IN MEMORIAM
KOLEKCININKAS – APIE KOLEKCININKĄ Kai sausio antrosios vakarą pasiekė žinia apie Vidmanto Staniulio mirtį, norėjosi, kad tai būtų netiesa. Deja. Pirmas man šią žinią pranešė kolekcininkas Gintaras Lučinskas, paskui pasipylė informacija internete ir kitų draugų skambučiai. Vidmantas buvo apdovanotas daugybe talentų. Jis puikiai rašė, iš jo mokiausi ir bibliofilijos. Patarimų jis nešykštėdavo ne tik bibliofilijos, bet ir kitomis temomis. Su Vidmantu nuo 1986 m. susitikdavome kolekcininkų klubuose. Tuomet teko iš jo įsigyti įvairių senųjų leidinių. Buvau vieno iš jo organizuotų senųjų knygų aukcionų parodoje. Tada įsigijau to aukciono katalogą. Turiu surinkęs daugumą ankstyvųjų Lietuvos knygų aukcionų katalogų. Žinoma, ne visus ankstyvuosius knygų aukcionus organizavo V. Staniulis. Antrasis (po Vilniuje surengto pirmojo) knygų aukcionas įvyko Kaune, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto auloje, organizuotas miesto antikvarinio knygyno vedėjos D. Vartavičienės. Išskirtinis aukcionas buvo trečiasis, vykęs taip pat Kaune, 1988 metais, jo organizacinio komiteto pirmininkas buvo V. Staniulis. Šis aukcionas išskirtinis dėl dviejų dalykų: pirmiausia dėl puikaus katalogo, su kuriuo gali lygintis tik 2009 m. aukciono katalogas, ir jo metu vykusios septynių bibliofilų labai retų leidinių kolekcijų parodos. 1988 m. aukciono katalogas buvo labai palankiai įvertintas knygos mylėtojų ir iš karto tapo retenybe. Šio leidinio buvo išspausdinta 500 egzempliorių: iš jų I–XIII vardiniai ir 1–25 numeruoti. Man šį katalogą pavyko įsigyti tik po keliolikos metų – 2001-aisiais. Nors ir turiu savo kolekcijoje beveik visų knygų aukcionų katalogus, šitą branginu labiausiai. Po 1990 m. aukciono knygų aukcionai Lietuvoje ilgai nebuvo rengiami. Tik 2009 m. kovo 14 d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko labdaringas senųjų knygų aukcionas „Auctio bonitatis librorum antiquorum“. Jo organizatoriai – Vidmanto Staniulio knygynas ir Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas. 300 egzempliorių tiražu buvo išleistas puikus aukciono katalogas (parengė Danutė Baltrušienė) su 182 aukcionui pateiktų leidinių aprašais, spalvotomis antraštinių puslapių iliustracijomis. Kiekvienas katalogo egzempliorius numeruotas – maniškis turi 277 numerį. Prieš 10 metų XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė paklausė, ar aš neparašyčiau straipsnio apie Vid manto Staniulio knygyną. Kiek vėliau ir pats Vidmantas buvo užsiminęs apie tokį straipsnį. Tokio straipsnio neparašiau. Bet vedu kolekcininko užrašus. Naudodavau storą sąsiuvinį, kiekvienas turi pavadinimą „Žinynas“ ir numeraciją. Dabar atsiverčiau sąsiuvinį, kuriame aprašytas mano pirmasis apsilankymas Vidmanto Staniulio knygyne. Aprašymas užima du lapus. Pirmą kartą apsilankiau 1994 m. gegužės 12 d. Tada knygynas vadinosi Kauno kultūros rūmų knygynu-salonu ir buvo įsikūręs rūmų III aukšte, bibliotekoje. Iš spaudos sužinojau apie ten veikiančią senų knygų parodą, skirtą Vasario 16-ajai. Nesitikėjau, kad jame bus tiek daug senų knygų ir periodikos. Tuo metu dar veikė legendinis Kauno antikvarinis knygynas, kurį labai mėgau ir prisimenu su didele pagarba, tačiau nuo šio apsilankymo mane ėmė vis labiau vilioti šis knygynas, kur įsigydavau daug retų leidinių. Į dabartines patalpas (Vytauto pr. 58) knygynas persikėlė, jei neklystu, 1999 metais. Vidman-
tas dažnai pateikdavo rečiausių leidinių, kartais pakurstydavo mano bibliofilinę ugnį. Papasakodavo ir apie savo paties naujai įsigytus leidinius. Iš jo išmokau atskirt tikrą kolekcininką nuo perpardavinėtojo. Vidmantas buvo tikras bibliofilas, o dėl to dažnai nukentėdavo jo verslas, nes jis dažnai vertingus leidinius pasidėdavo į asmeninę kolekciją. V. Staniulis matydavo ir tai, ko nepastebėdavo kiti bibliofilai. Žinoma, jis žinojo apie „Žemaičių bibliofilą“, visuotinai laikomą vieninteliu bibliofiliniu laikraščiu Lietuvoje. Tačiau jis žinojo ir apie laikraštėlį „Dzūkijos bibliofilas“, kuris greitai švęs savo 20 metų jubiliejų. Daugumą „Dzūkijos bibliofilo“ numerių jis turėjo. Beje, V. Staniulis planavo leisti periodinį leidinį „Lietuvos bibliofilas“. Tai būtų buvęs žurnalas, bet šio sumanymo atsisakė. Būtina paminėti ir daugybę V. Staniulio organizuotų parodų. Keletą organizavome kartu. 2004 m. gegužės 7 d. knygos mėgėjai rinkosi į mudviejų surengtos parodos „Lietuvos kalendoriai“ atidarymą Alytaus kraštotyros muziejuje. Vidmantas labai vertino kalendorius ir turėjo didelę jų kolekciją. 2008 m. birželio 27–liepos 29 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikė paroda „Senoji Lietuvos periodinė spauda“ iš kolekcininkų V. Staniulio ir Š. Šimkevičiaus rinkinių. Tada buvau apsirgęs, todėl Šiauliuose Vidmantui teko atstovauti mums abiem. Atvažiuodavo jis ir į mano paties asmeninių parodų atidarymus. Kiekvienas toks jo dalyvavimas suteikdavo renginiams svorio. Kaip jis mokėjo kalbėt ir kaip sudomint lankytojus! V. Staniulis garsėjo ir kaip leidėjas. Paminėsiu tik kelis leidinius, pasirinkau brangiausius man pačiam. Atrodo, dar taip neseniai (2010 m.) džiaugėmės Vidmanto knyga „Diagnozė: bibliofilija“. Greičiausiai neatsitiktinai vieną knygos skyrių jis pavadino „Beveik sudegę knygų meilės ugnyje“. Šiame didelio formato leidinyje – straipsniai ir esė apie aistrą knygoms, kolekcininkų atradimus. Intriguojantys tekstai, retos iliustracijos, nedidelis – 500 egz. – knygos tiražas. 48 leidinio bendraautoriai – bibliofilai, bibliotekininkai, knygotyrininkai, bukinistai, įrišėjai – atskleidžia bibliofilijos esmę, filosofiją, lietuviškas bibliofilijos tradicijas. Pirmasis šimtas knygos egzempliorių – numeruoti, paženklinti specialiu spaudu ir sudarytojo autografu. 1–27 numeriais pažymėtos knygos tradiciškai skiriamos XXVII knygos mėgėjų draugijos nariams; maniškis egzempliorius yra 75-as. Labai branginu dvi savo paties knygas, kurias išleido V. Staniulis. Šis leidėjas 2011 m. ėmėsi mano knygos apie Dzūkijos kolekcininkus „Ne vien duona žmogus sotus“ leidybos net ir žinodamas, kad šis projektas bus finansiškai nuostolingas. Knyga „Dzūkijos spaudos keliais“ (2014) buvo dar nuostolingesnė. Žinoma, bandžiau ieškoti rėmėjų, tačiau bendraminčių paaukotų pinigų neužteko. Todėl vėl padėjo V. Staniulis. Be šių minėtų knygų, labai vertinu „XXVII knygos mėgėjų draugijos metraštį“ (beje, prie draugijos atkūrimo ir veiklos 1993 m. prisidėjo ir V. Staniulis). Turiu įsigijęs 6 šio metraščio tomus. Tiesa, ne visus juos išleido V. Staniulis. Vidmantą man primins ir jo autografai bei dedikacijos, kuriuos jis įrašė savo knygose.
Šarūnas Šimkevičius 37
