PROJEKTAI

PENKIOS KŪRYBINGUMO

Dalia Cidzikaitė, Silvija Stankevičiūtė

PAMOKOS

Viena iš kūrybinio rašymo kursų dalyviams tekusių užduočių – atsitiktiniame portrete vaizduojamą asmenį paversti veikėju: sugalvoti jam vardą, priskirti charakterio savybes, aprašyti jo gyvenimą.

2020 m. rudenį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykę kūrybinio rašymo kursai jaunimui pranoko mūsų, kaip organizatorių, lūkesčius, nustebino ir privertė į kūrybingumą bei jo ugdymą mokykloje pažvelgti kitaip. Projekte „Kūrybinio rašymo kursai jaunimui bibliotekoje“ dalyvavo daugiau kaip septynios dešimtys Vilniaus miesto ir krašto 9–11 klasių moksleivių, rašymo kursus vedė populiarūs šių dienų Lietuvos rašytojai, o apmąstyti įgytas žinias, pažvelgti plačiau moksleiviams leido susitikimai su ekspresyviosios poezijos (slemo), dainuojamosios poezijos, fotografijos, kino, komiksų kūrėjais, kurie padėjo suvokti literatūros ryšį su kitomis meno sritimis.

Pasak rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės, kūrybingumas nėra vien tik galėjimas ar mokėjimas parašyti gerą rašinėlį. Visi žmonės turi kūrybingumo ugnelę, kuri pasireiškia kasdien pačiomis įvairiausiomis formomis: rengiantis, dažantis, bendraujant, juokaujant. Rašymas – tik viena iš daugelio formų, galintis būti arba nebūti žmoguje. Tokia filosofija vadovavosi visi penki Nacionalinės bibliotekos organizuotuose kursuose dėstę rašytojai: jau minėtoji L. S. Černiauskaitė, Ilona Ežerinytė, Sigitas Parulskis, Mindaugas Nastaravičius ir Marius Burokas.

Ilona Ežerinytė: „Rašymui svarbu trys dalykai: pastabumas, vaizduotė, originalumas“

Paaugliams ir jaunimui literatūrą kurianti, 30 metų pedagoginę patirtį sukaupusi rašytoja I. Ežerinytė išlaisvinti kūrybingumą kvietė įsitraukiant į žaidimus, atliekant įvairias praktines užduotis, skatindama mąstyti nestandartiškai, atsisakant klišių. Rašytoja jaunuolius ragino klausti, diskutuoti, prieštarauti, megzti dialogą, kuris padėtų pažinti kalbą, žodį, plėsti savo pasaulio ribas. I. Ežerinytė teigia, kad gerai knygai parašyti svarbiausia yra vienas dalykas – gera istorija. Tačiau kokia istorija yra gera? Remdamasi literatūros tyrinėtojų mintimis, I. Ežerinytė teigia, kad istorija turi priversti skaitytoją verkti, juoktis ir laukti. Jei bus šie trys elementai, knyga bus sėkminga.

Siekiant sukurti gerą istoriją, pasak I. Ežerinytės, būtinas pastabumas ir vaizduotė. „Reikia atkreipti dėmesį į tai, ko nepastebi kiti“, – patirtimi dalijasi rašytoja. Istorijų kupinas kiekvieno gyvenimas, tereikia jas

