TEMA / KŪRYBINGUMO GENAS

ESTETINIS AUGIMAS SOCIALINIU ASPEKTU

Dr. Kęstutis Šapoka Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas

Parodų ekspozicijose dažnai nesąmoningai ieškome tam tikrų hierarchijų ir „geriausiųjų“, „gražiausiųjų“, „profesionaliausiųjų“ atrankos, tačiau galimos ir alternatyvios parodų koncepcijos. Tokio formato yra 2020 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta jos darbuotojų vaizduojamojo meno paroda. Dvidešimt skirtingo amžiaus ir skirtingas pareigas einančių darbuotojų kolegoms atvėrė iki šiol daugumai nepažintą savo pusę – kūrybiškąją. Šie menininkai – ir profesionalai, ir mėgėjai, todėl galima sakyti, kad pagrindinis parodos tikslas yra socialinis – atspindėti bibliotekos socialinę bendruomenę.

Kai kalbame apie meną, paprastai mintyse iškyla poetiškas ir romantizuotas „laisvos kūrybos“, „nevaržomos vaizduotės“, gaivališkas spalvų, garsų, emocijų pasaulis. Tai, žinoma, yra tiesa. Tačiau yra ir kita, labiau pragmatiška reikalo pusė. Visuomenė yra sudėtinga struktūra – specializuota ir diferencijuota, išsiskleidusi į įvairių funkcinių, prasminių, ženklinių sistemų tinklą. Tai gali būti politikos, teisės, mokslo, meno ir daugybė kitų sistemų, kurios savo ruožtu išsišakoja į galybę posistemių1 .

Kiekviena tokia sistema yra iš dalies savarankiška, nes joje galioja sava specifinėms taisyklėms paklūstanti semantinė logika. Viena tokių yra ir meno sistema, išsišakojanti į skirtingas meno rūšis, kurių kiekviena gvildena savą problematiką, turi savą semantinę struktūrą, kitaip sakant, pasižymi savitomis simbolių „žymėjimo sistemomis“, „sintaktine logika“, formalios kalbos taisyklėmis2 .

Muzikoje galioja sava formali logika bei dėsniai, literatūroje, poezijoje – kiti dėsniai, šokyje, tea-

1

2 Luhmann, Niklas. Art as a social system. Standford: Standford University Press, 2000, p. 134. Goodman, Nelson. Languages of art: an aproach to a theory of symbols. Indianapolis, New York, Cansas City: The Bobbs-Merrill Company, Inc., 1968, p. 130–131. tre – dar kitokie, o vaizduojamojo meno išraiška, kalba paklūsta dar kitai formaliai ir vaizdo naracinei logikai. Maža to, netgi vaizduojamojo meno, konkrečiai dailės, sfera yra nevienalytė, nes joje tarpsta daug gana skirtingų ir savarankiškų estetinių posistemių. Pavyzdžiui, egzistuoja profesionali ir savamokslė dailė, etnografinis menas, „grynoji“ ir taikomoji dailė, tradicinis ir šiuolaikinis profesionalus menas. Nekalbant apie dar sunkiau klasifikuojamus dailės, kaip terapijos, kalinių dailės, art brut, raw art... netgi gyvūnų kuriamos dailės etc., reiškinius.

Atrodytų, turime reikalą su tiesiog kūryba, tačiau kiekvienu tokios estetinės ar kvaziestetinės posistemės atveju galioja kiek kiti dėsniai. Kiekvienu atveju kalbama savaip ir apie skirtingus dalykus, be to, kalbama sąmoningai arba ne, siekiama skirtingų tikslų (dėl to kiek skiriasi ir sociokultūriniu lygmeniu atliekami vaidmenys). Todėl skiriasi ir tokių tipų dailės „perskaitymo“ būdai.

Žinoma, visi tie vaizduojamojo meno, dailės tipai yra stratifikuojami – atskiriami institucijų lygmeniu, o kartu įtraukiami į socialinių hierarchijų kismo procesus. Taigi kiekviena estetinė ar tarsi estetinė sritis

veikia ir daugiau ar mažiau savame galerijų, muziejų, klubų, privačių ar valstybinių institucijų, netgi ne visada priklausančių meno sistemai, etc. „tinkle“. Ir tie „tinklai“ retai kada vienas su kitu susiliečia ar vienas į kitą įsilieja. Todėl retai kada šie skirtingi vaizduojamojo meno, dailės tipai institucijų parodinių erdvių ribose atsiduria vieni greta kitų. Tai tarsi tos pačios kalbos skirtingos tarmės, kurios gali būti panašios, o kartais gali ir nesusišnekėti tarpusavyje. Todėl, jeigu iš naiviojo meno, tautodailės reikalaujame „klasikinio“ piešinio arba iš šiuolaikinio meno, kalbančio sava „konceptualia“ kalba, tikimės tradicinės dailės plastikos ir kalbėjimo būdų arba, priešingai, iš tradicinės dailės reikalaujame „konceptualumo“, iš abstrakcijos – realistiškumo... Natūralu, kad tarp vertinimų atsiranda trintis.

