2020 10

Spalis | 2020

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Giedrė Čistovienė. Projektinė veikla – judėjimo pirmyn variklis

1

TEMA / KŪRYBINGUMO GENAS

Kęstutis Šapoka. Estetinis augimas socialiniu aspektu Vaiva Markevičiūtė. Meniškų sielų paroda: laisvalaikio saviraiška ir profesionalų praktika

3 5

POKALBIS

Aldona Oniūnienė: „Norą ir toliau kurti skatina žmonių palaikymas.“ Kalbėjosi Vaidenė Grybauskaitė

8

3

ŠIANDIEN AKTUALU

Daiva Janavičienė. Dokumentų išduotis, kaip bibliotekos ryšių su visuomene dalis 10 NAUJI LEIDINIAI

Nacionalinėje bibliografijoje – ir Lietuvoje apgintos disertacijos.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

14

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Aušra Marčiulaitytė. Šimtametės agentūros spaudos fotografijos Roma Bončkutė. Nedegantys Simono Daukanto rankraščiai

16 19

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Teresa Mackevič. Sekti ir suimti...

23

ŽMONĖS IR LAIKAS

Sigita Astikienė. „Jis garsina mūsų miestelį...“

27

16

GEROJI PATIRTIS

Ernestas Vengeliavičius. Berniukas Žirniukas kviečia į (ne)tradicinę pažintį su literatūra ir teatru

31

KRONIKA

Renata Baukienė. Tvirtai ėjęs savo gyvenimo taku Daina Sutkevičienė. Ir informatyvus, ir džiuginantis susitikimas Dalia Bredelienė. Atgaiva sielai Ona Skirmantienė. Žadžiūnų bibliotekai – Jovaro vardas Diana Janušaitė. Duris atvėrė karaokės erdvė

34 35 37 39 39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

40

IR AŠ TEN BUVAU

Ineta Krauls-Ward. Johno Rylandso biblioteka – paminklas moteriai

44

39 Vygaudo Juozaičio (3), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fondo (16) ir Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos (39)nuotraukos

PIRMAME VIRŠELYJE

XX a. pradžios Vileišių rūmai rudenėjančiame Vilniuje. Čia įsikūrusiame Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomas lietuvių istoriko ir švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) kūrybos archyvas. Apie jo rankraščius, įtrauktus į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, plačiau skaitykite p. 19. Justės Kuodytės-Damskės nuotr.

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

PROJEKTINĖ VEIKLA – JUDĖJIMO PIRMYN VARIKLIS Giedrė Čistovienė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Šiandien turbūt nerasime nė vienos Lietuvos bibliotekos – ar tai būtų didelės struktūros mokslinė biblioteka, ar šalies pakraščio nedidelio miesto viešoji biblioteka, – kuri nevykdytų projektinės veiklos. O prieš kelis dešimtmečius atkurtos Lietuvos bibliotekos, veikdamos sparčiai besikeičiančių visuomeninių politinių įvykių sąlygomis, kad būtų patrauklios vartotojams teikdamos informacijos paslaugas, pirmiausia turėjo atnaujinti savo techninę įrangą, sukurti reikiamą infrastruktūrą. Taigi pirmasis projektas, suvienijęs visas šalies bibliotekas, buvo susijęs su skaitmenine transformacija – Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) kūrimu 1996 metais.

Jį koordinavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Projektas kardinaliai pakeitė didesnės dalies bibliotekų darbuotojų darbo pobūdį – nuo popieriaus buvo pereita prie kompiuterių. O kol to buvo pasiekta, tikrai būta visko – dalis darbuotojų juk net nemokėjo naudotis kompiuteriais...

Nacionalinė biblioteka aktyviai dalyvauja inicijuodama projektus, jiems vadovauja ar yra jų partnerė. Be kiekvienais metais vykdomų savų vidutiniškai 30 projektų, Nacionalinė biblioteka ir toliau įgyvendina bendruosius didelės apimties (vadinamuosius skėtinius) projektus, kuriuose dalyvauja šalies viešosios bibliotekos, kitos atminties institucijos. Įgyta patirtis ir pasiekti rezultatai lėmė, kad šiuo 2014–2020 m. Europos

Sąjungos finansiniu periodu Nacionalinė biblioteka įgyvendina tris daugiau nei 23 mln. eurų vertės investicijų projektus: „Modernaus elektroninio turinio išsaugojimas ir sklaida“, „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“ ir „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje viešosios interneto prieigos infrastruktūroje“. Vykdydami projektus, vadovaujamės globaliu visuose sektoriuose pritaikomu projektų valdymo standartų rinkiniu „A Guide to the Project Management Body of Knowledge“ (PMBOK). Šiuo metu kultūros paveldu besidomintys vartotojai – renkantys studijoms medžiagą studentai ar moksleiviai, atliekantys namų užduotis, – jau sunkiai išsiverstų kad ir be tarptautinės skaitmeninės 2008 m. pradėjusios gyvuoti „Europeanos“ bibliotekos ar lietuviškojo kone prieš du dešimtmečius užgimusio „Epaveldo“, kurį skaitmenintais kultūros paveldo rinkiniais dabar jau pildo daugiau nei dvidešimt šalies atminties institucijų.

Pirmasis projektas, kuriame aš pati galėjau patirti bendradarbiavimą su viešųjų bibliotekų atstovais, buvo 2008–2013 m. vykdytas projektas „Bibliotekos pažangai“. Juo buvo atnaujinama viešųjų interneto prieigų infrastruktūra, bibliotekų darbuotojai mokomi atstovauti bibliotekai, mokyti gyventojus skaitmeninio raštingumo. Iki šiol džiugu prisiminti, kad Lietuvos viešųjų bibliotekų darbuotojai projekto „Bibliotekos pažangai“ metu

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

vietoj planuotų 50 tūkst. gyventojų skaitmeninio raštingumo apmokė per 100 tūkstančių. Kai pradėjome projektą, tik 53 proc. bibliotekų turėjo kompiuterių ir internetą. Projekto pabaigoje šis rodiklis pasiekė 97 proc. Beveik visoje šalies teritorijoje buvo išspręsta kompiuterio prieigos ir interneto problema. Pasibaigus projektui „Bibliotekos pažangai“, apie 2000 bibliotekų darbuotojų tiek mieste, tiek kaime gebėjo padėti lankytojams įgyti skaitmeninių įgūdžių ar juos pagerinti.

Kone visas šalies viešąsias bibliotekas sujudinęs projektas 2013–2016 m. buvo tęsiamas antruoju projektu („Bibliotekos pažangai 2“), kuris jau buvo skirtas bibliotekų infrastruktūrai įveiklinti. Dalyvauti jame paraiškas pateikė 57 viešosios bibliotekos. Bibliotekų darbuotojai buvo mokomi projektų inicijavimo, vartotojų poreikių tyrimo, projektų valdymo ir kitų įgūdžių, būtinų siekiant parengti ir įgyvendinti kokybiškus projektus. Tarp projekto tikslų buvo siekis, kad bibliotekos jaustųsi lygiavertės ir konkurencingos teikdamos paraiškas ne tik į nacionalinės reikšmės, bet į Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių fondų konkursus.

Projektinis finansavimas neabejotinai prisideda prie bibliotekų teikiamų paslaugų kokybės pagerinimo, tačiau dažniausiai būna fragmentiškas, nesistemiškas, todėl sudėtinga užtikrinti projektu sukuriamų rezultatų tvarumą. Negavus papildomo finansavimo, sukurtos paslaugos(-ų) palaikymas tampa tikru iššūkiu.

Nacionalinės bibliotekos projektinėje veikloje dalyvauju jau beveik dešimt metų, todėl iš patirties žinau, kad būtina sekti politinę situaciją, dalyvauti įvairiose darbo grupėse, kurios vėliau lemia finansavimo galimybes. Atstovaujame bibliotekai ne tik kaip mokymuisi, mokslui reikalingų informacijos išteklių teikėjai, bet ir kaip skaitmeninę, socialinę atskirtį mažinanti institucija, prisidedanti prie mokymosi visą gyvenimą veiklų.

Tarp kitų viešojo sektoriaus projektinės veiklos, ypač vykdant didelio masto projektus, iššūkių – didelė biurokratija ir viešieji pirkimai.

Man yra tekę dirbti su Billo ir Melindos Gatesų fondu, tarptautinėmis „Erasmus+“, Šiaurės šalių, Lietuvos kultūros tarybos programomis, todėl galiu tvirtai pasakyti, kad sudėtingiausia dirbti su Europos Sąjungos struktūriniais fondais. Projektus įgyvendiname kartu su administruojančiomis agentūromis – vyksta nuolatiniai patikrinimai.

Atrodytų, turėtumei džiaugtis – bus mažiau klaidų, geresni rezultatai. Tačiau pasirodo, jog tai neapsaugo nuo kitų kontrolierių, kurie dažnu atveju mano visiškai kitaip, ir jau „po fakto“ pasijunti baudžiamas tiesiog už tai, kad norėjai aukščiausios kokybės, už geriausią kainą ir trumpiausią laiką. Keista, jog kontrolieriams nerūpi, 2

kad Lietuva įgyvendintų projektus laiku. Nė kiek nenuostabu, kad esame tarp valstybių narių, kurios save labiausiai „nusibaudžia“, – pateikiama daugiausia projektų įgyvendinimo pažeidimų.

Dar viena projektinio darbo specifika – nuolatiniai pokyčiai ir darbas „gaisrininko režimu“, t. y. greitas iškylančių problemų sprendimas. Bet jas įveikdamas įgyji galimybę tobulėti. Dar vis susiduriame su pasipriešinimu naujoms idėjoms, nenoru keisti ir keistis. Žinoma, ne visos siūlomos idėjos iš karto būna geros, todėl būtina jas plėtoti, išdiskutuoti. Tačiau tai, kaip rodo praktika, – kantrybės ir laiko klausimas. Tiesiog visada, vadovo žodžiais tariant, tenka pereiti per šiuos etapus: storming, norming, performing.

Reikia pripažinti, jog nuostatą, kad šiandien biblioteka suvokiama kaip vieta, kurioje malonu leisti laiką ir kurioje dirba kvalifikuoti specialistai, teikiantys profesionalią pagalbą, per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius padėjo sustiprinti ir bibliotekų vykdoma projektinė veikla. Bibliotekos juda teisinga linkme.

Jų didžiausia stiprybė – žmonių bendrystė. Tokio draugiško, vieningo tinklo gali pavydėti bet kas. Nė viena kultūros institucija neturėjo tokių galingų, visą Lietuvą apimančių projektų, susijusių su techninės įrangos modernizavimu, informacinių sistemų kūrimu, darbuotojų kompetencijų kėlimu.

Kai pasakai, kad dirbi bibliotekoje, daugelis, ko gero, dar patyliukais pagalvoja „a, ramybės oazėje“.

Iš tikrųjų esame tikras inovacijų, pokyčių variklis, prisidedantis prie bibliotekų lankytojų gerovės.

Tarptautinės rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos „Kantar“ 2019 m. atliktas tyrimas akivaizdžiai parodė bibliotekų kuriamą vertę. Mes realiai padedame žmonėms spręsti kasdienes problemas, skatiname naujų produktų ir paslaugų atsiradimą, sudarome sąlygas naudotis informacinėmis technologijomis, ypač tiems, kurie turi ribotas galimybes, t. y. kaimo gyventojams, vyresnio amžiaus ir mažas pajamas gaunantiems asmenims. Tyrimas parodė, kad 15 proc. bibliotekų lankytojų neturi galimybės naudotis internetu kitur.

O tai reiškia, kad net 85 proc. turi kitų alternatyvų, bet vis tiek ateina į biblioteką. Mano požiūriu, tai – pats didžiausias įvertinimas.

Smagu stebėti bibliotekų darbuotojų suvokimą, kad dirbame žmonėms, kad vartotojai mums daro paslaugą ateidami į biblioteką. Šiandien tvirtai galima teigti, kad šalies bibliotekos tampa strateginės svarbos įstaigomis, kuriančiomis pridėtinę vertę, įstaigomis, kurioms pavedama siekti strategiškai svarbių valstybės tikslų.

Giedrė Čistovienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Projektų valdymo skyriaus vadovė

TEMA / KŪRYBINGUMO GENAS

ESTETINIS AUGIMAS SOCIALINIU ASPEKTU Dr. Kęstutis Šapoka Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas

Parodų ekspozicijose dažnai nesąmoningai ieškome tam tikrų hierarchijų ir „geriausiųjų“, „gražiausiųjų“, „profesionaliausiųjų“ atrankos, tačiau galimos ir alternatyvios parodų koncepcijos. Tokio formato yra 2020 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta jos darbuotojų vaizduojamojo meno paroda. Dvidešimt skirtingo amžiaus ir skirtingas pareigas einančių darbuotojų kolegoms atvėrė iki šiol daugumai nepažintą savo pusę – kūrybiškąją. Šie menininkai – ir profesionalai, ir mėgėjai, todėl galima sakyti, kad pagrindinis parodos tikslas yra socialinis – atspindėti bibliotekos socialinę bendruomenę.

Kai kalbame apie meną, paprastai mintyse iškyla poetiškas ir romantizuotas „laisvos kūrybos“, „nevaržomos vaizduotės“, gaivališkas spalvų, garsų, emocijų pasaulis. Tai, žinoma, yra tiesa. Tačiau yra ir kita, labiau pragmatiška reikalo pusė. Visuomenė yra sudėtinga struktūra – specializuota ir diferencijuota, išsiskleidusi į įvairių funkcinių, prasminių, ženklinių sistemų tinklą. Tai gali būti politikos, teisės, mokslo, meno ir daugybė kitų sistemų, kurios savo ruožtu išsišakoja į galybę posistemių1.

Kiekviena tokia sistema yra iš dalies savarankiška, nes joje galioja sava specifinėms taisyklėms paklūstanti semantinė logika. Viena tokių yra ir meno sistema, išsišakojanti į skirtingas meno rūšis, kurių kiekviena gvildena savą problematiką, turi savą semantinę struktūrą, kitaip sakant, pasižymi savitomis simbolių „žymėjimo sistemomis“, „sintaktine logika“, formalios kalbos taisyklėmis2.

Muzikoje galioja sava formali logika bei dėsniai, literatūroje, poezijoje – kiti dėsniai, šokyje, tea1

2

Luhmann, Niklas. Art as a social system. Standford: Standford University Press, 2000, p. 134.

Goodman, Nelson. Languages of art: an aproach to a theory of symbols.

Indianapolis, New York, Cansas City: The Bobbs-Merrill Company, Inc., 1968, p. 130–131.

tre – dar kitokie, o vaizduojamojo meno išraiška, kalba paklūsta dar kitai formaliai ir vaizdo naracinei logikai.

Maža to, netgi vaizduojamojo meno, konkrečiai dailės, sfera yra nevienalytė, nes joje tarpsta daug gana skirtingų ir savarankiškų estetinių posistemių.

Pavyzdžiui, egzistuoja profesionali ir savamokslė dailė, etnografinis menas, „grynoji“ ir taikomoji dailė, tradicinis ir šiuolaikinis profesionalus menas. Nekalbant apie dar sunkiau klasifikuojamus dailės, kaip terapijos, kalinių dailės, art brut, raw art... netgi gyvūnų kuriamos dailės etc., reiškinius.

Atrodytų, turime reikalą su tiesiog kūryba, tačiau kiekvienu tokios estetinės ar kvaziestetinės posistemės atveju galioja kiek kiti dėsniai. Kiekvienu atveju kalbama savaip ir apie skirtingus dalykus, be to, kalbama sąmoningai arba ne, siekiama skirtingų tikslų (dėl to kiek skiriasi ir sociokultūriniu lygmeniu atliekami vaidmenys). Todėl skiriasi ir tokių tipų dailės „perskaitymo“ būdai. Žinoma, visi tie vaizduojamojo meno, dailės tipai yra stratifikuojami – atskiriami institucijų lygmeniu, o kartu įtraukiami į socialinių hierarchijų kismo procesus. Taigi kiekviena estetinė ar tarsi estetinė sritis 3

veikia ir daugiau ar mažiau savame galerijų, muziejų, klubų, privačių ar valstybinių institucijų, netgi ne visada priklausančių meno sistemai, etc. „tinkle“. Ir tie „tinklai“ retai kada vienas su kitu susiliečia ar vienas į kitą įsilieja. Todėl retai kada šie skirtingi vaizduojamojo meno, dailės tipai institucijų parodinių erdvių ribose atsiduria vieni greta kitų.

Tai tarsi tos pačios kalbos skirtingos tarmės, kurios gali būti panašios, o kartais gali ir nesusišnekėti tarpusavyje. Todėl, jeigu iš naiviojo meno, tautodailės reikalaujame „klasikinio“ piešinio arba iš šiuolaikinio meno, kalbančio sava „konceptualia“ kalba, tikimės tradicinės dailės plastikos ir kalbėjimo būdų arba, priešingai, iš tradicinės dailės reikalaujame „konceptualumo“, iš abstrakcijos – realistiškumo... Natūralu, kad tarp vertinimų atsiranda trintis.

Todėl dažnai vienai estetinei posistemei priklausantį kūrinį bandome „perskaityti“ vadovaudamiesi kitos posistemės semantikos logika. Be to, parodose dažnai nesąmoningai ieškome tam tikrų hierarchijų ir „geriausiųjų“, „gražiausiųjų“, „profesionaliausiųjų“ atrankos ir pan. Žinoma, ir Nacionalinės bib­lio­tekos pagrindinės erdvės skirtos kaip tik tokio tipo – išgrynintoms, specia­ lizuotoms, „atrinktoms“ – parodoms, kurios nebūtinai diferencijuoja vaizduojamąjį meną neigiama prasme, bet, šiek tiek atskirdamos tuos tipus ir tai, kas juose yra įdomu, motyvuota, padeda geriau suvokti jų prasminę, formalią logiką ir sociokultūrines funkcijas.

Kita vertus, galimos alternatyvios parodų koncepcijos, formatai. Pavyzdžiui, Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojų paroda organizuota kaip tik tokiu – pavadinkime jį bendruomeniniu-socialiniu – principu. Šios parodos tikslas yra kaip tik tarsi grįžti į ikistratifikacijos, į kūrybiškos saviraiškos ikidiferenciacijos lygmenį.

Taigi šiuo atveju atspirties taškas yra ne skirstymas į tipus ir rūšis, ne jų diferenciacija ir hierarchizavimas, o (konkrečios institucijos darbuotojų) tarpasmeninis ir estetinis kalbėjimasis ir susikalbėjimas. Šiuo atveju svarbu ne kas yra profesionalas, o kas – mėgėjas, ne kas kuria „gražiai“, o kas – ne. Svarbu pats kūrybiškumas – kad toje pačioje institucijoje yra kūrybiškų žmonių. Tai yra didžiulė vertybė. Šioje parodoje gali susitikti skirtingo statuso, tarnybinės padėties žmonės, dirbantys skirtinguose departamentuose ir nebūtinai kūrybinį darbą (dažnai net nepažįstantys vienas kito), ir atrasti bendrą visus jungiantį principą. Žinoma, kuriant ekspozicijos visumą, vis dėlto prireikė šiokios tokios parodos rengėjų „režisūros“, kad kūrinių bendravimas būtų sklandesnis (čia jau demokratijos ribų ar totalumo klausimas). Todėl, atrodytų, skirtingiems vaizdinės naracijos tipams atstovaujantys kūriniai kalbasi, interpretuoja vieni kitus, netgi suteikia vieni kitiems netikėtų prasmių – tarsi siūlo pabūti vieni kitų kailyje, o kartu vieni kitų nesuniveliuoja, „nesuvalgo“. Šiuo atveju principinė eklektika kaip tik yra pozityvus parodos veiksnys. Skirtumai tarp profesionalios ir neprofesionalios kūrybos, tradicinės ir šiuolaikinės išraiškos, „grynojo“ ir „taikomojo“ meno kuria socioestetinio bendrabūvio ir komunikacijos terpę, kurioje gerbiamos visos kūrybiškumo apraiškos.

Kiekviena jų turi savo balsą.

Taigi, šia surengta Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojų paroda siūlomas estetinio (sielos) augimo formatas, kuris gali prisidėti prie darbuotojų psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių gerinimo ir glaudesnių tarpusavio santykių. Šia prasme paroda yra labai vertinga.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų paroda subūrė dvidešimt skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir kompetencijų kūrėjus.

Nuotraukoje – parodos dalyviai: (iš kairės) Kotryna Abromaitytė, Gediminas G. Akstinas, Jokūbas Zovė, Žydrė Vėtienė, Saulius Navikas, Loreta Bajorinaitė, Kęstutis Šapoka, Erika Razminaitė, Vaida Gasiūnaitė, Regina Caturian, Miglė Anušauskaitė, Gerda Paliušytė.

Vygaudo Juozaičio nuotraukos

4

TEMA / KŪRYBINGUMO GENAS

MENIŠKŲ SIELŲ PARODA: laisvalaikio saviraiška ir profesionalų praktika Vaiva Markevičiūtė Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Šios vaizduojamosios dailės parodos dalyvius sieja du dalykai: meno pomėgis ir darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Dalyvauti joje buvo kviečiami visi bibliotekos darbuotojai – įvairaus amžiaus ir profesijų, profesionalūs menininkai ir mėgėjai. Dalyvių skaičius, kūrinių tematika ir atlikimo priemonės buvo neribojami, svarbiausias atrankos kriterijus – meninės saviraiškos nuoseklumas ir kūrybos įvairovė. Žurnalo „Tarp knygų“ redakcija pakalbino šios iki 2020 m. lapkričio 22 d. Nacionalinėje bibliotekoje veikiančios parodos koordinatorę ir keletą dalyvių – jų istorijos ir mintys tik įrodo, kokie skirtingi ir kartu panašūs yra bibliotekoje dirbantys kūrėjai.

Parodos koordinatorė, Nacionalinės bib­lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkė Gerda Paliušytė pasakoja, kad tokios parodos idėja kilo kolegei dr. Jolantai Kanapickaitei. „Gavusi Jolantos pasiūlymą prisidėti prie parodos rengimo, sutikau su sąlyga, kad parodoje bus eksponuojama tiek profesionalių, tiek savamokslių menininkų kūryba, jos neskirstant pagal žanrą ar temą. Tik taip Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojų paroda galėjo atskleisti socialinę bib­lio­ tekos bendruomenę, čia dirbančių žmonių požiūrio į kūrybą skirtumus ir ryšius“. – teigė G. Paliušytė Kvietimas dalyvauti parodoje buvo išsiųstas visiems Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojams. „Paro­dai priėmėme visų kūrėjų darbus, kurie buvo kurti kaip savarankiška meninė praktika. Atsisakėme tik tų, kurie buvo tiesiogiai susiję su kolegų darbo uždaviniais arba atnešti jau pasibaigus registracijai, – pasakoja G. Paliušytė. – Be to, parodoje eksponuojame ne daugiau nei tris vieno kūrėjo darbus.“ Vertinant pateiktų darbų visumą, išryškėjo juos vienijantis ryšys. G. Paliušytės teigimu, nesunku įžvelgti visų parodos dalyvių kūrybinį nuoseklumą: beveik visi darbai – ne vienų metų kūrybinės praktikos rezultatas, kai kurie sukurti daugiau nei prieš

kelis dešimtmečius. „Turbūt pagrindinė tendencija yra ta, kad bib­lio­tekoje dirba daug žmonių, kurių ne tik laisvalaikis, bet ir pagrindinė veikla yra tiesiogiai susijusi su vaizduojamąja daile. Dalis jų – menininkai profesionalai, kuriems darbas Nacionalinėje bib­lio­ tekoje yra tik viena iš jų veiklos krypčių ir galimybė užsidirbti pragyvenimui bei plėtoti kūrybinę praktiką“, – analizavo parodos koordinatorė.

G. Paliušytės manymu, tokios parodos galėtų būti rengiamos kas kelerius metus, jos atskleistų Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojų kūrybinės veikos raidą ir ieškojimus. „Esu tikra, kad kiekvienoje įstaigoje yra kuriančių žmonių – nesvarbu, ar tai – bib­lio­teka ar bet kokia kita organizacija“, – tikina parodos koordinatorė.

Nacionalinėje bib­lio­tekoje surengtos visuomenei atviros parodos dalyviai: Erika Razminaitė, Regina Caturian, Jolanta Kanapickaitė, Miglė Anušauskaitė, Loreta Bajorinaitė, Vytautas Gocentas, Kotryna Abromaitytė, Jokūbas Zovė, Kęstutis Šapoka, Vaida Gasiūnaitė, Gerda Paliušytė, Gediminas G. Akstinas, Iveta Kotryna Mikelionienė, Rasa Bubėnaitė, Mindaugas Jonaitis, Raimundas Narbutas, Aida Vėželienė, Saulius Navikas, Žydrė Vėtienė, Kęstutis Šlepikas.

5

Parodoje greta paveikslų, fotografijų ir kitų kūrinių galima išvysti ir netikėtų darbų, pavyzdžiui, Bendrojo skyriaus veiklos organizavimo darbuotojo Kęstučio Šlepiko „Naktinę lempą“ (1980 m., medis, 45×35×35 cm).

Nusprendėme pakalbinti keletą skirtingų darbų autorių ir taip atskleisti kūrėjų skirtybes bei panašumus.

VENECIJA IR LIŪTAI Parodoje eksponuojamų „Kryželiu siuvinėtos Venecijos“ ir Jano Vermeerio paveikslo „Pienininkė“ reprodukcijos autorė, Nacionalinės bib­lio­tekos Informacijos išteklių departamento Skaitmeninimo skyriaus bib­lio­tekininkė Erika Razminaitė sako siuvinėti pradėjusi prieš dešimt, o tapyti – prieš kelerius metus. „Tai yra meditacija. Neįsivaizduoju savęs gyvenant be kūrybos. Mano kasdienis pasirinkimas: knyga, siuvinėjimas arba tapyba. Pats geriausias poilsis“, – prisipažįsta bib­lio­tekininkė. Siuvinėti ji mokėsi pati, o tapybos – Piotro Kostino meno studijoje Vilniuje.

Paklausta, kodėl parodai pasiūlė būtent šiuos du darbus, E. Razminaitė pasakoja: „Idėja nutapyti Nyderlandų dailininko J. Vermeerio paveikslą kilo perskaičius Tracy Chevalier bestselerį „Mergina su perlo auskaru“. Šio paveikslo kopija kabo mano namuose. Tada nusprendžiau imtis J. Vermeerio „Pienininkės“. Jį tapiau metus. Pasirinkau identišką dydį, buvau nuvykusi į Amsterdamo valstybinį muziejų (Rijksmuseum) apžiūrėti originalo. „Veneciją“ siuvinėjau dvejus metus.

Mėgstu keliauti ir seniai svajojau aplankyti šį miestą.

Jo architektūra, kanalų vingiai, siaurų gatvių labirintai buvo tai, ką norėjau matyti kasdien. Ir štai – dabar iš 63 000 kryžiukų sudygsniuotą Veneciją matau kasdien.“ Informacijos išteklių departamento Bendrųjų fondų skyriaus vyriausioji bib­lio­tekininkė Loreta Bajorinaitė, potraukį į kūrybą pajutusi dar vaikystėje, sako, kad sunkiausia buvo apsispręsti, kuriuos tris paveikslus teikti parodai, nes yra nutapiusi net devynis liūtus. Galiausiai nusprendė pateikti kuo skirtingesnius: spalvotą (iš spalvotų išrinko tiesiog didžiausio formato paveikslą), juodų ir baltų spalvų akrilu ir pastele atliktus paveikslus. Vis dėlto vėliau apsigalvojo ir kaip trečią darbą pateikė neseniai baigtą tapyti zebrą, kuris buvo skirtas konkrečiam liūtui, jau iškeliavusiam į parodą. „Pati save nustebinau, panorusi nutapyti zebrą, bet negalėjau atsispirti pagundai, kai 6

Lankytojų dėmesį vienodai traukia tiek profesionalių menininkų, tiek mėgėjų darbai.

perskaičiau, kad liūtams zebrai – skaniausia mėsa“, – šypsosi kūrėja.

L. Bajorinaitė pasakoja lankiusi privačias pamokas pas dailininkę, kuri vienus metus ją ruošė stojamiesiems egzaminams į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. „Tuo metu man buvo tik vienuolika metų ir mano kūrybinė laisvė (pomėgis) virto privaloma kūrybine dienotvarke ir atsiskaitymais. Bet Vienožinskio dailės mokykla nepakeitė mano požiūrio, tik dar labiau jį sustiprino – mano kūrybinė laisvė lieka tik man ir tik mano laisvalaikiui“, – teigia L. Bajorinaitė.

GĖLĖS IR ŠILKAS Prieš septynerius metus tapyti ant šilko pradėjusi Informacijos išteklių departamento Metaduomenų kūrimo skyriaus vyresnioji redaktorė Rasa Bubėnaitė parodoje eksponuoja ištapytą šalį. „Sužinojau, kad Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre galima daug ko mokytis, pavyzdžiui, tapybos ant šilko. Užsiregistravau ir pradėjau lankyti pamokas. Iki tol buvau kartą mačiusi, kaip tapoma ant šilko, ir man tai atrodė kažkas nepasiekiamo, – apie savo pomėgį pasakoja bib­lio­tekininkė. – Suaugusiųjų centre mokiausi metus, tada – privačiai meninėse dirbtuvėse „Menas sau“. Visada intuityviai mokiausi iš kitų kūrėjų, stebėdama jų darbus.“ Paklausta, kaip kuriantis žmogus suderina darbą bib­lio­tekoje su kūryba, R. Bubėnaitė teigia, kad kūrybingą žmogų galima sutikti bet kur, kartais pačioje netikėčiausioje vietoje. „Bib­lio­tekoje, ko gero, lengviau suderinti savo tiesioginį darbą su kūryba. Bib­lio­teka netgi ugdo ir įkvepia kūrybiškumą: savo demokratine, kultūringa aplinka, sukauptomis žiniomis, čia dirbančiais nuostabiais žmonėmis. Juk tinkama aplinka žmogui padeda atsiverti, formuoja jo asmenybę.

Kūryba tarsi sparnai pakelia žmogų virš vienatvės, baimių, nusivylimų ir priverčia keistis: padeda jam tapti didesniam, gilesniam, drąsesniam, geresniam, įdomesniam...“ Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos politikos ir analitikos skyriaus vyresnioji bibliografė Regina Caturian piešti mėgo nuo mažumės, paskutinėse vidurinės mokyk­ los klasėse lankė dailės studiją ir šiek tiek susipažino su tapybos pagrindais, tačiau šį pomėgį apleido ir vėl prisiminė palyginti neseniai. Parodoje eksponuojami trys jos paveikslai, kuriuose nutapyti vilkdalgiai, našlaitės ir medinis bijūnas. Bib­lio­tekininkė teigia tapanti namuose. Darbas Nacionalinėje bib­lio­tekoje, R. Caturian teigimu, prisideda prie kūrybiškumo skatinimo – čia daug įkvepiančios literatūros, albumų, vyksta profesionalių menininkų parodos.

LAISVĖ IR AKIMIRKOS ŽAVESYS

„Jau vaikystėje piešdavau, braižydavau ką prifantazuodavau, lipdydavau gyvūnų, žmonių figūras, veidus, – pasakojimą apie savo santykį su kūryba pradeda Bendrojo skyriaus vyresnysis inžinierius Saulius Navikas. – Mėgėjiška tapyba ir instaliacijomis užsiimu nuo 2006-ųjų, kai pradėjau dalyvauti Maskoliškių meno fronte – vienos vasaros savaitės sambūryje kartą metuose gerų žmonių sodyboje prie Širvintos upės Maskoliškių kaime. Dalyvauju beveik kasmet.

Užsiimu kūryba dėl laisvės pojūčio kuriant ir tam, kad ištraukčiau į paviršių tai, ko mano sąmonė eilinę dieną neapšviečia.“ Parodoje galima išvysti du S. Naviko paveikslus. „Darbas „Isterezė“ kilo iš dviejų lyg ir nesusietų pasaulių reiškinių: histerezės funkcijos, kai proceso reakcija į dirgiklį dirbtinai vėlinama dėl stabilumo (sistemų teorijos, medžiagotyros bei elektronikos pasaulis), ir isterijos, vienos iš neurozių (psichologinis-endokrininis pasaulis). O paveikslo „Tarpinė stotelė“ atsiradimą paskatino dviejų kūrinių keliama

Nacionalinės bibliotekos darbuotojų kūrinius galima išvysti bibliotekos atrijuje, V aukšte.

Paroda pasižymi kūrinių įvairove. Nuotraukoje iš kairės: Erikos Razminaitės „Kryželiu siuvinėta Venecija“ (2015 m., siūlai, drobė, 48×58 cm) ir tapyta J. Vermeerio paveikslo „Pienininkė“ reprodukcija (2019 m., aliejus, drobė, 90×57 cm), Loretos Bajorinaitės „Noriu skanėsto“ (2020 m., drobė, akrilas, 80×120 cm), „Liūtų skanėstas“ (2020 m., drobė, akrilas, 80×120 cm), „5-as iš 9“ (2020 m., drobė, akrilas, pastelė, 80×120 cm).

nuotaika: vienas – Cliffordo D. Simako romanas „Tarpinė stotelė“ („Way station“), kuriame ryškus pagrindinio veikėjo vienišumas ir begalinis poreikis pajusti vienybę su gyvomis visatos būtybėmis, kitas – Rolando Emmericho režisuotas mokslinės fantastikos filmas „Žvaigždžių vartai“ ir su juo susiję serialai. Šis paveikslas yra apie vienišumą ir tai, kad bet kurioje ramybėje visada bręsta permainos“, – dėsto autorius.

S. Navikas džiaugiasi, kad dirbant Nacionalinėje bib­ lio­tekoje yra su kuo įdomiai pasikalbėti ir po ranka esama daug įdomių knygų: „Taigi visada yra medžiagos ir idėjų semtis kitam įkvėpimo–iškvėpimo ciklui.“ Tris fotografijos darbus eksponuojanti Komunikacijos ir rinkodaros departamento Ryšių su visuomene skyriaus vadovė Žydrė Vėtienė tikina besistengianti užfiksuoti akimirkos žavesį. „Daug laiko leisdama gamtoje atkreipiu dėmesį į įdomias natūralias kompozicijas, saulės žaismą, išskirtinius augalus, akmenis.

Jaukią vietą peizaže neretai suranda ir žmogaus kasdienės veiklos pėdsakai. Tad, pamačiusi ką nors netikėto, noriu įamžinti fotografijoje“, – pasakoja Ž. Vėtienė. Jai labai patinka nespalvota fotografija, kurianti kitokią nuotaiką ir nukreipianti dėmesį nuo spalvų prie formų, tekstūros, detalių: „Tai, ko nepamatytume spalvotoje nuotraukoje, nespalvotame kontekste įgyja visai kitokių reikšmių. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje pavyko užfiksuoti užtemdytame kambaryje saulės spindulyje sūkuriuojančias dulkes.

Aišku, reikėjo pasistengti jų daug sukelti, kad pavyktų nufotografuoti, tačiau rezultatas – įdomus. O viskas prasidėjo nuo kelių šviesos pluoštelyje sklandančių dulkelių.“ Paklausta, kaip menininkai suderina kūrybą ir darbą bib­lio­tekoje, Ž. Vėtienė patikslina: „Manau, kad ne darbas bib­lio­tekoje skatina žmonių kūrybiškumą, o atvirkščiai – kūrybingi žmonės renkasi darbą bib­ lio­tekoje. Turint omenyje, kad darbas tokioje organizacijoje motyvuoja ne finansinėmis galimybėmis, o visuomenei kuriama verte, saviraiškos galimybėmis, natūralu, kad nemažai kuriančių ir meniškos sielos žmonių renkasi dirbti bib­lio­tekoje. Labai džiaugiuosi kūrybingu mūsų kolektyvu, matau, kiek įvairių idėjų gimsta, kokių puikių projektų inicijuojama. Ir tai iš tiesų įkvepia labiau stengtis ir prisidėti įgyvendinant kolegų sumanymus, ieškoti naujų sprendimų.“ Ž. Vėtienė pabrėžia, kad parodoje matoma tik nedidelė dalis darbų, palyginti su tuo, kiek iš tiesų Nacionalinėje bib­lio­tekoje yra kūrybine veikla užsiimančių asmenybių. „Iki parodos žinojau tik apie keletą profesionaliai kuriančių kolegų, todėl, apžiūrėjusi eksponatus, buvau maloniai nustebinta darbų įvairovės ir bib­lio­tekos darbuotojų kūrybinio potencialo, – prisipažįsta Ž. Vėtienė. – Ypač netikėtas buvo kolegų iš Bendrojo skyriaus aktyvumas – net keturi vyrai pristatė savo kūrybą. Štai tada ir įsitikini, kad bib­lio­teka tikrai traukia kūrybingus žmones, nesvarbu, kokius kasdienius darbus jie dirbtų.“ 7

POKALBIS

ALDONA ONIŪNIENĖ: „Norą ir toliau kurti skatina žmonių palaikymas“

Aldona Oniūnienė. Dainiaus Vareikos nuotr.

Aktyvios bendruomenės telkėjos, renginių organizatorės, kraštiečių atminimo puoselėtojos, skaitymo ir kūrybingumo skatinimo iniciatyvų sumanytojos Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos Vaškų Vandos Zaborskaitės bibliotekos vyriausiosios bibliotekininkės Aldonos Oniūnienės veikla neliko nepastebėta – 2016 m. pelniusi rajono kultūros darbuotojų apdovanojimą„Skruzdė 2016“, po kelerių metų Kultūros ministerijos ji paskelbta geriausia 2019 metų bibliotekininke. Nors pačiai laureatei svarbiausi atrodo literatūrologės Vandos Zaborskaitės atminimo įamžinimo Vaškų bibliotekoje darbai, kalbamės ir apie kitas jos prasmingas ir ne mažiau įdomias veiklas.

Vilniaus universitete baigėte bib­lio­tekininkystės studijas. Kaip nusprendėte jas pasirinkti ir kokie keliai atvedė į Vaškų bib­lio­teką?

Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos specialybę įgijau 1987 metais. Šias studijas pasirinkau spontaniškai. Svajojau studijuoti prancūzų kalbą. Kai, baigusi vidurinę mokyklą, nuvykau į Vilnių, sužinojau, kad į šį kursą tais metais bus priimti tik 8 studentai. Nors ir buvau gerai pasiruošusi – prancūzų kalbą Pasvalyje dėstė mokytojas, baigęs Sorbonos universitetą, – išsigandau didelio konkurso ir nunešiau prašymą į bib­lio­tekininkystę. Ši specialybė taip pat buvo prie širdies, nes labai daug skaičiau, skolinausi knygas iš kelių bib­lio­tekų, namie turėjau sukaupusi knygų. Studijuodama pasirinkau darbo vaikų ir jaunimo bib­lio­tekose specializaciją.

Baigusi universitetą, atvykau į Biržų Juliaus Janonio internatinę vidurinę mokyklą. Dirbti čia buvo įdomu: vaikai internate gyvendavo visą savaitę, kai kurie neturėdavo kur išvykti savaitgaliais, todėl į bib­lio­teką ateidavo ne tik knygų ar žurnalų. Čia jie norėdavo pasipasakoti džiaugsmus, pasiguosti ar tiesiog išsikalbėti... Tekdavo atstoti ir psichologą, ir vyresnį draugą...

Vaškų bib­lio­tekoje pradėjau dirbti 2000 metais, kai jau buvau paauginusi savo penkis vaikus. Tuo metu bib­lio­teka tilpo dviejuose šaltuose ir tamsokuose kambariuose. Ten stovėjo tik knygų ir laikraščių bei žurnalų lentynos. Tačiau buvo 8

daug skaitytojų. Daug vaikų norėjo ne tik skaityti, bet ir patys veikti, kurti: vaidinti su savo pasidarytomis lėlėmis, skaityti knygas mažesniems vaikams, dalyvauti piešinių, rankdarbių konkursuose. Nors neturėjau patirties, man patiko organizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis, pristatyti naujas knygas, minėti rašytojų jubiliejus, tad aktyviai ėmiausi šios veiklos.

Jutau bendruomenės žmonių palaikymą – jie gausiai rinkdavosi į renginius, sulaukdavau šiltų ir padrąsinančių žodžių.

Vaškuose prabėgo profesorės Vandos Zaborskaitės ankstyvoji jaunystė. Prie jos gimtojo namo 2013 m. atidengta memorialinė lenta, o 2014 m. miestelio bib­lio­ tekai suteiktas šios žymios literatūrologės vardas. Ar pati profesorė lankydavosi Vaškų bib­lio­tekoje, ar jums teko susitikti?

Iš tiesų Vaškų miestelis tvirtai susijęs su literatūrologės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) vardu: čia ji gimė, lig šiol tebestovi jos močiutės namas, kuris tapo jos gimtaisiais namais, čia dažnai atvykdavo ir pati profesorė. Vaškų bib­lio­teka tapo nuolatine šiltų, glaudžių ryšių su profesore palaikytoja, o vėliau ir jos atminimo įamžintoja. Man asmeniškai šie susitikimai paliko neišdildomą įspūdį. Po profesorės mirties jos dukra Virgilija Stonytė padovanojo mamos namų bib­lio­teką.

Tada ir kilo mintis siekti, kad Vaškų bib­lio­tekai būtų suteiktas

Vandos Zaborskaitės vardas. Ir 2014 m. gegužę tai įvyko.

2015 m. pavasarį bib­lio­teka minėjo 75 metų veiklos sukaktį, ta proga kovo 28 d. bib­lio­tekoje iškilmingai atidaryta nuolatinė ekspozicija, skirta profesorei V. Zaborskaitei. Eksponatų bib­lio­ tekai padovanojo ir jos duktė V. Stonytė.

Praėjusių metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, mūsų bib­lio­tekoje atidaryta atnaujinta ekspozicija „Vanda Zaborskaitė – gyvenimo puslapiai“. Tai galėjome padaryti gavę Lietuvos kultūros tarybos finansavimą [įgyvendintas Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos projektas „Tekančio laiko ženklai“ – V. G.].

Ekspozicija yra orientuota ne į paviršutinišką pramogą, bet skirta lankytojus praturtinti dvasiškai, skatinti nuodugnesnį susidomėjimą literatūra ir apskritai kultūra. Jai įrengti pasitelktos šiuolaikinės technologijos ir inovatyvūs sprendimai: yra informacinis-edukacinis terminalas liečiamuoju ekranu, parengta virtuali ekspozicija apie literatūrologės asmenybę, gyvenimą ir kūrybą. Siekdami, kad terminalas pritrauktų kuo daugiau jaunų žmonių, jame įdiegėme dvi edukacines programas: virtualų žaidimą „Kokias knygas vaikystėje skaitė profesorė Vanda Zaborskaitė“ ir viktoriną-žaidimą „Ką aš žinau apie profesorę Vandą Zaborskaitę“. Dar yra magnetinė dėlionė „Sudėliok Vandos Zaborskaitės gyvenimo akimirkas“. Šioje lentoje galima sudėlioti gimtąjį profesorės namą, jos parašytų knygų viršelius, citatą iš monografijos „Maironis“.

Nuo 2015 m. Vaškų bib­lio­teka organizuoja moksleivių kūrybinės raiškos konkursą „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“.

Tai – dar viena bib­lio­tekos veikla, kuria siekiama įprasminti V. Zaborskaitės atminimą. Kai man kilo idėja rengti kūrybinės raiškos konkursą, ja pasidalinau su Vaškų gimnazija, kuri tapo sumanymo partnere. Vertinimo komisijoje sutiko dalyvauti profesorės dukra, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė V. Stonytė, visuomenininkė Angonita Rupšytė, literatūrologas Virginijus Gasiliūnas ir kt. Šis jau penkeri metai organizuojamas konkursas tarp jaunimo labai populiarus. Jame gali dalyvauti Panevėžio apskrities gimnazijų, vidurinių mokyklų vyresnių klasių moksleiviai. Kiekvienais metais sulaukiame apie pusšimčio dalyvių originalių darbų. Tai svariai prisideda prie jaunimo skaitymo skatinimo ir gražiai įprasmina mūsų kraštietės V. Zaborskaitės atminimą.

Aktyviai užsiimate kraštotyrine veikla. Geriausio 2019 metų bib­lio­tekininko vardas jums skirtas ir už ryšių su kraštiečiais palaikymą, jų nuopelnų viešinimą. Vienas tokių darbų – 2018 m. sukurta žymių kraštiečių atminimo lenta. Kaip buvo renkama informacija, ar aktyvi buvo bendruomenė?

Bib­lio­teka visą laiką stengėsi palaikyti glaudžius ryšius su kraštiečiais. Akademikas Bronius Grigelionis, matematikas Antanas Apynis, gydytoja Akvilina Vaicekavičienė, kalbininkė Genovaitė Kačiuškienė ir daugelis kitų kraštiečių, kuriems rūpi Vaškų kraštas, jo kultūrinis gyvenimas, būdavo dažni bib­lio­ tekos organizuojamų renginių svečiai, jų dovanotos knygos papildydavo Vaškų bib­lio­tekos lentynas.

A. Oniūnienė (kairėje), Vaškų krašto bendruomenės pirmininkė Larisa Tuominienė, kultūros renginių organizatorė Aelita Garalevičienė ir miestelio seniūnas Kęstutis Jasėnas džiaugiasi, kad Vaškai tapo Mažąja Lietuvos kultūros sostine. 2018 m. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kai Vaškų miestelis 2018 m. tapo Mažąja Lietuvos kultūros sostine, kartu su kultūros namų dailininke Asta Bendoraitiene įgyvendinome jos idėją – sukūrėme kraštiečių atminimo lentą „100 žymiausių Vaškų krašto žmonių“. Čia labai pravertė bib­lio­ tekoje renkama medžiaga apie krašto žymius žmones. Aktyvūs buvo ir bendruomenės nariai, Vaškų istorija besidomintys žmonės. Jie siūlė, ką į šį garbingą sąrašą įtraukti. Suprantama, į jų nuomonę atsižvelgėme.

Vaškų seniūnijos iniciatyva miestelio centre taip pačiais metais buvo pastatyta lenta, kurioje surašyti jau išnykę kaimai. Tai paskatino rinkti medžiagą apie kartu su kaimais nykstančias kapinaites. Jas visas aplankėme, nufotografavome ir parengėme nuotraukų parodą. Į jos atidarymą gausiai susirinko vietos bendruomenė, atvyko kraštiečių. Tokios iniciatyvos labai suburia, skatina kaupti istorinę atmintį liudijančius dokumentus, daiktus, jais dalintis, domėtis savo istorija ir ją prisiminti.

Kaip viską spėjate? Ar šeima remia jūsų veiklą? Kam dažniausiai skiriate savo laisvalaikį?

Taip, šeima visada palaiko ir padeda. Ir vyras, ir vaikai domisi bib­lio­tekos vykdomomis veiklomis, dalyvauja renginiuose, padeda juos organizuoti, kartu džiaugiasi laimėjimais. Laisvalaikiu, kurio nėra labai daug, mėgstu skaityti, keliauti. Domiuosi šeimos genealogija, taip pat netradicine medicina. Tik to laiko dažnai pritrūksta.

O kas suteikia jėgų judėti pirmyn ir įgyvendinti naujus sumanymus, kas teikia didžiausią pasitenkinimą?

V. Zaborskaitės atnaujintos ekspozicijos atidarymas buvo seniai svajotas dalykas. Man didelis įvertinimas, kad paroda lankoma, kad ja didžiuojasi Vaškų miestelio bendruomenė, sulaukiame lankytojų iš visos Lietuvos. Didžiausią pasitenkinimą ir norą dar ką nors nuveikti, nesustoti suteikia žmonių dėmesys, palaikymas, ypač jaunimo, kuris ateina, domisi, klausia ir klausosi, pasiūlo naujų idėjų.

Kai ir mažame miestelyje yra kultūros renginių poreikis, kai matai, kad žmonėms to reikia, tai suteikia paskatą darbus tęsti.

Kalbėjosi Vaidenė Grybauskaitė 9

ŠIANDIEN AKTUALU

DOKUMENTŲ IŠDUOTIS, KAIP BIBLIOTEKOS RYŠIŲ SU VISUOMENE DALIS Dr. Daiva Janavičienė

Išduodamos dokumentus, bibliotekos tiesiogiai komunikuoja su aptarnaujama bendruomene. Šis procesas yra visos bibliotekos veiklos rezultatas, apimantis daugelio jos darbuotojų indėlį. Iš dokumentų išduoties galima spręsti apie bendruomenės susidomėjimą bibliotekos turimais ištekliais. O biblioteka savo ruožtu, viešindama šias paslaugas, stengiasi skleisti žinią apie siekį kuo geriau atliepti visuomenės poreikius. Nemažą darbo bibliotekose patirtį turintiems profesionalams šiame straipsnyje pateikiama profesinė informacija yra gerai žinoma. Taigi straipsnis labiau orientuotas į bibliotekinio išsilavinimo neturinčius darbuotojus, siekiant jiems padėti suvokti bibliotekų veiklos procesų sistemiškumą ir kiekvieno etapo įtaką galutiniam rezultatui.

Dar vis pasitaiko bib­lio­tekų, kurios komunikacijai skiria formalų dėmesį. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentės dr. Renatos Matkevičienės žodžiais, ryšiai su visuomene yra veikla, kai komunikuojant auditorijai perteikiamos jai suprantamos žinios (7). O šio straipsnio pagrindinė mintis yra ta, kad ryšiai su visuomene bib­lio­tekose palaikomi ne tik už tai atsakingo padalinio pastangomis, bet ir tam pasitelkiant visą sisteminę bib­lio­tekos veiklą.

JAV bib­lio­tekininkystės praktikų teigimu, geri viešieji ryšiai ne demonstruoja pasiekimus, o siekia užtikrinti finansinį bib­lio­tekų palaikymą.

Visuomenėje bib­lio­t ekos suvokiamos kaip nemažai mokesčių mokėtojams kainuojančios įstaigos, esą pačios jos savęs neišlaiko – nekuria produkto. Geri ryšiai su visuomene padeda perteikti institucijos atstovavimą (angl. advocacy) visuomenėje; tai vyksta skleidžiant informaciją, kokią naudą teikia bib­lio­tekos, pristatant jų tikslus ir misiją (2). Galima didžiuotis, kad, pasauliui išgyvenant COVID-19 pandemiją, bib­lio­tekos pasiūlė naujų paslaugų. Štai Lietuvos bib­lio­tekos ėmėsi darbų pritaikydamos inovatyvius 3D spausdintu-

10

vus bendruomenės labui (gamino apsaugos skydelius medikams, saugius durų rankenų priedus), persiorientuodamos dar daugiau paslaugų teikti nuotoliniu būdu (6). Socialiai atsakingą bib­lio­tekų veiklą patyrė bib­lio­tekų paslaugomis besinaudojantys asmenys, o apie ją per žiniasklaidą išgirdo ir didesnė visuomenės dalis.

Dokumentų išduotis – ryšių su visuomene raiška Informacijos ištekliai atrenkami kslingai pagal išanalizuotus poreikius Naudojimo siekiama riant skaitytojų poreikius

Fondo ver ngumas atsiskleidžia per išteklių naudojimą

Profesionaliai organizuota išteklių prieiga

Ryšiai su visuomene formuoja bibliotekos atstovavimą

Išduočių valdymu (sustatymo lentynose kontrolė; išduo es terminų kontrolė) atstovaujami bendruomenės poreikiai

KAD SKAITYTOJAI NORĖTŲ SUGRĮŽTI

turi nuolat prisiminti sociologo Franso Adlerio mintį – objektų vertė pasireiškia per žmonių elgesį kontaktuojant su jais. Taigi, bib­lio­tekininkų indėlis siekiant fondo vertingumo, pasireiškia ne tik įsigyjant vertingų objektų ir juos saugojant, bet ir skelbiant apie turimas kolekcijas, skleidžiant informaciją apie jas.

Moderniame pasaulyje nepaliaujamai augant informacijos kiekiui, vienas iš svarbiausių bib­lio­ tekoms tenkančių uždavinių – atsirinkti reikiamą informaciją. F. A. Chadwell pabrėžia, kad kol kas lankytojai pasinaudoja palyginti nedideliu bib­lio­ tekose sukauptos informacijos kiekiu. Kokią jos dalį skaitytojai naudoja intensyviau, labiausiai priklauso nuo bib­lio­tekos tipo. Archyvo funkcijas vykdančios bib­lio­tekos ir mokslinės bib­lio­tekos paprastai turi daug saugoti skirtos informacijos, kurios išduotis nebūna didelė. O verslo įmonių bib­lio­tekose situacija yra atvirkštinė – įsigyjama gana mažai dokumentų, ir šie ištekliai pasižymi didele išduotimi (1).

Svarbiausias bib­lio­tekų tikslas – sudaryti sąlygas žmonėms informaciją paversti žiniomis. Visą šį transformacijos ciklą JAV bib­lio­tekininkystės ir informacijos mokslų specialistas Edwardas G. Evansas perteikia tokia schema (3):

Kiek ilgai tenka laukti užsakyto leidinio, netinkamai išdėstyti dokumentai, kai skaitytojai neranda dokumento, informacinių tekstų ir nuorodų kokybė, mandagus bendravimas su klientais telefonu – tai tik keletas pavyzdžių, kaip detalės daro įtaką, ar skaitytojų požiūris į bib­lio­teką teigiamas ar neigiamas. Geri bib­lio­tekos ryšiai su visuomene reiškia aukštą paslaugų kultūrą ir atvirkščiai – jeigu jie veikia blogai, reikia pripažinti, kad bib­lio­ teka turi problemų kurdama paslaugas arba jas teikdama (2).

Dokumentų išduoties ir (kartais) rezervavimo paslaugas teikiantys bib­lio­t ekininkai prisideda prie viešųjų ryšių kūrimo, nes tiesiogiai bendrauja su lankytojais. Su klientais kontaktuojantys darbuotojai turi būti ne tik savo srities profesionalai, bet ir gerai suvokti kultūrinius skirtumus bei jų reikšmę paslaugų kokybei. Jeigu personalas laikysis nustatytų taisyklių, bet išliks lankstus, o kiekvienas klientas jausis reikšmingas ir svarbus, skaitytojai jaus pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis ir bus patenkinti pačia bib­lio­teka.

Personalui patyrus kliento nepasitenkinimą, neturi tapti įpročiu automatiškai jį priskirti „probleminių klientų“ grupei. Jei klientas tinkamai išsako kritiką, tai nereiškia, kad jis yra „probleminis“. Priklijavus Informacijos transformavimo ciklas sudarant sąlytokią etiketę, atsiranda negatyvių aptarnavimo gas ją paversti žiniomis nuostatų (2).

Tarkim, skaitytojų nusiskundimus gali paskatinti dokumentų grąžinimo terminai ar tam tikrų dokumentų trūkumas.

Informacijos iden fikavimas Bet šiuos dalykus galima paaišbendrame jos kinti bendruomenės interesų sraute Sklaida paisymu. Štai dokumentų Atranka (informavimas apie grąžinimo terminai yra nuturinį ir naudojimą) statomi siekiant, kad jais galėtų naudotis daugelis skaitytojų. Arba didelio skaičiaus egzempliorių bib­l io­t ekos neįsigyNaudojimas Įsigijimai ja taupydamos lėšas. (išduo s) Todėl, kad norimas dokumentas būtų prieinamas visiems, sudaromos rezervavimo eilės ir pan.

TURIMŲ DOKUMENTŲ FONDO VERTINGUMAS

Turinio ekspertavimas

Išduoties rezultatus nulemia daug išoriškai nematomų bib­l io­t ekos veiklų.

Dokumentų fondų valdymo specialistės amerikietės Faye A. Chadwell žodžiais, bib­l io­t ekininkai

Bibliotekinis sutvarkymas

Saugojimas

Prieigos organizavimas

11

Minėtas ciklas prasideda, kai bib­lio­teka identifikuoja atitinkamą informacijos srautą (pagal bib­lio­tekos rūšį, priklausomybę, bendruomenės lygį ir pan.). Įprastai sraute informacijos yra daugiau, nei bib­lio­t eka gali įsigyti. Atrinkus dokumentus, pradedamas įsigijimo procesas.

Svarbu periodiškai analizuoti aptarnaujamos bendruomenės poreikius. Įsigijusi dokumentų, bib­lio­teka juos tvarko (pritaiko prie savo sistemos): aprašo, užklijuoja lipdes, šifruoja, klasifikuoja ir t. t. Paskui dokumentai parengiami saugoti, sudaroma jų prieiga (paskirstoma po filialus sistemoje, lentynose, susiejama su vientisa paieškos sistema, užtikrinama el. dokumentų prieiga ir kt.).

Dažnai skaitytojams reikia pagalbos pagal bib­lio­tekoje taikomą turinio klasifikacijos sistemą apibrėžti savo poreikius. Todėl bib­lio­teka turi pasirūpinti atskleisti įsigytų dokumentų turinį pagal klasifikaciją, galimus paieškos modelius, metaturinio sklaida. Taip pat turi būti nuolat palaikoma informacijos prieigos sistema (dokumentų apsaugos, priežiūros, išduoties ir kt. funkcijos). Visą ciklą koordinuoja administratoriai (4).

Anot Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bib­lio­ tekos direktorės Vidos Garunkštytės, Lietuvos bib­ lio­tekos vis dar gyvena pagal savotišką ekonominę cenzūrą, nes, gerokai atsilikdamos nuo Europos Sąjungos vidurkio ir turėdamos labai ribotą kiekį lėšų, turi labai kruopščiai atrinkti, kuriuos dokumentus tikslinga įsigyti. Žinodamos bendruomenės poreikius ir ieškodamos kūrybingų išeičių, kai kurios viešosios bib­lio­tekos kuria kilnojamąjį skaitomiausių knygų fondą, kuris keliauja po filialus (5). Taip skaitytojai žino, kad į jų poreikius atsižvelgiama, pageidaujami skaityti leidiniai juos pasieks, bet tai užtruks ilgiau.

IŠDUOTIES ORGANIZAVIMAS

Skolinimo terminai ir rezervavimas. Išduoties kontrolė vykdoma nurodant terminą, iki kurio skaitytojai gali naudotis pasiskolintu dokumentu. Tai nustatoma bib­lio­tekos taisyklėmis.

Tam tikrų kolekcijų ar fondo dalių dokumentų skolinimo terminai gali skirtis. Skolinimo laikas priklauso nuo turimų informacijos išteklių fondo dydžio, egzempliorių skaičiaus, tikslo, kuriuo skaitytojas skolinasi dokumentą, kartais – nuo dokumento rūšies. Įprastai dokumentas skolinamas 2–4 savaičių laikotarpiui, nepopierinių laikmenų dokumentai paprastai skolinami trumpiau. Naudojimosi kai kuriais dokumentais laiką galima pratęsti net keletą kartų.

Kartais bib­lio­tekos teikia rezervavimo paslaugą, tai yra sudaro laukiančių konkretaus dokumento skaitytojų eilę. Tokiu atveju skaitytojas turi būti informuojamas, kiek žmonių iki jo „laukia

12

eilėje“ ir po kiek laiko jis gali tikėtis pasiskolinti norimą dokumentą. Registruojant rezervavimą, nustatomas laikas, per kurį leidinį rezervavęs asmuo turi pasiimti leidinį.

Dokumento grąžinimas. Registruojant grąžinimą, pasinaudojama leidinio brūkšniniu kodu.

(Lietuvoje kartais dar naudojami popieriniai skaitytojų formuliarai.) Grąžinamus dokumentus personalas turi patikrinti, ar jie nėra sužaloti, apgadinti, ar yra visos išduoto dokumento dalys (daugiatomio ar periodinio leidinio). Nustačius dokumento sugadinimą, gali būti rekomenduojama daryti jo kopiją. Jeigu sugadintą dokumentą galima pataisyti, pagal galimybes ir poreikį jis perduodamas konservavimo ar kitam panašias funkcijas vykdančiam skyriui.

Dokumento paieška ir jo vietos nustatymas.

Skaitytojai dažnai teiraujasi leidinių, kurių jiems nepavyksta rasti lentynose, nors ieško kataloge nurodytoje vietoje. Pasak JAV bib­lio­tekininkystės profesionalų, 50 proc. dokumentų atrandami tarpinėje pozicijoje – grąžinti skaitytojo, bet dar nepadėti į lentyną. Nerandami nustatytoje saugojimo vietoje dokumentai gali būti atidėti paskirstyti, palikti ant kopijavimo ar kitokio aparato, tarp pamestų daiktų ir pan. Kartais skaitytojai palieka knygas kitose, ne jų grąžinimo, vietose ir jos surandamos tik po kurio laiko, tikslinant dokumentų išdėstymą lentynose (2).

Baudos ir atsiskaitymas už pamestus do­ kumentus. Daugelis bib­lio­t ekų už vėlavimą grąžinti dokumentus ima delspinigius. Tačiau F. A. Chadwell pabrėžia, jog skaitytojams turi būti skleidžiama žinia, kad delspinigiai nėra ekonominis siekis užsidirbti, tai – pastangos tolygiai dalintis bib­lio­tekoje turimais informacijos ištekliais (1). Taigi dažniausiai bib­lio­tekose vadovaujamasi nuostata nepratęsti išdavimo termino, jei kažkas dokumentą yra rezervavęs ir laukia eilėje.

Kai kurios bib­lio­tekos, mažindamos baudas, skelbia tam tikras „atleidimo nuo baudų“ dienas, kitos baudas didina, taip norėdamos sudrausminti skaitytojus. Tam tikrose užsienio šalių bib­lio­tekose už baudas priimamos aukos maisto produktais, kurie vėliau panaudojami bib­lio­tekos renginiuose (2).

Naujai besiregistruojantys vartotojai, supažindinami su dokumentų skolinimosi sistema, turi būti informuojami apie jų grąžinimo terminų ir baudų sistemą. Kai kurios bib­lio­tekos informacinę atmintinę apie mokesčių ir baudų sistemą įdeda į išduodamų knygų paketą, taisykles skelbia savo interneto svetainėje ir pan. Kartais vėluojantys grąžinti knygas skaitytojai yra paviešinami skelbimų lentoje. Bet kuri mokesčių ir baudų sistema turi būti suderinta su bib­lio­tekos valdančiąja institucija.

Baudų už vėlavimą grąžinti dokumentus dydžiai įvairūs. Anot užsienio specialistų, dažniausiai trumpam laikui (pvz., savaitei) išduodamų knygų delspinigiai didesni nei skolinamų ilgam laikotarpiui (pvz., mėnesiui) dokumentų. Didžiausią paklausą turintys dokumentai gali būti apmokestinami brangiau.

Kitokia baudų tvarka nustatoma vaikams.

Kai kurios bib­lio­tekos vaikams baudų neskiria, vadovaudamosi nuostata, kad mažiesiems skaitytojams pirmiausia reikia suformuoti teigiamą įspūdį apie knygų skaitymą, naudojimąsi bib­lio­ teka. Kartais bib­lio­tekos skelbia „moratoriumą“, per jį ragindamos grąžinti knygas. Jeigu to laikotarpio metu dokumentai grąžinami, baudos panaikinamos (2).

Daugelis kompiuterinių sistemų (LIBIS – taip pat) automatiškai įspėja skaitytojus apie artėjančius grąžinimo terminus – jiems siunčiami el. laiškai. Kitos bib­lio­tekos pasitelkia skambučių, žinučių siuntimo praktiką. Kartais laikomasi nuostatos, kol negrąžintos skolos, nauji dokumentai neišduodami.

Išskirtiniais atvejais bib­lio­t ekos pasitelkia antstolius ar dalyvauja teisminiuose procesuose.

Tai bib­lio­tekai gresia bloga reputacija ir ilgai trunkančiomis viešųjų ryšių kampanijomis. Dažniausiai apsiribojama bib­lio­tekos tarybos ar aukštesnės instancijos sprendimais dėl skolų išieškojimo ar panaikinimo. Būtina pabrėžti, kad skolų išieškojimo procese svarbiau yra geri viešieji ryšiai nei gauti pinigai.

Pinigai už vėluojamus grąžinti ar pamestus dokumentus nėra pervedami bib­lio­tekai, dažniausiai jie patenka į bib­lio­tekos steigėjo sąskaitą. Bet po kurio laiko per biudžetą ar kitokiu būdu jie atitenka bib­lio­tekoms kaip papildomos lėšos knygoms įsigyti ar kitoms reikmėms (2).

Dokumentų išdėstymo lentynose prie­ žiūra. Informacijos išteklių fondo formavimas ir išduoties analizė susijusi su kasdiene dokumentų išdėstymo lentynose priežiūra (ang. stack maintenance). Tai daugelį aspektų apimantis procesas, kurio tikslas – tinkamas dokumentų išdėstymas (angl. storing), reikiamo dokumentų suradimo sistemos palaikymas (angl. retrieving) ir kasdienė sistemos priežiūra (angl. maintaining). Pagrindiniai šio proceso elementai: 1) dokumentų išdėstymas lentynose pagal bib­ lio­­tekoje naudojamą klasifikaciją; 2) išdėstymo tvarkos numatymas ir lentynų žymėjimas, kad būtų galima greičiau rasti reikiamą knygą lentynoje; 3) fondo išdėstymo atnaujinimas (angl. shifting), siekiant suteikti reikiamos erdvės besiplečiantiems fondams. Personalas turi žinoti išdėstymo sistemą ir gebėti ją palaikyti, kitaip darbuotojai negalės užtikrinti tinkamo doku-

mentų išdėstymo, o skaitytojai negalės greitai rasti reikiamo dokumento.

JAV specialistai nurodo išdėstymui lentynose skirti ne daugiau kaip 85 proc. lentynų erdvės.

Anot jų, kai lentyna užpildyta daugiau nei 85 proc., dokumentų išdėstymas kelia problemų dokumentų ieškantiems skaitytojams ir knygas į lentynas grąžinantiems darbuotojams (2).

Klasifikavimo sistemos. Kaupiamiems dokumentams išdėstyti bib­lio­tekos naudoja tam tikras sistemas (Lietuvos viešosiose bib­lio­tekose tai – Universali dešimtainė klasifikacija; UDK). Tokių sistemų paskirtis – turimus fondus suskirstyti taip, kad jie geriausiai atspindėtų kaupiamų ištek­ lių temas ir atitiktų skaitytojų poreikius. Knygos „Library Programs and Services“ autorių teigimu, yra manančiųjų, jog dokumentų išdėstymas labiau atitinka bib­lio­tekų reikmes nei lankytojų poreikius. Kartais bib­lio­tekų sistemos kritikuojamos dėl nepakankamo lankstumo. Kita vertus, besiskundžiančiųjų ja nėra daug, dažniausiai tai – siauro profilio informacijos naudotojai. Kartais bib­lio­tekos turimus rinkinius išdėlioja pagal savo sukurtą sistemą, skirtą konkrečios bendruomenės poreikiams tenkinti (2). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka turi iš UDK konsorciumo įsigytą lentelių leidybos licenciją ir rengia vidutinės apimties UDK lenteles lietuvių kalba (8). *** Dokumentų išduoties paslaugą teikiantys bib­ lio­tekininkai tiesiogiai susiduria su vartotojais, todėl jų veiklą galima pavadinti bib­lio­tekos ryšiais su visuomene. Išduotis yra bib­lio­tekos veik­ lų rezultatas, tiesiogiai darantis įtaką paslaugų bendruomenei kokybei. Profesionalus pasirengimas teikti paslaugas ir mandagus aptarnavimas padeda visuomenėje praplėsti bib­lio­tekos idėjai atstovaujančiųjų ratą. Džiugu, kad COVID-19 situacijoje išryškėjo socialiai atsakinga bib­lio­tekų veikla. Bib­lio­tekų veiklos viešinimas visada turėtų remtis jų institucine misija ir nauda visuomenei.

LITERATŪRA

1. CHADWELL, A. Faye. What‘s Next for Collection Management and Managers?: Assesing the Value of Collection Services. Collection Management, 2012, vol. 37, issue 2, p. 58–64.

2. EVANS, G. Edward; ZARNOSKY SAPONARO, Margaret; CHRISTIE, Holland; SINWELL, Carol. Library Programs and Services: the Fundamentals.

Santa Barbara, Denver: Libraries Unlimited TM, 8th edition, 2015. 496 p.

3. EVANS, G. Edward; ZARNOSKY SAPONARO, Margaret. Collection Management Basics. 6th ed., Santa Barbara etc.: Libraries Unlimited, 2012. 343 p.

4. EVANS, G. Edward. Developing Library and Information Center Collections. Greenwood Village, Colorado: Libraries Unlimited , 4th edition, 2000. 595 p. (with assistance of M. Zarnosky).

5. GARUNKŠTYTĖ, Vida. Stiprybė – naujos idėjos ir jas įgyvendinantys žmonės. Tarp knygų, 2020, liep.–rugpj. (Nr. 7–8), p. 1–2.

6. JANUŠEVIČIENĖ, Rasa. Lietuvos viešosios bibliotekos pirmosiomis karantino savaitėmis. Tarp knygų, 2020, balan. (Nr. 4), p. 13–15.

7. MATKEVIČIENĖ, Renata. Ryšiai su visuomene. Vilnius: Akademinė leidyba, 2015. 103 [1] p.

8. NOREIKIENĖ, Dalia. Lietuviškos UDK lentelės: nuveikti darbai ir planai. Tarp knygų, 2018, geguž. (Nr. 5), p. 15–18.

13

NAUJI LEIDINIAI

NACIONALINĖJE BIBLIOGRAFIJOJE – IR LIETUVOJE APGINTOS DISERTACIJOS Kiekvienais metais Lietuvoje apginama apie 350 įvairių mokslo sričių disertacijų.

Lietuvoje doktorantūros studijas vykdo 14 universitetų, 11 valstybinių mokslinių tyrimų institutų. Iki šiol susistemintos informacijos apie Lietuvoje apgintas disertacijas neturėjome: jų sąrašus skelbdavo skirtingos institucijos, išleisdavo atskiromis knygelėmis siekdamos informuoti, kas per tam tikrą laikotarpį padaryta. Šiemet pasirodęs elektroninis leidinys „Bibliografijos žinios. Disertacijos. 2019“* – tai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pradėta leisti nauja nacionalinės einamosios bibliografijos dalis, kurioje pateikiama klasifikuota bibliografinė informacija apie šalyje apgintas daktaro disertacijas. „Iki šiol susistemintų informacinių išteklių, apimančių visas Lietuvoje apgintas disertacijas, neturėjome, nors tai itin aktualu ir besirengiantiems doktorantūros studijoms, ir akademinei visuomenei, norinčiai susipažinti, pamatyti ir įvertinti bendrą šalyje sėkmingai parengtų ir apgintų disertacijų visumą“, – pristatydamas bibliografinę rodyklę, rašo dr. Mindaugas Gedvilas.

Leidinys apima visų šalies aukštajame moksle išskirtų 6 sričių (gamtos, technologijos, medicinos ir sveikatos, žemės ūkio, socialinių ir humanitarinių mokslų) 47 krypčių ir 2 meno sričių (scenos ir ekrano, vaizduojamųjų menų) 5 krypčių 2019 m.

Lietuvoje išleistas ir Nacionalinei bib­lio­tekai pristatytas disertacijas. Sudarant leidinio struktūrą, buvo vadovautasi Mokslo ir meno krypčių klasifikatoriumi (2019 m. redakcija), o disertacijų bibliografinio įrašo elementai parengti pagal Tarptautinio standartinio bibliografinio aprašo (ISBD) reikalavimus. Leidinyje papildomai pateikiama bibliografinių duomenų apie disertacijos santrauką (kai ji integruota), autoriaus darbų iki disertacijos gynimo sąrašą, disertacijoje naudotos literatūros sąrašą, mokslinio darbo rengimo laiką, taip pat kokios srities mokslinis laipsnis suteiktas ir kokia institucija suteikė. * Bibliografijos žinios. Disertacijos. 2019 [elektroninis išteklius]: Lietuvos valstybinės bibliografijos rodyklė. 2019–. Vilnius, 2020. 91 p.: asmenvardžių rodyklė. Prieiga per internetą: https://drive.google.com/ file/d/1bcPG_wmVBaJwoKBPtJIz1xdM1qxfDPIw/view

14

Renginys „Lietuvos disertacijos: leidyba, saugojimas, apskaita“ Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje sulaukė nemažo specialistų dėmesio. Virginijos Valuckienės nuotraukos

Bibliografijos rodyklėje pateikiamos interaktyvios nuorodos į Nacionalinės bibliografijos duomenų banką (NBDB) ir Lietuvos akademinę elektroninę bib­ lio­teką (eLABa), nurodant disertacijos prieigos vietą.

Suaktyvinus po kiekvienu bibliografiniu įrašu esančią „Nuorodą į NBDB“, galima pasiekti išsamų dokumento bibliografinį įrašą kartu su papildoma informacija ir apie jo saugojimo vietą. Įrašai skyrių viduje išdėstyti pagal abėcėlę. Leidinyje skelbiama 518 disertacijų ir jų santraukų bibliografinių įrašų, pabaigoje pateikiama asmenvardžių rodyklė. Naudojantis pagalbinės

rodyklės sąsajomis su bibliografiniais įrašais, galima atlikti paiešką pačioje bibliografijos rodyklėje.

Disertacijų ir jų santraukų elektroninės versijos (PDF formatu) viešajai prieigai teikiamos Lietuvos akademinės elektroninės bib­lio­tekos Lietuvos elektroninių tezių ir disertacijų duomenų bazėje (eLABa ETD). Kai doktorantai yra pateikę disertacijas ir (arba) jų santraukas eLABa ETD, suformuojama interaktyvi „Nuoroda į eLABa“, nukreipianti vartotoją į pradžios tinklalapį. Taip sudaroma galimybė viešai susipažinti su mokslo darbais ir santraukomis (iškart ar pasibaigus dokumento viešosios prieigos draudimo laikotarpiui).

2020 m. pradėta leisti kasmetė Lietuvos valstybinės bibliografijos rodyklė „Bibliografijos žinios.

Disertacijos. 2019“ buvo pristatyta Lietuvos mokslų akademijoje rugsėjo 23 d. surengtame seminarediskusijoje „Lietuvos disertacijos: leidyba, saugojimas, apskaita“, kurį organizavo Lietuvos mokslų akademijos Jaunoji akademija (LMAJA) kartu su Lietuvos na­cio­nalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamentu bei Vilniaus universiteto leidykla. Renginį vedė LMAJA mokslinė sekretorė dr. Diana Marčiulynienė ir Nacio­ nalinės bib­lio­tekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus ekspertė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė, pranešimus skaitė Lietuvos mokslų tarybos Mokslo ir politikos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Karužaitė, Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė, LMAJA narys, Nacionalinės bib­lio­tekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyriausiasis bibliografas-tyrėjas dr. Tomas Petreikis, Vilniaus universiteto leidyklos direktorius dr. Arūnas Gudinavičius.

Pasak susistemintą nacionalinės einamosios bib­ lio­­gra­fijos elektroninį išteklių pristačiusio T. Petreikio, visos Nacionalinės bib­lio­tekos kaip privalomieji egzemplioriai gautos ir tvarkingai parengtos disertacijos nesunkiai buvo aprašytos. Tačiau kai kurie doktorantai vėluoja pristatyti disertaciją į Nacionalinę bib­lio­teką ir ypač pateikti ją įkelti į eLABa, neaišku, kas turi prižiūrėti, kad jie laiku (per dvi savaites po apgynimo) tai padarytų. Todėl leidinyje prie kai kurių įrašų nėra „Nuorodos į eLABa“. Kartais buvo neaiški institucija, suteikusi daktaro laipsnį (jungtinių doktorantūrų atveju dalyvaujant keliems universitetams), įvairavo ir informacijos apie instituciją pateikimas – nuo universiteto iki katedros ar instituto lygmens.

Seminare taip pat aptarti disertacijų sklaidos, leidybos, viešosios prieigos suteikimo ar ribojimo, identifikatoriaus suteikimo (nuo 2020 m. ISBN neteikiamas, nes disertacija turi rankraščio statusą, be to, autorius gali riboti prieigą), disertacijų reikšmės mokslo komunikacijai klausimai.

Disertacijų ir jas pristatančio bibliografinio leidinio rengimo klausimus aptaria dr. T. Petreikis (kairėje), šalia sėdi dr. A. Gudinavičius.

Lietuvos nacionalinės bibliotekos atstovės (iš kairės): dr. N. Bliūdžiuvienė, už Disertacijų fondo tvarkymą Nacionalinėje bibliotekoje atsakinga Dalia Tarailienė ir dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė.

Nuo šiol kasmet vienoje vietoje bus galima rasti suklasifikuotą bibliografinę informaciją apie Lietuvoje apgintas disertacijas, pamatyti bendrą šalies mokslo darbų vaizdą, susipažinti su aukštojo mokslo pasiekimais ir rezultatais.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

APIE DISERTACIJŲ FONDO NAUDOJIMĄ

• Nuo 1994 m. yra privaloma vieną visų Lietuvoje apgintų disertacijų egzempliorių pateikti Nacionalinei bib­lio­tekai, autoriai jį atneša patys ar atsiunčia paštu. Šiuo metu bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma per 9400 disertacijų; seniausia yra 1939 m. iš muzikos srities.

• Jos išduodamos skaitytojams kaip ir kiti dokumentai šiame skyriuje (į namus neišduodamos).

Anksčiau daugiausia buvo domimasi socialinių ir humanitarinių mokslų disertacijomis, dabar jų užsakoma mažiau, nes yra lengviau pasiekiamos.

• Jei yra raštiškas autoriaus sutikimas, remiantis šiais metais patvirtintomis naudojimosi bib­lio­ teka taisyklėmis, pats vartotojas gali savarankiškai fotografuoti disertacijas (fragmentiškai mobiliaisiais įrenginiais be blykstės), kopijas gali daryti ir skyriaus darbuotojas.

Pagal V. Vaitkevičiūtės Verbickienės pranešimą

15

BIBLIOTEKŲ TURTAI

ŠIMTAMETĖS AGENTŪROS SPAUDOS FOTOGRAFIJOS Aušra Marčiulaitytė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausioji bibliografė

Nacionalinė naujienų agentūra ELTA šiemet švenčia savo veiklos šimtmetį – ji įkurta 1920 m. kovo 20 d. Laikinojoje sostinėje po Pirmojo pasaulinio karo vietoj Vilniuje ir Kaune buvusio vyriausybinio Lietuvos spaudos biuro. Šia proga siūlome paskaityti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus saugyklose saugomo Eltos spaudos fotografijų rinkinio apžvalgą. Rinkinyje sukaupta daugiau nei 29 tūkstančiai XX a. Lietuvos spaudoje publikuotų fotografijų.

Iki 1955 m. darytos nuotraukos turi spaudą „Patikrinta 1955 m.“, mat po Stalino mirties rinkinys buvo peržiūrėtas, siekiant atrinkti tik politiškai priimtinas fotografijas. Netinkamos nuotraukos buvo sunaikintos.

Rinkinį sudaro nuotraukos, kauptos nuo agentūros įkūrimo 1920-aisiais iki 1990 m., nors kai kurios yra senesnės. Ankstyviausios fotografijos data – 1906 m. Didžiąją rinkinio dalį sudaro sovietiniu laikotarpiu darytos fotografijos, tarpukario nuotraukų – kur kas mažiau. Skiriasi ir jų temos: dauguma nuotraukų yra bendresnio pobūdžio. Sovietmečio pradžioje (stalininiu laikotarpiu – 1940–1953 m.) darytų fotografijų taip pat mažai, daugiau (skaičiuojant, kiek nuotraukų buvo padaryta per vienus metus) – nuo 1954-ųjų.

Dalis rinkinio fotografijų turi aiškių žmogaus veiklos žymių. Pavyzdžiui, kitoje pusėje užrašyta pagrindinė informacija: metai, pavadinimas, kartais – nufotografuotų asmenų pavardės arba priklijuotas lapelis su atspausdintais minėtais duomenimis. Šios informacijos nurodymas naudingas siekiant sisteminti ir identifikuoti nuotraukas, bet gali būti traktuojamas ir kaip techninis veiksnys, darantis įtaką nuotraukos kokybei. Minėtos žymės labiau būdingos ankstyvuoju sovietmečiu ir tarpukariu darytoms fotografijoms. Tarpukario nuotraukose pastebimi ir senėjimo ženklai, pavyzdžiui, išblukusios spalvos.

16

Visos Eltos rinkinio fotografijos yra nespalvotos. Kelios XX a. pradžios nuotraukos darytos sepijos technika. Dauguma rinkinio nuotraukų, ypač vėlesnio laikotarpio (nuo 7-ojo dešimtmečio), gerai išlikusios, nepažeistos. Prie naujesnių vietoj kitoje pusėje priklijuotų lapelių su pagrindine informacija buvo pridedami ant atskirų lapų atspausdinti nuotraukų sąrašai lietuvių ir rusų kalbomis.

NUO PROPAGANDOS IKI PEIZAŽŲ

Visas nuotraukas, ypač darytas sovietiniais metais, galima suskirstyti pagal pasirinktas potemes, tačiau iš esmės jos visos turėjo būti ideologiškai priimtinos sistemai ir buvo naudojamos kaip priemonė komunizmui propaguoti. Šiai grupei priskirtinos tos, kuriose užfiksuota komunistų partijos istorija, suvažiavimai, 1917 m. revoliucijos metinės bei partijos sekretorių vizitai į kitas ,,komunizmui draugiškas“ valstybes (pavyzdžiui, Indiją) arba parodomieji vizitai šalies viduje (tarkim, į pasiekimais išsiskiriantį kolūkį). Įdomus šios grupės nuotraukų pavyzdys – kadrai iš Fidelio Castro vizito į Sovietų Sąjungą XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Šioms nuotraukoms būdingas dėmesys diplomatiniams aspektams ir egzotikos motyvui.

Fotografai dažniausiai fiksavo meno, mokslo, sporto, žemės ūkio bei industrializacijos pasiekimus. Rinkinyje gausa išsiskiria sportinius šokius ir įvairius koncertus fiksuojančios fotografijos. Vaizduojamiesiems menams skirta mažiau dėmesio. Mokslo laimėjimus vaizduojančiose

Daugelyje Eltos rinkinio nuotraukų pastebimas dėmesys modernizmo architektūrai. Nuotraukoje – Vilniaus sporto rūmų maketas, architekto Eduardo Chlomausko vizija. 1965 m.

metu ir skirtingose vietose, vizualiai šios grupės nuotraukos labai panašios, turi aiškią ideologinę žinutę.

Taip pat fiksuoti (ar perfotografuoti) žymių Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos karo vadų, politikų, rašytojų ar kitaip nusipelniusių žmonių portretai ar jų gyvenimą vaizduojantys dailės kūriniai. Įamžinti tik tie asmenys, kurių biografijos buvo priimtinos ideologiškai arba jie pasirinkti formuojant nacionalinio herojaus mitą (pavyzdžiui, generolas Kutuzovas).

Atskirą teminę grupę sudaro kitų socialistinių respublikų delegacijų vizitų į Lietuvą fotografijos. Jos turėjo atspindėti dviejų šalių bendradarbiavimą ir kolektyvo dvasią, todėl vizitų nuotraukose gausu vaizdų, kai šalių atstovai pozuoja darbe, prie lankytinų vietų ar tiesiog mieste. Neretai svečiai iš užsienio vilki savo šalies tautinius kostiumus – tai turėjo suintriguoti skaitytoją ir patenkinti jo egzotikos poreikį.

Rinkinyje nedaug nuotraukų, kuriose užfiksuotos garsios vietos: vaizdingi upių slėniai, istoriniai soborai, kuriuos dabar laikytume kultūros paveldo objektais, ar naujai paskirčiai (pavyzdžiui, muziejui) pritaikyti rūmai. Panašus nedidelis skaičius ir tokių nuotraukų, kuriose užfiksuoti tuo metu populiarių kino filmų kadrai. Ši grupė reta ir įdomi, nes tokiose fotografijose ypač nedaug politikos.

KARAS IR... KREPŠINIS!

Nuotraukomis buvo fiksuojamas ir kultūrinis gyvenimas. LTSR valstybinio styginio kvarteto repeticija. 1965 m.

nuotraukose gausu mokslininkų portretų ir mokslinio darbo įrankių (tokių kaip mikroskopai) vaizdų. Gausu ir sporto įvykių fotografijų, nors jų skaičius nusileidžia žemės ūkio ir industrializacijos pasiekimų kadrų skaičiui. Žemės ūkio grupėje vaizduojami ne tik augalų ir gyvūnų veisimo rezultatai (ropės, kiaulės, žąsys ir t. t.), bet ir darbo vaizdai, ypač tie, kuriuose naudojama tuo laikotarpiu moderni technika. Industrializacijos grupėje gausu vamzdžių klojimo, miškų kirtimo ir elektros stulpų vaizdų, nevengta fotografuoti gerų darbo rodiklių pasiekusių darbininkų ar, rečiau, tarnautojų.

Atskirą grupę sudaro įvairių pasaulio įvykių, tokių kaip Vietnamo karas, socialistų ir jų priešininkų susirėmimai trečiosiose šalyse bei streikai Vakarų pasaulyje, nuotraukos. Nepaisant to, kad jos darytos skirtingu

Sovietmečiu darytose fotografijose visi žmonės atrodo laimingi. Tokios nuotraukos turėjo iliustruoti „komunistinio rojaus“ viziją. 1975 m.

Rinkinyje galima rasti nuotraukų iš dviejų karų: Antrojo pasaulinio ir Vietnamo. Antrojo pasaulinio karo nuotraukose aiškiai idealizuojama sovietų kariuomenės pergalė, didelis, netgi hiperbolizuotas dėmesys skirtas propagandai. Vaizdams iš Vietnamo karo būdingas didesnis siekis dokumentuoti, parodyti karo realybę (pavyzdžiui, į eiles suguldyti žuvusieji), nors jos taip pat atspindi politinį naratyvą.

Prie šios grupės taip pat galima priskirti nuotraukas, tiesiogiai nevaizduojančias karo, bet su juo susijusias: vaizdus iš paradų, karinės technikos nuotraukas, fotografijas iš pratybų.

1988 m. užgimus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, pastebima tendencija fiksuoti svarbiausius su juo susijusius įvykius. Dokumentuoti Sąjūdžio deputatų posėdžiai, fiksuoti mitingai, Baltijos kelio momentai. Sąjūdis nebuvo pristatomas neigiamai, kaip būtų galima tikėtis, spaudos skaitytojams leista susidaryti platesnį įvykių vaizdą, ne taip persunktą sovietinės ideologijos. Pastebėtina, kad, prasidėjus Sąjūdžiui, pakito ir nuotraukų aprašų retorika: iki tol vyravusią klampią, patoso ir komunistinės propagandos pilną kalbą pakeitė stilistiškai lengvesni ir patriotizmu pasižymintys teiginiai. Įdomu tai, kad nuotraukos, kuriose užfiksuotos krepšinio rungtynių akimirkos (ypač Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA), taip pat naudotos kaip pasipriešinimo sistemai priemonė. Jos rodė, kad pasipriešinimas gali būti ne tik ginkluotas ar politinis, bet ir pilietinis. Panašias tendencijas atspindėjo ir Baltijos 17

kelio nuotraukos, tik jose politinis akcentas ryškesnis. Kadangi 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo pradžios įvykiai turėjo nepaprastai svarbią reikšmę Lietuvos istorijai, šias nuotraukas (jų rinkinyje, beje, nėra daug) neabejotinai reikėtų laikyti svarbiomis istoriniu, politiniu ir kultūriniu požiūriu, turinčiomis didelę emocinę vertę.

SĄSAJOS SU OFICIALIUOJU NARATYVU

Daugumą rinkinyje saugomų sovietmečio nuotraukų vienija siekis Sovietų Sąjungos gyvenimą ir pasiekimus pavaizduoti kuo palankiau. Pavyzdžiui, daug dėmesio skirta 1980 m. Maskvos olimpinėms žaidynėms, kurios vaizduotos kaip išskirtinės svarbos įvykis. Dėl gerai išvystyto represinio aparato politinio atspalvio neturinčios nuotraukos patekti į oficialiąją spaudą nė negalėjo. Dėl šių priežasčių propagandinis aspektas labai ryškus kone visose (su keliomis nereikšmingomis išimtimis) sovietmečiu darytose Eltos rinkinio fotografijose.

Beveik visos nuotraukos (kai kada įskaitant ir tarpukario) pasižymi pompastiškumu, įprastų,

kasdienių dalykų hiperbolizavimu, noru pavaizduoti bendruomenės, kolektyvinio darbo, pažangos dvasią. Tam nevengta naudoti pagalbinių priemonių – matyti, kad kai kurios nuotraukos retušuotos.

Negana to, nuotraukos, kuriose užfiksuoti įvykiai anapus Geležinės uždangos, sukurdavo vienpusišką efektą: Sovietų Sąjungos gyventojai nematydavo viso įvykio vaizdo – didžioji dalis užsienio įvykių nefotografuoti, o spausdinamos užsienio nuotraukos tinkamai neaprašytos. Taigi gyventojai matydavo tik politinius tikslus atitinkančius ir tikslingai atrinktus vaizdus.

Sąjūdžio nuotraukos taip pat nešė politinę žinią, tik jau kitokią: jos neatstovavo oficialiajai ideologijai, priešingai – pasisakė prieš ją, šiose nuotraukose aiškus noras parodyti Sąjūdžio ir jo organizuojamų renginių svarbą, pabrėžti kovą prieš priespaudą, laisvės siekio idealizavimas.

Michailo Gorbačiovo valdymo laikotarpiu (po 1985-ųjų) pastebima gerokai didesnė teminė laisvė. Žiniasklaidoje pradedami spausdinti bendresnio pobūdžio vaizdai, sumažėja industrializacijos ir žemės ūkio pasiekimų nuotraukų, politinis angažuotumas tampa nebe toks akivaizdus. Bet labiausiai šias tendencijas iliustruoja faktas, kad tuo metu su Sąjūdžiu susijusius įvykius buvo galima pateikti kaip pasipriešinimo sistemai apraiškas.

Krepšinio rungtynės žadino lietuvių patriotiškumo jausmus, o pergalės buvo prilyginamos pasipriešinimui vyraujančiai sistemai. Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA rungtynių akimirka, su kamuoliu – Valdemaras Chomičius. 1988 m.

ISTORINĖ VERTĖ

Eltos rinkinio nuotraukų istorinė vertė įvairialypė. Pavyzdžiui, daugybė rinkinyje esančių industrializacijos ir žemdirbystės vaizdų nėra tokie reikšmingi, nes jie tik iš dalies atspindi realų gyvenimą. Fotografijose akcentuota pažanga ir pirmavimas, kaip, beje, ir visada laimingi žmonės, toli gražu neatitiko tikrovės, tad tie vaizdai ir nepasižymi didele istorine verte.

Nepaisant politinio angažuotumo, retušavimo ir noro pavaizduoti tikrovę geresnę, nei ji buvo iš tikrųjų, dalį nuotraukų galima laikyti istorinėmis, kai kurias – netgi svarbiais kadrais. Fotografijos, kuriose užfiksuoti Sovietų Sąjungos lyderių diplomatiniai susitikimai ar tuometiniai miestai, kitos vietovės, istoriniai pastatai, pasižymi istorine verte.

Pasiruošimas 1980 m. olimpiadai, kadrai iš kino filmų, Vietnamo karo vaizdai – šios fotografijos taip pat turėtų būti laikomos istoriškai svarbiomis. Jos padeda atsekti miestų (ar vietovių) raidos kaitą, fiksuoja eilinius žmones jų kasdienėje aplinkoje, t. y. parodo autentišką to meto gyvenimą, įamžina retus kadrus. Be to, kai kurios Eltos rinkinyje saugomos nuotraukos padarytos įdomiais, neįprastais rakursais, kurie priartina dokumentinę nuotrauką prie meninės.

RINKINIO AKTUALUMAS ŠIANDIEN

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas Kalnų parke. 1989 m. Visos nuotraukos – iš Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fondo

18

Taigi kodėl reikia saugoti sovietmečiu darytas nuotraukas, juolab kai ne visos yra istoriškai vertingos? Atsakymas paprastas – Eltos nuotraukos fiksavo to meto įvykius, jos yra reikšmingi to laikotarpio vaizdo dokumentai, svarbūs sociokultūriniu ir politiniu aspektais. Šis rinkinys gali būti naudingas mokslininkams, tiriantiems sovietmečio kasdienybę, propagandos įrankius ir kitus to meto aspektus. Šios nuotraukos taip pat gali sudominti architektūros ir kraštovaizdžio tyrinėtojus, fotografijos ar socialinės istorijos specialistus bei visus, besidominčius Lietuvos praeitimi.

BIB­L IO­T EKŲ TURTAI „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą.

NEDEGANTYS SIMONO DAUKANTO RANKRAŠČIAI Dr. Roma Bončkutė

Apsigyvenęs Varniuose, S. Daukantas rengė didįjį lenkų–lietuvių kalbų žodyną; surinkti žodžiai sudarė tris tomus.

Nuotraukoje – II tomo rankraščio fragmentas su raidės n žodžiais. S. Daukantas rašė į didelius 35,5 × 21,6 cm popieriaus lapus. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Prieš metus į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą buvo įtraukti lietuvių istoriko ir švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) originaliosios kūrybos, žodynų ir vertimų rankraščiai: 11 vienetų dokumentų, iš viso apie 5478 puslapius. Šių tekstų parašymo chronologinės ribos apima 1831–1858 metus. Tiesa, Daukantas antraštėse yra pažymėjęs senesnes datas (pvz., 1798, 1824 m.), tačiau tai – autoriaus falsifikacija, atspindinti jo norą nukelti pasaulietinės lietuvių raštijos ribas į praeitį. Rengiant dokumentus, dalyvavo trys bibliotekos, kuriose saugomi atrinkti į registrą Daukanto rankraščiai: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Daukantas, nors ir dažnai keitė gyvenamąją vietą, išsaugojo savo istorijos ir neskelbtų vertimų bei žodynų rankraščius. Didžiausią jų dalį paliko sesers Anastazijos Kaunackienės (1799–1880) šeimai, jos sūnui Leonui Stanislovui Kaunackiui (1831–1909). Pastarojo sūnus dr. Ferdinandas Kaunackis (1861–1935) archyvą 1910 m. pabaigoje perdavė Vilniuje 1907–1940 m. veikusiai Lietuvių mokslo draugijai. Rankraščiai ir bib­lio­teka (563 tomai), sudėta į 8 skrynias (apie 350 kg), 1911 m. buvo pervežta į Vilnių ir visų rūpesčiu, ypač ilgamečio bib­lio­ tekininko Prano Razmuko (1908–2002), taip pat ir vėliau tvarkiusio paveldėtą iš draugijos turtą, pastangomis, buvo išsaugoti. Kai kurie Daukanto rankraščiai išliko pas kitus asmenis ir vėliau pateko, kaip minėta, į Nacionalinę Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bib­lio­tekas.

XX a. Daukanto paliktiems rankraščiams jau du kartus buvo iškilusi grėsmė.

Sostinės Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6), kur buvo saugomas Daukanto giminių perduotas archyvas, name prie gatvės, Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkurtas vokiečių štabas. Baigiantis karui, vokiečiai užminavo Vilniaus elektrinę, vandentiekio stotį, Žaliąjį tiltą ir savo štabą. Razmuko dėka štabo susprogdinimo pavyko išvengti. Artilerijos sviediniai didelės žalos Lietuvių mokslo draugijos bib­lio­tekos turtui nepadarė. 1944 m. sovietams užėmus Vilnių, viename iš rūmų pastatų įsikūrė rusų karo ligoninė. Jos administracija reikalavo ir kito pastato, kur buvo bib­lio­teka, bet ir vėl pavyko apsiginti. Reikia tikėtis, kad Daukanto rankraščių įtraukimas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą bus ne tik saugumo garantija, bet ir padės plačiau skleisti žinią apie pirmojo nacionalinio istoriko veikalus ir jo vaidmenį žadinant lietuvių tautą.

19

Vertimo juodraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

• Prie trečiosios grupės skirtini: juodraštis Historya Justina (Sankt Peterburgas, po 1834, 400 p.) ir jo švarraščio maža dalis Jistoriję Justinaus (Sankt Peterburgas, po 1834, 14 p.); [Lietuvių–lotynų kalbų žodynas: A–G (gvildyti)] (Sankt Peterburgas, apie 1842–1850, 164 p.); [Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas] (Varniai-Svirlaukis, apie 1852–1856 [1858], 1–3 tomai, apie 2916 p.).

OBJEKTAS – ISTORIJA, KALBA, ŪKINIAI PATARIMAI

Tarp nebaigtų ir neskelbtų darbų yra S. Daukanto Sankt Peterburgo laikotarpio darbas – Jistoriję Justinaus, romėnų istoriko Trogaus Pompėjaus Historya Justina vertimas.

S. Daukantas rašė: „parguldę Isz Łotynû kałbôs i Żæmaitiû K. Daugkientys metusî 1798“.

Atlikęs tyrimą, G. Subačius patikslino, kad tikėtina vertimo data yra 1834–1836 m. Švarraščio antraštinis lapas, autoriaus ir vertėjo pratarmės saugomos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

SKIRTINOS TRYS DOKUMENTŲ GRUPĖS

Į Nacionalinį registrą įtrauktus rankraščius galima suskirstyti į tris grupes: 1) užbaigtus ir paties autoriaus publikuotus; 2) užbaigtus, bet autoriui gyvam esant nespausdintus; 3) nebaigtus ir autoriaus neskelbtus.

• Pirmosios grupės rankraščiai yra Pasakas Phedro (Sankt Peterburgas, apie 1846, 56 p.); Siejamosès paszaro-źôlès (Varniai, 1850–1854, 92 p.).

• Užbaigti ir autoriaus neskelbti yra šie: Istoryje Zemaitiszka (Ryga, apie 1831–1834, 1106 p.); Pasakas Paedraus (Sankt Peterburgas, po 1834, 34 p.); Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo iszraszytas (Sankt Peterburgas, 1842, 244 p.); Pamokslas kajp Gĩrès kĩrstĩ sietĩ ir dijkti (Varniai, 1850–1854, 90 p.); Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (Varniai, apie 1850–1854, I dalis, 362 p.).

20

Svarbiausia Daukanto otium (laisvalaikio) dalis buvo skirta istorijos ir kalbos tyrimui. Atsakydamas Teodorui Narbutui į paklausimą, ar rašo kokį veikalą, 1842 m. balandžio 22 d. laiške jis pripažįsta: „Anksčiau buvau užsiėmęs [istorijos] tyrinėjimais: bet pastebėjęs, kad šis darbas reikalauja itin daug išlaidų, o kartu ir laisvo laiko ir ramybės, turėjau jį atidėti į šalį ir ėmiau studijuoti pačią kalbą, bet ir čia sutinku daug kliūčių.“1 Daukantas rašė ne tik istorinius ar kalbinius darbus. Dirbdamas Senato valdininku Sankt Peterburge, 1837–1849 m. jis išleido 13 knygelių.

Tai – Kornelijaus Nepoto Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės (1846), lotynų kalbos vadovėlis Prasmą lotynų kalbos (1837) ir skaitiniai Epitome Historiae Sacrae su lotynų–lietuvių kalbų žodynu (1838), lietuvių kalbos vadovėlis Abėcėlė lietuvių kalnėnų ir žemaičių kalbos (1842), Dainės žemaičių (1846) ir ūkiško turinio knygelės: Pamokymas apie auginimą taboko (1847), Parodymas, kaip apynius auginti (1847), Naudinga bitių knygelė (1848), Pamokslas apie sodnus, arba daigynus vaisingų medžių (1849), Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas (1849), Ugnies knygelė (1849).

Nemažai Sankt Peterburgo periodo tekstų liko rankraščiuose. Tai – juodraštis Historya Justina ir pratarmės švarraštis Jistoriję Justinaus. Taip pat du pasakėčių vertimo iš lotynų kalbos švarračiai: Pasakas Phedro, Pasakas Paedraus. Šie rankraščiai suteikia galimybę tirti Daukanto vertimų iš lotynų kalbos pobūdį.

Ypač vertingas ir įdomus kitų asmenų taisytas švarraštis Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo iszraszytas. Rankraštyje gausu Motiejaus Valančiaus taisymų, kuriuos atlikdamas jis stengėsi ne tik prisitaikyti prie rengėjo sudėtingos kalbos ir rašybos, bet ir rašyti labai panašiu braižu. Tai rodytų, jog Valančius ankstyvuoju pažinties laikotarpiu itin gerbė Daukantą ir laikė jį autoritetu. Šis rankraštis unikalus, nes Daukantas sukūrė precedentą: būdamas pasaulietis, parengė maldaknygę, nesilaikydamas religinės raštijos kalbos ir Šventojo Rašto tekstų vertimo tradicijos; rankraščiui pritarė Bažnyčios cenzūra ir jį buvo leista spausdinti.

1

Griškaitė, Reda (sud.). Laiškai Teodorui Narbutui: epistolinis dialogas (ser. „Simono Daukanto raštai“). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. [192].

ĮVAIRAUS FORMATO IR APIMTIES, RAŠYBA NENUOSEKLI

Dirbdamas Rygoje, S. Daukantas 1831–1834 m. užbaigė antrąją rašytos Lietuvos istorijos versiją – Istoryje Zemaitiszka.

Tiesa, veikalo pavadinimas užrašytas ne autoriaus ranka, tačiau šis autografas yra didžiausios apimties (1106 p.)

S. Daukanto istorijos versija. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

SIEKIS MOKYTI LIETUVIUS MODERNESNĖS KALBOS

Daukanto palikimo visuma leidžia įžvelgti tam tikro jo veiklos cikliškumo. Rašydamas kiekvieną istorijos veikalą, atnaujindavo ne tik istoriografines koncepcijas, bet ir kalbą bei rašybą, kurią norėdamas įtvirtinti parengdavo įvairaus pobūdžio populiarių knygelių – kad skaitydami lietuviai mokytųsi ir modernesnės kalbos, nebūdingos religiniams raštams.

Vilniaus universiteto aplinkos paveiktas, parašęs pirmąjį istorijos variantą Darbay senuju Lituwiu yr Zemaycziu (1822)2, Rygoje darbą tęsė ir 1831– - kurioje 1834 m. užbaigė antrąją istorijos versiją – Istoryje Zemaitiszka (IZ), taikė naują rašybą. (Pastarąją išsamiai ištyrė habil dr. Giedrius Subačius monografijoje „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“3.)

1834 m. pabaigoje apsigyvenęs Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge, laisvalaikio pobūdžio Daukantas nepakeitė: toliau kaupė šaltinius, domėjosi lingvistika ir, naujų idėjų paveiktas, 1845 m. išspausdino tautos kultūros istorijos veikalą BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Zámajtiû.

Kai 1850 m. sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Varniuose, parašė darbą Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie (1850–1854). Šio veikalo kalba gerokai skyrėsi nuo ankstesnės. Daukantas, veikiamas Valančiaus požiūrio, paprastino raišką, trumpino sakinius, atsisakydamas ankstesniems darbams būdingo ritmo; rašybą paprastino, derindamasis prie besiformuojančios vietos tradicijos.

Kaip minėta, Daukantas leido ir vadovėlius, ūkines knygeles, šiuose darbuose siekdavo įtvirtinti ir populiarinti prisiimtą rašomosios kalbos variantą. Knygelių pratarmėse jis pateikdavo įvairių istorinių žinių. Štai knygelės apie medžių sėklų rinkimą pratarmėje jis konstatuoja senovėje buvus plačias girias, o kartu nevengia pareklamuoti ir savo naujausio veikalo: Taj jej dar abejoji raszitos saka, ape tou, tad parskajtyk kningelę Jokubo Łaukio ape budą Lietuwiû, tĩnaj regiesi kokés yra buwuses senowiej’ girres musû kraszti, tad tolaus nebabejosi4.

[Daukantas, Simonas]. Darbay senuju Lituwiu yr Z- emaycziu, 1822. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius: VUB RS F1-D 104 (rankraštis, vadinamasis Jurgio Platerio nuorašas).

Subačius, Giedrius. Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018.

4 [Daukantas, Simonas]. Pamôkimą kajp rinkti medĩnès siekłàs / pargôldę ĩsz gudû kałbos i źámajtiû kałbą Jonas Purwys. Petropĩlie: ĩspaustas pas E. Pratza, 1849, p. 8.

2

3

Išlikę Daukanto rankraščiai palyginti geros būklės, rašyti geros kokybės rašalu. Tačiau laikas palietė gausius paties Daukanto taisymus pieštuku. Rankraščiuose yra įrašų, teikiančių papildomos informacijos apie rankraščio istoriją (cenzoriaus įrašai), jų sklaidą (kitų asmenų įrašai). Daukanto rankraščiai yra autografai, jų autentiškumą patvirtina popierius (dažniausiai su vandenženkliais ir pagaminimo vieta bei data). Rankraščių autorystė bei kilmė nustatyta, nors Daukantas nė vieno iš šių rankraščių nepasirašė savo pavarde, vartojo įvairius slapyvardžius. Be abejo, taip elgėsi ne tik dėl saugumo5, bet ir norėdamas sukurti lietuvių raštijos darbininkų gausos įspūdį. Rankraščiai įvairaus formato ir apimties, tai – į lankus susiūti lapai, kiti įrišti į kietviršius.

Daukanto rašysena aiški, perskaityti rankraščius dažniausiai nėra sunku, tačiau reikia įgudimo suprasti sudėtingą ir nenuoseklią autoriaus rašybą. Rankraščiai atspindi to meto lietuvių kalbos ir rašybos ypatumus, autoriaus kalbos modernizavimo dinamiką ir kt.

Pats reikšmingiausias Daukanto rankraštis – Istoryje Zemaitiszka.

Tiesa, pavadinimas užrašytas ne Daukanto ranka, taigi realiai tikro, paties autoriaus planuoto duoti pavadinimo rankraštis neturi. (Jungtinėse Amerikos Valstijose jis išleistas „Lietuvos istorijos“ pavadinimu. Lietuvoje veikalas išleistas tik 1995 m. pavadinimu „Istorija žemaitiška“.) Šis autografas yra didžiausios apimties Daukanto istorijos versija. G. Subačius laikosi nuomonės, kad istorikas šį veikalą rengė būtent kaip rankraštį, nes taip gali būti paaiškinamas rašybos įvairavimas, o cenzoriai būtų radę „priežasčių jo neaprobuoti“6. Daukantui tiesiog buvo svarbu skleisti žinią, kad Lietuvos istorija yra ir turi „materialų pavidalą, ją galima regėti, čiupinėti, vartyti, ji solidi ir nepaneigiama“7.

G. Subačius taip analizuoja rašybos nevienodumo priežastis: „Vizualieji aspektai Daukanto buvo sutvarkyti, sakykim, nepriekaištingai – skirtingai nei rašyba.

Politiniai jo siekiai buvo atkreipti mokytųjų (svetimųjų) dėmesį į lietuvių tautą per kalbos galybę, o ryškiausias kalbos galybės ženklas – jos „padėjimas ant rašto“, ir padėjimas būtent Istorijoje žemaitiškoje. Buvo aktualus pats „padėjimas ant rašto“, o ne „ant kokio rašto“.

Galybės ortografija nebuvo tiek svarbi. Daukanto politiniame mąstyme svetimieji buvo svarbūs, įtakingi, reikšmingi priešininkai, o savieji – be ryškesnio Po to, kai jaunesnysis Simono Daukanto brolis gydytojas Aleksandras (1805–1841) buvo suimtas, valdžiai įtariant, kad jis galėjo priklausyti studentų medikų organizacijai „Demokratų draugija“ (įsijungusi į Simono Konarskio vadovaujamą Lenkų tautos sąjungą, ji pasivadino„Jaunąja Lenkija“), ir po antro tardymo 1841 m. vasario 7 d. nusižudė, istorikas kurį laiką turėjo gyventi niekur neišsišokdamas, kad pavardžių tapatumas nebūtų pagrindas juo susidomėti. Juk plačiai žinoma, kaip tobulai veikė Rusijos imperijos sekimo sistema. Plačiau žr.: Girininkienė, Vida. Svyrlaukis: iš toli ir iš arti. Literatūra ir menas, 2017 m. spalio 6, Nr. 3632/36.

6 Subačius, Giedrius. Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834).

Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, p. 275.

7 Ten pat, p. 274.

5

21

S. Daukantas rašė ne tik istorinius ar kalbinius darbus – nevengė duoti ir ūkinių patarimų.

Vienas tokių darbų – Pamokslas kajp Gĩrès kĩrstĩ sietĩ ir dijkti. Pažymėtina, kad autorius nepasirašė savo vardu, o pasitelkė vieną iš savo slapyvardžių, tikėtina, taip norėdamas sukurti lietuvių raštijos darbininkų gausos įspūdį. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotraukos

Ypač vertingas švarraštis Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo iszraszytas. Būdamas pasaulietis, S. Daukantas parengė maldaknygę, šiam rankraščiui pritarė Bažnyčios cenzūra. Kita vertinga rankraščio ypatybė – jame gausu Motiejaus Valančiaus taisymų, kuriuos atlikdamas jis stengėsi rašyti labai panašiu braižu. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

konkuruojančio diskurso. Daukantas pats kūrė savųjų diskursą, bet vertinimo laukė iš svetimųjų lūpų.

Apskritai viso Daukanto gyvenimo rašymo veikla liudija, kad stiprų tautos įvaizdį jis kūrė tekstų kiekybe, o jų ortografijos kokybei nelikdavo laiko.“8 Tiek šis, tie kiti Daukanto rankraščiai svarbūs kaip vieni paskutinių nueinančios rankraštinės knygos epochos liudininkai. G. Subačius pabrėžia rankraščio estetinį vaizdą: „Daukantas įdėjo širdį sukurti IZrankraščio įvaizdžiui: puikiais odos kietviršiais apie 1106 puslapius turintis foliantas, ant vienodo kokybiško popieriaus, iš pradžių rengtas labai tvarkingai, dažnai grakščia rašysena, su labai atsargiais taisymais, dažnai pieštuku. Atsisakyti teksto elementai neretai palikti neišbraukti, kad taisymas nekristų į akis. Daukantas siekė gražios raiškos, formavo vizualų įspūdį, buvo materialaus rankraščio apipavidalinimo estetas.“9

DARBŲ REIKŠMĖ LIETUVAI IR TAUTOS TAPATYBEI

Rankraščiai suteikia daug duomenų Daukanto tekstologijos tyrimams, apkritai to meto kultūrai pažinti. Jie plito nuorašais10 ir to meto protus veikė net būdami rankraščiuose. Veikale IZ- pirmą kartą lietuvių kalboje pavartotas žodis valstybė. Vien jo buvimas 8 9

Ten pat, p. 275.

Ten pat, p. 442.

Apie Juozapo Butavičiaus darytą Simono Daukanto„Istorijos žemaitiškos“ perrašą skaitykite: Raudytė, Nijolė. Unikali XIX a. lituanistinė mokykla Kretingos bernardinų vienuolyne. Tarp knygų, 2020, rugs., p. 14–15.

10

22

siuntė žinią: Lietuva yra, ji turi savo istoriją, turi savo kalbą, vadinasi, ji turi savo ateitį. Kiekvienas, vien pamatęs rankraštį, turėjo suprasti – Lietuva turi ne tik praeitį, bet ir ateitį.

Prabėgus beveik dvidešimčiai metų, IZ- rankraščio pagrindu buvo parašytas Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie. Šis darbas turi prierašą Valančiaus ranka: „Simonas Daukąntas Rasztininkas Pilozopios Magistras metuse 1850.“ Šiame rankraštyje yra ir daugiau Valančiaus pastabų, kurios rodo, kad mokinio pietetas mokytojui buvo atšalęs – jis griežtai vertino Daukanto teksto turinį ir stilių.

Daukanto istoriografijos veikalai padėjo lietuvių istorijos mokslo pagrindus ir buvo reikšmingi lietuvių modernios tautos kūrimo procesui. Didelės reikšmės lietuvių sąmoningumui turėjo Daukanto sukurtas savarankiškas Lietuvos istorijos pasakojimas pačių lietuvių akimis, susieta valstybingumo tradicija su savosios dabarties, XIX a. lietuvių visuomenės ir kultūros reiškiniais. Daukanto Lietuvos istorija grindė požiūrį į lietuvių tautą, kaip istorinę tautą, formavo kolektyvinę atmintį, be kurios neįmanoma moderni tautinė bendrija. Daukanto darbuose iškelta laisvės idėja, lietuvybės ir demokratizmo sąsaja skatino lietuvių socialinės, kultūrinės, politinės emancipacijos pastangas ir suteikė joms vertybinius orientyrus.

Daukanto vertimai ir leksikografiniai darbai skirti lietuvių ugdymui, lietuvių bendrinės kalbos norminimui. Kalbą jis laikė ne tik mokslinio darbo priemone, bet ir istoriniu šaltiniu. Kalboje, taip pat sakytinėje liaudies kūryboje jis ieškojo priešistorinės epochos mentaliteto pėdsakų, lietuviškojo tapatumo įrodymo. Veikaluose pabrėždamas lietuvių kalbos panašumą į sanskrito, graikų, lotynų, Daukantas diegė mintį, kad lietuvių tautos kultūra priskirtina prie aukštesnės kultūros konteksto kraštų.

Daukantas, kaip ir jo pirmtakas Kristijonas Donelaitis, savo darbuose parodė, kad lietuvių kalba galima rašyti viską. Jis pirmasis prozos tekste pateikė ritmizuotų periodų, vartodamas garsų pakartojimus, įvairias, vis pasikartojančias skirtingai reiškiamo tarinio formas, kurias kartais keisdavo dalyvinėmis. Daukantas pirmasis savo darbuose sujungė iki tol dvi atskirtas Lietuvas: Rytų Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos.

S. Daukanto giminių perduotas archyvas, tarp jų ir didžiuma į UNESCO „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktų S. Daukanto rankraščių (8 dokum.), rašytų nuo 1831 iki 1858 m., saugomas sostinės Vileišių rūmuose.

XX a. pradžioje čia veikė Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, o vėliau jos fondus paveldėjo dabartinis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, įsikūręs šiame pastatų komplekse. Justės Kuodytės-Damskės nuotr.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

SEKTI IR SUIMTI...

Baimindamiesi represijų, daug 1830–1831 m. sukilimo dalyvių pasitraukė į Vakarų Europą, kur bendraminčiai juos sutiko kaip laisvės kovotojus. To meto graviūroje: „Sukilėlių emigrantų sutikimas Belgijoje“. Iš kn. Barszczewska-Krupa, Alina. Szymon Konarski. [Warszawa], 1976

Teresa Mackevič Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė

Šiemet sukanka 190 metų, kai įvyko 1830–1831 m. sukilimas, kuriuo mėginta atkurti Lenkijos ir Lietuvos federaciją. Bet sukilimas nepavyko.

Numalšinusi sukilimą, Rusijos imperijos valdžia ėmėsi įvairių represijų, aktyviai persekiojo jo organizatorius, dalyvius ar prijaučiančiuosius, kad valstybingumo idėja būtų užgniaužta amžiams. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomi rankraštiniai XIX a. dokumentai paliudija, kaip veikė caro valdžios represinė sistema. O kaip atrodo patys dokumentai, galima pamatyti bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skaitykloje iki lapkričio vidurio veikiančioje parodoje„Laisvės siekio vedami...“ Po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų (1772–1795 m.)

Rusijos imperijos valdžios įvesti politinio bei visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lenkijoje ir Lietuvoje stiprino patriotines, absoliutizmui priešiškas nuotaikas. Žmonėms pasipiktinimą kėlė konstitucijos ribojimas, represijos, ketinimas panaudoti Lenkijos kariuomenę Prancūzijoje ir Belgijoje kilusioms revoliucijoms malšinti. 1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas (lenk. Powstanie listopadowe), kurio pagrindinis siekis – Lenkijos ir Lietuvos federacijos atkūrimas. Nepaisant caro režimo ryžtingų pastangų sustabdyti jam pavojingus įvykius, 1831 m. pavasarį sukilimas persimetė į Lietuvą ir pasklido beveik po visą šalį. Prasidėjus priešininkų susirėmimams Raseinių apskrityje, toliau mūšiai vyko įvairiose Lietuvos vietose. Didžiausias jų – ties Vilniumi. Lietuviams į pagalbą atvyko Lenkijos reguliarioji kariuomenė. Buvo mėginama organizuoti ir iš užsienio pristatytais ginklais apginkluoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje. Deja, planas nepavyko. Rusijos siųstos pajėgos iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilimo dalyvių užimtas teritorijas.

Galiausiai 1831 m. rudenį pralaimėta.

Numalšinusi sukilimą ir mirtimi nubaudusi jo vadovus, caro valdžia dalį sukilėlių ištrėmė į Sibirą arba atidavė į re-

krūtus, konfiskavo jų dvarus; nustatė kontribuciją buvusios ATR gyventojams, panaikino Lenkijos karalystės autonomiją ir sustiprino cenzūrą; uždarė Varšuvos ir Vilniaus universitetus (1832 m.) bei daug mokyklų, bažnyčių ir vienuolynų; sustabdė III Lietuvos Statuto galiojimą (1840 m.), o vietoj jo įvedė Rusijos įstatymus; buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes pavadino Vakarų gubernijomis ir pradėjo čia taikyti „lenkų pradų naikinimo“ programą, taip norėdama atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos1.

Baimindamiesi represijų, daug žmonių išvyko į Vakarų Europą.

Ten 1830–1831 m. sukilime dalyvavę emigrantai bendraminčių buvo sutikti kaip laisvės kovotojai. Caro režimas siekė užgniaužti puoselėjamas valstybingumo idėjas, todėl emigravusiems sukilėliams visam laikui uždraudė grįžti į tuometinę Rusijos imperiją.

Valdžios statytiniai rinkdavo informaciją apie sukilėlių, jų šeimos narių, giminių, draugų ir jiems prijaučiančių asmenų veiklą užsienyje ir kruopščiai ruošdavosi „sutiktuvėms“ uždraustose lankytis vietose. Sukūrė visą sekimo sistemą: žemesnėms aparato grandims įsakydavo stebėti, tikrinti, suimti, atgabenti į tam tikras vietas įtariamuosius, o pagelbėdavo patikimi asmenys.

1

1830–1831 sukilimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija [žiūrėta 2020-07-02]. Prieiga per internetą: www.vle.lt/Straipsnis/1830-1831-sukilimas-97216.

23

VALSČIAUS VAITUI ADRESUOTI DOKUMENTAI

Šiuos faktus fragmentiškai patvirtina Marijampolės apskr. (dab. Vilkaviškio r.) Dabravolės (Dobrovolė, lenk.

Dobrowola) valsčiaus vaito archyvo (F136) dokumentai, saugomi Nacionalinės bib­lio­tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Iš Pavienių dokumentų rinkinyje (F130) rastų netvarkytų rankraščių ir kitų, pirktų pagal 1969 m. rugsėjo 24 d. aktą (pavadinti Riogliškio dvaro ir jo apylinkių dokumentais), buvo sudarytas dokumentų fondas2. Šią archyvinę medžiagą vienijo minimi Dabravolės ir Riogliškio vietovardžiai bei daugelio dokumentų adresatas – Dabravolės valsčiaus vaitas. Netvarkytų rankraščių rinkinyje rastų dokumentų kilmė ir kelias, Marijampolės apskrities policijos komisaro 1834 m. pranešimo adresatas – Dabravolės valsčiaus vaitas. LNMMB RKRS, F136-2, lap. 2v.

1834 m. slaptas pranešimas apie Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ planuojamą spausdinimą Štutgarte. LNMMB RKRS, F136-2, lap. 1.

1835 m. dokumentas, kuriuo Dabravolės valsčiuje panaikinama dienos, bet tęsiama nakties sargyba. LNMMB RKRS, F136-3, lap. 6.

1835 m. informacija Dabravolės valsčiaus vaitui apie 12 asmenų, ketinančių atvykti iš užsienio į buvusios ATR teritoriją. LNMMB RKRS, F136-4, lap. 1.

kaip jie pateko į bib­lio­teką, nenustatyti. Manytina, kad dokumentai atgabenti pokariu su Marijampolės marijonų archyvo likučiais. Dabravolės valsčiaus vaito archyve yra 82 saugojimo vienetai 1810–1919 m. rankraščių lenkų ir rusų kalbomis, sutvarkytų 1983-iaisiais. Fondas ir jo kortelinis katalogas skaitytojams tapo prieinamas nuo 1984 m., bet didesnio dėmesio nesulaukė. Keletas šio archyvo dokumentų epizodiškai atspindi politinę situaciją po 1830–1831 m. sukilimo.

Pavyzdžiui, 1833 m. liepos 6 d. protokolas liudija, kad Dabravolės valsčiaus (Vilkija) vaitas, vykdantis Marijampolės apskr. komisaro nurodymą, paskyrė tarnautojus sekti ir suimti Antaną Čarnockį (Antoni Czarnocki), atvykusį iš Prancūzijos į Seinų ir Augustavo apskritis „maištingais tikslais“.

Viskas turėjo būti atlikta ypač „atsargiai“ ir „slaptai“. Pasižymėjusiam darbuotojui buvo pažadėtas „apdovanojimas“ – 700 lenkiškų auksinų. Savo 2

24

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (LNMMB RKRS), Inv. knyga Nr. 30, lap. 1. Žebrytė, J. Dabravolės (Dobrovolė – Dobrowola) valsčiaus Marijampolės apskr. (dab.

Vilkaviškio raj.) vaito archyvo trumpa apžvalga. 1984, Vilnius.

parašais raštą patvirtino šeši minimo valsčiaus kaimų seniūnai3.

Tvarkai palaikyti valsčių kaimuose buvo privalomos dienos ir nakties sargybos. 1835 m. liepos 6 (18) d. dokumente, panaikinančiame dienos sargybą, „primygtinai“ nurodoma „reguliariai“ tęsti nakties sargybas. Šį įpareigojimą pasirašė „asmeniškai atsakingi“ dešimties kaimų seniūnai4.

TIKSLŪS ĮTARIAMŲJŲ APIBŪDINIMAI

Marijampolės apskr. komisaras 1833–1841 m. aplinkraščiuose išvardydavo ne tik politiškai įtariamų asmenų oficialias, bet ir netikras pavardes ar pravardes, taip pat vietiniams pareigūnams pateikdavo duomenų apie tų žmonių išvaizdą, socialinę padėtį, veiklą, buvimo vietą ar keliavimo maršrutą. Viename iš raštų informuojama, kad emisaras Knopfas, pasivadinęs Štetcneriu ar Štetceriu, o gal Šteineriu, išvyko iš Anglijos į Austriją, o su juo – ir muzikos instrumentų fabrikantas Andrius Juozapas Heinertas.

3 4

LNMMB RKRS, F136-1, lap. 1v.

LNMMB RKRS, F136-3, lap. 6.

Toliau paminėti Šteinerio įpročiai, amžius, ūgis, kūno sudėjimas, veido bruožai5. Kitame dokumente komisaras teigė, kad iš Plocko kilęs Jonas Januševskis keliauja iš Londono į Odesą (per Peterburgą)6, kad iš užsienio atvykstantis Mikalojus Kondulskis Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Vienas iš žemaičių krašto sukilimo vadų Sukilimo karžygė, iš grafų Pliaterių giminės kilusi Emilija Pliaterytė prisistatinėja medvilLelevelis (1786–1861) buvo sukilėlių vyriausybės Ezechielis Stanevičius (1796–1855), pralaimėjus (1806–1831). Visos graviūros iš kn. Sokołowski, August. Dzieje narys ir taip pat patyrė sukilėlio emigranto dalią. sukilimui, daugiausia gyveno Prancūzijoje. powstania listopadowego, 1830–1831. Wiedeń, [1913] nės gaminių pramo7 nininku Vilhelmu Reinhardu , o Valerijonas Sadulskis – siuvėju sus blondinas (plaukai, antakiai, barzda), vidutinio ūgio ir burGotfridu Saiferiu8 arba kad J. Jančevskis yra Paryžiuje, o S. nos, ovalaus veido, apvalios iškilios kaktos, mėlynomis akimis, Valevskis – Krokuvoje9. didele nosimi, ilgu smakru, išblyškusia oda, viršutiniame žandiAparato darbuotojai gavo žinių apie emisarą Mališevskį, kaulyje trūksta vieno danties14. Čia paminėtas asmuo – Emilijos majorą Jakobą Antoninį ir kitus vyrus10, kelių asmenų pavardes Pliaterytės pusbrolis, karininkas, sukilimo dalyvis ir emigracijos (Žaba ir Julijonas Romieckis iš Lietuvos, buvęs Vilniaus univer- veikėjas grafas Liucijonas Stanislovas Broelis-Pliateris (Lucjan siteto mokinys Malinovskis, papulkininkis Papinskis, majoras Stanisław Broel-Plater; 1808–1857) – režimo buvo paskelbtas Choineckis), taip pat nurodymus sekti ir suimti juos bei „besi- antros kategorijos nusikaltėliu (kaip ir jo brolis Ferdinandas) ir slapstantį riaušininką“ Anuprą Elsnerį11 iš Merkinės parapijos nuteistas sunkiesiems darbams Sibire. Emigravęs į Prancūziją, jis (Trakų pav.), kuris charakterizuojamas taip: 40–45 metai, gana priklausė Lenkų demokratiniam judėjimui (LDJ, lenk. Towarzysaukštas ir kažkiek nutukęs, plaukai tamsiai rusvi, yra rausvų ir two Demokratyczne Polskie) Paryžiuje ir 1835-aisiais, prisidengęs žilų plaukų, kakta aukšta ir praplikusi, veidas apvalus, raudonas, Lorenco (Laurence) pavarde, kaip emisaras atvyko į buvusią ATR, ūsų nėra. Trakų pavieto teismo teisėjas ir Merkinės sukilėlių bet netrukus grįžo į Prancūziją, iškeliavo į Angliją, o vėliau su vadas Anupras Elsneris (Onufry Elsner; g. 1758) po sukilimo šeima ir giminėmis atsidūrė Australijoje15. pasitraukė į Užnemunę. Caro valdžia priskyrė jį prie pirmojo Buvęs Vilniaus universiteto studentas, poetas ir publicistas, laipsnio valstybinių nusikaltėlių, tad patekusiam į nelaisvę jam sukilimo dalyvis ir emigracijos Prancūzijoje veikėjas Mykolas būtų buvusi įvykdyta mirties bausmė12.

Chodzka (Michał Chodźko Borejko; 1808–1879) taip aprašomas anksčiau minėtame rankraštyje: 25–30 metų, vidutinio ūgio ir „LABIAUSIAI PIKTAVALIŠKI“ ASMENYS burnos, šviesių plaukų, antakių ir barzdos, šviesių pilkų akių, 1835 m. birželio 29 d. (liepos 11 d.) Marijampolės apskr. ilgos nosies, išblyškusio apvalaus veido ir smakro16. Yra žinoma, policijos komisaras slapta pranešė Dabravolės valsčiaus vaikad M. Chodzka dalyvavo vadinamajame Juozapo Zalivskio tui Karoliui Dambravičiui (Karol Dombrowicz), kad užsienyje (Józef Zaliwski) 1833 m. žygyje17, o 1848 m. vadovavo vienam (Prancūzijoje ir Anglijoje) vėl susidarė „labiausiai piktavališkų“ iš legionų Italijoje18. žmonių komitetas, kurio tikslas – sukelti ne tik naują „netvarką“, Matyt, užsienyje šnipai dirbo įnirtingai, nes Marijampolės apskr. bet ir įvykdyti kitus „priešiškus“ sumanymus. Rašte pateiktos komisaro pranešimas taip pat bylojo, kad Adolfas Zaleskis (Zaleski, „nusikaltėlių“ pavardės, aprašyta jų numatomo judėjimo kryptis, Zalewski; 1810–1853), atvykęs į Leipcigą, laiške savo draugams į trumpai apibūdinta kiekvieno vyro išvaizda ir kitos savybės bei Paryžių rašė, kad kol kas jokių „trukdžių“ nepatyrė, pasislėpė pas įsakyta pranešti apie jų atvykimą į valsčių, „akylai“ sekti ir suimti, vieną patriotiškai nusiteikusį vokietį ir pasitelkė visas priemones taip pat tikrinti kiekvieną „nepatikimą“ žmogų bei pristatyti jį į kelią vykstantiems paskui jį emisarams „pasiekti savo komisariatą. Pabaigoje įspėta, kad, paaiškėjus įtariamų asmenų palengvinti 19 paskirtį“ .

Adolfo Zaleskio ypatybės: 25–30 metai, ūgis – vidutinis, keliavimo per valsčių faktams ir šiems žmonėms išvengus arešplaukai – juodi, kakta – aukšta, iškili, antakiai ir akys – juodi, nosis – 13 to, pats vaitas gali būti patrauktas atsakomybėn . ilga, burna – didelė, barzda – tamsiai rusva, smakras – įprastas, Ten pat informuota, kad Liucijonas Pliateris susiruošė keliauti kaip vokiečių amatininkas ar studentas Lorencas su Anglijos išduotu pasu ir knyga (Wunder Buch). Jam – 23–25 metai, jis tam

7

8

9

LNMMB RKRS, F136-3, l.ap 4.

LNMMB RKRS, F136-3, lap. 5.

LNMMB RKRS, F136-3, lap. 1.

Ten pat.

LNMMB RKRS, F136-3, lap. 2v.

10 LNMMB RKRS, F136-1.

11 LNMMB RKRS, F136-1 lap. 7v.

12 Amšiejus, Arūnas. Emilijos Pliaterytės bendražygiai Merkinėje. Gintarinė svajonė [žiūrėta 2020-07-09]. Prieiga per internetą: http://gintarinesvajone.lt/2015/11/01/ emilijos-pliaterytes-bendrazygiai-merkineje/#more-19902.

13 LNMMB RKRS, F136-4.

5 6

LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3.

Lucjan Plater. Wikipedia [žiūrėta 2020-07-08]. Prieiga per internetą: https://pl.wikipedia. org/wiki/Lucjan_Plater.

16 LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3v.

17 1833 m., vadovaujant iš Jurbarko kilusiam pulkininkui Juozapui Zalivskiui, buvo surengtas žygis į buvusią ATR, kuriuo nesėkmingai bandyta pakartoti 1831 m. sukilimą.

Daug dalyvių sumokėjo už tai mirtimi arba katorga. J. Zalivskis vėliau buvo sučiuptas austrų pareigūnų Austrijai atitekusioje Lenkijos dalyje. Iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, vėliau įkalintas dvidešimčiai metų. Anksčiau už dalyvavimą 1831 m. sukilime jam buvo skirta mirties bausmė pakariant. Po 1848 m. amnestijos J. Zalivskis apsigyveno Prancūzijoje. Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1988, t. 4, p. 611; Józef Zaliwski.

Wikipedia [žiūrėta 2020-07-19]. Prieiga per internetą: https://pl.wikipedia.org/ wiki/J%C3%B3zef_Zaliwski.

18 Polski Słownik Biograficzny, t. 3, p. 388–389.

19 LNMMB RKRS, F136-4, l. 1v.

14 15

25

veidas – ovalus, oda – tamsoka20. Jo brolio Leono (apie 1810–1841) kai kurie duomenys panašūs, bet akių spalva – pilka, nosies forma – erelio, barzda – kaštonų spalvos21. Abu broliai buvo politikos veikėjai, priklausė LDJ ir kitoms lenkų organizacijoms, organizavo ir dalyvavo J. Zalivskio žygyje. Adolfas atlikdavo emisaro užduotis Galicijoje, Poznanės apskrityje22.

IEŠKOMAS S. KONARSKIS IR KITI „ĮPAINIOTI“

Dokumente tarp išvardytų dvylikos asmenų – vienas iš sukilimo didvyrių, kapitonas Simonas Konarskis (Szymon Konarski; 1808–1839). Pateikiama, kad jis – 25–30 metų, vidutinio ūgio, kaktos ir burnos, šviesių plaukų, antakių ir barzdos, šviesiai žydrų akių, mažos nosies, apvalaus veido ir smakro, šviesios odos, Simono Konarskio atvaizdų iki mūsų nutukęs (storas)23. Po sukilimo įvydienų išliko nedaug. Iš kn. Szymon Konarski. [Warszawa], 1976 kių pasitraukęs į Prūsiją, o vėliau į Prancūziją, S. Konarskis aktyviai veikė tarp emigrantų. Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio paragintas, ryžosi grįžti į tėvynę. Bandydamas organizuoti naują sukilimą kaip slaptas radikaliųjų emigrantų emisaras buvusiose ATR žemėse, užmezgė ryšius su nelegaliomis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje, slaptomis moksleivių ir studentų draugijomis, taip pat su rusų karinėmis įgulomis Vilniuje. Žinojo, kad buvo sekamas.

Prisidengęs svetimomis pavardėmis, slapstėsi įvairiose vietose, bet jį atpažino ir suėmė Kryžkelio pašto stotyje (netoli Rukainių, Vilniaus r.). Bendražygių jis neišdavė, visą kaltę dėl ATR atkūrimo ketinimų prisiėmė sau. 1839 m. S. Konarskis viešai sušaudytas24.

Jį tardė ir kankino Vilniaus bazilijonų vienuolyne – yra manančiųjų, kad toje pačioje Konrado celėje, kaip ir Adomą Mickevičių (Adam Mickiewicz; 1798–1855) 15 metų anksčiau, bet tai veikiausiai – tik legenda. Tikėtina, kad S. Konarskis buvo kalinamas tame pačiame vienuolyno aukšte, tik priešingoje pusėje ir toliau nuo įėjimo. Bijodami pabėgimo, prižiūrėtojai jį akylai saugojo.

Be to, abejotina, kad tuo metu būtų leista atsirasti dar vienam patriotizmo simboliui25.

1834 m. spalio 19 d. Marijampolės apskr. policijos komisaras Dabravolės valsčiaus vaitui atsiuntė slaptą informaciją apie Leipcige į vokiečių kalbą išverstos A. Mickevičiaus „maištaujančios dvasios“ poemos „Ponas Tadas“ planuojamą spausdinimą Štutgarte. Vaitas buvo įpareigojamas atkreipti „ypatingą dėmesį“, kad šis kūrinys „neįsispraustų“ į jo administruojamą apskritį, nepadarytų „žalingos įtakos gyventojų protams“ ir „netrikdytų jų ramybės“26. Poema buvo parašyta lenkų kalba ir pirmą kartą LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3v.

LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3.

22 Adolf Zaleski. Encyklopedia PWN [žiūrėta 2020-07-18]. Prieiga per internetą: https:// encyklopedia.pwn.pl/haslo/Zaleski-Adolf;4000054.html. Leon Zaleski. Encyklopedia PWN [žiūrėta 2020-07-18]. Prieiga internete: https://encyklopedia.pwn.pl/haslo/ZaleskiLeon;4000064.html.

23 LNMMB RKRS, F136-4, lap. 3 24 Simonas Konarskis (Szymon Konarski). Vilnijos vartai [žiūrėta 2020-08-10]. Prieiga per internetą: www.vilnijosvartai.lt/personalijos/simonas-konarskis-szymon-konarski/.

25 Girininkienė, Vida. Emisaras Konarskis (II). Literatūra ir menas [žiūrėta 2020-08-10]. Prieiga per internetą: http://literaturairmenas.lt/atmintis/vida-girininkiene-emisaras-konarskis-ii.

26 LNMMB RKRS, F136-2.

20 21

26

išleista 1834 m. Paryžiuje, o pirmasis jos vertimas į vokiečių kalbą (vert. Richard Otto Spazier; 1803–1854) išleistas 1836 m.

Leipcige27. Patriotinė tema, išraiškingi veikėjai (pavyzdžiui, kunigas Robakas, kurio prototipas – sukilėlis emigrantas, kunigas Vincentas Žaboklickis28) išties buvo aktualu ir reikšminga. Žandarai turėjo „rūpesčių“, nes privalėjo stabdyti knygos platinimą.

Dabravolės valsčiaus vaitas taip pat gavo 1838 m. balandžio 7 (19) d. perspėjimą apie galbūt atvykstančią Ezechielio Stanevičiaus (Ezechiel Staniewicz; apie 1796–1855) žmoną Kunigundą su vaikais ir nurodymą patikrinti juos, o radus uždraustų knygų, raštų ir panašiai – raportuoti29. Vienas iš žemaičių krašto sukilimo vadų E. Stanevičius tik 1831 m. lapkričio mėnesį perėjo į Prūsiją, išvyko į Prancūziją ir ten, pasak Marijampolės apskr. komisaro, palaikė ryšius su „blogai mąstančiais“ emigrantais.

E. Stanevičius buvo Lietuvos ir Rusios žemių draugijos (lenk. Towarzystwo Litewskie i Ziem Ruskich), kitų organizacijų narys. Nuo 1844 m. gyveno Briuselyje30. Vaitą pasiekė 1838 m. balandžio 7 (19) d. siųsta slapta informacija apie ketinantį atvykti „įpainiotą į revoliucinius reikalus“ Trakų pavieto pilietį Juozapą Jelenskį ir reikalavimas sekti jo veiksmus31. Kitais Marijampolės apskr. komisaro 1839 m. pabaigos raštais Dabravolės valsčiaus vaitui suteikiama žinių apie galimai atkeliaujančius veikėjus: „vieną iš svarbiausių emigracijos dalyvių“ emisarą Adomą (ar Adolfą) Sperčynskį bei „maište dalyvavusį“ Trakų pavieto pilietį Antaną Golačevskį (Golaševskį?)32. Adomas Sperčynskis (Sperczyński, Sporczyński, Szperczyński; 1809–1881) po sukilimo emigravo į Prancūziją, o vėliau į Angliją, naudojo slapyvardį Aldon bei vadinosi Adomu Tchuževskiu (Adam Tchórzewski), artimai bendradarbiavo su J. Zalivskiu, LDJ, „Jaunąja Lenkija“ (lenk. Młoda Polska) ir kitomis organizacijomis. 1837 m. su slapta misija trumpam buvo atvykęs į Galiciją33. *** 1830–1831 m. sukilimas pasibaigė pralaimėjimu, tikslas nebuvo pasiektas, tačiau šis laikotarpis atgaivino ATR atkūrimo idėją. Lietuvos visuomenė patyrė reikšmingą sukrėtimą, kuris brandino tautinę savimonę, motyvuodavo palaikyti savas tradicijas ir ateityje siekti etninio bei socialinio išsivadavimo. Į užsienį pasitraukę sukilimo dalyviai neatsisakė įgyvendinti savo lūkesčių. Daugelis jų buvo pilietiški žmonės, turintys drąsos ir ryžto kovoti už visuotinę laisvę, teisę būti savimi ir gyventi savoje žemėje. Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomo Dabravolės valsčiaus vaito archyvo dalis dokumentų patvirtina, kad, nepaisant persekiojimų, sukilėliai emigrantai stengdavosi palaikyti ryšius su gimtuoju kraštu, siųsdavo emisarus ir literatūrą, o tai neabejotinai turėjo įtakos naujosios kartos vertybių formavimuisi, skatino demokratinės minties raidą.

Atvežtas iš Nacionalinio Osolinskių instituto Lenkijoje, Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ rankraštis ir autoriaus vyresniojo brolio Pranciškaus Mickevičiaus dienoraštis su 1831 m. sukilimo atsiminimais buvo eksponuojami 2018–2019 m. žiemą Valdovų rūmuose, Vilniuje.

28 Biuletyn Nr 1/65 [žiūrėta 2020-08-25]. Prieiga per internetą: http://cyfrowa. bibliotekakolbuszowa.pl/Content/136/biuletyn-nr-7-(1-65).pdf.

29 LNMMB RKRS, F136-8.

30 Ezechiel Staniewicz. Internetowy Polski Słownik Biograficzny [žiūrėta 2020-08-26]. Prieiga per internetą: www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/ezechiel-staniewicz.

31 LNMMB RKRS, F136-5, lap. 8.

32 LNMMB RKRS, F136-5; lap. 12, 15.

33 A d a m S p e r c z y ń s k i . Internetow y Polsk i Słownik Bio gra ficzny [ ž i ū r ė t a 2020-09-11]. Prieiga per internetą: w w w.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/ adam-sperczynski-1809-1881-powstaniec-dzialacz-emigracyjny.

27

ŽMONĖS IR LAIKAS

„JIS GARSINA MŪSŲ MIESTELĮ...“ Sigita Astikienė Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja

V. Šlaito eilėraštis Vakarų Europoje ėjusiame neperiodiniame literatūros žurnale „Gintaras“.

Šiais metais minime išeivijos poeto Vlado Šlaito 100-ąsias gimimo metines.

Kilęs iš Žemaitkiemio miestelio Ukmergės rajone, savo kūryba jis visą gyvenimą akcentavo meilę Lietuvai ir gimtiesiems namams. V. Šlaitas, gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, išleido dešimt poezijos rinkinių, pelnė ne vieną išeivijos literatūrinę premiją, kitų rašytojų pripažinimą. Deja, Lietuvoje jis gana ilgai buvo menkai žinomas, nors dauguma eilių buvo skirtos gimtajam kraštui, iš kurio atsineštos svarbiausios ir ryškiausios jo patirtys. O ir su Lietuva poetas niekada nenutraukė ryšių – laiškais bendravo su draugais, bendraminčiais, artimaisiais.

Praėjo daug laiko nuo tada, kai Vladas bėgiojo Žemaitkiemio pievomis, mokėsi Ukmergės gimnazijoje...

Todėl įdomu, ar žmogus, gimęs prieš 100 metų, dar gyvas bendruomenės narių prisiminimuose, o gal jo atmintį palaiko tik įvairių organizacijų kuriamos ir puoselėjamos tradicijos? Tikėtina, kad kiekvienai bendruomenei svarbu ir įdomu žinoti apie žmones, galimai paklojusius jos tapatumo ir išskirtinumo pamatus, todėl straipsnyje bandoma pažvelgti į Žemaitkiemio miestelio gyventojų atmintį, susijusią su iš šios vietovės kilusiu V. Šlaitu, kurio 100-osios gimimo metinės minėtos šį rugsėjį.

Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bib­lio­tekoje, kuriai prieš penkiolika metų suteiktas poeto vardas, saugomi jo bendramokslio ukmergiškio Henriko Gintauto, Žemaitkiemyje mokytojavusios Šlaitų šeimos bičiulės Valerijos Aleknavičienės prisiminimai, Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Jolantos Baranauskaitės surinkti miestelio žmonių pasakojimai ir šiais metais Žemaitkiemio bib­ lio­tekininkės Ramundos Misiūnienės bei šio straipsnio autorės surinkta medžiaga „Poetas Vladas Šlaitas ir jo gimtoji sodyba Žemaitkiemio miestelio gyventojų naratyvuose“. Užrašyti 24 žmonių, gimusių 1918–2009

metais, prisiminimai. Taip pat peržiūrėtos nuotraukos, leidiniai, straipsniai, daiktai, saugomi buvusioje Žemaitkiemio mokykloje ir poeto gimtojoje sodyboje, kurioje įrengtas jo atminimo kambarys.

Pabandykime bent iš dalies pažvelgti į žmonių pamąstymus apie poetą, kuriuose galima aptikti ir refleksijų apie save bei savo kraštą.

GYVENIMAS IR KŪRYBA

Vladas Šlaitas gimė 1920 m. rugsėjo 27 d. Čeliabinske, Rusijoje, kur jo tėvas Stasys Šlaitas kartu su broliu Kaziu buvo pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą. Čia Stasys Šlaitas sutiko savo būsimą žmoną Antaniną, su kuria ir susilaukė sūnaus Vlado. Po metų Šlaitų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Žemaitkiemyje. Baigęs pradžios mokyklą, Vladas 1932 m. įstojo į Ukmergės gimnaziją, kurioje mokydamasis parašė pirmuosius eilėraščius [4]. 1940 m., išlaikęs abitūros egzaminus ir baigęs mokytojų kursus, buvo paskirtas mokytojauti į Būdviečių pradžios mokyklą Tauragės apskrityje. Pasibaigus mokslo metams, V. Šlaitas grįžo į Ukmergę ir dirbo savivaldybėje raštininku.

1943 m. buvo mobilizuotas į nacių kariuomenę, po karo gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, vėliau

27

Emigracijoje V. Šlaitas išleido dešimt poezijos rinkinių.

persikėlė į Škotiją, Angliją. Nuo 1964-ųjų ilgam apsistojo Londone. Dirbo fabrikuose, ligoninėje, vėliau – lietuviškoje „Nidos“ spaustuvėje. Poetas mirė 1995 m. Braitone (Pietų Anglija), palaidotas Londono šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje [2, 6].

Dar Ukmergės gimnazijoje pradėjęs rašyti eiles, V. Šlaitas nuolat kūrė ir emigracijoje. Jo

V. Šlaito eilėraščio faksimilė

poezija – kaip nuolatinė išpažintis – atvėrė svarbiausius poeto išgyvenimų ir patirčių momentus. Jo kūryba labai turtinga ne tik šeimos, gimtinės ir tėvynės ilgesio motyvų, bet ir ryškių mūsų kultūrinės praeities simbolių. Pasak literatūrologo Vainiaus Bako, V. Šlaito eilėraščiuose yra „<...> ir bendravimas su pačiu savimi, savosios kultūrinės tapatybės ieškojimas, sąmonė, kuri atgręžta į vidujybę ir permąsto pačią save, o kartu ir visus kultūros ženklus, kurie joje įsispaudę“ [1].

Vokietijoje V. Šlaito eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose „Žiburiai“, „Lietuvių žodis“, „Mintis“ ir kituose. Nuo 1947 m., jau gyvenant Anglijoje – daugelyje išeivijos laikraščių ir žurnalų: „Aidai“, „Draugas“, „Šaltinis“, „Europos lietuvis“. Vokietijoje, Anglijoje ir JAV išeivijos lietuvių rūpesčiu buvo išleista dešimt V. Šlaito poezijos rinkinių. Lietuvoje ilgą laiką buvo išleista tik viena poeto knygelė – „Be gimtojo medžio“ (1982).

Visi V. Šlaito kūrybos rinkiniai buvo recenzuojami egzodo spaudoje. Jo kūrybą vertino tokie savo srities žinovai kaip Kazys Bradūnas, Antanas Vaičiulaitis, Algirdas Titus Antanaitis, Viktorija Skrupskelytė. Jau pats pirmasis rinkinys – „Žmogiškosios psalmės“ 28

(1949) – buvo naujo vėjo gūsis lietuvių poezijoje.

Tuomet V. Šlaitas pavadintas „urbanistinės poezijos kūrėju“ (tai lietuvių kūryboje buvo ganėtinai retas reiškinys). Antrasis poezijos rinkinys – „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959) – pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją, o paskutinis leidinys „Rudenio vynas“ (1991) – JAV lietuvių bendruomenės literatūros premiją [5]. 1997 m., jau po poeto mirties, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido visų V. Šlaito poezijos rinkinių ir dalies jo korespondencijos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“. Jos sudarytoja, poeto biografė, literatūrologė Indrė Žekevičiūtė yra rašiusi: „V. Šlaito poezija yra brandi, atsiliepianti į XX a. antrosios pusės poetinio mąstymo pokyčius. Ji reikalauja iš skaitytojo mokėjimo įsiklausyti į paprasta žodį.“ [5]

Pirmoji Lietuvoje 1982 m. išspausdinta poeto knyga.

Apie vaikystės ir jaunystės metus: „Anas buvo kultūringesnis kaip mes visi...“

Ko gero, išsamiausių prisiminimų apie Vladą Šlaitą yra palikęs jo vaikystės draugas Henrikas Gintautas.

Jis aprašė jųdviejų mokyklinių metų patirtis, įvairius jiems tekusius likimo išbandymus. H. Gintautas – ne žemaitkiemietis, o ukmergiškis, tačiau užsimezgusi tvirta ilgametė draugystė neleidžia praleisti šio žmogaus pasakojimų. H. Gintauto prisiminimuose chronologiškai išdėstytas ne tik V. Šlaito, bet ir jo artimųjų gyvenimas iki to laiko, kol draugams teko išsiskirti.

Ukmergės pradžios mokykloje Vladas ir Henrikas pradėjo mokytis 1929 m., o 1932-aisiais abu įstojo į Ukmergės valstybinės gimnazijos pirmąją klasę. Štai kaip apie mokyklinius metus rašo H. Gintautas: 1935 m. rudenį mes jau penktokai. Iki tolei trumpai kirpti, per vasarą užsiauginome ilgesnius plaukus.

Dabar turėjome teisę į šukuosenas, galėjome mokinių vakarėliuose šokti ne tik suktinį, klumpakojį, kadrilį ar polką, bet ir to laiko madingus šokius – tango, fokstrotą, sloufoksą, lėtąjį valsą. Pasijutome esą tikri vyrai.

Yra ir daugiau prisiminimų apie jaunuolių gyvenimą, pirmąsias meiles ir nusivylimus, laisvalaikio

leidimą: Parengęs pamokas, vakarais Vladas mėgo „šlifuoti“ Kęstučio aikštės šaligatvius, žvalgydamasis į tą patį darančias merginas. Dar vokiečių okupacijos pradžioje tokios vaikštynės būdavo, o vėliau liovėsi ir nebeatsigavo nei sovietmečiu, nei atgavus nepriklausomybę.

H. Gintauto prisiminimuose aprašyti ir draugo literatūriniai pomėgiai, kūrybinio kelio pradžia: Pats, kaip jis sakė, eiles pradėjo „dėlioti“ šeštoje klasėje. Vėliau kelis eilėraščius išspausdino šalies moksleivių žurnalai. Dažnai savo kūrybos eiles deklamuodavo per mokinių vakarus. Tuo metu jo eilėraščiai buvo įprastos konstruktyvios poezinės formos, ritmiškai raiškūs, rimuoti <...>.

H. Gintauto prisiminimuose vyrauja dvi temos: kasdienybė su įvairiais buities atspalviais ir gyvenimo įvykiais bei draugo meniniai, literatūriniai gebėjimai ir pomėgiai, jau nuo pat mokyklos laikų rodę, kad V. Šlaitas linkęs į kūrybą. Vaikystės draugo prisiminimai liudija poeto žmogiškuosius nuopuolius, džiaugsmus ir vargus, nelengvą gyvenimą. Prisiminimai papildyti citatomis iš laiškų, kuriuos draugai rašė vienas kitam, kai V. Šlaitas mokytojavo Būdviečių pradžios mokykloje Tauragės apskrityje, o H. Gintautas studijavo Kaune. V. Šlaitui išvykus į Angliją, 1959–1986 m. jiedu susirašinėjo laiškais.

Apie poeto šeimą – motiną Antaniną Šlaitienę, tetą Anastaziją ir dėdę Igną Šlaitus – prisiminimų yra palikusi Žemaitkiemyje mokytojavusi Valerija Aleknavičienė. Su V. Šlaitu ji susipažino Ukmergės gimnazijoje: Gimnazijoje veikė literatų būrelis, kurį lankė mėgstantys knygą ir poeziją mokiniai.

Prie tokių prisijungiau ir aš. Vyresnieji skaitydavo savo pirmuosius bandymus, kviesdavo jau ir poetus. Į literatų vakarėlį pakviestas buvo ir poetas Vladas Šlaitas. Tai jaunas, talentingas mokytojas. Jis greitai sužavėjo mus, paaugles. Į albumėlius rašėme jo eilėraščius, deklamuodavome vakarėliuose. Toks rimtas, santūrus ir liūdnokas mano atmintyje išliko poetas Vladas Šlaitas.

1950 m., baigusi gimnaziją ir Žemaitkiemyje pradėjusi dirbti mokytoja, Valerija susipažino ir su Šlaitų šeima. Vlado tėvas Stasys Šlaitas buvo miręs jau 1934 m., o motina gyveno su vyro giminaičiais. Galimai likusi nostalgija V. Šlaito kūrybai paskatino užmegzti draugystę su jo motina.

V. Aleknavičienės prisiminimuose aprašytas sunkus ir liūdnas A. Šlaitienės gyvenimas – dėl nuolatinio ilgesio ir vienatvės prastėjo moters sveikata, retai kas beteikė džiaugsmo. Mokytojos prisiminimai – itin šilti, tekste jaučiama užuojauta ir susirūpinimas sudėtingo likimo šeima.

Užrašyti kitų kaimo žmonių pasakojimai daugiausia susiję su vaikystės ir jaunystės istorijomis, kuriose V. Šlaitas – linksmas, linkęs į įvairius nuotykius, mėgstantis pajuokauti jaunuolis. Ne vienas kaimo gyventojas prisiminė Šv. Velykų šventę: Velykų dieną buvo toks paprotys rist kiaušinius. Jis žmogelis [Vladas Šlaitas] buvo toks draugiškas, už mane jaunesnis biškiuką, gal porą metų, jis atsinešė tų kiaušinių iš Nastutės, iš mamos Antaninos ir jam nesisekė, o man sekėsi [kiaušinius rist]. Prarito jis tuos kiaušinius, nubėgo į namus. Galvojau, kad nebeateis, bet žiūriu, ateina vėl su kiaušiniais. Atsinešė tų kiaušinių, prarito ir tuos, susinervavo, kaip sviedė man kiaušinį. Aš jį vytis, anas – bėgt.

Miestelio žmonių prisiminimuose atsiskleidžia V. Šlaito – eilinio kaimo vaiko – paveikslas. Nors gyvenimas pokario metais buvo nelengvas, pateikėjai tada taip pat buvę vaikai, prisimena įvairiausius to meto žaidimus ir pramogas. Pasakojimuose apie jau vyresnį V. Šlaitą atsiranda palyginimų, minimas jau tada atsiskleidęs šiek tiek kitoks poeto elgesys: „anas buvo kultūringesnis kaip mes visi“, „skirtingas vaikas buvo“, „jis kultūringas buvo vyriokas, iškalbus...“ Sudėtinga pasakyti, ar tokie naratyvai išplaukia dėl to, kad žmonės jį jau vertino kaip kūrėją, tačiau ir bičiulis H. Gintautas viename iš Vlado Šlaito literatūrinės premijos teikimo renginių yra minėjęs, kad „Vladas Šlaitas buvo keistumų, kraštutinumų kupinas poetas – kartais to reikia, kad išsiskirtum iš kitų“ [3].

Šių dienų žemaitkiemiečių pasakojimai: „Gyveno visai netoli mūsų, toje pačioje gatvėje...“

Šiandien poetą Žemaitkiemyje primena ir jo gyvenimą čia liudija atminties vietos, įtvirtinančios prisiminimus apie jį. Ryškiausia ir artimiausia vieta daugeliui žemaitkiemiečių – namas, kuriame gyveno Šlaitų šeima. Sodyba įsiterpusi tarp kitų namų, organiškai įsiliejanti į miestelio kraštovaizdį. Viduje įrengtas poeto atminimo kambarys, eksponuojami XX a. pirmąją pusę menantys čia gyvenusios šeimos daiktai. Šios vietos sutvarkymas, prikėlimas antram gyvenimui labai svarbus žmonių pasakojimuose: Tokie muziejukai yra labai svarbi mažų miestelių dalis. Tai yra dar viena vieta, kur šventadieniais galima nueiti, kad ir pasėdėti ant suoliuko, net ir neinant į vidų galima atverti langines ir pažiūrėti, kas yra viduje.

Namelis vietos gyventojams yra tarsi praeitį ir dabartį siejanti gija, galimybė prisiliesti prie praėjusio tarpsnio būties ir buities, pajusti tada gyvenusių žmonių kasdienybę. Ne vienas jų ir pats yra prisidėjęs prie aplinkos tvarkymo, langinių dažymo, vidaus remonto ar kitų darbų. Vietiniai pažymi ir namelio, kaip turistinės vietos, svarbą, nes jis – patrauklus objektas pravažiuojantiems, skatina susidomėjimą miesteliu, didina jo žinomumą. Žemaitkiemio kapinėse yra ir Antaninos Šlaitienės bei Vlado Šlaito atminimui pastatytas antkapinis paminklas, ąžuolinis koplytstulpis prie namelio, parengta ekspozicija buvusioje Žemaitkiemio mokykloje, tačiau šių ženklų reikšmė žemaitkiemiečių pasakojimuose mažesnė.

Dauguma šių dienų žemaitkiemiečių asmeniškai nebepažinojo poeto, tik vienam kitam dar teko pabendrauti su jo šeima. Kadangi miestelyje vyksta poezijos skaitymai, teikiama Vlado Šlaito premija, organizuojami renginiai, natūralu, kad kaimo gyventojai daugiau ar mažiau yra susipažinę su poeto gyvenimo istorija. Domisi žmonės ir poeto kūryba: Nors poezija nėra labai populiari

Prie V. Šlaito namo šiais metais paminėtas Žemaitkiemio bibliotekos jubiliejus.

Sigitos Astikienės nuotr.

29

Rugsėjo 27 d., per poeto 100-tąjį gimtadienį, Šlaitų namą papuošė šimtmečio vainikas.

Ramundos Misiūnienės nuotraukos

mano skaitymuose, bet Vladą Šlaitą žinau. Esu skaičiusi ir jo eilėraščių. Jie tikrai labai artimi paprastam žmogui, lengvai suprantami savo ilgesiu gimtajam kraštui, savo paprastais žodžiais.

Gyventojai sutaria, kad poetas yra svarbus garsinant jų miestelį. Anot pateikėjų, kiekvienam malonu žinoti, kad iš jo gimtinės yra kilęs garsus, žinomas žmogus, kad, ieškant informacijos apie Vladą Šlaitą, beveik visada galima ką nors sužinoti ir apie Žemaitkiemį. V. Šlaitas pritraukia besidominčiųjų miestelio kultūra bei istorija – o visa tai vietiniams kelia pasididžiavimo jausmą.

Kiekvienos bendruomenės vietos atmintis kuriama skirtingų kartų, ją perduodant, išlaikant, pasakojant istorijas kitiems. Tokių istorijų yra ir žemaitkiemiečių pasakojimuose: Mano manymu, svarbiausia yra tai, kad jo tėvelis yra iš šitų kraštų, jis [Vladas Šlaitas] pats čia augo, jis bendravo su vietiniais žmonėm, bendravo ir su mano giminėm – mano močiute, ir mama jį gerai pažinojo – ir tas yra svarbiausia.

Kad tai mūsų krašto žmogus, žmogus, kuris iškeliavo iš čia ir sukūrė tokias eiles, kurios brangios visai Lietuvai. <...> Tai – mūsų poetas ir tiek. <...> Kai aš buvau vaikas, mano močiutė Šlaitaitė – man buvo gal kokių dešimt vienuolika metų – kai išėjo ta knyga „Be gimtojo medžio“ – ir, atsimenu, jinai atsivežė tą knygą ir man ją padovanojo. Sako, va, vaikeli, čia mūsų žmogaus eilės... Čia rašo apie Žemaitkiemį, tu paskaityk. Ir aš nuo to laiko tą knygutę turiu to pirmojo leidimo, kur man močiutė davė... Tą knygutę aš ir dabar namie turiu ir atsimenu ją ir jos žodžius...

Tokie pasakojimai ir asmeniniai išgyvenimai labai svarbūs ieškant savosios tapatybės, priskiriant save tam tikrai bendruomenei. Kiekvienam žmogui aktualu ieškoti tam tikrų sąsajų su praeitimi ir vyresniąja karta.

Vyresnieji žemaitkiemiečiai Šlaitų šeimą laiko „savais“ – gyvenusiais kaimynystėje, bendravusiais su jų tėvais ar seneliais, ėjusiais į tą pačią parduo30

Gimtoje sodyboje įrengtame atminimo kambaryje eksponuojami išsaugoti drabužiai, namų apyvokos reikmenys.

tuvę, bažnyčią, šventes. Mažose bendruomenėse apskritai gana ryškūs jos narių socialiniai santykiai ir tarpusavio ryšiai. O iš to, kad žmonės vėliau pasirenka toliau kurti tas istorijas, perduoti jas jaunimui, galima spręsti, jog siekiama tęstinumo. *** Artimą ir ilgalaikį ryšį su poetu V. Šlaitu ar jo artimaisiais palaikiusių žmonių prisiminimuose galima rasti svarbių šios šeimos gyvenimo detalių, prisiminimai emociškai jautrūs, subjektyvūs, pateikiama ir savitų interpretacijų. Žemaitkiemiečiai, kartu su V. Šlaitu leidę vaikystės dienas arba bendravę su jo šeima, išryškina atmintyje įstrigusias bendras to meto veiklas, poeto charakterio ir išvaizdos bruožus; šiuose prisiminimuose galima rasti ir žmonių gyvenimo, buities realijų.

Apie V. Šlaitą žino ir domisi jo kūryba, dalyvauja susijusiuose renginiuose daugelis Žemaitkiemio gyventojų. Vietos bendruomenė poeto atminimo sklaidos svarbą pabrėžia ne tik dėl to, kad taip garsinamas miestelis, bet ir dėl galimybės per Vlado Šlaito biografiją prisiliesti prie savo pačių šeimos istorijos.

Miestelyje esančios V. Šlaito atminimo vietos labiausiai įgyja prasmę tada, kai yra nuolat prisimenamos, lankomos, atgyja žmonių prisiminimuose, pasakojimuose, švenčių, suburiančių bendruomenę, metu.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Bakas, Vainius. Vlado Šlaito ribos patirtys: žvilgsnis į poeto biografijos ir kūrybos sluoksnius. Naujoji Romuva, 2016, Nr. 1, p. 49–61.

2. Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Kodėl Šlaitas? In: Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Kazimieras Barėnas: gyvenimas ir kūryba: monografija. Šiauliai, 2005, p. 344–358.

3. Šantarienė, Vaidotė. Literatūrinė premija iškeliavo į Uteną / autorės nuotr. – Iliustr. Ukmergės žinios, 2011, gruod. 2, p. 3.

4. Žekevičiūtė, Indrė. Čeliabinskas–Žemaitkiemis–Ukmergė. In: Vlado Šlaito poezijos paralelės. Kaunas, 2002, p. 20–23.

5. Žekevičiūtė, Indrė. Neišgirstas poezijos princas. In: Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio. Vilnius, 1997, p. 5–26.

6. Žekevičiūtė, Indrė. Vladas Šlaitas. – Bibliogr.: 3 pavad. In: Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 491–492.

GEROJI PATIRTIS

BERNIUKAS ŽIRNIUKAS KVIEČIA Į (NE)TRADICINĘ PAŽINTĮ SU LITERATŪRA IR TEATRU

Ernestas Vengeliavičius

Vaikams skirtas lėlių teatras „Berniukas Žirniukas“, savo veiklą pradėjęs dar tuometėje Valstybinėje respublikinėje bibliotekoje 1965 metais, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gyvuoja iki šiol. Tiesa, kiek kitu formatu. Anksčiau teatre dirbusius profesionalius aktorius, kurie padėdavo lėlėms atgyti scenoje, pakeitė vaikai. Nepaisant to, šioje studijoje, kaip ir anksčiau, jaunieji lankytojai yra kviečiami į pažintį su dviem vienas kitą papildančiais – teatro ir literatūros – pasauliais.

Berniuką Žirniuką daugiau nei prieš 50 metų sukūrė dailininkas Gintautas Žalalis.

Per 55 metus būta visko: pakilimų, nuosmukių, pertraukų ir transformacijų. Vis dėlto, kelis kartus atsinaujinęs, teatras egzistuoja ne tik prisiminimuose. Šiandien jis gyvas įvairia veikla: vaikų susibūrimais, literatūros analizėmis, repeticijomis, spektakliais, diskusijomis, kurios užsimezga tarp tos pačios, tik gerokai atnaujintos Nacionalinės bib­lio­tekos sienų.

IMASI NAUJŲ VEIKLOS FORMŲ

Prie dabartinės „Berniuko Žirniuko“ veiklos nebeprisideda profesionalūs aktoriai ar bib­lio­tekininkai.

Vaikai, įsikūnijantys į spalvinguosius lėlių personažus, vietoj suaugusiųjų siūlomos pramogos ją kuria patys, žiūrovams pateikdami įvairių žanrų pasirodymus. Nuo 2018 m. rudens atnaujintame teatre dirba dvi Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojos: jo vadovė – Vaikų ir jaunimo literatūros departamento bib­lio­tekininkė informacijos išteklių fondų formavimui Eglė Gudonytė, dailininkė – Vaikų ir jaunimo literatūros departamento kultūrinės veiklos vadybininkė Julija Charsika. Trupė yra parengusi keturių spektaklių premjeras.

Nors „Berniukas Žirniukas“ tradiciškai yra laikomas lėlių teatru, spektakliuose pasitelkiamos įvairios išraiškos formos. Naujausiame studijos darbe, kurį įkvėpė Daivos Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“, buvo vadovaujamasi pojūčio teatro principais. Spektaklio, kurio premjera įvyko rugsėjį rengtos „Kultūros nakties“ metu, žiūrovai buvo skatinami išmokti girdėti, jausti, pasikliauti ne tik regimuoju pasauliu. Klausytojams (vaikams ir jų tėvams) buvo užrištos akys, kutenama nosis, o fone tuo tarpu ne tik deklamuojami eilėraščiai, bet ir kuriami eilėraščio turinį iliustruojantys garsai: dūžtančio stiklo, girgždančių durų ir t. t.

Ankstesnis teatro spektaklis „Sivužas“ buvo sukurtas naudojant pirštinines lėlės. Jis pastatytas pagal Mariaus Marcinkevičiaus ir dailininkės Linos Dūdaitės knygą ir pristatytas 2020-ųjų pradžioje.

Spektaklis skirtas 4–8 metų vaikams. Pasaka apie paršelį, karvę Adelaidą ir pabaisą, gyvenančią po ledu, kviečia vaikus pasinerti į fantazijos pasaulį, kuriame svarbi draugystė, drąsa ir stereotipų laužymas. Pasak 31

E. Gudonytės, lėlių personažų įkūnijimas yra sunkus, ištvermės reikalaujantis darbas. Tai nėra vaikiška veikla, kaip gali pasirodyti iš pirmo įspūdžio. Pirštininėms lėlėms valdyti reikia ne tik fizinės jėgos, bet ir geros motorikos, lankstumo. O tuo pat metu dar tenka prisiminti tekstą, valdyti balsą... Taigi iš karto atlikti kelias funkcijas.

Pirmasis, 2018 m. pastatytas, spektakliukas (pagal Henriko Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas“) buvo kuriamas remiantis daiktų teatro tradicijomis. Antrame, pastatytame pagal britų autoriaus iliustruotojo Jarviso kūrinį „Baisieji Alano dantys“, įkūnytas šešėlių teatras. Šiuo metu „Berniuko Žirniuko“ teatro studijos trupę sudaro septyni vaikai, 3–5 klasių moksleiviai.

Kaip kitados kiekvieno ketvirtadienio popietę studijos nariai renkasi bib­lio­tekoje. Iš pradžių susitikimai trukdavo valandą, tačiau, suintensyvėjus veiklai, juos teko pailginti iki pusantros valandos. Per tą laiką ne tik repetuojama. Vaikai skatinami analizuoti, interpretuoti tekstus, diskutuoti. „Berniuko Žirniuko“ studija kuria veiklą, apimančią skirtingų žanrų menus – literatūrą, teatrą, pasakojimo meną...

Iš pradžių Pasakų kambaryje vaikai klausydavosi pasakų senelio (nuotraukoje – pirmasis senelis Jonas Biržys), tačiau netrukus idėja įgavo vaikų teatro pavidalą. Teatro studijos archyvo nuotr.

LAIKAS, KAI NEBETILPO TARP BIBLIOTEKOS SIENŲ

Anuomet prie „Berniuko Žirniuko“ teatro dirbo dviejų sričių profesionalai: aktoriai ir bib­lio­tekininkai, o jų bendrą idėją įkūnijo žaismingasis personažas Berniukas Žirniukas. Ilga ir spalvinga teatro istorija prasidėjo nuo tuomečio kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio viešnagės Anglijoje. Lankydamasis ten, jis atrado vadinamuosius pasakų kambarius, o grįžęs nusprendė įgyvendinti šią idėją Vilniuje, tuometėje Respublikinėje bib­lio­tekoje. Iš pradžių Žirniuko tematika išpuoštame kambaryje vaikai galėjo klausytis sekamų pasakų, tačiau tais pačiais metais pirminė idėja įgavo naują – vaikų teatro pavidalą. „Berniukas Žirniukas“ neilgai teužsibuvo tarp bib­lio­tekos sienų. Prasidėjo gastrolės. Viena iš aktorių, ilgametė Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotoja Ona Kaladienė prisimena, kad į užsienį važiuodavo gausus personalas, kurį sudarydavo apie dvidešimt žmonių. Tarp jų buvo aktoriai, garso režisieriai, apšvietėjai, bib­lio­tekos direkcijos atstovai. „Berniukas Žirniukas“ gastroliavo ir Lietuvoje. Tapo nuolatiniu tradicinio 1967 m. pradėto rengti mėgėjų lėlių teatrų festivalio „Molinuko teatras“ dalyviu. Dabartinės LRT televizijos pirmtakė rodė specialią programą vaikams, kurią režisuodavo ir vesdavo Danutė Keturakytė. Šioje programoje savo vietą rado ir Berniukas Žirniukas, kuris į tuometinę televizijos studiją atvykdavo su visa įranga, bib­lio­tekininkais ir aktoriais.

Teatras gastroliavo ir vėlesniais metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, rodė spektaklius Norvegijos, Slovakijos, Vokietijos miestuose. Galiausiai maždaug nuo 2008-ųjų dešimčiai metų buvo virtęs tik legenda...

32

Teatras „Berniukas Žirniukas“ spektaklius rodė įvairiose Lietuvos vietose. Nuotraukoje – teatro režisierė Aurelija Čeredėjevaitė-Gurinavičienė (kairėje) ir Vida Narščiuvienė vaidina vaikams iš „SOS kaimo“. 1996 m. K. Vaišvilos nuotr.

IR TRADICIJOS, IR NETIKĖTI SPRENDIMAI

Berniuko Žirniuko simbolis yra giliai įsirėžęs į kultūrinę atmintį. Asociacijų su šiuo vardu turi ne vien buvę teatriuko darbuotojai, bet ir ano meto vaikai, šiandien jau suaugę ir turintys savų atžalų.

E. Gudonytė teigia, jog pasitaiko situacijų, kai, nugirdę teatro vardą, suklūsta su „Berniuko Žirniuko“ spektakliais augę, o šiandien patys į bib­lio­teką su

Į gastroles užsienyje važiuodavo gausus aktorių ir lydinčių asmenų būrys. Nuotraukoje – gastrolės Slovakijoje.

1988 m. Teatro studijos archyvo nuotr.

vaikais atvykstantys suaugusieji. Taigi teatriukas yra tapęs savotišku džiugios vaikystės simboliu ir palaiko tradiciją jaunajai kartai perduoti tokius pačius šiltus su lėlių teatro studija siejamus atsiminimus.

Naujasis „Berniukas Žirniukas“ jau spėjo įdiegti savo rutiną, tačiau šių metų pavasarį paskelbtas karantinas privertė į ją pažiūrėti kiek kūrybiškiau. Tas laikotarpis nesustabdė studijos darbų, tik pakeitė jų pobūdį. Vaikai buvo skatinami teatro pratimus atlikti namuose, eksperimentuoti ir dalintis savo filmuota medžiaga.

Pasitelkiant įvairias ryšio priemones, toliau vyko žaidimai, virtualios konferencijos. Darbas namuose įrodė paradoksalią tiesą, jog ribotos galimybės, nors ir gali varžyti, tačiau tuo pat metu suteikia terpę kūrybiškumui. Vienas iš teatro trupei priklausančių vaikų netgi laimėjo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus skelbtą konkursą, skirtą Tarptautinei vaikų knygos dienai, – sukūrė filmuką pagal D. Čepauskaitės eilėraštį „Sena spinta“.

Spektaklio „Sigutė“ ir 1972 m. atnaujinto K. Kubilinsko pasakos „Strakaliukas ir Makaliukas“ pastatymo, kuris buvo pirmasis teatro parodytas spektaklis, plakatai

Šį rudenį teatro studija laikėsi dar vienos tradicijos: rugsėjį dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamoje lėlių teatrų šventėje „Molinuko teatras“. Tiesa, neįprastu formatu – konkurso dalyviai siuntė Nacionalinėje bib­lio­tekoje filmuotą vaizdinę medžiagą. E. Gudonytė pabrėžia, jog vienas iš dabartinio teatro uždavinių – užsiauginti naują kartą, kuri ne tik padėtų išlaikyti „Berniuko Žirniuko“ atminimą, bet ir kurtų naujas tradicijas. Teatro veikla įrodo, kad tam tereikia šiek tiek lankstumo ir žaismingumo.

Dabartinė teatro vadovė Eglė Gudonytė. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Atnaujinto teatro vienas spektaklių – „Sivužas“ (2020) – sukurtas naudojant pirštinines lėles.

Spektaklis „Gėlė ir vėjas“ (2018) statytas remiantis daiktų teatro tradicijomis: naudojamas ventiliatorius sukelia „vėją“, o pučiami burbulai simbolizuoja lietaus lašus. Rūtos Lazauskaitės nuotr.

Šiuo metu teatro trupėje – 3–5 klasių moksleiviai. Vygaudo Juozaičio nuotr.

33

KRONIKA

TVIRTAI ĖJĘS SAVO GYVENIMO TAKU Rugsėjo 8-osios popietę į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką rinkosi bibliotekininko, bibliografo, ilgamečio šios bibliotekos mokslininko, Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės nario, visuomenės veikėjo, kraštotyrininko Romualdo Vytauto Rimšos (1937–2019) buvę bendradarbiai, studijų draugai, kraštiečiai, artimieji, kiti jį pažinoję žmonės. Čia buvo pristatyta autobiografinė knyga „Romualdas Vytautas Rimša: ėjau savu gyvenimo taku“*, prisiminta R. V. Rimšos įvairiapusė veikla, jo indėlis į bibliotekininkystės mokslą.

Nacionalinėje bib­lio­tekoje pristatytą straipsnių, laiškų ir bibliografijos rinktinę sudarė buvęs R. V. Rimšos bendradarbis, istorikas, žurnalistas, pedagogas doc. dr. Jonas Dautaras, redagavo Vytauto studijų draugas, rašytojas Laimonas Inis. Knygos leidimą parėmė svėdasiškis verslininkas, bendrovės „Alauša“ vadovas, visuomenininkas Algimantas Čaplinskas ir R. V. Rimšos šeima: žmona medikė Janina ir sūnūs – matematikas Juozas bei programuotojas Gediminas.

Leidinyje – paties R. V. Rimšos surinkta medžiaga, sudėta į atitinkamus skyrius. Knygos sudarytojas J. Dautaras, grupuodamas straipsnius, atsižvelgė į R. V. Rimšos sumanytą knygos struktūrą. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, dokumentų faksimilėmis, jame pateikiama išsami R. V. Rimšos publikuotų darbų bibliografija. Šia autobiografine knyga galės naudotis mokslinės ir viešosios bib­ lio­tekos, bibliografai, istorikai, kraštotyrininkai. Dėl leidinio populiarumo dar šiais metais pasirodys 2-asis knygos leidimas.

Renginyje prisiminta šviesaus atminimo kolegos, bib­lio­tekininko, mokslininko veikla bei darbai. J. Dau* Romualdas Vytautas Rimša: ėjau savu gyvenimo taku: straipsniai laiškai, bibliografija / sudarė Jonas Dautaras. Vilnius: Ciklonas. 295 p.: iliustr.

taras apžvelgė nueitą Vytauto gyvenimo kelią, pristatė svarbiausius parašytus, sudarytus ar redaguotus leidinius. Apie R. V. Rimšos ištikimybę gimtinei ir kraštiečiams, darbus Vilniaus anykštėnų sambūryje, Viršelio autorė – dizainerė Dalia Raicevičiūtė. svėdasiškių draugijoje „Alaušas“, leidžiant ir redaguojant laikraštį „Svėdasų varpas“, pasakojo jo mokslo draugas svėdasiškis doc. dr. Juozas Lapienis. Nacionalinės bib­lio­tekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus ekspertė-tyrėja dr. Violeta Černiauskaitė priminė R. V. Rimšos, kaip lietuvių bib­lio­tekininkystės terminologijos tyrimų pradininko, nuopelnus ir veiklą bib­lio­tekos Moksliniame tyrimų skyriuje (1973– 1977 m. jis dirbo skyriaus vyriausiuoju bib­lio­tekininku, 1977–2002 m. buvo Mokslinio tyrimų skyriaus vedėjas), pabrėžė, kad jis suformavo ir pradėjo įgyvendinti vieną sėkmingiausių ir ilgalaikių lietuvių bib­ lio­tekininkystės terminologijos vystymo mokslinių programų, išugdė pakankamą skaičių specialistų, kad Lietuvos nacionalinė bib­lio­teka ir toliau išliktų svarbiausiu terminologinių duomenų identifikavimo, registravimo, tyrimo ir pateikimo visuomenei centru.

R. V. Rimšos, pirmojo 1989 m. atkurtos Lietuvos bib­lio­tekininkų draugijos (LBD) pirmininko, veiklą pristatė Lietuvos nacionalinės bib­lio­tekos Informacijos išteklių departamento direktorė, LBD pirmininkė Jolita Steponaitienė. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bib­lio­tekos, kuri tapo paskutine R. V. Rimšos darboviete (beje, 1971–1973 m. jis vadovavo šiai įstaigai), direktorė Emilija Banionytė pabrėžė precizišką jo kruopštumą ir atsakingumą rengiant mokslines publikacijas, redaguojant leidinius.

Knygos sutiktuvėse prisiminimais apie iškilų bib­lio­ tekininką dalijosi ir renginį vedusi Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus ekspertė-tyrėja dr. Nijolė Bliūdžiuvienė, buvęs kolega, Vilniaus žydų viešosios bib­lio­tekos direktorius, psichologas Žilvinas Beliauskas, bib­lio­tekininkas Algis Petras Mikša, dabartinė Vilniaus anykštėnų sambūrio pirmininkė Regina Smetonaitė.

Knygos sudarytojas dr. Jonas Dautaras pristato Romualdo Vytauto Rimšos gyvenimo kelią, veiklą ir svarbiausius darbus. Sėdi R. V. Rimšos sūnus Gediminas ir žmona Janina. Vygaudo Juozaičio nuotr.

34

Renata Baukienė

KRONIKA

IR INFORMATYVUS, IR DŽIUGINANTIS SUSITIKIMAS Rudens pradžioje pagaliau buvo surengtas dėl ekstremalios situacijos šalyje ilgai atidėliotas Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos (LSVBA) visuotinis narių susirinkimas. Rugsėjo 17–18 d. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje vykusiame renginyje išklausyti dalykiniai pranešimai, pasveikinti asociacijos Metų nominacijų laimėtojai ir bibliotekos, 2019 m. tapusios skaitmeninio raštingumo mokymų lyderėmis.

tačiau džiugino tai, kad diskusijos pabaigoje buvo pažadėta įsiklausyti į pateiktus argumentus, grįžti prie tam tikrų klausimų svarstymo.

Susirinkime taip pat gvildentos temos, kurių dauguma susijusi su pagrindine šiandieninio bib­ lio­tekų gyvenimo aktualija – skaitmeninėmis technologijomis. Apie LIBIS sistemos modernizavimą, inovacijas ir galimybes kalbėjo bendrovės „Asseco Lietuva“ generalinis direktorius Albertas Šermokas.

E. skautų veiklas šalies viešosiose bib­lio­tekose ir jų pasiekimus pristatė asociacijos „Langas į ateitį“ direktorė Loreta Križinauskienė. Visiems aktualų, bet dar daug klaustukų keliantį medijų ir informacinio raštingumo ugdymo modelį pristatė viena iš „Kurk Lietuvai“ projektų vadovių Greta Kundrotaitė. Apie projekto „Prisijungusi Lietuva“ renginius jaunimui,

Projekto „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio konsultanto rinkimų nugalėtojai kartu su konkurso organizatoriais.

Dainos Sutkevičienės nuotraukos

Susirinkusiuosius sveikino Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Kultūros ministerijos atstovai ir LSVBA taryba padėkojo į užtarnautą poilsį išėjusiai Molėtų rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktorei Virginijai Raišienei.

Renginyje dalyvavusi Kultūros ministerijos atstovė viceministrė Zita Bružaitė atsakė į klausimus, susijusius su poreikiu didinti bib­lio­tekoms skiriamas lėšas dokumentams įsigyti, su bib­lio­tekų projektų, remiamų iš Tolygios kultūrinės raidos programos, finansavimo problemomis. Ne visais klausimais sutapo ministerijos ir bib­lio­tekų vadovų nuomonė,

Diskusija su Kultūros ministerijos atstove (iš kairės): Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė, viceministrė Zita Bružaitė, LSVBA prezidentė Danguolė Abazoriuvienė.

35

skatinamą savanorystę, buriamą e. skautų komandą (šiuo metu jų skaičiuojama apie 1,5 tūkst.) pasakojo projekto koordinatorius Arvydas Ruseckis.

Renginyje paskelbti projekto „Prisijungusi Lietuva“ iniciatorių rengtų skaitmeninio konsultanto rinkimų rezultatai, o prizus ir padėkas įteikė asociacijos „Viešieji interneto prieigos taškai“ direktorė Inga Žemaitienė.

• Pirma kategorija (savivaldybėje iki 40 tūkst. gyventojų): Skaitmeninio raštingumo mokymų lyderės 2019 m. vardą pelnė Rokiškio rajono savival­ dybės J. Keliuočio viešoji bib­lio­teka. Specialiu prizu apdovanota Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji bib­lio­teka – prizas skirtas mažiausiai gyventojų turinčiai ir puikių skaitmeninio raštingumo mokymų rezultatų pasiekusiai savivaldybės bib­lio­tekai.

• Antra kategorija (savivaldybėje 40–80 tūkst. gyventojų): prizo laimėtoja paskelbta Jonavos rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka.

• Trečia kategorija (savivaldybėje 80 tūkst. ir daugiau gyventojų). Metų prizo laimėtoja – Kauno rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka.

Padėkomis už dalyvavimą konkurse apdovanotos Raseinių rajono savivaldybės Marcelijaus Martinaičio, Prienų rajono savivaldybės Justino Marcinkevičiaus, Radviliškio rajono savivaldybės, Varėnos rajono savivaldybės, Kupiškio rajono savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos, Panevėžio miesto savivaldybės ir Vilniaus rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos.

Tradiciškai visuotiniame LSVBA susirinkime apdovanoti įvairių Metų nominacijų konkurso laimėtojai (vertinimo komisijai vadovavo Zarasų viešosios bib­ lio­tekos direktorė Danutė Karlienė). Nors 2020-ieji

METŲ NOMINACIJŲ LAUREATAI

SAVIVALDYBIŲ VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS  Inovacijų bib­lio­teka (iš 5 bib­lio­tekų) išrinkta Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji bib­lio­teka.  Lietuviškiausia bib­lio­teka (pretendavo dvi) tapo Panevėžio rajono viešoji bib­lio­teka.  Partnerysčių bib­lio­tekos (pretendavo net 11) apdovanojimu džiaugiasi Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­teka.  Nominaciją „Bib­lio­teka – vaikų ir jaunimo draugas“ (iš 6 bib­lio­tekų) laimėjo Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji bib­lio­teka.

VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ PADALINIAI (FILIALAI)  Nominacija „Bib­lio­teka – geriausias vaikų ir jaunimo draugas“ atiteko Akmenės rajono viešosios bib­lio­tekos Vegerių kaimo filialui.  Bendruomeniškiausia bib­lio­teka pripažinta Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bib­lio­tekos Kašonių bib­lio­teka.  D raugiškiausia bib­lio­teka išrinkta Panevėžio miesto savivaldybės (dab. Elenos Mezginaitės) viešosios bib­lio­tekos Šiaurinė bib­lio­teka.  Kūrybiškiausia bib­lio­teka tapo Marijampolės Pet­ ro Kriaučiūno viešosios bib­lio­tekos Draugystės padalinys.  Netradicine bib­lio­teka paskelbtas Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos Kintų filialas. jau įpusėjo antrąjį pusmetį, apdovanojimai viešosioms bib­lio­tekoms skirti už sėkmingas 2019 m. veiklas.

Kultūrinę pirmos dienos programą užbaigė Aldonos Vilutytės ir Andriaus Zalieskos-Zalos muzikinė poezijos kompozicija. Antros renginio dienos nuotaiką kūrė išskirtinai Rokiškio bib­lio­tekininkai: surengtos edukacinės programos „Nuo molinės iki skaitmeninės“, „Knygų daktarai“; svečiai supažindinti su J. Keliuočio bib­lio­tekos interaktyvios edukacinės erdvės galimybėmis, Pelėdų ekspozicija Vaikų ir jaunimo skyriuje. Visi galėjo pasisvečiuoti dailininkės Astos Keraitienės dirbtuvėse, aplankyti Rokiškio krašto muziejų ir šiuo metu jame veikiančią parodą „Neišsenkanti kūrybos versmė“, skirtą Tautodailės metams.

Daina Sutkevičienė Metų nominacijų laimėtojai su vertinimo komisijos pirmininke D. Karliene (penkta iš kairės), pagrindiniu konkurso rėmėju, „Asseco Lietuva“ generaliniu direktoriumi A. Šermoku (antras iš dešinės) ir LSVBA prezidente D. Abazoriuviene (pirma iš dešinės).

36

Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos tarybos narė

KRONIKA

ATGAIVA SIELAI JIE yra. Tik JŲ rankos jau per silpnos laikyti knygą. JŲ akys per silpnos skaityti, o ką jau kalbėti apie kompiuterį ar telefoną. Bet JŲ širdys plaka, o galvose vis dar sukasi įvairiausios mintys, net jeigu ir sunkiai išsakomos. Kalba JŲ akys. Dažniausiai jos kalba mums ir apie mus. Reikia tik klausytis. Ne ausimis. Akimis ir širdimi.

Norėdama mažinti žmonių socialinę ir kultūrinę atskirtį, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka 2020 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais įgyvendino regioninį kultūros prieinamumo didinimo projektą „Atgaiva sielai“, kuriuo buvo siekiama mažinti slaugos ir globos paslaugomis besinaudojančių žmonių psichologinį diskomfortą, vienišumą, praturtinti šių žmonių laisvalaikį, lėtinti komunikavimo, socialinių įgūdžių nykimo procesus.

Renginys „Susitikimai be grimo“. Aktorės Olitos Dautartaitės skaitymų klausosi Šilavoto globos namų gyventojai.

Jūratės Anankienės nuotraukos

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos užsakymu 2014 m. ir 2017 m. buvo atlikti išsamūs gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimai. Atidžiau įsigilinus į ataskaitoje pateikiamą informaciją apie tyrimo respondentus, matyti, kad kalbėti apie visos bendruomenės nuomonę nebūtų tikslu. Pateikiamoje 2017 m. tyrimo ataskaitoje rašoma: „Pristatomo tyrimo tikslinė grupė – 15 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai. Gyventojai instituciniuose namuose (ilgalaikio gydymo įstaigose, vaikų, senelių globos namuose, nakvynės namuose, specialiosiose mokyklose, kalėjimuose, vienuolynuose) nebuvo apklausiami.“* Vadinasi, šalia mūsų yra žmonių, kurie yra tarsi nematomi? Nes atskirti ligoninių, slaugos skyrių, globos namų durimis. Lyg tie žmo* „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis, 2017“. Prieiga per internetą: www.kulturostyrimai.lt/wp-content/ uploads/2017/08/2017-Gyventoju-dalyvavimo-kulturoje-tyrimo-ataskaita.pdf

nės niekada nebūtų vaikščioję tarp mūsų, skaitę knygų, žiūrėję kino filmų, klausęsi dainų...

Prienų bib­lio­t ekos projektas „Atgaiva sielai“ įgyvendintas keturiuose Prienų rajono slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuose ir trejuose Prienų ir Kaišiadorių rajonų senelių globos namuose. Čia atliktos profesionalių menininkų parengtos 7 literatūrinėsmuzikinės programos. Bib­lio­tekos ir profesionalių menininkų organizuotuose koncertuose dalyvavo 53 slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių pacientai, 83 senelių globos namų gyventojai, 52 gydymo ir socialinių paslaugų įstaigų darbuotojai ir personalas.

Rumšiškių (Kaišiadorių r.) senelių globos namuose „Auksinis amžius“ vasaros pabaigoje įvykę netikėti susitikimai su nepažįstamais žmonėmis šiek tiek sujaukė įprastą globos namų gyvenimą. Viena iš daugelio suvienodėjusių dienų – rugpjūčio 21-oji – išaušo kitokia: iš darbuotojų lūpų sklido čia seniai negirdėti žodžiai „koncertas“, „aktorius“, „poezija“, „eisim“, „žiūrėsim“.

Pasklidę po palatas ir kambarėlius, šie žodžiai veikė lyg stiprūs vaistai, ir globotinių mintys apie nuolat kamuojančius negalavimus, vienišumo jausmas slopo.

Stebėti literatūrinės-muzikinės programos „Lietuviškas beržas“ darbuotojai palydėjo 12 garbaus amžiaus žiūrovų, kurie gaudė kiekvieną aktoriaus Petro Venslovo ištartą Pauliaus Širvio eilėraščio žodį, godžiai klausėsi kiekvieno Tomo Ivanausko atliekamos dainos garso. Jie nesvaidė komplimentų, ovacijos nedrebino globos namų sienų. Jie sėdėjo ir žiūrėjo. O jų akyse galėjai justi sielos atgaivą. Neapsakytą žodžiais. Ir nepatekusią į madingų tyrimų ataskaitas.

Ypatinga rugpjūčio 21-oji buvo ir Prienų rajone įsikūrusių Šilavoto globos namų gyventojams. Į koncertą, vykusį jaukioje pavėsinėje, socialiniai darbuotojai palydėjo 25 iš 40 šių namų gyventojų. Tačiau sielos atgaiva neaplenkė ir tų, kurie nepajėgė ateiti susitikti su atlikėjais, – poezijos posmai, muzika sklido pro atdarus langus, pravertas palatų duris.

37

Programos „Žolių kambarys“ atlikėjui poetui, režisieriui, dramaturgui Vytautui V. Landsbergiui dėkoja Prienų ligoninės direktorė Jūratė Milaknienė, iš kairės – Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė.

Prienų ligoninės kolektyvas po literatūrinio-muzikinio renginio „Žolių kambarys“.

Klausydama poezijos, publika sėdėjo tylėdama ir labai susikaupusi, lyg nenorėdama pro ausis praleisti nė vieno žodžio... Džiaugiamės išgirdę gilią mintį, išjaustą jausmą. Ačiū Jums labai už puikų renginį, pakylėjimą virš kasdienybės ir rutinos.

Prienų ligoninės kolektyvas

VšĮ „Gintkosta“ senelių globos namuose „Smiltelė“ vykusio poezijos ir džiazo renginio „Gėlė pasakė vėjui“ dalyviai (iš kairės): džiazo muzikantas Vytas Labutis, aktorė Rasa Dalia Jankauskaitė, Prienų J. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė, „Smiltelės“ kolektyvas.

Literatūros ir muzikos valandos surengtos Balbieriškio pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, senelių globos namuose „Smiltelė“ Balbieriškio seniūnijoje (programa „Vilties injekcijos“, dalyvavo aktorius P. Venslovas ir akordeonininkas Žygimantas Baltrūnas; programa „Gėlė pasakė vėjui“, atlikėjai aktorė Rasa Dalia Jankauskaitė ir džiazo muzikantas Vytautas Labutis), Prienų ligoninėje ir Jiezno PSPC Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje (programa „Lemties ir meilės dainos“, dalyvavo aktoriai Pijus Ganusauskas, R. D. Jankauskaitė, džiazo muzikantas V. Labutis; programa „Žolių kambarys“, režisierius Vytautas V. Landsbergis), Veiverių slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje ir Šilavoto senelių globos namuose („Susitikimai be grimo“, atlikėjai aktoriai Olita Dautartaitė, P. Venslovas).

Ligų, senatvės išvarginti renginių žiūrovai santūriai džiaugėsi dovanota poezija ir muzika. Nuoširdžiai džiaugėsi ir savo kilnia misija – suteikti atgaivos kiekvienai poezijos ir muzikos pasiilgusiai sielai – tikintys aktoriai, muzikantai. Po tokių susitikimų senolių akys spindėjo, veide stabtelėjo kitokia emocija. Ir labai nesunkiai nuspėjami neištarti dėkingumo žodžiai. Bet juos pasakė žmonės, seniai perpratę savo globotinių bežodę kalbą. Tegu kalba jie tų dažnai „nematomų“ mūsų visuomenėje žmonių vardu: 38

Eina laikas, bet ausyse vis dar skamba nuostabios poeto Pauliaus Širvio eilės ir muzikos garsai.

Nuoširdžiai dėkojame bib­lio­tekai, organizavusiai šį renginį, atlikėjams – už skirtą laiką ir šilumą. Šilavoto globos namai, Jolanta Švaikauskienė

Džiaugiamės suteikta galimybe mūsų Jiezno palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus gyventojams paklausyti dainų ir poezijos, kurie praskaidrino senolių kasdienybę, nuotaiką. Tikimės, kad ateityje sulauksime dar daugiau tokių šaunių susitikimų. Ačiū!

Jiezno PSPC darbuotoja Dovilė Kimbirauskienė Į projekto baigiamąjį renginį Justino Marcinkevičiaus bib­lio­tekoje rugsėjo 28 d. susirinko Prienų rajono valdžios, socialinių paslaugų, slaugos įstaigų, vietos bendruomenės atstovai, projekto partneriai.

Bib­lio­tekos direktorė Daiva Čepeliauskienė pristatė projekto rezultatus, padėkojo visiems prisidėjusiems prie šios iniciatyvos, talkinusiems įgyvendinant prasmingo ir bendruomenei reikalingo projekto tikslus.

Projektą „Atgaiva sielai“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, rėmė Prienų rajono savivaldybė.

Projekto partneriai: Jiezno kultūros ir laisvalaikio centras, VšĮ Balbieriškio PSPC, VšĮ Jiezno PSPC, VšĮ Veiverių PSPC, VšĮ Prienų ligoninė, VšĮ „Gintkosta“, VšĮ Šilavoto globos namai, VšĮ Rumšiškių senelių globos namai „Auksinis amžius“.

Dalia Bredelienė

KRONIKA

ŽADŽIŪNŲ BIBLIOTEKAI – JOVARO VARDAS Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Žadžiūnų padalinyje rugsėjo 18 d. vyko triguba šventė – paminėtos poeto, knygnešio Jono Krikščiūno-Jovaro 140-osios gimimo metinės, bibliotekos veiklos 50-metis ir jai suteiktas Jovaro vardas. Žadžiūnų bib­lio­teka įkurta 1970 m. ūkininko Antano Lanausko sodyboje. Vėliau ji kraustėsi iš vieno pastato į kitą, o 2007 m. persikėlė į buvusios Žadžiūnų pradinės mokyklos pastatą. 2019 m. bib­lio­tekos patalpos renovuotos, atnaujinta kompiuterinė įranga ir baldai.

Jovaro proanūkei Ugnei Krikščiūnaitei griežiant smuiku, iškabą su nauju bib­lio­tekos vardu (užrašu „Žadžiūnų Jovaro bib­ lio­teka“) atidengė rajono mero pavaduotojas Česlovas Greičius ir bib­lio­tekininkė Ona Skirmantienė. Už surengtą gražią šventę „Šlama puslapiai knygų tyloj“ ir tėvo atminimo įamžinimą dėkojo Jovaro sūnus Giedrius Krikščiūnas. Šia proga bendruomenės kiemelyje buvo pasodintas berželis. Ateityje planuojama Jovaro atminimui pasodinti beržynėlį. Šventė tęsėsi bendruomenės salėje – čia Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkė Gražina Narbutaitė pristatė Jono Krikš-

Bibliotekos iškabą su nauju pavadinimu atidengia bibliotekininkė Ona Skirmantienė ir Šiaulių rajono mero pavaduotojas Česlovas Greičius. Viešosios bibliotekos nuotr.

čiūno-Jovaro (1880–1967) asmenybę ir kūrybą, o Žadžiūnų padalinio darbuotoja O. Skirmantienė – bib­lio­tekos veiklos istoriją.

Melodingus muzikos kūrinius dovanojo Joniškio rajono Žagarės kultūros centro duetas Sandra ir Alfonsas Giedrai.

Bib­lio­tekoje parengta spaudinių paroda „Išsaugokime poezijos versmę“, skirta J. Krikščiūnui-Jovarui atminti.

Ona Skirmantienė Žadžiūnų bibliotekos bibliotekininkė

DURIS ATVĖRĖ KARAOKĖS ERDVĖ Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filiale atidaryta pirmoji Lietuvoje interaktyvi karaokės erdvė. Ji suteiks bibliotekai naujų galimybių plėsti muzikinio švietimo paslaugas, rengti susitikimus su kompozitoriais ir kūrėjais, vykdyti patrauklias kultūrines, kūrybines, edukacines, emocinio sveikatinimo veiklas.

Viešajai bib­lio­tekai įgyvendinus Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Karaokė knygoms: nauja erdvė bib­lio­tekoje“, miesto centre esančiame „Šaltinėlio“ filiale (Trakų g. 20A) įkurta ir rugsėjo 10 d. atidaryta nuolat veikianti 32 kvadratinių metrų karaokės erdvė. Bib­lio­tekos direktorės Irenos Žilinskienės teigimu, tai leis dar labiau motyvuoti vaikus, jaunimą ir šeimas, ypač auginančias neįgalius vaikus, pasirinkti bib­lio­teką, kaip vietą, kurioje galima smagiai ir prasmingai leisti laisvalaikį. Tikimasi, kad nauja erdvė padės spręsti vaikų skaitymo, raštingumo ugdymo, neįgalius vaikus auginančių tėvų sociokultūrinės atskirties problemas. „Karaokė nėra tik barų kultūra. Moksliniai tyrimai rodo, kad karaokės užsiėmimai padeda nusiraminti, kelia savivertę, lavina atmintį“, – kalbėjo „Šaltinėlio“ filialo vedėja Rita Božienė. Ji patvirtino, kad veiklų tiek mažiesiems šiauliečiams, tiek jų tėveliams naujoje

Atlikėja Laura Remeikienė su savo auklėtinėmis išbandė, kaip veikia nauja karaokės erdvės įranga. Viešosios bibliotekos nuotr.

karaokės erdvėje tikrai netrūks. Tautinės dainos, tarmių karaokė, terapiniai užsiėmimai, garsiniai pasakų skaitymai su muzikiniais intarpais – tai tik maža dalis to, kas gali būti pasiūlyta šiauliečiams ir miesto svečiams.

Atvykti padainuoti į bib­lio­teką galima bet kurią dieną, tik dėl koronaviruso grėsmės prieš tai reikia iš anksto užsiregistruoti. Veik­ la karaokės erdvėje netrukdys kitiems bib­lio­tekos skaitytojams ir darbuotojams, nes čia įrengta garso izoliacijos sistema.

Diana Janušaitė 39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ AKMENĖ

Kūrybiniai ir praktiniai mokymai. Rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka organizavo kūrybinius, teorinius ir praktinius mokymus „Epaveldas“: mokslui, darbui ir laisvalaikiui“ ir „Ekslibriso edukacija „Vienas atspaudas“, skirtus viešosios bib­lio­ tekos, miestų, kaimų, mokyklų bib­lio­tekininkams.

Mokymus vedė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skaitmeninimo skyriaus vyresn. bib­lio­ tekininkės Jonė Gorytė ir Lolita Putramentienė.

Mokymų „Epaveldas“: mokslui, darbui ir laisvalaikiui“ lektorė J. Gorytė supažindino su kultūros paveldo paieškos virtualioje erdvėje galimybėmis, svetaine www.epaveldas.lt, įvairiomis kolekcijomis.

Kita užsiėmimo dalis buvo skirta interaktyviam komandiniam žaidimui naudojant išmaniąsias technologijas.

Ekslibriso edukaciją vedusi profesionali dailininkė, lektorė L. Putramentienė pristatė Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos Knygos grafikos centrą, kaip išskirtinę bib­lio­tekos kūrybinę erdvę, supažindino su edukacine programa „Vienas atspaudas“, su ekslibriso istorija. Mokymų dalyviai turėjo galimybę sukurti savo knygos ženklą.

skaitymai autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams. Direktorės nuomone, šioje erdvėje išbandyti įvairias edukacijas galės visi bib­lio­tekos lankytojai. Joje bib­lio­teka organizuos sensorinius skaitymus šeimoms, muzikos ir meno edukacijas, aromaterapijos užsiėmimus, šviesos ir kinetinio smėlio edukacijas.

Šiaulių apskr. Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojos veda sensorinius skaitymus. Viešosios bibliotekos nuotr.

Sensorinių skaitymų ir pojūčių erdvės atidaryme dalyvavusios Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos darbuotojos vedė sensorinius skaitymus vaikams, kvietė juos pajusti skaitomą pasaką įvairiais pojūčiais: klausa, lytėjimu, rega, skoniu ir uosle.

Gita Vilčiauskienė

KRETINGA

Lektorė L. Putramentienė, bibliotekos direktorė Z. Sinkevičienė, lektorė J. Gorytė. Kristinos Urniežienės nuotr.

Viešosios bib­lio­tekos Vegerių kaimo filialo vyr. bib­lio­tekininkas Dainius Sarapinas pristatė senovinių pinigų parodą ,,Pinigai, pinigėliai ...“ Joje galima pamatyti pinigus, cirkuliavusius Vegerių kaimo apylinkėje nuo 1650 metų iki šių laikų (nuo Jono Kazimiero valdymo metais kaldintų šilingų, iki Smetonos laiku cirkuliavusių litų ar centų). Iš retesnių monetų galima paminėti 1849 metų Nyderlandų 25 centus ar 1710 metų Švedijos pinigą.

Vadinasi, kadaise Vegeriuose lankėsi svečiai iš tolimosios Olandijos ar Švedijos.

Zita Sinkevičienė

JONIŠKIS

Sensorinių skaitymų erdvė. Įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą projektą „Išlaisvink pojūčius: sensorinių skaitymų ir pojūčių erdvės įkūrimas“ Jono Avyžiaus viešosios bib­lio­tekos Žagarės padalinyje atidaryta Sensorinė skaitymų ir pojūčių erdvė, bendruomenei pristatytos numatomos veiklos.

Jono Avyžiaus viešosios bib­lio­tekos direktorė J. Šimkevičiūtė papasakojo, kad šios erdvės idėją parsivežė iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos, kurioje vyksta sensoriniai

40

Tarptautinė konferencija. Rugsėjo 30 d. Motiejaus Valančiaus viešojoje bib­lio­tekoje surengta tarptautinės patirties dalijimosi konferencija „Šiuolaikinė bib­lio­teka: galimybės bendruomenei“, kurią finansavo Kretingos rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos kultūros taryba.

Jos dalyvius pasveikino Kultūros ministerijos atstovė Gražina Lamanauskienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos gen. direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, LR Seimo narys Antanas Vinkus, Kretingos rajono savivaldybės vadovai.

Konferencijos pagrindinis tikslas, kaip teigė jos iniciatorė ir moderatorė, M. Valančiaus viešosios bib­lio­tekos direktorės pavaduotoja Erika Kazlauskienė, keičiantis patirtimis su kolegomis iš Lietuvos ir užsienio ugdyti Klaipėdos regiono bib­lio­tekininkų kompetencijas, kurios būtinos tenkinant bendruomenių poreikius. Joje buvo aptartos sėkmingiausios veiklos sritys, aktualios paslaugos, bib­lio­tekų potencialas kultūrinėje ir socialinėje erdvėje.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos atstovė Giedrė Čistovienė, remdamasi tarptautinės rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos „Kantar" atliktais Lietuvos bib­lio­tekų tyrimais, pristatė bendras šalies bib­lio­tekų veiklų tendencijas. Tyrimo rezultatai akivaizdžiai parodo per dešimtmetį įvykusius pokyčius ir atskleidžia bib­lio­tekų kuriamą vertę.

Tarptautinių partnerių iš užsienio, kurie dėl sudėtingos epidemiologinės situacijos atvykti negalėjo, pranešimai buvo transliuoti pasitelkiant technologijas. Helsinkio (Suomija) miesto bib­lio­ tekos atstovė Lotta Muurinen dalijosi patirtimi, kaip bib­lio­teka sprendė iššūkius, iškilusius Suomijoje dėl koronaviruso įvedus karantiną. Herningo

Bibliotekos direktorė Birutė Karčauskienė atidaro konferenciją.

Viešosios bibliotekos nuotr.

(Danija) bib­lio­tekos atstovas Mikkelis Hartvigas Haaningas aptarė, kaip įvairūs faktoriai lemia bib­lio­tekos bendruomenės ir pačios bib­lio­tekų veiklos modelių pokyčius. Pranešėjas pabrėžė, kad bib­lio­tekos turi suvokti savo lankytojų poreikius, sutelkti dėmesį į bendravimą ne vien bib­lio­tekos aplinkoje, skatinti bendradarbiavimą, naudoti į vartotoją orientuotas inovacijas, padėti lankytojams pasijusti bib­lio­tekos šeimininkais, didinti jų įsitraukimą, teisingai nustatyti vaidmenį, kurį bib­lio­teka atlieka kitų įstaigų grandinėje.

Pranešimus skaitė ir Klaipėdos regiono bib­ lio­tekų, lyderiaujančių darbo su vietos bendruomenėmis srityje, atstovai. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bib­lio­tekos direktorė kalbėjo apie bib­lio­tekos vaidmenį pokarantininėje realybėje, akcentavo nuotolinių, virtualių ir ekstensyvių paslaugų stiprinimą. Loreta Liutkutė (Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji bib­lio­teka) dalijosi sėkmingai vykdomų veiklų, pritaikytų žmonėms su negalia, patirtimi.

Diana Ciparienė, laikinai einanti Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pareigas, pristatė Gargždų bib­lio­tekos ir jos padalinių įdirbį su bendruomenėmis, taikant darbe mobiliąją mini studiją. Paskutinis pranešimas buvo skirtas pristatyti renginio šeimininkų – Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bib­lio­tekos – 2018–2020 metų veiklą ir patirtį tenkinant kintančius bendruomenės poreikius.

Birutė Naujokaitienė

MAŽEIKIAI

Paminėtas Henriko Nagio 100-metis. Spalio 12-ąją sukanka 100 metų, kai Mažeikiuose gimė poetas, pedagogas, literatūros ir meno kritikas, publicistas, žurnalistas, vertėjas, filologijos mokslų daktaras Henrikas Nagys Viešoji bib­lio­teka jau ne vieną renginį skyrė kraštiečio 100-mečiui paminėti ir toliau juos tęsia. Spalio 8-ąją Mažeikių viešojoje bib­lio­ tekoje apie mūsų kraštietį pasakojo, archyvinius dokumentus, nuotraukas demonstravo Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Virginija Paplauskienė, kuri geriausiai žino visos

Meninės programos atlikėjai (iš kairės): V. Labutis, D. Jankauskaitė, P. Ganusauskas. Janinos Dambrauskaitės nuotr.

Nagių šeimos gyvenimo vingius, poetų Henriko Nagio ir jo sesers Zinaidos Nagytės-Liūnės Sutemos kūrybos kelius (pranešimas „H. Nagys: ar plaktų širdis, jei nebebūtų jokios vilties...“). Išstudijavusi jų laiškus, dienoraščius, knygas, artimai bendravusi su jų šeimos nariais, V. Paplauskienė yra išleidusi monografiją apie Liūnę Sutemą, kurioje labai daug vietos skiriama ir broliui Henrikui. Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra sukauptas beveik visas H. Nagio archyvinis palikimas. Laiškai, dienoraščiai, atsiminimai yra ypač vertinga medžiaga, reikalaujanti kruopštaus tyrinėjimo. Ekrane keičiantis nuotraukoms iš muziejaus fondų, pranešėja išsamiai pasakojo apie mūsų kraštiečio gyvenimo ir kūrybos kelią, glaudų brolio ir sesers ryšį, Henriko leidybinę ir kultūrinę veiklą, akademinį ir kūrybinį darbą išeivijoje. Lektorė pristatė visus šešis H. Nagio poezijos rinkinius, citavo ištraukas iš poeto laiškų, straipsnių, kuriuose jis teigė, kad tik kokybiškai svari literatūra gali būti efektyviausiu ginklu prieš nutautėjimą ir užmarštį. Antroje renginio dalyje skambėjo poezijos ir muzikos programa „Neprijaukintas brolis sakalas“, kurią specialiai Mažeikiams parengė aktoriai Dalia Jankauskaitė, Pijus Ganusauskas ir džiazo virtuozas Vytautas Labutis. Tą vakarą į tėviškę sugrįžo H. Nagio dvasia, jo mintys ir žodžiai.

H. Nagio 100-mečio minėjimas organizuotas įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės finansuojamą bib­lio­tekos projektą „Interaktyvus Mažeikių krašto kultūrinis žemėlapis: atrask, pažink, kurk, dalinkis“. Viešojoje bib­lio­tekoje eksponuota nuotraukų ir spaudinių paroda „Henrikas Nagys – išdidžios vienatvės poetas“.

Dangira Undžienė

Knygos autorius A. V. Želvys. Viešosios bibliotekos nuotr.

koratyvios, stengiamasi išryškinti jų ornamentiką, atskleisti pastato puošnumą. Spalvotos fotografijos leidžia ne tik įvertinti ornamentikos subtilumą, bet ir spalvinį architektūros grožį.

Dainora Kaniavienė

PANEVĖŽYS

Susitikome parodoje. Paskutinį rugsėjo savaitgalį „Cido“ arenoje vykusioje 25-ojoje tradicinėje tarptautinėje verslo ir pasiekimų parodoje „EXPO Aukštaitija 2020“ lankytojus pasitiko galybė įvairiausių sričių organizacijų: nuo verslo įmonių, meno kūrėjų iki švietimo ir kultūros įstaigų.

Renginys vienoje vietoje subūrė daugiau kaip 150 dalyvių. Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros stende šeštadienį pasinerti į kūrybinę veiklą kvietė ir Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos kolektyvas. Panevėžiečiams ir miesto svečiams parengėme programą visai šeimai: patys mažiausi grožėjosi trimačiais atgyjančiais personažais interaktyviose papildytosios realybės knygose, moksleiviai išmėgino lego robotukų konstravimą ir programavimą. Maži ir suaugusieji išbandė piešimą grafine planšete, atsakinėjo į interaktyvios viktorinos klausimus apie Panevėžį. Parodos svečiai susidomėjo ir bib­lio­tekos pristatomu 3D spausdintuvu. Jie ne tik smalsiai stebėjo, kaip iš plastiko gijų

Parodoje veiklas pristačiusi bibliotekos komanda.

Viešosios bibliotekos nuotr.

gimsta įvairūs trimačiai objektai, bet ir išbandė jėgas spręsdami spausdintuvu pagamintas smagias trimates dėliones.

Renginyje dalyvavo ne tik Panevėžio, aplinkinių regionų, bet ir visos šalies įmonės, sulaukta svečių ir iš kaimyninių valstybių. Tad ši paroda buvo puiki proga susirinkusiam gausiam būriui lankytojų pristatyti Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos veiklą ir paslaugas, parodyti, kad čia galima ne tik skaityti, bet ir bendrauti, pramogauti, tobulėti.

Indrė Rapkevičienė

PASVALYS

Tradiciniai skaitymai. Mariaus Katiliškio viešoji bib­lio­teka rugsėjo 18 d. surengė kasmetinius Mariaus Katiliškio skaitymus, skirtus rašytojo gimtadieniui paminėti. Skaitymai skelbė ir Pasvalio miesto šventės pradžią, kvietė pasvaliečius bei miesto svečius praleisti popietę Svalios pakrantėje prie gatvės muzikanto Antanėlio skulptūros. Šiemet Mariaus Katiliškio skaitymuose buvo apdovanoti Bib­lio­tekos premijos konkurso laureatai, skambėjo jų skaitomi konkursiniai kūriniai. Bib­ lio­tekos premija įsteigta 1995 m., siekiant įamžinti rašytojo Mariaus Katiliškio atminimą, konkursas organizuojamas kas treji metai.

PALANGA

Medinė architektūra. Rugsėjo 15 d. Palangos viešojoje bib­lio­tekoje miesto bendruomenei pristatyta ilgamečio krašto pedagogo Algimanto Vincento Želvio autorinė knyga-albumas „Puošybos elementai medinėje Palangos architektūroje”. Leidiniui įvadinį straipsnį „Medinė Palangos architektūra – svarbus kurortinės aplinkos estetinės kokybės faktorius“ parašė prof. dr. Petras Grecevičius ir architektė Maja Ptašek. Spalvingą nekomercinį leidinį anglų ir lietuvių kalbomis finansavo Palangos miesto savivaldybė.

Pirmą kartą dar būdamas moksleivis A. V. Želvys apsilankė Palangoje 1947 m. ir jau tada susižavėjo puošniomis verandomis, terasomis ir mansardomis, jų puošybos elementais. Nuo 1962 m.

Palangoje apsigyvenęs mokė vaikus chemijos, ugdė jų gebėjimus fotografijos ir kino būreliuose.

Daugmaž nuo tada autorius ne tik žavisi, bet ir fiksuoja nuolat kintančią Palangą. Kurorto pokyčius A. V. Želvys akcentavo ir pristatydamas albumą.

Jame publikuojamos 2008–2019 m. fotografijos, suskirstytos į tris skyrius: istorinės medinės architektūros statiniai, gyvenamieji namai, mažosios architektūros statiniai.

Autorius džiaugėsi, kad grįžta mediniai puošybos elementai, deja, Palangoje po karo išnykusios langinės populiarios kažin ar betaps. Tačiau naujai statomos ar rekonstruojamos vilos – puošnios, de-

GALERIJA. Tarptautinės sėkmės projektas

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Vilnius. Spalio mėnesį pradėtas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamas ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“. Šia proga spalio 1 d. Nacionalinės bibliotekos tradiciniuose rytmečio skaitymuose apsilankiusi projekto globėja Diana Nausėdienė perskaitė projektui sukurtą Indrės Zalieckienės knygelę „Kapt kapt kapt“ ir mažiesiems dalyviams įteikė skaitymo skatinimo lauknešėlius. (Lietuvos nacionalinės bibliotekos informacija)

41

Šįkart sulaukta 24 darbų: 11 poezijos, 10 prozos, esė ir dramos kūrinių, 3 darbai, nagrinėjantys Mariaus Katiliškio kūrybą. Darbus apžvelgė vertinimo komisijos pirmininkė žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ redaktorė Agnė Grinevičiūtė, jų atsiųsta iš Pasvalio, Vilniaus, Joniškio, Rokiškio, Panevėžio, Biržų.

Bib­lio­tekos premija skirta trims laureatams, dar trys dalyviai apdovanoti paskatinamaisiais prizais.

Mariaus Katiliškio skaitymus vedė šių metų Bib­lio­tekos premijos konkurso laureatė Vilniaus universiteto studentė Kotryna Kraptavičiūtė, laimėjusi premiją originaliosios kūrybos (poezijos) kategorijoje. Ji paskaitė ir konkursui rašytų savo eilių. Ištraukas iš rašinio „Kokias gėles mėgo Marius Katiliškis?“ skaitė Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Grubinskienė, tapusi konkurso laureate kategorijoje „Darbai, susieti su Mariaus Katiliškio kūryba“. Joniškietė Aušra Lukšaitė-Lapinskienė, laimėjusi premiją už originaliąją kūrybą (prozos žanro), skaitė savo noveles. Paskatinamuosius prizus pelnė nuo Pasvalio kilęs ir Vilniuje gyvenantis poetas, vertėjas Tomas Taškauskas, pasvalietė poezijos rinktinių autorė Skirmantė Tirilytė ir jauniausias konkurso dalyvis Pasvalio Petro Vileišio 3 klasės gimnazijos mokinys Tomas Dževečka, atsiuntęs novelių. Mariui Katiliškiui skirtus skaitymus dainuojamosios poezijos kūriniais papildė pasvalietis muzikos ir dainų atlikėjas Faustas Petriškis.

Bibliotekos direktorė V. Šukaitienė (kairėje), 1-osios vietos laimėtoja K. Adomaitytė, renginio vedėjas V. Baranauskas.

Viešosios bibliotekos nuotr.

lo darbuotoja Gražina Kadžytė, radijo ir televizijos diktorė, laidų vaikams vedėja Bernadeta Lukošiūtė ir Radviliškio Lizdeikos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Laima Verbickienė.

Daugiau kaip pora dešimčių dalyvių varžėsi trijose amžiaus grupėse – vaikų, tėvų ir senelių.

Vaikų grupėje čempiono vardu tituluota Karolina Adomaitytė (mokyt. Rasmuta Valčiukienė), tėvų – svečias Gediminas Andrašiūnas iš Joniškio kultūros centro Kirnaičių skyriaus, senelių – Neringa Kestenienė ir Genovaitė Tamošiūnienė iš Radviliškio.

Jiems įteikti nugalėtojų sertifikatai, organizatorių ir rėmėjų prizai. Padėkos raštais, suvenyrais apdovanoti visi čempionato dalyviai. Pagal projektą bus išleista visų jų sektų pasakų įrašų kompaktinė plokštelė.

Renginį kasmet remia Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Viešosios bibliotekos informacija

tyros, mediotyros ir leidybos tyrimų katedros docentas dr. Tomas Petreikis. Pokalbį moderavo Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Roma Baristaitė. Diskusijose dalyvavo dr. Jonas Sireika, doc. Albinas Kavaliauskas ir Šiaulių rajono istorikas Jonas Kiriliauskas.

Kultūros paveldo specialistai teigia, kad tarpukariu Šiauliai lietuviškos spaudos leidybos ir platinimo srityje buvo antras po Kauno miestas šalyje, vien knygynų mieste tuomet nuolat veikė apie 10, o iš viso būta 35.

Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

Atgimę baltų ženklai. 2020 m. rugsėjo 23-ioji kuršėniškiams ir miesto svečiams buvo išskirtinė. Parke suplevėsavo dešimt spalvingų vėliavų, kuriose puikavosi senieji protėvių ženklai. Mintis sukurti vėliavų alėją „Kalba baltų simboliai“ kilo Šiaulių rajono bibliotekos Kuršėnų Vytauto Vitkausko bib­lio­tekos vedėjai Jonetai Filinskei. Iniciatyviai ir idėjų nestokojančiai vadovei knietėjo ne tik pačiai prisiminti mūsų tautos kultūrinį palikimą, bet ir pasistengti jį perduoti jaunajai kartai. Juk vaizdinės pasaulio suvokimo formos keliauja iš vienos epochos į kitą. Tiesa, per laiką jos kiek transformavosi, tačiau išlaikė tas pačias prasmes.

ŠIAULIAI

Bibliotekos premijos laureatai ir vertinimo komisijos nariai.

Viešosios bibliotekos nuotr.

Šventėje apdovanoti ir geriausi metų skaitytojai, kuriuos renka rajono bib­lio­tekininkai. Jiems įteikti prizai. Pasvalietės dailininkės Leonoros Stravinskienės sukurtus Knygos angelus įteikė rajono meras Gintautas Gegužinskas ir bib­lio­tekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė.

Jūratė Genytė

RADVILIŠKIS

Bib­lio­tekoje – pasakų pusdienis. Rugsėjo 18 d. viešojoje bib­lio­tekoje vyko tradicinis tarptautinis pasakų sekimo čempionatas „Vieną kartą gyveno...“ Jį pristatė pernykščio tokio pat renginio čempionė Regina Martyšienė, dalyvius pasveikino viešosios bib­lio­tekos direktorė Violeta Šukaitienė. Šįkart sulaukta dalyvių Radviliškio, Joniškio, Kauno, Panevėžio, o pasitelkus šiuolaikines technologijas savo pasirinktas ar sukurtas pasakas sekė netgi pasakoriai iš Vokietijos, Baltarusijos ir Sakartvelo. Čempionatą nuotaikingai vedė aktorius Vladas Baranauskas. Dalyvių pasirodymus vertino kvalifikuota komisija: etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji moks-

42

Knygos sutiktuvės. 2020 metų rugsėjo 8 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos Konferencijų salėje surengtos Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos išleistos Jono Nekrašiaus knygos-žinyno „Šiaulietiška spauda XVI–XXI a.: leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigos“ sutiktuvės. Tai pirmas toks informacinis žinynas, kuriame pateikiama plačiausia su knyga susijusių institucijų istorijos apžvalga iki šių dienų, apimanti Šiaulių miestą ir rajoną. Be to, jame pateikiamos spaudos leidinių leidyklos, žymiausi periodinės spaudos leidiniai, išnagrinėta labai plati privačių ir valstybinių bib­lio­tekų istorija (skaičiuojama nuo 1851 m.), pristatyti knygos ženklai. Knyga papildyta Šiaulių rajono kultūros istorijos specialistų Audronės Kiršinaitės, Jono Kiriliausko, Almanto Šlivinsko straipsniais.

Renginyje mintimis apie knygą, jos leidybą dalijosi leidinio autorius Jonas Nekrašius, redakcinės kolegijos pirmininkas, Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotojas Almantas Šlivinskas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygo-

Ievos Slonksnytės nuotr.

Baltų ženklais prabilusi vėliavų alėja. Robertos Rasikienės nuotr.

Vėliavas kūrė profesionalūs menininkai: Vaiva Koveraitė-Trumpė ir Marius Bražas, grafikos dizainerė Kristina Siebaitė, tautodailininkė Alma Stugienė, dailės mokytoja Žyginta Ivanavičienė, taip pat kuršėniškės Lina Paplauskytė ir Ieva Šukytė. Visų darbai gražūs, skirtingi ir originalūs.

Mobiliosios vėliavos skatina susimąstyti apie amžinąsias vertybes. Tai, kas užkoduota senuosiuose baltiškuose simboliuose, turi QR kodą. Jį nuskenavus, galima gauti papildomos informacijos – sužinoti autorių, jo pavaizduoto ženklo reikšmę ir palinkėjimą Kuršėnų bendruomenei.

Kūrybinis procesas, Kuršėnams dovanojęs vėliavų alėją „Kalba baltų simboliai“, prasidėjo bib­lio­tekos interneto skaitykloje. Čia kelias dienas veikė dirbtuvės, kuriose buvo kuriami saviti simboliai, panaudojant baltų ženklų motyvus.

Buvo pasitelktos inovatyvios priemonės: grafinė planšetė, šiluminė plėvelė, braižytuvas, kaitinimo presas. Kartu su kompetentingais lektoriais mokiniai ir jaunimas kūrė ženklus, atspindinčius praėjusio ir dabartinio laiko dvasią. Išskirtiniausi ženklai įamžinti vėliavose, suplevėsavusiose Kuršėnų miesto parke.

Jurga Sajenkienė

TRUMPAI

ŠILUTĖ

Vakaras „Vaikams ir ne vaikams“. Spalio 8 d. Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bib­lio­tekoje vyko ilgai lauktas susitikimas su poete, dramaturge, vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos nare Violeta Palčinskaite. Kartu atvyko ir leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, dainų autorius bei atlikėjas Vygantas Kazlauskas.

V. Palčinskaitė – literatūros klasikė, išleidusi per 30 knygų, tarp jų – savo atsiminimų knygas „Atminties babilonai, arba Aš vejuosi vasarą“ (2015) ir „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ (2019), kurios susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Šmaikščiai ir ironiškai jose rašoma apie vaikystę, tėvus, blyksteli prisiminimai apie artimus bičiulius Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę ir kt. Anot L. Varanavičienės, rašytojos knygos – ne vienadienis skaitinys, tai aukšto lygio memuaristinė literatūra, kupina gyvenimo filosofijos, optimizmo, dramatiškų istorijų, išgyvenimų ir ironijos.

L. Varanavičienė, V. Palčinskaitė, V. Kazlauskas. Viešosios bibliotekos nuotr.

Renginyje buvo pristatyta ir naujausia poetės eilėraščių knyga vaikams „Ką padarė šokių salė“ (2020). Skambėjo V. Kazlausko atliekamos dainos, sukurtos pagal V. Palčinskaitės žodžius.

Susitikimas organizuotas įgyvendinant Šilutės F. Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos projektą „Literatūriniai dialogai kitaip“, finansuotą Lietuvos kultūros tarybos.

Dalia Pupšytė

TRAKAI

Baigiamasis projekto renginys. Trakų viešosios bib­lio­tekos Vaikų literatūros skyrius spalio 7 d. baigė vykdyti projektą „Knygos, kuriančios pasaulius“. Jį įgyvendinant buvo rengiamos kūrybinės dirbtuvės, vyko edukacijos, kurias vedė profesionalūs kūrėjai: rašytoja Ilona Ežerinytė, vertėja Irena Aleksaitė, dailininkė ir knygų iliustruotoja Lina Dūdaitė, animatorė Gabija Jakutytė. Projekto tikslas buvo supažindinti jo dalyvius su aukštos kokybės profesionaliuoju menu, pradedant knygos atsiradimo idėja (tekstas ir vaizdas) ir baigiant knygos įkvėptomis kultūros ir meno raiškos formomis bei galimybėmis.

Projekto vykdytojai pakvietė visus į paskutinį renginį – į Trakus atvykusio Raganiukės teatro spektaklį „Vaiduokliukas Baisuokliukas“ pagal Otfriedo Preusslerio knygą „Vaiduokliukas“. Spektaklis yra iš ciklo „Geriausi pasaulio rašytojai vaikams“, jį galėjo pamatyti daugybė vaikų ir šeimų, nes Trakų kultūros rūmai sutiko būti projekto partneriu ir suteikti patalpas spektaklio gastrolėms. Pasirodymą stebėjo Trakų pradinukai ir mokytojos, mokymosi

KNYGŲ, PARODŲ PRISTATYMAI Kelmė. Rugsėjo 21 d. Užvenčio kraštotyros muziejuje pristatyta užventiškio Lauryno Giedrimo istorinė knyga „Užvenčio parapijiečiai 1836–1861 metais: kas jie ir kaip jie gyveno?“, kurią išleido Kelmės r. savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka, knygos leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Kelmės rajono savivaldybė.

Po spektaklio kartu su „Raganiukės“ aktoriais. Viešosios bibliotekos nuotr.

namų„Patirčių slėnis“ darželinukai, NVŠ programos „Kūrybiškumo saviraiškos studija“ dalyviai, bib­lio­ tekos skaitytojai.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Trakų rajono savivaldybė. Dėkojame ir partneriams: Trakų kultūros rūmams, Vytauto Didžiojo gimnazijai, Trakų pradinei mokyklai.

Dalia Bagdžiuvienė

VARĖNA

Paskutinis skrydis. Varėnos viešojoje bib­ lio­tekoje parengta spaudinių paroda „Juozas Kumpis – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos lakūnas, žuvęs kovose už nepriklausomybę“, skirta karo aviatoriaus Juozo Kumpio žūties 100-osioms metinėms paminėti.

Nepriklausomybės kovose (1918–1923) gana aktyviai dalyvavo ir Lietuvos karo aviacija. Leitenantas Juozas Kumpis visiems laikams įėjo į istoriją kaip pirmasis lietuvių lakūnas, paaukojęs gyvybę kovoje už nepriklausomybę.

1919 m. J. Kumpis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų eskadrone, baigė Karo aviacijos mokyklą, jam buvo suteiktas inžinerijos leitenanto laipsnis. 1920 m. spalio 4 d. šešių lėktuvų eskadrilei buvo įsakyta skristi į lenkų kontroliuojamą Varėnos stotį ir sunaikinti ten buvusį šarvuotą traukinį „Gediminas“. Nesėkmė operaciją lydėjo nuo pat pradžių: vienas lėktuvas sudužo jau kildamas, o virš Varėnos lenkams pavyko numušti J. Kumpio pilotuojamą lėktuvą. Sunkiai sužeistas jis pateko į lenkų nelaisvę, spalio 10 d., taip ir neatgavęs sąmonės, mirė Varėnos ligoninėje. Palaidotas Šiaulių miesto senosiose kapinėse.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos ir tekstai (kopijos), supažindinantys su J. Kumpio biografija, pirmaisiais skrydžiais, tarnyba aviacijos dalinyje, lemtingu skrydžiu į frontą, apdovanojimais ir atminimo įamžinimu.

Laimutė Cibulskienė

Klaipėda. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje pristatyta devintoji Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūros saugotojos bei puoselėtojos Editos Barauskienės knyga „Gyvasis lietuvybės kraujas“. Rašytoja kurdama renkasi istorines temas ir ryškias asmenybes, lėmusias mūsų kultūros ir tautos istoriją.

Panevėžys. Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje pristatoma karpymo meistrės ir tradicinių amatų puoselėtojos Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės darbų paroda, skirta Tautodailės metams.

Joje eksponuojama 16 įvairios tematikos karpinių paveikslų, savo simbolių ir metaforų kalba atspindinčių tradicinį archajišką liaudies meną. *** Smėlynės biblioteka spalio mėnesį kviečia į naują alternatyvios fotografijos kūrėjo, Panevėžio fotografų draugijos nario Žilvino Kropo ir jo žmonos Aušros bei dukros Mėtos parodą „Švytėjimas“. Tai 10 liumenogramos principu 2018–2019 m. sukurtų darbų. Šalia darbų pateiktas ir menininko naudotos unikalios fotografavimo technikos aprašymas.

Varėna. Tradiciniame Alytaus ir Varėnos literatų susitikime, vykusiame miesto parke, buvo pristatytas naujas (jau aštuntas) kūrybos almanachas, kuriame publikuojama Suvalkų, Seinų, Punsko, Gardino rašytojų poezija ir proza, taip pat Prienų, Lazdijų, Varėnos, Druskininkų, Alytaus rajonų literatų kūryba. Šiemet savo poeziją publikavo ir Dzūkijos mokyklos moksleiviai.

SUSITIKIMAI SU KŪRĖJAIS Trakai. Su Trakų VB Aukštadvario bibliotekos jaunaisiais skaitytojais rugsėjo mėnesį susitiko vaikų knygų autorius, žurnalo „Laimiukas“ vyriausiasis redaktorius Virgis Šidlauskas. Svečias ne tik supažindino su savo knygų herojais, bet ir bendravo, piešė, drauge su vaikais dainavo smagias dainas. Kaip teigė renginio dalyviai, karšta buvo po kaukėmis, o dar teko ir dainuoti, ir kojomis trepsėti.

Vilkaviškis. Vilkaviškio viešoji biblioteka rugsėjo 18 d. organizavo vaikiškos knygos šventę „Knygos skraidina svajones“ ir darželinukus, taip pat Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro (VVJC) vaidybinių improvizacijų būrelio narius pakvietė į susitikimą su knygelės „Strykt pastrykt!“ autoriumi Pauliumi Norvila. Svečias pristatė savo knygą, visi kartu džiaugėsi VVJC spektakliu.

Vilkaviškio viešosios bibliotekos nuotr.

J. Kumpiui skirtos parodos fragmentas. Viešosios bibliotekos nuotr.

Informaciją pateikė Nijolė Kančauskienė, Giedrė Ilginienė, Indrė Rapkevičienė, Renata Česnulevičienė, Ramunė Jarmalavičiūtė, Alvina Radžvilienė

43

IR AŠ TEN BUVAU

JOHNO RYLANDSO BIBLIOTEKA – PAMINKLAS MOTERIAI

Tarp daugybės bibliotekos vertybių – vadinamasis „Papirusas Nr. 52 – Šv. Jono evangelija“. Tai – seniausia žinoma Naujojo Testamento kopija. CC (Johno Rylandso bibliotekos) nuotr.

Sumanyta kaip iššūkis Oksfordo universiteto bibliotekai (archit. Basilis Champneysas), Johno Rylandso biblioteka visuomenei duris atvėrė 1900 m. Rožinio smiltainio statinys buvo vienas moderniausių mieste, be kitų patogumų, turėjęs elektra valdomą ventiliacinę sistemą retų leidinių apsaugai. CC (Stephen Richards) nuotr.

Balto marmuro E. Rylands skulptūra tapusi bibliotekos simboliu. Inetos KraulsWard nuotr.

Redakcijos klausimas: kokią aplankytos bib­lio­tekos patirtį (veiklą ar kt.), Jūsų manymu, galima būtų perkelti į Lietuvos bib­lio­tekas ir į Jūsų bib­lio­teką?

Johno Rylandso bib­lio­teka iš dalies atlieka viešosios bib­lio­tekos misiją – yra atvira visuomenei. Suprantama, jos pagrindiniai vartotojai yra mokslininkai ir studentai, tačiau jos lankytojai – miestiečiai, svečiai, turistai užsukantys į bib­lio­tekos kavinę, knygyną ar suvenyrų parduotuvę, darantys asmenukes bib­lio­tekos interjere ir skelbiantys jas socia­ liniuose tinkluose. Aukštosios ir žemosios kultūros simbiozė – šiuolaikinio gyvenimo realybė. Akademinės ir valstybinės reikšmės bib­lio­tekos Lietuvoje neturėtų bijoti atsiverti ir tapti populiariais turistinių maršrutų objektais. Juk mums visiems kartais reikia minutės buvimo bib­lio­tekoje be jokios priežasties...

Ineta Krauls-Ward

Ilgą laiką skaitymas ir bib­lio­tekos man asocijavosi tik su dalykine paskirtimi: studijomis, darbu, pareiga.

Ne vienus metus užsienio komandiruočių metu kruopščiai fotografuodavau vietines bib­lio­tekas, „tardydavau“ jų vadovus ir darbuotojus. Kai vyras asmeninių atostogų metu ėmė įtraukti ir biblioturizmą*, pirmąsyk supratau, jog tiesiog būti bib­lio­tekoje ir klausytis jos tylos yra galbūt autentiškesnis bib­lio­tekos pajautimas nei „anatominis jos preparavimas“.

Mančesterio Johno Rylandso bib­lio­teka tapo mano pasikeitusio požiūrio atskaitos tašku. Neo­ gotikinė žinių šventovė komercinėje miesto gatvėje Dinsgeito (Deansgate) rajone tapo visiškai neplanuotu atradimu. Nors pavadinta vieno turtingiausių Didžiosios Britanijos pramonininkų vardu, bib­lio­teka yra Enriquetos Tennant-Rylands, kuri, būdama 32-ejų, tapo trečiąja 76 metų Rylandso sutuoktine, gyvenimo projektas. Tapusi našle, Enriqueta milijoninį vyro palikimą skyrė jo atminimui išsaugoti. Beveik 20 metų trukusi bib­lio­tekos statyba ir retų leidinių kolekcijos formavimas tapo Enriquetos gyvenimo pašaukimu. E. Rylands tapo pirmąja Mančesterio moterimi, kuriai buvo suteiktas garbės pilietės ir miesto rakto savininkės vardas.

Nuo 1972 m. bib­lio­teka tapo Mančesterio universiteto retų leidinių ir rankraščių filialu. Bib­ lio­tekoje saugoma itin vertinga kolekcija yra viena didžiausių Jungtinėje Karalystėje.

Pagrindinė bibliotekos skaitykla. CC (Michael D. Beckwith) nuotr.

* Krueger, Alyson. Where Libraries are the Tourist Attractions [žiūrėta spalio 15 d.]. The New York Times, 2019 m. rugpjūčio 10 d.

Prieiga per internetą: www.nytimes.com/2019/08/10/travel/libraries-are-the-tourist-attractions.html

44

Bibliotekos skaityklose kiekvienas bent minutei gali pasijusti tyrinėtoju. Nuotraukoje – straipsnio autorė. Inetos Krauls-Ward nuotr.

Kviečiame šalies bib­lio­tekininkų bendruomenės narius, apsilankiusius įspūdingose pasaulio bib­lio­tekose, pasidalyti parsivežtomis mintimis bei nuotraukomis.

IN THIS ISSUE Giedrė Čistovienė. Project Activities as Drivers of Progress

1

This year, Lithuania celebrates the 30th anniversary of the restoration of its independence. On this occasion, the authors of the heading #Gyvasžodis, professionals in their respective domains, share their thoughts about changes that Lithuania’s libraries underwent during these three decades. This issue’s guest is Giedrė Čistovienė, the Head of the Project Management Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. She speaks about how proactive project activities implemented by libraries have affected the technical potential and infrastructure of Lithuania’s libraries, information literacy competencies of the staff and users as well as the culture of provided services.

Kęstutis Šapoka. Aesthetic Growth from the Social Standpoint

3

What can unite colleagues of diverse specialities, ages and even diverse pursuits? Tarp knygų suggests its readers to call their attention to the ability to create, namely to create the fine arts. In the context of the exhibition of works by staff members of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania held at this Library, the senior methodologist and researcher at the Library’s Marketing and Intellectual Services Unit Dr. Kęstutis Šapoka reminds us of another, social, aspect of art. He classifies this exhibition as alternative and following the communal and social principle.

Vaiva Markevičiūtė. An Exhibition by Artistic Souls: Leisure Pursuits and Professional Self-Expression

5

This is the second publication in this issue devoted to the artistic creativity of library staff featuring stories told by several fine art creators who presented their works for the exhibition held at the National Library. What are the incentives to create and inspirational sources and what the technique of the work is determined by? The thoughts of the exhibition’s authors testify to how different and yet similar the Library’s staff are.

Aldona Oniūnienė: “Encouragement by Others is What Sustains the Wish to Create”

8

Tarp knygų interviews the Best Librarian of 2019 Aldona Oniūnienė from the Vaškai Branch of the Pasvalys Marius Katiliškis Public Library, an active community unifier and originator of reading and creativity initiatives. The interview reveals the exposition significant for the whole of Lithuania, which the Vaškai Library could be proud of. (Interviewed by Vaidenė Grybauskaitė)

Daiva Janavičienė. Lending as Part of the Library’s Public Relations 10 Librarians providing lending services are in direct contact with users and, therefore, their activities could be classified as the library’s public relations. The senior methodologist and researcher at the Librarianship and Bibliography Research Unit of the Information and Communication Sciences Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Daiva Janavičienė speaks about how the lending services could inform about the interest that library visitors take in the library’s resources and the value of its collection as well as how the library could optimise the satisfaction of the users’ demands while providing this service.

Dissertations Defended in Lithuania Now in the National Bibliography 14 In Lithuania, postgraduate study programmes are available at 14 universities and 11 public research institutes. Up to date, there was no published structured information about defended dissertations in Lithuania; such information was available in separate publications or lists issued by various institutions. We introduce the electronic publication of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Bibliografijos žinios. Disertacijos. 2019 (“Bibliographical News. Dissertations. 2019”). It is a new part of the national current bibliography presenting classified bibliographic information about doctoral dissertations defended in Lithuania in 2019. The publication covers dissertations acquired by the National Library as legal deposit from 47 themes of 6 research areas and 5 themes of 2 art areas. (Prepared

by Vaidenė Grybauskaitė)

Aušra Marčiulaitytė. Press Photographs of the Hundred-Year-Old News Agency

16

In 2020, the Lithuanian News Agency ELTA celebrates the centenary of its operation. The senior bibliographer from the Music and Visual Arts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Aušra Marčiulaitytė analyses the collection of the Agency’s press photography preserved by the Unit. The collection consists of more than 29 thousand photographs published in Lithuanian press in the 20th century. She surveys themes and subthemes of the collection, which had to ideologically conform to the regime and to promote the Soviet mode of life. She also assesses the collection’s historical value and relevance.

Roma Bončkutė. Indestructible Manuscripts of Simonas Daukantas 19 Tarp knygų publishes a series of articles related to the implementation of the project “Promotion of the Documents of the Lithuanian National Memory of the World Register (included in 2019)”. Each article focuses on one of the Register’s documents. In this issue, Dr. Roma Bončkutė introduces manuscripts of the original creative work, dictionaries and translations by the Lithuanian historian and educator Simonas Daukantas (1793–1864), among which there are the first history of Lithuania in the Lithuanian language, bilingual dictionaries and works with content related to household matters and religion.

Daukantas’s manuscripts are important as being an evidence of the expiring epoch of the manuscript book.

Teresa Mackevič. To Prosecute and Arrest…

23

Teresa Mackevič, a senior editor from the Rare Books and Manuscripts Unit of the Documentary Heritage Research Department at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, suggests to take a look at history by listing 19th century manuscript documents preserved by the Unit. These documents related to the suppressed 1830–1831 Insurrection may help envisage repressions by the Tsarist authorities as well as persecutions of the Insurrection’s organisers, participants and sympathisers aimed at suppressing the idea of Statehood.

Sigita Astikienė. “He Contributed to the Fame of Our Town...“

27

The Head of the Bibliography and Regional History Department at the Ukmergė District Municipality Vladas Šlaitas Public Library Sigita Astikienė speculates about the likelihood of a person born a hundred years ago to be still living in the reminiscences of the community’s members and what supports such person’s memory. The Ukmergė Public Library, which was named after the poet Vladas Šlaitas (1920– 1995) fifteen years ago, initiated the collecting of reminiscences about this poet told by people from the town where he lived before emigrating to Great Britain. In the words of the publication’s author, these stories contain considerations about one’s identity and relation with the native region.

Ernestas Vengeliavičius. Berniukas Žirniukas Offers (Non-)Traditional Acquaintance with Literature and Theatre 31 This publication is about a phenomenon existing for more than half a century, the puppet theatre for children Berniukas žirniukas (“A PeaBoy”) operating on and off at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. And yet it is true that the forms of its activities are changing. Formerly, the puppets were manipulated by professional actors and now, by children. But the theatre’s objective remains unchanged: to introduce the theatre and literature realms to young visitors of the National Library’s Children’s and Youth Literature Department .

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a., tel. (8 5) 249 7028) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu violeta.kuzmaite@lnb.lt).

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur

2020 Nr. 10 (741) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-10-22 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 10 (741) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt