NAUJI LEIDINIAI
APIE DISLEKSIJĄ PAPRASTAI: VAIKAMS, MOKYTOJAMS, TĖVAMS IR... BIBLIOTEKININKAMS
Knygos „Apie disleksiją paprastai“ viršelis.
Daiva Kavaliauskienė
„Kai skaitau, dažnai pametu skaitomą vietą, suklystu ir nesuprantu perskaityto teksto. Kas šioje knygoje parašyta apie disleksiją, man viskas tinka.“ (Jonas, 9 m.) Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB), teikiančios paslaugas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, specialistai išvertė ir išleido Didžiosios Britanijos disleksijos programos „Nessy“ ekspertų parengtą knygą „Apie disleksiją paprastai“1. Leidinys prieinamas spausdintiniu, elektroniniu ir garsiniu formatais.
„Knyga – lyg komiksų, bet kartu ir informatyvi. Manau, kad ją perskaitys ne tik tėvai, bet ir vaikai, „turintys reikalų“ su disleksija, – vertino dviejų vaikų, turinčių disleksiją, mama Jolita. – Juozapui patiko paveikslėliai. O man širdyje paliko geriau, nes disleksija ne tik man vienai rūpi. Tai ir buvo didžiausias šios knygos įspūdis. O Juzei buvo svarbu, kad tokių vaikų yra daugiau.“
KAS TA DISLEKSIJA?
Tikėtina, kad disleksija atsirado kartu su raštu, bet tuomet niekas apie ją nežinojo. Tik 1887 m. vokiečių oftalmologas Rudolfas Berlinas, kalbėdamas apie berniuką, kurio intelektiniai ir fiziniai gebėjimai atitiko jo amžiaus vaikų išsivystymo lygį, tačiau skaityti ir rašyti jam sekėsi ypač sunkiai, paminėjo iš graikų kalbos kilusį terminą „disleksija“. Ilgą laiką buvo manoma, kad disleksiją turintys žmonės – ligoniai, su jais buvo atliekami įvairūs eksperimentai. Ir tik XX a. viduryje vaikai, turintys skaitymo ir rašymo sunkumų, sulaukė deramo dėmesio. Buvo pradėti psichologiniai ir edukaciniai tyrimai, plečiantys mokslininkų suvokimą apie vaiko raidą, tobulinamos raidos sąvokos. 1
14
Jones, Mike; Heming, Leah. Apie disleksiją paprastai / iš anglų k. vertė Jūratė Jolanta Žeimantienė. [Vilnius]: [Lietuvos aklųjų biblioteka], 2021. [96 p.]: iliustr.
Dabar jau aiškiai žinoma: žmogaus, turinčio disleksiją, smegenys kitaip apdoroja rašomą ir skaitomą informaciją. Tai mokymosi sunkumas, kurį galima palengvinti taikant tam tikrus ugdymo metodus ir mokymosi medžiagą pateikiant kitu formatu. Disleksija išlieka ir vyresniame amžiuje. Skaityti tekstą ir suvokti perskaitytą informaciją yra didžiulis darbas, todėl knygos disleksiją turintiems žmonėms retai kada tampa patrauklia laisvalaikio leidimo forma (nebent jos būtų įgarsintos). Lietuvoje pedagoginės psichologinės tarnybos vaikams, turintiems disleksiją, išduoda pažymą, kurioje nurodoma, kad vaikui būdingi specifiniai mokymosi (skaitymo, rašymo) sutrikimai ir rekomenduojami tam tikri ugdymo būdai. Oficialiuose mūsų šalies dokumentuose terminas „disleksija“ nevartojamas, ir tai yra viena iš spręstinų problemų.
IR PROBLEMA, IR DOVANA
Kaip nutinka, kad vaikai „neišauga“ šio sutrikimo? Juk pradžioje visiems būna sunku skaityti, rašyti, skaičiuoti. Bet mokydamiesi mokykloje galiausiai – vieni geriau, kiti blogiau – vis viena išmokstame. Į šiuos ir panašius klausimus gali atsakyti knyga „Apie disleksiją paprastai“, kuri visai neatsitiktinai atrodo lyg komiksų knyga. Jos autoriai žino, kad disleksiją turintys žmonės geriau suvokia vizualinę informaciją.
