
12 minute read
ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ
SEKTI IR
Baimindamiesi represijų, daug 1830–1831m. sukilimo dalyvių pasitraukė į Vakarų Europą, kur bendraminčiai juos sutiko kaip laisvės kovotojus. To meto graviūroje: „Sukilėlių emigrantų sutikimas Belgijoje“. Iš kn. Barszczewska-Krupa, Alina. SzymonKonarski. [Warszawa], 1976
Advertisement
SUIMTI...
Teresa Mackevič Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė
Šiemet sukanka 190 metų, kai įvyko 1830–1831 m. sukilimas, kuriuo mėginta atkurti Lenkijos ir Lietuvos federaciją. Bet sukilimas nepavyko. Numalšinusi sukilimą, Rusijos imperijos valdžia ėmėsi įvairių represijų, aktyviai persekiojo jo organizatorius, dalyvius ar prijaučiančiuosius, kad valstybingumo idėja būtų užgniaužta amžiams. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomi rankraštiniai XIX a. dokumentai paliudija, kaip veikė caro valdžios represinė sistema. O kaip atrodo patys dokumentai, galima pamatyti bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skaitykloje iki lapkričio vidurio veikiančioje parodoje „Laisvės siekio vedami...“
Po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų (1772–1795 m.) Rusijos imperijos valdžios įvesti politinio bei visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lenkijoje ir Lietuvoje stiprino patriotines, absoliutizmui priešiškas nuotaikas. Žmonėms pasipiktinimą kėlė konstitucijos ribojimas, represijos, ketinimas panaudoti Lenkijos kariuomenę Prancūzijoje ir Belgijoje kilusioms revoliucijoms malšinti. 1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas (lenk. Powstanie listopadowe), kurio pagrindinis siekis – Lenkijos ir Lietuvos federacijos atkūrimas. Nepaisant caro režimo ryžtingų pastangų sustabdyti jam pavojingus įvykius, 1831 m. pavasarį sukilimas persimetė į Lietuvą ir pasklido beveik po visą šalį. Prasidėjus priešininkų susirėmimams Raseinių apskrityje, toliau mūšiai vyko įvairiose Lietuvos vietose. Didžiausias jų – ties Vilniumi. Lietuviams į pagalbą atvyko Lenkijos reguliarioji kariuomenė. Buvo mėginama organizuoti ir iš užsienio pristatytais ginklais apginkluoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje. Deja, planas nepavyko. Rusijos siųstos pajėgos iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilimo dalyvių užimtas teritorijas. Galiausiai 1831 m. rudenį pralaimėta.
Numalšinusi sukilimą ir mirtimi nubaudusi jo vadovus, caro valdžia dalį sukilėlių ištrėmė į Sibirą arba atidavė į rekrūtus, konfiskavo jų dvarus; nustatė kontribuciją buvusios ATR gyventojams, panaikino Lenkijos karalystės autonomiją ir sustiprino cenzūrą; uždarė Varšuvos ir Vilniaus universitetus (1832 m.) bei daug mokyklų, bažnyčių ir vienuolynų; sustabdė III Lietuvos Statuto galiojimą (1840 m.), o vietoj jo įvedė Rusijos įstatymus; buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes pavadino Vakarų gubernijomis ir pradėjo čia taikyti „lenkų pradų naikinimo“ programą, taip norėdama atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos1 .
Baimindamiesi represijų, daug žmonių išvyko į Vakarų Europą. Ten 1830–1831 m. sukilime dalyvavę emigrantai bendraminčių buvo sutikti kaip laisvės kovotojai. Caro režimas siekė užgniaužti puoselėjamas valstybingumo idėjas, todėl emigravusiems sukilėliams visam laikui uždraudė grįžti į tuometinę Rusijos imperiją. Valdžios statytiniai rinkdavo informaciją apie sukilėlių, jų šeimos narių, giminių, draugų ir jiems prijaučiančių asmenų veiklą užsienyje ir kruopščiai ruošdavosi „sutiktuvėms“ uždraustose lankytis vietose. Sukūrė visą sekimo sistemą: žemesnėms aparato grandims įsakydavo stebėti, tikrinti, suimti, atgabenti į tam tikras vietas įtariamuosius, o pagelbėdavo patikimi asmenys.