Todėl dažnai vienai estetinei posistemei priklausantį kūrinį bandome „perskaityti“ vadovaudamiesi kitos posistemės semantikos logika. Be to, parodose dažnai nesąmoningai ieškome tam tikrų hierarchijų ir „geriausiųjų“, „gražiausiųjų“, „profesionaliausiųjų“ atrankos ir pan. Žinoma, ir Nacionalinės bibliotekos pagrindinės erdvės skirtos kaip tik tokio tipo – išgrynintoms, specializuotoms, „atrinktoms“ – parodoms, kurios nebūtinai diferencijuoja vaizduojamąjį meną neigiama prasme, bet, šiek tiek atskirdamos tuos tipus ir tai, kas juose yra įdomu, motyvuota, padeda geriau suvokti jų prasminę, formalią logiką ir sociokultūrines funkcijas.

Kita vertus, galimos alternatyvios parodų koncepcijos, formatai. Pavyzdžiui, Nacionalinės bibliotekos darbuotojų paroda organizuota kaip tik tokiu – pavadinkime jį bendruomeniniu-socialiniu – principu. Šios parodos tikslas yra kaip tik tarsi grįžti į ikistratifikacijos, į kūrybiškos saviraiškos ikidiferenciacijos lygmenį.

Taigi šiuo atveju atspirties taškas yra ne skirstymas į tipus ir rūšis, ne jų diferenciacija ir hierarchizavimas, o (konkrečios institucijos darbuotojų) tarpasmeninis ir estetinis kalbėjimasis ir susikalbėjimas. Šiuo atveju svarbu ne kas yra profesionalas, o kas – mėgėjas, ne kas kuria „gražiai“, o kas – ne. Svarbu pats kūrybiškumas – kad toje pačioje institucijoje yra kūrybiškų žmonių. Tai yra didžiulė vertybė. Šioje parodoje gali susitikti skirtingo statuso, tarnybinės padėties žmonės, dirbantys skirtinguose departamentuose ir nebūtinai kūrybinį darbą (dažnai net nepažįstantys vienas kito), ir atrasti bendrą visus jungiantį principą.

Žinoma, kuriant ekspozicijos visumą, vis dėlto prireikė šiokios tokios parodos rengėjų „režisūros“, kad kūrinių bendravimas būtų sklandesnis (čia jau demokratijos ribų ar totalumo klausimas). Todėl, atrodytų, skirtingiems vaizdinės naracijos tipams atstovaujantys kūriniai kalbasi, interpretuoja vieni kitus, netgi suteikia vieni kitiems netikėtų prasmių – tarsi siūlo pabūti vieni kitų kailyje, o kartu vieni kitų nesuniveliuoja, „nesuvalgo“. Šiuo atveju principinė eklektika kaip tik yra pozityvus parodos veiksnys. Skirtumai tarp profesionalios ir neprofesionalios kūrybos, tradicinės ir šiuolaikinės išraiškos, „grynojo“ ir „taikomojo“ meno kuria socioestetinio bendrabūvio ir komunikacijos terpę, kurioje gerbiamos visos kūrybiškumo apraiškos. Kiekviena jų turi savo balsą.

Taigi, šia surengta Nacionalinės bibliotekos darbuotojų paroda siūlomas estetinio (sielos) augimo formatas, kuris gali prisidėti prie darbuotojų psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių gerinimo ir glaudesnių tarpusavio santykių. Šia prasme paroda yra labai vertinga.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų paroda subūrė dvidešimt skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir kompetencijų kūrėjus. Nuotraukoje – parodos dalyviai: (iš kairės) Kotryna Abromaitytė, Gediminas G. Akstinas, Jokūbas Zovė, Žydrė Vėtienė, Saulius Navikas, Loreta Bajorinaitė, Kęstutis Šapoka, Erika Razminaitė, Vaida Gasiūnaitė, Regina Caturian, Miglė Anušauskaitė, Gerda Paliušytė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos