2021 01

Sausis | 2021

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Ūla Kabailaitė. Laisva gyventi – laisva rinktis 1 Kai viltis stipresnė už baimę. Ramunės Jarmalavičiūtės, Jūratės Remeikienės, Rasos Bubėnaitės, Vytauto Kondracko, Gražinos Dunauskienės prisiminimai 3 Atmintis gyva. „Tarp knygų" ir Irenos Jocienės, Justinos Dailidėnaitės, Jūratės Genytės informacija 7 POKALBIS

Rimantas Mikaitis: „Biblioteka tampa ir socialiniu aspektu reikšminga vieta“ Kalbėjosi Jarda Paukštienė 8

3

PROJEKTAI

Dalia Cidzikaitė, Silvija Stankevičiūtė. Penkios kūrybingumo pamokos

10

TYRIMAI

Rimalda Kvietkauskienė. Apskričių ir miestų bibliotekų specialistai pageidauja psichologijos, o rajonų bibliotekų – darbo su vaikais žinių 14 NAUJI LEIDINIAI

Siekis įvertinti bibliotekos veiklą sovietmečiu. Parengė Daina Dailidonienė

20

TYRĖJUI ĮDOMU

Arvydas Pacevičius. Dovanų Vilniaus universitetui knyga (1820–1832 m.) – mokslinės komunikacijos tyrimų šaltinis

22

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

M. Valančiaus idėjų sklaida Kretingoje. Parengė Brigita Barkauskaitė ir Vaiva Markevičiūtė 25

31

SUKAKTYS

Kotryna Rekašiūtė. Stebinęs ir tebestebinantis mokslo užmojais: minint A. Schleicherio 200-ąsias gimimo metines

28

GEROJI PATIRTIS

Daiva Vilkickienė. Reveransas lietuviškam beržui

31

KRONIKA

Vaida Juselytė. Asmenybę atspindinti ir susimąstyti skatinanti instaliacija Kristina Jaskūnienė. Augindami kitą, augame ir patys

34 35

IN MEMORIAM

Netekome bibliofilo Vidmanto Staniulio [1950 05 13–2021 01 02] Šarūnas Šimkevičius. Kolekcininkas – apie kolekcininką Prof. dr. Osvaldui Janoniui [1948 11 25–2020 12 08] atminti Tokį jį prisiminsime Antanina Sitnikaitė [1929 04 14–2020 12 07]

36 37 38 38 39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

40

34 Viliaus Jasinevičiaus (3), Rimos Driskienės (31) ir Augustinos Miknevičiūtės (34) nuotraukos

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko sausį. Parengė Asta Stirbytė

43 REDAKCIJA

PIRMAME VIRŠELYJE

Minios pasiryžusių apginti Lietuvos laisvę žmonių virto galinga jėga. Prie parlamento, Vilnius, 1991 m. sausio 13 d. rytas. Nuotr. iš „Tarp knygų“ archyvo (spausdinta žurnale ir prieš 30 metų)

KETVIRTAME VIRŠELYJE

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. Paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ (1910) projektas. Eksponatas saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS 30 metų. Valstybės gyvenime, kaip pasakytų istorikas, tai visai nedidelis tarpsnis. Bet jis, ypač data, nuo kurios yra skaičiuojamas, lemtingas mūsų valstybei. 1991 m. sausio 13-oji tapo apgintos atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės diena, Laisvės gynėjų diena. Per tris dešimtmečius kai kurios sausio įvykių detalės jų liudytojų atmintyje gal kiek išbluko, bet pagrindinė emocija – ryžtas ir drąsa apginti atgautą valstybės laisvę – Lietuvos metraštyje ir toliau liks ta nenugalima tautos galios išraiška, perduodama iš kartos į kartą. Todėl kasmet sausį norisi prisiminti tas tautiečius bendram tikslui suvienijusias dienas, priminti jas sau, kai panyrame į smulkmenas ir linkstame „pamesti kelią dėl takelio“, ir pasakoti apie jas tiems, kurie gimė jau po tos lemtingos Lietuvai dienos.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka minint Sausio 13-osios 30-metį. Vygaudo Juozaičio nuotr.

LAISVA GYVENTI – LAISVA RINKTIS *

Šią vasarą, keliaudama po Lietuvą, apsilankiau Šakių vandentiekio bokšte. Virš jo prieš šešiasdešimt aštuonerius metus mano senelio brolis iškėlė Lietuvos vėliavą ir už tai buvo dvidešimt penkeriems metams ištremtas į Sibirą. Tarp atminimo lentelės teksto eilučių perskaičiau, kad laisvė – tai drąsa, pasiaukojimas ir begalinė meilė. * Skelbiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro kartu su partneriais organizuoto 10–12 klasių moksleivių eseistikos konkurso „Laisvės vaikai apie laisvę“ vienos iš 5 laureačių rašinį.

Gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje: nemačiau, kaip ji buvo pastatyta ant kojų ir išmoko žengti pirmuosius nepriklausomus žingsnius. Kai dar buvau vaikas, žodis „laisvė“ man kėlė paslaptingą žavesį. Apie laisvę kalbėjo rimti suaugusieji per televizorių, o kartais minia žmonių eidavo per miestą su vėliavomis ir visi atrodė linksmai nusiteikę. Laisvė man buvo žaidimas. Laisvė man atrodė tokia pat savaime suprantama, kaip ir įprotis ryte išsivalyti dantis. Man pasisekė. Nemačiau karo, 1

bado, represijų. Didžiausias laisvės suvaržymas mano gyvenime yra dėl pasaulinės pandemijos įvestas karantinas. Ir iki karantino supratau, kad laisvė yra vertybė, kad ją reikia saugoti, nes paprasčiau saugoti nei atsikovoti. Ir vis dėlto ne iki galo supratau, kad laisvė – ne grandioziniai mitingai, iškilmingos kalbos ar įspūdingos nuotraukos muziejuose ir istorijos vadovėliuose, o daug paprastesni, kasdieniški dalykai. Laisvė man siejasi su atsakomybe, todėl ir jos suvaržymai dėl gero tikslo neatrodo tokie baisūs. Be to, net praradę fizinę laisvę keliauti, aplankyti artimuosius, susitikti su draugais, mes neprarandame tikrosios – kūrybos ir saviraiškos laisvės. Suvaržyta fizinė laisvė leido man atrasti naujų galimybių. Visą karantiną rašiau dienoraštį. Kartais po žodžių junginį, kartais – po kelis puslapius per dieną parašydavau. Pirmuosiuose įrašuose svaigau dėl paankstintų pavasario atostogų. Aprašiau savo tapimą visaverčiu visateisiu žmogumi – pilnamete. Fiksavau, kiek grindjuosčių yra mano bute, kelintą valandą atsikėliau, kiek mašinų pravažiavo po langais. Po mėnesio griežto karantino ėmiau pastebėti smulkmenas, į kurias anksčiau neatkreipdavau dėmesio. Kelias, kuriuo anksčiau eidavau į mokyklą, nebeatrodė toks iki skausmo pažįstamas. Girdėjau medžiuose čiulbančių paukščių balsus, o ne savo vidinį monologą apie atsibodusias pamokas ar kartojamą tekstą, kurį tądien reikia pasakyti mokykloje dėl pažymio. Žiūrėjau į Neryje skęstančią saulę, kol akys pasruvo ašaromis. Parke lakstė šunys, kuriems nė motais, kad pasaulis turbūt niekada nebebus toks, koks buvo. Laisvė man – tai suprasti ir priimti save. Savęs ieškojimui, klaidoms bei saviraiškai per pavasario karantiną ir vasaros atostogas turėjau daug gražaus laiko. Neprisimenu, kad būčiau save pametusi, bet surasti vis vien sunku. Savęs ieškojimo keliu pradėjau eiti jau pradinėje mokykloje. Iš pradžių tame kelyje stovėjo pianinas. Priėjau, apžiūrėjau, net kelias daineles pagroti išmokau, bet nusprendžiau, jog tai – ne man. Nors buvau tik vienuolikos, kai pranešiau mamai, kad nebegrosiu pianinu, nes „nekenčiu muzikos“, mama leido man priimti turbūt pirmą rimtą savarankišką sprendimą. Po pianino manęs laukė teatras. Vaidinti buvo baisu, bet galvoti, ką gali suvaidinti kiti, patiko. Tada pajutau, kad kurti man patinka labiau nei atlikti tai, ką sukūrė kas nors kitas. Tačiau tai, ką dabar laikau pagrindine saviraiškos priemone – tekstų kūrimą, atradau ne kur kitur, o mokykloje. Septintoje klasėje už rašinėlį gavau prastą pažymį ir mokytoja leido jį perrašyti. Prisimenu, kaip aš stengiausi ir kaip džiaugiausi, kai gavau aukščiausią įvertinimą. Ne 2

įvertinimu džiaugiausi, o tuo, kad mano pastangos atsipirko. Pamažu mano santykis su tekstais iš prievartinio rašinėlių rašymo kito į absoliučios laisvės pajautimą. Esu laisva rašyti ką noriu. Neturiu įtikti nei mokytojams, nei tėvams, nei kokiems nors kritikams. Popierius atlaiko visas mintis, idėjas ir svajones. Esame daugiausia galimybių turinti kada nors gyvenusi karta. Visas pasaulis mums atviras, galime mokytis užsienio universitetuose, keliauti, bendrauti su skirtingų kultūrų žmonėmis. Visa ši laisvė ne visada mums į naudą. Sunku suprasti, kas mes esame ir ko norime. Mums suteikta laisvė būti kuo tik norime, tačiau atsakomybė tapti gerais žmonėmis lieka mūsų rankose. Kartų skirtumai tarp sovietinę priespaudą išgyvenusių tėvų ir laisvės vaikų irgi yra iššūkis. Mūsų tėvų karta ne visada į mus žiūri rimtai. Bet ar galima juos dėl to kaltinti? Iš žmonių, apgynusių Lietuvos laisvę, galime daug ko pasimokyti – susitelkimo, bendradarbiavimo, vienybės. Vasarą, kai karantino suvaržymai buvo atlaisvinti, kojos pačios nešė lauk iš namų. Per tris pavasario mėnesius suskaičiavau, kiek vonioje plytelių ir kiek varžtų prireikė stalčių rankenoms namuose priveržti. Norėjau pasivaikščioti kur nors toliau, ne tik iki virtuvės ar paupiu iki Vingio parko. Nusprendžiau, kad ši vasara – puiki proga pamatyti gimtąją šalį ir geriau ją pažinti. Nuvažiavau į Anykščius, nes labai įdomu buvo, ar tikrai tas Anykščių šilelis toks žavus, kokį jį aprašė Baranauskas. Kai vaikščiojau pažintiniu taku, mintyse skambėjo kažkada atmintinai išmoktos poemos eilutės: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. / Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia, / Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia.“ Ir tikrai – taip ramu ir gera miške. Upelio vandeniui nė motais, kad pasaulis pasikeitė per naktį, jis ir toliau čiurlena. Kai paneri į vandenį su kasdieniais drabužiais, tau irgi pasidaro viskas nė motais. Išsilaisvini iš kasdienybės pančių ir džiaugiesi, kad mama vaikystėje išmokė plaukti. Stoviu ant Baltijos jūros kranto. Besileidžianti saulė spigina į akis, žuvėdros ir kirai klykauja lyg maži vaikai. Bangos skalauja kojas ir į galvą ateina mintis: aš galiu perplaukti Baltijos jūrą, atsidurti Švedijoje ir pradėti naują gyvenimą. Ne todėl, kad esu nusikaltėlė ir man reikia pabėgti nuo teisingumo, o todėl, kad esu laisva. Esu laisva rinktis, kur, kaip, su kuo ir dėl ko gyvensiu. Ir dėl to esu dėkinga Laisvės gynėjams.

Ūla Kabailaitė Vilniaus Antakalnio gimnazija, 12 klasė Konkursui ruoštis padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ramutė Jablonskienė

#GYVASŽODIS

KAI VILTIS STIPRESNĖ UŽ BAIMĘ Tomis lemtingomis dienomis keliai, vedantys link parlamento, buvo atitverti betoniniais blokais. Viliaus Jasinevičiaus nuotr.

Tą sausį prieš 30 metų lietuvių širdys plakė žymiai sparčiau, jose buvo sumišęs išgąstis, nerimas, nežinomybė, bet visa nustelbė vienas vienintelis laisvės troškimas. Ryžtas ginti laisvę buvo svarbiau už stingdančią baimę, svarbiau už sovietų tankus, svarbiau už gyvybę. To sausio dienas dažnas prisimena itin ryškiai: kas iš įvairių Lietuvos vietų skubėjo į Vilnių, kas tąnakt budėjo prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos ar kitų objektų, kas į nežinomybę išleido savo artimuosius ar su vaikais ant rankų liko laukti namuose. „Tarp knygų“ redakcija pamėgino surinkti Lietuvos bibliotekininkų atsiminimų apie Sausio 13-ąją. Dažnas abejojo, ar jo prisiminimai vertingi, įdomūs, juk jokio žygdarbio neatliko... Bet istorija susideda iš mažų dalelių. RAMUNĖ JARMALAVIČIŪTĖ Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aukštadvario filialo vyr. bibliotekininkė

Man regis, dalyvavusieji Sausio 13-osios įvykiuose patyrė trauminį šoką, kaip ir jaunuoliai, priversti kovoti Afganistane, kaip gydytojai, šiuo metu dirbantys karštosiose COVID-19 zonose. Gal dėl to ilgą laiką nesinorėjo apie tai kalbėti, juo labiau nesijaučiau padariusi ką nors ypatingo, apie ką reikėtų pasakoti. Taip, buvau prie televizijos bokšto, taip, lėkėme saugoti Aukščiausiosios Tarybos, prieš tai budėjome prie Televizijos ir radijo komiteto S. Konarskio gatvėje. Tai nebuvo labai apgalvotas, suplanuotas elgesys – tiesiog išgirsti per radiją kvietimą padėti ir leki. Paprasta atsakomybė, suvokimas, kad jeigu ne tu, tai kas? 1991 m. buvau ketvirto kurso Vilniaus universiteto tuomet Istorijos, vėliau – Komunikacijos fakulteto bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos specialybės studentė. Sausis, sesijos metas, įtampa... Nulėkdavau (ir praleidusi paskaitas) į mitingus, mačiau, kaip auga barikados aplink parlamentą. Buvo justi, kad vyksta svarbūs dalykai. Tuomet nuomojausi kambarį Šeš-

kinėje. Buto šeimininkė Janina buvo mano draugė ir bendražygė. Su ja sekėme naujienas, važiavome „saugoti“ Televizijos ir radijo komiteto sausio 13-osios išvakarėse. Tos dienos naktį mus pažadino netoliese pravažiuojantys tankai ar tanketės. Kol susivokėme, jau buvo girdėti ir tolimi duslūs šūviai. Įsijungėme televizorių, žiūrėjome, kaip Eglė Bučelytė praneša, kas vyksta, kol vaizdas ekrane dingo. Apsirengę svarstėme, ką daryti. Lekiam! Išbėgome aš, draugė ir jos vaikinas link televizijos bokšto. Sustojo mašina, man rodos, baltas žiguliukas, sušokome į jį ir netrukus važiavome pro pakelėje stovinčių tankų sutraiškytų mašinų eilę. Jau supratome, kad bokštas užimtas, nieko padaryti negalime, bet turėjome kažką daryti. Bėgome link bokšto, kur vis dar aidėjo šūviai, šūksmai, tamsoje blaškėsi žmonės. Išgirdome, kad yra sužeistų, žuvusių. Su būriu žmonių apstojome tanką ratu, naiviai įsivaizduodami, kad neleisime jam pajudėti, kad per žmones jie nevažiuos. Šitas tuo metu nevažiavo. Skandavome „Lietuva“. Tas didelis tanko vamzdis, besisukiojantis virš galvų, leidžiami dūmai lyg ir nebaugino. Turbūt nesuvokėme, prieš kokią aklą jėgą stovime. Kažkas pasakė, kad reikėtų važiuoti prie 3

Minėdama Sausio 13-osios įvykių 30-metį, Trakų viešoji biblioteka iš kraštiečių atsiųstų nuotraukų įrengė instaliaciją „Atminties siena“. Trakų viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

parlamento, greičiausiai jis bus šturmuojamas, reikia ginti. Nepamenu, kaip ten atsidūriau, matyt, kažkas pavežė. Nereikėjo prašyti, visi buvo kaip broliai, savi. Iki ryto, gal 8 val., buvau prie Aukščiausiosios Tarybos. Kažkas vadovavo, skirstė, kur reikia daugiau žmonių, ten ir stovėjome. Įtempę klausą laukėme, ar neartėja tankų ir šarvuočių keliamas gaudesys. Buvo dainuojama, meldžiamasi, giedama. Išaušus minia praretėjo. Buvo kalbama, kad šią naktį jau nešturmuos. Išvažiavau namo ir aš. Paryčiui drėgnai pasnigo. Buvo jau šviesu, ir pamenu, kaip autobusų stotelėje buvo keista suvokti, kad žmonės kalbasi apie paprastus buitinius dalykus. Tarsi nieko nenutiko. Tą dieną išvažiavau į Trakų rajoną pas tėvus. Grįžau į Vilnių dieną, kai buvo laidojamos Sausio 13-osios aukos, skubėjau į Katedros aikštę žemyn per senamiestį, kad spėčiau atiduoti pagarbą žuvusiesiems. Prisiminimai kiek migloti ir padriki. Pareigos jausmas, vienybė ir jokios baimės – tai, ką tikrai prisimenu ir kas išliks širdyje visam laikui.

JŪRATĖ REMEIKIENĖ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyriausioji bib­lio­tekininkė

Nesitiki, kad praėjo jau 30 metų. Žinoma, prisiminimai po truputį blėsta, bet kai kas vis dar lieka atminty. Tomis sausio dienomis širdyje buvo labai neramu, tačiau to stengiausi neparodyti, nes dukra buvo tik pradinukė. Kiekvieną dieną ėjau į darbą ir artėdama prie bib­lio­tekos vis pagalvodavau, o kaipgi šiandien ji atrodo? Bib­lio­tekos darbo valandos tomis dienomis liko tokios pat. Tik buvo keista patirtis lipti ant palangių ir ant langų kryžmai klijuoti baltas popieriaus juostas. Tuo metu dirbau Katalogavimo skyriuje. Periodinių leidinių kambaryje įkūrėme virtuvėlę. Žmonės iš Šilutės ar Šilalės – tiksliai nepamenu – pripirko (o gal atsivežė) sviesto, dešrų, ir mes ryte, atėję į darbą, 4

pirmiausia ruošdavom sumuštinius, juos nešdavome prie laužų arba patys žmonės ateidavo. Labai daug organizuojant pusryčius prisidėjo Stasė Garšvaitė. O vyriškiai, rodos, ir dabar dar jaučiu, kvepėjo laužais. Tikri užsispyrę žemaičiai – žadėjo ir „galvas už laisvę padėti“. Labai įstrigo vaizdai, kai bib­lio­tekoje buvo organizuotas medicinos punktas. Ant stogo taip pat išskleidė didelę baltą vėliavą su raudonu kryžiumi. Manau, tikriausiai todėl, kad jei bombarduos iš oro, atrodytų, jog tai – ligoninė. Kur dabar yra Bendradarbystės erdvė, ten buvo skaitykla. Šalia jos gulėjo neštuvai ir sumesti brezentiniai

2002 m. gegužę prezidentas Valdas Adamkus Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanojo 33 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojus. Nuotraukoje – ir šiame numeryje spausdinamų prisiminimų autoriai: Jūratė Remeikienė (paskutinėje eilėje antra iš kairės), Rasa Bubėnaitė (trečioje eilėje pirma iš dešinės) ir Vytautas Kondrackas (paskutinėje eilėje ketvirtas iš kairės). Nuotraukos iš „Tarp knygų“ archyvo

medicinos krepšiai. Skaitykloje buvo įrengtas medicinos punktas. Pusseserės vyras Paulius domėjosi, kaip viskas atrodo bib­lio­tekoje. Mums einant pro vadinamąjį medicinos punktą, jis pastebėjo mano savijautą. Paulius užtikrintai pasakė: „Viskas bus gerai, nesijaudink.“ O koridorius kvepėjo medikamentais. Ilgą laiką, praeidama pro šalį, vis dar jausdavau vaistų kvapą. Bib­lio­tekos erdvėse prie vitražo stovėjo katalogų dėžutės, o pasieniais, ypač prie radiatorių, miegodavo savanoriai ar šiaip gynėjai. Taigi bib­lio­teka ir dieną, ir naktį buvo atvira. Po darbo vis nueidavau prie Seimo. Ilgai neužsibūdavau. Gyvenu netoli Lietuvos radijo ir televizijos. Buvo labai nejauku, kai naktį namuose už lango girdėjosi šūviai, karinių mašinų ūžesys. Labai norėjau bėgti prie radijo ir televizijos pastatų, bet vis susilaikydavau dėl mažametės dukros. Sėdėjau prie balkono tamsoje, girdėjau žmonių šūksnius, šūvius. Ir minčių buvo visokių. Bet niekada neapleido viltis. Ir dabar kaskart, kai artėja Laivės gynėjų diena, visu kūnu perbėga toks šiurpuliukas. Visi šie ir kiti vėlesni įvykiai – tai tarsi svajonių išsipildymas. Kad Lietuva atsilaikė, manau, lėmė didelis Lietuvos gyventojų noras, tikėjimas ir viltis, kad galėsime gyventi kitaip. Svarbiausia buvo neišduoti savo siekių.

Mąstydama apie ją, didžiuojuosi savo tauta: kai iškyla sunki akimirka, lietuviai susivienija ir suremia pečius. Jaučiuosi laiminga, kad esu lietuvė, gyvenu Lietuvoje. Manau, kad tada, prieš 30 metų, nors ir buvo pralieta kraujo, vis dėlto mums labai pasisekė...

VYTAUTAS KONDRACKAS Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Leidybos skyriaus spausdintinių dokumentų operatorius

Prie parlamento ir Nacionalinės bibliotekos nuolat traukė vilniečiai ir iš kitų miestų atvykę žmonės. O sušilti ir pailsėti jie galėdavo ant bibliotekos laiptų.

RASA BUBĖNAITĖ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Informacijos išteklių departamento Metaduomenų kūrimo skyriaus vyresnioji redaktorė

Tą lemtingą Sausio 13-ąją prieš 30 metų dirbau Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos tuometiniame Periodikos skyriuje. Buvo neramios dienos, žmonės vis rinkosi prie Seimo. Spaudė šaltis, tad daug kas užeidavo į bib­lio­teką. Mano kolegė Dalia Ostrauskienė ėmėsi virti arbatą, kad atėję žmonės greičiau sušiltų. Žmonių ateidavo vis daugiau, tuomet ir mes su Jūrate Jakimavičiene prisijungėme prie Dalios. Buvo leista bib­lio­tekos patalpose būti visą naktį. Tuomet ir mes pasilikome. Tai įvyko visai natūraliai. Tik artimuosius įspėjome, kad nesijaudintų. Žmonės vis ėjo ir ėjo, o mes juos vaišinome, kuo turėjome, stengėmės sušildyti. Staiga kažkas sušuko: „Važiuoja tankai!“ Viduje – sumaištis: baimė, nerimas ir kartu jausmas kažko didingo ir be galo svarbaus. Nemačiau nė vieno pikto ar nepatenkinto veido. Daugelis šypsojosi. Naktį bib­lio­teka buvo pilna žmonių. Jie sėdėjo skaityklose, ant laiptų, gulėjo koridoriuose. Pamenu, koridoriuje šalia periodikos skaityklos vienas greta kito ant grindų snaudė senutė ir jaunutis „metalistas“. „Metalistas“ buvo labai plonai apsirengęs, tai Dalia ant jo užmetė savo kailinius. Visi buvo kupini begalinio gerumo vienas kitam... Taip ir praėjo ta naktis: ilga ir trumpa, baisi ir viltinga, tamsi, bet kupina kažkokios žmogiškos šviesos...

Tuomet dirbau Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Dokumentų dauginimo skyriuje, kuris buvo įsikūręs pirmame aukšte, o langai išėjo į Seimo pusę. Kopijavimo technika sovietų laikais buvo labai saugoma, todėl dideli langai buvo su grotomis, o durys – šarvuotos. Visą laiką – ir dienomis, ir naktimis – budėjome skyriuje su bendradarbiu Leonardu Kraujeliu. Žinoma, išeidami namo pasikeisti drabužių ar nusiprausti. Dažnai užeidavo Petras Algis Mikša. Labai veiklus ir organizuotas buvo, padėjome jam nešioti lovas, kai bib­lio­tekoje kūrėsi laikinoji ligoninė. Jokios baimės nejutome, tačiau tvyrojo didelė nežinia, neaišku, ko buvo galima tikėtis. Todėl stengėmės pasiruošti visokiems netikėtumams. Vieno lango grotas išėmėm ir taip įtaisėm, kad jas būtų galima tik iš vidaus išimti ir vėl įstatyti, o iš lauko – ne. Tam atvejui, jeigu pultų ir būtų daug sužeistųjų, kad juos būtų galima greičiau pristatyti į laikinąją ligoninę. Sutvarkėme ir prižiūrėjome rūsyje slėptuvėje buvusias dujokaukes, prie langų pasidėjome parengtas gaisrines žarnas, kad prireikus būtų galima tik čiaupą atsukti vandeniui paleisti. Budėdami skyriuje dažnai nueidavome prie Seimo. Ten ir pavalgydavom – buvo tokia lauko virtuvė: gaudavome dešrelių, košės. Sutikdavom ir pažįstamų, aptardavome naujienas. Kai sužinojom, kad prie televizijos bokšto žuvo žmonių, pirmiausia buvo labai jų gaila, paskui apėmė mintys, kad ir pas mus gali ateiti. Tačiau baimės nebuvo, tik nežinia... Mes, tarnavę sovietų armijoje, gerai suvokėm, kad jeigu norės, tai ir puls, važiuos su visais tankais. Tomis dienomis labai daug reiškė žmonių ryžtas ir jų gausa. Be to, buvo labai svarbu, kad informacija pasiekė platųjį pasaulį. Apie tai rašė užsienio spauda: žmonės beginkliai, o jie – su tankais. Labai daug žmonių buvo [prie parlamento]. Ir stovėjo iki galo. Tai svarbiausia.

GRAŽINA DUNAUSKIENĖ Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos redaktorė

Įvairūs daiktai, suvenyrai, mažmožiai sugulę į nedidelę kartoninę dėželę mano namų palėpėje. Pačiame viršuje – suaižėjusio juodo storo stiklo šukelė. Kaskart, kai paimu ją, šiurpas nutvilko visą kūną, o mintys lyg išbaidyti paukščiai akimirksniu išlekia 5

praeitin. Į laike ir atminty įstrigusias lemtingąsias sausio dienas. Tada, pernakt šeimoje beveik nemigę, žiūrėjome ir klausėmės vis nerimastingesnių žinių iš Vilniaus. Baimė, nežinia, siaubas augo, rodos, valandomis, o paryčiais jau kalte kalė į galvą nebenustumiamu vidiniu raginimu: „Kažką reikia daryti... Daryti...“ Kadangi tuo laiku dirbau vietos laikraščio korespondente, po Sausio 13-osios nakties susiskambinome su keliais kolegomis pasitarti. Atėjusi į Radviliškio centrą, mačiau besibūriuojančius ir pavienius žmones. Kažkas verkė, kažkas žegnojosi, prislopintais balsais kalbėjosi tarpusavyje. Kai grįžau namo, su vyru nebedvejojome: važiuojam į Vilnių. Vėliau vienas pažįstamas nedviprasmiškai man pasakys: „Motin, ar turėjai bent kiek proto, veždama savo vaikus į patį baisumą? Juk po tos nakties dar buvo visiškai neaišku, kur kas pakryps.“ Ankstyvu rytiniu traukiniu išskubėjome į Vilnių keturiese: aš su vyru ir nepilnamečiais dukra bei sūnumi. Norėjome apeiti visas tas vietas, kuriose ką tik liejosi kraujas ir sprendėsi laisvės rytojus. Pradėjome nuo radijo pastato S. Konarskio gatvėje, paskui – Spaudos rūmai, televizijos bokštas. Prie pastarojo vamzdžius tebesukinėjo tanketės, buvo matyti išdaužyti bokšto langai, pro vieną kraupiai žiojinčią skylę iškelta raudona vėliava, po teritoriją mėtėsi stiklo šukės. Ryškiai atsimenu: sūnus pasilenkė kažko pakelti nuo žemės. Tą akimirką anapus tvoros ginkluoto kariškio laikomas vilkšunis metėsi artyn, kariškis kažką piktai suriko mūsų pusėn. O tanketės vamzdis vis sukinėjosi čia pat... Išsigandusi prisitraukiau vaiką. Saujoje kietai suspaudęs jis laikė suaižėjusio juodo stik­lo keturkampėlį. O prie tvoros degė žvakės. Žmonės jas nešė ir nešė – naujas vietoj jau sutirpusių. Taip pat gėles ir kitus žuvusiųjų atminimo ženklus... Didžiulė barikada su trispalve viršuje mus pasitiko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Daugybė įvairių užtvarų buvo ir tenykštėje aikštėje. Visur pilna žmonių: jie dainavo, klausėsi transliacijos iš rūmų, kūreno laužus, sumuštiniais, karštu viralu dalijosi su praeiviais. Nepažįstama moteriškė netikėtai apglėbė mūsų abu vaikus ir atrėžė jiems po gabalą rūkytos dešros, mums visiems įdavė po arbatos puodelį. Kartu paaiškino, kad jie, vilniečiai, iš namų to gėrio negailėdami visiems atneša, kad ir įvairios įstaigos, organizacijos geranoriškai atveža. Nustebino ir įsiminė dar niekada nematyta „ekspozicija“: ant tvoros strypų sukabinti suplėšyti, pamauti tarybiniai pasai, kariniai bilietai, rubliai, visokiausios karikatūros, piešiniai, užrašai. Krūptelėjau, kai tarp žmonių staiga pasigirdo: „Tankai! Kareiviai!“ Pirma mintis – trauktis su vaikais šalin. Bet tą patį momentą pamačiau – visi kaip tik spiečiasi krūvon, kabinasi už rankų. Kažkas ir į mano delną įbruka savąjį. Iškart susidarė greta, kolona. Visgi tai tebuvo gandas, kažkieno dar visiškai neseniai išgyventos žmogiškos, skausmingos baimės aidas. Ir visi vėl pasklido aplinkui, vaikščiojo, šnekėjosi. 6

Nacionalinėje bibliotekoje buvo įrengtas medicinos punktas.

Bibliotekos darbuotojai laikė paruoštas dujokaukes, kad prireikus būtų galima jomis naudotis.

Nematoma jėga traukė link Sporto rūmų. Pasukę ten, įsiliejome į žvilgsniu neaprėpiamą žmonių srautą, nutįsusį visa Neries krantine. Toks pat srautas grįžtančiųjų. Priartėjus tapo akivaizdu, kad patekti rūmų vidun, kur pašarvoti žuvusieji kruvinąją naktį, beviltiška, nes traukinys namo, į Radviliškį, mūsų nelauks... Stovintieji šalia pasipasakojo čia atėję nuo vidurnakčio, kad tik galėtų atsisveikinti su didvyriais, nes šie kitą dieną jau bus laidojami... Kaip provincijos korespondentė su Žurnalistų sąjungos nario pažymėjimu supratingų tvarkdarių buvau įleista be eilės. Ir dabar, rodos, tebegirdžiu tą rūmuose tvyrojusią iškalbingą, sopulingą tylą. Centrinėje erdvėje išvydau karstus ir jūrą gėlių. Raudos, pusbalsės maldos, solistės ir instrumentalistų atliekamas „Requiem“, plevenančios žvakės, didžiulis kryžius ir nusileidžianti trispalvė – kaip laisvės kelias, kuriuo visi jie lemtingąją laisvės naktį išėjo, dėl kurio krito ir kuriame amžiams pasiliks gyvi. Rūmų tribūnos buvo nuklotos vainikais su padėkos, pagarbos ir priesaikos atminti užrašais. Man Vilnius, nuo studijų laikų atminty pasilikęs toks šurmulingas, jaunatviškas, linksmas miestas, tądien atrodė neatpažįstamai tylus, liūdnas, gedulingas. Į geležinkelio stotį mus vežęs taksistas kitakalbio akcentu tarsi bandė prablaškyti slogią nuotaiką: viskas susitvarkysią, viskas būsią gerai... Traukiniui dundant į Radviliškį, išvargę vaikai įmigo. Sūnus rankose tebelaikė juodo stiklo šukelę. Savo miestą radome ramiai besiilsintį prieš rytojų, kuris bus radviliškiečių budėjimo Vilniuje diena. Daugiau prisiminimų – kituose „Tarp knygų“ numeriuose

#GYVASŽODIS

ATMINTIS GYVA Akcija „Atmintis gyva, nes liudija“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje... Vygaudo Juozaičio nuotr.