VALSČIAUS VAITUI ADRESUOTI DOKUMENTAI
Šiuos faktus fragmentiškai patvirtina Marijampolės apskr. (dab. Vilkaviškio r.) Dabravolės (Dobrovolė, lenk. Dobrowola) valsčiaus vaito archyvo (F136) dokumentai, saugomi Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Iš Pavienių dokumentų rinkinyje (F130) rastų netvarkytų rankraščių ir kitų, pirktų pagal 1969 m. rugsėjo 24 d. aktą (pavadinti Riogliškio dvaro ir jo apylinkių dokumentais), buvo sudarytas dokumentų fondas2 . Šią archyvinę medžiagą vienijo minimi Dabravolės ir Riogliškio vietovardžiai bei daugelio dokumentų adresatas – Dabravolės valsčiaus vaitas. Netvarkytų rankraščių rinkinyje rastų dokumentų kilmė ir kelias,

Marijampolės apskrities policijos komisaro 1834m. pranešimo adresatas– Dabravolės valsčiaus vaitas. LNMMB RKRS, F136-2, lap. 2v.


kaip jie pateko į biblioteką, nenustatyti. Manytina, kad dokumentai atgabenti pokariu su Marijampolės marijonų archyvo likučiais. Dabravolės valsčiaus vaito archyve yra 82 saugojimo vienetai 1810–1919 m. rankraščių lenkų ir rusų kalbomis, sutvarkytų 1983-iaisiais. Fondas ir jo kortelinis katalogas skaitytojams tapo prieinamas nuo 1984 m., bet didesnio dėmesio nesulaukė. Keletas šio archyvo dokumentų epizodiškai atspindi politinę situaciją po 1830–1831 m. sukilimo.
Pavyzdžiui, 1833 m. liepos 6 d. protokolas liudija, kad Dabravolės valsčiaus (Vilkija) vaitas, vykdantis Marijampolės apskr. komisaro nurodymą, paskyrė tarnautojus sekti ir suimti Antaną Čarnockį (Antoni Czarnocki), atvykusį iš Prancūzijos į Seinų ir Augustavo apskritis „maištingais tikslais“. Viskas turėjo būti atlikta ypač „atsargiai“ ir „slaptai“. Pasižymėjusiam darbuotojui buvo pažadėtas „apdovanojimas“ – 700 lenkiškų auksinų. Savo
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (LNMMB RKRS), Inv. knyga Nr. 30, lap. 1. Žebrytė, J. Dabravolės (Dobrovolė – Dobrowola) valsčiaus Marijampolės apskr. (dab. Vilkaviškio raj.) vaito archyvo trumpa apžvalga. 1984, Vilnius.

1834m. slaptas pranešimas apie Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ planuojamą spausdinimą Štutgarte. LNMMB RKRS, F136-2, lap. 1. 1835m. dokumentas, kuriuo Dabravolės valsčiuje panaikinama dienos, bet tęsiama nakties sargyba. LNMMB RKRS, F136-3, lap. 6. 1835m. informacija Dabravolės valsčiaus vaitui apie 12 asmenų, ketinančių atvykti iš užsienio į buvusios ATR teritoriją. LNMMB RKRS, F136-4, lap. 1.
parašais raštą patvirtino šeši minimo valsčiaus kaimų seniūnai3 .
Tvarkai palaikyti valsčių kaimuose buvo privalomos dienos ir nakties sargybos. 1835 m. liepos 6 (18) d. dokumente, panaikinančiame dienos sargybą, „primygtinai“ nurodoma „reguliariai“ tęsti nakties sargybas. Šį įpareigojimą pasirašė „asmeniškai atsakingi“ dešimties kaimų seniūnai4 .
TIKSLŪS ĮTARIAMŲJŲ APIBŪDINIMAI
Marijampolės apskr. komisaras 1833–1841 m. aplinkraščiuose išvardydavo ne tik politiškai įtariamų asmenų oficialias, bet ir netikras pavardes ar pravardes, taip pat vietiniams pareigūnams pateikdavo duomenų apie tų žmonių išvaizdą, socialinę padėtį, veiklą, buvimo vietą ar keliavimo maršrutą. Viename iš raštų informuojama, kad emisaras Knopfas, pasivadinęs Štetcneriu ar Štetceriu, o gal Šteineriu, išvyko iš Anglijos į Austriją, o su juo – ir muzikos instrumentų fabrikantas Andrius Juozapas Heinertas.
