Kultūrinės edukacijos– inovacijų varomoji jėga

Šalies bibliotekos vis aktyviau įsitraukia į Lietuvos vaikų ir jaunimo neformalųjį švietimą, siūlydamos ir kultūrinių edukacijų užsiėmimus, ir kultūros paso veiklas. Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos iniciatyva asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ 2021 m. atliko tyrimą „Kultūrinės edukacijos veiklų poveikio vertinimas“, kuriuo siekta apžvelgti ir įvertinti Lietuvoje vykdomų kultūrinės edukacijos ir kūrybiškumo ugdymo veiklų moksleiviams ir jaunimui (iki 29 m.) apimtis, formas ir priemones. „Tarp knygų“ redakcija pateikia apibendrintas bibliotekininkams aktualias tyrimo išvadas.

Šiame tyrime vartojama sąvoka „kultūrinė edukacija“ apima dvi sritis: „(1) įvairias kultūrinio ir meninio švietimo formas, kurios, visų pirma, yra orientuotos į kultūrinių ir meninių kompetencijų ugdymą, ir taip pat (2) įvairių kultūros ir meno formų, sričių, veiklų panaudojimą ugdyme, pirmiausia, siekiant apibrėžtų ugdymo tikslų, nebūtinai tiesiogiai susijusių su meninių ir kultūrinių kompetencijų ugdymu (ugdymo kultūra)“.

Tyrime teigiama, jog Europos Sąjungos Tarybos 2019 m. išvadose dėl jaunųjų kūrybiškų kartų1 „akcentuojama, kad meninių ir kūrybinių įgūdžių, taip pat talento ugdymas yra inovacijų, įskaitant socialines inovacijas, varomoji jėga, siekiant pažangaus, tvaraus ir tolydaus augimo“. Taigi, ugdyti jaunosios kartos kūrybinius įgūdžius – tai užtikrinti inovatyvią ateitį. 2020 m. Lietuvoje atlikto tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“2 duomenimis, 45 proc. Lietuvos gyventojų yra dalyvavę kultūrinėse veiklose (lankėsi renginiuose, parodose, muziejuose, kultūros paveldo objektuose, archyve, bibliotekoje, kine, skaitė knygas). Jose aktyviausiai dalyvauja 15–29 metų jaunimas: mokyklinio amžiaus (15–19 m.) – 75 proc., vyresnieji (20–29 m.) – 56 proc. Mažiausiai aktyvūs 50–59 metų ir 70 metų bei vyresnio amžiaus žmonės.

Kultūrinės edukacijos padeda padidinti mokinių motyvaciją, prisideda prie aukštesnių jų pasiekimų ir pozityvesnės mokymosi aplinkos kūrimo. Todėl

1 Europos Tarybos išvados dėl jaunųjų kūrybiškų kartų (2019/C 189/06).

Prieiga per internetą: https://op.europa.eu/en/publication-detail/-/ publication/0ff40a97-876c-11e9-9f05-01aa75ed71a1/language-lt/ format-HTML/source-117074530. 2 Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis, 2020. Prieiga per internetą: www.kulturostyrimai.lt/wp-content/ uploads/2021/01/Gyventoju-dalyvavimas-kulturoje-ir-pasitenkinimaskulturos-paslaugomis-2020-Ataskaitos-santrauka.pdf. strategijoje „Lietuva 2030“ atkreipiamas dėmesys ir į neformaliojo švietimo, susijusio su kultūrine edukacija, svarbą, numatomas poreikis į ugdymą įtraukti įvairių kultūros sričių profesionalus. Valstybinėje švietimo strategijoje3 atkreipiamas dėmesys, kad į „neformalųjį švietimą yra menkai įtraukiami arba neįsitraukia muziejai, bibliotekos, kitos kultūros, meno įstaigos ir kiti potencialūs neformaliojo švietimo teikėjai, pernelyg menkas dėmesys kreipiamas į esamų ir potencialių neformaliojo švietimo teikėjų pedagoginę kvalifikaciją“4. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad ši strategija rengta prieš aštuonerius metus – 2013-aisiais, – taigi kultūros (tarp jų ir bibliotekų), meno įstaigų įsitraukimas gali ir nebebūti toks nepatenkinamas, ypač pradėjus vykdyti Kultūros paso programas. Aptariamame tyrime teigiama, kad 2020 m. kultūros paso veiklomis pasinaudojo net 96 proc. bendrojo ugdymo mokyklų.

Didelė dalis Kultūros ministerijai pavaldžių institucijų savo metinės veiklos planuose nurodo ir kultūrinę edukaciją, daugiau nei du trečdaliai ją nurodo kaip prioritetinę kryptį. Šiuo metu, teikiant kultūrinės edukacijos paslaugas, aktyviausi yra muziejai. Iš bibliotekų tyrime išskiriama tik Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019 m. siūliusi 11 edukacinių temų. Tačiau ji atsilieka nuo muziejų, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus siūlė net 237 edukacines temas, Valdovų rūmai – 77, Lietuvos nacionalinis muziejus – 66. Kitos bibliotekos tyrime neminimos.

3 Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. XII-745 „Dėl valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos patvirtinimo“, 18.1 papunktis. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/ lt/TAD/TAIS.463390. 4 Ten pat, 18.2 papunktis.

UŽSIENIO PATIRTYS LIETUVAI

Tyrėjai, siekdami atspindėti formaliojo ugdymo sistemų skirtumus bei kultūrinės edukacijos priemonių įvairovę, išanalizavo penkių šalių: Airijos, Prancūzijos, Norvegijos, Latvijos ir Nyderlandų – gerąsias patirtis. Kai kurias jų galima pritaikyti ir Lietuvai.

Airijoje pasiteisino nevyriausybinių organizacijų ir valstybės bendradarbiavimas. Įgyvendindamos sėkmingas iniciatyvas, nevyriausybinės organizacijos ilgainiui sulaukė valstybės dėmesio ir finansavimo, kuris padeda užtikrinti veiklų tęstinumą. Tiesa, valstybės finansavimas nėra pakankamas, bet jis tampa puikia paskata ieškoti, kaip pritraukti privačių lėšų, ir užtikrina iniciatyvų nepriklausomybę nuo valdžios. Lietuvai galėtų būti tinkamas ir kitas Airijos sėkmės pavyzdys: valstybės finansuojami menininkai galėtų įsipareigoti kasmet bent dvi valandas skirti švietimo iniciatyvoms, o meno institucijos – imtis edukacinės savo srities veiklos.

Iš prancūzų galima perimti sprendimą, kad moksleiviams būtų rekomenduojama kasmet dalyvauti bent kelių skirtingų kultūros sričių iniciatyvose ir taip plėsti akiratį. Prancūzijos mokyklose vaikai nuo mažens mokomi meno istorijos ir oratorystės. Lietuvoje šie dalykai formaliai įtraukti į meno programas,

2020 m. dalyvavo*:2020 m. kultūrinėse veiklose dalyvavusių asmenų skaičius pagal „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis“ tyrimą tačiau dažniausiai nėra pakankamai aktualizuojami. Taip pat rekomenduotina sukurti kultūrinės informacijos sklaidos portalą, kurio tam tikra turinio dalis būtų skirta vaikų ir jaunimo kultūrai. Tokį portalą turi ir Norvegija. Tad, išanalizavus abu pavyzdžius, būtų galima sukurti Lietuvai tinkamiausią kultūros portalą, pritaikytą ir vaikams bei jaunimui. Lietuvoje kasmet renkamos Metų knygos, tačiau į šiuos rinkimus būtų galima labiau įtraukti vaikus ir jaunimą – pritaikyti Latvijoje pavykusią vaikų ir jaunų suaugusiųjų žiuri iniciatyvą, kai įvairiose kategorijose patys 75 % 56 % vaikai ir jaunimas renka geriausias knygas. Iš Latvijos dar būtų galima perimti bendrų (Iliustracijos iš tyrimo „Kultūrinės edukacijos veiklų poveikio vertinimas“ ataskaitos) kūrybinių iniciatyvų programos profesinėms mokykloms idėją ir į kultūrines edukacijas labiau įtraukti profesines mokyklas. Bendradarbiavimas tarp institucijų, tik šįkart bendrojo lavinimo mokyklų ir kultūros įstaigų, tyrime siūlomas ir remiantis Nyderlandų gerąja patirtimi. Tokias bendradarbiavimo programas galėtų finansuoti valstybė ir savivaldybės. Nyderlanduose tikslingai remiamos mažiau paplitusios kultūrinės edukacijos iniciatyvos, pavyzdžiui, breiko šokiai. Tikėtina, ir Lietuvos moksleiviai susidomėtų tokiomis netradicinėmis, „egzotiškomis“ veiklomis. Dar vienas gerosios Nyderlandų patirties pavyzdys – mokymai menininkams, norintiems įgyvendinti meninio ugdymo projektus mokyklose. Juose įgyjama reikalingų pedagoginių žinių, taip į mokyklas galbūt būtų pritraukiama daugiau profesionalių menininkų. KULTŪROS PASO VEIKLŲ PASIŪLA Vykdant Kultūros paso programą, visiems Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mokiniams kiekvienais kalendoriniais metais skiriama 15 eurų siekiant paskatinti juos ugdyti kultūros pažinimo įpročius ir didinti kultūrinę patirtį. Kultūros paso veiklos turi būti aukštos meninės ir kultūrinės vertės, kokybiškai supažindinti moksleivius su

25 %

20 %

15 % 14 % 9 %

700

600

500

400

300

200

100

0

416 576

93

14 86

30 52 714

242

149 425

36 56

šiuolaikiška kultūros raiška arba kultūros paveldu. Drauge jos turėtų būti aktualios moksleiviams, inovatyvios, interaktyvios, skatinti jų kūrybiškumą, ugdyti kritinį mąstymą, sąmoningumą. Kol kas kultūros paso veiklos teikiamos grupėms, bet planuojama vyresniems mokiniams leisti naudotis šia priemone ir individualiai. 2019 m. kultūros pasu pasinaudojo 96 proc. Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų, visoje šalyje suteikta 20 780 į Kultūros paso programą įtrauktų paslaugų. Anksčiau didelė dalis kultūros paso veiklų vykdyta mokyklose, kai atvyksta paslaugos teikėjai, tačiau nuo 2021 m., gyvenimą suvaržius COVID-19 pandemijai, paslaugos teikiamos ir nuotoliniu būdu. Tyrime „daroma prielaida, kad kultūros pasas per metus leidžia mokiniams pasirinkti vidutiniškai 3 veiklas, kurių bendra trukmė – 3 valandos“.