Sausio 13 d. 8 valandą dešimčiai minučių dauguma langų Lietuvoje, tarp jų ir bib­lio­tekų, nušvito atminimo žvakių šviesa. Kasmet prie šios akcijos prisideda ir švietimo įstaigos, vis daugiau valstybės institucijų, organizacijų, taip pat Lietuvos ambasados užsienyje. Pilietiškumo inicia­ tyvą „Atmintis gyva, nes liudija“ nuo 2008 m. organizuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Prisijungdama prie šios akcijos, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka taip pat uždegė žvakeles ir pasipuošė įspūdingu valstybės vėliavos spalvų apšvietimu. Lietuvoje minimai Laivės gynėjų dienai bib­lio­teka skyrė ir daugiau renginių. Artėjant 30-ajai Sausio 13-ajai, Nacionalinės bib­lio­tekos TV studijoje kalbinta pilietinės iniciatyvos „Neužmirštuolė“ vadovė Emilė Balodytė priminė, kaip 2014 m. radosi ši iniciatyva ir kaip ji keitėsi. Eseistikos konkurse „Laisvės vaikai apie laisvę“, kurį Nacionalinės bib­lio­tekos Valstybingumo centras rengė kartu su interneto dienraščiu „Bernardinai.lt“ ir leidykla „Vaga“, 10–12 klasių moksleiviai dalijosi mintimis apie tai, ką reiškia būti laisviems ir ko iš laisvės gynėjų privalome pasimokyti. Iš viso konkurse dalyvavo 54 kriterijus atitinkantys darbai. Prisiminti lemtingus sausio 13-osios įvykius bib­lio­teka kvietė ir apsilankant atnaujintoje virtualioje parodoje „Sausio 13-oji ir Nacionalinė bib­lio­teka“, kurioje pateikiama autentiškų bib­lio­tekos darbuotojų prisiminimų, fotografo Rolando Ginaičio nuotraukos.

„Tarp knygų“ informacija

... ir Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. Dainiaus Vareikos nuotr.

Nuo 2020 m. lapkričio Lietuvai vėl gyvenant karantino sąlygomis, dauguma šalies viešųjų bib­lio­tekų savo veiklą perkėlė į virtualiąją erdvę ir ėmėsi nuotoliniu būdu teikiamų paslaugų. Taip pat rengėsi minėti ir Laisvės gynėjų dieną. Štai Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji bib­lio­teka savo „Facebook“ paskyroje surengė akciją „Sausio 13-oji kraštiečių akimis“, virtualią parodą „30 metų! Laisvė vaikų kūryboje“, taip pat sukūrė ir Pasvalio atviro jaunimo centro „Facebook“ paskyroje paskelbė vaizdo filmą „Sausio 13-oji jaunimo akimis“. Trakų viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyrius, prisidėdamas prie Sausio 13-osios minėjimo, skelbė akciją „Kodėl aš myliu Lietuvą?“ ir kvietė vaikus atsiųsti trumpus vaizdo filmukus su atsakymais į šį klausimą. Bib­lio­tekai atsiųsta net 15 įrašų, visi jie be galo nuoširdūs ir įkvepiantys!

Sausio 13-oji Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Viešosios bibliotekos nuotr.

Gyventojus bib­lio­teka kvietė pasidalinti prisiminimais ir nuotraukomis apie sausio dienų įvykius. Bib­lio­tekos interneto svetainėje galima susipažinti su parengta virtualia paroda „Atminties siena“. Joje – Sausio 13-osios medaliu apdovanotų žurnalisto, fotomenininko Alfredo Girdziušo archyvo medžiaga, padovanota Trakų viešajai bib­lio­tekai, ir žurnalistės Sigitos Nemeikaitės-Ivaniutinos atsiminimai, taip pat nuotraukos iš Trakų tremtinių klubo pirmininko Stanislovo Matulionio asmeninio archyvo. Dar parengta virtuali literatūros bei kraštotyros paroda „Mes atmename“, kurioje eksponuojamos knygos ir literatūra apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius ir kovotojus.

Parengta pagal Justinos Dailidėnaitės, Irenos Jocienės ir Jūratės Genytės informaciją 7

POKALBIS

RIMANTAS MIKAITIS: „Biblioteka tampa ir socialiniu aspektu reikšminga vieta“

Rimantas Mikaitis. Nuotr. iš asmeninio albumo

Sveikindami kultūros viceministro pareigas pradėjusį eiti Rimantą Mikaitį, žurnalo puslapiuose pristatome jį gausiai Lietuvos bibliotekų bendruomenei. Jūsų globai ir kuravimui priskirtose veiklos srityse yra archyvai, bib­lio­tekos, muziejai, kultūrinių rezervatų ir istorinio nacionalinio parko direkcijos, kultūros paveldo skaitmeninimas, materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo apsauga, Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo, esančio užsienyje, paieška ir globa. Bib­lio­tekos sudaro didžiausią jūsų kuruojamų įstaigų barą – šalyje iš viso yra 2365 bib­lio­tekos, iš jų daugiau nei 1200 – savivaldybių viešosios bib­lio­tekos ir, žinoma, yra viena Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka. Kokie bus pirmieji jūsų darbai bib­lio­tekų sektoriuje? Gal galite nurodyti konkrečiau? Ačiū už sveikinimus. Savo ruožtu noriu padėkoti Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bib­lio­tekai už lyderystę, už įgyvendinamus svarbius bib­lio­tekų sektoriui nacionalinius projektus. Pirmasis darbas, kurį pavyko nuveikti šiai Vyriausybei koreguojant 2021 m. biudžeto projektą – viešosioms bib­lio­ tekoms dokumentams įsigyti papildomai skirti 346 tūkstančius eurų. Tai yra 15 proc. daugiau negu 2020 metais. Imsimės veiksmų, kad būtų pradėta įgyvendinti Kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programa, skatinsime universitetus rengti bib­lio­tekininko specialybės studijų programas, organizuoti perkvalifikavimo kursus kitų sričių specialistams. Labai svarbūs yra ir bib­lio­tekų modernizavimo projektai, infrastruktūros pritaikymas lankytojams, turintiems specialiųjų poreikių. 8

Kultūros ministras Simonas Kairys neseniai sakė: „Kultūros vizijos ir kiti panašūs dalykai kol kas palauks, nes kultūra pirmiausia turi grįžti į visavertį gyvenimą.“ Kokių ieškosite galimybių, finansavimo šaltinių, kaip pagreitinti bib­lio­tekinių veiklų „grįžimą į visavertį gyvenimą“? 2021 m. valstybės biudžetą galima būtų vadinti pereinamuoju. Buvusi valdžia paliko biudžetą, kuriame nebuvo numatyta lėšų nei kultūros darbuotojų atlyginimų augimui, nei praradimams dėl COVID-19 pandemijos. Visgi pavyko planuotą kultūros sektoriaus biudžetą padidinti 14 mln., ir tai leis garantuoti (nors ir ne tiek, kiek norėtųsi ir kiek reikėtų), kad kultūros ir meno darbuotojų atlyginimai didėtų. Nors bib­lio­tekų praradimai dėl COVID-19 ir ne tokie ženklūs kaip scenos meno įstaigų, kurios neteko galimybių gauti pajamų iš žiūrovų, Kultūros ministerijos valdymo sričiai priskirtoms bib­lio­ tekoms irgi yra skirta papildomų lėšų patirtiems praradimams dirbant karantino sąlygomis kompensuoti ir sugrįžti į visavertį gyvenimą. Jūs studijavote inžineriją, paskui gilinotės į orientacinį sportą (esate Lietuvos nusipelnęs treneris). Į Kultūros ministeriją ateinate iš Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinio direktoriaus pareigų. Esate ir politikos profesionalas: buvote Kauno miesto tarybos nariu, vicemeru, meru, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio Kauno miesto skyriaus lyderiu. Ar manote, kad vadovavimas svarbiai kultūros sektoriaus daliai jums bus iššūkis? Po mokslų tuomečiame Kauno politechnikos institute šešerius metus teko dirbti inžinieriumi technologu, cecho viršininku Kauno popieriaus fabrike. Orientavimosi sportas, kaip

ir apskritai sportas, mane lydi visą gyvenimą. 2003 m. pirmąkart buvau išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą. Tarybos nario pareigas ėjau šešiolika metų, keturias kadencijas. Per tą laiką teko eiti vicemero, mero pareigas, dirbti įvairiuose tarybos komitetuose ir dalyvauti priimant pačius įvairiausius, taip pat ir svarbius kultūros sektoriui, sprendimus. Dirbant vicemeru, mano kuravimo sritys buvo urbanistika, architektūra, paveldas, investicijos. Kartu su broliais pranciškonais mums pavyko pritraukti Europos Sąjungos lėšų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčiai ir vienuolynui Kaune tvarkyti, su seserimis kazimierietėmis sprendėme Pažaislio vienuolyno svečių namų sutvarkymą, teko kuruoti Kauno pilies atkūrimo projektą, inicijuoti sprendimus dėl Kauno tvirtovės fortų. Tad iš man, kaip viceministrui, patikėtų kuruoti sričių geriausiai pažįstama yra paveldo apsauga, paveldotvarka. Šios pareigos tikrai yra nemenkas iššūkis, pareikalausiantis (ir jau reikalaujantis) daug pastangų. Tačiau aš esu žemaitis (viceministras gimė Kuršėnuose – J. P.), turiu sportinio užsispyrimo, esu sukaupęs nemažai įvairios patirties, tad tikiu, kad, eidamas naujas pareigas, prisidėsiu prie Vyriausybės programoje keliamų tikslų įgyvendinimo. Džiaugiuosi, kad kultūros ministrui Simonui Kairiui pavyko suburti stiprią, gerai subalansuotą komandą, kuri yra pajėgi įgyvendinti planuojamus pokyčius ir įveikti kilsiančius iššūkius. Kokias verslo, mokslo, meno ir bib­lio­tekų sinergijos galimybes matytumėte? Kokia jūsų nuomonė apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą? Tarpinstitucinis, tarpsektorinis, tarptautinis bendradarbiavimas būtinas siekiant stiprinti žinių ir intelektinį potencialą. Bib­lio­tekos, bendradarbiaudamos su švietimo, mokslo institucijomis, taip pat su verslo sektoriumi, turi galimybę tapti mokslo informacijos ir žinių perdavimo proceso dalyvėmis, jos turi potencialo tapti mokslo, kūrybinių industrijų centrais. Pastaruoju metu Kaunas ypač išsiskyrė savo kultūrinėmis iniciatyvomis ir projektais. Jūsų politinis bičiulis, ministras S. Kairys į aukštus Kultūros ministerijos postus pakvietė ir nemažą komandą iš Kauno. Ar būsite vienodai palankus ir teisingas visiems regionams? Vyriausybės programoje yra aiški nuostata siekti, kad būtų užtikrinama kultūros įvairovės ir kokybiškų kultūros paslaugų pasiūla visos šalies gyventojams, taip mažinant socialinę ir regioninę atskirtį. Akivaizdu, kad ministras, su savo komanda siekdamas įgyvendinti šį tikslą, turės matyti ir vertinti visoje šalyje vykstančius procesus. Tačiau taip jau sutampa, kad šiomis dienomis UNESCO pasaulio paveldo centrui teikiama galutinė Kauno tarpukario modernizmo architektūros nominacinė byla, prasidės jos ekspertinio vertinimo procesas, o 2022 m. Kaunas taps Europos kultūros sostine. Tad natūralu, kad dėmesys Kaunui išliks. Antra vertus, Kaune nemažai gerosios patirties pavyzdžių, kuriais galėtų sekti ir daugiau savivaldybių. Vienas tokių – Kauno paveldotvarkos programa, kurią įgyvendinant bendromis savininkų ir savivaldybės pastangomis per šešerius metus mieste atgimė daugiau kaip 130 objektų.

Įprasta, kad bib­lio­tekos vadinamos knygų šventovėmis, dabar vis dažniau galima išgirsti, kad jos tampa skaitmeninėmis tvirtovėmis. Gal pasakytumėte, kas jums asmeniškai yra šiuolaikinė bib­lio­teka? Sparčiai tobulėjant informacinėms technologijoms, keičiasi ir tradicinė bib­lio­teka. Šiuolaikinė bib­lio­teka teikia skatinančias bendrauti viešosios erdvės paslaugas, taip pat elektronines paslaugas, ugdo gyventojų informacinę kompetenciją. Šiuolaikinė bib­lio­teka tapo bendruomenės traukos vieta, kurioje galima prasmingai praleisti laiką: dalyvauti edukaciniame renginyje, knygos pristatyme, paklausyti paskaitos, pažiūrėti parodą, dalyvauti diskusijose. Čia skatinamas nuolatinis noras mokytis, siekti žinių. Nemažai daliai žmonių bib­lio­teka tampa reikšminga vieta ir socialiniu aspektu. Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, didžiuliais tempais vystantis informacinėms technologijoms, bib­lio­teka turi stengtis patenkinti nuolat augančius lankytojų poreikius, ugdyti raštingą, informuotą, pilietišką visuomenę. Kiek dėmesio savo šeimoje skiriate kultūrai? O skaitymui? Kokia literatūra domitės? Gal turite savo mėgstamą autorių, knygą? Daugiausia dėmesio tenka muzikai: tai – koncertai Kauno filharmonijoje, spektakliai Kauno muzikiniame teatre, festivalio „Kaunas Jazz“ projektai, festivalis „Operetė Kauno pilyje“. Galiausiai jau dvidešimt penkios vasaros praleistos su Pažaislio muzikos festivaliu. Praėjusią vasarą apsilankiau net keliolikoje festivalio koncertų ir edukacinių renginių. Skiriu dėmesio ir teatrui, parodoms, knygoms. Dažniausiai tai – šiuolaikinė literatūra, publicistika, istoriniai romanai. Vis dažniau atsiverčiu poezijos knygas. Bib­lio­tekų vaidmuo suaugusiųjų švietimo srityje pastaruoju metu tapo ypač reikšmingas. Kaip planuojate plėtoti šią bib­lio­tekų funkciją? Bib­lio­tekos erdvė yra patrauklesnė ir priimtinesnė negu formaliojo ugdymo įstaigos, be to, bib­lio­tekų tinklas leidžia veiklas organizuoti koordinuotai. Išsiplėtęs bib­lio­tekų veiklų spektras sudaro ir daugiau galimybių suteikti informaciją lankytojams, ugdyti gyventojų kompetencijas. Svarbu didinti paslaugų įvairovę, jų prieinamumą, kokybę, sukurti motyvuojančią aplinką įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių grupių gyventojams. Ko palinkėtumėte bib­lio­tekų darbuotojams ir bib­lio­tekų lankytojams? Noriu padėkoti visiems bib­lio­tekininkams už labai reikalingą ir prasmingą veiklą. Savo darbu karantino laikotarpiu jūs reikšmingai prisidedate sprendžiant sudėtingas socialines problemas, gerinant žmonių psichologinę būklę, padedate palaikyti dvasinę pusiausvyrą šiuo sudėtingu metu. Mėgaukitės savo darbu, išlikite kūrybingi, inovatyvūs, nestokokite idėjų. Tegul jūsų degančios akys traukia lankytojus sugrįžti į bib­lio­tekas. Dėkojame už atsakymus.

Kalbėjosi Jarda Paukštienė 9

PROJEKTAI

Dalia Cidzikaitė, Silvija Stankevičiūtė

PENKIOS KŪRYBINGUMO PAMOKOS

Viena iš kūrybinio rašymo kursų dalyviams tekusių užduočių – atsitiktiniame portrete vaizduojamą asmenį paversti veikėju: sugalvoti jam vardą, priskirti charakterio savybes, aprašyti jo gyvenimą.

2020 m. rudenį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykę kūrybinio rašymo kursai jaunimui pranoko mūsų, kaip organizatorių, lūkesčius, nustebino ir privertė į kūrybingumą bei jo ugdymą mokykloje pažvelgti kitaip. Projekte „Kūrybinio rašymo kursai jaunimui bibliotekoje“ dalyvavo daugiau kaip septynios dešimtys Vilniaus miesto ir krašto 9–11 klasių moksleivių, rašymo kursus vedė populiarūs šių dienų Lietuvos rašytojai, o apmąstyti įgytas žinias, pažvelgti plačiau moksleiviams leido susitikimai su ekspresyviosios poezijos (slemo), dainuojamosios poezijos, fotografijos, kino, komiksų kūrėjais, kurie padėjo suvokti literatūros ryšį su kitomis meno sritimis. 10

Pasak rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės, kūrybingumas nėra vien tik galėjimas ar mokėjimas parašyti gerą rašinėlį. Visi žmonės turi kūrybingumo ugnelę, kuri pasireiškia kasdien pačiomis įvairiausiomis formomis: rengiantis, dažantis, bendraujant, juokaujant. Rašymas – tik viena iš daugelio formų, galintis būti arba nebūti žmoguje. Tokia filosofija vadovavosi visi penki Nacionalinės bib­lio­tekos organizuotuose kursuose dėstę rašytojai: jau minėtoji L. S. Černiauskaitė, Ilona Ežerinytė, Sigitas Parulskis, Mindaugas Nastaravičius ir Marius Burokas.

„

Ilona Ežerinytė: Rašymui svarbu trys dalykai: pastabumas, vaizduotė, originalumas

“

Paaugliams ir jaunimui literatūrą kurianti, 30 metų pedagoginę patirtį sukaupusi rašytoja I. Ežerinytė išlaisvinti kūrybingumą kvietė įsitraukiant į žaidimus, atliekant įvairias praktines užduotis, skatindama mąstyti nestandartiškai, atsisakant klišių. Rašytoja jaunuolius ragino klausti, diskutuoti, prieštarauti, megzti dialogą, kuris padėtų pažinti kalbą, žodį, plėsti savo pasaulio ribas. I. Ežerinytė teigia, kad gerai knygai parašyti svarbiausia yra vienas dalykas – gera istorija. Tačiau kokia istorija yra gera? Remdamasi literatūros tyrinėtojų mintimis, I. Ežerinytė teigia, kad istorija turi priversti skaitytoją verkti, juoktis ir laukti. Jei bus šie trys elementai, knyga bus sėkminga. Siekiant sukurti gerą istoriją, pasak I. Ežerinytės, būtinas pastabumas ir vaizduotė. „Reikia atkreipti dėmesį į tai, ko nepastebi kiti“, – patirtimi dalijasi rašytoja. Istorijų kupinas kiekvieno gyvenimas, tereikia jas

tinkamai užfiksuoti: pastebėti smulkmenas, tarkim, pamatyti ant spalvingos sienos ropojantį vabalėlį, atkreipti dėmesį į išskirtines žmogaus stiliaus detales, kalbos manierą, negirdėtas Rašytoja I. Ežerinytė ragina mąstyti nestandartiškai, atsisakant klišių, o rašymą frazes. Tokią informapraktikuoti nuolat, nelaukiant, kol mūza nusileis ant peties. Sevilės Charsikos ciją ji pataria kaupti ir nuotraukos vėliau panaudoti savo kuriamose istorijose. I. Ežerinytė rašytoją prilygina kasdienybės šiukšlelių rinkėjui. Ji ragina turėti dėžutę, į kurią būtų sumetamos įdomios išgirstos ar kilusios mintys, klausimai. Autorė nepataria rašyti apie dalykus, kurie nėra pažįstami ir yra svetimi. „Sena tiesa: visi viską rašo iš gyvenimo“, – sako I. Ežerinytė ir siūlo „nusirašyti“ istoriją iš gyvenimo ją modifikuojant. Svarbu rašyti taip, kad kitiems nekiltų abejonių. Rašytoja taip pat ragina nebijoti gyvenime kylančių problemų, sunkumų ir tai panaudoti literatūroje. Su sunkumais susiduriantis veikėjas, juos įveikdamas, auga ir mokosi. Rašytoja pabrėžia skaitymo reikšmę: svarbu ne tik skaityti, bet ir mokėti skaityti. „Iš knygų, jei nori būti rašytojas, reikia mokytis“, – sako rašytoja. Reikia žiūrėti, kaip knyga buvo parašyta, kokia kalba joje vartojama. Skaityti būtina analizuojant. I. Ežerinytė pataria rašymą praktikuoti nuolat, nelaukiant, kol mūza nusileis ant peties. Net tomis dienomis, kai, atrodo, „nesirašo“, reikia rašyti viską, kas užeina ant liežuvio galo. Po kelių dienų perskaičius šį minčių kratinį, gali išryškėti du geri sakiniai, ir tai bus puikus rezultatas. I. Ežerinytės užduotys. Apie žmogaus kūrybingumą kalba daugybė dalykų. Vienas jų – meninės raiškos priemonės. Rašytoja įžvelgia grėsmę, kad tam tikros metaforos bei palyginimai tampa klišėmis. Pabodusios priemonės ne nustebins, o gal net nuvils skaitytoją. I. Ežerinytei paprašius užbaigti jos pradėtą palyginimą „baltas kaip...“ pirmu į galvą šovusiu žodžiu, nenuostabu, kad dažnas rašė „baltas kaip sniegas“ ar „baltas kaip popieriaus lapas“. Kita užduotimi ji prašė baigti palyginimą tokiu žodžiu ar žodžiais, kurių nesugalvotų niekas kitas. Taip gimė palyginimai „juodas kaip kunigo sutana“, „raudonas kaip gesintuvas“, „liūdnas kaip saulė, netekusi mėnulio“, „liūdnas kaip gyvenimas, kai baigiasi cukrus arbatai“. Dar vienas I. Ežerinytės pasiūlytas pratimas – ištraukus atsitiktinę žmogaus iš žurnalo nuotrauką, sukurti jo istoriją, papasakoti apie to asmens gyvenimą, suteikti jam tam tikrų savybių, bruožų, aprašyti biografijos detales. Kuriamoje istorijoje svarbu veiksmo vieta. Rašytoja atkreipė dėmesį, kad kai kurios vietos tampa tarsi neatsiejamos nuo standartinių veikėjų. Pavyzdžiui, rūsyje paprastai gyvena piktas, pamirštas veikėjas. Kursų dalyviai sulaukė užduoties aprašyti, koks veiksmas galėtų vykti virtuvinėje spintelėje. Taip spintelėse apsigyveno kalbantys puodeliai, tarakonai, o žmonės virtuvėje patyrė neįtikėtinų nuotykių. Dar viena nestereotipiškai mąstyti skatinanti užduotis – nurodyti kuo daugiau tam tikros formos, pavyzdžiui, trikampio, daiktų. Trikampio asociacijai vaikai pasiūlė muzikos instrumentą, kalną, nosį, ledų kūgelį, eglutę, trikampį sumuštinį, Bermudų trikampį, meilės trikampį. Susitikimo su I. Ežerinyte vaizdo įrašą galima žiūrėti Nacionalinės bib­lio­tekos „Youtube“ kanale adresu: www.youtube.com/watch?v=_ sWFLLvTxSQ&feature=youtu.be.

„

Laura Sintija Černiauskaitė: Rašymas – tai buvimas savimi ir mokėjimas žaisti

“

Dvidešimtiems metų rašymo patirtį turinti rašytoja pabrėžia skaitymo svarbą ir naudą ugdant žmogaus kūrybingumą. Pasak L. S. Černiauskaitės, jeigu žmogus mėgina rašyti, jis privalo skaityti, nesvarbu, kokia kalba. Potraukį skaityti ji lygina su savotiška liga ar net priklausomybe, kuri tiesiogiai prisideda prie kūrybingumo. Svarbu ir mokėjimas skaityti. Rašytoja įsitikinusi, kad iš pirmo žvilgsnio neįdomios knygos gali pasirodyti įdomios, ypač jei turime gerą palydėtoją – mokytoją, dėstytoją. „Skaityti reikia išmokti, – moksleiviams akcentavo L. S. Černiauskaitė. – Ne raides. Sumažėti taip, kad galėtum žengti į kito kūrinį ir tiesiog jame pagyventi.“ Rašymas, pasak jos, yra kažkas panašaus, tik rašydami patys sukuriame tą pasaulį.

Pasak L. S. Černiauskaitės, kūrybinis procesas yra susijęs su mumis pačiais, mūsų psichologija, sąmone, siela, rašydamas žmogus gali patirti labai įdomią kelionę.

L. S. Černiauskaitė pabrėžė ir gimtosios kalbos mokėjimą. Žmogui įvaldžius savo gimtąją kalbą, ji tampa tuo, kuo muzikantui yra instrumentas: jis groja juo, negalvodamas, kurį klavišą ir kaip nuspausti. Ne mažiau svarbūs kūrybiniame procese, rašytojos nuomone, yra vidinė laisvė, atvirumas, buvimas savimi ir mokėjimas žaisti. Žaisti L. S. Černiauskaitė pakvietė ir savo kūrybinio rašymo pamokoje. „Jei ką nors ir sužinosite naujo, tai apie save pačius, – pažadėjo ji, – nes kūrybinis procesas yra susijęs su mumis pačiais, su mūsų psichologija, sąmone, siela. Tai labai įdomi kelionė.“ L. S. Černiauskaitės užduotys. Gavę užduotį „Pasąmonės srautas“, moksleiviai per minutę ar kiek ilgiau turėjo užrašyti kuo daugiau žodžių. Vienintelė sąlyga – negalvoti arba galvoti kuo mažiau, atsipalaiduoti, išdrįsti rašyti tarsi iš nieko, o iš tikrųjų – iš to, kas slypi viduje. Tuomet L. S. Černiauskaitė paprašė dalyvių iš užrašytų žodžių (nebūtinai visų) sukurti tekstą. Šį pratimą rašytoja siūlo atlikti tiems, kurie rašo ar ketina rašyti ateityje. Dar vienas pratimas: prisiminti brangų ar svarbų daiktą iš dabarties arba praeities ir jį aprašyti. Svarbi 11

sąlyga: kad jis egzistuotų arba būtų egzistavęs. L. S. Černiauskaitė paragino moksleivius, aprašant jiems svarbų daiktą, prisiminti jo detales, apmąstyti, ką jis reiškia, kokių minčių, emocijų sukelia. Kitaip tariant, nustatyti savo santykį su daiktu ir po to sukurti jį iš naujo – žodžiais, popieriuje ir taip tarsi suteikti jam naują gyvenimą. „Užmirškite visas klišes, banalius palyginimus, čia svarbiausia – autentiškas veiksmas, – kvietė rašytoja. – Nemėgdžiokite, neplagijuokite, nors tai šiais laikais ir labai sunku padaryti.“ Visą susitikimą su L. S. Černiauskaite rasite Nacionalinės bib­lio­tekos „Youtube“ kanale: www.youtube.com/ watch?v=W07fc1CF5wI&feature=youtu.be.

„

Marius Burokas: Eilėraštis arba kelia klausimus, arba pats yra klausimas

“

Poeto ir vertėjo Mariaus Buroko užsiėmimuose, kurie dėl šalyje paskelbto karantino vyko virtualiojoje erdvėje, moksleiviai skaitė, analizavo ir kalbėjo apie poeziją. M. Buroko teigimu, kalbant apie lietuvių poeziją, išryškėja paradoksas – neatitiktis tarp to, kas pateikiama mokykloje, ir to, kas šiuo metu kuriama. Mokyklose skaitomi eilėraščiai yra romantizuotos eilės apie gamtą, patriotizmą, nors 80 proc. šiuolaikinių eilėraščių yra visai ne tokie. Visų pirma jie yra nerimuoti, dauguma – be skyrybos ženklų, rašomi mažosiomis raidėmis ir pan. Juose svarbiausias vaidmuo tenka pasakojimui. „Šiuolaikinis eilėraštis turi pasakoti istoriją, – sako poetas. – Net siurrealistinis ar eksperimentinis eilėraštis turi turėti kokį nors siužetą, iš kurio galima ištraukti istoriją ar sau svarbių dalykų.“ Kaip šiuolaikinio eilėraščio pavyzdį M. Burokas dalyviams perskaitė Benedikto Januševičiaus eilėraštį „Vakarėlis“, kurį jis rekomenduoja netgi ne skaityti, o klausytis. Kalbėdamas apie eilėraščių vertinimą, M. Burokas sakė, jog jis nėra linkęs jų skirstyti pagal kokius nors kriterijus. Jam eilėraštis yra arba geras, arba blogas. Ilgas jis ar trumpas – tai antraeiliai dalykai, svarbiausia, kad eilėraštis „kažką užkabintų“. „Eilėraštis nėra skirtas atsakyti į klausimus, – įsitikinęs poetas. – Jis arba kelia klausimus, arba pats yra klausimas.“ M. Burokas pasakojo ir apie šiuolaikinio eilėraščio struktūrą. Pagrindinis eilėraščio vienetas yra eilutė, kuri skiriasi nuo paprasto sakinio: ji nebūtinai baigiasi tašku, šokinėja, yra pakankamai lanksti. Kartais eilutė, tiksliau susiję žodžiai ar sakinys, perkeliama (eilėdaroje tai vadinama anžambemanu), kad išryškėtų tam tikros eilėraščio prasmės. Kitas eilėraščio vienetas – posmas – svarbus pabrėžiant pasakojimo ritmą. Prasmingi eilėraštyje ir tarpai tarp posmų. Pasak M. Buroko, šiuolaikinėje poezijoje svarbu, kaip eilės atrodo popieriuje, nes tai, kas nepasakyta, tuštuma ir pauzės yra ne mažiau reikšminga nei patys žodžiai. 12

M. Buroko užduotys. Kūrėjas įsitikinęs, kad, norint išsiaiškinti, kokia poezija, koks poetas patinka, reikia perskaityti nemažai eilių. Todėl prieš pirmąjį susitikimą moksleiviai gavo užduotį pasirinkti mėgstamiausią eilėraštį. Į užsiėmime garsiai perskaitytą kiekvieno moksleivio eilėraštį M. Burokas atsakė lietuvių poeto: Daivos Čepauskaitės, Antano A. Jonyno, Nojaus Saulyčio, Gretos Ambrazaitės, Ernesto Noreikos, hiphopo pasaulyje žinomo Beetos vardu, Rimvydo Stankevičiaus, Manto Balakausko, Ievos Toleikytės – eilėmis. Antrajam susitikimui moksleiviai turėjo sukurti po eilėraštį.

Virtualiai vykusiuose susitikimuose su poetu ir vertėju M. Buroku moksleiviai, perskaitę savo eilėraštį, galėjo išgirsti ir jo vertinimą.

Kaip jiems sekėsi, galima išgirsti Nacionalinės bib­ lio­tekos „Youtube“ kanale adresu: www.youtube.com/ watch?v=V9YppPIRtgI&feature=youtu.be.

Sigitas Parulskis: būtina kliūtis, su kuria susidurtų veikėjas Rašytojas, eseistas Sigitas Parulskis moksleivių dėmesį atkreipė į, jo nuomone, bene svarbiausią geros istorijos elementą – vienokią ar kitokią kliūtį, su kuria susiduria grožinio kūrinio veikėjas ar veikėjai. Ir iš karto pasiūlė jiems užduočių.

Rašytojas S. Parulskis stengėsi, kad kursų dalyviai turėtų kuo daugiau laiko jo skirtoms užduotims atlikti.

S. Parulskio užduotys. Gavę pirmą užduotį, moksleiviai turėjo atsakyti į septynis klausimus: 1) apie ką galima rašyti istoriją arba kieno istoriją pasakoju? 2) ko veikėjas nori? 3) kas padės jam gauti tai, ko jis nori? 4) kas trukdys pasiekti tai, ko jis nori? 5) kas nutiks gero? 6) kas nutiks blogo? 7) kuo visa tai baigsis; ar veikėjas pasieks tai, ko norėjo? Tuomet S. Parulskis kvietė kursų dalyvius sukonkretinti užduoties medžiagą, prašydamas šalia noro, kliūties ir būdo, kaip ją įveikti, sugalvoti veikėjo amžių, jo profesiją. Kitoje užduotyje, pavadintoje „O ką, jeigu?..“, moksleiviai turėjo sugalvoti vieną ypatingą savo veikėjo savybę. Pavyzdžiui, „O ką, jeigu mano veikėjas ne vaikšto, o šuoliuoja?“ arba „O ką, jeigu mano veikėjas kalbėdamas pučia burbulus?“ ir pan. Vienoje lapo pusėje užrašę keletą abstrakčių, o kitoje – keletą konkrečių daiktavardžių, moksleiviai taip pat mokėsi kurti nestereotipines metaforas, pvz., „meilė yra (kaip) svarstyklės“ arba „sąžinė yra (kaip) plaktukas“.

