Vaiva Markevičiūtė. Meniškų sielų paroda: laisvalaikio saviraiška ir profesionalų praktika

MENIŠKŲ SIELŲ PARODA: laisvalaikio saviraiška ir profesionalų praktika

Vaiva Markevičiūtė

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Šios vaizduojamosios dailės parodos dalyvius sieja du dalykai: meno pomėgis ir darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Dalyvauti joje buvo kviečiami visi bibliotekos darbuotojai – įvairaus amžiaus ir profesijų, profesionalūs menininkai ir mėgėjai. Dalyvių skaičius, kūrinių tematika ir atlikimo priemonės buvo neribojami, svarbiausias atrankos kriterijus – meninės saviraiškos nuoseklumas ir kūrybos įvairovė.

Žurnalo „Tarp knygų“ redakcija pakalbino šios iki 2020 m. lapkričio 22 d. Nacionalinėje bibliotekoje veikiančios parodos koordinatorę ir keletą dalyvių – jų istorijos ir mintys tik įrodo, kokie skirtingi ir kartu panašūs yra bibliotekoje dirbantys kūrėjai.

Parodos koordinatorė, Nacionalinės bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Gerda Paliušytė pasakoja, kad tokios parodos idėja kilo kolegei dr. Jolantai Kanapickaitei. „Gavusi Jolantos pasiūlymą prisidėti prie parodos rengimo, sutikau su sąlyga, kad parodoje bus eksponuojama tiek profesionalių, tiek savamokslių menininkų kūryba, jos neskirstant pagal žanrą ar temą. Tik taip Nacionalinės bibliotekos darbuotojų paroda galėjo atskleisti socialinę bibliotekos bendruomenę, čia dirbančių žmonių požiūrio į kūrybą skirtumus ir ryšius“. – teigė G. Paliušytė

Kvietimas dalyvauti parodoje buvo išsiųstas visiems Nacionalinės bibliotekos darbuotojams. „Parodai priėmėme visų kūrėjų darbus, kurie buvo kurti kaip savarankiška meninė praktika. Atsisakėme tik tų, kurie buvo tiesiogiai susiję su kolegų darbo uždaviniais arba atnešti jau pasibaigus registracijai, – pasakoja G. Paliušytė. – Be to, parodoje eksponuojame ne daugiau nei tris vieno kūrėjo darbus.“

Vertinant pateiktų darbų visumą, išryškėjo juos vienijantis ryšys. G. Paliušytės teigimu, nesunku įžvelgti visų parodos dalyvių kūrybinį nuoseklumą: beveik visi darbai – ne vienų metų kūrybinės praktikos rezultatas, kai kurie sukurti daugiau nei prieš kelis dešimtmečius. „Turbūt pagrindinė tendencija yra ta, kad bibliotekoje dirba daug žmonių, kurių ne tik laisvalaikis, bet ir pagrindinė veikla yra tiesiogiai susijusi su vaizduojamąja daile. Dalis jų – menininkai profesionalai, kuriems darbas Nacionalinėje bibliotekoje yra tik viena iš jų veiklos krypčių ir galimybė užsidirbti pragyvenimui bei plėtoti kūrybinę praktiką“, – analizavo parodos koordinatorė.

G. Paliušytės manymu, tokios parodos galėtų būti rengiamos kas kelerius metus, jos atskleistų Nacionalinės bibliotekos darbuotojų kūrybinės veikos raidą ir ieškojimus. „Esu tikra, kad kiekvienoje įstaigoje yra kuriančių žmonių – nesvarbu, ar tai – biblioteka ar bet kokia kita organizacija“, – tikina parodos koordinatorė.

Nacionalinėje bibliotekoje surengtos visuomenei atviros parodos dalyviai: Erika Razminaitė, Regina Caturian, Jolanta Kanapickaitė, Miglė Anušauskaitė, Loreta Bajorinaitė, Vytautas Gocentas, Kotryna Abromaitytė, Jokūbas Zovė, Kęstutis Šapoka, Vaida Gasiūnaitė, Gerda Paliušytė, Gediminas G. Akstinas, Iveta Kotryna Mikelionienė, Rasa Bubėnaitė, Mindaugas Jonaitis, Raimundas Narbutas, Aida Vėželienė, Saulius Navikas, Žydrė Vėtienė, Kęstutis Šlepikas.

Parodoje greta paveikslų, fotografijų ir kitų kūrinių galima išvysti ir netikėtų darbų, pavyzdžiui, Bendrojo skyriaus veiklos organizavimo darbuotojo Kęstučio Šlepiko „Naktinę lempą“ (1980 m., medis, 45×35×35 cm).

Lankytojų dėmesį vienodai traukia tiek profesionalių menininkų, tiek mėgėjų darbai.

Nusprendėme pakalbinti keletą skirtingų darbų autorių ir taip atskleisti kūrėjų skirtybes bei panašumus.

VENECIJA IR LIŪTAI

Parodoje eksponuojamų „Kryželiu siuvinėtos Venecijos“ ir Jano Vermeerio paveikslo „Pienininkė“ reprodukcijos autorė, Nacionalinės bibliotekos Informacijos išteklių departamento Skaitmeninimo skyriaus bibliotekininkė Erika Razminaitė sako siuvinėti pradėjusi prieš dešimt, o tapyti – prieš kelerius metus. „Tai yra meditacija. Neįsivaizduoju savęs gyvenant be kūrybos. Mano kasdienis pasirinkimas: knyga, siuvinėjimas arba tapyba. Pats geriausias poilsis“, – prisipažįsta bibliotekininkė. Siuvinėti ji mokėsi pati, o tapybos – Piotro Kostino meno studijoje Vilniuje.

Paklausta, kodėl parodai pasiūlė būtent šiuos du darbus, E. Razminaitė pasakoja: „Idėja nutapyti Nyderlandų dailininko J. Vermeerio paveikslą kilo perskaičius Tracy Chevalier bestselerį „Mergina su perlo auskaru“. Šio paveikslo kopija kabo mano namuose. Tada nusprendžiau imtis J. Vermeerio „Pienininkės“. Jį tapiau metus. Pasirinkau identišką dydį, buvau nuvykusi į Amsterdamo valstybinį muziejų (Rijksmuseum) apžiūrėti originalo. „Veneciją“ siuvinėjau dvejus metus. Mėgstu keliauti ir seniai svajojau aplankyti šį miestą. Jo architektūra, kanalų vingiai, siaurų gatvių labirintai buvo tai, ką norėjau matyti kasdien. Ir štai – dabar iš 63 000 kryžiukų sudygsniuotą Veneciją matau kasdien.“

Informacijos išteklių departamento Bendrųjų fondų skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Loreta Bajorinaitė, potraukį į kūrybą pajutusi dar vaikystėje, sako, kad sunkiausia buvo apsispręsti, kuriuos tris paveikslus teikti parodai, nes yra nutapiusi net devynis liūtus. Galiausiai nusprendė pateikti kuo skirtingesnius: spalvotą (iš spalvotų išrinko tiesiog didžiausio formato paveikslą), juodų ir baltų spalvų akrilu ir pastele atliktus paveikslus. Vis dėlto vėliau apsigalvojo ir kaip trečią darbą pateikė neseniai baigtą tapyti zebrą, kuris buvo skirtas konkrečiam liūtui, jau iškeliavusiam į parodą. „Pati save nustebinau, panorusi nutapyti zebrą, bet negalėjau atsispirti pagundai, kai perskaičiau, kad liūtams zebrai – skaniausia mėsa“, – šypsosi kūrėja.

L. Bajorinaitė pasakoja lankiusi privačias pamokas pas dailininkę, kuri vienus metus ją ruošė stojamiesiems egzaminams į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. „Tuo metu man buvo tik vienuolika metų ir mano kūrybinė laisvė (pomėgis) virto privaloma kūrybine dienotvarke ir atsiskaitymais. Bet Vienožinskio dailės mokykla nepakeitė mano požiūrio, tik dar labiau jį sustiprino – mano kūrybinė laisvė lieka tik man ir tik mano laisvalaikiui“, – teigia L. Bajorinaitė.

GĖLĖS IR ŠILKAS

Prieš septynerius metus tapyti ant šilko pradėjusi Informacijos išteklių departamento Metaduomenų kūrimo skyriaus vyresnioji redaktorė Rasa Bubėnaitė parodoje eksponuoja ištapytą šalį. „Sužinojau, kad Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre galima daug ko mokytis, pavyzdžiui, tapybos ant šilko. Užsiregistravau ir pradėjau lankyti pamokas. Iki tol buvau kartą mačiusi, kaip tapoma ant šilko, ir man tai atrodė kažkas nepasiekiamo, – apie savo pomėgį pasakoja bibliotekininkė. – Suaugusiųjų centre mokiausi metus, tada – privačiai meninėse dirbtuvėse „Menas sau“. Visada intuityviai mokiausi iš kitų kūrėjų, stebėdama jų darbus.“

Paklausta, kaip kuriantis žmogus suderina darbą bibliotekoje su kūryba, R. Bubėnaitė teigia, kad kūrybingą žmogų galima sutikti bet kur, kartais pačioje netikėčiausioje vietoje. „Bibliotekoje, ko gero, lengviau suderinti savo tiesioginį darbą su kūryba. Biblioteka netgi ugdo ir įkvepia kūrybiškumą: savo demokratine, kultūringa aplinka, sukauptomis žiniomis, čia dirbančiais nuostabiais žmonėmis. Juk tinkama aplinka žmogui padeda atsiverti, formuoja jo asmenybę. Kūryba tarsi sparnai pakelia žmogų virš vienatvės, baimių, nusivylimų ir priverčia keistis: padeda jam tapti didesniam, gilesniam, drąsesniam, geresniam, įdomesniam...“

Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos politikos ir analitikos skyriaus vyresnioji bibliografė Regina Caturian piešti mėgo nuo mažumės, paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse lankė dailės studiją ir šiek tiek susipažino su tapybos pagrindais, tačiau šį pomėgį apleido ir vėl prisiminė palyginti neseniai. Parodoje eksponuojami trys jos paveikslai, kuriuose nutapyti vilkdalgiai, našlaitės ir medinis bijūnas. Bibliotekininkė teigia tapanti namuose. Darbas Nacionalinėje bibliotekoje, R. Caturian teigimu, prisideda prie kūrybiškumo skatinimo – čia daug įkvepiančios literatūros, albumų, vyksta profesionalių menininkų parodos.

LAISVĖ IR AKIMIRKOS ŽAVESYS „Jau vaikystėje piešdavau, braižydavau ką prifantazuodavau, lipdydavau gyvūnų, žmonių figūras, veidus, – pasakojimą apie savo santykį su kūryba pradeda Bendrojo skyriaus vyresnysis inžinierius Saulius Navikas. – Mėgėjiška tapyba ir instaliacijomis užsiimu nuo 2006-ųjų, kai pradėjau dalyvauti Maskoliškių meno fronte – vienos vasaros savaitės sambūryje kartą metuose gerų žmonių sodyboje prie Širvintos upės Maskoliškių kaime. Dalyvauju beveik kasmet. Užsiimu kūryba dėl laisvės pojūčio kuriant ir tam, kad ištraukčiau į paviršių tai, ko mano sąmonė eilinę dieną neapšviečia.“

Parodoje galima išvysti du S. Naviko paveikslus. „Darbas „Isterezė“ kilo iš dviejų lyg ir nesusietų pasaulių reiškinių: histerezės funkcijos, kai proceso reakcija į dirgiklį dirbtinai vėlinama dėl stabilumo (sistemų teorijos, medžiagotyros bei elektronikos pasaulis), ir isterijos, vienos iš neurozių (psichologinis-endokrininis pasaulis). O paveikslo „Tarpinė stotelė“ atsiradimą paskatino dviejų kūrinių keliama

Nacionalinės bibliotekos darbuotojų kūrinius galima išvysti bibliotekos atrijuje, V aukšte.

Paroda pasižymi kūrinių įvairove. Nuotraukoje iš kairės: Erikos Razminaitės „Kryželiu siuvinėta Venecija“ (2015 m., siūlai, drobė, 48×58 cm) ir tapyta J. Vermeerio paveikslo „Pienininkė“ reprodukcija (2019 m., aliejus, drobė, 90×57 cm), Loretos Bajorinaitės „Noriu skanėsto“ (2020 m., drobė, akrilas, 80×120 cm), „Liūtų skanėstas“ (2020 m., drobė, akrilas, 80×120 cm), „5-as iš 9“ (2020 m., drobė, akrilas, pastelė, 80×120 cm). nuotaika: vienas – Cliffordo D. Simako romanas „Tarpinė stotelė“ („Way station“), kuriame ryškus pagrindinio veikėjo vienišumas ir begalinis poreikis pajusti vienybę su gyvomis visatos būtybėmis, kitas – Rolando Emmericho režisuotas mokslinės fantastikos filmas „Žvaigždžių vartai“ ir su juo susiję serialai. Šis paveikslas yra apie vienišumą ir tai, kad bet kurioje ramybėje visada bręsta permainos“, – dėsto autorius. S. Navikas džiaugiasi, kad dirbant Nacionalinėje bibliotekoje yra su kuo įdomiai pasikalbėti ir po ranka esama daug įdomių knygų: „Taigi visada yra medžiagos ir idėjų semtis kitam įkvėpimo–iškvėpimo ciklui.“

Tris fotografijos darbus eksponuojanti Komunikacijos ir rinkodaros departamento Ryšių su visuomene skyriaus vadovė Žydrė Vėtienė tikina besistengianti užfiksuoti akimirkos žavesį. „Daug laiko leisdama gamtoje atkreipiu dėmesį į įdomias natūralias kompozicijas, saulės žaismą, išskirtinius augalus, akmenis. Jaukią vietą peizaže neretai suranda ir žmogaus kasdienės veiklos pėdsakai. Tad, pamačiusi ką nors netikėto, noriu įamžinti fotografijoje“, – pasakoja Ž. Vėtienė. Jai labai patinka nespalvota fotografija, kurianti kitokią nuotaiką ir nukreipianti dėmesį nuo spalvų prie formų, tekstūros, detalių: „Tai, ko nepamatytume spalvotoje nuotraukoje, nespalvotame kontekste įgyja visai kitokių reikšmių. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje pavyko užfiksuoti užtemdytame kambaryje saulės spindulyje sūkuriuojančias dulkes. Aišku, reikėjo pasistengti jų daug sukelti, kad pavyktų nufotografuoti, tačiau rezultatas – įdomus. O viskas prasidėjo nuo kelių šviesos pluoštelyje sklandančių dulkelių.“

Paklausta, kaip menininkai suderina kūrybą ir darbą bibliotekoje, Ž. Vėtienė patikslina: „Manau, kad ne darbas bibliotekoje skatina žmonių kūrybiškumą, o atvirkščiai – kūrybingi žmonės renkasi darbą bibliotekoje. Turint omenyje, kad darbas tokioje organizacijoje motyvuoja ne finansinėmis galimybėmis, o visuomenei kuriama verte, saviraiškos galimybėmis, natūralu, kad nemažai kuriančių ir meniškos sielos žmonių renkasi dirbti bibliotekoje. Labai džiaugiuosi kūrybingu mūsų kolektyvu, matau, kiek įvairių idėjų gimsta, kokių puikių projektų inicijuojama. Ir tai iš tiesų įkvepia labiau stengtis ir prisidėti įgyvendinant kolegų sumanymus, ieškoti naujų sprendimų.“

Ž. Vėtienė pabrėžia, kad parodoje matoma tik nedidelė dalis darbų, palyginti su tuo, kiek iš tiesų Nacionalinėje bibliotekoje yra kūrybine veikla užsiimančių asmenybių. „Iki parodos žinojau tik apie keletą profesionaliai kuriančių kolegų, todėl, apžiūrėjusi eksponatus, buvau maloniai nustebinta darbų įvairovės ir bibliotekos darbuotojų kūrybinio potencialo, – prisipažįsta Ž. Vėtienė. – Ypač netikėtas buvo kolegų iš Bendrojo skyriaus aktyvumas – net keturi vyrai pristatė savo kūrybą. Štai tada ir įsitikini, kad biblioteka tikrai traukia kūrybingus žmones, nesvarbu, kokius kasdienius darbus jie dirbtų.“