tinkamai užfiksuoti: pastebėti smulkmenas, tarkim, pamatyti ant spalvingos sienos ropojantį vabalėlį, atkreipti dėmesį į išskirtines žmogaus stiliaus detales, kalbos manierą, negirdėtas Rašytoja I. Ežerinytė ragina mąstyti nestandartiškai, atsisakant klišių, o rašymą frazes. Tokią informapraktikuoti nuolat, nelaukiant, kol mūza nusileis ant peties. nuotraukos Sevilės Charsikos ciją ji pataria kaupti ir vėliau panaudoti savo kuriamose istorijose. I. Ežerinytė rašytoją prilygina kasdienybės šiukšlelių rinkėjui. Ji ragina turėti dėžutę, į kurią būtų sumetamos įdomios išgirstos ar kilusios mintys, klausimai. Autorė nepataria rašyti apie dalykus, kurie nėra pažįstami ir yra svetimi. „Sena tiesa: visi viską rašo iš gyvenimo“, – sako I. Ežerinytė ir siūlo „nusirašyti“ istoriją iš gyvenimo ją modifikuojant. Svarbu rašyti taip, kad kitiems nekiltų abejonių. Rašytoja taip pat ragina nebijoti gyvenime kylančių problemų, sunkumų ir tai panaudoti literatūroje. Su sunkumais susiduriantis veikėjas, juos įveikdamas, auga ir mokosi. Rašytoja pabrėžia skaitymo reikšmę: svarbu ne tik skaityti, bet ir mokėti skaityti. „Iš knygų, jei nori būti rašytojas, reikia mokytis“, – sako rašytoja. Reikia žiūrėti, kaip knyga buvo parašyta, kokia kalba joje vartojama. Skaityti būtina analizuojant. I. Ežerinytė pataria rašymą praktikuoti nuolat, nelaukiant, kol mūza nusileis ant peties. Net tomis dienomis, kai, atrodo, „nesirašo“, reikia rašyti viską, kas užeina ant liežuvio galo. Po kelių dienų perskaičius šį minčių kratinį, gali išryškėti du geri sakiniai, ir tai bus puikus rezultatas. I. Ežerinytės užduotys. Apie žmogaus kūrybingumą kalba daugybė dalykų. Vienas jų – meninės raiškos priemonės. Rašytoja įžvelgia grėsmę, kad tam tikros metaforos bei palyginimai tampa klišėmis. Pabodusios priemonės ne nustebins, o gal net nuvils skaitytoją. I. Ežerinytei paprašius užbaigti jos pradėtą palyginimą „baltas kaip...“ pirmu į galvą šovusiu žodžiu, nenuostabu, kad dažnas rašė „baltas kaip sniegas“ ar „baltas kaip popieriaus lapas“. Kita užduotimi ji prašė baigti palyginimą tokiu žodžiu ar žodžiais, kurių nesugalvotų niekas kitas. Taip gimė palyginimai „juodas kaip kunigo sutana“, „raudonas kaip gesintuvas“, „liūdnas kaip saulė, netekusi mėnulio“, „liūdnas kaip gyvenimas, kai baigiasi cukrus arbatai“. Dar vienas I. Ežerinytės pasiūlytas pratimas – ištraukus atsitiktinę žmogaus iš žurnalo nuotrauką, sukurti jo istoriją, papasakoti apie to asmens gyvenimą, suteikti jam tam tikrų savybių, bruožų, aprašyti biografijos detales. Kuriamoje istorijoje svarbu veiksmo vieta. Rašytoja atkreipė dėmesį, kad kai kurios vietos tampa tarsi neatsiejamos nuo standartinių veikėjų. Pavyzdžiui, rūsyje paprastai gyvena piktas, pamirštas veikėjas. Kursų dalyviai sulaukė užduoties aprašyti, koks veiksmas galėtų vykti virtuvinėje spintelėje. Taip spintelėse apsigyveno kalbantys puodeliai, tarakonai, o žmonės virtuvėje patyrė neįtikėtinų nuotykių. Dar viena nestereotipiškai mąstyti skatinanti užduotis – nurodyti kuo daugiau tam tikros formos, pavyzdžiui, trikampio, daiktų. Trikampio asociacijai vaikai pasiūlė muzikos instrumentą, kalną, nosį, ledų kūgelį, eglutę, trikampį sumuštinį, Bermudų trikampį, meilės trikampį. Susitikimo su I. Ežerinyte vaizdo įrašą galima žiūrėti Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanale adresu: www.youtube.com/watch?v=_ sWFLLvTxSQ&feature=youtu.be.