Toliau paminėti Šteinerio įpročiai, amžius, ūgis, kūno sudėjimas, veido bruožai5. Kitame dokumente komisaras teigė, kad iš Plocko kilęs Jonas Januševskis keliauja iš Londono į Odesą (per Peterburgą)6, kad iš užsienio atvykstantis Mikalojus Kondulskis
Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Vienas iš žemaičių krašto sukilimo vadų Sukilimo karžygė, iš grafų Pliaterių giminės kilusi Emilija Pliaterytė prisistatinėja medvil- Lelevelis (1786–1861) buvo sukilėlių vyriausybės Ezechielis Stanevičius (1796–1855), pralaimėjus (1806–1831). Visos graviūros iš kn. Sokołowski, August. Dzieje nės gaminių pramo- narys ir taip pat patyrė sukilėlio emigranto dalią. sukilimui, daugiausia gyveno Prancūzijoje. powstania listopadowego, 1830–1831. Wiedeń, [1913] nininku Vilhelmu Reinhardu7, o Valerijonas Sadulskis – siuvėju sus blondinas (plaukai, antakiai, barzda), vidutinio ūgio ir burGotfridu Saiferiu8 arba kad J. Jančevskis yra Paryžiuje, o S. nos, ovalaus veido, apvalios iškilios kaktos, mėlynomis akimis, Valevskis – Krokuvoje9 . didele nosimi, ilgu smakru, išblyškusia oda, viršutiniame žandi-
Aparato darbuotojai gavo žinių apie emisarą Mališevskį, kaulyje trūksta vieno danties14. Čia paminėtas asmuo – Emilijos majorą Jakobą Antoninį ir kitus vyrus10, kelių asmenų pavardes Pliaterytės pusbrolis, karininkas, sukilimo dalyvis ir emigracijos (Žaba ir Julijonas Romieckis iš Lietuvos, buvęs Vilniaus univer- veikėjas grafas Liucijonas Stanislovas Broelis-Pliateris (Lucjan siteto mokinys Malinovskis, papulkininkis Papinskis, majoras Stanisław Broel-Plater; 1808–1857) – režimo buvo paskelbtas Choineckis), taip pat nurodymus sekti ir suimti juos bei „besi- antros kategorijos nusikaltėliu (kaip ir jo brolis Ferdinandas) ir slapstantį riaušininką“ Anuprą Elsnerį11 iš Merkinės parapijos nuteistas sunkiesiems darbams Sibire. Emigravęs į Prancūziją, jis (Trakų pav.), kuris charakterizuojamas taip: 40–45 metai, gana priklausė Lenkų demokratiniam judėjimui (LDJ, lenk. Towarzysaukštas ir kažkiek nutukęs, plaukai tamsiai rusvi, yra rausvų ir two Demokratyczne Polskie) Paryžiuje ir 1835-aisiais, prisidengęs žilų plaukų, kakta aukšta ir praplikusi, veidas apvalus, raudonas, Lorenco (Laurence) pavarde, kaip emisaras atvyko į buvusią ATR, ūsų nėra. Trakų pavieto teismo teisėjas ir Merkinės sukilėlių bet netrukus grįžo į Prancūziją, iškeliavo į Angliją, o vėliau su vadas Anupras Elsneris (Onufry Elsner; g. 1758) po sukilimo šeima ir giminėmis atsidūrė Australijoje15 . pasitraukė į Užnemunę. Caro valdžia priskyrė jį prie pirmojo Buvęs Vilniaus universiteto studentas, poetas ir publicistas, laipsnio valstybinių nusikaltėlių, tad patekusiam į nelaisvę jam sukilimo dalyvis ir emigracijos Prancūzijoje veikėjas Mykolas būtų buvusi įvykdyta mirties bausmė12 . Chodzka (Michał Chodźko Borejko; 1808–1879) taip aprašomas



„LABIAUSIAI PIKTAVALIŠKI“ ASMENYS 1835 m. birželio 29 d. (liepos 11 d.) Marijampolės apskr. policijos komisaras slapta pranešė Dabravolės valsčiaus vaitui Karoliui Dambravičiui (Karol Dombrowicz), kad užsienyje (Prancūzijoje ir Anglijoje) vėl susidarė „labiausiai piktavališkų“ žmonių komitetas, kurio tikslas – sukelti ne tik naują „netvarką“, bet ir įvykdyti kitus „priešiškus“ sumanymus. Rašte pateiktos „nusikaltėlių“ pavardės, aprašyta jų numatomo judėjimo kryptis, trumpai apibūdinta kiekvieno vyro išvaizda ir kitos savybės bei įsakyta pranešti apie jų atvykimą į valsčių, „akylai“ sekti ir suimti, taip pat tikrinti kiekvieną „nepatikimą“ žmogų bei pristatyti jį į komisariatą. Pabaigoje įspėta, kad, paaiškėjus įtariamų asmenų keliavimo per valsčių faktams ir šiems žmonėms išvengus arešto, pats vaitas gali būti patrauktas atsakomybėn13 .
