GEROJI PATIRTIS

BERNIUKAS ŽIRNIUKAS KVIEČIA Į (NE)TRADICINĘ PAŽINTĮ SU

Ernestas Vengeliavičius

LITERATŪRA IR TEATRU

Vaikams skirtas lėlių teatras „Berniukas Žirniukas“, savo veiklą pradėjęs dar tuometėje Valstybinėje respublikinėje bibliotekoje 1965 metais, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gyvuoja iki šiol. Tiesa, kiek kitu formatu. Anksčiau teatre dirbusius profesionalius aktorius, kurie padėdavo lėlėms atgyti scenoje, pakeitė vaikai. Nepaisant to, šioje studijoje, kaip ir anksčiau, jaunieji lankytojai yra kviečiami į pažintį su dviem vienas kitą papildančiais – teatro ir literatūros – pasauliais.

Berniuką Žirniuką daugiau nei prieš 50 metų sukūrė dailininkas Gintautas Žalalis.

Per 55 metus būta visko: pakilimų, nuosmukių, pertraukų ir transformacijų. Vis dėlto, kelis kartus atsinaujinęs, teatras egzistuoja ne tik prisiminimuose. Šiandien jis gyvas įvairia veikla: vaikų susibūrimais, literatūros analizėmis, repeticijomis, spektakliais, diskusijomis, kurios užsimezga tarp tos pačios, tik gerokai atnaujintos Nacionalinės bibliotekos sienų.

IMASI NAUJŲ VEIKLOS FORMŲ

Prie dabartinės „Berniuko Žirniuko“ veiklos nebeprisideda profesionalūs aktoriai ar bibliotekininkai. Vaikai, įsikūnijantys į spalvinguosius lėlių personažus, vietoj suaugusiųjų siūlomos pramogos ją kuria patys, žiūrovams pateikdami įvairių žanrų pasirodymus. Nuo 2018 m. rudens atnaujintame teatre dirba dvi Nacionalinės bibliotekos darbuotojos: jo vadovė – Vaikų ir jaunimo literatūros departamento bibliotekininkė informacijos išteklių fondų formavimui Eglė Gudonytė, dailininkė – Vaikų ir jaunimo literatūros departamento kultūrinės veiklos vadybininkė Julija Charsika. Trupė yra parengusi keturių spektaklių premjeras.

Nors „Berniukas Žirniukas“ tradiciškai yra laikomas lėlių teatru, spektakliuose pasitelkiamos įvairios išraiškos formos. Naujausiame studijos darbe, kurį įkvėpė Daivos Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“, buvo vadovaujamasi pojūčio teatro principais. Spektaklio, kurio premjera įvyko rugsėjį rengtos „Kultūros nakties“ metu, žiūrovai buvo skatinami išmokti girdėti, jausti, pasikliauti ne tik regimuoju pasauliu. Klausytojams (vaikams ir jų tėvams) buvo užrištos akys, kutenama nosis, o fone tuo tarpu ne tik deklamuojami eilėraščiai, bet ir kuriami eilėraščio turinį iliustruojantys garsai: dūžtančio stiklo, girgždančių durų ir t. t.

Ankstesnis teatro spektaklis „Sivužas“ buvo sukurtas naudojant pirštinines lėlės. Jis pastatytas pagal Mariaus Marcinkevičiaus ir dailininkės Linos Dūdaitės knygą ir pristatytas 2020-ųjų pradžioje. Spektaklis skirtas 4–8 metų vaikams. Pasaka apie paršelį, karvę Adelaidą ir pabaisą, gyvenančią po ledu, kviečia vaikus pasinerti į fantazijos pasaulį, kuriame svarbi draugystė, drąsa ir stereotipų laužymas. Pasak

E. Gudonytės, lėlių personažų įkūnijimas yra sunkus, ištvermės reikalaujantis darbas. Tai nėra vaikiška veikla, kaip gali pasirodyti iš pirmo įspūdžio. Pirštininėms lėlėms valdyti reikia ne tik fizinės jėgos, bet ir geros motorikos, lankstumo. O tuo pat metu dar tenka prisiminti tekstą, valdyti balsą... Taigi iš karto atlikti kelias funkcijas.

Pirmasis, 2018 m. pastatytas, spektakliukas (pagal Henriko Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas“) buvo kuriamas remiantis daiktų teatro tradicijomis. Antrame, pastatytame pagal britų autoriaus iliustruotojo Jarviso kūrinį „Baisieji Alano dantys“, įkūnytas šešėlių teatras.

Šiuo metu „Berniuko Žirniuko“ teatro studijos trupę sudaro septyni vaikai, 3–5 klasių moksleiviai. Kaip kitados kiekvieno ketvirtadienio popietę studijos nariai renkasi bibliotekoje. Iš pradžių susitikimai trukdavo valandą, tačiau, suintensyvėjus veiklai, juos teko pailginti iki pusantros valandos. Per tą laiką ne tik repetuojama. Vaikai skatinami analizuoti, interpretuoti tekstus, diskutuoti. „Berniuko Žirniuko“ studija kuria veiklą, apimančią skirtingų žanrų menus – literatūrą, teatrą, pasakojimo meną...

LAIKAS, KAI NEBETILPO TARP BIBLIOTEKOS SIENŲ

Anuomet prie „Berniuko Žirniuko“ teatro dirbo dviejų sričių profesionalai: aktoriai ir bibliotekininkai, o jų bendrą idėją įkūnijo žaismingasis personažas Berniukas Žirniukas. Ilga ir spalvinga teatro istorija prasidėjo nuo tuomečio kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio viešnagės Anglijoje. Lankydamasis ten, jis atrado vadinamuosius pasakų kambarius, o grįžęs nusprendė įgyvendinti šią idėją Vilniuje, tuometėje Respublikinėje bibliotekoje. Iš pradžių Žirniuko tematika išpuoštame kambaryje vaikai galėjo klausytis sekamų pasakų, tačiau tais pačiais metais pirminė idėja įgavo naują – vaikų teatro pavidalą. „Berniukas Žirniukas“ neilgai teužsibuvo tarp bibliotekos sienų. Prasidėjo gastrolės. Viena iš aktorių, ilgametė Nacionalinės bibliotekos darbuotoja Ona Kaladienė prisimena, kad į užsienį važiuodavo gausus personalas, kurį sudarydavo apie dvidešimt žmonių. Tarp jų buvo aktoriai, garso režisieriai, apšvietėjai, bibliotekos direkcijos atstovai. „Berniukas Žirniukas“ gastroliavo ir Lietuvoje. Tapo nuolatiniu tradicinio 1967 m. pradėto rengti mėgėjų lėlių teatrų festivalio „Molinuko teatras“ dalyviu. Dabartinės LRT televizijos pirmtakė rodė specialią programą vaikams, kurią režisuodavo ir vesdavo Danutė Keturakytė. Šioje programoje savo vietą rado ir Berniukas Žirniukas, kuris į tuometinę televizijos studiją atvykdavo su visa įranga, bibliotekininkais ir aktoriais.

Teatras gastroliavo ir vėlesniais metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, rodė spektaklius Norvegijos, Slovakijos, Vokietijos miestuose. Galiausiai maždaug nuo 2008-ųjų dešimčiai metų buvo virtęs tik legenda...

Iš pradžių Pasakų kambaryje vaikai klausydavosi pasakų senelio (nuotraukoje– pirmasis senelis Jonas Biržys), tačiau netrukus idėja įgavo vaikų teatro pavidalą. Teatro studijos archyvo nuotr.

Teatras „Berniukas Žirniukas“ spektaklius rodė įvairiose Lietuvos vietose. Nuotraukoje– teatro režisierė Aurelija Čeredėjevaitė-Gurinavičienė (kairėje) ir Vida Narščiuvienė vaidina vaikams iš „SOS kaimo“. 1996 m. K. Vaišvilos nuotr.

IR TRADICIJOS, IR NETIKĖTI SPRENDIMAI

Berniuko Žirniuko simbolis yra giliai įsirėžęs į kultūrinę atmintį. Asociacijų su šiuo vardu turi ne vien buvę teatriuko darbuotojai, bet ir ano meto vaikai, šiandien jau suaugę ir turintys savų atžalų. E. Gudonytė teigia, jog pasitaiko situacijų, kai, nugirdę teatro vardą, suklūsta su „Berniuko Žirniuko“ spektakliais augę, o šiandien patys į biblioteką su

vaikais atvykstantys suaugusieji. Taigi teatriukas yra tapęs savotišku džiugios vaikystės simboliu ir palaiko tradiciją jaunajai kartai perduoti tokius pačius šiltus su lėlių teatro studija siejamus atsiminimus.

Naujasis „Berniukas Žirniukas“ jau spėjo įdiegti savo rutiną, tačiau šių metų pavasarį paskelbtas karantinas privertė į ją pažiūrėti kiek kūrybiškiau. Tas laikotarpis nesustabdė studijos darbų, tik pakeitė jų pobūdį. Vaikai buvo skatinami teatro pratimus atlikti namuose, eksperimentuoti ir dalintis savo filmuota medžiaga. Pasitelkiant įvairias ryšio priemones, toliau vyko žaidimai, virtualios konferencijos. Darbas namuose įrodė paradoksalią tiesą, jog ribotos galimybės, nors ir gali varžyti, tačiau tuo pat metu suteikia terpę kūrybiškumui. Vienas iš teatro trupei priklausančių vaikų netgi laimėjo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus skelbtą konkursą, skirtą Tarptautinei vaikų knygos dienai, – sukūrė filmuką pagal D. Čepauskaitės eilėraštį „Sena spinta“.

Spektaklio „Sigutė“ ir 1972 m. atnaujinto K. Kubilinsko pasakos „Strakaliukas ir Makaliukas“ pastatymo, kuris buvo pirmasis teatro parodytas spektaklis, plakatai

Šį rudenį teatro studija laikėsi dar vienos tradicijos: rugsėjį dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamoje lėlių teatrų šventėje „Molinuko teatras“. Tiesa, neįprastu formatu – konkurso dalyviai siuntė Nacionalinėje bibliotekoje filmuotą vaizdinę medžiagą. E. Gudonytė pabrėžia, jog vienas iš dabartinio teatro uždavinių – užsiauginti naują kartą, kuri ne tik padėtų išlaikyti „Berniuko Žirniuko“ atminimą, bet ir kurtų naujas tradicijas. Teatro veikla įrodo, kad tam tereikia šiek tiek lankstumo ir žaismingumo.

Dabartinė teatro vadovė Eglė Gudonytė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Atnaujinto teatro vienas spektaklių – „Sivužas“ (2020) – sukurtas naudojant pirštinines lėles.