Daugiausia mokiniai galėjo rinktis iš kultūros paveldo ir etninės kultūros veiklų, mažiausios galimybės buvo rinktis cirko, fotografijos, kino ir šokių veiklas. Tyrime teigiama, kad būtų naudinga padidinti veiklų įvairovę, pasiūlant architektūros, dizaino, fotografijos ar kino programas, tačiau čia iškyla didesnių sąnaudų klausimas – tokioms veiklos rūšims reikia brangesnės technikos, įrangos, profesionalų komandos ir pan.

Tyrėjai, palyginę Norvegijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose vykdomas Kultūros paso programas, konstatuoja, kad nors šios priemonės įgyvendinimo formos skirtingos, rezultatų pasiekiama panašių. Pavyzdžiui, Norvegijoje lėšos skiriamos ne mokiniui, o regionui ir vietos valdžiai.

POVEIKIS ILGALAIKIS, BET ŽIŪRIMA KAIP Į TRUMPALAIKĮ

Tyrime buvo vertinamas Lietuvos kultūrinės edukacijos priemonių poveikis. Tai daryta remiantis jau parengtomis studijomis, prieinamomis ataskaitomis, grįžtamojo ryšio suvestinėmis ir atlikus pusiau struktūruotus interviu bei kultūros paso koordinatorių apklausą.

Lietuvių tyrime pateikiami JAV ir Jungtinės Karalystės mokslininkų gauti duomenys: „Jameso S. Catterallo, Susan A. Dumais ir Gillian Hampden-Thompson tyrimas rodo, kad žemo SEK [socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso – red.] mokiniai, aktyviai įsitraukę į kultūrinį ugdymą, turi penkis kartus didesnę tikimybę baigti mokyklą, lyginant su tais mokiniais, kurie į kultūrinio ugdymo veiklas neįsitraukė. Skirtis labai ryški ir lyginant mokinius, kurie planuoja baigti bakalauro studijas: kultūrinė edukacija padidina žemo SEK mokinių siekį siekti aukštojo mokslo diplomo nuo 42 iki 61 proc. Kiti tyrimai taip pat rodo, kad kultūrinė edukacija padidina tikimybę, kad mokinys įgis aukštojo mokslo diplomą.“

Įrodyta, kad Didžiosios Britanijos kūrybinių partnerysčių programa joje dalyvavusių moksleivių baigiamųjų egzaminų pažymius pagerina nuo 4,4 iki 7,5 proc. Geresnius pažymius turintys mokiniai renkasi studijuoti aukštosiose mokyklose, o tai garantuoja jiems aukštesnes pajamas. Apskaičiuota, kad šitaip į šią programą investuotas 1 svaras atneša 15,3 svaro grąžą. „Lietuvoje atlikti tyrimai taip pat rodo teigiamą kūrybinių intervencijų įtaką mokiniams: padidėjusi mokinių motyvacija, aukštesni pasiekimai ir pozityvesnės aplinkos mokymuisi“, – teigiama tyrime. 2011–2015 m. mūsų šalyje vykdyta Kūrybinių partnerysčių programa yra bene vienintelė sistemingai įgyvendinta kūrybingumo ugdymo programa Lietuvoje, joje transformacinės intervencijos bendrojo ugdymo mokyklose vykdytos pasitelkiant kūrėjus. Programoje dalyvavo daugiau nei 140 mokyklų, įgyvendinta per 200 unikalių kūrybiško mokymo projektų, prie kurių prisidėjo daugiau nei 200 kūrybos profesionalų. Pastebėta, kad po šios programos išaugo mokinių saugumo jausmas, lyderystė ir susidomėjimas mokymosi procesu, pagerėjo mokinių pažymiai ir lankomumas, sumažėjo patyčių, liūdesio ir nuobodulio. 47 proc. Kūrybinių partnerysčių programoje dalyvavusių mokytojų pakeitė mokymo būdą – ėmė dažniau taikyti inovatyvius metodus.

Metų pradžioje vykdyta kultūros paso koordinatorių apklausa parodė, kad šią paslaugą jie vertina labai

48,8 % 51,2 %

pozityviai. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad koordinatoriai pačiose edukacinėse veiklose nedalyvavo, tad mokinių nuomonė gali kiek skirtis. Kritinė mokinių atstovo pastaba – beveik neprašoma arba retai prašoma edukacijos dalyvių – moksleivių – vertinimo, o grįžtamasis ryšys galėtų būti naudingas edukacijos organizatoriams. Moksleivių atstovas teigė pastebėjęs, kad kai kurios edukacijos moksleiviams „yra tiesiog laiko praleidimo būdas, išėjimas iš pamokų“.

Apklaustų mokytojų teigimu, tam tikro tipo veiklos mokiniams gali parodyti, kad jų išankstinės nuostatos ar stereotipai yra neteisingi, pavyzdžiui, galerijos nėra tik vieta paveikslams laikyti. Apklausos dalyviai kultūros paso paslaugų pasiūloje pasigenda daugiau rimtesnio pobūdžio veiklų vyresnių klasių mokiniams, ypač mažesniuose miestuose.

Tyrime atkreipiamas dėmesys, kad kultūros paso veiklos nėra siejamos su ilgalaikiu edukaciniu poveikiu – jos labiau traktuojamos kaip trumpalaikės, papildančios formaliojo švietimo turinį.

REKOMENDACIJOS KULTŪROS IR MENO ĮSTAIGOMS BEI ORGANIZACIJOMS

Kuriant naujas kultūrinės edukacijos veiklas, atsižvelgti į skirtingus socialinių grupių poreikius.  Plėtoti kultūrinės edukacijos paslaugas toms tikslinėms grupėms, kurioms šiuo metu Lietuvoje teikiama pasiūla yra itin maža arba išvis jos nėra. Į kultūrinės edukacijos veiklų kūrimą įtraukti tikslinę grupę. Jei to padaryti neįmanoma, numatyti negalutinių edukacijos versijų testavimus su tiksline grupe. Į kultūrinės edukacijos veiklų kūrimą įtraukti mokytojus, kad siūloma kultūrinė edukacija būtų geriau suderinta su formaliuoju programų turiniu. Plėtoti ne vienkartines, bet tęstines veiklas. Nesant galimybės numatyti kelis užsiėmimus (pavyzdžiui, kultūros paso atvejais), parengti aktualią medžiagą, skirtą savarankiškam mokytojų ir mokinių pasiruošimui prieš atvykstant į kultūrinę edukaciją, taip pat lydimąją medžiagą, kurią mokytojas galėtų naudoti po kultūrinės edukacijos. Metiniame įstaigos biudžete numatyti lėšų kultūrinės edukacijos įgyvendinimui, rinkodarai, kokybės užtikrinimui bei kultūrinės edukacijos paslaugų plėtrai (taikoma didesnėms, daugiau edukacijų turinčioms įstaigoms). Numatyti už kultūrinę edukaciją atsakingą asmenį (taikoma didesnėms, daugiau edukacijų turinčioms įstaigoms). Per edukacijas rinkti grįžtamąjį ryšį ir, atsižvelgiant į jį, tobulinti teikiamas paslaugas.

BAIGIAMOSIOS TYRĖJŲ PASTABOS

• Lietuvoje yra įvairių kultūrinės edukacijos programų, bet jos per mažai derinamos tarpusavyje ir dažniau konkuruoja nei papildo viena kitą. • Valstybėje nėra aiškios iniciatyvų rėmimo strategijos, programos finansuojamos iš skirtingų fondų. • Lietuvoje labai mažai kultūrinės edukacijos veiklų, skirtų jaunimui, baigusiam mokyklą. • Bendrojo ugdymo mokyklose trūksta kompetencijų (ir išteklių) tikslingai ir strategiškai integruoti kultūrinę edukaciją. • Stinga didesnių kultūrinės edukacijos sąsajų su formaliuoju ugdymu. • Mokykloms stinga ilgalaikių profesinio augimo programų, susijusių su kultūrine edukacija. • Nors kultūros paso paslaugų prieinamumas ir pasiūla vertinami pozityviai, kokybė tebėra iššūkis. • Nėra vertinamas absoliučios daugumos veiklų ir projektų poveikis.

Tyrimą atliko asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ (Monika Petraitė, Arminas Varanauskas, Gintarė Zinkevičiūtė), ekspertines konsultacijas teikė Unė Kaunaitė.

Parengta pagal 2021 m. tyrimo „Kultūrinės edukacijos veiklų poveikio vertinimas“ ataskaitą

PANEVĖŽIO IR UTENOS APSKRIČIŲ VIEŠŲJŲ IR MOKYKLŲ BIBLIOTEKŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ SU VAIKAIS, KOMPETENCIJŲ VYSTYMAS

Šarūnė Leikienė

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka Brigita Stanikūnienė

Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultetas

Keičiantis visuomenei, keičiasi ir bibliotekos, jų vaidmuo. Pastaraisiais metais bibliotekos jau yra tapusios ir inovacijų, technologijų, rekreacijos, informacijos ir daugelio kitų veiklų vieta. Bibliotekoms išaugus į įvairialypes veiklas apimančią organizaciją, pakito ir bibliotekininko kompetencijai keliami reikalavimai. Šių dienų bibliotekininkas turi reaguoti į naujoves, prisitaikyti prie įvairių klientų poreikių, gebėti organizuoti edukacinius renginius, rengti projektinę veiklą ir joje dalyvauti. Toks bibliotekos darbuotojas nuolat vysto savo kompetenciją ir suvokia mokymosi bei lyderystės gebėjimų svarbą.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro Kultūros sektoriaus darbuotojų 2020–2022 metų kvalifikacijos tobulinimo programos analizė rodo, kad bibliotekininkai turi turėti ir tobulinti bendrąsias, specialiąsias ir profesines kompetencijas. Bendrosios dalies kompetencijos sietinos su kultūros darbuotojo, šiuo atveju bibliotekininko, motyvacija, nusiteikimu mokytis. Gebėjimo bendrauti kompetencija suprantama kaip žinios apie įvairias bendravimo formas (partnerystę, komandinį darbą ir kt.), bendrų tikslų formavimą, veiklos planavimą ir organizavimą, lyderystę; gebėjimo tobulėti kompetencija – tai žinios apie savęs pažinimo būdus, esminių savo savybių, ribų žinojimas, mokymosi galimybių ir skirtingų mokymosi būdų išmanymas bei pritaikymas sau (1). Todėl darbuotojo asmeninės nuostatos ir požiūris į kompetencijų vystymą labai svarbūs.

Kintantis bibliotekos vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje analizuojamas Kristinos Kulikauskienės (2019) publikacijose (2), viešųjų bibliotekų vaidmens pokyčius savo darbuose aptaria Petras Biveinis (2018) (3), Laura Juchnevič (2016) (4), Angelė Pečeliūnaitė (2018) (5) ir kt.

Šiame straipsnyje aptariamo tyrimo tikslas – išanalizuoti Panevėžio ir Utenos apskričių viešųjų ir mokyklų bibliotekų darbuotojų, dirbančių su vaikais, kompetencijų vystymą.

Taikyti darbo metodai: mokslinės literatūros analizė; anketinė apklausa; statistinė aprašomoji analizė.

KOMPETENCIJOS SAMPRATA

Kompetencijos sąvoka plačiai analizuojama užsienio ir lietuvių mokslinėje literatūroje. Autoriai pateikia formuluočių ir apibrėžčių, kuriose ji suvokia-

ma tapačiai arba skirtingai su tam tikromis išlygomis (Sue Otter (6), Palmiros Jucevičienės, Daivos Lepaitės (7), Kęstučio Pukelio (8), Vilmos Tubutienės, Simonos Morkūnaitės (9) darbuose).

Holistinė kompetencija (angl. holistic competence) – tai gebėjimas įvertinti naują situaciją, pasirinkti joje tinkamus veiklos metodus ir nuolat naudotis dalykinėmis ir profesinėmis žiniomis; šioje koncepcijoje akcentuojamas gebėjimas perkelti žinias ir įgūdžius į naujas situacijas ir tuo pat metu užtikrinti žmogaus įvairių lygmenų veiklą. Holistinė kompetencija – tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, nulemtas individo žinių, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių (7). Johno Bowdeno ir Ference’o Martono (1998) teigimu, kompetencijos holistinė idėja akcentuoja žmogaus savybes ir vertybes, požiūrį į save kaip į profesionalą, o tai padrąsina veikti neapibrėžtose situacijose (6). Tai – asmens gebėjimas pagrįstai (tinkamai ir kvalifikuotai, kokybiškai) ir patikimai (tiksliai ir greitai) atlikti tam tikrą profesinės veiklos dalį (operaciją ar užduotį) nenuspėjamoje darbinėje situacijoje (8).

Kompetencijos sąvoka yra artimesnė veiklos aplinkai. Ji vartojama tuomet, kai tenka pabrėžti žmogaus galias profesinėje veikloje (10). O visa tai apima asmens žinias, įgūdžius, gebėjimus, požiūrius, vertybes, pasireiškiančias sėkmingais žmogaus konkrečios srities, veiklos, darbo rezultatais (11). Tai – asmens žinių, mokėjimo ir elgsenos visuma, kuria jis remiasi atlikdamas tam tikrą užduotį (12).

Pateikti apibrėžimai leidžia daryti apibendrinimą, kad kompetenciją apibūdina šie aspektai: gebėjimas vertinti naują situaciją; tinkamo metodo pritaikymas esant konkrečiai situacijai; turimų žinių panaudojimas norint kokybiškai ir patikimai veikti nenuspėjamoje darbinėje situacijoje; individo kvalifikacijos, žinių, įgūdžių ir jo asmeninių savybių bei vertybių išraiška; motyvacija pasitelkiant patirtį ir siekiant efektyvaus veiklos atlikimo, sėkmingos darbo rezultatų išraiškos.

Šiame tyrime laikomasi mokslininkių P. Jucevičienės ir D. Lepaitės pasiūlytos kompetencijos apibrėžties, ją įvardijant kaip sėkmingą veiklos atlikimą lemiančius gebėjimus, kai remiamasi įgytų žinių, gebėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma (7). Ši kompetencijos samprata pagrindžia subjektyvumo aspektą. Kompetencijos suvokimas tampa unikalus ir individualiai suprantamas, nes ji priklauso ne tik nuo patvirtintų ir įgytų kvalifikacijų, bet ir nuo įgūdžių, praktinės, patirtinės veiklos, vidinės motyvacijos, vertybių, įsitikinimų.

KOMPETENCIJŲ PLĖTOJIMAS

Šiuolaikiniu požiūriu kompetencijos vystymas suprantamas ne tik kaip tobulėjimas formaliuoju ir neformaliuoju būdu, bet ir kaip mokymasis kasdienėje veikloje tiek savaiminiu, tiek savireguliaciniu režimu. Organizacijoje mokymąsi sudaro viešos diskusijos, organizacijos narių įsitraukimas priimant sprendimus, o tai išryškina kolektyvinės veiklos svarbą, individualų asmenų norą bei pasirengimą imtis naujų užduočių ir jas įgyvendinti, pritaikyti įvairiuose kontekstuose (9).

Kompetencijos vystymas neapsiriboja formaliu kvalifikacijos įgijimu ir įgytų žinių taikymu praktinėje veikloje. Organizaciniam mokymuisi įtakos turi tokie veiksniai kaip neformali sistema – individualus elgesys, organizacijos struktūra, kultūra, vadovavimo pobūdis, informacinės technologijos, formali aplinka (9). Remiantis šiomis įžvalgomis, galima daryti prielaidą, kad formalusis mokymasis ir įgyta kvalifikacija, taip pat neformalusis mokymasis yra tik dalis kompetencijos vystymo galimybių. Mokymasis tampa savaiminis – tai visos veiklos, kurios atliekamos tuo metu, kai individai nėra formalioje aplinkoje ir nedalyvauja mokytojas (13), kiekvieną dieną vykstantis sąmoningas ir (arba) nesąmoningas, atsitiktinis procesas, kurio metu besimokantysis įgyja kompetencijų. Savaiminis mokymasis, vykstantis tiek individualiai, tiek grupėse, yra silpniau susietas su formalia mokymosi aplinka. Šiame procese rečiau pasireiškia mokytojo ir mokinio santykiai, jis nebūtinai yra iš anksto apgalvotas, todėl jo gali nepripažinti net patys besimokantys individai (14).