Ten pat informuota, kad Liucijonas Pliateris susiruošė keliauti kaip vokiečių amatininkas ar studentas Lorencas su Anglijos išduotu pasu ir knyga (Wunder Buch). Jam – 23–25 metai, jis tam-
LNMMB RKRS, F136-3, l.ap 4. LNMMB RKRS, F136-3, lap. 5. LNMMB RKRS, F136-3, lap. 1. Ten pat. LNMMB RKRS, F136-3, lap. 2v. LNMMB RKRS, F136-1. LNMMB RKRS, F136-1 lap. 7v. Amšiejus, Arūnas. Emilijos Pliaterytės bendražygiai Merkinėje. Gintarinė svajonė [žiūrėta 2020-07-09]. Prieiga per internetą: http://gintarinesvajone.lt/2015/11/01/ emilijos-pliaterytes-bendrazygiai-merkineje/#more-19902. LNMMB RKRS, F136-4. anksčiau minėtame rankraštyje: 25–30 metų, vidutinio ūgio ir burnos, šviesių plaukų, antakių ir barzdos, šviesių pilkų akių, ilgos nosies, išblyškusio apvalaus veido ir smakro16. Yra žinoma, kad M. Chodzka dalyvavo vadinamajame Juozapo Zalivskio (Józef Zaliwski) 1833 m. žygyje17, o 1848 m. vadovavo vienam iš legionų Italijoje18 .
Matyt, užsienyje šnipai dirbo įnirtingai, nes Marijampolės apskr. komisaro pranešimas taip pat bylojo, kad Adolfas Zaleskis (Zaleski, Zalewski; 1810–1853), atvykęs į Leipcigą, laiške savo draugams į Paryžių rašė, kad kol kas jokių „trukdžių“ nepatyrė, pasislėpė pas vieną patriotiškai nusiteikusį vokietį ir pasitelkė visas priemones palengvinti kelią vykstantiems paskui jį emisarams „pasiekti savo paskirtį“19. Adolfo Zaleskio ypatybės: 25–30 metai, ūgis – vidutinis, plaukai – juodi, kakta – aukšta, iškili, antakiai ir akys – juodi, nosis – ilga, burna – didelė, barzda – tamsiai rusva, smakras – įprastas,
14
15
16
17 LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3. Lucjan Plater. Wikipedia [žiūrėta 2020-07-08]. Prieiga per internetą: https://pl.wikipedia. org/wiki/Lucjan_Plater. LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3v. 1833 m., vadovaujant iš Jurbarko kilusiam pulkininkui Juozapui Zalivskiui, buvo surengtas žygis į buvusią ATR, kuriuo nesėkmingai bandyta pakartoti 1831 m. sukilimą. Daug dalyvių sumokėjo už tai mirtimi arba katorga. J. Zalivskis vėliau buvo sučiuptas austrų pareigūnų Austrijai atitekusioje Lenkijos dalyje. Iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, vėliau įkalintas dvidešimčiai metų. Anksčiau už dalyvavimą 1831 m. sukilime jam buvo skirta mirties bausmė pakariant. Po 1848 m. amnestijos J. Zalivskis apsigyveno Prancūzijoje. Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1988, t. 4, p. 611; Józef Zaliwski. Wikipedia [žiūrėta 2020-07-19]. Prieiga per internetą: https://pl.wikipedia.org/ wiki/J%C3%B3zef_Zaliwski. Polski Słownik Biograficzny, t. 3, p. 388–389. LNMMB RKRS, F136-4, l. 1v.
veidas – ovalus, oda – tamsoka20. Jo brolio Leono (apie 1810–1841) kai kurie duomenys panašūs, bet akių spalva – pilka, nosies forma – erelio, barzda – kaštonų spalvos21. Abu broliai buvo politikos veikėjai, priklausė LDJ ir kitoms lenkų organizacijoms, organizavo ir dalyvavo J. Zalivskio žygyje. Adolfas atlikdavo emisaro užduotis Galicijoje, Poznanės apskrityje22 .
