Rimantas Šalna: „Likimas suvedė mane ir Jį...“ Kalbėjosi Nijolė Sisaitė

RIMANTAS ŠALNA:

„Likimas suvedė mane ir Jį...“

Rimantas Šalna. 2019 m., Vilniaus apskrities viešosios bibliotekos Adomo Mickevičiaus skaitykla. Nuotraukos iš R. Šalnos asmeninio albumo

Istorikas Rimantas Šalna tris dešimtmečius (1990–2020 m.) sėkmingai vadovavo Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejui. Jo iniciatyva ir pastangomis buvo sutvarkytos apleistos muziejaus patalpos, įrengtos naujos ekspozicijos, atidaryta Filomatų salė ir gotikinis rūsys, įsteigtas Poezijos mylėtojų klubas, nuo 2009 m. atgaivinti tarpukariu Vilniuje vykę Literatūriniai trečiadieniai (Środy Literackie). R. Šalna yra keleto knygų ir daugelio straipsnių apie Adomą Mickevičių, įvairiuose renginiuose skaitytų paskaitų ir pranešimų autorius, išleidęs ir kelis savo poezijos rinkinius. Už kultūrinę veiklą jis yra pelnęs ne vieną Lietuvos ir Lenkijos Respublikos apdovanojimą. Paprašėme R. Šalną, daug metų skyrusį didžiojo lenkų ir lietuvių poeto gyvenimui, jo kūrybai ir jo kūrinių sklaidai, papasakoti apie veiklą mickevičianos srityje.

Nors informacijos apie Vilniuje veikiantį Adomo Mickevičiaus muziejų netrūksta, gal galėtumėte trumpai priminti muziejaus istoriją.

Sunku būtų pasakyti, kada Vilniaus Bernardinų skersgatvio 11-ajame name, kur A. Mickevičius gyveno nuo 1822 m. Velykų iki birželio pabaigos, buvo įsteigtas muziejus. Ankstyviausias mus pasiekęs muziejaus egzistavimo faktas yra 1889 m. lenkų rašytojo Władysławo Belzos (1847–1913) Lvove išėjusio leidinio „Album pamiątkowe Adama Mickiewicza“ 17-oji iliustracija – kambarys su atminimo lenta „Tu pisana Gražyna 1822 r.“ („Čia rašyta „Gražina“, 1822 m.). 1911 m. tą Bernardinų skersgatvio namą įsigijo Sankt Peterburge ėjusio leidinio „Kwartalnik Litewski“ redaktorius ir leidėjas, publicistas Janas Konradas Obstas (1876–1954). Jis atsivežė daug muziejinių vertybių, grafikos darbų, porceliano. Jo noras buvo įsteigti muziejų, kuriame būtų sukaupti visi daiktai ir graviūros, A. Mickevičiaus aprašyti pirmoje „Pono Tado“ knygoje. Deja, man nepavyko aptikti nė vienos šio muziejaus ekspozicijos nuotraukos. Nežinoma, kiek laiko J. Obsto muziejus egzistavo. O 1911-ieji dabar laikomi oficialia muziejaus įsteigimo data.

Tarpukario metų Lietuvos spaudoje („Lietuva“, 1927-07-27, p. 1) aptikau žinutę, kad Vilniuje, Aušros Vartų gatvės Nr. 9, „dabartiniuose gudų gimnazijos rūmuose, kur prieš 100 metų buvo kalinamas A. Mickevičius“, norėta steigti poeto muziejų. 1927 m. Vilniuje viešėjęs poeto anūkas dr. Ludwikas Goreckis (1863–1936) steigiamam muziejui atvežė krėslą, kuris Paryžiuje buvo A. Mickevičiaus nuosavybė. Būtų keista muziejų steigti Bazilijonų vienuolyne, jeigu toks jau veikė Bernardinų skersgatvyje. Taigi gal minėtas J. Obsto muziejus turėjo privataus muziejaus statusą? Juo labiau kad šiame pastate tikriausiai buvo eksponuojami ir 1907 m. įsikūrusios (veikė iki 1939 m.) lenkų Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) rinkiniai. Istorijos ir kultūros tyrinėtojo Michało Eustachy Brensztejno (1874–1938) duomenimis, draugijos muziejaus A. Mickevičiaus skyriuje buvo apie 400 saugomų objektų; vien poeto atvaizdų – apie 100.