Kompetencijų vystymas – labai plati sąvoka, todėl tikslinga ją struktūrizuoti ir apibūdinti šiais pagrindiniais aspektais: 1) formalaus išsilavinimo įgijimas (išsilavinimas, įgytas formaliojo ugdymo institucijose, pvz., profesinėje mokykloje, kolegijoje ar universitete); 2) neformalusis mokymas(is) (seminarai, kvalifikacijos kėlimo kursai, stažuotės ir pan.); 3) savaiminis būdas (patirtinis mokymasis, refleksija, savianalizė ir pan.).

Viešosios ir mokyklų bibliotekos aptarnauja įvairias socialines grupes. Jos nuolat plečia paslaugų ir produktų, veiklos spektrą bei kultūrinį-edukacinį prieinamumą visuomenei. Siekiant kokybės ir poreikių atitikties rodiklių, keičiasi ir bibliotekų darbuotojo portretas, tad labai svarbu išanalizuoti, kaip bibliotekininkai suvokia kompetenciją ir jos vystymą, kokie būdai mokytis jiems yra priimtini, kaip jie tobulina savo kompetenciją, ar identifikuoja tokį poreikį bei kokios pozicijos laikosi šiuo klausimu.

EMPIRINIO TYRIMO REZULTATAI

Siekiant atskleisti bibliotekininkų požiūrį į kompetencijų vystymą, buvo atliktas empirinis tyrimas pagal šiuos pagrindinius kriterijus: kompetencijos samprata; požiūris į tobulėjimą; mokymosi motyvacija; priimtiniausi mokymosi būdai ir formos; mokymąsi palaikanti organizacijos aplinka; pandemijos sukelti kompetencijos iššūkiai.

Tyrimo tikslui pasiekti parengta 19 klausimų anketa ir vykdyta elektroninė apklausa (Google Disk).

Anketa išsiųsta 116-kai Panevėžio regiono (Panevėžio ir Utenos apskričių) viešųjų ir mokyklų bibliotekų darbuotojų, atsakė 73 respondentai. Orientuotasi į su vaikais dirbančius bibliotekos darbuotojus. Vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų aptarnaujamų socialinių grupių, jie neturi kritinių „filtrų“ ir negali objektyviai, kritiškai įvertinti teikiamo turinio. Dėl šios priežasties labai svarbu bibliotekininkų požiūris į kompetencijų vystymą, jų atsakomybė ir sąmoningumas užtikrinant kokybišką kultūrinį turinį vaikams.

Kompetencijų vystymo samprata ir požiūris į tobulėjimą. Pradžioje respondentų teirautasi, kaip jie supranta kompetencijos vystymo sąvoką. Atsakymai rodo (žr. 1 pav.), kad dauguma bibliotekininkų kompetencijos vystymu nelaiko tik tam tikrų žinių įgijimo. Kompetencijų vystymas jiems – žinių, įgūdžių bei požiūrių įgijimas, besitęsiantis visą gyvenimą. Daugiau nei trečdalis (34,2 proc.) respondentų teigia, kad tai – mokymosi procesas, padedantis įveikti žinių, įgūdžių, gebėjimų trūkumą. Tačiau tik 8,2 proc. pažymėjo, kad kompetencijos vystymas yra tobulėjimas, grįstas savianalize ir vykstantis bet kurioje žmogaus veikloje. Todėl darytina prielaida, kad savirefleksija, diskusijos su kolegomis apie veiklos tobulinimo galimybes ar savo kasdienės veiklos svarstymas nėra dažnai praktikuojami tiriamoje bibliotekininkų imtyje.

Anketinės apklausos rezultatai atskleidžia, jog bibliotekininkai suvokia, kad kompetencijų vystymas nėra baigtinis, kad tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas, jie mano, kad žinios, įgytos mokykloje ir universitete, nepatenkina šiandienės darbo rinkos tikslų. Respondentai pritaria nuostatoms, kad žmogus privalo mokytis visą savo gyvenimą ir visose gyvenimo srityse. Nuolatinis mokymasis organizacijai ir jos darbuotojams yra itin svarbus, o bendravimas – puiki kompetencijos vystymo galimybė.

Mokymosi motyvacija. Bibliotekų darbuotojai mokosi, žinias gilina, kad galėtų kokybiškai dirbti prisitaikydami prie aplinkoje vykstančių pokyčių (86,3 proc.); spartus gyvenimo tempas verčia nuolat mokytis (74 proc.); mokydamiesi tobulėja, plečia akiratį ir gali geriau išreikšti save (58,9 proc.); mokosi, kad galėtų tinkamai ir kokybiškai atlikti paskirtas užduotis (57,5 proc.); mokosi, kad jaustųsi visaverčiai ir įgytų daugiau tikėjimo savo jėgomis (46,6 proc.).

Įdomu, kad bibliotekų darbuotojus mažai domina karjeros siekis. Jie nesimoko vien tam, kad įgytų pripažinimą ir kolegų pagarbą. Juos skatina vidinė motyvacija, t. y. noras gerai atlikti darbą ir tobulėti dėl savęs.

Priimtiniausi mokymosi būdai ir formos. Beveik visi apklaustieji (98,6 proc.) bibliotekų darbuotojai dalyvauja konferencijose, seminaruose ir pan.; bendradarbiauja ir diskutuoja su kitais žmonėmis, mokosi vieni iš kitų, dalinasi idėjomis ir žiniomis (74 proc.); mokosi su tam tikros srities dėstytoju ar lektoriumi (65,8 proc.); mokosi įvairaus formato nuotoliniuose mokymuose (65,8 proc.); mokosi savarankiškai, studijuoja įvairią literatūrą (57,5 proc.); konsultuojasi ar prašo kolegų pagalbos (54,8 proc.). Gauti duomenys atskleidžia, kad dominuoja neformalus kompetencijos vystymo būdas, o savaiminio tobulėjimo praktika gerokai nusileidžia: tik trečdalis respondentų pažymi, kad mokosi iš savo patirties (34,2 proc.); dar mažesnė dalis mokosi individualiai, savarankiškai (24,7 proc.).

Mokymąsi palaikanti organizacijos aplinka apibūdinama keturiais esminiais aspektais: 1) praktikuojamas mokymasis vieniems iš kitų; 2) mokymosi metu suteikiama kolegų pagalba; 3) palaikomos viešos diskusijos; 4) skatinama refleksija. Pozityvu tai, jog net 75,3 proc. respondentų yra įsitikinę, kad darbuotojai nuolat mokosi vieni iš kitų. Tik nedaugelis mano, kad kolegos nelinkę to daryti, kad įstaigoje nėra įprasta mokytis vieniems iš kitų (žr. 2 pav.).

Dauguma respondentų kolegų pagalbą sieja su kompetencijos tobulinimo dalykais ir teigia, kad visada prašo kolegų pagalbos, kai jaučia žinių ar įgūdžių trūkumą problemai išspręsti. Pagalbos prašymas vienu ar kitu klausimu suvokiamas kaip naujų žinių, įgūdžių įgijimas (63 proc.); pasitikėjimo kitu žmogumi ženklas (35,6 proc.). Nė vienas iš respondentų nepritarė nuostatai, kad „pagalbos prašymas – savo nekompetentingumo rodymas“ (žr. 3 pav.).

Viešos diskusijos, kaip kompetencijos vystymo galimybė, nėra taip palankiai vertinamos. Tik trečdalis bibliotekininkų teigia aktyviai bendradarbiaujantys ir bendraujantys (34,2 proc.); kiek daugiau nei trečdalis

34,2 %34,2 %

2,7 %2,7 %

8,2 %8,2 % 4,1 %4,1 % 50,7 %

Tai savianalize pagrįstas tobulėjimas, vyvykstan�s bekstan�s bet t kurkuriojeioje ž žmogausmogaus veveiklojeikloje Tai procesas, suteikian�s naują žinojimą Tai mokymosi procesas, padedan�s į įveveik�ik� žinių, įgūdžžinių, įgūdžių,ių, g gebėjimųebėjimų t trūkumąrūkumą

1 pav. Kompetencijos vystymo sampratos vertinimas

2,7 %2,7 %

9,6 %9,6 %

12,3 %12,3 %

75,3 %

Esu įsi�kinęs(-usi), kad darbuotojai nuolat mokosi vieni iš kitų Darbuotojai dirba kartu, bet nėra linkę moky�s vieni iš kitų Darbuotojai nenoriai įsitraukia į bendras veiklas (grupines užduo�s) Įstaigoje nėra įprasta moky�s vieniems iš kitų

63 %63 % 35,6 %

Tai savo n nekeko om mpepet tenen�n�ngugum mo o rorod dy ymamas s Tai pasi�kėjimo kitu ž žm mogogumumi i ž ženenk klalas s

Tai naujų žinių, įgūdžių įgijįgiji imasmas

Neturiu nuomonės

3 pav. Kolegų pagalbos samprata

jų pareiškia savo nuomonę, duoda patarimų (37 proc.) ir tik 26 proc. respondentų linkę diskutuoti su grupės nariais. Nors viešai diskutuoti bibliotekininkai nėra itin linkę, beveik pusė jų dažnai apmąsto, ar veiksmingi jų savame darbe taikomi būdai ir priemonės (45,2 proc.); tariasi su kolegomis (37 proc.).

Anketinėje apklausoje pateiktiems neigiamo prasminio atspalvio teiginiams pritarė maža dalis respondentų. Teiginys „galvoju tik apie ateitį ir neeikvoju laiko ir pastangų praeities analizei“ rodo, kad žmogus nėra linkęs reflektuoti, – šį teiginį pasirinko vos 2,7 proc. apklausos dalyvių. Panašus ir kito teiginio – „tik iškilusi problema, nesėkmė ar neaiškumas priverčia analizuoti veiklą“ – vertinimas leidžia daryti prielaidą, kad respondentai linkę į refleksiją net tuomet, kai veikla yra įprasta ar sėkminga (žr. 4 pav.).

Pandemijos sukelti kompetencijos iššūkiai. Aktualus pasaulinės COVID-19 pandemijos kontekstas paskatino poreikį išsiaiškinti, su kokių kompetencijų trūkumu susidūrė bibliotekininkai ir kaip jie sprendė šią problemą. Net 68,5 proc. respondentų pandemijos laikotarpiu susidūrė su kompetencijų organizuoti darbą nuotoliniu režimu trūkumu; gebėjimų taikyti el. įrankius nuotoliniam darbui trūkumu; komunikavimo gebėjimų virtualiojoje erdvėje poreikiu.