IEŠKOMAS S. KONARSKIS IR KITI „ĮPAINIOTI“
Dokumente tarp išvardytų dvylikos asmenų – vienas iš sukilimo didvyrių, kapitonas Simonas Konarskis (Szymon Konarski; 1808–1839). Pateikiama, kad jis – 25–30 metų, vidutinio ūgio, kaktos ir burnos, šviesių plaukų, antakių ir barzdos, šviesiai žydrų akių, mažos nosies, apvalaus veido ir smakro, šviesios odos, nutukęs (storas)23. Po sukilimo įvySimono Konarskio atvaizdų iki mūsų dienų išliko nedaug. Iš kn. Szymon kių pasitraukęs į Prūsiją, o vėliau į Konarski. [Warszawa], 1976 Prancūziją, S. Konarskis aktyviai veikė tarp emigrantų. Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio paragintas, ryžosi grįžti į tėvynę. Bandydamas organizuoti naują sukilimą kaip slaptas radikaliųjų emigrantų emisaras buvusiose ATR žemėse, užmezgė ryšius su nelegaliomis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje, slaptomis moksleivių ir studentų draugijomis, taip pat su rusų karinėmis įgulomis Vilniuje. Žinojo, kad buvo sekamas. Prisidengęs svetimomis pavardėmis, slapstėsi įvairiose vietose, bet jį atpažino ir suėmė Kryžkelio pašto stotyje (netoli Rukainių, Vilniaus r.). Bendražygių jis neišdavė, visą kaltę dėl ATR atkūrimo ketinimų prisiėmė sau. 1839 m. S. Konarskis viešai sušaudytas24 . Jį tardė ir kankino Vilniaus bazilijonų vienuolyne – yra manančiųjų, kad toje pačioje Konrado celėje, kaip ir Adomą Mickevičių (Adam Mickiewicz; 1798–1855) 15 metų anksčiau, bet tai veikiausiai – tik legenda. Tikėtina, kad S. Konarskis buvo kalinamas tame pačiame vienuolyno aukšte, tik priešingoje pusėje ir toliau nuo įėjimo. Bijodami pabėgimo, prižiūrėtojai jį akylai saugojo. Be to, abejotina, kad tuo metu būtų leista atsirasti dar vienam patriotizmo simboliui25 . 1834 m. spalio 19 d. Marijampolės apskr. policijos komisaras Dabravolės valsčiaus vaitui atsiuntė slaptą informaciją apie Leipcige į vokiečių kalbą išverstos A. Mickevičiaus „maištaujančios dvasios“ poemos „Ponas Tadas“ planuojamą spausdinimą Štutgarte. Vaitas buvo įpareigojamas atkreipti „ypatingą dėmesį“, kad šis kūrinys „neįsispraustų“ į jo administruojamą apskritį, nepadarytų „žalingos įtakos gyventojų protams“ ir „netrikdytų jų ramybės“26. Poema buvo parašyta lenkų kalba ir pirmą kartą
LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3v. LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3. Adolf Zaleski. Encyklopedia PWN [žiūrėta 2020-07-18]. Prieiga per internetą: https:// encyklopedia.pwn.pl/haslo/Zaleski-Adolf;4000054.html. Leon Zaleski. Encyklopedia PWN [žiūrėta 2020-07-18]. Prieiga internete: https://encyklopedia.pwn.pl/haslo/ZaleskiLeon;4000064.html. LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3 Simonas Konarskis (Szymon Konarski). Vilnijos vartai [žiūrėta 2020-08-10]. Prieiga per internetą: www.vilnijosvartai.lt/personalijos/simonas-konarskis-szymon-konarski/. Girininkienė, Vida. Emisaras Konarskis (II). Literatūra ir menas [žiūrėta 2020-08-10]. Prieiga per internetą: http://literaturairmenas.lt/atmintis/vida-girininkiene-emisaras-konarskis-ii. LNMMB RKRS, F136-2. išleista 1834 m. Paryžiuje, o pirmasis jos vertimas į vokiečių kalbą (vert. Richard Otto Spazier; 1803–1854) išleistas 1836 m. Leipcige27. Patriotinė tema, išraiškingi veikėjai (pavyzdžiui, kunigas Robakas, kurio prototipas – sukilėlis emigrantas, kunigas Vincentas Žaboklickis28) išties buvo aktualu ir reikšminga. Žandarai turėjo „rūpesčių“, nes privalėjo stabdyti knygos platinimą.