Apie muziejų Bernardinų skersgatvyje XX a. pradžios lietuviškoje spaudoje niekur neužsimenama. 1938 m. J. Obstas dėl pablogėjusios sveikatos namą Bernardinų skersgatvyje su savo muziejumi oficialiai

padovanojo Vilniaus universitetui. Dalį eksponatų perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, kitus – Vrublevskių bibliotekai. Vertingiausius baldus ir porcelianą išsivežė į įsigytą dvarelį Kirtimų kaime Vilniaus krašte. 1954 m. visų pamirštas mirė ir buvo slapta palaidotas šio kaimo kapinaitėse.

Dabartinis A. Mickevičiaus muziejus atidarytas 1955 m. lapkričio 27 dieną, minint 100-ąsias poeto mirties metines. Pagrindiniai muziejaus iniciatoriai buvo Vilniaus universiteto profesoriai Levas Vladimirovas, Česlovas Kudaba, rektorius Jonas Bučas. Muziejus priklausė tai Vilniaus universiteto mokslinei bibliotekai, tai Mokslo muziejui, kuris buvo įsikūręs Šv. Jonų bažnyčioje. 1990 m. po ilgų svarstymų iš Mokslo muziejaus pavaldumo jis buvo grąžintas Vilniaus universiteto bibliotekai.

Viename savo eilėraštyje rašėte: „Likimas suvedė mane ir Jį, / po Jo mirties praėjus daugel metų. / Dabar kasdien aš sėdžiu ten, / kur Jis sėdėjo, / mažam kukliam butely, / senajam Vilniuj, / pasaulyje labiausiai / pamiltam Adomo.“ Kas jus atvedė ir tiek metų laikė Adomo Mickevičiaus muziejuje? Kokius

reikšmingesnius darbus čia pavyko nuveikti? 1990-ųjų pavasarį, vos įsidarbinęs Mokslo muziejaus sektoriaus vedėju, tapau Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vedėju. Prieš tai dirbau Švietimo ministerijoje vyriausiuoju inspektoriumi. Mano mąstymas buvo labai paprastas: padirbėti kurį laiką muziejuje, kol susirasiu patinkamą darbą. O tas padirbėjimas „laikinai“ užtruko daugiau negu 30 metų...

Pirmas įspūdis, pamačius A. Mickevičiaus memorialinį butą, buvo klaikus: kiemas tikriausiai pats nešvariausias Bernardinų skersgatvyje (tuo metu vadintas Pilies skersgatviu), balkonas su išpuvusiais laiptais. Kieme stovėjo greitomis sumūryta krosnis šašlykams kepti. Kampe prie įėjimo į kiemą džiūvo drabužiai. Ne ką geresnis vaizdas buvo ir muziejaus viduje. A. Mickevičiaus memorialinį butą sudarė trys kambariai ir tualetas, kurį tiksliau buvo galima pavadinti „smarvės kampeliu“, labai pamėgtu pelių ir žiurkių... Pirmo kambarėlio grindys buvo išklotos plonomis siauromis lentomis, kurios visai neatitiko XIX a. pradžios muziejaus grindų matmenų. Apipuvusios lentos neretai ir įlūždavo, per jas pernelyg energingai žingsniuojant kokiam nors turistui. Pasitaikydavo ir lengvai sužeistų. 1966 m. dėl prastos būklės muziejus net buvo uždarytas. Nutinkavus kambarių sienas, iš pradžių dažai, o paskui ir tinkas po pusmečio pradėdavo trūkinėti ir trupėti ant grindų. Vienintelė išeitis buvo daryti kapitalinį remontą ir sieną dengti specialiu tinku, kuris būtų atsparus druskai ir drėgmei.

Kodėl aš tiek kalbu apie patalpas, o ne apie muziejaus ekspoziciją? Bet argi buvo galima tokiose patalpose laikyti vertingiausius eksponatus: dokumentų originalus, faksimiles, kopijas? Kilo drąsi mintis pakovoti už poetą, tiek daug davusį Lietuvai. Nusprendžiau, kad reikia ieškoti mecenatų. Lenkijoje ir Lietuvoje. Pirmuosius pinigus į Vilniaus universiteto buhalteriją atsiuntė mano buvęs klasės draugas Stasys Matuzevičius, bendrovės „Mandeja“ direktorius. Tai mane labai padrąsino. Apie 1994-uosius išvykau į Adomo Mickevičiaus literatūros muziejų Varšuvoje. Tuomečiai muziejaus vadovai – direktorius Januszas Odrowążas-Pieniążekas (1931–2015) ir direktoriaus pavaduotoja Elżbieta Banko-Sitek – mane labai nuoširdžiai priėmė, suteikė daug patarimų, metodinės pagalbos. Be to, ponia Elżbieta supažindino su teisininku ir diplomatu Waldemaru Lipka-Chudziku, kuris ruošėsi Vilniuje dirbti Lenkijos Respublikos generaliniu konsulu (ėjo pareigas 1996–1998 m.). Ponas Waldemaras pažadėjo pasirūpinti A. Mickevičiaus muziejaus mecenavimo veikla. Ir savo pažadą ištesėjo.

Ilgainiui muziejaus patalpos nuo 37 kv. metrų išsiplėtė iki 144,20 kv. metrų. Restauruotame gotikiniame rūsyje imti rengti poezijos renginiai, atskiroje patalpoje įkurta ekspozicija „Moterys Mickevičiaus gyvenime“. Naujoje pirmo aukšto patalpoje atidaryta Filomatų salė, įrengtas kambarėlis darbuotojams. Taip iš apipešioto ančiuko muziejus virto gulbe.

Atsigręžiant į praeitį, norisi padėkoti muziejaus mecenatams. Pirmiausia W. Lipkai-Chudzikui, pradėjusiam ieškoti rėmėjų. Muziejaus gerbėjai lenkia galvą prieš garsųjį lenkų tenorą Wiesławą Ochmaną, Lenkijos konsulate Niujorke surengusį lenkų dailininkų aukcionus, per kuriuos buvo surinkta lėšų A. Mickevičiaus muziejui paremti. Su dideliu dėkingumu vilniečiai prisimena buvusios Lenkijos ambasadorės (ėjo pareigas

Poeto muziejaus kiemelis Vilniaus Senamiestyje, Bernardinų skersgatvyje.

1996–2001 m.) Eufemios Teichmann ir jos vyro Jerzy Teichmanno indėlį į muziejaus bei jo kiemelio atnaujinimo darbus. Šviesaus atminimo Lenkijos senatorius Witoldas Gładkowskis, Svidvino seniūnas Jarosławas Majka ir Ryszardas Piątekas nemažai prisidėjo, kad Filomatų salei būtų parūpinti originalūs XIX a. baldai, o dailininkas Ryszardas Mickiewiczius nutapė dailininko Valentino Vankavičiaus paveikslo „Adomas Mickevičius ant Ajudaho uolos“ kopiją ir poeto mūzos Marijos Vereščakaitės portretą. Visi paminėtieji žmonės ne tik padėjo pakeisti muziejaus veidą, bet ir tapo mano gerais draugais. Prie muziejaus atgaivinimo darbų prisidėjo ir nemažai vilniečių, tarp jų – šviesaus atminimo publicistas, rašytojas Ježis Survila (1941–2009) ir jo žmona žurnalistė Halina Jotkialo (1940–2015). Jurgis – taip jį vadinau – pirmasis pasiūlė muziejuje rengti poezijos konkursus. Šie mano bičiuliai ir daugelis kitų vilniečių daug padarė, kad A. Mickevičiaus muziejus prisikeltų naujam gyvenimui.

Gal galite paminėti vieną kitą Adomo Mickevičiaus rankraštį, saugomą Vilniaus universiteto bibliotekoje, ir vertingiausius muziejaus eksponatus?

Apie Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomus A. Mickevičiaus rankraščius 1966–1967 m. yra rašęs bibliotekininkas, buvęs šio skyriaus vedėjas Vytautas Bogušis (1931–2007), todėl nenoriu kartotis.

Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugoma dalis Filomatų archyvo, tarp jų daug laiškų, kuriuos A. Mickevičiui parašė jo bičiuliai. Bibliotekos Rankraščių skyrius suteikė muziejui šių laiškų kopijas. Tarp muziejaus turimų dokumentų yra A. Mickevičiaus 1819 m. prašymas, skirtas Imperatoriškojo Vilniaus universiteto literatūros ir laisvųjų menų dekanui, suteikti atostogas dėl pablogėjusios sveikatos. Tuo pačiu tikslu rašyti 1823 m. prašymas universiteto vadovybei ir 1824 m. – rektoriui. Muziejuje eksponuojamos ir kai kurių A. Mickevičiaus studijų žurnalų pažymių kopijos. Ne taip seniai iš privačios kolekcijos pavyko nupirkti Kauno apskrities mokyklos 1823 m. baigimo atestatą su A. Mickevičiaus parašu.

Vertingiausi muziejaus eksponatai – A. Mickevičiaus Kaune naudotas stalelis ir kėdė, poeto anūko L. Goreckio 1927 m. dovanotas Paryžiaus laikų krėslas. Viena iš mano minčių buvo A. Mickevičiaus muziejuje sukaupti garsiausių poeto paminklų mini skulptūrų kopijas. Taigi dabar jame galima pasigrožėti Cypriano Godebskio sukurto paminklo, pastatyto Varšuvoje 1898 m., sumažinta kopija. Viena skulptūrėlė yra Gedimino Jokūbonio darbas. Dvi sukūrė jo anūkas skulptorius J. G. Žukauskas. Vieną iš plastilino – savo sukurtos A. Mickevičiaus skulptūros Šalčininkuose eskizą – padovanojo skulptorius prof. Bronius Vyšniauskas. Kambaryje, kuriame gyveno A. Mickevičius ir rašė poemą „Gražina“, virš staliuko puikuojasi grafiko Broniaus Leonavičiaus 2003 m. sukurtas ofortas „Gražina“.

Ar kada skaičiavote, kiek knygų ir straipsnių apie Adomą Mickevičių esate parašęs? Kaip susipynė jūsų ir Lietuvos lenkų poeto, vertėjo, žurnalisto Voicecho Piotrovičiaus, su kuriuo esate išleidę kelias knygas apie A. Mickevičių, keliai?

Vienas pirmųjų mano straipsnių – „Adomo Mickevičiaus muziejaus Varšuvoje darbuotojai tapo poeto šeimos nariais“ – pasirodė daugiau kaip prieš 20 metų (Lietuvos aidas, 1998, liep. 22; Darbininkas, 1998, spal. 23). Gana greitai straipsnyje minimo muziejaus vadovai ir darbuotojai tapo ne tik mano mokytojais, bet ir draugais.

Taip prasidėjo gyvenimas su A. Mickevičiumi greta. Gyvenimas, pilnas pranešimų skaitymo, straipsnių ir knygų rašymo, dalyvavimo Lietuvos ir Lenkijos televizijų laidose. Esu 7 knygų autorius, 4 knygų bendraautoris su V. Piotrovičiumi. Su juo susipažinau prieš kokius dvidešimt metų. Labai džiaugiuosi, turėdamas tokį nuostabų bendramintį. Beje, Voicechas su manimi kalba lietuviškai, o aš su juo – lenkiškai. Taip darome iš pagarbos vienas kitam.

Lenkijoje esu skaitęs ne mažiau kaip 50 pranešimų: Varšuvos karalių pilyje, Vroclavo karalių rūmuose, be abejo, Varšuvos A. Mickevičiaus literatūros muziejuje ir kitur.

Daugiausia rašiau apie poeto ryšius su Vilniumi – išleisti, regis, penki įvairios apimties leidiniai. Knygų tekstai beveik visuomet pateikiami lygiagrečiai lietuvių ir lenkų kalbomis. Tekstų vertėjas į lenkų kalbą dažniausiai – V. Piotrovičius. Vienos knygos tekstą yra išvertusi mano buvusi bendradarbė iš muziejaus Alicija Dzisevič, taip pat Stanislava Uscinovič, Irena Fedorovič. Visose knygose pateikiami naudotos literatūros sąrašai. Leidiniai gausiai iliustruoti, taip pat ir muziejaus eksponatų nuotraukomis. Yra knygų tik lenkų kalba: „Żony dwóch znanych romantyków“, „Żony wielkich romantyków“. Jeigu atsiras finansinių galimybių, jau esu parengęs išleisti pastarosios knygos papildytą leidimą.

Kas iš A. Mickevičiaus kūrybos jums labiausiai patinka? Ar dažnai skaitote poeto kūrinius arba knygas apie jį?

Nuo vaikystės mūsų šeimoje vaikams buvo skiepijama meilė tėvynei, žavėjomės romantiniais herojais, todėl A. Mickevičius kūryba gyveno su mumis. Kitaip ir būti negalėjo: mama – istorijos mokytoja, teta – bibliotekininkė, senelė – didžiausia knygų mėgėja. Beje, mūsų giminėje iš mamos pusės yra ir lenkiškų atšakų. Gyvenome Liepkalnyje, labai mažoje, bet jaukioje literatūrinėje erdvėje: iš vieno kambario, sustatę spintas, padarėme tris. Tik dvi spintos buvo skirtos drabužiams, o likusios – knygoms. Vakarais senelė, mama ar teta iš eilės skaitydavo kokią nors knygą. Senelis, pavargęs po darbo, greitai užmigdavo ir smagiai knarkdavo, o mes su pusbroliu tyliai prunkšdavome į saują. Mums patikdavo literatūriniai vakarai su tokiu senelio „akompanavimu“. Tarp skaitomų kūrinių buvo ir A. Mickevičiaus „Gražina“ bei „Ponas Tadas“.

Kadangi senelė namuose daugiausia rūpinosi moraliniu šeimos klimatu, ne vieną kartą girdėjau, kaip ji mokė savo dukras, kad A. Mickevičius neteisingai elgėsi su Marile, Karolina ir savo žmona Celina. Nutariau šį klausimą išsiaiškinti su didžiausiu autoritetu – savo pusbroliu Jura. Jis patarė paklausti mokytojos. Tada paklausiau senelio, o šis pasakė: „Prisiskaitė Jastruno, tai dabar neduoda ramybės nei naktį, nei dieną.“ Taip aš pirmiausia susidomėjau Mickevičiumi ne kaip poetu, bet norėjau sužinoti, ar jis buvo „blogietis“ ar „gerietis“, ar jis tikrai galėjo skriausti moteris.

Kuris A. Mickevičiaus kūrinys man labiausiai patinka? Kaip ir dauguma lietuvių, atsakyčiau – „Ponas Tadas“. Man labai patinka skaityti su Lietuvos istorija susijusius kūrinius, pradedant patriotine apysakaite „Živilė“, kurią poetas parašė 1819 metais. (Simonas Daukantas pirmasis ėmėsi A. Mickevičiaus kūrybos vertimo į lietuvių kalbą ir 1822 m. išvertė šį kūrinį.) Patinka „Gražina“, „Konradas Valenrodas“. Kaip gali nepatikti eilės, skirtos Marilei, sonetai. Visi A. Mickevičiaus kūriniai – kaip perlai viename vėrinyje, kurio vertė neįkainojama.

O pirmoji mano pažinta knyga apie A. Mickevičių buvo Mieczysławo Jastruno„Adomas Mickevičius“, 1965 m. išleista lietuviškai. Ji man ypač brangi, kadangi yra iš mamos asmeninės bibliotekos. Į lietuvių kalbą išversta literatūrologo Jaceko Łukasiewicziaus knyga„Mickevičius“ (1999) taip pat populiari tarp skaitytojų. Be daugybės lenkų rašytojų knygų, palikusių didžiulį įspūdį, norėčiau pažymėti Zbigniewo Sudolskio „Mickiewicz“ ir į lenkų kalbą išverstą amerikiečių literatūrologo Romano Koropeckyjaus knygą„Adam Miczkiewicz. Życie romantyka“ (2014). Labai norėtųsi, kad šios knygos būtų išleistos ir lietuviškai.

Dirbote muziejuje neskaičiuodamas valandų. Kartą pajuokavote, kad įvairių apdovanojimų už savo darbą ir visuomeninę veiklą turite ne mažiau nei jūsų aktyviai šachmatais žaidžiantis anūkas Aleksandras Šalna...

Daug apdovanojimų esu gavęs iš Lenkijos. 1999 m. tuometinis Lenkijos Respublikos prezidentas Aleksandras Kwaśniewskis įteikė Aukso Kryžiaus medalį už organizacinę veiklą didinant muziejaus patalpas ir plėtojant jo veiklą. 2002 m. už įvairiapusę veiklą mickevičianos srityje buvau apdovanotas Lenkijos Respublikos Senato medaliu. 2016 m. už nuopelnus puoselėjant abiejų tautų bendradarbiavimą kultūros srityje buvau pagerbtas ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Kavalieriaus kryžiumi ir kt.

Ypač man brangūs yra gimtosios šalies apdovanojimai. 2004 m. tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas įteikė Padėkos raštą už aktyvų lietuvių ir lenkų ryšių stiprinimą. 2011 m., minint muziejaus 100 metų jubiliejų, iš tuomečio kultūros ministro Arūno Gelūno rankų gavau Padėkos raštą už svarų indėlį skleidžiant poeto Adomo Mickevičiaus kūrybą, skatinant Lietuvos ir Lenkijos tautų tarpusavio bendradarbiavimą. 2013 m. gavau medalį „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, o 2018 m. buvau pagerbtas Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.

R. Šalna Adomo Mickevičiaus literatūros muziejaus Rankraščių skyriuje. 1994 m., Varšuva

Džiugu, kad ir išėjęs iš muziejaus neužmirštate mickevičianos. Nemažo atgarsio ir gerų atsiliepimų sulaukė jūsų ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojo, istoriko Lino Janulevičiaus šių metų pavasarį parengtas trijų dalių vaizdo įrašų ciklas „Pašnekesiai apie Adomą Mickevičių“, kuriame judu gvildenate poeto ryšius su to meto epocha, kalbate apie jo bičiulius, amžininkus.