Laura Sintija Černiauskaitė: „Rašymas – tai buvimas savimi ir mokėjimas žaisti“

Dvidešimtiems metų rašymo patirtį turinti rašytoja pabrėžia skaitymo svarbą ir naudą ugdant žmogaus kūrybingumą. Pasak L. S. Černiauskaitės, jeigu žmogus mėgina rašyti, jis privalo skaityti, nesvarbu, kokia kalba. Potraukį skaityti ji lygina su savotiška liga ar net priklausomybe, kuri tiesiogiai prisideda prie kūrybingumo. Svarbu ir mokėjimas skaityti. Rašytoja įsitikinusi, kad iš pirmo žvilgsnio neįdomios knygos gali pasirodyti įdomios, ypač jei turime gerą palydėtoją – mokytoją, dėstytoją. „Skaityti reikia išmokti, – moksleiviams akcentavo L. S. Černiauskaitė. – Ne raides. Sumažėti taip, kad galėtum žengti į kito kūrinį ir tiesiog jame pagyventi.“ Rašymas, pasak jos, yra kažkas panašaus, tik rašydami patys sukuriame tą pasaulį.

L. S. Černiauskaitė pabrėžė ir gimtosios kalbos mokėjimą. Žmogui įvaldžius savo gimtąją kalbą, ji tampa tuo, kuo muzikantui yra instrumentas: jis groja juo, negalvodamas, kurį klavišą ir kaip nuspausti. Ne mažiau svarbūs kūrybiniame procese, rašytojos nuomone, yra vidinė laisvė, atvirumas, buvimas savimi ir mokėjimas žaisti. Žaisti L. S. Černiauskaitė pakvietė ir savo kūrybinio rašymo pamokoje. „Jei ką nors ir sužinosite naujo, tai apie save pačius, – pažadėjo ji, – nes kūrybinis procesas yra susijęs su mumis pačiais, su mūsų psichologija, sąmone, siela. Tai labai įdomi kelionė.“

L. S. Černiauskaitės užduotys. Gavę užduotį „Pasąmonės srautas“, moksleiviai per minutę ar kiek ilgiau turėjo užrašyti kuo daugiau žodžių. Vienintelė sąlyga – negalvoti arba galvoti kuo mažiau, atsipalaiduoti, išdrįsti rašyti tarsi iš nieko, o iš tikrųjų – iš to, kas slypi viduje. Tuomet L. S. Černiauskaitė paprašė dalyvių iš užrašytų žodžių (nebūtinai visų) sukurti tekstą. Šį pratimą rašytoja siūlo atlikti tiems, kurie rašo ar ketina rašyti ateityje.

Dar vienas pratimas: prisiminti brangų ar svarbų daiktą iš dabarties arba praeities ir jį aprašyti. Svarbi

Pasak L. S. Černiauskaitės, kūrybinis procesas yra susijęs su mumis pačiais, mūsų psichologija, sąmone, siela, rašydamas žmogus gali patirti labai įdomią kelionę.

sąlyga: kad jis egzistuotų arba būtų egzistavęs. L. S. Černiauskaitė paragino moksleivius, aprašant jiems svarbų daiktą, prisiminti jo detales, apmąstyti, ką jis reiškia, kokių minčių, emocijų sukelia. Kitaip tariant, nustatyti savo santykį su daiktu ir po to sukurti jį iš naujo – žodžiais, popieriuje ir taip tarsi suteikti jam naują gyvenimą. „Užmirškite visas klišes, banalius palyginimus, čia svarbiausia – autentiškas veiksmas, – kvietė rašytoja. – Nemėgdžiokite, neplagijuokite, nors tai šiais laikais ir labai sunku padaryti.“

Visą susitikimą su L. S. Černiauskaite rasite Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanale: www.youtube.com/ watch?v=W07fc1CF5wI&feature=youtu.be.

