Iš Nacionalinės bibliotekos rinkinių

RARI, RARISSIMI E PICCOLE CURIOSITÀ. IŠ NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS RINKINIŲ

Jadvyga Misiūnienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Vasarą Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristatė visuomenei unikalius XVI–XX a. dokumentus iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus ir Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo rinkinių. „Rari, rarissimi e piccole curiosità“ – taip pavadinta ekspozicija, į kurią buvo surinkti skirtingi dokumentai, bet vienokiu ar kitokiu aspektu nepaprastai įdomūs, verčiantys nustebti ir žadinantys smalsumą (it. curiosità). Daugiau kaip trys dešimtys dokumentų visuomenės dėmesiui pateikti pirmą kartą, trečdalis jų – naujausi atradimai, tad galima teigti, kad jie turi ir mokslinę pažintinę vertę.

Vienas įdomiausių dokumentų yra „Saliamono giesmė“ – XX a. pradžios rankraštinis tekstas hebrajų kalba, surašytas lapės pavidalu (beje, lapė – išminties simbolis). Tai figūrinės poezijos pavyzdys. 1934 m. kovo 29 d. Padubysyje šis rankraštis buvo padovanotas Lyduvėnų stoties viršininkui. Donatorius – E. Blumentalis, tikslesnių duomenų apie jį kol kas neturime. 1959 m. per Kauno antikvariatą biblioteka įsigijo šį rankraštį iš Kultūros ministerijos buhalterio Majausko už 2500 rublių.

KARTOGRAFINIAI LEIDINIAI

Vienas įdomiausių dokumentų – rankraštinis tekstas hebrajų kalba, surašytas lapės pavidalu. Saliamono giesmė. Rankraštis hebrajų kalba, apie 1934.

1595 m. Duisburge pirmą kartą spaudos istorijoje pasaulio žemėlapių rinkinyje pasirodė Lietuvos žemėlapis kaip atskiras kartografinis vienetas (atskiru lapu). Tai buvo garsaus XVI a. flamandų kartografo Gerardo Mercatoriaus (1512–1594) veikalo „Atlas, sive Cosmographicae meditationes de fabrica mundi et fabricati figura“ antra laida1. 1604 m. G. Mercatoriaus palikuoniai atlaso klišes pardavė Amsterdamo leidėjui Jodokui Hondijui (1563–1612) ir atlasas buvo perleidžiamas daugybę kartų iki pat 1634-ųjų keliomis kalbomis: lotynų, prancūzų, vokiečių, flamandų.

Nacionalinėje bibliotekoje aptiktas ir identifikuotas Lietuvos žemėlapis yra atskiras lapas iš trečios, ketvirtos arba penktos Mercatoriaus atlaso laidos lotynų kalba (1606, 1607 arba 1608 m.)2. Tiksliai nustatyti, iš kurios būtent, neįmanoma, nes šiuo atveju sutampa ne tik aversas, bet ir reversas, tai yra tekstinė dalis kitoje lapo pusėje3. Bet kuriuo atveju tai yra seniausias Lietuvos žemėlapis Nacionalinėje bibliotekoje.

Nuo 1609 m. J. Hondijus Amsterdame šalia „didžiųjų merkatorių“ (atlas maior) pradėjo leisti ir „mažuosius merkatorius“ (atlas minor) – kišeninio formato

Mercatoriaus atlasus. Tyrimai rodo, kad Nacionalinėje bibliotekoje aptiktas Lietuvos žemėlapis yra iš mažojo Mercatoriaus atlaso 1630 m. laidos prancūzų kalba4 . Jį raižė žymus Amsterdamo kartografas ir graveris Pieteris van den Keere (lot. Petrus Kaerius, 1571–1646). Tai generalizuotas ir kruopščiai sumažintas 1595 m. Lietuvos žemėlapis. Kaip ir visiems šio kartografo darbams, jam būdingas meniškumas.

XVII a. Nyderlandų kartografijos istorijoje yra vadinamas aukso amžiumi. Vienas žymiausių šios epochos atstovų – Amsterdamo leidėjas, kartografas, astronomas, garsaus danų astronomo Tycho Brahe mokinys Willemas Janszoonas Blaeu (1571–1638). 1634–1635 m. dviem tomais dideliu in folio formatu pasirodė reikšmingiausias jo darbas – „Theatrum orbis terrarum, sive Atlas novus“, pasaulio atlasas vokiečių kalba5 (netrukus po to jis išėjo taip pat lotynų, olandų ir prancūzų kalbomis). Lietuvos kartografijos istorijai šis atlasas svarbus tuo, kad jame buvo išspausdintas iki tol geriausias ir tiksliausias Lietuvos žemėlapis, žinomas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) arba Tomaszo Makowskio (1575–1630) žemėlapio vardu. Labai gaila, kad išlikusiame Nacionalinės bibliotekos egzemplioriuje šio žemėlapio trūksta, kaip ir kai kurių kitų žemėlapių bei antraštinio lapo pradžioje. Dėl šių priežasčių aptariamas atlasas ilgą laiką buvo neatpažintas, šiuo metu jis yra identifikuotas6 ir pristatomas visuomenei. Tai labai reta laida, mūsų duomenimis, seniausias Blaeu atlasas Lietuvoje ir didžiausias (54 cm aukščio) iš senų atlasų, saugomų Nacionalinėje bibliotekoje.

Pirmasis pasaulio istorinis atlasas „Atlas historique, ou Nouvelle introduction à l’histoire, à la chronologie et à la géographie ancienne et moderne [...]“7 yra vienas pačių reikšmingiausių prancūzų hugenotų šeimos Châtelainų leidybos įmonės Amsterdame veikalų. Jis buvo leidžiamas 1705–1739 m. septyniais tomais didžiuoju in folio formatu, kai kurie tomai spausdinti po du ir tris kartus8. Tai labiau enciklopedinio pobūdžio darbas, apimantis tokias sritis kaip kosmografija, biblinė, bendroji ir atskirų šalių istorija, taip pat genealogija, heraldika, etnografija, naujienos apie egzotinius kraštus, gyventojų papročius ir apeigas, egzotinę fauną ir florą. Tekstinius aprašymus šiam atlasui parengė prancūzų istorikas, kalvinistas Nicolas Gueudeville’is (1654–1721), žemėlapius graviravo Henri Abrahamas Châtelainas (1684–1743), daugiausia pagal prancūzų kartografo Guillaume’o Delisle’io (1675–1726) dar-

4 Imago Poloniae: dawna Rzeczpospolita na mapach, dokumentach i starodrukach w zbiorach Tomasza Niewodniczańskiego, Warszawa, 2002, t. 2, K88-5. 5 Vokiškos versijos antraštė: „Novus Atlas, das ist Abbildung und

Beschreibung von allen Ländern des Erdreichs“. 6 Koeman’s atlantes Neerlandici, New edition, ’t Goy-Houten, 2000, vol. II, 2:131.1. 7 „Istorinis atlasas, arba Naujas istorijos, chronologijos, senosios ir moderniosios geografijos įvadas [...]“. 8 Žr. Lucyna Szaniawska. Atlas historique, ou Nouvelle introduction à l’histoire [...], Châtelainów jako encyclopedia. Z dziejów kartografii, t. XXII, 2018, p. 57–84. Generalizuotas ir kruopščiai sumažintas 1595 m. Lietuvos žemėlapis. Pieter van den Keere. Lithuania. Atskiras žemėlapis iš rinkinio: Gerardi Mercatoris Atlas, sive Cosmographicae meditationes. Amsterdamas, 1630.

bus. Žemėlapiai šiame atlase kartu su kitomis iliustracijomis in plano sudaro 285 graviūras. Lietuvos istorijai svarbus ketvirtas Châtelainų atlaso tomas su Lenkijos ir Lietuvos aprašymu bei žemėlapiu, taip pat „Supplément“ su Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių genealoginiu medžiu. Dėl turinio vertės ir iliustracijų gausos šis atlasas buvo labai vertinamas ir perkamas visoje Europoje.

SENOSIOS KNYGOS

Tarp pristatytų dokumentų ypač vertingas paleotipas9 – Thomo More’o (1478–1535) romanas „De optimo reip[ublicae] statu, deque nova insula Utopia, libellus vere aureus, nec minus salutaris quam festivus“10, plačiai žinomas trumpu pavadinimu „Utopija“11 . Tai vienas reikšmingiausių humanizmo epochos kūrinių, savo laiku skaitytas ir aptarinėtas visoje Europoje, iš originalo lotynų kalba išverstas į daugybę pasaulio kalbų. Pirmą kartą „Utopija“ pasirodė Levene 1516 m., antrą kartą Paryžiuje 1517-aisiais, tačiau rengiant šias laidas autorius nedalyvavo ir jose buvo daug lotynų kalbos klaidų. Trečia laida išėjo 1518 m. kovo mėnesį Bazelyje Johanno Frobeno (apie 1460–1527), visų mokslininkų labiausiai pamėgto spaustuvininko, įmonėje. Rengiant šią laidą dalyvavo pats autorius, klaidos buvo ištaisytos ir knyga papildyta, tuo ji yra pranašesnė už ankstesnes laidas. Būtent šios laidos egzempliorius išlikęs Nacionalinėje bibliotekoje.

T. More’as, Erazmo Roterdamiečio vadintas vieninteliu Anglijos genijumi, buvo anglų humanistas, rašytojas, pagal profesiją – advokatas, politikas, Anglijos lordas kancleris (tai yra pirmasis ministras Henriko VIII

9 Kitaip postinkunabulas – taip vadinamos XVI a. pirmosios pusės knygos. 10 „Aukso knyga, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi, apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“. 11 Įdomu, kad T. More’as pirmas į literatūros ir mokslo apyvartą įvedė šį terminą, susidedantį iš dviejų leksinių komponentų graikų kalba: oύ yra neiginys (ne, nėra); topos reiškia „vieta“, taigi utopija – vieta, kurios nėra.

dvare). 1534-aisiais, atsisakęs pasirašyti Supremato aktus12, T. More’as buvo suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir 1535 m. nukirsdintas. 1935-aisiais, praėjus 400 metų po mirties, jis Katalikų Bažnyčios paskelbtas šventuoju, o 2000 m. popiežiaus Jono Pauliaus II – valdančiųjų ir politikų globėju.

Pirma „Utopijos“ dalis – tarsi politinis pamfletas, autorius kritikuoja tuometinę Anglijos politinę ir visuomeninę santvarką. Antroje dalyje šią valstybę jis supriešina su išgalvota Utopijos šalimi, kurioje yra geriausia valstybės santvarka. Įdomu tai, kad prieš keturis šimtmečius parašytas T. More’o romanas tebeaktualus ir šiandien. Autorius įspėja mus apie didžiulį pavojų – vartotojų visuomenės sukūrimą ir atsako į klausimą, ką reikia daryti, kad vartotojiški žmonių instinktai netaptų dominante, lemiančia tolesnį valstybės vystymą. Rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas yra pasakęs: „Utopija“ yra socialinės svajonės manifestas, gyvuojantis kaip amžina iliuzija ir perspėjimas.“13 Tai pirmas klasikinis socialinės utopijos romanas. Jis davė pradžią visai plejadai šio žanro kūrinių (Tommaso Campanellos „Saulės miestas“, Francio Bacono „Naujoji Atlantida“ ir kt.), vėliau atsirado antiutopijos, o mūsų amžiaus pradžioje – distopijos.

Kitas paleotipas – italų humanisto ir poeto Giovanni Boccaccio (1313–1375) „Peri genealogias deorum“14, išleistas Johanno Herwageno (apie 1497–apie 1558) Bazelyje 1532-aisiais, – yra labai retas leidinys, užregistruotas Johanno Jacobo Bauerio kataloge15 ir, be to, prohibitas, bažnytinės cenzūros įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą16 . Vis dėlto šiuo atveju aptariamas prohibitas mus labiau domina provenienciniu aspektu – XVI a. šis foliantas priklausė paskutiniam Kryžiuočių ordino magistrui ir pirmajam pasaulietiniam Prūsijos valdovui Albrechtui Brandenburgiečiui (1490–1568) ir yra pažymėtas didžiausiu iš septynių žinomų jo bibliotekos ekslibrisų (302 × 177 mm)17. Šiuo metu jis yra laikomas didžiausiu ekslibrisu Nacionalinėje bibliotekoje. Knyga buvo saugoma Karaliaučiaus pilies bibliotekoje – pirmojoje viešojoje bibliotekoje Rytų Prūsijoje. Galileo Galilei (1564–1642), italų astronomas, matematikas, fizikas, filosofas, yra vienas ryškiausių visų laikų mokslininkų. 1632 m. Florencijoje pirmą kartą pasirodė žymiausias jo kūrinys, beveik trisdešimties darbo metų rezultatas „Dialogo sopra i due massimi sistemi del mondo, tolemaico e copernicano“ („Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas, Ptolemėjo ir Koperniko“). Nacionalinėje

12 Penki įstatymai, apribojantys popiežiaus įtaką Anglijoje ir suteikiantys sosto paveldėjimo teisę Anos Boleyn vaikams. 13 https://inosmi.ru/social/20160224/235511604.html 14 „Pagoniškų dievų genealogija“. 15 J. J. Bauer. Bibliotheca librorum rariorum universalis, oder Vollständiges

Verzeichniss rarer Bücher [...]. Nürnberg, 1770, th. 1, p. 121. 16 Index librorum prohibitorum [...]. Roma, 1744, p. 250 (pagal sudaryt.

Jacobus Micillus). 17 Žr. J. Tondel. Książka w dawnym Królewcu Pruskim. Toruń, 2001, p. 270. Galileo Galilei leidinio lotynų kalba „Systema cosmicum“ frontispisas (Josepho Mulderio graviūra), vaizduojantis Ptolemėją, Aristotelį ir Mikołajų Koperniką. Galileo Galilei. Systema cosmicum. Leidenas, 1700. Frontispisas (antr. lap. data: 1699).

bibliotekoje saugoma išlikusi ketvirta šio kūrinio laida lotynų kalba „Systema cosmicum“18, išėjusi 1699 m. Leidene viename rinkinyje su paskutiniu G. Galilei darbu – „Discursus et demonstrationes mathematicae“ („Matematiniai pokalbiai ir įrodinėjimai“) – pirmąja laida lotynų kalba19. Leidinį puošia frontispisas (Josepho Mulderio graviūra), vaizduojantis Ptolemėją, Aristotelį ir Mikołajų Koperniką, leidžiantis suprasti, kurią sistemą palaiko autorius. Už heliocentrinės sistemos gynimą G. Galilei turėjo stoti prieš inkvizicijos teismą – jis privalėjo atsižadėti savo pažiūrų, jam buvo skirtas namų areštas, išspausdintas „Dialogo“ tiražas turėjo būti sudegintas, o knyga įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą20. Ar hipotetiškai G. Galilei priskiriami žodžiai „Eppur si muove“ („O vis dėlto ji sukasi“), ištarti neva inkvizicijos teismo metu, yra tiesa, ar mitas, iki šiol neįrodyta. Mums žinoma tik tiek, kad 1757 m. pirmą kartą spaudoje Londono žurnalistas Giuseppe Baretti priskyrė šiuos žodžius G. Galilei21 . Tik 1992-aisiais, praėjus 350 metų po G. Galilei mirties, popiežius Jonas Paulius II oficialiai pripažino, kad Katalikų Bažnyčia padarė klaidą pasmerkusi šį mokslininką22 .

18 Visas pavadinimas – „Systema cosmicum, in quo Dialogis IV. de duobus maximis mundi systematibus, Ptolemaico et Copernicano, rationibus utrinque propositis indefinitè ac solidè disseritur“. 19 Originalas italų kalba „Discorsi e demostrazioni matematiche“ išėjo 1638 m., taip pat Florencijoje. Tai buvo paskutinis G. Galilei kūrinys, išleistas jam esant gyvam. 20 Index librorum prohibitorum [...], op. cit., p. 131 (žr. „Dialogo di Galileo

Galilei“). 21 https://pl.wikipedia.org/wiki/

Konflikt_Galileusza_z_Ko%C5%9Bcio%C5%82em_katolickim 22 Ibidem.

Londono daugiakalbės Biblijos, išleistos 1654–1657 m. šešiais tomais didžiuoju in folio formatu, frontispisas (Václavo Hollaro graviūra). Biblia sacra polyglotta. Parengė Brianas Waltonas. T. 1. Londonas, 1657. Georgo Wolfgango Knorro albumo „Delices de la nature“ („Gamtos stebuklai“), išleisto didžiuoju foliantu, antraštinis lapas. Georg Wolfgang Knorr. Delices de la nature. Niurnbergas, 1779.

G. W. Knorro albumą „Delices de la nature“ sudaro 90 ranka spalvintų graviūrų. Georg Wolfgang Knorr. Delices de la nature. Niurnbergas, 1779.

„Biblia polyglotta“ – tai Šventojo Rašto laida keliomis kalbomis (originalo ir vertimų), skirta visų pirma teksto kritikai. Biblijų spausdinimo istorijoje yra žinomos keturios didžiosios, pagal išleidimo vietą vadinamos Kompliuto23, Antverpeno, Paryžiaus ir Londono. Pastaroji Biblija vertinama labiausiai iš visų. Ji buvo parengta Česterio vyskupo Briano Waltono (1600–1661) ir išleista 1654–1657 m. šešiais tomais didžiuoju in folio formatu, su gražiu frontispisu (Václavo Hollaro graviūra) ir vyskupo portretu pirmame tome (Pierre’o Lombart’o graviūra). Svarbu pažymėti, kad tekstas buvo spausdinamas iš karto devyniomis kalbomis: lotynų, graikų, hebrajų, arabų, aramėjų, etiopų, persų, sirų ir samariečių. Anglų politikos ir karo veikėjo Oliverio Cromwellio (1599–1658) iniciatyva išleista Biblija 1669 m. buvo popiežiaus Aleksandro VII įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą24. Knygų spausdinimo istorijoje tai buvo pirmas leidinys, platinamas pagal prenumeratą ir jo tiražas visiškai išparduotas dar nebaigus leisti. Biblijos tiražas siekė 1200–1500 egzempliorių, vienas komplektas kainavo apie 40 svarų25. Tai viena pačių vertingiausių biblijų Nacionalinėje bibliotekoje, užregistruota visuose pagrindiniuose Europos retų knygų kataloguose26 ir, tai labai svarbu, išlikusi

23 Complutum – lotyniškas Ispanijos miesto Alkala del Henareso pavadinimas. 24 Index librorum prohibitorum [...], op. cit., p. 55. 25 https://ru.wikipedia.org/wiki/Лондонская_Полиглотта. Plg.: 1650 m. birželio mėnesį karvė Anglijoje kainavo 6 svarus ir 10 šilingų, žr.: Цены в

Англии середины XVII века, prieiga per internetą: celerimus.livejournal. com/571.html. 26 G. F. Debure. Bibliographie instructive, ou Traité de la connoissance des livres rares et singuliers. Volume de théologie. Paris, 1763, p. 15, įr. 4; J. J.

Bauer. Bibliotheca librorum rariorum..., op. cit., th. 1, p. 99; J. Ch. Brunet.

Manuel du libraire et de l‘amateur de livres. Paris, [1928], t. 1, sklt. 852. visu komplektu – šešiais tomais in corpore. Anksčiau ji priklausė Žemaičių vyskupijos valdytojo ir XIX a. didžiausio Lietuvos bibliofilo Jono Krizostomo Gintilos (1788–1857) asmeninei bibliotekai.

Vokiečių natūralisto ir graverio Georgo Wolfgango Knorro (1705–1761) „Delices de la nature“ („Gamtos stebuklai“) 27 išleista 1779 m. Knorro palikuonių Niurnberge didžiuoju foliantu, du tomai įrišti kartu. Tai antroji šio veikalo laida28. Albumą sudaro 90 nuostabių ranka spalvintų graviūrų, akvarele pieštas antro tomo frontispisas ir autoriaus portretas pirmame tome (Johanno Adamo Schweickarto vario raižinys). Tai monumentalus, nepaprastai vertingas ir retas leidinys. Ypač svarbu, kad Nacionalinėje bibliotekoje saugomas visas egzemplioriaus komplektas ir su autoriaus portretu. Į mūsų biblioteką šis albumas pateko iš grafų Huten-Čapskių knygų rinkinių Beržėnų dvare.