BIBL IOT EKŲ TURTAI „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą.
NEDEGANTYS SIMONO DAUKANTO RANKRAŠČIAI Dr. Roma Bončkutė
Apsigyvenęs Varniuose, S. Daukantas rengė didįjį lenkų–lietuvių kalbų žodyną; surinkti žodžiai sudarė tris tomus. Nuotraukoje – II tomo rankraščio fragmentas su raidės n žodžiais. S. Daukantas rašė į didelius 35,5 × 21,6 cm popieriaus lapus. Originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Arūno Sartanavičiaus nuotr.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Prieš metus į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą buvo įtraukti lietuvių istoriko ir švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) originaliosios kūrybos, žodynų ir vertimų rankraščiai: 11 vienetų dokumentų, iš viso apie 5478 puslapius. Šių tekstų parašymo chronologinės ribos apima 1831–1858 metus. Tiesa, Daukantas antraštėse yra pažymėjęs senesnes datas (pvz., 1798, 1824 m.), tačiau tai – autoriaus falsifikacija, atspindinti jo norą nukelti pasaulietinės lietuvių raštijos ribas į praeitį. Rengiant dokumentus, dalyvavo trys bibliotekos, kuriose saugomi atrinkti į registrą Daukanto rankraščiai: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Daukantas, nors ir dažnai keitė gyvenamąją vietą, išsaugojo savo istorijos ir neskelbtų vertimų bei žodynų rankraščius. Didžiausią jų dalį paliko sesers Anastazijos Kaunackienės (1799–1880) šeimai, jos sūnui Leonui Stanislovui Kaunackiui (1831–1909). Pastarojo sūnus dr. Ferdinandas Kaunackis (1861–1935) archyvą 1910 m. pabaigoje perdavė Vilniuje 1907–1940 m. veikusiai Lietuvių mokslo draugijai. Rankraščiai ir biblioteka (563 tomai), sudėta į 8 skrynias (apie 350 kg), 1911 m. buvo pervežta į Vilnių ir visų rūpesčiu, ypač ilgamečio biblio tekininko Prano Razmuko (1908–2002), taip pat ir vėliau tvarkiusio paveldėtą iš draugijos turtą, pastangomis, buvo išsaugoti. Kai kurie Daukanto rankraščiai išliko pas kitus asmenis ir vėliau pateko, kaip minėta, į Nacionalinę Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bibliotekas. XX a. Daukanto paliktiems rankraščiams jau du kartus buvo iškilusi grėsmė. Sostinės Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6), kur buvo saugomas Daukanto giminių perduotas archyvas, name prie gatvės, Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkurtas vokiečių štabas. Baigiantis karui, vokiečiai užminavo Vilniaus elektrinę, vandentiekio stotį, Žaliąjį tiltą ir savo štabą. Razmuko dėka štabo susprogdinimo pavyko išvengti. Artilerijos sviediniai didelės žalos Lietuvių mokslo draugijos bibliotekos turtui nepadarė. 1944 m. sovietams užėmus Vilnių, viename iš rūmų pastatų įsikūrė rusų karo ligoninė. Jos administracija reikalavo ir kito pastato, kur buvo biblioteka, bet ir vėl pavyko apsiginti. Reikia tikėtis, kad Daukanto rankraščių įtraukimas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą bus ne tik saugumo garantija, bet ir padės plačiau skleisti žinią apie pirmojo nacionalinio istoriko veikalus ir jo vaidmenį žadinant lietuvių tautą. 19