Marius Burokas: „Eilėraštis arba kelia klausimus, arba pats yra klausimas“

Poeto ir vertėjo Mariaus Buroko užsiėmimuose, kurie dėl šalyje paskelbto karantino vyko virtualiojoje erdvėje, moksleiviai skaitė, analizavo ir kalbėjo apie poeziją. M. Buroko teigimu, kalbant apie lietuvių poeziją, išryškėja paradoksas – neatitiktis tarp to, kas pateikiama mokykloje, ir to, kas šiuo metu kuriama. Mokyklose skaitomi eilėraščiai yra romantizuotos eilės apie gamtą, patriotizmą, nors 80 proc. šiuolaikinių eilėraščių yra visai ne tokie. Visų pirma jie yra nerimuoti, dauguma – be skyrybos ženklų, rašomi mažosiomis raidėmis ir pan. Juose svarbiausias vaidmuo tenka pasakojimui. „Šiuolaikinis eilėraštis turi pasakoti istoriją, – sako poetas. – Net siurrealistinis ar eksperimentinis eilėraštis turi turėti kokį nors siužetą, iš kurio galima ištraukti istoriją ar sau svarbių dalykų.“ Kaip šiuolaikinio eilėraščio pavyzdį M. Burokas dalyviams perskaitė Benedikto Januševičiaus eilėraštį „Vakarėlis“, kurį jis rekomenduoja netgi ne skaityti, o klausytis.

Kalbėdamas apie eilėraščių vertinimą, M. Burokas sakė, jog jis nėra linkęs jų skirstyti pagal kokius nors kriterijus. Jam eilėraštis yra arba geras, arba blogas. Ilgas jis ar trumpas – tai antraeiliai dalykai, svarbiausia, kad eilėraštis „kažką užkabintų“. „Eilėraštis nėra skirtas atsakyti į klausimus, – įsitikinęs poetas. – Jis arba kelia klausimus, arba pats yra klausimas.“

M. Burokas pasakojo ir apie šiuolaikinio eilėraščio struktūrą. Pagrindinis eilėraščio vienetas yra eilutė, kuri skiriasi nuo paprasto sakinio: ji nebūtinai baigiasi tašku, šokinėja, yra pakankamai lanksti. Kartais eilutė, tiksliau susiję žodžiai ar sakinys, perkeliama (eilėdaroje tai vadinama anžambemanu), kad išryškėtų tam tikros eilėraščio prasmės. Kitas eilėraščio vienetas – posmas – svarbus pabrėžiant pasakojimo ritmą. Prasmingi eilėraštyje ir tarpai tarp posmų. Pasak M. Buroko, šiuolaikinėje poezijoje svarbu, kaip eilės atrodo popieriuje, nes tai, kas nepasakyta, tuštuma ir pauzės yra ne mažiau reikšminga nei patys žodžiai.

M. Buroko užduotys. Kūrėjas įsitikinęs, kad, norint išsiaiškinti, kokia poezija, koks poetas patinka, reikia perskaityti nemažai eilių. Todėl prieš pirmąjį susitikimą moksleiviai gavo užduotį pasirinkti mėgstamiausią eilėraštį. Į užsiėmime garsiai perskaitytą kiekvieno moksleivio eilėraštį M. Burokas atsakė lietuvių poeto: Daivos Čepauskaitės, Antano A. Jonyno, Nojaus Saulyčio, Gretos Ambrazaitės, Ernesto Noreikos, hiphopo pasaulyje žinomo Beetos vardu, Rimvydo Stankevičiaus, Manto Balakausko, Ievos Toleikytės – eilėmis.

Antrajam susitikimui moksleiviai turėjo sukurti po eilėraštį.

Kaip jiems sekėsi, galima išgirsti Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanale adresu: www.youtube.com/ watch?v=V9YppPIRtgI&feature=youtu.be.

Virtualiai vykusiuose susitikimuose su poetu ir vertėju M. Buroku moksleiviai, perskaitę savo eilėraštį, galėjo išgirsti ir jo vertinimą.

