GYVASŽODIS

30 metų. Valstybės gyvenime, kaip pasakytų istorikas, tai visai nedidelis tarpsnis. Bet jis, ypač data, nuo kurios yra skaičiuojamas, lemtingas mūsų valstybei. 1991 m. sausio 13-oji tapo apgintos atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės diena, Laisvės gynėjų diena. Per tris dešimtmečius kai kurios sausio įvykių detalės jų liudytojų atmintyje gal kiek išbluko, bet pagrindinė emocija – ryžtas ir drąsa apginti atgautą valstybės laisvę – Lietuvos metraštyje ir toliau liks ta nenugalima tautos galios išraiška, perduodama iš kartos į kartą. Todėl kasmet sausį norisi prisiminti tas tautiečius bendram tikslui suvienijusias dienas, priminti jas sau, kai panyrame į smulkmenas ir linkstame „pamesti kelią dėl takelio“, ir pasakoti apie jas tiems, kurie gimė jau po tos lemtingos Lietuvai dienos.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka minint Sausio 13-osios 30-metį. Vygaudo Juozaičio nuotr.

LAISVA GYVENTI – LAISVA RINKTIS*

Šią vasarą, keliaudama po Lietuvą, apsilankiau Šakių vandentiekio bokšte. Virš jo prieš šešiasdešimt aštuonerius metus mano senelio brolis iškėlė Lietuvos vėliavą ir už tai buvo dvidešimt penkeriems metams ištremtas į Sibirą. Tarp atminimo lentelės teksto eilučių perskaičiau, kad laisvė – tai drąsa, pasiaukojimas ir begalinė meilė.

* Skelbiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Valstybingumo centro kartu su partneriais organizuoto 10–12 klasių moksleivių eseistikos konkurso „Laisvės vaikai apie laisvę“ vienos iš 5 laureačių rašinį.

Gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje: nemačiau, kaip ji buvo pastatyta ant kojų ir išmoko žengti pirmuosius nepriklausomus žingsnius. Kai dar buvau vaikas, žodis „laisvė“ man kėlė paslaptingą žavesį. Apie laisvę kalbėjo rimti suaugusieji per televizorių, o kartais minia žmonių eidavo per miestą su vėliavomis ir visi atrodė linksmai nusiteikę. Laisvė man buvo žaidimas. Laisvė man atrodė tokia pat savaime suprantama, kaip ir įprotis ryte išsivalyti dantis. Man pasisekė. Nemačiau karo,

bado, represijų. Didžiausias laisvės suvaržymas mano gyvenime yra dėl pasaulinės pandemijos įvestas karantinas. Ir iki karantino supratau, kad laisvė yra vertybė, kad ją reikia saugoti, nes paprasčiau saugoti nei atsikovoti. Ir vis dėlto ne iki galo supratau, kad laisvė – ne grandioziniai mitingai, iškilmingos kalbos ar įspūdingos nuotraukos muziejuose ir istorijos vadovėliuose, o daug paprastesni, kasdieniški dalykai.

Laisvė man siejasi su atsakomybe, todėl ir jos suvaržymai dėl gero tikslo neatrodo tokie baisūs. Be to, net praradę fizinę laisvę keliauti, aplankyti artimuosius, susitikti su draugais, mes neprarandame tikrosios – kūrybos ir saviraiškos laisvės. Suvaržyta fizinė laisvė leido man atrasti naujų galimybių. Visą karantiną rašiau dienoraštį. Kartais po žodžių junginį, kartais – po kelis puslapius per dieną parašydavau. Pirmuosiuose įrašuose svaigau dėl paankstintų pavasario atostogų. Aprašiau savo tapimą visaverčiu visateisiu žmogumi – pilnamete. Fiksavau, kiek grindjuosčių yra mano bute, kelintą valandą atsikėliau, kiek mašinų pravažiavo po langais. Po mėnesio griežto karantino ėmiau pastebėti smulkmenas, į kurias anksčiau neatkreipdavau dėmesio. Kelias, kuriuo anksčiau eidavau į mokyklą, nebeatrodė toks iki skausmo pažįstamas. Girdėjau medžiuose čiulbančių paukščių balsus, o ne savo vidinį monologą apie atsibodusias pamokas ar kartojamą tekstą, kurį tądien reikia pasakyti mokykloje dėl pažymio. Žiūrėjau į Neryje skęstančią saulę, kol akys pasruvo ašaromis. Parke lakstė šunys, kuriems nė motais, kad pasaulis turbūt niekada nebebus toks, koks buvo.

Laisvė man – tai suprasti ir priimti save. Savęs ieškojimui, klaidoms bei saviraiškai per pavasario karantiną ir vasaros atostogas turėjau daug gražaus laiko. Neprisimenu, kad būčiau save pametusi, bet surasti vis vien sunku. Savęs ieškojimo keliu pradėjau eiti jau pradinėje mokykloje. Iš pradžių tame kelyje stovėjo pianinas. Priėjau, apžiūrėjau, net kelias daineles pagroti išmokau, bet nusprendžiau, jog tai – ne man. Nors buvau tik vienuolikos, kai pranešiau mamai, kad nebegrosiu pianinu, nes „nekenčiu muzikos“, mama leido man priimti turbūt pirmą rimtą savarankišką sprendimą. Po pianino manęs laukė teatras. Vaidinti buvo baisu, bet galvoti, ką gali suvaidinti kiti, patiko. Tada pajutau, kad kurti man patinka labiau nei atlikti tai, ką sukūrė kas nors kitas. Tačiau tai, ką dabar laikau pagrindine saviraiškos priemone – tekstų kūrimą, atradau ne kur kitur, o mokykloje. Septintoje klasėje už rašinėlį gavau prastą pažymį ir mokytoja leido jį perrašyti. Prisimenu, kaip aš stengiausi ir kaip džiaugiausi, kai gavau aukščiausią įvertinimą. Ne įvertinimu džiaugiausi, o tuo, kad mano pastangos atsipirko. Pamažu mano santykis su tekstais iš prievartinio rašinėlių rašymo kito į absoliučios laisvės pajautimą. Esu laisva rašyti ką noriu. Neturiu įtikti nei mokytojams, nei tėvams, nei kokiems nors kritikams. Popierius atlaiko visas mintis, idėjas ir svajones.

Esame daugiausia galimybių turinti kada nors gyvenusi karta. Visas pasaulis mums atviras, galime mokytis užsienio universitetuose, keliauti, bendrauti su skirtingų kultūrų žmonėmis. Visa ši laisvė ne visada mums į naudą. Sunku suprasti, kas mes esame ir ko norime. Mums suteikta laisvė būti kuo tik norime, tačiau atsakomybė tapti gerais žmonėmis lieka mūsų rankose. Kartų skirtumai tarp sovietinę priespaudą išgyvenusių tėvų ir laisvės vaikų irgi yra iššūkis. Mūsų tėvų karta ne visada į mus žiūri rimtai. Bet ar galima juos dėl to kaltinti? Iš žmonių, apgynusių Lietuvos laisvę, galime daug ko pasimokyti – susitelkimo, bendradarbiavimo, vienybės.

Vasarą, kai karantino suvaržymai buvo atlaisvinti, kojos pačios nešė lauk iš namų. Per tris pavasario mėnesius suskaičiavau, kiek vonioje plytelių ir kiek varžtų prireikė stalčių rankenoms namuose priveržti. Norėjau pasivaikščioti kur nors toliau, ne tik iki virtuvės ar paupiu iki Vingio parko. Nusprendžiau, kad ši vasara – puiki proga pamatyti gimtąją šalį ir geriau ją pažinti. Nuvažiavau į Anykščius, nes labai įdomu buvo, ar tikrai tas Anykščių šilelis toks žavus, kokį jį aprašė Baranauskas. Kai vaikščiojau pažintiniu taku, mintyse skambėjo kažkada atmintinai išmoktos poemos eilutės: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. / Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia, / Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia.“ Ir tikrai – taip ramu ir gera miške. Upelio vandeniui nė motais, kad pasaulis pasikeitė per naktį, jis ir toliau čiurlena. Kai paneri į vandenį su kasdieniais drabužiais, tau irgi pasidaro viskas nė motais. Išsilaisvini iš kasdienybės pančių ir džiaugiesi, kad mama vaikystėje išmokė plaukti.

Stoviu ant Baltijos jūros kranto. Besileidžianti saulė spigina į akis, žuvėdros ir kirai klykauja lyg maži vaikai. Bangos skalauja kojas ir į galvą ateina mintis: aš galiu perplaukti Baltijos jūrą, atsidurti Švedijoje ir pradėti naują gyvenimą. Ne todėl, kad esu nusikaltėlė ir man reikia pabėgti nuo teisingumo, o todėl, kad esu laisva. Esu laisva rinktis, kur, kaip, su kuo ir dėl ko gyvensiu. Ir dėl to esu dėkinga Laisvės gynėjams.

Ūla Kabailaitė

Vilniaus Antakalnio gimnazija, 12 klasė

Konkursui ruoštis padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ramutė Jablonskienė