„

Mindaugas Nastaravičius: Rašymas – tai galimybė, o ne būtinybė

“

Rašytojo Mindaugo Nastaravičiaus patirtis įvairialypė. Kūrėjas teigia, kad gyvena iš rašymo plačiąja prasme: rašo originalias pjeses, kuria kino scenarijus, poeziją. Jo kasdienybę lydi knygų skaitymas. Pažintį su kursų dalyviais M. Nastaravičius pradėjo nuo svarstymų apie kalbą: kokį vaidmenį ji atlieka kiekvieno iš mūsų gyvenime? Rašytojas teigia, kad kalba yra tam tikra mūsų stokos išraiška: „Kai vieni kitiems norime pasakyti, kaip jaučiamės, tada ir imame kalbėti. Tai, ko nesugebame įvardyti, mums ir neegzistuoja.“ Pasak M. Nastaravičiaus, literatūra padeda išplėsti savo paties galimybių lauką, pasaulio ribas. Rašančio žmogaus sporto salė yra jo knygų lentyna, bet jos nereikia kilnoti fizine prasme. Reikia stengtis kasdien skaityti knygas ir ieškoti jose ko nors naujo, atkreipti dėmesį į žodyną, patirtis. M. Nastaravičius pataria į rašymą žvelgti ne kaip į priverstinį rašto darbų ir rašinėlių kūrimą. Jis pats pripažįsta rašymą vertinantis ne kaip būtinybę, bet kaip galimybę. Rašytojo teigimu, rašymas, sakinio konstravimas pirmiausia yra santykis su pačiu savimi. Tai – atsakymų į tam tikrus klausimus ieškojimas, savo jausmų išsakymas. Iš mirties baimės, savo laikinumo suvokimo ir nelaimingos meilės, pasak rašytojo, gimsta geriausi kūriniai. M. Nastaravičiaus užduotys. Pirma užduotimi rašytojas kvietė į kasdienius dalykus, apie kuriuos dažnai kalbama paprastai, nevartojant sinonimų, pažvelgti kitaip. Žmonės dažnai sako, kad oras yra geras arba blogas. Rašytojas ragino moksleivius sugalvoti po dešimt ar daugiau žodžių orui apibūdinti ir pamėginti išplėsti savo žodyno ribas. Taip oras įgavo ir žmogiškų savybių: tapo ne tik „šaltas“, „niūrus“, bet ir „kupinas širdgėlos“, „verksmingas“. Kita užduotis. M. Nastaravičius kvietė neprisirišti prie kieno nors sukurtų pasakojimų, iš anksto nustatytų ribų, kurti savo istoriją, išlaisvinti vaizduotę. Kursų dalyviams jis pademonstravo begarsį vaizdo įrašą, prašydamas matomam siužetui sukurti istoriją. Rašytojas siūlė pasvarstyti, koks istorinis laikotarpis atsispindi įraše, kaip elgiasi žmonės, kas juos sieja, kokios emocijos lydi. Lektorius žadėjo, jog, atlikus užduotį, bus galima pasiklausyti įraše girdimo pasakojimo. Kaip visi liko nustebę, kai sužinojo, kad rodytas siužetas buvo estų kompozitoriaus Arvo Pärto muzikinio kūrinio vaizdo klipas, kurį lydi nuostabi muzika, o ne pasakotojo balsas! Muzikos kūrinys, kaip ir vaizdas, leidžia klausytojui

Rašytojas M. Nastaravičius teigė, kad rašymas yra santykis su pačiu savimi, atsakymų į tam tikrus klausimus ieškojimas, savo jausmų išsakymas. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

kurti istoriją. Kiekvienas, remdamasis savo patirtimi, asociacijomis, kurias kelia vaizdas, muzika, yra laisvas sukurti unikalų pasakojimą. M. Nastaravičius kvietė perskaityti žinomos rašytojos kūrinio ištrauką ir pabandyti sukurti tokios pačios stilistikos logišką pasakojimo tąsą. Taip pat įsivaizduoti kūrinyje skaitytą veikėją ir dialogą su juo: pabandyti jį prakalbinti, sužinoti jo gyvenimo istoriją, įsijausti į veiksmo laiką, vietą, konkrečią situaciją, taip sukuriant savo istoriją. „Klaidas ištaisysiu, bandysiu rašyti kitaip“ Nacionalinėje bib­lio­tekoje vykusiuose kūrybinio rašymo kursuose dalyvavo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos, Vilniaus rajono Paberžės gimnazijos, Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazijos, Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos ir Vilniaus „Lietuvių namų“ mokyklos moksleiviai. Taip pat jie susitiko su kitų meno sričių menininkais: slemo kūrėju Žygimantu Kudirka, rašytoju ir fotografu Ričardu Šileika, komiksų kūrėja Migle Anušauskaite, aktoriumi, režisieriumi ir bardu Gediminu Storpirščiu ir kino režisiere Giedre Beinoriūte. Penkis iš dešimties projekto susitikimų galima peržiūrėti Nacionalinės bib­lio­tekos „Youtube“ kanale: www.youtube.com/playlist?list=PLZHTxpVgsgcP_ yi61OXSf5um7XgvDB2CB. Po kursų keletas dalyvių pasidalijo savo įspūdžiais, mintimis. Štai keletas jų: Daug ką sužinojau. Supratau daug dalykų. Pavyzdžiui, kad jokiam kūrėjui su pačiu savimi nėra nuobodu. Labai laisvai jaučiausi, nors man tai būna labai retai. Džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. Labai norėčiau dar kartą atvažiuoti. Labiausiai patiko tai, kad atėjo noras kažką parašyti. Supratau, kad aš galiu tai daryti ir kad tai nėra taip sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Supratau, kad ėjau gera linkme. Žinau, kur klydau ir ką dariau blogai. Klaidas ištaisysiu, bandysiu rašyti kitaip <...>. Gavau įkvėpimo ir motyvacijos. Supratau, kad rašyti galima viską, netgi nesąmones. Supratau, kad rašytojo darbas sunkus ir man nelabai tinka. 13

TYRIMAI

APSKRIČIŲ IR MIESTŲ BIBLIOTEKŲ SPECIALISTAI PAGEIDAUJA PSICHOLOGIJOS, O RAJONŲ BIBLIOTEKŲ – DARBO SU VAIKAIS ŽINIŲ Rimalda Kvietkauskienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyriausioji metodininkė

2020 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyrius inicijavo kompleksinį šalies viešųjų bibliotekų tyrimą „Viešųjų bibliotekų specialistų kompetencijų tobulinimo ir metodinės pagalbos poreikiai“, kuris buvo vykdomas kartu su Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus apskričių viešųjų bibliotekų (AVB) specialistais. AVB specialistai ne tik pateikė savo bibliotekos duomenis, bet ir surinko bei parengė suvestinius apskrities bibliotekai priskirto regiono miestų ir rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų (SVB) duomenis. Tyrimo tikslas – optimizuoti viešųjų bib­lio­tekų (VB) specialistų profesinių kompetencijų tobulinimo procesą ir aktualizuoti metodinės veiklos turinį atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytus bib­lio­tekų specialistų poreikius. Šio tyrimo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti ir išanalizuoti bib­lio­tekų darbuotojų profesinio ugdymo ir metodinės pagalbos poreikius. 2. Nustatyti prioritetines profesinių kompetencijų tobulinimo ir metodinės pagalbos sritis. 3. Sudaryti prielaidas visiems viešųjų bib­lio­tekų metodikos centrams (Nacionalinės bib­lio­tekos, apskričių ir savivaldybių bib­lio­tekų) kryptingai vykdyti metodinės pagalbos ir darbuotojų profesinio ugdymo funkcijas. Tyrime buvo naudojami anketinės apklausos ir lyginamosios analizės metodai. Anketą sudarė trys dalys: 1. Pagrindinės profesinių kompetencijų ugdymo temos (pasiūlytos 22 temos). 2. Papildomai pageidaujamos profesinio ugdymo temos (bib­lio­tekų specialistai galėjo siūlyti jiems aktualias temas). 3. Aktualiausi klausimai iš pasiūlytų pagrindinių temų sąrašo (prašoma sukonkretinti interesus, t. y. pagal pasirinktas temas nurodyti labiausiai dominančius klausimus). 14

Nustatant specialistų poreikius, buvo išskirtos 4 bib­ lio­t ekos darbuotojų kategorijos: bib­lio­t ekos vadovai (direktorius, pavaduotojas veiklos turiniui, metodininkai, tiesiogiai pavaldūs direktoriui); bib­lio­tekos padalinių vadovai; VB dirbantys specialistai; filialuose (teritoriniuose padaliniuose) dirbantys specialistai. Atliekant tyrimą, siekta nustatyti kiekvienos darbuotojų kategorijos poreikių prioritetus, atlikti jų lyginamąją analizę – tai sudarytų prielaidas tinkamiau organizuoti profesinį ugdymą ir metodinę pagalbą. Atskirai buvo analizuojami apskričių, miestų ir rajonų savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų duomenys, atskleidžiant įvairių pareigų (vadovų, padalinių vadovų, VB specialistų, filialuose dirbančių specialistų) darbuotojų poreikių skirtumus. Taip pat lyginami AVB, miestų SVB ir rajonų SVB tas pačias pareigas – vadovų, padalinių vadovų, viešųjų bib­lio­tekų ir filialų specialistų – einančių darbuotojų poreikiai. Buvo nagrinėjami viešųjų bib­lio­tekų visų pareigybių specialistų bendrų poreikių ir kiekvienos specialistų kategorijos poreikių skirtumai. Temos poreikio lygis buvo nustatomas, vienos temos pasirinkimų procentą skaičiuojant nuo bendro pasirinkimų skaičiaus.

Šioje publikacijoje aptariama tik ta tyrimo dalis, kurioje lyginami bib­lio­tekose dirbančių specialistų poreikių skirtumai ir supažindinama su tyrimo išvadomis*.

TYRIMAS SKAIČIAIS

• Dalyvavo visų šalies viešųjų bib­lio­tekų specialistai. • Anketas užpildė 2418 darbuotojų. Iš jų: 320 AVB, 310 miestų SVB ir 1788 rajonų SVB darbuotojai. • Tyrime dalyvavo 121 bib­lio­tekų vadovas (direktoriai, direktorių pavaduotojai ir tiesiogiai direktoriui pavaldūs metodininkai); 249 bib­lio­tekos padalinių vadovai; 915 VB padaliniuose dirbančių specialistų; 1133 filialuose (teritoriniuose padaliniuose) dirbantys specialistai.

AVB, MIESTŲ IR RAJONŲ SVB VADOVŲ POREIKIAI

Iš diagramos matyti AVB, miestų SVB ir rajonų SVB vadovų poreikių skirtumai. Kai kurių temų aktualumas tarp vadovų labai skiriasi. Pavyzdžiui, bib­lio­tekų valdymas labiausiai domina miestų SVB vadovus: jų poreikių skalėje ši tema sudaro daugiau negu ketvirtį visų pasirinkimų (26,7 %); rajonų SVB – tik 6,2 %. Veiklos apskaita ir statistika taip pat daugiausia domisi miestų SVB vadovai (13,3 %); kitų bib­lio­tekų susidomėjimas šia tema mažesnis beveik 2 kartus (7,25 % – AVB ir 8,5 % – rajonų SVB). Bib­lio­tekų rinkodaros tema, priešingai, labiau aktuali rajonų SVB ir AVB vadovams (atitinkamai 11,9 % ir 10,14 %);

2,3 2,2 1,45 2,2 0

5,96

8,70

0,96 1,45 10,14

13,9 15,6

4,2 6,7 2,90 0,4 0 0,00 0,6 0

2,90 1,9 1,45 1,5 0 1,45 0,8 0 1,45 1,7 0 1,45 0,8 0 0,00 0,6 0 0,00 0,4 0 0,00 2,9 2,2 0

tenkinimas

0

1,9 2,22

AVB, MIESTŲ IR RAJONŲ SVB PADALINIŲ VADOVŲ POREIKIAI

7,25 7,25 5,6 5,8 8,5 5,8 8,7 6,7 5,8

15,6

11,9 10,14 8,5 13,3 7,25 6,2 6,7

Veiklos apskaita ir sta�s�ka

0

5

miestų SVB vadovus ši tema domino gerokai mažiau (6,7 %). Projektinė veikla taip pat svarbesnė rajonų SVB vadovams (8,7 %); AVB ir miestų SVB vadovų susidomėjimas mažesnis (atitinkamai 5,8 % ir 6,7 %). Susidomėjimu veiklos tyrimais miesto SVB vadovai ryškiai (15,6 %) lenkė rajonų SVB ir AVB vadovus (atitinkamai 8,5 % ir 5,8 %). Tačiau pastarųjų bib­lio­tekų vadovams labiau nei miestų SVB vadovams aktualus buvo tradicinių ir elektroninių paslaugų poreikis. Dideli skirtumai išryškėjo vertinant „Specializuotų programų ir paslaugų“ temą. Pasirinkimų procentas svyravo nuo 0 % miesto SVB iki 7,25 % AVB. Dokumentų fondų tematika taip pat sulaukė nedidelio vadovų susidomėjimo: poreikis svyravo nuo 2,2 % miestų SVB iki 7,25 % AVB. Mažiausiai aktualios pasirodė siauros specializacijos profesinės žinios. Šių temų (dokumentų sisteminimas ir dalykinimas, bibliografinių įrašų kūrimas, įvairių kolekcijų organizavimo ir tvarkymo specifika, bib­lio­tekininko pradžiamokslis) poreikis nesiekė 1 %. Visai jos nedomina miestų SVB vadovų. Galima skirti dar vieną grupę temų, sulaukusių mažo bib­lio­tekų vadovų susidomėjimo. Tai: informacijos paieška ir vartotojų užklausų tenkinimas (0–1,45 %), kultūros paveldo skaitmeninimas (0–1,45 %), darbo su vaikais specifika (0–1,9 %), mokyklos bib­lio­tekos veiklos organizavimo specifika (0 % – miestų SVB, 0,6 % – rajonų SVB, 2,9 % – AVB), pedagogikos žinios (0–1,45 %). Su grožinės literatūros tema susiję poreikiai mažiausi yra tarp AVB vadovų (1,45 %); tarp miestų SVB ir rajonų SVB šiek tiek didesni ir iš esmės tapatūs (atitinkamai 2,2 % ir 2,3 %). Didesnį psichologijos žinių poreikį nurodė AVB (8,7 %) ir rajonų SVB (5,96 %) vadovai; tarp miestų SVB vadovų šis poreikis siekia tik 2,2 %. Tačiau pastarieji vadovai parodė didesnį susidomėjimą technologijų panaudojimo klausimais (6,7 %); AVB – 2,9 %, rajonų SVB – 4,2 %. Vieni iš paklausiausių tarp vadovų bendrosios teisės klausimai: AVB – 10,14 %, rajonų SVB – 13,9 %, miestų SVB – 15,6 %.

10

15

26,7

17,39 20

25

30

* Visa tyrimo medžiaga bus pateikta Nacionalinės bibliotekos internetinėje platformoje, kuri šiuo metu yra kuriama.

Iš diagramos matome, kad AVB, miestų SVB ir rajonų SVB padalinių vadovų poreikiai skiriasi mažiau, yra tolygesni nei bib­lio­tekų vadovų poreikiai. Akivaizdu, kad mažiausią susidomėjimą kelia bib­lio­tekininko pradžiamokslis: miestų SVB ir rajonų SVB padalinių vadovai visai nesidomėjo, o AVB darbuotojų poreikių skalėje ši tema sudarė tik 1,58 %. Nepaklausi buvo mokyklų bib­lio­tekų veiklos organizavimo specifikos tema (0–0,53 %). Nepopuliarios ir pedagogikos žinios: didesnį šių žinių poreikį nurodė tik rajonų SVB padalinių vadovai (1,98 %). Darbo su vaikais specifika mažiausiai domina AVB padalinių vadovus (1,58 %). Kaip tarp bib­lio­tekų vadovų, taip ir tarp padalinių vadovų nebuvo populiarios labiau specializuotos 15

AVB, MSVB

AVB, MIESTŲ IR RAJONŲ SVB SPECIALISTŲ POREIKIAI

,% 6,3 8,3 5,26 5,4 9,4 6,32 1,98 1,8 1,05 4,7

11,05

3,95

13,9

8,6 8,95

0 0

1,58 00,2 0,53 2,97 1,58 3,2 1,98 1,8 2,63 2,97 2,113,2 3,8 4,3 4,21 2,97 1,4 3,16 2,97 1,052,5 3,5 0,53 2,2 6,4 5,26 7,9 3,4 3,16 4,7 6,4 6,8 7,89 3,96 5,5 5,79 6,16,8 5,79

Veiklos apskaita ir sta�s�ka

AVB, miestų SVB ir rajonų SVB specialistų domėjimasis profesinių kvalifikacijų ir metodinės pagalbos tematika yra didesnis tiek už bib­lio­tekų vadovų, tiek už padalinių vadovų nurodytą poreikį. Vieneto nesiekiančios reikšmės čia atsiranda tik prie dviejų temų: „Mokyklos veiklos organizavimo specifika“ (AVB specialistų poreikis – 0,6 %, miestų SVB – 0 %, rajonų SVB – 0,4 %), „Bib­lio­tekų valdymas“ (AVB – 0,75 %, miestų SVB – 0,65 %, rajonų SVB – 1 %). Taip pat šios kategorijos darbuotojus mažai domina veiklos apskaita ir statistika (AVB specialistų poreikis – 2,61 %, miestų SVB – 0,87 %, rajonų SVB – 2,1 %) bei veiklos tyrimai (AVB – 1,94 %, miestų SVB – 1,7 %, rajonų SVB – 2,3 %). Kraštotyros veikla taip pat neišsiskiria didesne paklausa. Daugiausia šia tema domisi rajonų SVB specialistai, bet ir jų poreikių reitinge ji siekia tik 3,4 %; mažiausiai domina AVB specialistus (1,94 %). Panašus domėjimasis ir kultūros paveldo objektų skaitmeninimo tema – tesiekė 2,99 %; šis rodiklis atliepia AVB ir rajonų SVB specialistų poreikį. Panašus poreikis (iki 5 %) yra kompetencijos tobulinimas šiose srityse: bib­lio­ tekų rinkodaros (ji šiek tiek aktualesnė miestų SVB (3,5 %); įvairių kolekcijų organizavimo ir tvarkymo (aukščiausią reitingą nurodė rajonų SVB specialistai (3,2 %); pedagogikos žinios taip pat labiau domino rajonų SVB specialistus (4,6 %).

4 4,7 6,32 6,9 7,2

,%

8,42 7,7 7,2 8,42

8,4 8,5 7,24 8,6

0,00 2,00 4,00 6,00 8,00 10,00 12,00 14,00 16,00

3,5 3,36

3,9

temos: dokumentų sisteminimas ir dalykinimas (0,5–3,5 %), bibliografinių įrašų kūrimas (1,05–2,97 %), įvairių kolekcijų organizavimo ir tvarkymo specifika (1,4–3,16 %), kultūros paveldo objektų skaitmeninimas (1,8–2,63 %), kraštotyros veikla (2,1–3,2 %) ir pan. Didžiausi poreikių skirtumai atsiskleidė renkantis „Bendrosios teisės klausimų“ temą – nuo 4,7 % tarp miestų SVB padalinių vadovų iki 13,9 % tarp rajonų SVB, t. y. rajonų bib­lio­tekose šis poreikis beveik 3 kartus didesnis nei miestų bib­lio­tekose. Vienos iš paklausiausių tarp padalinių vadovų – psichologijos žinios. Didžiausią poreikį nurodė miestų SVB padalinių vadovai (9,4 %), o mažiausiai tuo domėjosi rajonų SVB padalinių vadovai (5,4 %). Technologijų panaudojimu bib­lio­tekų veikloje domisi gerokai daugiau AVB ir miestų SVB padalinių vadovų (atitinkamai 8,95 % ir 8,6 %); tarp rajonų SVB padalinių vadovų šis poreikis – tik 3,95 %. Tarp visų viešųjų bib­lio­tekų padalinių vadovų dažniausiai pageidauta žinių šiomis temomis: bib­lio­tekų valdymo (aktualiausia AVB – 8,42 %), veiklos apskaitos ir statistikos (aktualiausia AVB – 8,42 %), rinkodaros (aktualiausia AVB – 6,32 %), projektinės veiklos (aktualiausia rajonų SVB – 6,8 %), veiklos tyrimų (aktualiausia AVB – 5,79 %), tradicinių ir elektroninių paslaugų (aktualiausia AVB – 7,89 %), dokumentų fondų (aktualiausia miestų SVB – 7,9 %). 16

11,96 10,97

4,6 5,2 5,97 6,8

9,4

10,9

1,7 0,87 1,64 0

0,4 0,6 5 4,4 3,51 2,9 2,4 2,99 2,4 1,94

3,4 7,8 8,5 7,99

tenkinimas 3,2 2,4 3,06 5,3 5,4 5,75 4,5 5 3,73 4,9 5,2 5,15 4,3 3,7 4,48

8 8 7,54 2,3 1,7 1,94 6,3 6,3 6,27 3,2 3,5 3,13 Veiklos apskaita ir sta�s�ka

0,87

2,1 2,61

1 0,65 0,75 0 RSVB specialistai

2

MSVB specialistai

4

6

8

AVB specialistai

10

12

14

Dokumentų sisteminimas ir dalykinimas daugiau domino miestų SVB (5 %), o mažiausiai – AVB specialistus (3,73 %); specializuotos programos ir paslaugos AVB specialistus domino daugiau už kitus (4,48 %); darbo su vaikais specifika aktualiausia rajonų SVB specialistams (5 %). Per 5 % šiaip taip perkopė dokumentų fondų žinių poreikis (nuo 4,9 % rajonų SVB iki 5,2 % miestų SVB). Šiek tiek didesnis domėjimasis „Bibliografinių įrašų kūrimo“ tema (AVB specialistų poreikis – 5,75 %, miestų SVB – 5,4 %, rajonų SVB – 5,3 %). Žinių bendrosios teisės klausimais poreikis taip pat viršijo 5 % ribą: ši tema aktualesnė AVB (5,97 %) ir rajonų SVB (5,2 %) specialistams; miestų SVB specialistų poreikių reitinge ji siekė tik 3,9 %. AVB, miestų SVB ir rajonų SVB specialistų domėjimasis projektine veikla yra identiškas – 6,3 %. Beveik identiški visų specialistų poreikiai tema „Tradicinės ir elektroninė paslaugos“ – apie 8 %. Panašiai šių bib­ lio­tekų specialistus domina ir „Informacijos paieškos ir užklausų tenkinimo“ tema; tiesa, šiek tiek didesnį susidomėjimą nurodė miestų SVB specialistai (8,5 %). Vienas iš aktualiausių tarp rajonų SVB ir miestų SVB specialistų yra kompetencijos grožinės literatūros tema poreikis (atitinkamai 8,4 % ir 8,5 %); kiek mažesnis AVB specialistų susidomėjimas (7,24 %). Didžiausio specialistų dėmesio sulaukė dvi temos: „Psichologijos žinios“ ir „Technologijų panaudojimas bib­lio­tekų veikloje“. Psichologijos žinios labiausiai domina AVB (10,97 %) ir miestų SVB (11,96 %) specialistus; rajonų SVB specialistų poreikiai kuklesni (8,6 %). Technologijų panaudojimas bib­lio­tekų veikloje aktualiausias miestų SVB specialistams (10,9 %), aktualus ir AVB specialistams (9,4 %); poreikis rajonų SVB gerokai mažesnis (6,8 %). Galimai tai lėmė mažesni turimi materialiniai ištekliai, techninės galimybės ir specialistų stoka.

MIESTŲ IR RAJONŲ SVB SPECIALISTŲ, DIRBANČIŲ FILIALUOSE, POREIKIAI

Lyginant miestų SVB ir rajonų SVB filialų specialistų poreikius, galima pastebėti nemažai skirtumų. Buvo netikėta, kad rajonų SVB filialų specialistų susidomėjimas grožinės literatūros tema yra mažesnis negu miestų SVB filialų darbuotojų (atitinkamai 7,1 % ir 12,5 %). Analogiška situacija ir lyginant psichologijos žinių poreikį: rajonų SVB filialų specialistų – 7,9 %, miestų – SVB 12,1 %. Rajonų filialų darbuotojai perpus mažiau domisi technologijų panaudojimu bib­lio­tekose (rajonų SVB filialų – 5,6 %, miestų SVB filialų – 10,9 %). Tačiau specialistus rajonuose labiau domina darbo su vaikais tema (10,5 %); miestų SVB filialų – 7 %. Itin ryškus poreikių skirtumas kraštotyros veiklos klausimais: rajonų SVB filialų specialistų reitinguose tai sudaro 9,3 %; miestų SVB filialų – tik 1,4 %, t. y. beveik 7 kartus mažiau. Tikėtina, kad tai lemia ilgalaikė šio darbo tradicija rajonuose. Rajonų filialų specialistus taip pat labiau domina (skirtumas, lyginant su miesto filialų specialistų pasirinkimu, yra mažesnis) šios temos: „Veiklos apskaita ir statistika“, „Projektinė veikla“, „Specializuotos programos ir paslaugos“. Miestų filialų specialistai labiau domisi (nedideliu skirtumu) dokumentų fondų klausimais ir pedagogikos žiniomis.

,% 7,1

12,5

7,9 4,7

12,1

6,7

2,8 2,5 5,6

10,9

1,9 1,4 0,7 0,1 10,5

7 1,1 1 9,3

1,4

8,9 9,2 0,8 0,5 1 0,9

1,97 1,9 4,2

5,9 6,98

4

8,17 9,4 1,3 1 4,5

6,3

1,4 1,4 5,6 4,7

Veiklos apskaita ir sta�s�ka 0,8 0

1,97

2

4

6

8

10

12

14

Tiek rajonų, tiek miestų filialų specialistai išreiškė didelį susidomėjimą tradicinių ir elektroninių paslaugų galimybėmis (rajonų SVB filialų – 8,17 %; miestų SVB filialų – 9,4 %) bei informacijos paieškos ir vartotojų užklausų tenkinimo (rajonų SVB filialų – 8,9 %; miestų SVB filialų – 9,2 %) poreikiu. Nepopuliariausiomis temomis, nesiekusiomis net 1 %, tapo „Mokyklos bib­lio­tekos veiklos specifika“ bei įvairių kolekcijų organizavimo klausimai. Šiek tiek 1 % ribą viršijo veiklos tyrimų, bib­lio­tekų rinkodaros, dokumentų sisteminimo ir dalykinimo, bibliografinių įrašų kūrimo kompetencijų poreikis. „Bib­lio­tekininko pradžiamokslis“ taip pat pateko į nepopuliarių temų kategoriją (rajonų SVB filialų – 1,9 %, miestų SVB filialų –1,4 %). Mažo populiarumo sulaukė bib­lio­tekų valdymo (rajonų SVB filialų – 1,97 %, miestų SVB filialų – 0,8 %) ir bendrosios teisės klausimai (atitinkamai 2,8 % ir 2,5 %).

PAGRINDINĖS TYRIMO IŠVADOS

1. Įvairių pareigybių darbuotojų profesinės kompetencijos ugdymo ir metodinės pagalbos poreikiai skiriasi nuo bendrų visų darbuotojų poreikių. 1.1. Bendrame AVB vadovų, padalinių vadovų ir specialistų pasirinktų temų reitinge didžiausią procentą sudarė psichologijos žinios (10,32 %). Populiariausia tema tarp AVB vadovų – bib­lio­tekų 17

valdymas (17,39 %); tarp AVB padalinių vadovų – bendrosios teisės klausimai (11,05 %), tarp AVB specialistų – psichologijos žinios (10,97 %). 1.2. Bendrame miestų SVB vadovų, padalinių vadovų, specialistų ir filialų specialistų pasirinktų temų reitinge didžiausią procentą sudarė psichologijos žinios (11,3 %). Tarp miestų SVB vadovų populiariausių poreikių – bib­lio­tekų valdymas (26,7 %); tarp miestų SVB padalinių vadovų – psichologijos žinios (9,4 %); tarp miestų SVB specialistų – psichologijos žinios (11,7 %); tarp miestų SVB filialų specialistų – grožinė literatūra (12,5 %). 1.3. Bendrame rajonų SVB vadovų, padalinių vadovų, specialistų ir filialų specialistų pasirinktų temų reitinge didžiausią procentą sudarė darbo su vaikais specifika (8,1 %). Tarp rajonų SVB vadovų populiariausi bendrosios teisės klausimai (13,9 %); tarp rajonų SVB padalinių vadovų – taip pat bendrosios teisės klausimai (13,9 %); tarp rajonų SVB specialistų – psichologijos žinių (8,6 %) poreikis; tarp rajonų SVB filialų specialistų – darbo su vaikais specifika (10,5 %). 2. AVB, miestų SVB, rajonų SVB įvairių pareigybių darbuotojų poreikiai, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, yra skirtingi. 2.1. AVB padalinių vadovams aktualiausia – bendrosios teisės klausimai, technologijų panaudojimas bib­lio­tekų veikloje, bib­lio­tekų valdymas, bib­lio­tekų veiklos apskaita ir statistika, tradicinės ir elektroninės bib­lio­tekų paslaugos, bib­lio­tekų rinkodara. O specialistai daugiausia domisi psichologijos žiniomis, technologijų naudojimu, informacijos paieška ir vartotojų užklausų tenkinimu, specializuotomis programomis ir paslaugomis, tradicinėmis ir elektroninėmis bib­lio­tekų paslaugomis, grožine literatūra, bib­lio­tekų projektine veikla, bendrosios teisės klausimais. 2.2. Miestų SVB padalinių vadovų poreikiai ryškiai skiriasi nuo bib­lio­t ekų vadovų. Pavyzdžiui, pastaruosius labiausiai domina bib­lio­tekų valdymo, teisės ir tyrimų klausimai, o padalinių vadovams aktualesni psichologijos, technologijų panaudojimo, grožinės literatūros, dokumentų fondų klausimai. 2.3. Rajonų SVB specialistų poreikiai taip pat gerokai skiriasi nuo vadovaujančių darbuotojų, dirbančių šios priklausomybės bib­lio­tekose. Vadovams aktualus bendrosios teisės ir bib­lio­tekų valdymo žinių poreikis tarp specialistų atsiduria žemesnėse pozicijose. Jų populiariausi pasirinkimai: psichologijos žinios, grožinė literatūra, tradicinės ir elektroninės paslaugos, informacijos paieška ir vartotojų užklausų tenkinimas, technologijų panaudojimas bib­lio­tekų veikloje, projektinė veikla. Skiriasi net VB specialistų ir filialuose dirbančių specialistų poreikiai. Į pirmąsias pastarųjų poreikių reitingo vietas iškyla darbo su vaikais specifika, kraštotyros veikla. 18

3. Nustatyta, kad skiriasi ne tik tą patį administracinį vienetą aptarnaujančių bib­lio­tekų (AVB, miestų SVB, rajonų SVB) kiekvienos pareigybės darbuotojų poreikiai, bet ir visų viešųjų bib­lio­tekų tos pačios pareigybės specialistų poreikiai. 3.1. Pavyzdžiui, tarp AVB, miestų SVB ir rajonų SVB vadovų bib­lio­ tekų valdymo klausimai labiausiai domina miestų SVB vadovus. Jų poreikių skalėje ši tema sudaro daugiau negu ketvirtį visų pasirinkimų (26,7 %); rajonų SVB – tik 6,2 %. Veiklos apskaita ir statistika taip pat daugiausia domisi miestų SVB vadovai (13,3 %); kitų bib­lio­tekų susidomėjimas šia tema mažesnis beveik 2 kartus. Tačiau rajonų SVB ir AVB vadovams aktualesnė bib­lio­tekų rinkodara (atitinkamai 11,9 % ir 10,14 %). Dideli skirtumai pasirenkant temą „Specializuotos programos ir paslaugos“: pasirinkimų procentas svyravo nuo 0 % miestų SVB iki 7,25 % AVB. 3.2. Tarp padalinių vadovų didžiausi skirtumai atsiskleidė „Bendrosios teisės klausimų“ temos atžvilgiu. Pasirinkimų kreivė svyravo nuo 4,7 % miestų SVB iki 13,9 % rajonų SVB, t. y. padalinių vadovų rajonuose poreikiai beveik 3 kartus viršijo padalinių vadovų miestuose poreikius. 3.3. Tarp VB specialistų didžiausio dėmesio sulaukė dvi temos: „Psichologijos žinios“ ir „Technologijų panaudojimas bib­lio­tekų veikloje“. Tačiau atsiskleidė ir tam tikri skirtumai: psichologijos žinios labiausiai domina AVB (10,97 %) ir miestų SVB (11,96 %) specialistus; rajonų SVB specialistų poreikiai sudarė 8,6 %. Technologijų panaudojimas bib­lio­tekų veikloje aktualiausias miestų SVB (10,9 %) ir AVB specialistams (9,4 %); rajonų SVB specialistų poreikis – 6,8 %. 3.4. Lyginant miestų SVB ir rajonų SVB filialų specialistų poreikius, galima pastebėti, kad rajonų filialuose dirbančių specialistų domėjimasis grožinės literatūros tema yra mažesnis negu miestų filialų darbuotojų (atitinkamai 7,1% ir 12,5 %). Panaši padėtis ir lyginant psichologijos žinių poreikį – atitinkamai 7,9 % ir 12,1 %. Rajonų filialų darbuotojai perpus mažiau domisi technologijų panaudojimu bib­lio­tekose (rajonų SVB – 5,6 %; miestų SVB – 10,9 %), tačiau juos kur kas labiau domina darbo su vaikais klausimai (rajonų SVB – 10,5 %; miestų SVB – 7 %). Didelis poreikių kraštotyros veiklos klausimais skirtumas: rajonų SVB filialų reitinguose tai sudaro 9,3 %, o miestų SVB filialų reitinge – tik 1,4 %, t. y. miestuose šis poreikis beveik 7 kartus mažesnis. 4. Nustatyti įvairių pareigybių darbuotojų poreikiai kiekviena pasiūlyta tema ir konkretūs jiems aktualiausi klausimai. Išsiaiškinta, kad didžiausią visų pareigybių darbuotojų auditoriją surinktų šios toliau pateikiamos kompetencijų ugdymo temos. 4.1. Tarp AVB darbuotojų didžiausią auditoriją sutrauktų psichologijos žinios – domisi 165 asmenys; technologijų panaudojimo bib­ lio­tekų veikloje galimybės – 145 asmenys; informacija apie tradicines ir elektronines bib­lio­tekų paslaugas – 120; informacijos paieškos ir vartotojų užklausų tenkinimo klausimai – 116; bendrosios teisės klausimai ir grožinės literatūros tema – po 108 asmenis. 4.2. Miestų SVB darbuotojai nurodė didžiausią psichologijos žinių poreikį – 185 asmenys; informacijos apie technologijų naudojimo bib­lio­tekų veikloje poreikį – 170; žinių apie grožinę literatūrą – 169; tradicinių ir elektroninių bib­lio­tekų paslaugų – 137; informacijos paieškos ir vartotojų užklausų tenkinimo temą – 129 asmenys. 4.3. Rajonų SVB darbuotojų domėjimasis: darbo su vaikais specifika – 928 asmenys; tradicinių ir elektroninių paslaugų teikimas – 895; informacijos paieška ir vartotojų užklausų tenkinimas – 890; psichologijos žinios – 875; grožinė literatūra – 808; kraštotyra – 792; projektinė veikla – 736; specializuotos programos ir paslaugos – 660; technologijų panaudojimas – 643 asmenys.

5. Visų viešųjų bib­lio­tekų darbuotojų mažiausias nurodytas poreikis sietinas su šiomis temomis: „Mokyklos bib­lio­tekos veik­ los organizavimo specifika“ ir „Bib­lio­tekininko pradžiamokslis“. 5.1. „Mokyklos bib­lio­tekos veiklos organizavimo specifikos“ temą nurodė 11 AVB darbuotojų (0,69 % bendrame nurodytų temų reitinge), 1 miestų SVB darbuotojas (0,06 % bendrame reitinge) ir 64 rajonų SVB darbuotojai (0,6 % bendrame temų reitinge). 5.1.1. Mokyklos bib­lio­tekos veiklos organizavimo specifika daugiausia domėjosi AVB vadovai (2,9 %), miestų SVB (1,4 %) ir rajonų SVB (1,9 %) filialų darbuotojai. Kitų pareigybių domėjimasis šia sritimi buvo mažesnis: miestų SVB vadovai – 0 %; rajonų SVB vadovai – 0,6 %; AVB padalinių vadovai – 0,53 %; miestų SVB padalinių vadovai – 0 %; rajonų SVB padalinių vadovai – 0,2 %; AVB specialistai – 0,6 %; miestų SVB specialistai – 0 %; rajonų SVB specialistai – 0,4 %. 5.2. „Bib­lio­tekininko pradžiamokslio“ temą kaip pageidaujamą nurodė 25 AVB darbuotojai (1,56 % bendrame pasirinktų temų reitinge), 16 miestų SVB (0,98 % bendrame temų reitinge) ir 176 rajonų SVB darbuotojai (1,5 % bendrame pasirinktų temų reitinge). 5.2.1 Bib­lio­tekininko pradžiamokslis labiausiai aktualus 1,64 % AVB specialistų, 1,58 % AVB padalinių vadovų, 1,7 % rajonų SVB specialistų, 1,4 % miestų SVB filialų ir 1,9 % rajonų SVB filialų specialistų. Kitų pareigybių darbuotojų susidomėjimas šia tema mažesnis: AVB vadovai – 0 %; miestų SVB vadovai – 0 %; rajonų SVB vadovai – 0,4 %; miestų SVB padalinių vadovai – 0 %; rajonų SVB padalinių vadovai – 0 %; miestų SVB specialistai – 0,87 %. 6. Išaiškėjo konkrečios temos, kurios nebuvo įtrauktos į siūlomų temų sąrašą, bet domintų bib­lio­tekų specialistus. Geidžiamiausia tapo tema „Bib­lio­tekininko profesinė etika“. Ją nurodė visų viešųjų bib­lio­tekų specialistai: AVB – 14 asmenų; miestų SVB – 20; rajonų SVB – 142 asmenys. AVB specialistai dažnai minėjo šias temas: „Viešas kalbėjimas, retorika, teorija ir praktika“ – 19 asmenų; „Andragogikos žinios, virtuali andragogika“ – 8; „Fotografijos mokymai“ – 9; „Kūrybinio rašymo mokymai“; „Kūrybiškumas: teorija ir praktika“ – po 7 asmenis. Miestų SVB specialistams aktualu LIBIS modernizavimas; viešas kalbėjimas, kūno kalba; virtualių (nuotolinių) renginių organizavimo metodika bei įranga; raštvedybos taisyklių naujovės, el. raštvedybos organizavimas; bib­lio­tekų darbo naujovės. Įgyti kompetencijos daugeliu temų pageidautų rajonų SVB darbuotojai. „Bib­lio­tekininko elgsenos protokolas ir etiketas“ – pageidavo 24 darbuotojai; „Virtualių paslaugų ir produktų kūrimas nuotoliniam vartotojui, virtualių renginių lankytojų apskaita, virtualių renginių rengimo metodika, renginių dalyvių apskaita“ domintų 53 darbuotojus; „Kūrybinio rašymo mokymai, kūrybiškumo ugdymas“ – 52; „Bib­lio­tekos aplinkos kūrimas“ – 44; „Viešasis kalbėjimas, retorikos pagrindai“ – 33; „Edukacinė

veikla bib­lio­tekoje“ – 30; „Netradicinės bib­lio­tekos darbo, aptarnavimo formos, inovatyvus bib­lio­tekų darbas“ – 24; „Bib­lio­tekos veiklos viešinimo strategijos, renginių viešinimas, reklamavimas, informacijos sklaida“ – 14; viešųjų pirkimų aktualijos domina 9 asmenis; atminties lavinimo ir dėmesio koncentracijos mokymai – 7 asmenis. Bib­lio­tekų vadovams neaktualu, tačiau kitiems darbuotojams svarbūs biblioterapijos mokymai, muzikos, meno, poezijos terapija (nurodė 25 asmenys). Filialų specialistai norėtų papildomų mokymų apie testų ir viktorinų rengimą virtualiojoje erdvėje, filmukų, kryžiažodžių, informacinių užduočių kūrimą įvairiomis programėlėmis (10 asmenų). Bib­lio­tekų vadovams ir padalinių vadovams aktualesni vadybos klausimai. 7. Tyrimo metu gauti duomenys parodė, kad profesinių kompetencijų ir metodinės pagalbos poreikis yra didelis. Tai rodo aktyvus bib­lio­tekų specialistų dalyvavimas. 7.1. Anketas užpildė 2418 viešųjų bib­lio­tekų darbuotojų: 320 – AVB; 310 – miestų SVB; 1788 – rajonų SVB. 7.2. Didelis pasiūlytų poreikius atspindinčių temų pasirinkimo skaičius. Iš AVB darbuotojų gauti 1599 pasirinkimai: vadovų – 69; padalinių vadovų – 190; specialistų – 1340. Iš miestų SVB darbuotojų iš viso gauti 1634 pasirinkimai: vadovų – 45, padalinių vadovų – 278, VB specialistų – 460, filialų specialistų – 851. Rajonų SVB darbuotojų nurodyti 11 406 pasirinkimai: vadovų – 520, padalinių vadovų – 1214, VB specialistų – 2477, filialų specialistų – 7195. 7.3. Vertinga, kad bib­lio­tekų specialistai sukonkretino jiems aktualius klausimus, pateikė siūlymų dėl papildomų temų, kurias reikėtų įtraukti į kompetencijų ugdymo programas. 8. Tyrimas atskleidė unikalius duomenis. Tai pirmasis tyrimas Lietuvoje, kuriame buvo nagrinėjami AVB, miestų SVB, rajonų SVB specialistų poreikiai, lyginami įvairias pareigas (bib­lio­tekų vadovų ir pavaduotojų, padalinių vadovų, VB dirbančių specialistų, filialuose dirbančių specialistų kategorijos) einančių darbuotojų poreikiai. 9. Tyrimo duomenys sudarys prielaidas už kvalifikacijos kėlimą ir metodinę veiklą atsakingiems Nacio­nalinės bib­lio­tekos, AVB ir SVB darbuotojams kryptingiau organizuoti šį darbą, atsižvelgiant į realius konkrečius įvairių pareigybių darbuotojų poreikius.

Publikacijos autorė už profesionalią pagalbą nuoširdžiai dėkoja Kauno apskrities viešosios bib­lio­tekos Strateginės plėtros ir inovacijų centro Žinių vadybos grupės vyr. metodininkei tyrimams Kamilei Kučinskienei, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib­lio­tekos Regiono bib­lio­tekų ir kultūros vadybos skyriaus vyr. metodininkei Rasai Milerienei, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bib­lio­tekos Regiono bib­lio­tekų metodikos ir vadybos centro vyr. metodininkei-analitikei Gretai Bacevičiūtei ir vyr. metodininkei edukacijai Audrutei Sadeckienei, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos Bib­lio­ tekų metodikos ir vadybos skyriaus vyr. metodininkei analitinei tiriamajai veiklai Kristinai Kulikauskienei ir vyresn. metodininkei kvalifikacijos kėlimui Paulinai Sprindžiukaitei, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos Regiono bib­lio­tekų strateginės plėtros skyriaus vyr. metodininkei Rūtai Juzėnienei, visiems rajonų ir miestų savivaldybių viešųjų bib­ lio­tekų specialistams, prisidėjusiems vykdant tyrimą. 19

SIEKIS ĮVERTINTI BIBLIOTEKOS VEIKLĄ SOVIETMEČIU Baigiantis 2020-iesiems, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido solidų veikalą – savo kone penkių dešimtmečių veiklos istorinę apžvalgą„Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1940–1989 metais“1. Jos autorius – ilgametis Nacionalinės bibliotekos darbuotojas, buvęs jos direktorius Vytautas Gudaitis. Rengdamas knygą, autorius rėmėsi dokumentuotais ir archyviniais šaltiniais. Daug vertingos informacijos aptiko ir tarp atsiminimų, tačiau šių šaltinių pagrįstumui patvirtinti, autoriaus teigimu, reikėjo rasti dokumentinių įrodymų. Knygoje atskleidžiamas bibliotekininkų entuziazmas ir gebėjimas dirbti bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, kokios politinės jėgos būtų valdžioje. Žodžiais perteikiamą vaizdą papildo įvairių laikotarpių nuotraukos. Šeši knygos skyriai sudaryti chronologiniu principu. Juose apžvelgiama Nacionalinės bib­lio­tekos ištakos ir veikla iki 1940 m. rugpjūčio, nagrinėjama veikla pirmosios sovietų okupacijos ir aneksijos metais (1940 m. rugpjūtį–1941 m. birželį), nacių okupacijos metais (1941 m. birželį–1944 m. rugpjūtį), stalinizmo metais (1944–1953 m.), taip pat Valstybinės respublikinės bib­lio­tekos Kaune veikla (1954–1963 m.), bib­ lio­tekos Vilniuje veikla (1963 m. gruodis–1989 m.). Autorius tyrinėja, kaip praeityje buvo aptarnaujami skaitytojai, kaip ir kokia vykdyta bibliografinė veikla, mokslinis darbas, kaip ilgainiui buvo automatizuoti bib­lio­tekiniai-bibliografiniai procesai. Knygoje daug dėmesio skirta bib­lio­tekos personalui, jos struktūros pokyčiams, metodinio darbo organizavimui ir bib­lio­tekoms teikiamai metodinei pagalbai. Visais laikais pirmiausia rūpintasi bib­lio­tekos fondais. Viena iš galimybių gausinti fondą – perimti bešeimininkes bib­lio­tekas. Štai kaip 1944 m. buvo perimta Kazimiero Būgos bib­lio­teka: „Pirmąja bib­ lio­teka buvo susirūpinta švietimo liaudies komisarui J. Žiugždai 1944 m. gruodžio mėn. informavus apie naikinamą kalbininko K. Būgos bib­lio­teką. Apsilankęs K. Būgos šeimai priklausančiame bute J. Rimantas [tuometis bib­lio­tekos direktorius – Red.] konstatavo, kad kalbininko šeimai apie 1943 m. išvykus į Vokietiją 1

20

Gudaitis, Vytautas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1940–1989 metais. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020. 434, [1] p.: iliustr., faks., portr. Asmenvardžių r-klė: p. 424–434.

bute gyvena tik jo brolio duktė, ji tinkamai nevertina palikimo ir, kaip pranešė kiti namo gyventojai, nemažai knygų jau yra išpardavusi (jos teigimu, tik priklausiusias K. Būgos dukteriai Gražinai). J. Rimantas rado apie 50 kalbos brošiūrų su kitų autorių dedikacijomis ir paties K. Būgos pastabomis, „pelių graužiamas ir netvarkingai išmėtytas“, taip pat nemažai jam rašytų laiškų, „bet tai tik likučių likučiai“2.“ Ypač aktualūs bib­lio­tekai buvo patalpų reikalai, kraustytasi ne kartą. Daugiau kaip 40 metų veikusi Kaune (bib­lio­tekos patalpos buvo ir Steigiamojo Seimo rūmuose, ir „Pažangos“ bendrovės rūmuose, ir Lenkų gimnazijos rūmuose, ir buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, ir Centrinio žydų banko pastate), 1963 m. ji buvo perkelta į Vilnių. „Bib­lio­tekos fondas (daugiau kaip 1802 tūkst. egz.) ir katalogai pergabenti į Vilnių per labai trumpą laiką – 104 darbo dienas (1963 m. gegužės 20 d.–spalio 1 d.). Iš viso Bib­lio­tekos turtui pervežti panaudota 140 keturių tonų talpos furgonų (bendras vežto turto svoris – per 500 tonų), jiems pakrauti ir iškrauti Vilniuje talkino 53 administracijos-ūkio darbuotojai, specialiai tam pasamdyti darbininkai (apie 10) ir vienų metų bib­lio­tekininkystės kursų moksleiviai. Sklandų ir gerai organizuotą darbą liudija ir tai, kad 2

Valstybinės centrinės bibliotekos 1944 m. gruodžio 30 d. raštas švietimo liaudies komisarui J. Žiugždai. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 476, ap. 1, b. 5, lap. 25; Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimo departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius, F47-1424.

Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė

NAUJI LEIDINIAI

Bib­lio­tekos atidarymui Vilniuje buvo pasirengta per vieną mėnesį“, – rašo V. Gudaitis. Dabartinės Nacionalinės bib­lio­tekos pavadinimas taip pat keistas ne kartą: pradžioje įsteigus Centralinį valstybės knygyną, vėliau įstaiga vadinta Valstybės centrine bib­lio­teka, Valstybine centrine bib­lio­teka, Kauno viešąja centrine bib­lio­teka, Valstybine respublikine bib­lio­teka. Martyno Mažvydo vardas jai suteiktas prasidėjus pertvarkai 1988 m., nacionalinės bib­ lio­tekos statusas – 1989 m. Knygoje ji vadinama Bib­lio­teka, tik citatose ir nuorodose ar dėl aiškumo nurodomas tuometinis oficialus pavadinimas. Rengdamas knygą, autorius ištyrinėjo gausybę dokumentų. „Parengti pirmosios sovietinės, nacių okupacijos ir vėl sugrįžusio sovietmečio Bib­lio­tekos veiklos apžvalgą buvo gana sunku, nes tam reikėjo ne tik perversti kalnus archyvinės ir publikuotos medžiagos, bet ir iš naujo įvertinti joje fiksuotus įvykius, atskleisti, kas buvo nutylėta, objektyviai perskaityti joje pateiktus statistinius duomenis, nugalėti išankstines savo nuostatas ir atsispirti dažnai žiniasklaidoje skelbiamiems teiginiams apie kultūros griuvėsius ir mankurtizmą, paveldėtą iš okupacijų metų, taip užbraukiant ne vienos bib­lio­tekininkų kartos pastangas ir tariamą suklestėjimą nepriklausomybės metais“, – rašo V. Gudaitis. Daug vertingos informacijos rasta ir memuariniuose šaltiniuose. Kadangi jų, kaip istorinio šaltinio, vertė kartais abejotina, pasak autoriaus, juos reikėjo patvirtinti kitais šaltiniais. Stengtasi parengti kuo išsamesnę autoriaus užsibrėžto laikotarpio bib­lio­tekos veiklos apžvalgą, tačiau susidurta su dokumentinės medžiagos stoka. O rastų šaltinių knygoje naudojamos citatos atskleidžia aprašomo laikotarpio atmosferą, tekstą daro gyvesnį, paveikesnį. Susidaryti vaizdą, kaip nagrinėjamu laikotarpiu augo Nacionalinės bib­lio­tekos fondai ir kito jos lankytojų skaičius, galimybę suteikia leidinio gale išspausdinti priedai – juose pateikti šaltiniuose nurodyti konkretūs skaičiai.

Išsamioje leidinyje minimų asmenų rodyklėje prie darbuotojų pavardžių nurodyti jų darbo bib­lio­tekoje metai. Deja, dėl šaltinių trūkumo ne visas datas pavyko nustatyti. Darbuotojų pareigos nurodytos tik pačiame knygos tekste, nes dėl įvairių priežasčių darbuotojai būdavo perkeliami iš vieno skyriaus į kitą, keitėsi ir pačių skyrių pavadinimai. „Apgailestaujame, kad daugelis buvusių ir esamų Bib­lio­tekos darbuotojų šiame leidinyje savo pavardžių neras, nes visų paminėti tiesiog neįmanoma (1940–1990 m. ilgiau ar trumpiau dirbo per keletą tūkstančių darbuotojų)“, – rašo autorius. V. Gudaičio teigimu, žiūrint į tų metų kultūros istoriją iš šių dienų perspektyvos, negalima atsistebėti žmonių ištverme ir optimizmu. Knygoje skaitytojai ras nagrinėjamo laikotarpio Nacionalinės bib­lio­tekos direktorių (Juozo Rimanto, 1939–1950 m.; Danieliaus Čepo, 1950–1952 m.; Juozo Urbanavičiaus, 1952–1958 m.; Vaclovo Jurgaičio, 1959–1975 m.; Jono Baltušio, 1976–1982 m.; Vlado Bulavo, 1982–2004 m.) portretų galeriją. Leidinys iliustruotas Nacionalinės bib­lio­tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo ir žurnalo „Tarp knygų“ nuotraukomis, kuriose įamžinta bib­lio­tekos darbuotojų veikla (konferencijų, mokymų ir kursų akimirkos) ir laisvalaikis (išvykos, Baltijos šalių nacionalinių bib­lio­tekų sąskrydis „LiLaEst“, Nacionalinės bib­lio­tekos lėlių teatro aktoriai, etnografinio ansamblio dainininkės), taip pat pastatai, kuriuose įvairiais laikotarpiais buvo bib­lio­tekos patalpos. „Sudėtinga įvertinti sovietmečio Bib­lio­tekos reikšmę Lietuvos mokslui ir kultūrai, kaip tą sunku padaryti ir kalbant apie visą sovietmečio kultūros ir mokslo įstaigų gyvenimą, svarbiausia – siekti apie tai kalbėti ir rašyti objektyviai, pasistengti suprasti ir įvertinti visas to laikotarpio galimybes“, – rašo V. Gudaitis. Knyga turėtų sudominti ne tik bib­lio­tekų istorijos tyrinėtojus, bet ir visus, kuriems rūpi bib­lio­tekų kasdienybė.

Parengė Daina Dailidonienė

DĖKOJAME

Sausio 14 d. buvęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius ir ilgametis bib­lio­tekos darbuotojas Vytautas Gudaitis atsisveikino su Nacionaline bib­lio­teka – tai buvo paskutinė jo darbo diena. V. Gudaičiui vadovaujant Nacionalinei bib­lio­tekai, prasidėjo ir buvo vykdomas didžiulės svarbos projektas „Bib­lio­tekos pažangai“, kuris buvo esminis proveržis ne tik modernizuojant viešąsias bib­lio­tekas, bet ir ugdant visuomenės, ypač socialiai jautrių grupių, kompiuterinio raštingumo įgūdžius. 2008 m. V. Gudaitis pradėjo ir būtiną Nacionalinės bib­lio­tekos pastato rekonstrukciją, o pastaraisiais metais kruopščiai rinko Nacionalinės bib­lio­tekos Vytautas Gudaitis. Arūno Sartanavičiaus nuotr. istoriją. Darbo rezultatas – išleista knyga „Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka 1940–1989 metais“. Atkurtos nepriklausomybės pradžioje V. Gudaitis prisidėjo kuriant Bib­lio­tekų įstatymą, kitus šalies bib­lio­tekininkystei ir bib­lio­tekoms itin svarbius teisės aktus, Lietuvos bib­lio­tekininkystės teisinę bazę. Jo darbai įvertinti valstybės mastu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Bib­lio­tekininkų bendruomenė linki V. Gudaičiui neišsenkančios energijos, stiprios sveikatos ir visokeriopos sėkmės toliau rašant savo gyvenimo knygą. 21

TYRĖJUI ĮDOMU

DOVANŲ VILNIAUS UNIVERSITETUI KNYGA (1820–1832 M.) – MOKSLINĖS KOMUNIKACIJOS TYRIMŲ ŠALTINIS Prof. dr. Arvydas Pacevičius Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas Knygos „Mokslo draugijų ir asmenų dovanos universitetui, jo [vadovybės] nurodymu atiduotos bibliotekai“ viršelis. Saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, F721, ap. 2, b. 71

1820 m. sausį Vilniaus universiteto bibliotekos (VUB) bibliotekininkas Kazimieras Kontrimas pradėjo pildyti knygą, pavadintą „Mokslo draugijų ir asmenų dovanos universitetui, jo [vadovybės] nurodymu atiduotos bibliotekai“ (toliau – Dovanų knyga)1. Knyga, kurioje buvo registruojami dovanai gauti spaudiniai, tęstiniai ir periodiniai leidiniai, disertacijos, akademinės brošiūros, rankraščiai, žemėlapiai, meno raižiniai, monetos, medaliai, graviūros, iškamšos, archeologiniai radiniai, mineralai ir netgi meteoritai, apima laikotarpį iki Vilniaus universiteto (VU) uždarymo 1832 metais. Ji ne tik atskleidžia bibliotekininkų kasdienybės, bibliografinio darbo, raštvedybos, santykių su Vilniaus universiteto vadovybe ypatumus, bet ir pateikia duomenų apie VUB komplektavimo šaltinius bei būdus, papildo turimas žinias apie mecenatystę Vilniaus akademinėje bendruomenėje. Paskutinį datuotą įrašą apie vertybių gavimą knygoje padarė bib­lio­tekininkas Adomas Jocheris 1832 m. kovo 9 d.2, o paskutinio nedatuoto įrašo autorius bib­lio­tekininkas Stanislovas Jakubovskis (Jakubowski) nurodė3, kad VUB priėmė Maskvos universiteto dovanotą Jefremo Muchino knygą „Aprašymas priemonių, kaip pažinti ir gydyti cholerą“ (Maskva, 1831)4. Dovanų knygą, be minėtų bib­lio­tekininkų, dar pildė, pasirašydamas apie priimtas vertybes, Aleksandras Bohatkevičius, palikęs daug komentarų, tikslinančių „smulkiojo spaudinio“ sampratą ir jo taikymą. Pirmą kartą A. Bohatkevičius knygoje pasirašė 1820 m. spalio 22 d.5, o paskutinis jo įrašas yra 1830 m. spalio 16 d. datos6. Iš viso Dovanų knygą sudaro 939 įrašai, vienur išsamiai, o kitur – lakoniškai informuojantys apie VU dovanotus objektus, daugiausia knygas, taip pat dovanotojus. Įrašai rodo, kad per nepilnus 12 metų VUB aruodus papildė 1812 objektų7, daugiausia Dary od towarzystw uczonych i osób czynione Uniwersytetowi a z polecenia tegoż oddane do Biblioteki. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), F 721, ap. 2, b. 71, lap. 1r-58v. (toliau – Dary od towarzystw). 2 Dary od towarzystw, lap. 58r. 3 Dary od towarzystw, lap. 58v. 4 Мухин, Ефрéм. Описание способов узнавать и лечить наносную холеру. Москва: типография Лазаревых, 1831. 363 с. 5 Dary od towarzystw, lap. 3v. 6 Dary od towarzystw, lap. 52r. 7 Didesnė dalis dovanotų muziejinių eksponatų, gamtos bei istorijos vertybių (monetų, medalių, mineralų, meteoritų, iškamšų, archeologinių iškasenų) buvo aprašyti, bet nesunumeruoti ir atiduoti saugoti į atitinkamus VU kabinetus. 1

22

knygų, taip pat 638 disertacijos ir akademiniai prospektai, 591 periodikos komplektas. Apie tokias dovanas dar 1806 m. ataskaitoje Rusijos švietimo ministrui Vilniaus universiteto kuratorius Adomas Jurgis Čartoriskis rašė: „nemažai padaryta gausinant Vilniaus universiteto bib­lio­teką įvairiais veikalais, atsiunčiamais dovanai iš mokslo draugijų ir asmenų“. Dovanos buvo periodiškai pristatomos VU Tarybos, kurią sudarė profesūra, susirinkimuose, paskui jos sekretoriaus atiduodamos bib­lio­tekai ar kabinetams8, informacija apie naujus mokslo darbus skelbiama Vilniaus periodinėje spaudoje (Gazeta Literacka Wileńska, Dziennik Wileński). Dovanų knyga bib­lio­tekų ir bib­lio­tekininkystės, knygos istorijos tyrėjams yra žinoma9, mokslinių studijų plėtros požiūriu ji svarbi keliais aspektais. Joje pateikta duomenų apie VUB komplektavimo šaltinius ir būdus, mokslinės periodikos ir aktualių mokslo darbų Pavyzdžiui, Mineralogijos kabinetui 1821 m. rudenį ir 1822 m. pavasarį buvo priskirti du Minsko bajorų maršalkos Liudviko Rokickio dovanoti meteoritai, rasti jo valdose Rečycos paviete; vienas jų svėrė keturis svarus (apie 1,5 kg), o antras – net 200 svarų (apie 80 kg). Žr. Dary od towarzystw, lap. 5r. Daugiau apie šiuos meteoritus, tyrinėtus Andriaus Sniadeckio, žr. Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI–XXI amžiai). 2016, p. 131; Polskie Towarzystwo Meteorytowe, Brahin [žiūrėta 2021-01-19]. Prieiga per internetą: www.ptmet.org.pl/old/kat-mzk-pal.htm. 9 Kastanauskaitė, Danutė. Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraštiniai ir spausdinti katalogai. Vilnius, 1990, p. 42–47; Keršytė, Nastazija. Lietuvos muziejai. Vilnius, 2003, p. 44; Paszkiewicz, Urszula. Inwentarze i katalogi bibliotek z ziem wshodnich Rzeczypospolitej (spis za lata 1510–1939). Warszawa, 1998, s. 171, nr. 845; Pacevičius, Arvydas. Mecenatystės slėpiniai. Iš: Pamirštoji mecenatystė. Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga, 1792– 1832. Vilnius, 2010, p. 163, išn. 35; p. 206, išn. 337; p. 207, išn. 352; p. 208, išn. 362 ir kt. 8

įsigijimus, dovanojimo apimtis. Knyga atskleidžia bib­lio­tekininkų darbo, santykių su VU vadovybe ypatumus. Iš Dovanų knygos matome, kaip po 1823 m. VU įsigali autoritarinis vadovavimo akademinei bendruomenei stilius, vykdomi žodiniai rektoriaus nurodymai, mėginama riboti informacijos išteklių prieigą, pastebimos represinės (paskesniosios) cenzūros apraiškos10. Pavyzdžiui, 1823 m. rudenį, įsisiūbavus filomatų procesams, ties knyga „Apie žmogaus ir piliečio pareigas“ (Sankt Peterburgas, 1817)11 liko prierašas „Uždrausta“ (Zakazana12). Pažymėtina, kad aptariamoji Dovanų knyga formos ir turinio požiūriais skiriasi nuo išsamiai tyrinėtos, 1792–1832 m. pildytos „Dovanų Vilniaus universiteto bib­lio­tekai knygos“13. Pastaroji – tai puošni Garbės, arba Aukso, knyga marokeno (ožkos odos) apdarais su įrašu viršelyje auksuotomis raidėmis DOVANŲ KNYGA (KSIĘGA DAROW), kurioje buvo surašomi geradariai ir jų dovanos, skirtos tiesiai bib­lio­tekai. VUB dovanoti istoriniu, kultūriniu, bibliofiliniu aspektais vertingi leidiniai, rankraščiai bei muziejiniai eksponatai, žadinantys istorinę ir pilietinę savimonę, daugiausia „senienos“, o ne nauji ir aktualūs moksliniai darbai ar tyrimų požiūriu įdomūs gamtos kūrinijos objektai. Dovanų Vilniaus universiteto bib­lio­tekai knygoje galime įžvelgti ir memorialinį atminimo apie mecenatus aspektą. O štai šiame straipsnyje aptariamas šaltinis aprėpia VU adresuotas dovanas. Knyga stilistikos požiūriu santūresnė, marmuro imitacijos kartono viršeliais. Joje vyrauja ką tik išleisti akademijų, mokslo draugijų, mokslininkų darbai, daug disertacijų ir proginių leidinių. Tiesa, esama išimčių. Pavyzdžiui, 1822 m. balandžio 15 d. prof. Augustas Bekiu dovanojo14 inkunabulą – garsiąją Hartmanno Schedelio kroniką vokiečių kalba (Niurnbergas, 1493)15, po VU uždarymo atsidūrusią Rusijos mokslų akademijos bib­lio­tekoje Sankt Peterburge16. Moderniais terminais kalbant, abi dovanų knygos rodo, kaip mokslinė informacija buvo atskirta nuo mokslo ir kultūros paveldo... Dovanų Vilniaus universitetui knyga (1820–1832 m.) turėtų būti įdomi leidybos, bibliografijos, skaitymo istorijos tyrėjams. Mat, remiantis joje pateikta informacija, galima susidaryti gana išsamų ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono XIX a. pirmosios pusės spaustuvių platinamos produkcijos vaizdą, papildyti ir patikslinti tiek Vilniaus, tiek kitų universitetų leidinių, pasiekdavusių Lietuvą, bibliografinį sąvadą ir skaitomų (studijuojamų) knygų visumą. Dovanos apima leidinius ir rankraščius ne tik anglų, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių17, bet ir arabų, čekų, danų, hebrajų, suomių, serbų, švedų kalbomis. Daugiau apie represinę cenzūrą VU žr.: Pacevičius, Arvydas. Mokslinė komunikacija Vilniaus universitete 1823–1832 metais (remiantis Vilniaus universiteto bibliotekos dienynu). Iš: Vilniaus universitetas: tradicijų tąsa, pertrūkiai ir išradimai / sud. Vaiva Kubeckienė [elektroninis leidinys]. Vilnius, 2018, p. 49–50. Prieiga per internetą: www.muziejus.vu.lt/lt/apie-mus/nuorodos. 11 Фельбигер, Иоганн. О должностяхъ человeка и гражданина. Санкт-Петербург, 1817. Knygos autorius Johannas Ignazas Felbigeris (1724–1778), Prūsijoje (Silezijoje) ir Austrijoje dirbęs pedagogas, augustinų vienuolis. 12 Dary od towarzystw, lap. 21r. Plg. panašų įrašą Nr. 446 ties vokiečių kilmės autoriaus, Halės ir Charkovo universitetų profesoriaus Ludwigo Jakobo (1759–1827) knyga Filosofijos kursas Rusijos imperijos gimnazijoms (rus. Курс философии, для гимназий Российской империи), Sankt Peterburgas, 1811–1817. Dary od towarzystw, lap. 22r. 13 Księga darów uczynionych do Biblioteki Akademickiej Wileńskiej, 1792–1832. LVIA, F 721, ap. 2, b. 68, lap. 1–27. Šaltinio publikaciją su vertimu į lietuvių kalbą žr.: Pamirštoji mecenatystė. Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga, 1792–1832 / sud. Arvydas Pacevičius. Vilnius, 2010, p. 16–158. 14 Dary od towarzystw, lap. 8r., Nr. 233. 15 Schedel, Hartmann. Liber chronicarum germanice. Das buch der Chroniken und Geschichten mit figuren und pildnussen. Georg Alt. Nuremberg: Anton Koberger, 23 XII 1493. 16 Feigelmanas, Nojus. Lietuvos inkunabulai. Katalogas, Vilnius, 1975, p. 466, Nr. 191. Čia nurodomas dovanojimo įrašas antraštiniame lape:„Dla Imp. Wilen. Uniwersytetu ofiaruie August Becu professor 15 Kwietnia 1822“. 17 Šios kalbos nurodytos aptariamo dokumento kartoninio aplanko viršelyje: Книга учета книг, периодических изданий и музейных эхспонатов, поступивших в библиотеку и кабинеты Виленского Университета в качестве дара за 1820–1832 г., английский, латинский, немецкий, польский, русский, французский языки. 10

Europos žemėlapis. Iš: Schedel, Hartmann. Liber chronicarum germanice, 1493. Dovanota 1822 m. balandžio 15 d. https://web.archive.org/web/20161003154613/http://ora-web.swkk.de/ digimo_online/digimo.entry?source=digimo.Digitalisat_anzeigen&a_id=4218

Dovanų knyga atskleidžia akademinės bendruomenės elgseną naudojantis informacijos ištekliais. VUB gaudavo tai, ką atiduodavo VU Tarybos sekretorius po mokslinių posėdžių, kuriuose profesoriai susipažindavo su dovanotomis „mokslo naujienomis“. Kartais šios dovanos bib­lio­tekos nepasiekdavo, nes keliaudavo tiesiai ant profesorių darbastalių. Pavyzdžiui, būsimasis Žemaičių pavyskupis bibliofilas Jonas Chrizostomas Gintila 1820 m. pasiskolino gotų misionieriaus ir vyskupo Ulfilos (311–383) tekstų, atrinktų iš keliskart naudotų pergamentinių rankraščių (palimpsestų), leidimą; jo pavadinimas – „Ulfilos nepublikuotų fragmentų Šv. Ambraziejaus bib­lio­tekos palimpsestuose, atrastų Angelo Mai’aus, pavyzdys, išleistas to paties Mai’aus ir Karolio Oktavijaus Kastiljonės bendromis pastangomis“18; prof. Liudvikas Bojanus 1821 m. – imperatoriaus Aleksandro Vienoje nupirktus ir dovanotus anatominius vaškinių figūrų atvaizdus (raižinius); kun. pijoras Angelas Daugirdas 1821 m. – Krokuvos mokslo draugijos žurnalą19; prof. Janas Znosko 1822 m. – „Patriotinį pokalbį apie vyriausiojo tribūno rinkimus“20; prof. Leonas Borovskis 1822 m. – Henriko Bando poezijos lotynų kalba tomelį21. Kartais mokslo darbai buvo duodami profesorių cenzūrinei peržiūrai, siekiant įvertinti jų tinkamumą studijoms22. Dovanų knyga yra svarbus tyrimų šaltinis mokslo istorijos požiūriu, taip pat galimybėmis panaudoti jį mokslinės komunikacijos tyrimuose. Ji papildo istoriografijoje fragmentiškai Ulphilae partium ineditarum in Ambrosianis palimpsestis ab Angelo Maio repertarum specimen, coniunctis curis eiusdem Maii et Caroli Octavii Castillionaei editum. Mediolani, 1819. 19 Rocznik Towarzystwa Naukowego z Uniwersytetem Krakowskim połączonego, t. 6. Kraków, 1821. 20 Stilpon. Rozmowa patryotyczna o wyborze naczelnego Trybuna w Megarze zastosowana do Kraiów, w których wybory urzędników mieysce znayduią. Z dzieła niemieckiego C. M. Wielanda, przełożona przez Klemensa Urmowskiego. Warszawa, 1816. 21 Bando, Henricus L. N. Carmina, quae cecinit Romana voce Polonus. Varsoviae, 1819. 22 Pacevičius, Arvydas. Mokslinė komunikacija Vilniaus universitete 1823–1832 metais (remiantis Vilniaus universiteto bibliotekos dienynu). Iš: Vilniaus universitetas: tradicijų tąsa, pertrūkiai ir išradimai /sud. Vaiva Kubeckienė [elektroninis leidinys]. Vilnius, 2018, p. 47–48. Prieiga per internetą: www.muziejus.vu.lt/lt/apie-mus/nuorodos. 18

23

atskleistą informaciją apie ryšius ne tik su Rusijos imperijos, bet ir užsienio akademinėmis institucijomis paskutiniame VU gyvavimo XIX a. tarpsnyje, jų dinamiką, preferencijų kaitą. Pavyzdžiui, po napoleonmečio sutrūkinėjo ryšiai su Prancūzijos mokslo įstaigomis ir pavieniais mokslininkais, iš kurių 1820–1832 m. buvo gauta vos 15 darbų. Tarp jų paminėtini: fiziko ir chemiko André-Marie Ampère’o (1775–1836) 1821 m. dovanotas „Pranešimas apie dviejų elektros srovių sąveiką“ (Paryžius, 1821)23; Prancūzijos karališkosios bib­lio­tekos (dar vadinama nacionaline, Bibliothèque nationale) rankraščių saugotojo Jeano-Baptiste’o Gailio (1755–1829) atsiųsti Tukidido veikalo raižiniai24. Retai knygas dovanojo vokiškų mokslo centrų atstovai, kurių indėlis turtinant VUB ir skleidžiant mokslo idėjas apčiuopiamas XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais25. 1824–1831 m. VU pasiekė vos 20 Bonoje, Dresdene, Leipcige, Manheime, Miunchene, Tiubingene ir kt. leistų knygų, kurias, be kita ko, dovanojo buvęs vilnietis medikas Josefas Frankas (1771–1842), atsiuntęs tėvo mediko Johano Franko (1745–1821) veikalų26, ir indoeuropeistas, sanskrito tyrėjas, lyginamosios istorinės gramatikos kūrėjas Franzas Boppas (1791–1867)27. Tiesa, kaip ir anksčiau, VU gaudavo gausią vokišką mokslinę ir populiariąją periodiką28, kurios skaitymas rektoriaus Vaclovo Pelikano vadovavimo metais (1824–1832 m.) buvo griežtai kontroliuojamas. Gausios dovanos pasiekdavo Vilnių iš Paduvos29 ir Turino mokslų akademijų bei universitetų, Bolonijos ir Pizos universitetų. 1823 m. didelė partija mokslo darbų, skirtų transporto inžinerijai, VU buvo atsiųsta iš Edinburgo ir Aberdyno universitetų Škotijoje. Turtinant VU mokslinės informacijos išteklius prisidėjo Azijos karališkoji draugija Londone ir Šiaurės šalių senosios raštijos karališkoji draugija Kopenhagoje (pastaroji atsiuntė darbų danų kalba). Instituciniu lygmeniu šaltinis leidžia naujai pažvelgti į VU bendradarbiavimą su Rusijos imperijos mokslinėje informacinėje erdvėje veikusiais Abo (Turku), Charkovo, Kazanės, Sankt Peterburgo, Tartu (Dorpato), Maskvos universitetais. Iš 638 VU dovanotų disertacijų (tezių, magistro ir kandidato baigiamųjų darbų) ir kitų akademinių tekstų (iškilmingų prakalbų, paskaitų prospektų) daugiau kaip pusė (387 vnt.) tenka Abo (Turku) (255 vnt.) ir Tartu (132 vnt.) universitetams. Maskvos universitetas atsiuntė 78 disertacijas, Charkovo – 24, kiti – po 20 ir mažiau. Apie Abo universiteto vietą XIX a. mokslo žinių infrastruktūroje, bib­lio­tekos vaidmenį plėtojant universitetų tinklus vokiškose šalyse, Skandinavijoje, Suomijoje, Rusijoje, „Baltijos provincijose“, prie kurių priskirta ir Lietuva, yra rašyta30. Nurodoma, kad „Turku akademija“ nuo 1809 m. bib­lio­teką komplektavo remdamasi Ampère, André-Marie. Mémoires sur l’action mutuelle de deux courants électriques. Extrait des «Annales de chimie et de physique». Paris, 1821. 24 Histoire grecque de Thucydide. Texte grec, avec versions latine et françoise; variantes des treize manuscrits de la Bibliothèque royale; dix belles estampes, et deux plans de siége par Jean-Baptiste Gail, t. 1–10. Paris, 1807. 25 Pacevičius, Arvydas. Germans and the new “Enlightenment”1792–1832: The Case of Vilnius University Library. In Baltisch-deutsche Kulturbeziehungen vom 16. bis 19. Jahrhundert. Medien-Institutionen-Akteure. Bd. 2: Zwischen Aufklärung und nationalem Erwachen. Hg. von Raivis Bičevskis, Jost Eickmeyer, Andris Levans [u. a.]. Heidelberg, 2019, p. 69–88. 26 Frank, Johann Peter. De curandis hominum morbis epitome praelectionibus academicis dicata. Liber VI. Pars I. Tubingae, 1811; Frank, Johann Peter. Praxeos medicae universae praecepta. Lipsiae, 1826–1827; Frank, Johann Peter. De curandis hominum morbis epitome praelectionibus academicis dicata. Ticini Reg. et Mannheim, 1792–1820. 27 Bopp,Franz. Über einige Demonstrativstämme und ihren Zusammenhang mit verschiedenen Präpositionen und Conjunctionem im Sanskrit und den mit ihm verwandten Sprachen. Berlin, 1830. 28 Allgemeine Literatur-Zeitung, Göttingische gelehrte anzeigen, Heidelberger Jahrbücher der Litteratur, Jenaische Allgemeine Literatur-Zeitung, Journal der practischen Heilkunde, Leipziger literatur-zeitung, Medicinisch-chirurgische Zeitung fortgesetzt, Staats und gelehrte zeitung des hamburgischen unpartheyischen correspondenten. 29 Iš Paduvos knygas siuntė VU garbės daktaras medikas Jacopo Penada (1748–1828). Žr. Dary od towarzystw, Nr. 64, 67, 78, 79, 80. 30 Knapas, Rainer. The Helsinki University Library. The National Library of Finland. 1640–2010. Helsinki, 2012, p. 15–21.

23

24

knygų pirkimais bei mainais ir iki didžiojo 1827 m. gaisro sukaupė daugiau kaip 36 000 tomų31. Tarp šio rinkinio būta ir dovanai ar mainais čia atkeliavusių knygų iš Vilniaus. Abo akademijai, po gaisro 1828 m. atkurtai jau Helsinkyje, Vilnius už įspūdingą disertacijų rinkinį bent iš dalies atsilygino 1829 m. išsiųsdamas daugiau kaip 1000 tomų rinkinį32. Dovanų knygoje (1820–1832 m.) yra duomenų apie Vilniaus universitete apgintas ir gautas disertacijas, nurodytas jų skaičius (1820 m. – 54 vnt.), tačiau pavadinimai nepateikti. Kaip atrodo VU 1824 m. apginta disertacija33, galima pamatyti VUB skait­ meninėje kolekcijoje34. Pažymėtina, kad disertacijų rengimas ir mainai yra itin svarbus elementas mokslinės komunikacijos tyrimuose, parodantis tyrėjų mokyklų kūrimąsi, aktualių idėjų sklaidą, mokslinės minties kristalizaciją. Apie knygų mainus tarp Rusijos imperijos universitetų – šiuo atveju Charkovo ir Kazanės – užsimenama35, bet nuodugnesnių tyrimų stokojama. Remiantis Dovanų knyga, galima rekonstruoti VUB disertacijų kolekciją, sukurti duomenų bazę, apimančią tiek dovanai ar mainais gautus, tiek Vilniaus universitete apgintus mokslo darbus (tokias bazes turi Helsinkio, Tartu ir kt. universitetai). Kita vertus, Dovanų knyga galėtų būti naudinga plėtojant VUB rinkinių komunikacijos tyrimus, juos „įdarbinant“, atskleidžiant spausdinto ir rankraštinio bei muziejinio paveldo panaudojimą seniau ir dabar mokymo ir universitetinių studijų procese36. Taigi į „Dovanų Vilniaus universitetui knygą, 1820–1832“ buvo operatyviai įtraukiami aktualiausi ir naujausi mokslo veikalai, smulkiesiems spaudiniams priskiriamos ir iki šiol nesuregistruotos disertacijos. Šaltinis rodo, kaip ir kokios institucijos prisidėjo prie VU mokslinės mokyklos stiprinimo, kokie akademiniai darbai greitai po publikavimo pasiekdavo seniausią Lietuvoje akademinę instituciją ir (galbūt) tapo įkvėpimu bendruomenės mokslinei kūrybai. Knygoje atsispindi naujausios mokslinės literatūros komplektavimo strategijos, informacijos išteklių kaupimas atsižvelgiant į kintančias politines ir visuomenines sąlygas, VU ir visos Vilniaus mokslo apygardos mokslinės infrastruktūros integravimą į Rusijos imperijos informacinę erdvę, deja, ribojant ryšius su Vakarų Europos mokslo centrais. Mokslinės komunikacijos tyrimams šaltinis aktualus, nes atskleidžia informacijos sklaidos kanalus ir priemones. Dovanotos knygos komunikuoja žinią apie mokslinės informacijos išteklius, telktus ir puoselėtus Vilniaus universitete. Norint juos aktualizuoti realizuojant gyvosios bib­lio­tekos koncepciją, būtina identifikuoti bent dalį dovanų ir jas tirti de visu. Veiklą remia Lietuvos kultūros taryba.

Ten pat, p. 20. Pacevičius, Arvydas. Dar carski z 1829 r. – książki Uniwersytetu Wileńskiego przekazane Bibliotece Abowskiej w Helsinkach. In Z badań nad książką i księgozbiorami historycznymi. Tom specjalny: Polonika w zbiorach obcych, pod redakcją naukową Jacka Puchalskiego, Agnieszki Chamery-Nowak i Doroty Pietrzkiewicz. Warszawa, 2017, p. 121–138. 33 Woelck, Alexander Karol. De ligatura arteriae iliacae externae dissertatio inauguralis chirurgicopractica quam in Caesarea Litterarum Universitate Vilnensi consentiente inclyto medicorum ordine ad consequendos doctoris medicinae honores et privilegia publice defendet Alexander Carolus Woelck Lituanus medicinae magister anno MDCCCXXIV die 23 Februarii. Vilnae, 1824. 34 https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/islandora/object/ kolekcijos%3AVUB01_000743487#00001 35 Библиотека Харьковского национального университета имени В. Н. Каразина за 200 лет (1805–2005) / Нина Михайловна Березюк, Ирина Григорьевна Левченко, Раиса Павловна Чигринова. Харьков, 2006, p. 18. 36 Anderson, Jaanika. The use of the University of Tartu Art Museum collection in teaching between 1803 and 1918. Journal of the History of Education Society, Volume 48, 2019, Issue 5. https://doi.org/10.1080/0046760X.2019.1615560 31 32

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

M. VALANČIAUS IDĖJŲ SKLAIDA KRETINGOJE Nuotraukos iš Klaipėdos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos archyvo

Vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) – bene svarbiausia asmenybė Lietuvos XIX a. vidurio gyvenime. Jis – ne tik dvasininkas, blaivybės idėjų skleidėjas, bet ir švietėjas, rašytojas, kultūrinės veiklos organizatorius. Prieš 220 metų vasario 28 d. M. Valančius gimė Salantų parapijoje, dabartiniame Kretingos rajone – šios apylinkės minimos ir garsiausiame jo prozos veikale „Palangos Juzė“. Nors vyskupo veikla svarbi visai Lietuvai, labiausiai M. Valančiaus įamžinimu rūpinasi Žemaitijos kultūros įstaigos, tarp jų – ir Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka. Kretingos bib­lio­tekai M. Valančiaus personalijos svarba neginčijama. Būdamas mokytojas, kapelionas, bib­lio­tekininkas, jis siekė aplinkiniams suteikti kuo daugiau žinių apie tikrųjų vertybių puoselėjimą – organizuodamas lietuviškų raštų spausdinimą ir platinimą, nuoširdžiai rūpinosi gyventojų švietimu. Vyskupas – Kretingos bib­lio­tekos bendruomenės įkvėpėjas, nuolatos skatinęs mokytis, steigti mokyklas, pats rašęs pažintines, istorines, religines knygas. Šiandien jo veikla primena kultūros ir mokslo plėtotės, jaunosios kartos ugdymo ir šiuolaikinių bib­ lio­tekų veiklos svarbą, teikiamų paslaugų būtinybę.

GLAUDUS ĮSTAIGŲ BENDRADARBIAVIMAS Kretingos viešoji bib­lio­teka M. Valančiaus idėjų sklaida rūpinosi ir iki jai suteikiant šio šviesuolio vardą. 1994 m. bib­lio­teka, siekdama ugdyti rajono moksleivių skaitymo kultūrą ir įamžinti žymaus kraštiečio atminimą, pradėjo kasmet organizuoti rajoninį vyskupo M. Valančiaus raštų meninio skaitymo konkursą. Jis buvo rengiamas daugiau nei du dešimtmečius.

Žemaičių vyskupo atminimo įamžinimu ne vieną dešimtmetį Kretingos rajone rūpinasi kelios įstaigos. Jos veikia bendradarbiaudamos, nes siekia vieno tikslo – kad M. Valančius bei jo mokymas ir mintys išliktų gyvos. Vienas glaudžiausių Kretingos viešosios bib­lio­tekos partnerių – Nasrėnuose veikiantis Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus. Vienas pirmųjų bendrų bib­lio­tekos ir muziejaus darbų – 1995 m. greta muziejaus pasodintas M. Valančiaus 200-osioms gimimo metinėms (minėtos 2001-aisiais) skirtas ąžuolynas. 200 ąžuoliukų sodino visa Lietuva – tarp jų yra ir prezidento Valdo Adamkaus ąžuolas. Bendradarbiaudama su muziejumi, bib­lio­teka rengė ne vieną žemaičių vyskupo ir rašytojo atminimo bei palikimo sklaidos renginį. 1997 m., tuometei viešosios bib­lio­tekos direktorei Aldonai Kerpytei Kretingos rajono savivaldybei pateikus prašymą su motyvaciniu raštu, bib­lio­tekai suteiktas M. Valančiaus vardas. „Praėjus keletui metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, kai bib­lio­ teka persikėlė į naujas patalpas Vilniaus g. 8, pradėta galvoti apie bib­lio­tekos vardą, – pasakoja tuometė 25

Senasis bibliotekos pastatas Kretingos Vilniaus g. 8.

Kretingos viešosios bib­lio­tekos direktorė. – Tuo metu vienu iš bib­lio­tekos veiklos moto tapo poeto Kazio Binkio žodžiai: „M. Valančius išmokė lietuvius skaityti ir jie skaityti nebepamiršo...“ Artima buvo tai, kad M. Valančius jaunystėje buvo bib­lio­tekininkas – 1834–1840 m. dirbo Kražių gimnazijos bib­lio­tekoje. XIX a. antrojoje pusėje, jau būdamas vyskupas, M. Valančius, rūpindamasis gyventojų pastoracija, ypač skatino Lietuvos bib­lio­tekų kūrimąsi ir palaikė jų veiklą. Taip M. Valančiaus skaitymo skatinimo ir bib­lio­tekininkystės idėjos tapo mūsų bib­lio­tekos veiklos idėjiniu varikliu.“ 2001 m. lapkričio 11 d. bib­lio­tekos ir bendraminčių iniciatyva Juridinių asmenų registre įregistruota Kretingos rajono vyskupo Motiejaus Valančiaus draugija, vienijanti žmones, besidominčius vyskupo palikimu ir užsiimančius jo išsaugojimu bei propagavimu. Į draugijos tarybą išrinkta tuometė bib­lio­ tekos direktorė A. Kerpytė, o nariais tapo bib­lio­tekos darbuotojai ir skaitytojai. Nors draugijos registracijos adresas buvo Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus Nasrėnuose, susirinkimų ir daugelio renginių vieta buvo bib­lio­tekoje.

PRASMINGI JUBILIEJŲ MINĖJIMAI

1996 m., minint M. Valančiaus gimimo 195-ąsias metines, bib­lio­tekoje surengta tarptautinė ekslibrisų paroda. Joje eksponuoti 47 ekslibrisai, kuriuos muziejui Nasrėnuose padovanojo šį konkursą rengęs Šiaulių kultūros fondas. Knygos ženklus kūrė menininkai iš Kinijos, Argentinos, Turkijos, Kanados, Rumunijos, Australijos, Suomijos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos. Šia proga bib­lio­tekoje vyko konferencija. Joje pranešimą skaitė monsinjoras, habilituotas teologijos mokslų daktaras, knygos „Vyskupo M. Valančiaus pastoracinė veikla“ autorius Petras Puzaras. Konferencijoje dalyvavo humanitarinių mokslų daktaras doc. Alfonsas Motuzas, M. Valančiaus sesers Marijonos proproanūkis Vytautas Vaičekauskas. M. Valančiaus giminaičiai glaudžiai bendradarbiauja su Kretingos rajono įstaigomis, besirūpinančiomis vyskupo atminimo įamžinimu ir aktualizavimu. 2001 m. visoje Lietuvoje minėtos 200-osios M. Valančiaus gimimo metinės. Vasario 28 d. – vyskupo 26

2018 m. gruodį biblioteka persikėlė į naująjį pastatą Kretingos centre – J. K. Chodkevičiaus g. 1B. Erdviame daugiau kaip 3 tūkst. kv. metrų pastate garbingoje vietoje kabo bibliotekos logotipas – stilizuota raidė M, kurioje galime įžvelgti ir V. Tai – Motiejaus Valančiaus inicialai.

Tuometis Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos klebonas Antanas Blužas OFM šventina bibliotekos pastatą jo atidarymo dieną – gruodžio 21-ąją.

gimimo dieną – Kretingos viešojoje bib­lio­tekoje atidaryta tapybos ir medžio drožinių paroda. Joje eksponuoti tapytojos Genovaitės Čejauskaitės paveikslai, tiesiogiai susiję su M. Valančiaus jubiliejumi: skirti Vyskupo gimtinės muziejui ir Kalnalio bažnyčiai, kurioje M. Valančius buvo pakrikštytas. Kiti parodoje eksponuoti kūriniai – Stepono Žiubrio, Felikso Lukausko, Giedriaus Venckaus, Adolfo Vilucko, Juozo Lukausko skulptūros. Jubiliejaus proga bib­lio­tekoje pristatyti du M. Valančiaus draugijos užsakymu Jono Šimkaus ir Prano Andrijaičio sukurti filmai „Vyskupas

Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė Birutė Karčauskienė (kairėje) ir direktoriaus pavaduotoja Erika Kazlauskienė laiko stilizuotas dovanas-padėkas, skirtas asmenims, prisidėjusiems prie naujosios bibliotekos idėjos generavimo ir statybos procesų.

Motiejus Valančius“ ir „Bažnyčios – amžini paminklai vyskupui Motiejui Valančiui“. Pastarajame įamžintos per 25-erius M. Valančiaus vyskupystės metus (1850–1875 m.) pastatytos 26 bažnyčios. Iš viso tuo laikotarpiu pastatytos 49 bažnyčios – 29 mūrinės ir 20 medinių. Bažnyčių įamžinimo darbas pratęstas 2015 m. – bib­lio­tekoje surengta fotografijų paroda „Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais pastatytos ir atnaujintos Žemaičių vyskupijos bažnyčios“. Joje eksponuotos 47 bažnyčių nuotraukos, tarp jų – Rokiškio, Biržų, Zarasų, Šateikių, Rietavo, Raudondvario, Laukuvos ir kt. vietovių bažnyčios, pastatytos arba atnaujintos M. Valančiaus rūpesčiu. Daugumos nuotraukų autorius – J. Šimkus, keletą įamžino Jonas Danauskas.

PROJEKTINĖ VEIKLA JAUNIMUI

Kretingos bib­lio­teka ypatingą dėmesį skiria vaikų ir jaunimo ugdymui – vienas pagrindinių bib­lio­tekos, kaip ir M. Valančiaus, tikslų išlieka raštingo, morališkai stipraus žmogaus ugdymas. Kretingos bib­lio­tekos Vaikų edukacijos ir jaunimo edukacijos centras, Vaikų literatūros skyrius kryptingai veiklas orientuoja į M. Valančiaus propaguotų vertybių puoselėjimą, nuolatos skatina saviraišką, kūrybingumo atskleidimą, nuolatinį mokymąsi ir pagalbą vienas kitam. Vietos mokyklų vaikai ir jaunimas, taip pat jaunuoliai iš kitų miestų bib­lio­tekoje organizuojamose ekskursijose supažindinami su jos veikla, vaizdo medžiaga, reprezentuojančia M. Valančiaus asmenybę, čia rengiamos viktorinos apie žymųjį dvasininką, bib­ lio­tekos simboliką, kiti renginiai. 2006 m. bib­lio­teka vykdė projektą „Valančius išmokė sodiečius skaityti ir jie skaityti nebepamiršo“, kurį finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Įgyvendindama projektą, bib­lio­teka kartu su Kretingos rajono vyskupo M. Valančiaus draugija organizavo draugijos 10 metų įkūrimo minėjimą, konferenciją ir sukūrė edukacinį filmą vaikams apie M. Valančių. 2009-aisiais Kretingos viešoji bib­lio­teka, Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejus, Vyskupo M. Valančiaus draugija ir Kretingos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyrius organizavo mokinių rašinių konkursą „Vyskupo Motiejaus Valančiaus idėjos šiandien“. Rašiniuose moksleiviai samprotavo apie blaivybės ir kitas vyskupo propaguotas vertybes. 2018 m. organizuotas dar vienas jaunimui skirtas projektas – „Kultūros pažinimo maršrutas“ (finansuotas Lietuvos kultūros

2018 m. biblioteka pakvietė jaunimą į 30 km žygį, kurio finišas – Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus. Iššūkį priėmė daugiau nei 100 žygeivių.

Bibliotekoje saugoma Kretingos rajono savivaldybės 2001 m. gegužės 13 d. išleista įrėminta nuotrauka, kurioje – Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje esanti klėtis (XVIII a.) ir paminklas „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius“ (aut. K. Balčiūnas).

tarybos). Jaunuoliai kviesti dalyvauti 30 kilometrų žygyje, kurio finišas buvo Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnų kaime. Finišavę žygeiviai turėjo galimybę dalyvauti ekskursijoje po muziejų: jaunuoliai supažindinti su M. Valančiaus gyvenimo istorija, tėvų ir M. Valančiaus asmeniniais daiktais, išlikusiais pastatais. Žygyje iš viso dalyvavo daugiau nei 100 asmenų.

IR HOLOGRAMA, IR KONFERENCIJA

Šiemet minimoms 220-osioms M. Valančiaus gimimo metinėms Kretingos bib­lio­teka rengiasi itin intensyviai. Šiuo metu kuriama holograma, vaizduojanti svarbiausius M. Valančiaus gyvenimo faktus ir peripetijas, atspindinti darbų reikšmę. 2021-aisiais siekiama M. Valančiaus grožinės literatūros palikimą pristatyti šiuolaikine teatrine kompozicija – aktualia judesio, garso ir žodžio interpretacija. Parengtus pasirodymus numatoma demonstruoti ne tik Kretingos bib­lio­tekoje, bet ir visame rajone: į šešis Kretingos rajono seniūnijų centrus numatoma suburti visus 19 bib­lio­tekos filialų. Atskira pasirodymo vieta bus Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus, kuris 2021 m. gegužės–birželio mėnesiais rengia M. Valančiaus kūrybines stovyklas, kultūrinius-religinius renginius. Bib­lio­tekos filialuose taip pat bus pristatyta muzikinė programa apie M. Valančių. Vaikų vasaros stovyklų veikla bus glaudžiai susijusi su M. Valančiaus atminimo minėjimu. Planuojamos ir kūrybinės bei intelektinės veiklos. O netrukus, vasario pabaigoje, bib­lio­teka rengia M. Valančiui skirtą nuotolinę konferenciją su tiesiogine transliacija.

Parengė Brigita Barkauskaitė ir Vaiva Markevičiūtė 27

SUKAKTYS

STEBINĘS IR TEBESTEBINANTIS MOKSLO UŽMOJAIS

Minint A. Schleicherio 200-ąsias gimimo metines A. Schleicheris, 1868 m. (© skaitmenino Čekijos mokslų akademija)

Kotryna Rekašiūtė

Augustas Schleicheris (1821–1868) – žymiausias XIX a. indoeuropeistas, lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesorius. Šis vokiečių mokslininkas tyrinėjo indoeuropiečių kalbų kilmę ir istoriją, bandė atkurti indoeuropiečių prokalbę. Neabejotinai reikšmingi jo nuopelnai lietuvių kalbotyrai. Viename iš savo darbų, susijusių su baltistikos problemomis, Schleicheris teigė, jog yra pasiryžęs atsidėti lietuvių kalbos studijoms ir, jei reikės, joms skirti visą gyvenimą. Tačiau į filologiją Augustas pasuko ne iškart. Paklusdamas tėvo valiai, Leipcigo universitete jis studijavo teologiją ir orientalistiką. Vis dėlto teologu netapo. Schleicherio interesai krypo į kalbotyros mokslą, jis susidomėjo ir studijavo sanskritą, persų ir semitų kalbas. Schleicherio tėvas, Meiningeno apskrities gydytojas, tokį sūnaus polinkį į filologiją vertino priešiškai. Būdamas praktiškas žmogus, Johannas Gottliebas Schleicheris manė, jog filologo specialybė nepelninga. Viename laiške jis rašė: „Filologas yra vargingas skarmalius... ir neapsimoka šioms studijoms leisti pinigų.“ (1) Vis dėlto, persikėlęs į Bonos universitetą, Schleicheris atsidėjo klasikinės filologijos studijoms. Baigęs studijas ir spėjęs pagarsėti moksliniais darbais, Schleicheris 1850 m. buvo pakviestas į Prahos universitetą ir čia ėjo lyginamosios kalbotyros ir sanskrito profesoriaus pareigas. Universitete jis dėstė slavistikos, baltistikos, germanistikos dalykus, sanskritą ir kalbotyros teoriją. 28

KELIONĖ Į LIETUVĄ – IŠMOKTI KALBOS Baltistika Schleicheris susidomėjo 1843–1846 m. studijuodamas Bonos universitete. Iš pradžių baltų kalbos jam buvo kaip pagalbinė priemonė studijuojant slavų kalbas ir nustatant jų vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Schleicheris rašė: „Lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kamieno kalbų ir būtent dėl to tokia svarbi ir vertinga giminingų kalbų, ypač artimiausių lietuvių kalbai slavų kalbų, aiškinimui.“ (4) Lingvisto pažintis su gyvąja lietuvių kalba prasidėjo 1852 m. Intensyviai ėmęs mokytis lietuvių kalbos ir išsirūpinęs lėšų, tais pačiais metais jis leidosi į mokslinę kelionę po Rytų Prūsiją. Lankydamasis lietuvių gyventose vietovėse, jis mezgė kultūrinius ir literatūrinius ryšius su garsiais to meto mokslininkais lituanistais: Frydrichu Kuršaičiu (1806–1884), Georgu Heinrichu Ferdinandu Nesselmannu (1811–1881) ir kt. Rytų Prūsijoje Schleicheris rinko tautosaką ir per nepilną pusmetį pramoko lietuvių kalbos. Moksli-

ninko teigimu, šnekamoji lietuvių kalba labai skiriasi nuo aprašytos gramatikose, o tarimas – sunkiai įveikiama užduotis. Jis rašė: „Neminint mano apmaudo, reikia pasakyti, kad šnekamoji lietuvių kalba labai skiriasi nuo aprašytosios gramatikose ir kad tik tokiu būdu aš galiu ją išmokti bei tapti vienintelis, kuris galėtų parašyti gramatiką. <...> Per keletą mėnesių jokiam mirtingajam nepavyktų išmokti tokios sudėtingos kalbos, o ypač mokantis tik iš knygų. <...> Tarimas labai sudėtingas, jei nemokėčiau slavų kalbų, būčiau nepajėgęs susidoroti su priebalsiniais garsais.“ (4) Didelio europinio miesto gyventojui lietuviško kaimo buitis atrodė vargana. Laiškuose bičiuliams Schleicheris

guodėsi dėl prastų gyvenimo sąlygų, maisto ir tvarkos: „Visas Kakšių kaimas – namai vien šiaudiniais stogais. Mano kambaryje per supuvusių lentų tarpus matyti drėgna žemė – visame Kakšių kaime nėra nė vieno aukštesnio nei vieno aukšto namo – aš taip kenčiu nuo drėgmės. Koks čia maistas, galima įsivaizduoti, gėrimai – tik pienas ir vanduo, – beje, dar degtinė, kurios aš negaliu pakęsti. Sunku priprasti prie tiek nemalonių dalykų.“ (4) Vis dėlto patirtus mokslininko vargus atpirko lietuvių kalbos skambumas ir žodingumas. Schleicheris rašė: „Didžiulis džiaugsmas girdėti gyvai vartojant nuostabias tos kalbos formas padėjo man lengvai pakelti minėtus nepriteklius; jaučiausi panašiai kaip tas uolus augalijos mylėtojas arba medžioklis, kuris pamiršta savo varginančias klajones po krūmokšnius ir pelkes, kai tik išvysta retą žolelę arba patiestą žvėrį.“ (4)

REIKŠMINGI NUOPELNAI LITUANISTIKAI

Grįžęs į Prahą, Schleicheris keletą metų rūpestingai tvarkė surinktą medžiagą. Subrandinęs savo darbo vaisius, 1856 m. jis parengė ir išleido pagrindinį savo lituanistinį veikalą – „Lietuvių kalbos vadovą“ (vok. Handbuch der litauischen Sprache). Leidinį sudarė dvi dalys: „Lietuvių kalbos gramatika“ (vok. Litauische Grammatik; 1856) bei „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ (vok. Litauisches Lesebuch und Glossar; 1857). Rytų Prūsijos lietuvių tarmės pagrindu parengtoje gramatikoje Schleicheris pirmą kartą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje taip plačiai, nuosekliai ir sistemingai aprašė lietuvių kalbos struktūrą. Tai Rytų Prūsijos lietuvių tarmės pagrindu parengtoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ A. Schleicheris pirmą kartą lietuvių buvo pirmoji kalbininko profekalbos tyrinėjimo istorijoje taip plačiai ir sistemingai aprašė lietuvių kalbos struktūrą. sionalo parašyta lietuvių kalbos gramatika, padėjusi tvirtą pamatą tolesniems lietuvių kalbos tyrinėjimams. Joje ypatingas dėmesys buvo skirtas šaknies balsių kaitos klausimams, kurie baltų kalbų gramatikų istorijoje buvo nagrinėjami pirmą kartą. Atidos vertas faktas, kad Schleicherio parengtą „Lietuvių kalbos gramatiką“ 1870 m. savarankiškai išsivertė ir, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, ja naudojosi Antanas Baranauskas (1835–1902). Šį veikalą buvo gerai išstudijavę ir kiti žinomi lietuvių raštijos tyrėjai: broliai Antanas (1819–1880; perlaidotas 1990) ir Jonas (1815–1886) Juškos, Kazimieras Jaunius (1848–1908), Jonas Jablonskis (1860–1930), Kazimieras Būga (1879–1924). Vyskupas Antanas Baranauskas, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, savarankiškai išsivertė A. Schleicherio gramatiką ir ja naudojosi. Nuotraukoje – A. Baranauskas (pirmoje eilėje centre) su Kauno kunigų seminarijos dėstytojais ir auklėtiniais. Apie 1894 m. Publikuota portale „Epaveldas“, originalas saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje

29

Vertindamas kalbą kaip gyvą organizmą, A. Schleicheris sukūrė kalbų medžio teoriją, įvedė ją į kalbotyrą.

Šio vokiečių kalbininko darbų svarbą mūsų raštijos darbuotojams liudija Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje saugomi Schleicherio leidiniai, priklausę J. Jablonskiui, A. Baranauskui, taip pat garsiam Lietuvos knygnešiui Matui Jonui Slančiauskui (1850–1924). Šiuos leidinius turėjo ir Seinų kunigų seminarijos (veikė 1826–1926 m.) alumnato bib­lio­teka, Vilniaus mokslo bičiulių draugija (lenk. Towarzystwo Przyjaciol Nauk w Wilnie) (veikė 1907– 1939 m.), jais prekiavo Seinų kunigų seminarijos knygynas. Schleicherio parengtas skaitinių vadovėlis laikytinas pirmąja lietuvių tautosakos chrestomatija. Jame su tiksliomis metrikomis pateikta lietuvių liaudies dainų, mįslių, priežodžių, pasakų ir kitokios tautosakinės medžiagos. Lituanistikai Schleicheris nusipelnė parengęs ir pirmąjį mokslinį Kristijono Donelaičio (1714–1780) raštų leidimą, skirtą lyginamosios kalbotyros studijoms. Rengdamas darbą „Kristijonas Donelaitis. Lietuvių poezija“ (vok. Christian Donaleitis. Litauische Dichtungen; 1865), jis naudojosi pirminiais šaltiniais, konsultavosi su žinomais lietuvių raštijos darbuotojais (F. Kuršaičiu, Jurgiu Meškaičiu (1801–1876) ir kt.). Redaguodamas Donelaičio raštus, kalbininkas stengėsi juos palikti kiek galima autentiškesnius. Taip Schleicheris davė pradžią naujai Donelaičio raštų redagavimo tradicijai, išlikusiai iki mūsų dienų. Minėtais lituanistiniais darbais Schleicheris į tarptautinę kalbotyros discipliną įtraukė lietuvių kalbą.

POPULIARIŲ MOKSLO TEORIJŲ KŪRĖJAS

Schleicheris buvo didelės erudicijos ir plačių interesų mokslininkas, poliglotas – be vokiečių, mokėjo čekų, rusų, lenkų ir lietuvių kalbas. Mėgstamiausias jo rašytojas buvo Nikolajus Gogolis (1809–1852), kompozitorius – Ludwigas van Beethovenas (1770–1827). Greta lingvistinės literatūros jis aistringai domėjosi botanika, kaupė retus augalus, tyrinėjo įvairius jų fiziologijos reiškinius, kruopščiai studijavo botanikos 30

literatūrą ir uoliai lankė kitų profesorių ir gamtininkų paskaitas. Neabejotina, jog didelę įtaką jam padarė Charleso Roberto Darwino (1809–1882) mokslo idėjos. Schleicheris buvo įsitikinęs, jog kalbos raida niekuo nesiskiria nuo augalų ir gyvūnų gyvenimo. Pasak jo, kalba, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, gimsta, auga ir pasenusi miršta. Vertindamas ją kaip gyvą organizmą, Schleicheris sukūrė kalbų medžio teoriją, siekė rekonstruoti indoeuropiečių prokalbę – tai yra iš gyvų ir mirusių kalbų duomenų atkurti kalbą, kurią galėjo vartoti indoeuropiečių protėviai. Indoeuropiečių prokalbė jam atrodė toks natūralus dalykas, jog, ją atkūręs, šia prokalbe parašė rišlų tekstą – pasakėčią apie arklį ir avį. Intensyviai dirbdamas mokslinį darbą, Schleicheris paliko daug lingvistikai reikšmingų veikalų. Jo idėjos teoriniais kalbos mokslo klausimais stebino amžininkus ir buvo itin populiarios XIX a. Europoje. Schleicherio leidiniai buvo išversti į daugelį užsienio kalbų. Tokie profesoriaus veikalai kaip „Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas“ (vok. Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen), kuriame jis susistemino bei apibendrino gausią indoeuropiečių kalbų tyrinėjimo medžiagą, ar pirmoji mokslinė „Lietuvių kalbos gramatika“, turėjo epochinės reikšmės visai indoeuropeistikai ir yra laikomi šios kalbotyros šakos XIX a. vidurio viršūne. Lieka tik apgailestauti, jog dėl ankstyvos mirties Schleicheris nespėjo įgyvendinti visų planuotų mokslinių sumanymų. Praėjus 200 metų nuo kalbininko gimimo, vis dar nepaliaujame stebėtis jo moksliniu produktyvumu, užmojais ir darbais, padariusiais įtaką visai indoeuropeistikos istorijai.

LITERATŪRA

1. Drotvinas, Vincentas. Augustas Šleicheris lituanistas. Vilnius: Mokslas, 1979. 2. Sabaliauskas, Algirdas. Žodžiai atgyja. Vilnius: Vaga, 1967. 3. Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas / sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, t. 1. 4. Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas / sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014, t. 2.

GEROJI PATIRTIS

REVERANSAS LIETUVIŠKAM BERŽUI Tentas su „širviškais“ motyvais Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos kiemelyje. Nuotr. iš J. Keliuočio bibliotekos archyvo

Daiva Vilkickienė Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja

Baigėsi 2020-ieji – Pauliaus Širvio šimtmečio metai, bet baigties neturi poeto legenda ir žmonių meilė jo poezijai. Į Lietuvos žemę atėjęs 1920 m. rugsėjo 6 d., poetas savo eilėmis čia liko amžiams. P. Širvio šimtmetis minėtas visoje Lietuvoje, bet ypač nuoširdžiai, skambiai ir įvairiai jis prisimintas, skaitytas, dainuotas gimtuosiuose – Zarasų ir Rokiškio kraštuose, prigludusiuose prie Sartų ežero. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, vykdydama net keturis projektus, skirtus poeto 100-osioms gimimo metinėms, įgyvendino ne vieną iniciatyvą ir organizavo P. Širvio asmenybę bei kūrybą primenančius renginius. Rokiškėnai didžiuojasi, kad vaikystėje ir jaunystėje poetą, kaip asmenybę, kaip kūrėją, formavo Rokiškio kraštas: Degučiuose jis augo, Aleksandravėlėje lankė pradžios mokyklą, mokėsi Salų žemės ūkio mokykloje, dirbo Pandėlio ir Rokiškio laikraščių redakcijose. Padustėlyje (Zarasų r.) buvo lemta gimti todėl, kad tėvai, siekdami prasigyventi, buvo susikeitę ūkiais su giminaičiais. Nepavykus prasigyventi, su dviem sūnumis grįžo į savo sodybą Degučiuose. Būsimojo poeto vaikystę lydėjo skurdas ir skaudžios netektys, jaunystė palytėta lyrikos mūzos – nelaimingos meilės, o visas gyvenimas išvagotas karo ir gyvenimo žaizdų bei jas primenančių randų. Siekdama kuo plačiau paminėti P. Širvio jubiliejų, J. Keliuočio bib­lio­teka parengė Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „ŠIRVIADA Rokiškio – P. Širvio tėviškės, gyvenimo ir kūrybos – krašte“ ir 100 proc. finansuotą, COVID-19 pandemijos padariniams mažinti skirtą projektą „Dainuok, širdie, Širvį“. Rokiškio rajono savivaldybė parėmė vietos projektą „P. Širvio gimtadienis Rokiškyje“. Vykdant projektų veiklas, bib­lio­tekoje ir su poetu sietinose krašto vietose įrengta naujų kūrėjo atminimo ženklų, parengta regioninė dainuojamosios poezijos jaunimo programa, vyko kitokie renginiai. Su rajono literatų klubu „Vaivorykštė“ įgyvendintas P. Širvio kūrybos populiarinimo projektas „Mūsų širdžių poetas“: skaitymai vyko įvairiose krašto viešosiose erdvėse, surengtas poetui skirto eilėraščio ar kito literatūros žanro konkursas.

Įsibėgėjus rudeniui, P. Širvio 100-mečio renginiai, įkliuvę į karantino pinkles, iš gyvų susitikimų turėjo persikelti į virtualias erdves, kur šis jubiliejus išradingai minėtas iki metų pabaigos.

„POEZIJOS PAVASARYJE“ – POETO EILĖS

O štai vasarą bib­lio­teka pakvietė į nukelto 2020 m. tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginį „Pauliaus Širvio keliais Rokiškio krašte“. Paskutinę liepos mėnesio dieną festivalio svečiai – poetai Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius ir Aivaras Veiknys, aktoriai Artūras Dubaka ir Balys Ivanauskas – keliavo po vietas, susijusias su P. Širvio gyvenimu. Ryte vyko poezijos skaitymai Pandėlio miesto bib­lio­tekoje (1950–1952 m. P. Širvys buvo Pandėlio rajono laikraščio redakcijos vadovas), per pietus svečiai bendravo su Salų miestelio poezijos mylėtojais (1938–1940 m. jis mokėsi Salų žemės ūkio mokykloje). Po pietų skaitymai vyko Aleksandravėlėje (P. Širvys čia lankė pradinę mokyklą) ir Degučiuose – poeto tėviškėje; čia kaimo kapinaitėse palaidoti poeto tėvai ir brolis Leonas. Tos pačios dienos vakare Rokiškio (šio miesto laikraščio redakcijoje P. Širvys dirbo 1946–1950 m.) J. Keliuočio viešosios bib­lio­tekos Meno ir muzikos erdvėje svečių laukė gausus būrys klausytojų, atvėrusių savo širdis poezijai. 31

Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos moksleivės – „Širvynės“ šventėje. Rimanto Abromo nuotr. „Širvynėje“ atsiminimais dalinosi poetą pažinojęs aktorius Petras Venslovas. Rimanto Abromo nuotr.

Plaukiant plaustu Sartų ežeru, buvo skaitomos P. Širvio ir jam skirtos literatų eilės. Rimos Driskienės nuotr.

IR ANT SARTŲ, IR PRIE BERŽŲ ALĖJOS

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį iškylauta su Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ kūrėjais, Kriaunų ir Antanašės kaimų bib­lio­tekininkėmis bei skaitytojais plaustu plaukiant Sartų ežeru ir skaitant P. Širvio ir jam skirtas literatų eiles. Sartų vandenų apsuptyje skambėjo ir haiku, ir tradicinė lyrika, ir net linksmos pasakaitės apie daržoves. Renginio dalyviai ežero bangomis paleido popierinius laivelius su P. Širvio eilėraščių tekstais. Kitą dieną po iškylos kitoje Sartų ežero pusėje, P. Širvio tėviškėje Degučiuose, vyko tradicinė, jau 10-oji, dainų ir poezijos šventė „Širvynė“. Viena iš šios šventės idėjos iniciatorių ir organizatorių yra Aleksandravėlės kaimo bib­lio­tekininkė Alma Mekšėnienė. Šiemet šalia jos iniciatyva atsodintų 100 berželių alėjos, Rokiškio bib­lio­tekos rūpesčiu prieš keletą metų įrengto P. Širvio draugų suolelio ir Poezijos sūpuoklių buvusioje poeto tėvų sodybos vietoje įrengtas šulinys su svirtimi. Šventės dieną, vėjui blaškant renginio vėliavą (logotipo autorius – dailininkas Sigitas Daščioras) ir dangui grasinant lietumi, įspūdingoje iš šiaudų sukurtoje žaginio scenoje su itin didele jėga skambėjo P. Širvio poezija, laiškai ir atsiminimai, kuriais dalinosi poetą pažinojęs aktorius Petras Venslovas. P. Širvio jaunystės ir meilės dainas dainavo Aleksandravėlės kultūros namų ansamblis „Šypsena“ (vadovė Jurgita Raugienė), o kartu su jais – apie pustrečio šimto iš visos Lietuvos susirinkusių poeto kūrybos gerbėjų. Meile poeto kūrybai ir jos improvizacijomis nustebino jurbarkietis bardas Kęstutis Bastys ir Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos jaunimas: Silvija Černiauskaitė, Gilmė Dainytė ir Diana Boriak, Adomas Mechovičius, Rugilė Staskevičiūtė, Ieva Baronaitė (vadovas Gražvydas Gasparavičius). Savo eiles poe32

Tautodailininkė Birutė Dapkienė (dešinėje) „Širvynės“ dalyvius kvietė pradėtame piešinyje nupiešti po beržo lapelį. Nuotr. iš J. Keliuočio bibliotekos archyvo

tui skyrė rajono literatai, ukmergiškis Albinas Kuliešis ir Velse gyvenantis Svajūnas Dačkevičius. Laužo fone jautriai suskambo poetui skirtos jūžintiškės Ramintos Rimiškytės, legendinio laisvės dainiaus Vytauto Babravičiaus-Simo, rokiškėnių Vilijos Radvilės ir Oksanos Sadauskienės dainos. Ant šulinio svirties pakabintos vienintelės lempos šviesoje, lietaus lašų ir vakaro tamsumos šešėliuose žaidė „Teatro P“ aktoriai – Artūras Dubaka ir Balys Ivanauskas. Šventės dalyviai buvo pakviesti palikti prisiminimą – nutapyti po beržo lapą tautodailininkės Birutės Dapkienės pradėtame beržo piešinyje ant medinės lentos. Kūrinys liko kaip kasmetinė, tradicinė tapybos edukacijos (B. Dapkienė ir jos „Pomėgių studijos“ nariai) dovana Aleksandravėlės kaimo bib­lio­tekai. Beje, vėliau, spalio mėnesį, tautodailininkė panašų edukacinį užsiėmimą vedė ir J. Keliuočio bib­lio­tekoje su Rokiškio dienos centro neįgaliaisiais ir sutrikusio intelekto vaikais – šie ant medinių lentelių beržus tapė klausydamiesi P. Širvio poezijos. „Šimtmečio Širvynės“ dalyviai, pasidabinę renginio kodo – P. Širvio jaunystės laikų, karinės ar jūrinės tematikos – detalėmis, vaišinosi žuviene (aleksandravėliškių prisiminimuose rašoma, kad poetas labai mėgęs sriubą ) ir ant laužo verdama žolelių arbata. Jubiliejinėje „Širvynėje“ taip pat buvo galima įsigyti marškinėlių su šventės logotipu, Rokiškio krašto kultūros leidinį „Prie Nemunėlio“, kuriame taip pat netrūko Širvio motyvų.

Į RENGINIUS VILIOS PAULIAUS ŠIRVIO KIEMELIS

Šiemet Rokiškio J. Keliuočio viešosios bib­lio­tekos kieme sukurta nauja erdvė – Pauliaus Širvio kiemelis. Jame esantis senas, neišvaizdus ūkinis pastatas buvo aptrauktas tentais su

Lentelės su P. Širvio eilėraščio „Aš – beržas“ tekstu iškabintos rajono vietovėse, taip pat ir ant bibliotekos kiemelyje pasodinto svyruoklio berželio. Vidurinėje nuotraukoje – bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė (kairėje) ir pavaduotoja Daiva Vilkickienė prie beržo P. Širvio kiemelyje. Nuotr. iš J. Keliuočio bibliotekos archyvo

Konkurso „Skiriama poetui“ nugalėtojų apdovanojimo renginys. Rimanto Abromo nuotr.

Konkurso dalyviai apdovanoti dailininkės Astos Keraitienės kūrybos darbais: plunksnomis-lapeliais (Astos Keraitienės nuotr.) ir nugalėtojo paukšte. Pastarąją nuotraukoje laiko 1-os vietos laimėtojos Ramintos Rimiškytės mama Rita Rimiškienė. Rimos Driskienės nuotr.

„širviškais“ motyvais, pasodintas svyruoklis berželis. Kiemelis atidarytas poeto gimtadienio dieną – rugsėjo 6-ąją per renginį „P. Širvio asmenybės, gyvenimo ir kūrybos atodangos“. Jo metu paskelbti kūrybinio konkurso „Skiriama poetui“ (bet kokio literatūros žanro kūrinys – eilėraštis, esė, miniatiūra, skirti poetui P. Širviui) rezultatai. Konkurse dalyvavo 26 kūrėjai iš Rokiškio, Ukmergės, Panevėžio, Šiaulių ir Pakruojo apylinkių. Konkurso komisijos, kurią sudarė bib­lio­tekos, rajono laikraščio „Gimtasis Rokiškis“ redakcijos atstovai ir nepriklausomi rašytojai, sprendimu 1-oji vieta atiteko Ramintai Rimiškytei, 2-oji – Jolantai Juodinytei, 3-ioji – Danutei Mažeikienei. Laureatai ir visi konkurso dalyviai apdovanoti dailininkės Astos Keraitienės kūrybos darbais – nugalėtojo paukšte ir plunksnomis-lapeliais. Kiek vėliau dienos šviesą išvydo visų konkurso dalyvių kūrybos leidinys „Skiriama poetui“ (redaktorė D. Vilkickienė). Rugsėjo pabaigoje į kiemelį vėl gausiai rinkosi rokiškėnai – P. Širvio tekstais sukurtą programą „Dainuoju Širvį“ atliko Vilniaus folkloro ansamblis „Nalšia“ (vad. Audronė Vakarinienė), kvietęs žiūrovus čia pat dainuoti ir šokti drauge.

KŪRYBA – VIEŠOJOJE IR VIRTUALIOJOJE ERDVĖSE

Lentelė su P. Širvio eilėraščiu jo tėviškėje Degučiuose. Albino Kuliešio nuotr.

P. Širvio šimtmečio metais jo kūryba skambėjo ir rajono bib­lio­tekose. Ją skaitė bib­lio­tekininkės, skaitytojai, literatai. Laminuotos lentelės su skirtingais poeto eilėraščiais iškabintos įvairiuose Rokiškio miesto pastatuose, įstaigose, dalintos rokiškėnams. P. Širvio poezijos užuoglaudos – dešimt lentelių su atskirais eilėraščio „Aš – beržas“ posmais – „nutūpė“ ant beržų P. Širvio gatvėje esančiame ROTARY klubo parke. Posmai sunumeruoti ir

iškabinti atsitiktine tvarka, kad žmogus, apsilankęs beržynėlyje, pats galėtų mintyse sudėti visą eilėraštį. Lentelės su visu P. Širvio eilėraščio „Aš – beržas“ tekstu iškabintos ir rajono vietovėse, sietinose su poetu, – Degučiuose, Aleksandravėlėje, Salose, Pandėlyje. Aleksandravėliškiai savo lėšomis pagamino dar dešimt lentelių su įvairiais P. Širvio eilėraščio tekstais. Jos papuošė Degučiuose ir Aleksandravėlėje augančius beržus. Visą jubiliejinę rugsėjo savaitę Rokiškio rajono bib­lio­tekose ir įvairiose miesto erdvėse – Nepriklausomybės aikštėje, kavinėje „Pupelė“ ir kitur – skambėjo P. Širvio poezija ir dainos jo eilėraščių tekstais. Per plauką išvengiant antrojo karantino, spalio pabaigoje J. Keliuočio bib­lio­tekoje spėjo gyvai suskambėti P. Širviui dedikuota programa „Palik man tą dainą“. Dainų autorius ir atlikėjas Vygantas Kazlauskas, Tomas Varnagiris (gitara), Tadas Motiečius (akordeonas) būrė klausytojus muzika ir dainomis. Kartu su svečiais atvykusi poetė Sandra Avižienytė skaitė P. Širvio ir savos kūrybos eiles. P. Širvio poezija kūrėjo šimtmečiui skirtų renginių, susitikimų dalyvių širdyse nenutilo ir vėlų rudenį, vėl padidėjus COVID-19 grėsmei. Šias veiklas perkėlus į virtualiąją erdvę, žiūrovų gretos dar labiau prasiplėtė. Bib­lio­tekos sukurtas poetui skirtas projektines programas ir filmus, kuriuose dalyvavo garsūs aktoriai, meno mėgėjai, bib­lio­tekininkai ir skaitytojai, Lietuvos gyventojai ir pasaulio lietuviai gali pamatyti užsukę į interneto svetainę www.rokiskis.rvb.lt ir bib­lio­tekos socialiniuose tinkluose. Ne kiekvienam poetui, minint jo gimties šimtmetį, lemta būti ne tik prisimintam, bet ir mylimam. Paulius Širvys yra tas poetas, kurio kūryba nepaliauja gaivinti, jaudinti bei stebinti. 33

KRONIKA

ASMENYBĘ ATSPINDINTI IR SUSIMĄSTYTI SKATINANTI INSTALIACIJA 2020-ieji Marijampolės Petro Kriaučiūno viešajai bibliotekai buvo ypatingi, paženklinti svarbiomis sukaktimis: minėtos Lietuvos patrioto, Sūduvos krašto švietėjo ir lietuvybės žadintojo Petro Kriaučiūno 170-osios gimimo metinės bei 30 metų, kai bibliotekai sugrąžintas jo vardas. Į 2021-uosius įžengėme su šimtmečio ženklu – šiemet biblioteka švęs įkūrimo šimtmetį. Ta proga nusprendėme pasikviesti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinomą menininkę, netradicinių portretų kūrėją Jolitą Vaitkutę, kad ji šalia Marijampolės bibliotekos sukurtų P. Kriaučiūno portretą-instaliaciją. Jaunos menininkės žvilgsnis į šį didį žmogų, kuris buvo ne tik knygnešys, poliglotas, bet ir mokytojas, išugdęs 80 Lietuvai nusipelniusių žmonių, įkūnytas puikiu kūriniu. Greta pagrindinio Marijampolės bib­lio­tekos įėjimo J. Vaitkutė įkurdino P. Kriaučiūno portretą, kuris kiekvieną praeivį nuo gruodžio 10 d. pasitinka išminties bei tiesos kupinu žvilgsniu. Verta pabrėžti, jog ilgai nesvarstėme, kokią techniką reikėtų naudoti kuriant instaliaciją, – pasirinkome, kad lietuvių kalbos puoselėtojo portretas būtų konstruojamas iš lotyniškos abėcėlės raidyno. 240 cm aukščio ir 160 cm pločio P. Kriaučiūno portrete iš viso panaudota apie 1200 2–10 cm dydžio medinių raidžių; apie 100 jų pagaminta pagal autentišką šio Sūduvos krašto švietėjo rašyseną, išlikusią bib­lio­tekoje saugomuose rankraščiuose. Galima teigti, kad portretui kurti naudoto metodo esmė atliepia kai kurias vaizduojamo objekto savybes. P. Kriaučiūnas pasižymėjo dideliu kruopštumu, todėl preciziškas raidžių išdėstymas, tikslingas jo bruožų atkūrimas dar labiau žavi, o raidės tarsi sklendžia ore, skatina tyrinėti darbą, analizuoti bei vertinti. Instaliacijos autorės teigimu, portretistams svarbu ne tik atkuriami veidai, bet ir esminiai asmenybės charakterio bruožai. „Man atrodo, kad pats Petras Kriaučiūnas buvo labai kruopštus. Apie tai sprendžiu iš jo rašto, manau, kad jis labai daug gilinosi į įvairius dalykus, buvo ne tik mokytojas, knygnešys, bet ir 34

Menininkė Jolita Vaitkutė sako, jog kurdama portretą stengiasi ne vien atkartoti veido bruožus, jai svarbu pajusti ir esmines asmenybės charakterio savybes. Emilijos Vinžanovaitės nuotr.

poliglotas <...> Šiame kūrinyje visa tai norėjosi atspindėti, parodyti lengvumą, detalėms skiriamą kruopštumą ir tyrinėjimo momentą“, – apie savo siekius pasakojo J. Vaitkutė. Menininkei iššūkiu tapo veido ir profilio bruožų analizė: visose P. Kriaučiūno nuotraukose matoma įspūdinga jo barzda – reikėjo ją sukurti tokią, kad tilptų į numatytus portreto rėmus. Panašią techniką J. Vaitkutė naudojo 2019 m., kai Los Andžele iš raidžių sukūrė Mykolo Biržiškos portretą. Vis dėlto, kuriant P. Kriaučiūno portretą, naudojamos medžiagos šiek tiek skyrėsi. Su menininke aptardami būsimą darbą, išdėstėme, kad norime unikalaus, vienetinio ir verčiančio susimąstyti portreto, kuo geriau atspindinčio P. Kriaučiūno asmenybę. Juodai nudažytos medinės lotynų abėcėlės raidės priklijuotos prie organinio stiklo pluoštų iš abiejų pusių – taip išgautas įspūdis, tarsi raidės būtų pakibusios ore. Ne tik sukurtas lengvumo įspūdis, bet drauge sudarytos sąlygos kūrinio ilgaamžiškumui, nes raidės tarsi užkonservuotos tarp dviejų stiklų. Priminsime, kad J. Vaitkutė garsėja trumpalaikiais iš maisto, žemės, įvairių atliekų sukurtais darbais, tad šis kūrinys, pačios autorės teigimu, yra pats ilgaamžiškiausias – marijampoliečius ir miesto svečius džiugins ne vienerius metus. Tikimės, kad Petro Kriaučiūno portretas-instaliacija kiekvienam praeiviui primins tuos laikus, kai lotyniškas raštas buvo gramzdinamas į užmaršties gelmes, skatins vertinti tai, ką turime čia ir dabar, susimąstyti apie savo kultūrinį identitetą.

Vaida Juselytė Projektas „Su šimtmečio ženklu“ finansuotas Lietuvos kultūros tarybos.

KRONIKA

AUGINDAMI KITĄ, AUGAME IR PATYS Įžengti į šiuolaikinę biblioteką – tai tas pats, kas įžengti į žinių, naujųjų technologijų, atradimų ir nuolat besikeičiančios informacijos pasaulį. Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, būdama visiems gyventojams atvira ir svetinga miesto erdve, ėmėsi kitos nelengvos, bet stebuklingos, galima sakyti, užduoties – kelionės į žmogų. 2020 m. biblioteka itin daug dėmesio skyrė tiems, kurių gyvenimas nelepina nuo pat mažų dienų. Socialinės rizikos šeimos, ypač jose gyvenantys vaikai, bei vaikai, likę be tėvų globos, buvo pagrindiniai projekto „Biblioteka – tai Jūs ir mes“ dalyviai.

Projekto dalyviams ypač patiko lankytis Atvirajame jaunimo centre, kurį daugelis atrado kaip smagaus ir turiningo laisvalaikio erdvę. Akvilės Petrauskienės nuotr.

