsitikinęs, jog kalbos raida niekuo nesiskiria nuo augalų ir gyvūnų gyvenimo. Pasak jo, kalba, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, gimsta, auga ir pasenusi miršta. Vertindamas ją kaip gyvą organizmą, Schleicheris sukūrė kalbų medžio teoriją, siekė rekonstruoti indoeuropiečių prokalbę – tai yra iš gyvų ir mirusių kalbų duomenų atkurti kalbą, kurią galėjo vartoti indoeuropiečių protėviai. Indoeuropiečių prokalbė jam atrodė toks natūralus dalykas, jog, ją atkūręs, šia prokalbe parašė rišlų tekstą – pasakėčią apie arklį ir avį.

Intensyviai dirbdamas mokslinį darbą, Schleicheris paliko daug lingvistikai reikšmingų veikalų. Jo idėjos teoriniais kalbos mokslo klausimais stebino amžininkus ir buvo itin populiarios XIX a. Europoje. Schleicherio leidiniai buvo išversti į daugelį užsienio kalbų. Tokie profesoriaus veikalai kaip „Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas“ (vok. Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen), kuriame jis susistemino bei apibendrino gausią indoeuropiečių kalbų tyrinėjimo medžiagą, ar pirmoji mokslinė „Lietuvių kalbos gramatika“, turėjo epochinės reikšmės visai indoeuropeistikai ir yra laikomi šios kalbotyros šakos XIX a. vidurio viršūne.

Lieka tik apgailestauti, jog dėl ankstyvos mirties Schleicheris nespėjo įgyvendinti visų planuotų mokslinių sumanymų. Praėjus 200 metų nuo kalbininko gimimo, vis dar nepaliaujame stebėtis jo moksliniu produktyvumu, užmojais ir darbais, padariusiais įtaką visai indoeuropeistikos istorijai.

LITERATŪRA

1. Drotvinas, Vincentas. Augustas Šleicheris lituanistas. Vilnius: Mokslas, 1979. 2. Sabaliauskas, Algirdas. Žodžiai atgyja. Vilnius: Vaga, 1967. 3. Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas / sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta

Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, t. 1. 4. Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas / sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta

Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014, t. 2. Vertindamas kalbą kaip gyvą organizmą, A. Schleicheris sukūrė kalbų medžio teoriją, įvedė ją į kalbotyrą.