POKALBIS
RIMANTAS ŠALNA: „Likimas suvedė mane ir Jį...“
Rimantas Šalna. 2019 m., Vilniaus apskrities viešosios bibliotekos Adomo Mickevičiaus skaitykla. Nuotraukos iš R. Šalnos asmeninio albumo
Istorikas Rimantas Šalna tris dešimtmečius (1990–2020 m.) sėkmingai vadovavo Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejui. Jo iniciatyva ir pastangomis buvo sutvarkytos apleistos muziejaus patalpos, įrengtos naujos ekspozicijos, atidaryta Filomatų salė ir gotikinis rūsys, įsteigtas Poezijos mylėtojų klubas, nuo 2009 m. atgaivinti tarpukariu Vilniuje vykę Literatūriniai trečiadieniai (Środy Literackie). R. Šalna yra keleto knygų ir daugelio straipsnių apie Adomą Mickevičių, įvairiuose renginiuose skaitytų paskaitų ir pranešimų autorius, išleidęs ir kelis savo poezijos rinkinius. Už kultūrinę veiklą jis yra pelnęs ne vieną Lietuvos ir Lenkijos Respublikos apdovanojimą. Paprašėme R. Šalną, daug metų skyrusį didžiojo lenkų ir lietuvių poeto gyvenimui, jo kūrybai ir jo kūrinių sklaidai, papasakoti apie veiklą mickevičianos srityje. Nors informacijos apie Vilniuje veikiantį Adomo Mickevičiaus muziejų netrūksta, gal galėtumėte trumpai priminti muziejaus istoriją. Sunku būtų pasakyti, kada Vilniaus Bernardinų skersgatvio 11-ajame name, kur A. Mickevičius gyveno nuo 1822 m. Velykų iki birželio pabaigos, buvo įsteigtas muziejus. Ankstyviausias mus pasiekęs muziejaus egzistavimo faktas yra 1889 m. lenkų rašytojo Władysławo Belzos (1847–1913) Lvove išėjusio leidinio „Album pamiątkowe Adama Mickiewicza“ 17-oji iliustracija – kambarys su atminimo lenta „Tu pisana Gražyna 1822 r.“ („Čia rašyta „Gražina“, 1822 m.). 1911 m. tą Bernardinų skersgatvio namą įsigijo Sankt Peterburge ėjusio leidinio „Kwartalnik Litewski“ redaktorius ir leidėjas, publicistas Janas Konradas Obstas (1876–1954). Jis atsivežė daug muziejinių vertybių, grafikos darbų, porceliano. Jo noras buvo įsteigti muziejų, kuriame būtų sukaupti visi daiktai ir graviūros, A. Mickevičiaus aprašyti pirmoje „Pono Tado“ knygoje. Deja, man nepavyko aptikti nė vienos šio muziejaus ekspozicijos nuotraukos. Nežinoma, kiek laiko J. Obsto muziejus egzistavo. O 1911-ieji dabar laikomi oficialia muziejaus įsteigimo data.
Tarpukario metų Lietuvos spaudoje („Lietuva“, 1927-07-27, p. 1) aptikau žinutę, kad Vilniuje, Aušros Vartų gatvės Nr. 9, „dabartiniuose gudų gimnazijos rūmuose, kur prieš 100 metų buvo kalinamas A. Mickevičius“, norėta steigti poeto muziejų. 1927 m. Vilniuje viešėjęs poeto anūkas dr. Ludwikas Goreckis (1863–1936) steigiamam muziejui atvežė krėslą, kuris Paryžiuje buvo A. Mickevičiaus nuosavybė. Būtų keista muziejų steigti Bazilijonų vienuolyne, jeigu toks jau veikė Bernardinų skersgatvyje. Taigi gal minėtas J. Obsto muziejus turėjo privataus muziejaus statusą? Juo labiau kad šiame pastate tikriausiai buvo eksponuojami ir 1907 m. įsikūrusios (veikė iki 1939 m.) lenkų Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) rinkiniai. Istorijos ir kultūros tyrinėtojo Michało Eustachy Brensztejno (1874–1938) duomenimis, draugijos muziejaus A. Mickevičiaus skyriuje buvo apie 400 saugomų objektų; vien poeto atvaizdų – apie 100. Apie muziejų Bernardinų skersgatvyje XX a. pradžios lietuviškoje spaudoje niekur neužsimenama. 1938 m. J. Obstas dėl pablogėjusios sveikatos namą Bernardinų skersgatvyje su savo muziejumi oficialiai 21