Sigitas Parulskis: būtina kliūtis, su kuria susidurtų veikėjas

Rašytojas, eseistas Sigitas Parulskis moksleivių dėmesį atkreipė į, jo nuomone, bene svarbiausią geros istorijos elementą – vienokią ar kitokią kliūtį, su kuria susiduria grožinio kūrinio veikėjas ar veikėjai. Ir iš karto pasiūlė jiems užduočių.

S. Parulskio užduotys. Gavę pirmą užduotį, moksleiviai turėjo atsakyti į septynis klausimus: 1) apie ką galima rašyti istoriją arba kieno istoriją pasakoju? 2) ko veikėjas nori? 3) kas padės jam gauti tai, ko jis nori? 4) kas trukdys pasiekti tai, ko jis nori? 5) kas nutiks gero? 6) kas nutiks blogo? 7) kuo visa tai baigsis; ar veikėjas pasieks tai, ko norėjo? Tuomet S. Parulskis kvietė kursų dalyvius sukonkretinti užduoties medžiagą, prašydamas šalia noro, kliūties ir būdo, kaip ją įveikti, sugalvoti veikėjo amžių, jo profesiją.

Kitoje užduotyje, pavadintoje „O ką, jeigu?..“, moksleiviai turėjo sugalvoti vieną ypatingą savo veikėjo savybę. Pavyzdžiui, „O ką, jeigu mano veikėjas ne vaikšto, o šuoliuoja?“ arba „O ką, jeigu mano veikėjas kalbėdamas pučia burbulus?“ ir pan.

Vienoje lapo pusėje užrašę keletą abstrakčių, o kitoje – keletą konkrečių daiktavardžių, moksleiviai taip pat mokėsi kurti nestereotipines metaforas, pvz., „meilė yra (kaip) svarstyklės“ arba „sąžinė yra (kaip) plaktukas“.

Mindaugas Nastaravičius: „Rašymas – tai galimybė, o ne būtinybė“

Rašytojo Mindaugo Nastaravičiaus patirtis įvairialypė. Kūrėjas teigia, kad gyvena iš rašymo plačiąja prasme: rašo originalias pjeses, kuria kino scenarijus, poeziją. Jo kasdienybę lydi knygų skaitymas. Pažintį su kursų dalyviais M. Nastaravičius pradėjo nuo svarstymų apie kalbą: kokį vaidmenį ji atlieka kiekvieno iš mūsų gyvenime? Rašytojas teigia, kad kalba yra tam tikra mūsų stokos išraiška: „Kai vieni kitiems norime pasakyti, kaip jaučiamės, tada ir imame kalbėti. Tai, ko nesugebame įvardyti, mums ir neegzistuoja.“ Pasak M. Nastaravičiaus, literatūra padeda išplėsti savo paties galimybių lauką, pasaulio ribas. Rašančio žmogaus sporto salė yra jo knygų lentyna, bet jos nereikia kilnoti fizine prasme. Reikia stengtis kasdien skaityti knygas ir ieškoti jose ko nors naujo, atkreipti dėmesį į žodyną, patirtis.

M. Nastaravičius pataria į rašymą žvelgti ne kaip į priverstinį rašto darbų ir rašinėlių kūrimą. Jis pats pripažįsta rašymą vertinantis ne kaip būtinybę, bet kaip galimybę. Rašytojo teigimu, rašymas, sakinio konstravimas pirmiausia yra santykis su pačiu savimi. Tai – atsakymų į tam tikrus klausimus ieškojimas, savo jausmų išsakymas. Iš mirties baimės, savo laikinumo suvokimo ir nelaimingos meilės, pasak rašytojo, gimsta geriausi kūriniai.