Pradžioje bib­lio­teka įsigijo 10 planšetinių kompiuterių, 25 patogius sėdmaišius, įspūdingą naujausių stalo žaidimų rinkinį, didžiuosius lauko šachmatus, o prie Atvirojo jaunimo centro išdygo šaškių ir teniso stalai, kuriais naudotis galima bet kada. Tačiau ne viskas išmatuojama vien skaičiais ir daiktais, daug svarbiau – kelionė į jauno žmogaus širdį. O truko ji nuo birželio iki spalio pabaigos. Vos pasibaigus pirmosios pandemijos bangos karantino suvaržymams, vasarą bib­lio­tekoje įsisiūbavo projekto veiklų maratonas: išsijuosę dirbo ne tik bib­lio­tekininkai, bet ir būrys savanorių, padėjusių vaikams pabendrauti su Kauno valstybinio lėlių dramos teatro aktoriais, taip pat rašytojais ir aktoriais: Vytautu V. Landsbergiu, Benu Bėrantu, Tomu Dirgėla, Giedriumi Arbačiausku, Vaiva Rutkauskaite, Neringa Vaitkute, Šarūne Baltrušaitiene, Virgiu Šidlausku, Linu Bitvinsku, Sigita Pikturnaite, Violeta Palčinskaite. O kur dar įspūdžių pilna popietė su rašytoju ir gamtos fotografu Mariumi Čepuliu, skambios dainos su Ieva Zasimauskaite, Jurgiu Didžiuliu ir Erica Jennings. Prie šių bib­lio­tekos renginių prisijungdavo ir kiti miesto gyventojai. Ne vieną stebino projekto veiklų įvairovė: kovos menų pamokos ir žaidimų klubo veikla, biblioterapijos užsiėmimai, meno terapija suaugusiesiems ir vaikams, integruotos literatūros pamokos. „Vaikams linksmiausia buvo žaidimų klube“, – įspūdžiais dalijosi Jonavos rajono socialinių paslaugų centro socialinė pedagogė Ramunė Kontautaitė, lydėjusi ugdytinius į Jonavos viešosios bib­lio­tekos Atvirąjį

jaunimo centrą, kur kiekvieną savaitę jų laukė įdomi veikla, komandinį darbą skatinančios užduotys. „Labai patiko klausytis susimąstyti verčiančių ir kiekvienam ką nors atrasti padedančių istorijų. Įsiminė Violeta Palčinskaitė, kuri savo knygomis ir gera nuotaika privertė pasinerti į vaikystę ir sugrąžino šiltus prisiminimus. Čia susipažinome su įvairiais žmonėmis ir dar neatrastais dalykais. Ačiū, kad laukdavot, bendraudavot, rūpindavotės mumis ir nuotaikingai išlydėdavot. Dėkojame už spalvingas akimirkas“, – taip savo patirtį apibendrino Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centro globotiniai. Keliavome mažais žingsneliais, susitikdami kiek­ vieną savaitę, neretai ir po keletą kartų. Stengėmės sudominti, padrąsinti, kartais tiesiog nuraminti ir padėti atsiskleisti. Nustebome pamatę dalykus, kuriuos įsivaizdavome ne visai taip: kad ne berniukų, o mergaičių akys kur kas labiau žibės mokantis kovos menų, kad biblioterapijos užsiėmime užges visi telefonų ekranai ir net didžiausi skeptikai įnirtingai ims skaičiuoti įsivaizduojamas kates, kad meno terapijos kūriniuose sutilps neišmatuojama rankų šiluma, o poeto skaitomas eilėraštis prie kėdės prikaustys ne vieną mažąjį klausytoją... Nelieka abejonių, kad mūsų kelionė pavyko. Sunku nuspėti, kiek ilgai projekto metu įgytos patirtys lydės jo dalyvius, tačiau norisi tikėti, kad praėję metai įsimins kaip laikas, kai bib­lio­teka tapo saugiu prieglobsčiu, kur galima nuraminti savo mintis, patirti kūrybos džiaugsmą ir nuoširdų bendravimą. Bet svarbiausia – nepamiršti, kad bib­lio­tekos durys visuomet atviros, čia laukiamas kiekvienas. Įženk į bib­lio­teką: išeisi paaugęs, o kartu paaugsime ir mes. Projektą finansavo Europos socialinis fondas ir Jonavos rajono savivaldybė, projekto partneriai: Jonavos rajono socialinių paslaugų centras, Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centras, labdaros ir paramos fondas „Iššūkis jaunimui“.

Kristina Jaskūnienė 35

IN MEMORIAM

NETEKOME BIBLIOFILO VIDMANTO STANIULIO [1950 05 13–2021 01 02]

Nuotr. iš Šarūno Šimkevičiaus asmeninio albumo

2021 m. sausio 2 d. Kaune mirė Lietuvos kultūros veikėjas, bib­liofilas, kolekcininkas, mecenatas, XXVII knygos mėgėjų draugijos vienas atkūrėjų Vidmantas Staniulis. Užuojautą pareiškęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda V. Staniulį vadina išskirtine asmenybe, mylėjusia senąsias lietuviškas knygas ir mokiusia nepasimesti turtingame knygos pasaulyje, negailėjusia jam nei laiko, nei širdies. Vidmantas Staniulis gimė 1950 m. gegužės 13 d. Kiaulupių kaime, Šakių rajone. 1968 m. baigė Sintautų vidurinę mokyklą. Sukūręs šeimą, apsigyveno Kaune. Kurį laiką dirbo fotografu. 1994 m. Kaune atidarė antikvarinį knygyną, ilgainiui tapusį bibliofilų meka, bukinistų rojumi. Šia veikla jis atgaivino tarpukariu tarp knygynų buvusią populiarią knygų leidybą. Bibliofilas buvo tradicija tapusių XXVII knygos mėgėjų draugijos švenčių, skirtų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, vienas iš sumanytojų ir rengėjų. Rengė temines parodas, skirtas svarbioms Lietuvos spaudos, švietimo, knygos istorijos datoms ar jubiliejams paminėti („Spaudos draudimas 1864–1904“, „Aušros“ kelias“, „Lietuviškos kontrafakcijos“, „Lietuvos mokyklos 600 metų“, „Lietuvos kalendoriai“, „Martyno Mažvydo „Katekizmui“ 450“), prisidėjo rengiant daugiau kaip 20 parodų. V. Staniulis jose pristatydavo retenybėmis tapusius eksponatus, senąsias knygas ar periodinius leidinius. Jo iniciatyva 1994 m. buvo pradėti rengti Geriausiai parengto ir išleisto bibliofilinio leidinio konkursai. V. Staniulis buvo ir kultūros mecenatas. Jo vertingų dovanų turi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos mokyklos, bib­lio­tekos, įvairūs muziejai. Graži kolekcininko iniciatyva buvo 2010 m. išleisti fotografuotinį Kristijono Done36

laičio „Metų“ leidinį ir jį padovanoti Lietuvos ir lietuviškoms mokykloms užsienyje. V. Staniulis norėjo, kad moksleiviai, susipažindami su K. Donelaičio kūryba, pamatytų, kaip atrodė Liudviko Rėzos parengti ir 1818 m. išleisti „Metai“. Iš viso išspausdinta 2000 egzempliorių, iš kurių apie 1500 tūkst. išdalyta Lietuvos švietimo skyriams. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga V. Staniulio knygynas 2018 m. perleido Kazimiero Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ pirmąjį leidimą (1650) lotynų kalba ir Radvilos Našlaitėlio „Kelionę į Jeruzalę“ (1614). Kita V. Staniulio labdaringa veikla: 2017 m. Raseinių krašto istorijos muziejui padovanojo skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtą gipsinį Maironio biustą, buvo vienas paminklo poetui Pranui Vaičaičiui (skulpt. Juozas Šlivinskas), kuris Sintautuose iškilo 2013 m., iniciatorių ir Paminklo atstatymo fondo pirmininkas. Kartu su Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondu V. Staniulis organizavo labdaringą senųjų knygų aukcioną „Auctio bonitatis librorum antiquorum“, kvietė dovanoti vertingų knygų Valdovų rūmams. Didžiąją gyvenimo dalį skyręs knygai, raštijos istorijai, V. Staniulis asmeninėje bib­lio­tekoje ir antikvariate buvo sukaupęs per 30 tūkst. knygų. Retų knygų kolekcijoje – ir kelios dešimtys inkunabulų, unikalių iki 1501 m. išspausdintų knygų, taip pat apie 100 įvairių elzevyrų, XVI–XVII a. spaustuvininkų Elsevierų išleistų mažo formato knygučių. Už nuopelnus Kauno ir Lietuvos kultūrai V. Staniulis apdovanotas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu. Amžinojo poilsio atgulė Kauno rajono Tabariškių kapinėse.

V. STANIULIO PARENGTOS KNYGOS

„XXVII knygos mėgėjų draugijos metraštis“ (su kitais; 2004, 3 tomai) „Moterys, arba cherchez la femme“: nuotraukų albumas (2007) „Tarpukario šeimos“: nuotraukų albumas (2008) „Muziejus, kultūros vertybės, žmogus“ (su M. Puodžiukaitiene, 2009) „Diagnozė: bibliofilija“: esė, straipsniai (su kitais; 2010) „Šalis ta Lietuva vadinas“: straipsniai apie poetą Praną Vaičaitį (su kitais, 2014).

„Tarp knygų“ redakcija

IN MEMORIAM

KOLEKCININKAS – APIE KOLEKCININKĄ Kai sausio antrosios vakarą pasiekė žinia apie Vidmanto Staniulio mirtį, norėjosi, kad tai būtų netiesa. Deja. Pirmas man šią žinią pranešė kolekcininkas Gintaras Lučinskas, paskui pasipylė informacija internete ir kitų draugų skambučiai. Vidmantas buvo apdovanotas daugybe talentų. Jis puikiai rašė, iš jo mokiausi ir bibliofilijos. Patarimų jis nešykštėdavo ne tik bibliofilijos, bet ir kitomis temomis. Su Vidmantu nuo 1986 m. susitikdavome kolekcininkų klubuose. Tuomet teko iš jo įsigyti įvairių senųjų leidinių. Buvau vieno iš jo organizuotų senųjų knygų aukcionų parodoje. Tada įsigijau to aukciono katalogą. Turiu surinkęs daugumą ankstyvųjų Lietuvos knygų aukcionų katalogų. Žinoma, ne visus ankstyvuosius knygų aukcionus organizavo V. Staniulis. Antrasis (po Vilniuje surengto pirmojo) knygų aukcionas įvyko Kaune, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto auloje, organizuotas miesto antikvarinio knygyno vedėjos D. Vartavičienės. Išskirtinis aukcionas buvo trečiasis, vykęs taip pat Kaune, 1988 metais, jo organizacinio komiteto pirmininkas buvo V. Staniulis. Šis aukcionas išskirtinis dėl dviejų dalykų: pirmiausia dėl puikaus katalogo, su kuriuo gali lygintis tik 2009 m. aukciono katalogas, ir jo metu vykusios septynių bibliofilų labai retų leidinių kolekcijų parodos. 1988 m. aukciono katalogas buvo labai palankiai įvertintas knygos mylėtojų ir iš karto tapo retenybe. Šio leidinio buvo išspausdinta 500 egzempliorių: iš jų I–XIII vardiniai ir 1–25 numeruoti. Man šį katalogą pavyko įsigyti tik po keliolikos metų – 2001-aisiais. Nors ir turiu savo kolekcijoje beveik visų knygų aukcionų katalogus, šitą branginu labiausiai. Po 1990 m. aukciono knygų aukcionai Lietuvoje ilgai nebuvo rengiami. Tik 2009 m. kovo 14 d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko labdaringas senųjų knygų aukcionas „Auctio bonitatis librorum antiquorum“. Jo organizatoriai – Vidmanto Staniulio knygynas ir Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas. 300 egzempliorių tiražu buvo išleistas puikus aukciono katalogas (parengė Danutė Baltrušienė) su 182 aukcionui pateiktų leidinių aprašais, spalvotomis antraštinių puslapių iliustracijomis. Kiekvienas katalogo egzempliorius numeruotas – maniškis turi 277 numerį. Prieš 10 metų XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė paklausė, ar aš neparašyčiau straipsnio apie Vid­ manto Staniulio knygyną. Kiek vėliau ir pats Vidmantas buvo užsiminęs apie tokį straipsnį. Tokio straipsnio neparašiau. Bet vedu kolekcininko užrašus. Naudodavau storą sąsiuvinį, kiekvienas turi pavadinimą „Žinynas“ ir numeraciją. Dabar atsiverčiau sąsiuvinį, kuriame aprašytas mano pirmasis apsilankymas Vidmanto Staniulio knygyne. Aprašymas užima du lapus. Pirmą kartą apsilankiau 1994 m. gegužės 12 d. Tada knygynas vadinosi Kauno kultūros rūmų knygynu-salonu ir buvo įsikūręs rūmų III aukšte, bib­lio­tekoje. Iš spaudos sužinojau apie ten veikiančią senų knygų parodą, skirtą Vasario 16-ajai. Nesitikėjau, kad jame bus tiek daug senų knygų ir periodikos. Tuo metu dar veikė legendinis Kauno antikvarinis knygynas, kurį labai mėgau ir prisimenu su didele pagarba, tačiau nuo šio apsilankymo mane ėmė vis labiau vilioti šis knygynas, kur įsigydavau daug retų leidinių. Į dabartines patalpas (Vytauto pr. 58) knygynas persikėlė, jei neklystu, 1999 metais. Vidman-

tas dažnai pateikdavo rečiausių leidinių, kartais pakurstydavo mano bibliofilinę ugnį. Papasakodavo ir apie savo paties naujai įsigytus leidinius. Iš jo išmokau atskirt tikrą kolekcininką nuo perpardavinėtojo. Vidmantas buvo tikras bibliofilas, o dėl to dažnai nukentėdavo jo verslas, nes jis dažnai vertingus leidinius pasidėdavo į asmeninę kolekciją. V. Staniulis matydavo ir tai, ko nepastebėdavo kiti bibliofilai. Žinoma, jis žinojo apie „Žemaičių bibliofilą“, visuotinai laikomą vieninteliu bibliofiliniu laikraščiu Lietuvoje. Tačiau jis žinojo ir apie laikraštėlį „Dzūkijos bibliofilas“, kuris greitai švęs savo 20 metų jubiliejų. Daugumą „Dzūkijos bibliofilo“ numerių jis turėjo. Beje, V. Staniulis planavo leisti periodinį leidinį „Lietuvos bibliofilas“. Tai būtų buvęs žurnalas, bet šio sumanymo atsisakė. Būtina paminėti ir daugybę V. Staniulio organizuotų parodų. Keletą organizavome kartu. 2004 m. gegužės 7 d. knygos mėgėjai rinkosi į mudviejų surengtos parodos „Lietuvos kalendoriai“ atidarymą Alytaus kraštotyros muziejuje. Vidmantas labai vertino kalendorius ir turėjo didelę jų kolekciją. 2008 m. birželio 27–liepos 29 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bib­lio­tekoje veikė paroda „Senoji Lietuvos periodinė spauda“ iš kolekcininkų V. Staniulio ir Š. Šimkevičiaus rinkinių. Tada buvau apsirgęs, todėl Šiauliuose Vidmantui teko atstovauti mums abiem. Atvažiuodavo jis ir į mano paties asmeninių parodų atidarymus. Kiekvienas toks jo dalyvavimas suteikdavo renginiams svorio. Kaip jis mokėjo kalbėt ir kaip sudomint lankytojus! V. Staniulis garsėjo ir kaip leidėjas. Paminėsiu tik kelis leidinius, pasirinkau brangiausius man pačiam. Atrodo, dar taip neseniai (2010 m.) džiaugėmės Vidmanto knyga „Diagnozė: bibliofilija“. Greičiausiai neatsitiktinai vieną knygos skyrių jis pavadino „Beveik sudegę knygų meilės ugnyje“. Šiame didelio formato leidinyje – straipsniai ir esė apie aistrą knygoms, kolekcininkų atradimus. Intriguojantys tekstai, retos iliustracijos, nedidelis – 500 egz. – knygos tiražas. 48 leidinio bendraautoriai – bibliofilai, bib­lio­tekininkai, knygotyrininkai, bukinistai, įrišėjai – atskleidžia bibliofilijos esmę, filosofiją, lietuviškas bibliofilijos tradicijas. Pirmasis šimtas knygos egzempliorių – numeruoti, paženklinti specialiu spaudu ir sudarytojo autografu. 1–27 numeriais pažymėtos knygos tradiciškai skiriamos XXVII knygos mėgėjų draugijos nariams; maniškis egzempliorius yra 75-as. Labai branginu dvi savo paties knygas, kurias išleido V. Staniulis. Šis leidėjas 2011 m. ėmėsi mano knygos apie Dzūkijos kolekcininkus „Ne vien duona žmogus sotus“ leidybos net ir žinodamas, kad šis projektas bus finansiškai nuostolingas. Knyga „Dzūkijos spaudos keliais“ (2014) buvo dar nuostolingesnė. Žinoma, bandžiau ieškoti rėmėjų, tačiau bendraminčių paaukotų pinigų neužteko. Todėl vėl padėjo V. Staniulis. Be šių minėtų knygų, labai vertinu „XXVII knygos mėgėjų draugijos metraštį“ (beje, prie draugijos atkūrimo ir veiklos 1993 m. prisidėjo ir V. Staniulis). Turiu įsigijęs 6 šio metraščio tomus. Tiesa, ne visus juos išleido V. Staniulis. Vidmantą man primins ir jo autografai bei dedikacijos, kuriuos jis įrašė savo knygose.

Šarūnas Šimkevičius 37

IN MEMORIAM

PROF. DR. OSVALDUI JANONIUI [1948 11 25–2020 12 08] ATMINTI 2020 m. gruodžio 8 d. netekome buvusio Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriaus, bibliografo, kraštotyrininko, anykštėno ir Surdegio patrioto Osvaldo Janonio. Prof. dr. O. Janonis buvo nenuilstantis darbuotojas, siekęs tobulumo tiek plėtodamas bibliografijos teorijas, tiek rengdamas bibliografijos priemones, tiek darbuodamasis Anykščių kraštotyros baruose. Būtina paminėti O. Janonio mokslinį darbą. Jis buvo pirmasis lietuvių bibliografijos teoretikas, pagrindus įgijęs Sankt Peterburgo mokslo įstaigoje. 1971 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Kauno Humanitariniame fakultete, vėliau perėjo į Knygotyros katedrą Komunikacijos fakultete Vilniuje, kur 2005 m. tapo profesoriumi. Buvo kaip reta subtilus ir gilus teoretikas, sugebantis išnarstyti informacinio pasaulio reiškinius, juos apibendrinti, logiškai pagrįsti. Taip pat buvo kruopštus bibliografas, sudarinėjęs einamosios ir retrospektyviosios bibliografijos rodykles, dalyvavęs tarptautiniuose bibliografijos projektuose, mokslinių serialinių leidinių „Bibliografija“ bei „Knygotyra“ ir kitų redakcijų kolegijų narys, rūpinęsis bibliografijos mokslo žinių sklaida. Tobulumo ir tikslumo O. Janonis reikalaudavo ne tik iš savęs, bet ir iš kitų: bendraautorių, bibliografijos priemonių sudarytojų, leidėjų, kolegų. Tiesa, sukritikavęs už prastą darbą, krimsdavosi, kad gal įskaudino žmogų. Daugelis buvusių studentų atsimena jį kaip griežtą, bet objektyvų dėstytoją, siekiantį ne sukirsti, o išmokyti net ir egzamino metu. Be visokių darbų gausos, O. Janonis turėjo ir meniškų polinkių: rinko muzikos įrašus, raižė ekslibrisus, kaupė smagią pelėdžiukų figūrėlių kolekciją, buvo įtaigus pasakotojas, aktyvus socialinių tinklų naudotojas, linksmas ir jautrus bendrakeleivis. Prisiminsime jį kaip puikų draugą, patikimą ramstį darbe, sąžiningą bei teisingą kritiką ir turiningų išvykų į Surdegio miestelį organizatorių. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto kolegos

TOKĮ JĮ PRISIMINSIME 50 metų nuo tada, kai baigėme universitetą, prabėgo greitai, ir jau vis daugiau kolegų kataloguoja, klasifikuoja, vykdo mokslinius tyrimus, atlieka kitus darbus, deja, jau nežemiškose bib­lio­tekose. Į Naujuosius metus žengėme be ryškų pėdsaką Lietuvos bibliografijos moksle bei praktikoje ir daugelio širdyje palikusio Osvaldo Janonio. Geras, patikimas draugas, stropus studentas, vėliau – darbštus, kompetentingas ir reiklus dėstytojas. Toks jis liks mūsų atmintyje. Deja, teks priprasti, kad jis jau nebesuteiks konsultacijų nacionalinės bibliografijos sudarytojams – bibliografijos rengimą jis laikė svarbiausiu darbu ir skyrė jam didžiausią dėmesį. Ir nors nebuvo tuščiagarbis, buvo laimingas, pavadintas žymiausiu Vaclovo Biržiškos, Antano Ulpio, Stasio Tomonio ar Vlado Žuko darbų tęsėju. Osvaldo pasiges ir kiti, kuriems jis ne kartą suteikė patarimą ar pagalbą be jokio atlygio, nelaukdamas padėkos. Pats sau pagalbos jis neprašydavo. Asmeninę erdvę stropiai saugojo ir tik iš negausių užuominų buvo galima kiek sužinoti apie jo asmeninį gyvenimą, kuriame daugiausia vietos buvo skirta bibliografijos darbams. Tikėkimės, kad visa tai sulauks deramo dėmesio, kad bus parengtas Jo svarbiausių darbų rinkinys, nes didelę jų dalį Jis išleido savo lėšomis – taip būtų atsilyginta už ilgametį Jo darbą.

Nuotr. iš „Tarp knygų“ redakcijos archyvo

38

Vilniaus universiteto 1970 metų laidos bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos specialybės absolventai

PAGRINDINĖS O. JANONIO GYVENIMO DATOS  Gimė 1948 m. lapkričio 25 d. Netikiškiuose (Anykščių r.).  1970 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete įgijo bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos specialybę. 1976– 1979 m. buvo Leningrado N. Krupskajos kultūros instituto (dabar – Sankt Peterburgo kultūros ir menų universitetas) aspirantas. Įgytas mokslinis laipsnis 1993 m. buvo nostrifikuotas – tapo socialinių mokslų, komunikacijos ir informacijos mokslų daktaru.  1970–1971 m. dirbo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje, 1993–2000 m. – jos Bibliografijos ir knygotyros centre. Nuo 1973 iki 2004 m. su pertraukomis dirbo Kauno viešojoje bib­lio­tekoje.

Biobibliografinio žodyno „Anykščių kraštotyrininkų“ antros dalies sutiktuvėse prof. Osvaldą Janonį sveikina ir padėką teikia tuometis rajono meras Kęstutis Tubis. Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka, 2018 m. gruodžio 8 d. Tautvilio Užos nuotr.

 Nuo 1971 iki 2011 m. dėstė Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, Klaipėdos universitete. Profesorius (2005). Svarbiausi veikalai: „Nacionalinės bibliografijos paraštėje“ (1993), „Bibliografijos mokslas ir praktika XX a. antrojoje pusėje: raidos bruožai“ (2002), „Lietuvos ir išeivijos bibliografijos chronologija (iki 1990 m.)“ (2007), „Bib­lio­tekininkystės ir informacijos studijų vadovas“ (su kitais, 2009), „Anykščių kraštotyrininkai“ (su kitais, d. 1, 2016; d. 2, 2018). Paskelbė daugiau kaip 70 mokslinių straipsnių, sudarė ar prisidėjo rengiant 6 personalines bibliografines rodykles.  Apdovanotas Vaclovo Biržiškos premija (1996), Anykščių rajono Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija (2012), Anykščių rajono garbės pilietis (2019).

IN MEMORIAM

ANTANINA SITNIKAITĖ [1929 04 14–2020 12 07] 2020 m. gruodžio 7 d., eidama 92 metus, mirė buvusi ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos darbuotoja Antanina Sitnikaitė. A. Sitnikaitė gimė 1929 04 14 Šiaulių rajono Kurtuvėnų miestelyje. Vaikystę praleido Šiauliuose, ten baigė vidurinę mokyklą. 1949–1955 m. mokėsi Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete ir 1955 m. įgijo bib­lio­tekininko specialybę. Baigusi mokslus gyveno ir dirbo Vilniuje. Nuo 1955 iki 1957 m. dirbo Vilniaus viešojoje bib­lio­tekoje vyriausiąja bib­lio­tekininke. Nuo 1957 iki 1975 m. ėjo vyriausiojo bibliografo pareigas Lietuvos mokslų akademijos bib­lio­tekoje, kur dirbo 18 metų ir sudarė reikšmingas mokslui bibliografijas: „Dendroklimatochronologija: literatūros rodyklė“ (1978–1998), „Lietuvos geologijos bibliografija, 1800–1965“ ir kt. Nuo 1975 iki 1994 m. dirbo Nacionalinėje bib­lio­tekoje, ėjo įvairias pareigas: Knygų tvarkymo ir katalogų skyriaus vyriausioji bib­lio­tekininkė; Mokslinio tyrimo skyriaus vyriausioji bib­lio­tekininkė; Darbo mokslinio organizavimo skyriaus vyriausioji metodininkė; Spaudinių tvarkymo ir katalogų skyriaus Centralizuoto katalogavimo sektoriaus vedėja; Rankraščių skyriaus vyriausioji redaktorė. Vėliau perėjo dirbti į Spaudinių katalogavimo skyrių vyriausiąja bib­lio­tekininke ir ten dirbo iki 1994 m., sistemino ir dalykino gamtos mokslų literatūrą, redagavo šių sričių katalogą. Buvo aukštos kvalifikacijos specialistė, išsilavinusi, labai reikli sau, gerbiama ir mėgstama bendradarbių. Amžino poilsio atgulė Kurtuvėnuose šalia savųjų. Šviesus Antaninos atminimas liks gyvas bendradarbių širdyse. Kolegos ir buvę bendradarbiai 39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ ANYKŠČIAI Kultūrinio gyvenimo metraštininkė. Į Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešąją bib­lio­teką paštu atkeliavo dovana – žurnalistės, bib­lio­tekininkės, kultūrologės Dalios Savickaitės nauja knyga „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji II“ (2020 m.). Šis straipsnių rinkinys – tai ne tik puiki dovana Visagino miestui, švenčiančiam 45-erių metų sukaktį, bet ir džiugus kultūrinis įvykis visam Utenos regionui. D. Savickaitės knygoje spausdinami straipsniai apie Rytų Aukštaitijoje sutiktus kūrybingus žmones: rašytoją Gintarę Adomaitytę, kraštotyrininkę Audronę Berezauskienę, bib­lio­tekininkę Vidą Garunkštytę, kino menininką Eugenijų Ostašenkovą, šviesaus atminimo kraštotyrininkę, kultūrologę Ireną Seliukaitę, garsiąją žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę. Knygos autorė patraukliai rašo apie Utenos regio­no asmenybes, tyliai dirbančias kūrybinį darbą, kuriančias savo mikropasaulį ir taip veikiančias aplinką ir joje esančius žmones.

Rytų Aukštaitijos kultūrinio gyvenimo metraštininkė D. Savickaitė. Tautvilio Užos nuotr.

Nuo 2013 m. Dalia yra laikraščio „Utenos apskrities žinios“ korespondentė, rengia kultūrinį priedą „Protakos“. Žurnalistė yra išleidusi knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ dvi dalis (2017, 2020). D. Savickaitės kūryba publikuojama Ignalinos rajono literatų kūrybos rinktinėse „Aukštaitiškas kalbėjimas į širdis“ (2001) ir „Banguojantys žodžiai“ (2016). Pastaruoju metu D. Savickaitė dirba Visagino viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja. Jos dėka užsimezgė Visagino ir Anykščių viešųjų bib­lio­tekų darbuotojų draugystė, bendradarbiavimas kraštotyros srityje. Už aktyvią kultūrinę ir organizacinę veiklą ji yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. 2020 m. rudenį 60-mečio proga D. Savickaitę sveikino ir padėkos raštą įteikė Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguzas.

Projekto komanda Agluonėnų etnografinėje sodyboje (iš kairės): operatorius V. Jarutis, Agluonėnų bibliotekininkė E. Ramanauskienė, režisierius L. Augutis, projekto vadovė D. Ciparienė ir redaktorė J. Stongvilienė. Bibliotekos nuotr.

„Misija knygnešys“ – tai sukurtų dokumentinių apybraižų ciklas. Įvairių sričių meno kūrėjai, tapę projekto knygnešiais, susitiko su Lietuvos kaimų ir miestelių bendruomenėmis, pristatė savo kūrybą, rengė kūrybinius mokymus. Savo ruožtu bendruomenės supažindino su savojo krašto kultūrine aplinka, unikaliu paveldu ir išskirtiniais savo krašto žmonėmis. Sumanymas kurti filmų ciklą „Misija knygnešys“ kilo režisieriui Linui Augučiui bendradarbiaujant su Lietuvos bib­lio­tekininkų draugija (LBD). Susitikimai prasidėjo vidurvasarį, veiklos ir darbai vyko iki pat metų pabaigos. Nors koją kišo COVID-19 karantinas, numatyti susitikimai ir veiklos buvo įvykdytos laikantis visų saugumo reikalavimų. Aktyviai įsitraukė ir socialiai atsakingo vietinio verslo atstovai, seniūnai, vietos gidai, kultūros darbuotojai. Kartu dirbo ir viešosios bib­ lio­tekos entuziastai, filialų darbuotojai ir, žinoma, profesionalai iš Vilniaus: režisierius Linas Augutis, redaktorė Jūratė Stongvilienė, operatorius Valdas

Jarutis. Pirmoji renginių ciklo „Misija knygnešys Klaipėdos rajono bib­lio­tekose“ laida filmuota Agluonėnuose per viešosios bib­lio­tekos organizuotus „Vasaros skaitymus“. Kitų laidų herojai – istorikė, dviejų I. Simonaitytės premijų laureatė dr. Silva Pocytė, šiuolaikinio šokio kūrėja Agnija Šeiko, rašytoja Sondra Simana, poetė Irena Stražinskaitė-Glinskienė, poetas, dainų autorius ir atlikėjas Mindaugas Valiukas, prozininkė ir poetė Nijolė Kepenienė, kanklininkė ir kompozicijų kūrėja Žemyna Trinkūnaitė, aktorė, režisierė Redita Dominaitytė, poetas Danielius Milašauskas, LBD pirmininkė ir viena iš pirmųjų projekto „Misija knygnešys“ laidų iniciatorių Jolita Steponaitienė. Paskutinis projekto susitikimas vyko Priekulėje su knygnešiu Regimantu Šilinsku – skrabalininku, dainų autoriumi ir atlikėju. Sukurtos dokumentinės laidos dar plačiau paskleis žinią apie mūsų kraštą ir jo žmones. 2020 m. gruodžio pabaigos duomenimis, vaizdo įrašai buvo peržiūrėti apie 3000 kartų.

Diana Ciparienė KAUNAS Išmanusis žemėlapis kviečia susipažinti. Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­teka pristato atnaujintą Kaune esančio žydų kultūros paveldo žemėlapį, kuris leidžia virtualiai aplankyti daugiau kaip 40 kultūros paminklų, pamatyti unikalius archyvinius kadrus. Vykdant projektą „Žydų paveldas Kaune 2“, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, šių dienų pastatų vaizdai papildyti senomis nuotraukomis iš Kauno miesto muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Tekstus žemėlapiui rengė architektūros istorikė, gidė dr. M. Oniščik. Informacija pateikiama lietuvių, anglų, vokiečių

GALERIJA. Laisvės gynėjų atminimui

Birutė Venteraitienė GARGŽDAI Šiuolaikinė knygnešystė. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji bib­lio­teka 2020 m. vykdė projektą „Misija knygnešys Klaipėdos rajono bib­lio­tekose“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos rajono savivaldybė. Įgyvendinant projektą buvo nufilmuota dvylika susitikimų ir sukurtos dokumentinės laidos, kurios pasiekiamos bib­lio­tekos „Youtube“ kanale, todėl jas gali pažiūrėti visi, kam įdomus šis kraštas.

40

Viešosios bibliotekos nuotr.

Šiauliai. Miesto viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje (Aido g. 27) veikiančio Senjorų klubo narės Laisvės gynėjų dienos 30-metį pasitiko kūrybiniu darbu – melsvais neužmirštuolių žiedais viduržiemy pražydusia medžio šaka. Moterų vąšeliu nunertos įvairaus dydžio gėlės simbolizuoja laisvę gynusių beginklių žmonių dvasios stiprybę, ryžtą ir susitelkimą 1991 m. sausio 13 d. Visas kūrybinis procesas dėl karantino buvo koordinuojamas nuotoliniu būdu. (Eugenija Mačiulienė)

ir rusų kalbomis. Pasirinktu maršrutu galima keliauti virtualiai arba gyvai, klausantis audiogido, ir aplankyti Senamiestyje, Žaliakalnyje, Vilijampolėje ir Žemuosiuose Šančiuose išsidėsčiusius objektus. Virtualus turas, pristatantis žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus, leidžia pasivaikščioti po teritorijas naudojant virtualiosios realybės akinius. Žemėlapis pritaikytas ne tik besidomintiems istorija, bet ir žaidimų mėgėjams – dalyviai gali pasirinkti sužaidybintą maršruto versiją, dalyvauti rungtyse ir laimėti virtualių apdovanojimų. Atnaujinta ir šiam projektui skirta programėlė „Atminties portalai“. Kauno Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­teka projektą skyrė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.

Monika Straupytė PANEVĖŽYS Prisimintos iškilios asmenybės. 2020 m. pabaigoje Panevėžio švietimo centras ir Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji bib­lio­teka pakvietė į IV konferenciją „Iškilios Panevėžio krašto moterys“. Dėl sudėtingų pandemijos sąlygų konferencija vyko nuotoliniu būdu, pasitelkus „Zoom“ programą, žiūrovai galėjo ją stebėti tiesiogiai internetu. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas pateikė įdomių, dar negirdėtų faktų apie Panevėžyje 1858 m. gimusią skulptorę Mariją Dilon. Ji buvo pirmoji profesionali Rusijos imperijos skulptorė moteris, sukūrusi ne vieną skulptūrą, antkapinį paminklą, dalyvavusi parodose, pelniusi ne vieną apdovanojimą. Pranešimą „Sesers Marijos Kazimieros Kaupaitės gyvenimo portretas“ parengęs Panevėžio rajono Ramygalos gimnazijos mokytojas Mantas Masiokas pasakojo apie Ramygaloje gimusią vienuolę M. K. Kaupaitę SSC, 1907 m. įsteigusią Šv. Kazimiero seserų kongregaciją, supažindino su M. K. Kaupaitės atminimo įamžinimu Čikagoje (JAV) ir Lietuvoje, gimtajame Ramygalos krašte. Apie aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės ryšius su Panevėžiu ir laiškus pedagogui, rašytojui Matui Grigoniui pasakojo Lina Matiukaitė, Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja. Nemaža dalis panevėžiečių gal nežino panevėžietės Salomėjos Stakauskaitės pavardės. Apie jos darbus miestui ir Tėvynei pasakojo Albina Saladūnaitė, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bib­lio­tekos darbuotoja. Pedagogė, visuomenės veikėja S. Stakauskaitė (g. 1890 m.) kartu su G. Petkevičaite-Bite dalyvavo 1920 m. Lietuvos Steigiamajame Seime, buvo viena pirmųjų moterų politikoje, vėliau ilgus metus dirbo pedagoginį darbą Krekenavoje, Šėtoje, Panevėžyje. Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė skaitė pranešimą „Bronė Buivydaitė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Panevėžyje“, skirtą šių moterų veiklai. Rašytojo Stanislovo Abromavičiaus prisiminimus apie bendravimą su panevėžiete poete Elena Mezginaite perskaitė Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja Leokadija Vaitiekaitienė. Poetės

RASEINIAI

Edukaciniai renginiai, skirti knygai. Projektas „Dailininkas ir vaikiška knyga 2020“ – tai septintus metus Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bib­lio­tekoje organizuojamas edukacinių renginių ciklas, skirtas jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Iliustracijos, jų pateikimas, knygos dizainas ir grafiniai sprendimai aktualūs kaip Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centro lankytojai susitikime su niekad anksčiau ir daro didelę įtaką kūrėjais B. Bėrantu ir V. Kvieskaite. jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų skaitybai. Todėl šio projekto tikslas – pasitelkiant edukacinę veiklą skatinti skaitymą, patraukliai supažindinti jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus su knyga kaip meno kūriniu, pristatyti dabartinių knygų formų įvairovę, ugdyti vaikų fantaziją ir kūrybiškumą. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus buvo organizuotas vienuolikos edukacinių renginių ciklas. Juos pradinių klasių mokiniams vedė 11 profesionalių menininkų – vaikų rašytojai ir vaikiškų knygų iliustruotojai, dailininkai. Susitikimų su vaikais ciklas prasidėjo kovo mėnesį ir tęsėsi vasarą, rudenį ir gruodžio mėnesį. Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla ir dailininkė Inga Dagilė pakvietė į du edukacinius renginius, kuriuose buvo pristatyta knyga „Mano tėtis rašo knygą“, kiekvienas dalyvis gavo rinkinį knygos iliustracijų, iš kurių galėjo sukurti iliustruotą originalią savo istoriją. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bib­lio­tekoje buvo atidaryta Raseinių rajono kultūros centro dailės studijos mokinių iliustracijų paroda „Metų knyga 2019“, sukurta vadovaujant studijos vadovei Daliai Rapalytei. Vėliau paroda buvo perkelta į virtualiąją erdvę. Vaikų rašytojas Benas Bėrantas ir dailininkė Vilija Kvieskaitė Marcelijaus Martinaičio viešojoje bib­lio­tekoje susitiko su VšĮ Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centro lankytojais, o Butkiškės filiale bendravo su mažaisiais skaitytojais ir jų tėveliais. Prasidėjus naujiems mokslo metams dėl karantino edukacinius renginius teko perkelti į virtualiąją erdvę. Pradinių klasių mokiniai nuotoliniu būdu susitiko su knygos „Sibiro haiku“ kūrėjomis – rašytoja Jurga Vile ir dailininke Lina Itagaki, dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse „Su lagaminu į Mėnulį ir toliau“. Virtualų edukacinį užsiėmimą „Spalvoti paukščiai popieriniais sparnais“ moksleiviams vedusi meno terapeutė, dailininkė, knygų iliustruotoja Ieva Babilaitė kvietė iš spalvoto popieriaus juostelių sukurti paukštį, suteikti jam vardą, o vėliau šiam savo personažui sugalvoti ir kokią nors istoriją. Rašytojas Virgis Šidlauskas taip pat įtraukė vaikus į į kūrybinį procesą, edukaciją „Gyvūnai ir jų fotografavimas“ vedė ornitologas, gamtos fotografas Marius Čepulis. Įgyvendinant projektą vaikai tiesiogiai susipažino su naujausia jiems skirta literatūra, buvo skatinami domėtis knygomis, jų iliustracijomis, dalyvauti kūrybos procese. Į renginius buvo kviečiami projekto partnerių Raseinių Šaltinio progimnazijos moksleiviai ir Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centro lankytojai. Edukacinėse veiklose dalyvavo Raseinių kultūros centro dailės studijos lankytojai, dėmesys buvo skiriamas ir kaimo vietovėse gyvenančių vaikų kultūriniams poreikiams tenkinti – į veiklą įsitraukė Butkiškės filialo jaunieji skaitytojai, Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazijos moksleiviai. Iš viso renginiuose dalyvavo 513 asmenų, iš jų 461 vaikas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Edukacija „Trumpų istorijų kūrimas“ su T. Dirgėla ir I. Dagile. Bibliotekos Raseinių rajono savivaldybė. nuotraukos

Jolanta Gudeikytė

eiles skaitė Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė. Konferencijos įrašą galima peržiūrėti Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos „Youtube“ kanale. Per dvi savaites įrašas sulaukė 460 peržiūrų ir teigiamų įvertinimų.

Sandra Voveriūnienė

RADVILIŠKIS

Kraštiečių kūrybos parodos. Radviliškiečiai aktyviai palaiko ryšius su po Lietuvą ir pasaulį pasklidusiais kraštiečiais: mokslininkais, menininkais, pedagogais, rašytojais, režisieriais ir kitų profesijų atstovais. Veikia įkurtos Vilniaus ir Kauno radviliškėnų bendrijos, Radviliškio tėviškėnų klubas, organizuojami kraštiečių sambūriai.

Lietuvos bib­lio­tekininkų draugijos Radviliškio skyrius 2020 m. įgyvendino projektą „Virtualių parodų ciklas „Įsimenantys atradimai: Radviliškio kraštiečių profesionalių dailininkų kūryba“. Projekto esmė – surinkti ir suskaitmeninti Radviliškio krašto žymių dailininkų kūrybą, parengti virtualias jų darbų parodas. Projekte dalyvavo 10 dailininkų, kurių darbai vertinami Lietuvoje ir užsienyje. Šių dailininkų kūrinius fotografavo ir virtualias parodas kūrė pripažinta fotomenininkė Kristina Sereikaitė, taip pat kilusi iš Radviliškio. Įgyvendinant projektą, parengta 10 parodų. Tai prasmingas darbas, juolab kad daugelio atrinktų menininkų darbai buvo mažai žinomi, be to, nė vienas iš tų 10 dailininkų neturėjo savo

41

ŠILALĖ personalinės virtualios ekspozicijos. Projektu siekta, kad visi krašto žmonės galėtų susipažinti su šių dailininkų kūryba, didžiuotis, kokių talentų turi Radviliškio rajonas. Į virtualią parodą surinkti ir „Vimeo“ platformoje pasiekiami kraštiečių dailininkų – Arvydo Každailio, Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės, Martyno Gaubo, Lado Lisaičio, Jono Varno, Aurelijos Andrejauskaitės, Stanislovo Mostauskio, Edvardo Malinausko, Ryčio Martinionio, Ramūno Dagio – darbai. Tai savitas jų kūrybos įamžinimas, gimtojo krašto garsinimas Lietuvoje ir užsienyje, iškalbingas palikimas ateities kartoms. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Radviliškio viešosios bibliotekos informacija ROKIŠKIS

Jei tiki stebuklais. 2020 m. šventinis laikotarpis Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo skyriuje buvo kiek kitoks. Viskas, kas gali sukurti šventinę nuotaiką, persikėlė į virtualiąją erdvę. Belaukiant gražiausių metų švenčių visi išgyvena adventą – dvasinės ramybės, rimties ir susikaupimo metą. Bib­lio­tekos lange šiuo laikotarpiu suspindo adventinis kalendorius „Jei širdyje tiki Kalėdų stebuklu...“ Kiekvieną dieną pirmojo atėjusio mažojo skaitytojo laukė staigmena – maloni dovanėlė. Taip darbuotojos kvietė užsukti pasiimti smagių knygelių. O kiekvieną gruodžio ketvirtadienį į bib­lio­tekos „Facebook“ paskyrą atvykdavo kalėdinių istorijų traukinukas su vis nauja istorija. Bib­lio­tekos darbuotojos skaitė įdomius pasakojimus apie šv. Mikalojų, žaliaskarę, Kalėdų Senelį ar jo nepaprastą kostiumą. Buvo galima pamatyti, kaip Kalėdų Senelis skaito vaikų rašytus laiškus ir ruošia jiems dovanas. Traukinukas Naujųjų metų išvakarėse atvežė ir aktyviausių bib­lio­tekos skaitytojų šventinius palinkėjimus: vieni grojo muzikinius kūrinius, kiti deklamavo eilėraščius apie žiemą, dar kiti padovanojo kalėdinių dainų. Knygose glūdi daug stebuklų, bet didžiausi stebuklai – kiekvieno mūsų širdyje!

Aušra Žukauskienė

TRAKAI

Virtualus susitikimas su poetu. Viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyrius organizavo nuotolinį susitikimą su akcijoje „Metų knygos rinkimai 2020“ dalyvaujančios vaikų knygos „Ką manė kamanė“ autoriumi, poetu Vainiumi Baku. „Ką manė kamanė“ – tai knyga, švelniai besiliečianti prie mus supančio pasaulio, jaudinanti

Kelionė su virtualiais knygų herojais. Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka pristato visiškai naują būdą pažinti Šilalės miestą ir aktyviai praleisti laiką su draugais ar šeima. Papildytosios realybės orientacinis žaidimas suteikia unikalią galimybę iš naujo atrasti 10 žymiausių Šilalės vietų. O kad būtų įdomiau, keliautojus pasitinka ir prie kiekvieno objekto užduotį skiria visiems gerai žinomi virtualūs kalbantys knygų personažai: Pepė Ilgakojinė, RobinLiteratūrinis personažas Bitė Maja skiria orientacinio zonas Kruzas, Bitė Maja, Kvazimodas, Undinėlė, Šerlo- žaidimo užduotį. Rimos Norvilienės nuotraukos kas Holmsas, Kupriukas muzikantas, Robinas Hudas, Mikė Pūkuotukas ir Mažasis Princas. Tai ne tik įtraukiantis naujos kartos žaidimas, bet ir skatinimas skaityti, taip pat puikus laisvalaikio leidimo būdas. Žaidimas kviečia aplankyti istorinės, meninės, kultūrinės vertės objektus ir traukos vietas Šilalės mieste. Tai – skulptūra „Laisvės šauklys“, Šilalės miesto stadionas, Simono Gaudėšiaus paminklas, S. Dariaus ir S. Girėno paminklas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, Šilalės miesto tvenkinys, negyvenama sala, vabalų nameliai, Šilalės pušynas, muzikinė skulptūra. Maršrutas tęsiasi apie 5 km, o šis atstumas įveikiamas per 1,5–2 val. Tad įgalima įdomiai praleisti laiką gryname ore ir sužinoti daug naujo. Norintiems daugiau informacijos apie tam tikrą objektą, specialiai parengtos informacinės lentelės. Šis žaidimas neatsitiktinai pavadintas orientaciniu, mat reikės gebėti orientuotis žemėlapyje, tinkamai atlikti užduotis, rasti paslėptas užuominas. Žaidime objektai išdėstyti tam tikra seka, įveikus vieno personažo užduotis, šis nurodys, kur keliauti toliau. Todėl žaidimas neprailgs net ir vaikams. Žaidimo mobiliąją programą į savo telefonus reikia parsisiųsti iš „Google Play“ parduotuvės. Programėlė yra nemokama. Projektą „Papildytosios realybės orientacinis žaidimas“ įgyvendino Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka, finansavo – Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė. Prie paminklo S. Dariui ir S. Girėnui.

subtiliu gamtos pajutimu, nuspalvinta žaismingais nutikimais, juokingomis detalėmis, kupina lengvai suprantamų vaizdinių. Pirmasis virtualus susitikimas vyko per „Zoom“ programą, jame dalyvavo dvi klasės iš Trakų pradinės mokyklos (mokyt. A. Cijūnaitienė ir R. Lietuvninkienė). Vaikai įdėmiai klausėsi poeto pasakojimų ir skaitomų eilėraščių, entuziastingai bendravo. Pristatydamas knygutę V. Bakas perskaitė net 12 eilėraščių, o pats pirmasis buvo apie jo vaikystės žiemą – šaltą ir pilną pusnių. Vaikams poezija yra būtina, ritmas ir rimas jiems ypač artimi. Kviečiame nepamiršti skaityti savo vaikams ir būtinai balsuoti „Metų knygos rinkimuose 2020“ už jums labiausiai patikusias knygas. Tai daryti galima iki 2021 m. vasario 18 d. O nuostabią eilėraščių knygą „Ką manė kamanė“ galite rasti Trakų viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyriuje.

Justina Dailidėnaitė

Rima Norvilienė

Pasak J. Gaižausko, jis iš tiesų jaučiasi knygnešiu ne tik dėl to, kad savo knygą „parsinešė“ iš piligriminės kelionės, bet ir todėl, kad turi galimybę knygą pristatyti susitikimo dalyviams. Rašydamas aktorius jautėsi taip, tarsi eitų tuo keliu dar kartą, atsikartojo jau patirti išgyvenimai. Knyga neatsitiktinai išleista plonais viršeliais, kad būtų lengvesnė ir galėtų būti nešama kuprinėje. Beje, J. Gaižauskas nėra knygos „Dievas su šlepetėmis“ herojus. Ši knyga – tai romanas, grožinės literatūros kūrinys.

J. Gaižauskas pristato savo knygą „Dievas su šlepetėmis“. Bibliotekos nuotr.

VILKAVIŠKIS

Virtualų susitikimą vedė bibliotekininkė J. Dailidėnaitė. Bibliotekos nuotr.

42

Priminti, kas pamiršta. 2020 m. gruodį rajono viešojoje bib­lio­tekoje surengtas virtualus renginys „Knygnešio kelias“. Jis buvo planuotas dar pavasarį, tačiau dėl karantino buvo atidėtas ir vėl pateko į jo gniaužtus. Knygynuose kaip tik pasirodė nauja aktoriaus Juozo Gaižausko knyga „Dievas su šlepetėmis“, kurioje vaizdingai aprašomos piligriminio Šv. Jokūbo kelio (isp. Camino de Santiago) patirtys. Tas sunkus kelias su kuprine ant pečių, ieškant dvasingumo ir šviesos, tiesiog pats prašėsi palyginamas su duobėtu ir pavojingu knygnešio keliu.

J. Gaižauskas prisipažino, kad norėjo parašyti himną mažam paprastam žmogui, kuris tam tikromis aplinkybėmis gali tapti didesnis už didelį. Piligrimystės išmėginimai padovanojo naują vertės pajautimą, kitokį prasmės suvokimą. Susitikimas su aktoriumi J. Gaižausku ir jį pristatymuose lydinčia kolege Emilija Latėnaite nustebino jaukumu ir nuoširdumu, kurio negali atimti joks karantinas, joks atstumas, jokie apribojimai. „Priminti, kas pamiršta ir suteikti vilties“ – tokia buvo J. Gaižausko misija rašant šią knygą.

Gitana Pumerytė-Vosylienė

MĖNESIAI IR DIENOS

2 d.

TAI NUTIKO SAUSĮ 1 d.

Lietuvos atgimimo laikais imta minėti Vėliavos diena. Tądien valstybės vėliava keliama prie valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų. Prasidėjus metams, iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija kasmet rengiama ir sostinės Gedimino kalno bokšte. Nuleistoji vėliava perduodama ugdant pilietiškumą pasižymėjusiai šalies mokyklai. Šiemet ji atiteko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijai. Vėliavos dienos ištakos – XX a. pradžia, kai 1919 m. sausio 1 d. vėliavą virš Gedimino bokšto iškėlė Lietuvos savanorių grupė. Deja, tuomet ji plevėsavo neilgai – jau 6 d. ją suplėšė Vilnių užėmę bolševikai, iš jos Vėliavos keitimo ceremonija Gedimino bokšte. © palikdami tik raudoną juostą.

4 d.

Pasaulinė Brailio rašto diena. Pasaulio aklieji šią dieną ėmė minėti ne taip ir seniai – prieš 20 metų, nuo 2001-ųjų. Kodėl būtent sausio 4-ąją? Tądien yra gimęs Brailio rašto kūrėjas – vaikystėje apakęs prancūzų pedagogas Louis Braille’is.1829 m. sukurtas raštas po pusės amžiaus buvo priimtas visame pasaulyje. Brailio abėcėlę lietuvių kalbai 1927 m. pritaikė Pranas Daunys, o po metų imtos leisti lietuviškos knygos aklųjų raštu. Lietuvos aklųjų bib­lio­teka turi ilgametę tradiciją – organizuoja Skaitymo Brailio raštu konkursus, tik jie paprastai siejami su pavasarį minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, nes konkursai pradėti rengti daug anksčiau, nei imta minėti Pasaulinė Brailio rašto diena.

Tądien 1932-aisiais atidaryti Kauno centrinio pašto rūmai (aut. Feliksas Vizbaras). Laisvės al. prieš 90 metų pastatyti rūmai yra vienas ryškiausių Kauno modernizmo architektūros objektų, 2015 m. pažymėtų Europos paveldo ženklu. Deja, daugiau kaip prieš metus pastatas buvo uždarytas, nes jame veikęs „Lietuvos paštas“ dėl sumenkusių pašto paslaugų išsikėlė. Kol visuomeniški piliečiai reikalauja, kad istoriniu pastatu imtų rūpintis valstybė, o ekspertai imasi žygių, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, miesto valdžia rado, kaip „pritaikyti“ garsųjį pastatą, – jame vakcina nuo COVID-19 skiepijami kauniečiai.

Centrinių pašto rūmų statyba truko ne vienus metus.

5 d.

Iš Telšių kilęs tautosakininkas Leonardas Sauka (g. 1931) šventė savo 90 metų jubiliejų. Habilituotą daktarą, akademiką (nuo 2011 m. – emeritą) šiltai sveikino kolegos iš Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvių liProf. Leonardas Sauka teratūros ir tautosakos instituto, vadindami jį „Lietuvos folkloristikos ąžuolu“. Mokslinę veiklą 1957 m. pradėjusio L. Saukos interesai apima beveik visus tautosakos žanrus, tautosakos teoriją. Jis yra „Lietuvių liaudies dainyno“ (24 tomai) projektuotojas ir redaktorius, 1992 m. atkūrė „Tautosakos darbų“ leidimą ir iki 2013 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius. L. Sauka įsitikinęs, kad etninė tapatybė turi būti puoselėjama nuo ankstyvo amžiaus, todėl, be studijų, monografijų, jis parašė ir „Lietuvių tautosakos“ (1998) vadovėlį. 2001 m. L. Sauka įvertintas Jono Basanavičiaus premija.

10 d.

49 m. pr. Kr. Galijos valdytojas Julijus Cezaris, pažeisdamas draudimą, su savo legionais perėjo Rubikono upę ir įžengė į Romos respubliką, tuo veiksmu sukeldamas pilietinį karą. Mes nesitikime, kad šis daugiau kaip prieš 2000 metų vykęs karas būtų įdomus daugumai žurnalo skaitytojų, bet įdomu yra tai, kad su šiuo manevru siejamas plačiai žinomas posakis „peržengti rubikoną“ – kai peržengi ribą, nuo kurios nebegrįžtama, t. y. priimi lemiamą, nebeatšaukiamą sprendimą. * Atrinktos sausio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris.

©

43

12 d.

Tądien pasirodė nemokamas laikraštis „Laisva Lietuva“. 1991 m. sovietų kariams iš Spaudos rūmų išvarius spaudos darbuotojus, operatyviai susivienijusios 13 redakcijų 300 tūkst. tiražu išleido bendrą laikraštį lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Prieš 30 metų pasirodęs leidinys, tikėtina, masina mėgėjus „daryti pinigus“. Internetinėse skelbimų svetainėse už šį neramius sausio įvykius Lietuvoje užfiksavusį laikraštį prašoma... 25 eurų. Kad būtų lengviau praverti piniginę, priduriama, jog „laikraščio būklė nepriekaištingai ideali“.

16 d.

Prieš 80 metų, 1941 m., įkurta Lietuvos mokslų akademija. Tuomet ji pradėjo funkcionuoti kaip tikras mokslinių tyrimų centras, bet mokslų akademijos idėją dar XVIII a. pab. kėlė astronomas ir matematikas Martynas Počobutas, vėliau – Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas. Pirmasis Mokslų akademijos prezidentas buvo Vincas Krėvė. Pradžioje akademijoje veikė trys skyriai: Humanitarinių, Socialinių ir Gamtos mokslų. Dabar joje – 5 skyriai, turintys po keletą sekcijų. Akademija gali turėti 120 tikrųjų narių, renkamų atviro konkurso būdu, narių emeritų (jais tikrieji nariai tampa sulaukę 75 metų). Yra įsteigusi 18 vardinių premijų, skiria 10 kasmetinių premijų jauniesiems mokslininkams ir doktorantams, 15 – aukštųjų mokyklų studentams ir 15 stipendijų jauniesiems mokslininkams. Yra Vrublevskių Rimanto Lazdyno nuotr. bib­lio­tekos steigėja.

25 d.

15 d.

Kretingoje įvyko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) metų atidarymas. Negalima nepastebėti šio prieš 250 metų gimusio skuodiškio daugiašakės veiklos ir jo indėlio į Lietuvos kultūrinį sąjūdį, švietimą ir dvasinį gyvenimą. Studijavęs mediciną Vilniaus universitete, dalyvavęs 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime, vėliau pasukęs į kunigystę, o būdamas 45-erių tapęs vienuoliu, J. A. Pabrėža kartu su sekėjais sukūrė lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos projektą. Kunigas pranciškonas laikomas lietuvių botanikos tėvu – sukūrė botanikos terminiją, vartojamą iki šiol. Bendruomenės buvo vertinamas kaip puikus pamokslininkas, liaudies medicinos žinovas. Su J. A. Pabrėžos darbais siejami du įrašai UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionaliniame registre (2008 ir Paminklas J. A. Pabrėžai Kretingoje. Jolantos Klietkutės nuotr. 2019 m.).

23 d.

Minima Marijos Birutės Gimbutienės (Gimbutas) (1921–1994) 100 metų sukaktis. Vilniuje gydytojų Alseikų šeimoje gimusi būsimoji pasaulinio masto Dr. Marija Birutė Gimbutienė Monicos Boirar nuotr. archeologė pirmąjį aukštąjį mokslą baigė dar Vilniaus universitete, tačiau kaip mokslininkė susiformavo jau emigravusi į užsienį: disertaciją apgynė Tiubingene (Vokietija), dėstė JAV universitetuose – Harvardo, Kalifornijos. M. B. Gimbutienė – archeomitologijos pradininkė. Daugelis jos su senosios Europos raida susijusių įžvalgų buvo patvirtinta vėlesniais mokslo tyrimais. Jos knygos išleistos anglų, italų, japonų, lietuvių, portugalų, rumunų, vengrų ir vokiečių kalbomis. 2021-ieji – M. B. Gimbutienės metai Lietuvoje ir pasaulyje (UNESCO minima sukaktis). Mokslininkės jubiliejaus proga „Lietuvos paštas“ sausio 22 d. serijoje „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos“ 100 tūkst. vienetų tiražu išleido pašto ženklą (dail. Eglė Kulbytė).

Prieš 170 metų Pasvalio apylinkėse gimė tautinio judėjimo organizatorius, mecenatas, švietėjas, inžinierius, valstybės veikėjas Petras Vileišis (1851–1926). Inžinerinį išsilavinimą įgijęs Sankt Peterburge, Rusijos imperijoje jis išgarsėjo kaip kelių, geležinkelio tiltų statytojas, suprojektavo ir pastatė daugiau kaip 100 tiltų. Aktyviai veikė lietuvių spaudos draudimo metais: vienas laikraščio „Aušra“ (1883) leidimo iniciatorių. Savo lėšomis rėmė „Aušrą“ ir „Varpą“ (1889). Iš statybos darbų Rusijoje sukauptą kapitalą negailėdamas leido lietuvių kultūros reikalams ir net įsiskolino. Prisidėjo prie Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių dailės draugijos steigimo. Dabartinis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įsikūręs 1906 m. P. Vileišio pasistatydintuose rūmuose. Čia su šeima jis gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Name prie gatvės veikė laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcija, spaustuvė, knygrišykla. Petras Vileišis © 44

Reprezentacinis Vileišių rūmų komplekso pastatas. Justės Kuodytės-Damskės nuotr.

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Ūla Kabailaitė. Freedom to Live and Freedom to Choose

1

The heading #Gyvasžodis of the 1st issue is devoted to the fateful day in the newest history of the Lithuanian State, the Freedom Defenders’ Day. 30 years ago, on 13 January, unarmed people of Lithuania resisted the Soviet tanks and defended the fragile independence of the Lithuanian State re-established in the March of 1990. A generation who did not experience the Soviet occupation has grown: in this issue, we present an essay by a gymnasium pupil from Vilnius, an award-winner of the essay writing competition organised by the Statehood Centre at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with partners “Children of Freedom About Freedom”.

When Hope is Stronger than Fear

3

An Attempt to Evaluate a Library’s Life During the Soviet Period

20

The heading “New Publications” presents the book “The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania in 1940–1989”, which surveys the Library’s performance during the Soviet time period covering nearly as much as five decades. The book’s author is a long-standing staff member of the Library and its former Director Vytautas Gudaitis. The book, consisting of more than 400 pages, brings to light the librarians’ passion and ability to work under any circumstances regardless of what political authorities are in power. (Prepared by Daina Dailidonienė)

Arvydas Pacevičius. The Book About Gifts to Vilnius University (1820– 1932) as a Source for Research in Science Communication 22

Tarp knygų presents a selection of reminiscences by Lithuanian librarians related to 13 January 1991, when the resolution of ordinary citizens to defend Lithuania’s independence resisted the menace of the Soviet armed forces deployed in the country and the fear to suffer. We publish reminiscences about the January events from 30 years ago by Ramunė Jarmalavičiūtė from the Aukštadvaris Branch of the Trakai District Municipal Public Library; Jūratė Remeikienė, Rasa Bubėnaitė and Vytautas Kondrackas (all of them from the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania); and Gražina Dunauskienė from the Radviliškis District Municipal Public Library.

Prof. Dr. Arvydas Pacevičius from Vilnius University surveys the book “Gifts by Scholarly Societies and Individuals to the University Handed Over to the Library at its [Management’s] Direction” (Dary od towarzystw uczonych i osób czynione Uniwersytetowi a z polecenia tegoż oddane do Biblioteki). To quote Professor Pacevičius, the book not only brings to light peculiarities of librarians’ daily routine, bibliographic and paperwork but also presents information about the sources and methods of the University Library’s acquisitions and tells about the academic community’s policy for the use of information resources. The book may also be useful for research in science communication.

Rimantas Mikaitis: “Libraries are Becominga a Significant Agent from a Social Standpoint as Well” 8

Promotion of Motiejus Valančius’ Ideas in Kretinga

Tarp knygų introduces the new Lithuanian Government’s Vice-Minister of Culture responsible for the library sector Rimantas Mikaitis. He speaks about his first undertakings which he will pursue when having entered the service and about the role of libraries in the life of the society during the complicated quarantine period as well as about the envisioned library functions. (Interviewed by Jarda Paukštienė)

Dalia Cidzikaitė, Silvija Stankevičiūtė. Five Lessons of Creativity

10

Can all the people be creative? How does creativity express itself? One of the forms of such expression is writing. A creativity class for young people held by the Lithuania Studies Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has fairly exceeded expectations of the organisers. The class at the Library was conducted by popular contemporary Lithuanian authors and there were meetings with representatives from other fields of art. The publication’s authors present thoughts about creative work by the writers Laura Sintija Černiauskaitė, Ilona Ežerinytė, Sigitas Parulskis, Mindaugas Nastaravičius and Marius Burokas presented at meetings with the 9th–11th grade students from Vilnius City and the Vilnius Region as well as creative tasks suggested by the writers.

Rimalda Kvietkauskienė. Professionals from County and City Libraries Opt for Psychology and Those from District Libraries, for Know-How in the Working with Children 14 The publication is about the outcome of the integrated investigation of Lithuanian public libraries conducted by the Librarianship and Bibliography Research Centre at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania “Demands of Professionals at Public Libraries in the Development of Qualifications and in the Methodological Aid”. The study was assisted by professionals from libraries of Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai and Vilnius Counties. It involved almost 2,500 library staff members. The publication discusses the part of the study which compares differences between demands in qualifications development of professionals and introduces the study’s conclusions.

25

The publication is about how the Kretinga District Municipal Public Library in Samogitia cherishes the memory of the bishop, educator and writer Motiejus Valančius (1801–1875). A close partner of the Library in this activity is the Museum of the Birthplace of Motiejus Valančius operating in the Bishop’s native village Nasrėnai. Among the events organised by the Library during the last three decades, there are exhibitions of exlibris, paintings, wood carvings and photographs, films about Valančius, a conference as well projects for young people dealing with Valančius‘s personality and activities. At present, the Library has intensified activities devoted to this clergyman as Lithuania commemorates his 220th anniversary this year.

Kotryna Rekašiūtė. The Scope of Research That Amazed and Still Amazes: in Commemoration of August Scleicher‘s 200th Anniversary 28 The publication is about the famous Indo-European languages expert and Professor in comparative linguistics and Sanskrit August Scleicher (1821–1868). This German scholar, an investigator of origins and history of Indo-European languages, in his wish to precisely identify the place of the Lithuanian language in the family of Indo-European languages, studied it because it “is the most ancient of the living Indo-European languages”. Among Schleicher’s contributions to Lituanica research is the work “A Guide to the Lithuanian Language” (Handbuch der litauischen Sprache), in which the Grammar, presented in 1856, for the first time in the history of the Lithuanian language research so broadly and consistently describes the structure of the Lithuanian language.

Daiva Vilkickienė. Obeisance to the Memory of the Lithuanian Birch Tree 31 Daiva Vilkickienė from the Rokiškis District Juozas Keliuotis Municipal Public Library writes about the Library’s capacity to involve into its activities not only the local community but also the segment of the society who treasure the creative work of the poet born in the Rokiškis Region and much loved by Lithuanians Paulius Širvys. In 2020, the Library launched four projects devoted for the poet’s 100th anniversary, implemented not a single original initiative and held events devoted to Širvys’s personality and his poetry.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaro 1910 m. sukurto paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ projektas. Paminklas (archit. Vladas Dubeneckis) be didesnių pakeitimų (nėra šautuvų virš nišos) įgyvendintas 1921 m. Karo muziejaus sodelyje iš lauko akmenų, atvežtų iš Nepriklausomybės kovų vietų. Eksponatas saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje

2021 Nr. 1 (744) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2021 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2021-01-26 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 460 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 1 (744) 2021 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2021 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt