NAUJI LEIDINIAI

SIEKIS ĮVERTINTI BIBLIOTEKOS VEIKLĄ SOVIETMEČIU

Baigiantis 2020-iesiems, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido solidų veikalą – savo kone penkių dešimtmečių veiklos istorinę apžvalgą „Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1940–1989 metais“1. Jos autorius – ilgametis Nacionalinės bibliotekos darbuotojas, buvęs jos direktorius Vytautas Gudaitis. Rengdamas knygą, autorius rėmėsi dokumentuotais ir archyviniais šaltiniais. Daug vertingos informacijos aptiko ir tarp atsiminimų, tačiau šių šaltinių pagrįstumui patvirtinti, autoriaus teigimu, reikėjo rasti dokumentinių įrodymų. Knygoje atskleidžiamas bibliotekininkų entuziazmas ir gebėjimas dirbti bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, kokios politinės jėgos būtų valdžioje. Žodžiais perteikiamą vaizdą papildo įvairių laikotarpių nuotraukos.

Šeši knygos skyriai sudaryti chronologiniu principu. Juose apžvelgiama Nacionalinės bibliotekos ištakos ir veikla iki 1940 m. rugpjūčio, nagrinėjama veikla pirmosios sovietų okupacijos ir aneksijos metais (1940 m. rugpjūtį–1941 m. birželį), nacių okupacijos metais (1941 m. birželį–1944 m. rugpjūtį), stalinizmo metais (1944–1953 m.), taip pat Valstybinės respublikinės bibliotekos Kaune veikla (1954–1963 m.), bibliotekos Vilniuje veikla (1963 m. gruodis–1989 m.).

Autorius tyrinėja, kaip praeityje buvo aptarnaujami skaitytojai, kaip ir kokia vykdyta bibliografinė veikla, mokslinis darbas, kaip ilgainiui buvo automatizuoti bibliotekiniai-bibliografiniai procesai. Knygoje daug dėmesio skirta bibliotekos personalui, jos struktūros pokyčiams, metodinio darbo organizavimui ir bibliotekoms teikiamai metodinei pagalbai.

Visais laikais pirmiausia rūpintasi bibliotekos fondais. Viena iš galimybių gausinti fondą – perimti bešeimininkes bibliotekas. Štai kaip 1944 m. buvo perimta Kazimiero Būgos biblioteka: „Pirmąja biblioteka buvo susirūpinta švietimo liaudies komisarui J. Žiugždai 1944 m. gruodžio mėn. informavus apie naikinamą kalbininko K. Būgos biblioteką. Apsilankęs K. Būgos šeimai priklausančiame bute J. Rimantas [tuometis bibliotekos direktorius – Red.] konstatavo, kad kalbininko šeimai apie 1943 m. išvykus į Vokietiją

1 Gudaitis, Vytautas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1940–1989 metais. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020. 434, [1] p.: iliustr., faks., portr. Asmenvardžių r-klė: p. 424–434. bute gyvena tik jo brolio duktė, ji tinkamai nevertina palikimo ir, kaip pranešė kiti namo gyventojai, nemažai knygų jau yra išpardavusi (jos teigimu, tik priklausiusias K. Būgos dukteriai Gražinai). J. Rimantas rado apie 50 kalbos brošiūrų su kitų autorių dedikacijomis ir paties K. Būgos pastabomis, „pelių graužiamas ir netvarkingai išmėtytas“, taip pat nemažai jam rašytų laiškų, „bet tai tik likučių likučiai“2.“

Ypač aktualūs bibliotekai buvo patalpų reikalai, kraustytasi ne kartą. Daugiau kaip 40 metų veikusi Kaune (bibliotekos patalpos buvo ir Steigiamojo Seimo rūmuose, ir „Pažangos“ bendrovės rūmuose, ir Lenkų gimnazijos rūmuose, ir buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, ir Centrinio žydų banko pastate), 1963 m. ji buvo perkelta į Vilnių. „Bibliotekos fondas (daugiau kaip 1802 tūkst. egz.) ir katalogai pergabenti į Vilnių per labai trumpą laiką – 104 darbo dienas (1963 m. gegužės 20 d.–spalio 1 d.). Iš viso Bibliotekos turtui pervežti panaudota 140 keturių tonų talpos furgonų (bendras vežto turto svoris – per 500 tonų), jiems pakrauti ir iškrauti Vilniuje talkino 53 administracijos-ūkio darbuotojai, specialiai tam pasamdyti darbininkai (apie 10) ir vienų metų bibliotekininkystės kursų moksleiviai. Sklandų ir gerai organizuotą darbą liudija ir tai, kad

2 Valstybinės centrinės bibliotekos 1944 m. gruodžio 30 d. raštas švietimo liaudies komisarui J. Žiugždai. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 476, ap. 1, b. 5, lap. 25; Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimo departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius, F47-1424.

Bibliotekos atidarymui Vilniuje buvo pasirengta per vieną mėnesį“, – rašo V. Gudaitis.

Dabartinės Nacionalinės bibliotekos pavadinimas taip pat keistas ne kartą: pradžioje įsteigus Centralinį valstybės knygyną, vėliau įstaiga vadinta Valstybės centrine biblioteka, Valstybine centrine biblioteka, Kauno viešąja centrine biblioteka, Valstybine respublikine biblioteka. Martyno Mažvydo vardas jai suteiktas prasidėjus pertvarkai 1988 m., nacionalinės bibliotekos statusas – 1989 m. Knygoje ji vadinama Biblioteka, tik citatose ir nuorodose ar dėl aiškumo nurodomas tuometinis oficialus pavadinimas.

Rengdamas knygą, autorius ištyrinėjo gausybę dokumentų. „Parengti pirmosios sovietinės, nacių okupacijos ir vėl sugrįžusio sovietmečio Bibliotekos veiklos apžvalgą buvo gana sunku, nes tam reikėjo ne tik perversti kalnus archyvinės ir publikuotos medžiagos, bet ir iš naujo įvertinti joje fiksuotus įvykius, atskleisti, kas buvo nutylėta, objektyviai perskaityti joje pateiktus statistinius duomenis, nugalėti išankstines savo nuostatas ir atsispirti dažnai žiniasklaidoje skelbiamiems teiginiams apie kultūros griuvėsius ir mankurtizmą, paveldėtą iš okupacijų metų, taip užbraukiant ne vienos bibliotekininkų kartos pastangas ir tariamą suklestėjimą nepriklausomybės metais“, – rašo V. Gudaitis. Daug vertingos informacijos rasta ir memuariniuose šaltiniuose. Kadangi jų, kaip istorinio šaltinio, vertė kartais abejotina, pasak autoriaus, juos reikėjo patvirtinti kitais šaltiniais.

Stengtasi parengti kuo išsamesnę autoriaus užsibrėžto laikotarpio bibliotekos veiklos apžvalgą, tačiau susidurta su dokumentinės medžiagos stoka. O rastų šaltinių knygoje naudojamos citatos atskleidžia aprašomo laikotarpio atmosferą, tekstą daro gyvesnį, paveikesnį. Susidaryti vaizdą, kaip nagrinėjamu laikotarpiu augo Nacionalinės bibliotekos fondai ir kito jos lankytojų skaičius, galimybę suteikia leidinio gale išspausdinti priedai – juose pateikti šaltiniuose nurodyti konkretūs skaičiai.

Išsamioje leidinyje minimų asmenų rodyklėje prie darbuotojų pavardžių nurodyti jų darbo bibliotekoje metai. Deja, dėl šaltinių trūkumo ne visas datas pavyko nustatyti. Darbuotojų pareigos nurodytos tik pačiame knygos tekste, nes dėl įvairių priežasčių darbuotojai būdavo perkeliami iš vieno skyriaus į kitą, keitėsi ir pačių skyrių pavadinimai. „Apgailestaujame, kad daugelis buvusių ir esamų Bibliotekos darbuotojų šiame leidinyje savo pavardžių neras, nes visų paminėti tiesiog neįmanoma (1940–1990 m. ilgiau ar trumpiau dirbo per keletą tūkstančių darbuotojų)“, – rašo autorius. V. Gudaičio teigimu, žiūrint į tų metų kultūros istoriją iš šių dienų perspektyvos, negalima atsistebėti žmonių ištverme ir optimizmu.

Knygoje skaitytojai ras nagrinėjamo laikotarpio Nacionalinės bibliotekos direktorių (Juozo Rimanto, 1939–1950 m.; Danieliaus Čepo, 1950–1952 m.; Juozo Urbanavičiaus, 1952–1958 m.; Vaclovo Jurgaičio, 1959–1975 m.; Jono Baltušio, 1976–1982 m.; Vlado Bulavo, 1982–2004 m.) portretų galeriją. Leidinys iliustruotas Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo ir žurnalo „Tarp knygų“ nuotraukomis, kuriose įamžinta bibliotekos darbuotojų veikla (konferencijų, mokymų ir kursų akimirkos) ir laisvalaikis (išvykos, Baltijos šalių nacionalinių bibliotekų sąskrydis „LiLaEst“, Nacionalinės bibliotekos lėlių teatro aktoriai, etnografinio ansamblio dainininkės), taip pat pastatai, kuriuose įvairiais laikotarpiais buvo bibliotekos patalpos. „Sudėtinga įvertinti sovietmečio Bibliotekos reikšmę Lietuvos mokslui ir kultūrai, kaip tą sunku padaryti ir kalbant apie visą sovietmečio kultūros ir mokslo įstaigų gyvenimą, svarbiausia – siekti apie tai kalbėti ir rašyti objektyviai, pasistengti suprasti ir įvertinti visas to laikotarpio galimybes“, – rašo V. Gudaitis. Knyga turėtų sudominti ne tik bibliotekų istorijos tyrinėtojus, bet ir visus, kuriems rūpi bibliotekų kasdienybė.

Parengė Daina Dailidonienė

DĖKOJAME

Sausio 14 d. buvęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius ir ilgametis bibliotekos darbuotojas Vytautas Gudaitis atsisveikino su Nacionaline biblioteka – tai buvo paskutinė jo darbo diena. V. Gudaičiui vadovaujant Nacionalinei bibliotekai, prasidėjo ir buvo vykdomas didžiulės svarbos projektas „Bibliotekos pažangai“, kuris buvo esminis proveržis ne tik modernizuojant viešąsias bibliotekas, bet ir ugdant visuomenės, ypač socialiai jautrių grupių, kompiuterinio raštingumo įgūdžius. 2008 m. V. Gudaitis pradėjo ir būtiną Nacionalinės bibliotekos pastato rekonstrukciją, o pastaraisiais metais kruopščiai rinko Nacionalinės bibliotekos istoriją. Darbo rezultatas – išleista knyga „Lietuvos nacioVytautas Gudaitis. Arūno Sartanavičiaus nuotr. nalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1940–1989 metais“. Atkurtos nepriklausomybės pradžioje V. Gudaitis prisidėjo kuriant Bibliotekų įstatymą, kitus šalies bibliotekininkystei ir bibliotekoms itin svarbius teisės aktus, Lietuvos bibliotekininkystės teisinę bazę. Jo darbai įvertinti valstybės mastu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Bibliotekininkų bendruomenė linki V. Gudaičiui neišsenkančios energijos, stiprios sveikatos ir visokeriopos sėkmės toliau rašant savo gyvenimo knygą.