M. Nastaravičiaus užduotys. Pirma užduotimi rašytojas kvietė į kasdienius dalykus, apie kuriuos dažnai kalbama paprastai, nevartojant sinonimų, pažvelgti kitaip. Žmonės dažnai sako, kad oras yra geras arba blogas. Rašytojas ragino moksleivius sugalvoti po dešimt ar daugiau žodžių orui apibūdinti ir pamėginti išplėsti savo žodyno ribas. Taip oras įgavo ir žmogiškų savybių: tapo ne tik „šaltas“, „niūrus“, bet ir „kupinas širdgėlos“, „verksmingas“.

Kita užduotis. M. Nastaravičius kvietė neprisirišti prie kieno nors sukurtų pasakojimų, iš anksto nustatytų ribų, kurti savo istoriją, išlaisvinti vaizduotę. Kursų dalyviams jis pademonstravo begarsį vaizdo įrašą, prašydamas matomam siužetui sukurti istoriją. Rašytojas siūlė pasvarstyti, koks istorinis laikotarpis atsispindi įraše, kaip elgiasi žmonės, kas juos sieja, kokios emocijos lydi. Lektorius žadėjo, jog, atlikus užduotį, bus galima pasiklausyti įraše girdimo pasakojimo. Kaip visi liko nustebę, kai sužinojo, kad rodytas siužetas buvo estų kompozitoriaus Arvo Pärto muzikinio kūrinio vaizdo klipas, kurį lydi nuostabi muzika, o ne pasakotojo balsas! Muzikos kūrinys, kaip ir vaizdas, leidžia klausytojui kurti istoriją. Kiekvienas, remdamasis savo patirtimi, asociacijomis, kurias kelia vaizdas, muzika, yra laisvas sukurti unikalų pasakojimą.

M. Nastaravičius kvietė perskaityti žinomos rašytojos kūrinio ištrauką ir pabandyti sukurti tokios pačios stilistikos logišką pasakojimo tąsą. Taip pat įsivaizduoti kūrinyje skaitytą veikėją ir dialogą su juo: pabandyti jį prakalbinti, sužinoti jo gyvenimo istoriją, įsijausti į veiksmo laiką, vietą, konkrečią situaciją, taip sukuriant savo istoriją.

„Klaidas ištaisysiu, bandysiu rašyti kitaip“

Nacionalinėje bibliotekoje vykusiuose kūrybinio rašymo kursuose dalyvavo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos, Vilniaus rajono Paberžės gimnazijos, Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazijos, Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos ir Vilniaus „Lietuvių namų“ mokyklos moksleiviai. Taip pat jie susitiko su kitų meno sričių menininkais: slemo kūrėju Žygimantu Kudirka, rašytoju ir fotografu Ričardu Šileika, komiksų kūrėja Migle Anušauskaite, aktoriumi, režisieriumi ir bardu Gediminu Storpirščiu ir kino režisiere Giedre Beinoriūte. Penkis iš dešimties projekto susitikimų galima peržiūrėti Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanale: www.youtube.com/playlist?list=PLZHTxpVgsgcP_ yi61OXSf5um7XgvDB2CB.

Rašytojas M. Nastaravičius teigė, kad rašymas yra santykis su pačiu savimi, atsakymų į tam tikrus klausimus ieškojimas, savo jausmų išsakymas. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Po kursų keletas dalyvių pasidalijo savo įspūdžiais, mintimis. Štai keletas jų:

Daug ką sužinojau. Supratau daug dalykų. Pavyzdžiui, kad jokiam kūrėjui su pačiu savimi nėra nuobodu.

Labai laisvai jaučiausi, nors man tai būna labai retai. Džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. Labai norėčiau dar kartą atvažiuoti.

Labiausiai patiko tai, kad atėjo noras kažką parašyti. Supratau, kad aš galiu tai daryti ir kad tai nėra taip sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Supratau, kad ėjau gera linkme. Žinau, kur klydau ir ką dariau blogai. Klaidas ištaisysiu, bandysiu rašyti kitaip <...>. Gavau įkvėpimo ir motyvacijos.

Supratau, kad rašyti galima viską, netgi nesąmones.

Supratau, kad rašytojo darbas sunkus ir man nelabai tinka.