Dabravolės valsčiaus vaitas taip pat gavo 1838 m. balandžio 7 (19) d. perspėjimą apie galbūt atvykstančią Ezechielio Stanevičiaus (Ezechiel Staniewicz; apie 1796–1855) žmoną Kunigundą su vaikais ir nurodymą patikrinti juos, o radus uždraustų knygų, raštų ir panašiai – raportuoti29. Vienas iš žemaičių krašto sukilimo vadų E. Stanevičius tik 1831 m. lapkričio mėnesį perėjo į Prūsiją, išvyko į Prancūziją ir ten, pasak Marijampolės apskr. komisaro, palaikė ryšius su „blogai mąstančiais“ emigrantais. E. Stanevičius buvo Lietuvos ir Rusios žemių draugijos (lenk. Towarzystwo Litewskie i Ziem Ruskich), kitų organizacijų narys. Nuo 1844 m. gyveno Briuselyje30. Vaitą pasiekė 1838 m. balandžio 7 (19) d. siųsta slapta informacija apie ketinantį atvykti „įpainiotą į revoliucinius reikalus“ Trakų pavieto pilietį Juozapą Jelenskį ir reikalavimas sekti jo veiksmus31. Kitais Marijampolės apskr. komisaro 1839 m. pabaigos raštais Dabravolės valsčiaus vaitui suteikiama žinių apie galimai atkeliaujančius veikėjus: „vieną iš svarbiausių emigracijos dalyvių“ emisarą Adomą (ar Adolfą) Sperčynskį bei „maište dalyvavusį“ Trakų pavieto pilietį Antaną Golačevskį (Golaševskį?)32. Adomas Sperčynskis (Sperczyński, Sporczyński, Szperczyński; 1809–1881) po sukilimo emigravo į Prancūziją, o vėliau į Angliją, naudojo slapyvardį Aldon bei vadinosi Adomu Tchuževskiu (Adam Tchórzewski), artimai bendradarbiavo su J. Zalivskiu, LDJ, „Jaunąja Lenkija“ (lenk. Młoda Polska) ir kitomis organizacijomis. 1837 m. su slapta misija trumpam buvo atvykęs į Galiciją33 .
***
1830–1831 m. sukilimas pasibaigė pralaimėjimu, tikslas nebuvo pasiektas, tačiau šis laikotarpis atgaivino ATR atkūrimo idėją. Lietuvos visuomenė patyrė reikšmingą sukrėtimą, kuris brandino tautinę savimonę, motyvuodavo palaikyti savas tradicijas ir ateityje siekti etninio bei socialinio išsivadavimo. Į užsienį pasitraukę sukilimo dalyviai neatsisakė įgyvendinti savo lūkesčių. Daugelis jų buvo pilietiški žmonės, turintys drąsos ir ryžto kovoti už visuotinę laisvę, teisę būti savimi ir gyventi savoje žemėje. Nacionalinėje bibliotekoje saugomo Dabravolės valsčiaus vaito archyvo dalis dokumentų patvirtina, kad, nepaisant persekiojimų, sukilėliai emigrantai stengdavosi palaikyti ryšius su gimtuoju kraštu, siųsdavo emisarus ir literatūrą, o tai neabejotinai turėjo įtakos naujosios kartos vertybių formavimuisi, skatino demokratinės minties raidą.
27
28
29
30
31 32 33 Atvežtas iš Nacionalinio Osolinskių instituto Lenkijoje, Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ rankraštis ir autoriaus vyresniojo brolio Pranciškaus Mickevičiaus dienoraštis su 1831 m. sukilimo atsiminimais buvo eksponuojami 2018–2019 m. žiemą Valdovų rūmuose, Vilniuje. Biuletyn Nr 1/65 [žiūrėta 2020-08-25]. Prieiga per internetą: http://cyfrowa. bibliotekakolbuszowa.pl/Content/136/biuletyn-nr-7-(1-65).pdf. LNMMB RKRS, F136-8. Ezechiel Staniewicz. Internetowy Polski Słownik Biograficzny [žiūrėta 2020-08-26]. Prieiga per internetą: www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/ezechiel-staniewicz. LNMMB RKRS, F136-5, lap. 8. LNMMB RKRS, F136-5; lap. 12, 15. Adam Sperczyński. Internetowy Polski Słownik Biograficzny [žiūrėta 2020-09-11]. Prieiga per internetą: www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/ adam-sperczynski-1809-1881-powstaniec-dzialacz-emigracyjny.