Kai viltis stipresnė už baimę. Ramunės Jarmalavičiūtės, Jūratės Remeikienės, Rasos Bubėnaitės, Vytauto Kondracko, Gražinos Dunauskienės prisiminimai

Tomis lemtingomis dienomis keliai, vedantys link parlamento, buvo atitverti betoniniais blokais. Viliaus Jasinevičiaus nuotr.

KAI VILTIS STIPRESNĖ UŽ BAIMĘ

Tą sausį prieš 30 metų lietuvių širdys plakė žymiai sparčiau, jose buvo sumišęs išgąstis, nerimas, nežinomybė, bet visa nustelbė vienas vienintelis laisvės troškimas. Ryžtas ginti laisvę buvo svarbiau už stingdančią baimę, svarbiau už sovietų tankus, svarbiau už gyvybę. To sausio dienas dažnas prisimena itin ryškiai: kas iš įvairių Lietuvos vietų skubėjo į Vilnių, kas tąnakt budėjo prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos ar kitų objektų, kas į nežinomybę išleido savo artimuosius ar su vaikais ant rankų liko laukti namuose. „Tarp knygų“ redakcija pamėgino surinkti Lietuvos bibliotekininkų atsiminimų apie Sausio 13-ąją. Dažnas abejojo, ar jo prisiminimai vertingi, įdomūs, juk jokio žygdarbio neatliko... Bet istorija susideda iš mažų dalelių.

RAMUNĖ JARMALAVIČIŪTĖ

Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aukštadvario filialo vyr. bibliotekininkė

Man regis, dalyvavusieji Sausio 13-osios įvykiuose patyrė trauminį šoką, kaip ir jaunuoliai, priversti kovoti Afganistane, kaip gydytojai, šiuo metu dirbantys karštosiose COVID-19 zonose.

Gal dėl to ilgą laiką nesinorėjo apie tai kalbėti, juo labiau nesijaučiau padariusi ką nors ypatingo, apie ką reikėtų pasakoti. Taip, buvau prie televizijos bokšto, taip, lėkėme saugoti Aukščiausiosios Tarybos, prieš tai budėjome prie Televizijos ir radijo komiteto S. Konarskio gatvėje. Tai nebuvo labai apgalvotas, suplanuotas elgesys – tiesiog išgirsti per radiją kvietimą padėti ir leki. Paprasta atsakomybė, suvokimas, kad jeigu ne tu, tai kas? 1991 m. buvau ketvirto kurso Vilniaus universiteto tuomet Istorijos, vėliau – Komunikacijos fakulteto bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studentė. Sausis, sesijos metas, įtampa... Nulėkdavau (ir praleidusi paskaitas) į mitingus, mačiau, kaip auga barikados aplink parlamentą. Buvo justi, kad vyksta svarbūs dalykai. Tuomet nuomojausi kambarį Šeškinėje. Buto šeimininkė Janina buvo mano draugė ir bendražygė. Su ja sekėme naujienas, važiavome „saugoti“ Televizijos ir radijo komiteto sausio 13-osios išvakarėse.

Tos dienos naktį mus pažadino netoliese pravažiuojantys tankai ar tanketės. Kol susivokėme, jau buvo girdėti ir tolimi duslūs šūviai. Įsijungėme televizorių, žiūrėjome, kaip Eglė Bučelytė praneša, kas vyksta, kol vaizdas ekrane dingo. Apsirengę svarstėme, ką daryti. Lekiam! Išbėgome aš, draugė ir jos vaikinas link televizijos bokšto. Sustojo mašina, man rodos, baltas žiguliukas, sušokome į jį ir netrukus važiavome pro pakelėje stovinčių tankų sutraiškytų mašinų eilę. Jau supratome, kad bokštas užimtas, nieko padaryti negalime, bet turėjome kažką daryti. Bėgome link bokšto, kur vis dar aidėjo šūviai, šūksmai, tamsoje blaškėsi žmonės. Išgirdome, kad yra sužeistų, žuvusių. Su būriu žmonių apstojome tanką ratu, naiviai įsivaizduodami, kad neleisime jam pajudėti, kad per žmones jie nevažiuos. Šitas tuo metu nevažiavo. Skandavome „Lietuva“. Tas didelis tanko vamzdis, besisukiojantis virš galvų, leidžiami dūmai lyg ir nebaugino. Turbūt nesuvokėme, prieš kokią aklą jėgą stovime. Kažkas pasakė, kad reikėtų važiuoti prie

Minėdama Sausio 13-osios įvykių 30-metį, Trakų viešoji biblioteka iš kraštiečių atsiųstų nuotraukų įrengė instaliaciją „Atminties siena“. Trakų viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

parlamento, greičiausiai jis bus šturmuojamas, reikia ginti. Nepamenu, kaip ten atsidūriau, matyt, kažkas pavežė. Nereikėjo prašyti, visi buvo kaip broliai, savi.

Iki ryto, gal 8 val., buvau prie Aukščiausiosios Tarybos. Kažkas vadovavo, skirstė, kur reikia daugiau žmonių, ten ir stovėjome. Įtempę klausą laukėme, ar neartėja tankų ir šarvuočių keliamas gaudesys. Buvo dainuojama, meldžiamasi, giedama. Išaušus minia praretėjo. Buvo kalbama, kad šią naktį jau nešturmuos. Išvažiavau namo ir aš. Paryčiui drėgnai pasnigo. Buvo jau šviesu, ir pamenu, kaip autobusų stotelėje buvo keista suvokti, kad žmonės kalbasi apie paprastus buitinius dalykus. Tarsi nieko nenutiko. Tą dieną išvažiavau į Trakų rajoną pas tėvus. Grįžau į Vilnių dieną, kai buvo laidojamos Sausio 13-osios aukos, skubėjau į Katedros aikštę žemyn per senamiestį, kad spėčiau atiduoti pagarbą žuvusiesiems.

Prisiminimai kiek migloti ir padriki. Pareigos jausmas, vienybė ir jokios baimės – tai, ką tikrai prisimenu ir kas išliks širdyje visam laikui.

JŪRATĖ REMEIKIENĖ

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyriausioji bibliotekininkė

Nesitiki, kad praėjo jau 30 metų. Žinoma, prisiminimai po truputį blėsta, bet kai kas vis dar lieka atminty. Tomis sausio dienomis širdyje buvo labai neramu, tačiau to stengiausi neparodyti, nes dukra buvo tik pradinukė. Kiekvieną dieną ėjau į darbą ir artėdama prie bibliotekos vis pagalvodavau, o kaipgi šiandien ji atrodo?

Bibliotekos darbo valandos tomis dienomis liko tokios pat. Tik buvo keista patirtis lipti ant palangių ir ant langų kryžmai klijuoti baltas popieriaus juostas. Tuo metu dirbau Katalogavimo skyriuje. Periodinių leidinių kambaryje įkūrėme virtuvėlę. Žmonės iš Šilutės ar Šilalės – tiksliai nepamenu – pripirko (o gal atsivežė) sviesto, dešrų, ir mes ryte, atėję į darbą, pirmiausia ruošdavom sumuštinius, juos nešdavome prie laužų arba patys žmonės ateidavo. Labai daug organizuojant pusryčius prisidėjo Stasė Garšvaitė. O vyriškiai, rodos, ir dabar dar jaučiu, kvepėjo laužais. Tikri užsispyrę žemaičiai – žadėjo ir „galvas už laisvę padėti“.

Labai įstrigo vaizdai, kai bibliotekoje buvo organizuotas medicinos punktas. Ant stogo taip pat išskleidė didelę baltą vėliavą su raudonu kryžiumi. Manau, tikriausiai todėl, kad jei bombarduos iš oro, atrodytų, jog tai – ligoninė. Kur dabar yra Bendradarbystės erdvė, ten buvo skaitykla. Šalia jos gulėjo neštuvai ir sumesti brezentiniai

medicinos krepšiai. Skaitykloje buvo įrengtas medicinos punktas. Pusseserės vyras Paulius domėjosi, kaip viskas atrodo bibliotekoje. Mums einant pro vadinamąjį medicinos punktą, jis pastebėjo mano savijautą. Paulius užtikrintai pasakė: „Viskas bus gerai, nesijaudink.“ O koridorius kvepėjo medikamentais. Ilgą laiką, praeidama pro šalį, vis dar jausdavau vaistų kvapą. Bibliotekos erdvėse prie vitražo stovėjo katalogų dėžutės, o pasieniais, ypač prie radiatorių, miegodavo savanoriai ar šiaip gynėjai. Taigi biblioteka ir dieną, ir naktį buvo atvira.

Po darbo vis nueidavau prie Seimo. Ilgai neužsibūdavau. Gyvenu netoli Lietuvos radijo ir televizijos. Buvo labai nejauku, kai naktį namuose už lango girdėjosi šūviai, karinių mašinų ūžesys. Labai norėjau bėgti prie radijo ir televizijos pastatų, bet vis susilaikydavau dėl mažametės dukros. Sėdėjau prie balkono tamsoje, girdėjau žmonių šūksnius, šūvius. Ir minčių buvo visokių. Bet niekada neapleido viltis.

Ir dabar kaskart, kai artėja Laivės gynėjų diena, visu kūnu perbėga toks šiurpuliukas. Visi šie ir kiti vėlesni įvykiai – tai tarsi svajonių išsipildymas. Kad Lietuva atsilaikė, manau, lėmė didelis Lietuvos gyventojų noras, tikėjimas ir viltis, kad galėsime gyventi kitaip. Svarbiausia buvo neišduoti savo siekių.

2002m. gegužę prezidentas Valdas Adamkus Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanojo 33 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojus. Nuotraukoje– ir šiame numeryje spausdinamų prisiminimų autoriai: Jūratė Remeikienė (paskutinėje eilėje antra iš kairės), Rasa Bubėnaitė (trečioje eilėje pirma iš dešinės) ir Vytautas Kondrackas (paskutinėje eilėje ketvirtas iš kairės). Nuotraukos iš „Tarp knygų“ archyvo

Prie parlamento ir Nacionalinės bibliotekos nuolat traukė vilniečiai ir iš kitų miestų atvykę žmonės. O sušilti ir pailsėti jie galėdavo ant bibliotekos laiptų.

RASA BUBĖNAITĖ

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Metaduomenų kūrimo skyriaus vyresnioji redaktorė

Tą lemtingą Sausio 13-ąją prieš 30 metų dirbau Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tuometiniame Periodikos skyriuje. Buvo neramios dienos, žmonės vis rinkosi prie Seimo. Spaudė šaltis, tad daug kas užeidavo į biblioteką. Mano kolegė Dalia Ostrauskienė ėmėsi virti arbatą, kad atėję žmonės greičiau sušiltų. Žmonių ateidavo vis daugiau, tuomet ir mes su Jūrate Jakimavičiene prisijungėme prie Dalios. Buvo leista bibliotekos patalpose būti visą naktį. Tuomet ir mes pasilikome. Tai įvyko visai natūraliai. Tik artimuosius įspėjome, kad nesijaudintų. Žmonės vis ėjo ir ėjo, o mes juos vaišinome, kuo turėjome, stengėmės sušildyti. Staiga kažkas sušuko: „Važiuoja tankai!“ Viduje – sumaištis: baimė, nerimas ir kartu jausmas kažko didingo ir be galo svarbaus. Nemačiau nė vieno pikto ar nepatenkinto veido. Daugelis šypsojosi.

Naktį biblioteka buvo pilna žmonių. Jie sėdėjo skaityklose, ant laiptų, gulėjo koridoriuose. Pamenu, koridoriuje šalia periodikos skaityklos vienas greta kito ant grindų snaudė senutė ir jaunutis „metalistas“. „Metalistas“ buvo labai plonai apsirengęs, tai Dalia ant jo užmetė savo kailinius. Visi buvo kupini begalinio gerumo vienas kitam...

Taip ir praėjo ta naktis: ilga ir trumpa, baisi ir viltinga, tamsi, bet kupina kažkokios žmogiškos šviesos...

Mąstydama apie ją, didžiuojuosi savo tauta: kai iškyla sunki akimirka, lietuviai susivienija ir suremia pečius. Jaučiuosi laiminga, kad esu lietuvė, gyvenu Lietuvoje. Manau, kad tada, prieš 30 metų, nors ir buvo pralieta kraujo, vis dėlto mums labai pasisekė...

VYTAUTAS KONDRACKAS

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Leidybos skyriaus spausdintinių dokumentų operatorius

Tuomet dirbau Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų dauginimo skyriuje, kuris buvo įsikūręs pirmame aukšte, o langai išėjo į Seimo pusę.

Kopijavimo technika sovietų laikais buvo labai saugoma, todėl dideli langai buvo su grotomis, o durys – šarvuotos. Visą laiką – ir dienomis, ir naktimis – budėjome skyriuje su bendradarbiu Leonardu Kraujeliu. Žinoma, išeidami namo pasikeisti drabužių ar nusiprausti. Dažnai užeidavo Petras Algis Mikša. Labai veiklus ir organizuotas buvo, padėjome jam nešioti lovas, kai bibliotekoje kūrėsi laikinoji ligoninė.

Jokios baimės nejutome, tačiau tvyrojo didelė nežinia, neaišku, ko buvo galima tikėtis. Todėl stengėmės pasiruošti visokiems netikėtumams. Vieno lango grotas išėmėm ir taip įtaisėm, kad jas būtų galima tik iš vidaus išimti ir vėl įstatyti, o iš lauko – ne. Tam atvejui, jeigu pultų ir būtų daug sužeistųjų, kad juos būtų galima greičiau pristatyti į laikinąją ligoninę. Sutvarkėme ir prižiūrėjome rūsyje slėptuvėje buvusias dujokaukes, prie langų pasidėjome parengtas gaisrines žarnas, kad prireikus būtų galima tik čiaupą atsukti vandeniui paleisti.

Budėdami skyriuje dažnai nueidavome prie Seimo. Ten ir pavalgydavom – buvo tokia lauko virtuvė: gaudavome dešrelių, košės. Sutikdavom ir pažįstamų, aptardavome naujienas.

Kai sužinojom, kad prie televizijos bokšto žuvo žmonių, pirmiausia buvo labai jų gaila, paskui apėmė mintys, kad ir pas mus gali ateiti. Tačiau baimės nebuvo, tik nežinia... Mes, tarnavę sovietų armijoje, gerai suvokėm, kad jeigu norės, tai ir puls, važiuos su visais tankais.

Tomis dienomis labai daug reiškė žmonių ryžtas ir jų gausa. Be to, buvo labai svarbu, kad informacija pasiekė platųjį pasaulį. Apie tai rašė užsienio spauda: žmonės beginkliai, o jie – su tankais. Labai daug žmonių buvo [prie parlamento]. Ir stovėjo iki galo. Tai svarbiausia.

GRAŽINA DUNAUSKIENĖ

Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos redaktorė

Įvairūs daiktai, suvenyrai, mažmožiai sugulę į nedidelę kartoninę dėželę mano namų palėpėje. Pačiame viršuje – suaižėjusio juodo storo stiklo šukelė. Kaskart, kai paimu ją, šiurpas nutvilko visą kūną, o mintys lyg išbaidyti paukščiai akimirksniu išlekia

praeitin. Į laike ir atminty įstrigusias lemtingąsias sausio dienas.

Tada, pernakt šeimoje beveik nemigę, žiūrėjome ir klausėmės vis nerimastingesnių žinių iš Vilniaus. Baimė, nežinia, siaubas augo, rodos, valandomis, o paryčiais jau kalte kalė į galvą nebenustumiamu vidiniu raginimu: „Kažką reikia daryti... Daryti...“

Kadangi tuo laiku dirbau vietos laikraščio korespondente, po Sausio 13-osios nakties susiskambinome su keliais kolegomis pasitarti. Atėjusi į Radviliškio centrą, mačiau besibūriuojančius ir pavienius žmones. Kažkas verkė, kažkas žegnojosi, prislopintais balsais kalbėjosi tarpusavyje. Kai grįžau namo, su vyru nebedvejojome: važiuojam į Vilnių. Vėliau vienas pažįstamas nedviprasmiškai man pasakys: „Motin, ar turėjai bent kiek proto, veždama savo vaikus į patį baisumą? Juk po tos nakties dar buvo visiškai neaišku, kur kas pakryps.“

Ankstyvu rytiniu traukiniu išskubėjome į Vilnių keturiese: aš su vyru ir nepilnamečiais dukra bei sūnumi. Norėjome apeiti visas tas vietas, kuriose ką tik liejosi kraujas ir sprendėsi laisvės rytojus. Pradėjome nuo radijo pastato S. Konarskio gatvėje, paskui – Spaudos rūmai, televizijos bokštas. Prie pastarojo vamzdžius tebesukinėjo tanketės, buvo matyti išdaužyti bokšto langai, pro vieną kraupiai žiojinčią skylę iškelta raudona vėliava, po teritoriją mėtėsi stiklo šukės.

Ryškiai atsimenu: sūnus pasilenkė kažko pakelti nuo žemės. Tą akimirką anapus tvoros ginkluoto kariškio laikomas vilkšunis metėsi artyn, kariškis kažką piktai suriko mūsų pusėn. O tanketės vamzdis vis sukinėjosi čia pat... Išsigandusi prisitraukiau vaiką. Saujoje kietai suspaudęs jis laikė suaižėjusio juodo stiklo keturkampėlį. O prie tvoros degė žvakės. Žmonės jas nešė ir nešė – naujas vietoj jau sutirpusių. Taip pat gėles ir kitus žuvusiųjų atminimo ženklus...

Didžiulė barikada su trispalve viršuje mus pasitiko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Daugybė įvairių užtvarų buvo ir tenykštėje aikštėje. Visur pilna žmonių: jie dainavo, klausėsi transliacijos iš rūmų, kūreno laužus, sumuštiniais, karštu viralu dalijosi su praeiviais. Nepažįstama moteriškė netikėtai apglėbė mūsų abu vaikus ir atrėžė jiems po gabalą rūkytos dešros, mums visiems įdavė po arbatos puodelį. Kartu paaiškino, kad jie, vilniečiai, iš namų to gėrio negailėdami visiems atneša, kad ir įvairios įstaigos, organizacijos geranoriškai atveža. Nustebino ir įsiminė dar niekada nematyta „ekspozicija“: ant tvoros strypų sukabinti suplėšyti, pamauti tarybiniai pasai, kariniai bilietai, rubliai, visokiausios karikatūros, piešiniai, užrašai.

Krūptelėjau, kai tarp žmonių staiga pasigirdo: „Tankai! Kareiviai!“ Pirma mintis – trauktis su vaikais šalin. Bet tą patį momentą pamačiau – visi kaip tik spiečiasi krūvon, kabinasi už rankų. Kažkas ir į mano delną įbruka savąjį. Iškart susidarė greta, kolona. Visgi tai tebuvo gandas, kažkieno dar visiškai neseniai išgyventos žmogiškos, skausmingos baimės aidas. Ir visi vėl pasklido aplinkui, vaikščiojo, šnekėjosi.

Nematoma jėga traukė link Sporto rūmų. Pasukę ten, įsiliejome į žvilgsniu neaprėpiamą žmonių srautą, nutįsusį visa Neries krantine. Toks pat srautas grįžtančiųjų. Priartėjus tapo akivaizdu, kad patekti rūmų vidun, kur pašarvoti žuvusieji kruvinąją naktį, beviltiška, nes traukinys namo, į Radviliškį, mūsų nelauks... Stovintieji šalia pasipasakojo čia atėję nuo vidurnakčio, kad tik galėtų atsisveikinti su didvyriais, nes šie kitą dieną jau bus laidojami... Kaip provincijos korespondentė su Žurnalistų sąjungos nario pažymėjimu supratingų tvarkdarių buvau įleista be eilės.

Ir dabar, rodos, tebegirdžiu tą rūmuose tvyrojusią iškalbingą, sopulingą tylą. Centrinėje erdvėje išvydau karstus ir jūrą gėlių. Raudos, pusbalsės maldos, solistės ir instrumentalistų atliekamas „Requiem“, plevenančios žvakės, didžiulis kryžius ir nusileidžianti trispalvė – kaip laisvės kelias, kuriuo visi jie lemtingąją laisvės naktį išėjo, dėl kurio krito ir kuriame amžiams pasiliks gyvi. Rūmų tribūnos buvo nuklotos vainikais su padėkos, pagarbos ir priesaikos atminti užrašais.

Man Vilnius, nuo studijų laikų atminty pasilikęs toks šurmulingas, jaunatviškas, linksmas miestas, tądien atrodė neatpažįstamai tylus, liūdnas, gedulingas. Į geležinkelio stotį mus vežęs taksistas kitakalbio akcentu tarsi bandė prablaškyti slogią nuotaiką: viskas susitvarkysią, viskas būsią gerai...

Traukiniui dundant į Radviliškį, išvargę vaikai įmigo. Sūnus rankose tebelaikė juodo stiklo šukelę. Savo miestą radome ramiai besiilsintį prieš rytojų, kuris bus radviliškiečių budėjimo Vilniuje diena.

Nacionalinėje bibliotekoje buvo įrengtas medicinos punktas.

Bibliotekos darbuotojai laikė paruoštas dujokaukes, kad prireikus būtų galima jomis naudotis.