ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ
SEKTI IR SUIMTI...
Baimindamiesi represijų, daug 1830–1831 m. sukilimo dalyvių pasitraukė į Vakarų Europą, kur bendraminčiai juos sutiko kaip laisvės kovotojus. To meto graviūroje: „Sukilėlių emigrantų sutikimas Belgijoje“. Iš kn. Barszczewska-Krupa, Alina. Szymon Konarski. [Warszawa], 1976
Teresa Mackevič Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė
Šiemet sukanka 190 metų, kai įvyko 1830–1831 m. sukilimas, kuriuo mėginta atkurti Lenkijos ir Lietuvos federaciją. Bet sukilimas nepavyko. Numalšinusi sukilimą, Rusijos imperijos valdžia ėmėsi įvairių represijų, aktyviai persekiojo jo organizatorius, dalyvius ar prijaučiančiuosius, kad valstybingumo idėja būtų užgniaužta amžiams. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomi rankraštiniai XIX a. dokumentai paliudija, kaip veikė caro valdžios represinė sistema. O kaip atrodo patys dokumentai, galima pamatyti bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skaitykloje iki lapkričio vidurio veikiančioje parodoje„Laisvės siekio vedami...“ Po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų (1772–1795 m.) Rusijos imperijos valdžios įvesti politinio bei visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lenkijoje ir Lietuvoje stiprino patriotines, absoliutizmui priešiškas nuotaikas. Žmonėms pasipiktinimą kėlė konstitucijos ribojimas, represijos, ketinimas panaudoti Lenkijos kariuomenę Prancūzijoje ir Belgijoje kilusioms revoliucijoms malšinti. 1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas (lenk. Powstanie listopadowe), kurio pagrindinis siekis – Lenkijos ir Lietuvos federacijos atkūrimas. Nepaisant caro režimo ryžtingų pastangų sustabdyti jam pavojingus įvykius, 1831 m. pavasarį sukilimas persimetė į Lietuvą ir pasklido beveik po visą šalį. Prasidėjus priešininkų susirėmimams Raseinių apskrityje, toliau mūšiai vyko įvairiose Lietuvos vietose. Didžiausias jų – ties Vilniumi. Lietuviams į pagalbą atvyko Lenkijos reguliarioji kariuomenė. Buvo mėginama organizuoti ir iš užsienio pristatytais ginklais apginkluoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje. Deja, planas nepavyko. Rusijos siųstos pajėgos iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilimo dalyvių užimtas teritorijas. Galiausiai 1831 m. rudenį pralaimėta. Numalšinusi sukilimą ir mirtimi nubaudusi jo vadovus, caro valdžia dalį sukilėlių ištrėmė į Sibirą arba atidavė į re-
krūtus, konfiskavo jų dvarus; nustatė kontribuciją buvusios ATR gyventojams, panaikino Lenkijos karalystės autonomiją ir sustiprino cenzūrą; uždarė Varšuvos ir Vilniaus universitetus (1832 m.) bei daug mokyklų, bažnyčių ir vienuolynų; sustabdė III Lietuvos Statuto galiojimą (1840 m.), o vietoj jo įvedė Rusijos įstatymus; buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes pavadino Vakarų gubernijomis ir pradėjo čia taikyti „lenkų pradų naikinimo“ programą, taip norėdama atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos1. Baimindamiesi represijų, daug žmonių išvyko į Vakarų Europą. Ten 1830–1831 m. sukilime dalyvavę emigrantai bendraminčių buvo sutikti kaip laisvės kovotojai. Caro režimas siekė užgniaužti puoselėjamas valstybingumo idėjas, todėl emigravusiems sukilėliams visam laikui uždraudė grįžti į tuometinę Rusijos imperiją. Valdžios statytiniai rinkdavo informaciją apie sukilėlių, jų šeimos narių, giminių, draugų ir jiems prijaučiančių asmenų veiklą užsienyje ir kruopščiai ruošdavosi „sutiktuvėms“ uždraustose lankytis vietose. Sukūrė visą sekimo sistemą: žemesnėms aparato grandims įsakydavo stebėti, tikrinti, suimti, atgabenti į tam tikras vietas įtariamuosius, o pagelbėdavo patikimi asmenys. 1
1830–1831 sukilimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija [žiūrėta 2020-07-02]. Prieiga per internetą: www.vle.lt/Straipsnis/1830-1831-sukilimas-97216.
23