Panašus procentas apklaustųjų stengėsi reaguoti lanksčiai ir prisitaikyti prie pakitusios situacijos (64,4 proc.); dalyvavo įvairiuose mokymuose apie įprastinės darbo veiklos perkėlimą į nuotolinę ir sėkmingai tęsė savo veiklą (60,3 proc.); aktyviai stebėjo aplinką, ieškojo naujų būdų ir galimybių, kaip tęsti veiklą (52,1 proc.); dalį savo darbinės veiklos sėkmingai perkėlė į virtualiąją erdvę, dalis veiklos nunyko, tačiau atsirado alternatyvių veiklų virtualiu formatu (50,7 proc.). Bibliotekų darbuotojai aktyviai reaguoja į dabartinės pandemijos keliamus pokyčius, yra motyvuoti prisitaikyti ir tik nedaugelis sustabdė įprastą darbinę veiklą (2,7 proc.).

37 %37 % 45,2 %

2,7 % 2,7 %

15,1 %15,1 %

Dažnai mąstau, ar v veikeiks sminmingigi b bū ūd da ai i i ir r p priemriemo on nėsės, , k ku ur riuiuo os s t ta ai ik ka au u Tik iškilusi problema, n nesesėkėkm mė ė a ar r n neaeaišišk kumuma as s p privriverčiaerčia a an nalizalizu uo o� � veveikikląlą Galvoju �k apie atei� ir n neeeeikikvovojuju lalaikiko o b beiei p pa aststa an ngųgų p praraei�eei�es s a an na alizlizeiei Dažnai mąstau, tariuosi su k koleg go omismi

IŠVADOS

1. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad bibliotekos šiuolaikinėje visuomenėje tampa ne tik informacines, bet ir ekspertines, edukacines paslaugas teikiančia organizacija, tenkinančia įvairių socialinių grupių poreikius. Atitinkamai keičiasi ir bibliotekininko vaidmuo: jis, atlikdamas savo veiklą, turi nuolat mokytis, prisitaikyti prie sparčių aplinkos pokyčių. 2. Atliktas empirinis tyrimas atskleidžia bibliotekininkų teigiamas nuostatas į kompetencijų vystymą. Jie suvokia mokymosi ir lyderystės gebėjimų svarbą, tikslui siekti pasitelkia įvairius mokymosi būdus.

Stipri jų vidinės mokymosi motyvacijos raiška, prioritetą atiduodant ne karjeros tikslams ar pripažinimo siekiui, bet savęs tobulinimui. 3. Dirbantys su vaikais specialistai nėra linkę viešai diskutuoti, tačiau priima kolegų pagalbą, kai reikia žinių bei gebėjimų, individualiai reflektuoja, taip pat aktyviai įsitraukia į tobulėjimo veiklas, kai yra neišvengiama būtinybė (pandemijos laikotarpis).

LITERATŪRA

1. Kultūros sektoriaus darbuotojų 2020–2022 metų kvalifikacijos tobulinimo programa. 2020 [žiūrėta 2021-04-04]. Prieiga per internetą: https://eseimas.lrs.lt/portal/documentSearch/lt. 2. KULIKAUSKIENĖ, K. Socialiai įtraukios bibliotekos samprata besikeičiančioje visuomenėje. Socialiniai tyrimai / Social Research, 2019, 42 (1), p. 67–78. 3. BIVEINIS, P. Kultūros funkcijos ir jų realizavimas savivaldybių viešųjų bibliotekų veikloje. Šiandien aktualu, 2018, 58 (1), p. 58–106. 4. JUCHNEVIČ, L. Šiuolaikiniai bibliotekos konceptai tinklaveikos visuomenėje: kontekstas ir požiūriai. Informacijos mokslai, 2016, t. 74, p. 95–114. 5. PEČELIŪNAITĖ, A. Bibliotekų veiklos ir bendruomenės narių gyvenimo kokybės sąsajos: nepriklausomos Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų tyrimas. Kultūra ir visuomenė, 2018, 9 (2), p. 61–87. 6. OTTER, S. Competence or Competencies? Holism or Vocationalism in

Higher Education? The New Academic, 1992, vol. 1.3, p. 6–8. 7. JUCEVIČIENĖ, P.; LEPAITĖ, D. Kompetencijos sampratos erdvė. Socialiniai mokslai, 2000, Nr. 1, p. 44–50. 8. PUKELIS, K. Gebėjimas, kompetencija, mokymosi / studijų rezultatas, kvalifikacija ir kompetentingumas: teorinė dimensija. Aukštojo mokslo kokybė=The quality of higher education. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, Nr. 6. 9. TUBUTIENĖ, V.; MORKŪNAITĖ, S. Organizacinio mokymosi modeliai besimokančioje organizacijoje. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2008, Nr. 1, p. 200–211. 10. LAUŽACKAS, R.; STASIŪNAITIENĖ, E.; TERESEVIČIENĖ, M. Kompetencijų vertinimas neformaliajame ir savaiminiame mokymesi: monografija.

Kaunas: VDU, 2005. 11. JUCEVIČIENĖ, P.; BLAŽĖNAITĖ A. Žmogiškųjų išteklių valdymas intelektualioje organizacijoje. Kaunas: KTU leidykla „Technologija“, 2008. 12. VENGRIENĖ, B. Paslaugų vadyba. Vilnius, 2006. 13. GERBER, P. J.; MADAUS J. W.; PRICE L. A. Adults with Learning Disabilities in the Workforce: Lessons for Secondary Transition Programs. Learning

Disabilities Research & Practice, 2001, 23(3), p. 148–153. 14. ALANDORIENĖ, R. Vadovų savaiminio mokymosi įtaka įmonės veiklos rezultatams: daktarodisertacija. ISM vadybos ir ekonomikos universitetas,

Kaunas, 2009.