Bravissimo 2022 | 4

2022 / 4

R E D A K T O R Ė S

Ž O D I S

Mielieji Bravissimo skaitytojai,

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui pirmasis naujo sezono pusmetis buvo išties įspūdingas: dvi labai skirtingos premjeros – G. Verdi klasika Rigoletas, tiesiogine to žodžio prasme sublizgėjusi legendinio Franco Zeffirelli prabangioje režisūroje, ir po keturių dešimtmečių didžiosios scenos pagaliau sulaukęs F. Bajoro Dievo avinėlis, kurį su nepaprastu estetikos ir rimties skaidrumu įgyvendino Martynas Rimeikis bei jo ištikima komanda. O žurnalo pasirodymo dieną susipažinsime ir su žaisminga Editos Stundytės premjera visai šeimai Užburtos akys. Sudėtinga būtų rasti visais aspektais labiau skirtingus spektaklius, tačiau juos vienija tam tikras kokybės ženklas ir įvairovės dovana publikai – kažkuris iš jų tikrai suteiks į teatrą atėjusiam lankytojui tą taip trokštamą sielos pakylėjimą. Galbūt bent dalį jo pajusite ir peržiūrėję šį Bravissimo numerį puošiančias jau įvykusių premjerų akimirkas.

LNOBT sezonui įpusėjus, gera Bravissimo puslapiuose prisiminti darbus ir žmones, kurie ryškiai nušvietė paskutinius šių besibaigiančių metų mėnesius. O toliau – naujas operos ir baleto gyvenimo ratas, kuriame drieksis būsimos premjeros ir ambicingi teatro pastato rekonstrukcijos darbai, tikiu, pakeisiantys tiek žiūrovų, tiek darbuotujų patirtis į dar geresnę pusę, nei iki šiol. Tačiau apie tai ir daugybę kitų dalykų – kitame žurnalo numeryje.

Fotografas Tadas Kazakevičius

Gruodžio mėnesio žurnalo numerio rengimas – visada įdomus ir kupinas šiek tiek kitokio pojūčio, nei įprastai. Nieko keisto, nes esame sandūroje: įsibėgėjantis sezonas su pirmosiomis premjeromis, ir šalia – nauji metai, planai, svajonės ir tikslai. O kur dar magiškas artėjančių gražiausių švenčių dvelksmas; šį kartą jis nutūpęs žurnalo viršelio džiugesyje.

Baigiantis sudėtingiems 2022-iesiems metams, norisi mums visiems palinkėti ramaus buvimo čia ir dabar, laimės mažuose dalykuose, daugiau nuoširdžių apkabinimų ir kokybiško dėmesio tiems, kurie mums artimi. Džiugių švenčių jums, brangūs Bravissimo skaitytojai, ir iki susitikimo už senųjų metų slenksčio!

Nuoširdžiai, Laūra Karnavičiūtė

T U R I N Y S

/

2022

4

/

4

G R U O D I S

RAMPOS ŠVIESOJE

4 14 17

|

4

|

V I S - A - V I S 38 44

Dainavimo magas Edgaras Montvidas: „Kurti, nepavargti ir tikėti savo kūryba!“ / Elvina Baužaitė Operos solistė Monika Pleškytė: „Meilė – mano kasdienė varomoji jėga“ / Elvina Baužaitė P R E M J E R Ą PA S I T I N K A N T

50 Spektaklis, atveriantis akis pasauliui. Pokalbis su spektaklio vaikams Užburtos akys choreografe Edita Stundyte / Ditė Elzbergaitė PA Ž I N T I S 56

Mecosopranas Gabrielė Kupšytė: „Dar daug vaidmenų ir daug bernų, kuriuos turiu suvaidinti“ / Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė M E N U A K I M I R K Ą Ž AV I N G Ą

68 76

Regina Šilinskaitė: „Toks mano gyvenimas“ / Elvina Baužaitė Eligijus Domarkas: „Norėčiau, kad grįžtų tikroji opera“ / Kristupas Antanaitis IN MEMORIAM

80

Mirė operos solistas Vincentas Kuprys LNOBT UŽKULISIAI

87 90

LNOBT vadovas J. Sakalauskas: „Kultūrą remiantis žmogus tampa aktyviu jos ambasadoriumi“ / Lina Bieliauskaitė Profesorė Renata Maldutienė apie premjerų aprangą: „Jei opera nebe šventė, kas tada yra šventė?“ / Aušra Lipštaitė

C O D A 96

Kryžiažodis

Hercogas – Edgaras Montvidas

2022

Prabanga alsuojanti sezono pradžia / Kristupas Antanaitis Kosminė Operos genomo įžanga / Kristupas Antanaitis Pažintis su brazilų sopraninu Bruno de Sá: „Operos pasaulyje vis dar ieškau savojo kelio“ / Ingrida Milašiūtė 23 Baritonui Eduardui Kaniavai suteiktas LNOBT emerito garbės vardas 26 Įkūnita po 40 metų: istorinę lietuvių atmintį grąžinusio operos-baleto Dievo avinėlis triumfas / Ingrida Milašiūtė

5

Prabanga alsuojanti sezono pradžia

2022

|

4

|

R A M P O S

Š V I E S O J E

2022

|

4

|

Kristupas Antanaitis

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teat­ ras pradėjo naują, 103-iąjį, sezoną. Kaip ir kasmet, publikai buvo padovanota premjera – Giuseppe’s Verdi opera Rigoletas, teatro scenoje nematyta beveik dešimtmetį. Premjeriniai spektakliai vyko rugsėjo 16 ir 17 d. Tai bendras LNOBT ir Maskato karališkojo operos teatro (Omanas) pastatymas, kurio dekoracijų eskizus ir režisūrines pastabas paliko žymusis režisierius ir scenos stebukladarys Franco Zeffirelli (1923–2019).

Prieš daugelį metų šis Rigoletas buvo sukurtas kitiems operos teatrams, bet dėl tam tikrų aplinkybių kūrinys nebuvo pastatytas ir daug metų pragulėjo stalčiuose. Maskato teatras, minėdamas veiklos dešimtmetį, nutarė atgaivinti šį legendinį, bet niekur nerodytą pastatymą, o, prie projekto sėkmingai prisijungus LNOBT, išlošė ir Lietuvos publika, mat Metropolitan Opera teatro lygio meno šedevrą pagaliau galime išvysti ir Vilniuje. Šis G. Verdi darbas sukurtas pagal Victoro Hugo romaną Karalius linksminasi (1832).

Operos libretą parašė garsusis kompozitoriaus bendražygis Francesco Maria Piave. Pirminis kūrinio pavadinimas buvo Prakeikimas, ši tema labai jaučiama ir operos siužete. Rigoletas – kuprotas Mantujos hercogo juokdarys, savo namuose saugantis nuo viso pasaulio dukrą Džildą. Iš visų tyčiodamasis Rigoletas įgyja nemažai priešų. Jie trokšta juokdario mirties ar bent jau atkeršyti jam. Už patyčias kilmingasis Monteronė prakeikia juokdarį, ir šis to neįstengia pamiršti. Pasirodo žudikas Sparafučilė, siūlantis jam savo paslaugas. Rigoleto be galo mylima Džilda dienas leidžia užrakinta namuose. Ir vis tiek bažnyčioje ją pastebi ir įsimyli hercogas. Jis klausinėja aplinkinių, kas toji mergina, ir sužino, kad Rigoletas turi meilužę. Hercogo tarnai vieną dieną pagrobia Džildą ir atgabena į valdovo rūmus. Netrukus

6

ten atskuba ir pats Rigoletas. Paaiškėjus, kad Džilda ne jo meilužė, o duktė, merginai leidžiama susitikti su tėvu. Įniršęs dėl dukters pagrobimo, Rigoletas prisiekia atkeršyti hercogui.

Bet jis nesupranta, kad Džilda labai pamilo hercogą. Suvokdamas, kad dukrai gresia pavojus, tėvas liepia jai persirengti vyru ir vykti į Veroną. Rengdamas keršto planą Rigoletas sumoka Sparafučilei, kad šis nužudytų hercogą, bet žudiko sesuo Madalena, jaučianti simpatiją hercogui, pasiūlo broliui palikti jos mylimąjį gyvą, o vietoj jo nužudyti pirmą į smuklę užėjusį svečią. Tai išgirdusi Džilda nutaria pasiaukoti, nors ir suvokia esanti išduota. Vidurnaktį prie upės atėjęs Rigoletas džiaugiasi atkeršijęs, bet netrukus sužino, kad nužudytoji – jo paties dukra. Monteronės prakeiksmas išsipildė.

Skambant operos uvertiūrai scenoje matome Rigoletą, nusivylusį, pažemintą. Tai tarsi laikas po Džildos mirties, kai juokdarys nusiima peruką, griūva ant žemės, pravirksta, nusišluosto ašaras, vėl apsirengia juokdariu ir eina toliau juokinti žmonių. Atsivėrus uždangai regime įvykius iki šios scenos.

Pirmoji scena – didinga rūmų puota su damomis, muzikantais, šokėjais, kilmingais svečiais ir didžiuliais vaišių padėklais. Scenoje matome tikrą styginių orkestrą, kuris griežia menuetą. Užkulisinis orkestras šioje operoje taip pat groja gyvai (anksčiau dažniausiai būdavo leidžiama fonograma). Auksinės kolonos, laiptai, rūmų dvasia – visa tai kuo puikiausiai atspindi Renesanso laikų dvarą. Antroji operos scena vyksta Rigoleto namų kieme. Po ilgokos dekoracijų keitimo pertraukos (ją, beje, puikiai užpildė Rigoleto ir Sparafučilės scena) matome aukštas tujas, senovines plytų sienas, durų arkas, akmenis, daug žalumos – tai tik­ ras gamtos kampelis triukšmingame mieste.

Po pertraukos publikos akį patraukia kitokia scenografija – regime didžiulę raitelio su žirgu skulptūrą, arkinius langus, senovinius baldus, knygas. O finalą vainikuoja tikras laivas, į sceną įplaukianti valtis, gausybė akmenų, tvorelė, statinaitės. Viskas tikroviška kaip barokiniuose paveiksluose, kuriuos apžiūrinėdamas turi užtrukti gerą pusvalandį, kad pastebėtum visas detales. Itin efektinga Džildos nudūrimo scena. Sykiu su kardo dūriu kaip mirties simbolis lūžta laivo burė, ima trankytis varteliai (juk siaučia didžiulė audra), siūbuoja laivas.

F. Zeffirelli kurdavo spektaklius be jokios mašinerijos, jam nereikėjo nei besikilnojančių plunžerių, nei šviesos diodų ekranų ar specialių prožektorių. Viskas buvo kuriama pasitelkus teatrinius efektus: realistiškas dekoracijas,

7

2022

|

Hercogas – Giulio Pelligra, Madalena – Marvic Monreal

4

|

N A R A M U JP AO SS I SŠ VL I NE OS B O TJ E S E Z O N A S

8

2022

|

4

|

Džilda – Leonor Bonilla dūmus, apšvietimą. Tai ir yra tikrasis teatro stebuklas, kokio šiuolaikiniame teatre nebematome, tad nereikėtų šioje operoje tikėtis modernizmo ar stebėtis, kad spektaklis neįdomus. Tai visiškai kitoks teatras, daugelio primirštas ir pasiilgtas, o daugelio galbūt ir visai nematytas.

Pagal F. Zeffirelli pastabas spektaklį atkūrė režisierius statytojas Stefano Trespidi, scenografas statytojas Carlo Centolavigna ir kostiumų dailininkas Maurizio Millenotti. Operą savaip interpretavo ir muzikaliai sutvarkė teatro vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas Martynas Staškus ir choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. R. Šumilos spektakliai vyko greitesniu tempu, buvo labiau akcentuoti, tarsi siekiant išryškinti vidinę Rigoleto dramą, tarsi juokdarys nujaustų savo lemtį ir stengtųsi kuo greičiau sužinoti, ar prakeiksmas išsipildys. O štai maestro M. Staškus dirigavo sulėtintai, pabrėždamas vidinę juokdario tragediją, itin sulėtindamas, kartkartėmis net visai sustabdydamas orkestrą, kad išryškintų visas partitūroje užšifruotas detales. Abu dirigentai pateikė skirtingas matymo kryptis,

kas dar labiau praturtino spektaklį, mat scenoje susitiko patirtis ir jaunystė. Teatro vyrų choras nusipelno atskirų pagyrų, nes dainavo itin subtiliai, išjaustai ir dinamiškai. Jo stipri vaidyba vertė žiūrovus gailėtis Rigoleto. Mat jis pats, dainuodamas apie Džildą, atrodo, rėkte rėkė, kaip jam skauda, o štai choro vyrai stovėjo nuo jo nusigręžę, jų veidai rodė, kad jiems visiškai nerūpi asmeninė juokdario tragedija, jie tik pokštavo. Šiurpas krėtė stebint visus vaidybos elementus. Kad pagyrų nebūtų per daug, pasakysiu tik viena: taip puikiai skambančio teatro orkestro ir choro man dar neteko girdėti. O už tai ačiū reikia tarti Č. Radžiūnui ir R. Šumilai.

Pirmojoje premjeroje dainavo Sándoras Balla (pakeitė susirgusį solistą; Rigoletas), Leonor Bonilla (Džilda), Edgaras Montvidas (Hercogas), Jovita Vaškevičiūtė (Džovana), Tadas Girininkas (Sparafučilė), Ieva Prudnikovaitė (Madalena), Paulius Prasauskas (Grafas Čeprano), Mindaugas Jankauskas (Borsa), Liudas Mikalauskas (Grafas Monteronė), Arūnas Malikėnas (Marulas), Evelina Greiciūnaitė (Grafienė Čeprano), Olga Radzevičienė (Pažas), Alfredas Celiešius (Karininkas).

9

2022

|

Hercogas – Edgaras Montvidas, Madalena – Ieva Prudnikovaitė

Monteronė – Liudas Mikalauskas, Rigoletas – Sándoras Balla Antrąjį vakarą scenoje pasirodė Dimitris Tiliakosas (Rigoletas), Monika Pleškytė (Džilda), Giulio Pelligra (Hercogas), Evelina Volodkovič (Džovana), T. Girininkas (Sparafučilė), Marvic Monreal (Madalena), Kšištofas Bondarenko (Grafas Čeprano), Tomas Pavilionis (Borsa), Egidijus Dauskurdis (Grafas Monteronė), Arūnas Malikėnas (Marulas), Jūratė Rudžianskaitė (Grafienė Čeprano), Skaistė Vaserytė (Pažas), Žygimantas Jasiūnas (Karininkas). Kituose spektakliuose

T. Girininką pakeitė Liudas Norvaišas, A. Malikėną – Arminas Skirvainis, o patį Rigoletą dainavo premjerą ligos patale sutikęs Sebastianas Catana. Spektaklyje taip pat dalyvauja mimanso artistai ir choro merginos, vaidinančios rūmų damas.

Pasaulyje pripažinto ir gerai pažįstamo režisieriaus Lietuvos publika neturėjo garbės pamatyti iš arčiau – tai pirmas genialiojo kūrėjo veikalas mūsų scenoje. Tad premjeros proga maga susipažinti su šia nepaprasta asmenybe.

4

|

R A M P O S

2022

|

4

10

Š V I E S O J E

|

Rigoletas – Dimitris Tiliakosas

Rigoletas – Sebastianas Catana, Sparafučilė – Tadas Girininkas

Gian Franco Corsi Zeffirelli gimė 1923 m. vasario 12 d. Florencijoje. Jis buvo Florentine’s Alaide’s Garosi ir Ottorino Corsi nesantuokinės meilės vaisius. Tėvai, abu būdami susituokę, negalėjo jam suteikti savo pavardės, tad kūdikis gavo Zeffiretti, minimo Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Idomenėjas, kuri labai patiko Franco motinai, vardą. Deja, registre įsivėlė klaida ir Zeffiretti tapo Zeffirelli. Mirus motinai Franco tebuvo šešerių, jį užaugino tėvo giminės. Italų mokslininkai yra ištyrę, kad žymusis režisierius genetiškai susijęs su Leonardo da Vinci gimine. Anot istorikų, Franco buvo kažkurio da Vinci brolio ar sesers palikuonis.

1941 m. F. Zeffirelli baigė Florencijos dailiųjų menų akademiją ir, tėvo patartas, įstojo į Florencijos universitetą studijuoti meno ir architektūros. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis kovojo partizanų gretose, o susitikęs su škotų gvardijos 1-ojo bataliono kariais tapo jų vertėju. Po karo tęsė studijas Florencijos universitete, bet kai 1945 m. pamatė Laurence’o Olivier filmą Henrikas V, visą dėmesį nukreipė į teatrą. Dirbdamas Florencijoje, F. Zeffirelli buvo supažindintas su Luchino Visconti, ir šis nusamdė jį filmo Žemė dreba (1948) režisieriaus padėjėju. L. Visconti metodika padarė didelę įtaką vėlesniam F. Zeffirelli darbui ir pažiūroms. Taip pat jis dirbo su režisieriais Vittorio De Sica, Roberto Rossellini ir kt. XX a. septintajame dešimtmetyje F. Zeffirelli išgarsėjo kurdamas ir režisuodamas

Hercogas – Giulio Pelligra, Borsa – Tomas Pavilionis

11

2022

|

Sparafučilė – Tadas Girininkas

Sparafučilė – Liudas Norvaišas, Madalena – Marvic Monreal

pjeses Londone ir Niujorke, o netrukus savo idėjas perkėlė į kiną.

Anuomet teatre buvo kuriamos tik pieštinės dekoracijos, o dainuodami apie mūšius spektaklyje visi išlikdavo statiški. F. Zeffirelli ėmė iš esmės keisti požiūrį į scenos meną. Antai atidaromuose naujuosiuose Metropolitan Opera rūmuose Niujorke statydamas Samuelio Barberio operą Antonijus ir Kleopatra ir norėdamas sukurti miražo iliuziją režisierius panaudojo begalę metalinių vamzdelių ir tuo sukėlė

daug galvos skausmo scenos darbininkams. O štai 2006 m. La Scaloje sukurtos Aidos pirmojo veiksmo finale iš dangaus nusileido ir sparnais plasnojo milžiniški paukščiai.

F. Zeffirelli visada gebėjo priblokšti prabanga ir didingumu. Beveik visuose savo spektakliuose jis buvo ne tik režisierius, – pats kūrė scenografiją, kostiumus, kartais ir šviesas.

Teatrai negailėdavo pinigų menininko idėjoms įgyvendinti, dažnai atsisakydavo kitų meninių projektų, kad tik liktų lėšų F. Zeffirelli

Rigoletas – Sándoras Balla

4

|

12

2022

|

4

|

Hercogas – Edgaras Montvidas, Džilda – Leonor Bonilla

R A M P O S

13

Š V I E S O J E

2022

|

Hercogas – Edgaras Montvidas

sumanymams. Štai Metropolitan Opera teatro nuo pat 1981-ųjų be pertraukų rodomos Bohemos, kurios antrojo veiksmo finale pasirodo apie 200 žmonių, biudžetas slepiamas iki šiol.

Galima tik įsivaizduoti, kiek kainavo spektak­ lis, kuriame iki smulkmenų yra atkurtos Paryžiaus gatvės.

Vien tik Niujorko operoje savo aukso amžiaus metais F. Zeffirelli sukūrė vienuolika veikalų: Falstafą (1964), Antonijų ir Kleopatrą (1966), Kaimo garbę ir Pajacus (1970), Otelą (1972), Bohemą (1981; teberodoma), Toską (1985), Turandot (1987; teberodoma), Traviatą (1989 ir 1998), Don Žuaną (1990) ir Karmen (1996).

Režisierius pasižymėjo ir kine – iki šiol kritikų palankiai vertinami jo filmai Romeo ir Džuljeta (1968), Jėzus iš Nazareto (1977) ir Traviata (1982).

Tai buvo didis ir unikalus menininkas, ne vienam garsiam teatrui padėjęs iškilti į neregėtas aukštumas. Džiugu ir prasminga, kad pagaliau ir mūsų žiūrovai gali iš arčiau susipažinti su šio kūrėjo darbu. n

Hercogas – Giulio Pelligra

4

|

R A M P O S

2022

|

4

|

Š V I E S O J E

14

N A U J A S I S

L N O B T

15

S E Z O N A S

2022

|

4

|

R A M P O S

16

Š V I E S O J E

2022

|

4

|

Denisas Kolomyckis, Jūra Elena Šedytė, Aistė Marija Stankevičiūtė, Greta Štiormer, Norbertas Hincas

Kosminė Operos genomo įžanga

Kristupas Antanaitis

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kartu su prodiuserių kompanija Operomanija spalio 18 d. publikai pristatė pirmąją iš penkių šiuolaikinės operos projekto Operos genomas premjerų – operą Planeta Deluxe.

Jos kūrėjai – choreografas Denisas Kolomyckis, aštuoni jaunosios kartos kompozitoriai (Rūta MUR, Simas Okas, duetas Liudmila, Tomas Narkevičius (Free Finga), Vitalij Puzyriov, Andrius Šiurys, Ambulance On Fire), kurių muziką į visumą sujungė kompozitorė Jūra Elena Šedytė, videomenininkė Aistė Marija Stankevičiūtė, režisierė ir libreto autorė Greta

Štiormer ir kostiumų dailininkas Norbertas Hincas.

Iš daugiau nei trijų dešimčių pateiktų idėjų buvo atrinktos penkios kompozitorių, dramaturgų, režisierių, scenografų ir kitų profesijų menininkų komandos, toliau realizuosiančios savo sumanymus. „Mano idėja buvo sukurti operą remiantis interneto programėlės TikTok principais. Ja naudodamasi, pastebėjau vaizdo įrašuose atsikartojančias operos žanrui būdingas struktūras: garso takelį, dažną vokalo naudojimą, ryškią choreografiją, personažų kūrimą remiantis susitapatinimu. Operos siužetui

R A M P O S

17

Š V I E S O J E

2022

|

Vilius – Juozas Janužas

Margo – Aistė Miknytė

4

|

18

2022

|

4

|

parinkome penkis personažus – tris merginas ir du vaikinus, kurie yra tarsi operos kūrėjų alter ego. Kartu tai visos šiuolaikinės kartos, kamuojamos įvairių psichologinių problemų, kasdienybės atspindys. Veikėjai tampa ir viso operos sumanymo varikliu. Kiekvienas iš jų viešai demonstruoja sėkmės istoriją, bet turi ir tamsiąją pusę, ne visada matomą ekrane“, – pasakojo režisierė G. Štiormer.

LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas sakė, kad vos pradėjęs eiti generalinio direktoriaus pareigas jau mąstė apie panašų projektą: „Pradėjus vadovauti LNOBT, viena mano deklaruotų veiklos sričių buvo šiuolaikinė opera ir ekosistemos lauko, tinkamo jai atsirasti, sukūrimas. Susitikę su Operomanijos įkūrėja Ana Ablamonova supratome, kad metas imtis bendro darbo. Taip atsirado šiuolaikinės operos projektas Operos genomas. Džiugu, kad pirmoji jo parengta premjera pasirodo šį sezoną, kai esame užsibrėžę pritraukti į teatrą kuo daugiau lig šiol LNOBT nelankiusių žmonių. Kadangi TikTok programėle plačiausiai naudojasi paaugliai ir jaunimas, tikimės, kad ja paremtas kūrinys atves į teatrą naujų klausytojų.“ Operoje pasirodė solistai Eglė Stundžiaitė (sopranas), Petra Zahumenska (sopranas), Aistė Miknytė (mecosopranas), Juozas Janužas (tenoras) ir Paulius Prasauskas (bosas).

Operos veikėjai Agnė, Vilius, Valerija, Robertas ir Margo yra ryškių, išskirtinių charakterių. Vieni jų priklauso LGBTQ+ bendruomenei ir užsiima tokia nekasdieniška veikla kaip drag. Kiti domisi dvasinėmis praktikomis, yra darboholikai arba sugar daddy išlaikytiniai. Kiekvieną personažą apibūdina skirtinga

muzikinė stilistika. Anot režisierės G. Štiormer, kiekvienam iš jų buvo rasta savita muzikinė formulė, atskleidžianti jo, kaip individo, galimybes. „Pavyzdžiui, kompozitorius Andrius Šiurys pasirinko trance muziką, kuri dažniausiai skamba be vokalo, bet šiuo atveju trance skambės su bosu, pritaikant ariją prie technologijomis ir dirbtiniu intelektu besidominčio personažo. Kiekvieno veikėjo muzikinė formulė nusako jo charakterį. Žanras – svarbi veikėjų istorijos dalis“, – pabrėžia operos režisierė.

Spektaklis vyko teatro žiūrovų salėje – ant ložių kabojo ekranai, rodantys žvaigždėtą dangų ir taip sukuriantys įspūdingą reginį. Salės centre kabantis didžiausias ekranas buvo pagrindinė veiksmo ašis, vis praturtinama girdimos muzikos; joje buvo rodomi anksčiau nufilmuoti vaizdai ir kompozitorių, kurių muziką girdėjome, pavardės. Dainuojamas tekstas buvo verčiamas į anglų kalbą, kas buvo patogu ir iš užsienio atvykusiems žiūrovams. Solistai dainavo ložėse ir parteryje, o publika sėdėjo ant pakeltos orkestro ložės.

Spektaklio pradžioje girdima muzika labai priminė Netflix serialo Stranger Things (liet.

Keisti dalykai) pagrindinės melodijos temą, o S. Oko ritmas buvo panašus į Broniaus Kutavičiaus Paskutines pagonių apeigas.

Valandą trunkantis spektaklis buvo rodomas du kartus tą patį vakarą. Bilietai į abu vaidinimus buvo išpirkti, o publika atlikėjus sveikino audringomis ovacijomis. Tai sveikintinas ir įdomus bendras Operomanijos ir LNOBT projektas, kuris, tikėkimės, ir ateityje suteiks progą pamatyti ne mažiau pavykusių, o gal ir dar įdomesnių darbų. n

R A M P O S

Š V I E S O J E19

2022

|

4

Pažintis su brazilų sopraninu

Bruno de Sá:

Fotografė Laure Bernard

„Operos pasaulyje vis dar ieškau savojo kelio“

„Jis pasižymi nepriekaištingu legato, žėrinčia ornamentika ir dramatiškais oktavų šuoliais“, – taip apie jauną ir vis labiau operos pasaulyje atpažįstamą brazilų sopraniną Bruno de Sá atsiliepia muzikos kritikai.

Lapkričio 6 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teat­ ro publikai šis itin reto ir unikalaus balso solistas, ne vieno prestižinio tarptautinio dainininkų konkurso laureatas drauge su LNOBT baroko ansambliu Cappella Concertante Vilnense dovanojo nepamirštamų įspūdžių baroko muzikos gala koncerte. Pokalbyje su Bruno de Sá – apie scenos spindesį ir gyvenimą kitapus rampų šviesų.

|

R A M P O S

Š V I E S O J E

2022

|

4

|

Ingrida Milašiūtė

Gimėte muzikuojančioje šeimoje, tad artisto kelias tikriausiai Jumyse jau buvo užkoduotas?

Gimiau muzikantų mėgėjų šeimoje. Abu mano tėvai dainavo chore, visi šeimoje kuo nors susiję su muzika, ypač bažnytine, bet aš vienintelis esu profesionalus muzikas. Pamenu, vaikystėje mano savaitgaliai būdavo užimti valandų valandas trunkančių repeticijų. Ankstyvais sekmadienių rytais, kai visi dar miega, bažnyčioje orkestro repeticijose grodavau fleita! Užaugau šioje aplinkoje, tad dainuoti, groti man įprasta, lengva ir natūralu.

Su klasikine muzika, ypač opera, susidūriau kur kas vėliau. Pirmąją operą teatre pamačiau dvidešimt trejų. Pradėjau pažinti šią muziką jau studijuodamas. Kai jaunieji dainininkai paprastai baigia bakalauro studijas ir pradeda solinę karjerą, aš tik pradėjau dainavimo bakalauro studijas. Patiko tyrinėti atliekamus kūrinius, pamilau muziką ir pačią sceną.

Ar lengvai priėmėte Dievo dovaną – savo itin retą balsą?

Pirmą kartą pasirodęs scenoje vos dvejų metukų, kai dainavau bažnyčioje priešais publiką, niekada nenustojau to daręs. Paauglystėje, kai bendraamžiams vaikinams pradėjo mutuoti balsas, supratau, kad man tai deramai nevyksta. Mano amžiaus vaikinai pradėjo kalbėti žemesniu balsu, o maniškis vis dar buvo labai aukštas. Tuo metu, žinoma, šiek tiek gėdijausi savo balso, bandžiau slėpti, kad dainuoju. Mokykloje niekas to nežinojo, bet bažnyčia buvo vieta, kur galėjau pasirodyti. Gyvenau savotišką dvilypį gyvenimą, kol pakeičiau mokyklą.

Ir dabar man neaišku, kodėl mano toks balsas. Aš noriu dainuoti, man tai natūralu – juk negaliu pakeisti savo balso! Tai buvo lėtas savęs atradimo ir priėmimo procesas. Kai

20

kurie artimi žmonės dar paauglystėje, norėdami apsaugoti nuo aplinkos patyčių, man patarinėjo: „Kodėl nedainuoji kaip vyras, nustok dainavęs taip aukštai!“ Visgi kai sulaukiau penkiolikos ar šešiolikos metų apie pusmetį mano balsas buvo nestabilus. Balsui ir kūnui reikėjo daugiau pastangų, kad pasiektų aukštąsias natas.

Tuo metu su balsu tvarkiausi savarankiškai, intuityviai, klausydamasis kitų ar eksperimentuodamas. Pamenu, kartą bandžiau dainuoti ir buvo sunku išgauti aukštąsias natas, bijojau dainuoti pro šalį, neintonuodamas. Buvau dviaukštėje tėvų namų svetainėje, atsistojau viršutiniame aukšte ir įsivaizdavau, kad tai scena. Žvilgtelėjęs žemyn ir sukaupęs drąsą uždainavau taip aukštai – kūnas stengėsi palaikyti balso techniką, pajutau tarsi nesvarumą, bet man tai labai patiko. Viskas buvo gerai, tereikėjo drąsiai dorotis su aukštosiomis natomis. Tai padėjo suvokti, kad toks yra mano balsas. O kai pradėjęs profesinę karjerą patyriau sėkmę, visi pripažino, kad toks balsas – Dievo dovana, talentas. Juokinga apsidairius pamatyti, kaip pasikeitė žmonių požiūris.

Kada supratote norįs siekti operos solisto karjeros?

Vienintelis vaikystės prisiminimas apie operą – tai brazilų kontratenoras Edsonas Cordeiro, kuris šiuo metu gyvena Vokietijoje ir yra geras mano draugas. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje Brazilijoje jis buvo dažnai kviečiamas į televizijos laidas, kartu su žinoma sodraus balso brazilų dainininke dainavo klasikinės ir populiariosios muzikos popuri: jis aukštu balsu atliko Nakties Karalienę, o ji , žemu – grupės The Rolling Stones dainą I can t Get no Satisfaction. Vaikystėje mėgdžiojau jį lengvai išdainuodamas visas aukštąsias natas.

Rimtai susidraugavau su opera jau baigęs pirmąsias muzikos edukologijos bakalauro studijas, kai siekdamas tapti geresniu vokalo mokytoju nutariau toliau studijuoti klasikinį dainavimą, įgyti daugiau technikos. Neketinau koncertuoti, supratau, kad mano vokalo technika nepakankamai gera. Pradėjęs tyrinėti operą, operinio dainavimo subtilybes, suvokiau, kad dėl balso ypatumų klasikinėje muzikoje rasčiau sau vietą ir geresnes karjeros galimybes.

Taigi studijuodamas pirmą kartą nuėjau į operos teatrą, pamačiau orkestrą, solistus, dainuojančius be mikrofono didžiuliais, galingais balsais! Tiesiog įsimylėjau operą, mano dėmesį ir emocijas patraukė klasikinis ir romantinis laikotarpiai.

21

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatėte dalį savo albumo Roma Travestita baroko programos.

Kaip kilo mintis įrašyti šį albumą?

Vis geriau pažindamas operą supratau, kad man nepatinka baroko muzikos atlikimas Brazilijoje – tai nėra Europai būdinga stilistika. Visgi patriarchalinė tradicija tarsi norėjo įsprausti mane į baroko muzikos dėžutę. Persikėlęs gyventi į Europą pradėjau gauti vis daugiau kvietimų koncertuoti, atlikti baroko muziką, kuri dabar sudaro didžiąją mano repertuaro dalį. Vis dėlto norėjosi rasti savo kelią: dainuoti visus vyriškus vaidmenis – soprano, aukšto mecosoprano ir alto partijas. Juk aukštą balsą turintis vyras paprastai vadinamas kontratenoru. Aš nesu kontratenoras, esu sopraninas, ir ne todėl, kad pats taip manyčiau, – tai įvertino visi mano vokalo pedagogai.

O koks sopranino repertuaras? Mintyse iškyla Mozarto Siuzana, Despina, Donizetti Norina ir panašūs vaidmenys.

Išleisti albumą buvo šios mano kelionės dalis. Mintis kilo iš noro parodyti balso galimybes, iš siekio paneigti patriarchalines tradicijas, praplėsti supratimo ribas, kad vyras, kuris

nėra kontratenoras, gali dainuoti taip aukštai ir atlikti ne vien baroko tradicijos kastratų partijas. Pirmiausia tai laisvė, visas repertuaro spektras, tarsi prarastas praeityje. Įrašiau baroko muziką, bet žengiu ir toliau. Štai kodėl albumą pradedame Domenico Scarlatti arijomis ir pereiname prie Niccolò Piccinni. Galbūt ateityje bus įrašytas ir toks kūrinys, kuris visai sulaužys taisykles!

Minėjote, kad kartais jaučiatės įspraustas į tradicinių kastratams kurtų vaid­ menų rėmus, tačiau Jūsų balsas leidžia kur kas daugiau...

Verta padiskutuoti, kodėl manoma, kad vyrai negali atlikti moteriškų vaidmenų. Taip, kompozitoriai juos rašė moterų balsams, bet juk operos versle daugelis kitų situacijų dabar yra visiškai priimtinos. Juk nematome problemos, kai moterys įkūnija vyriškus vaidmenis, nes nebėra kastratų, o dar labiau įsigilinę matytume, kad operos spektaklių praktika griauna ir daugiau tradicijų. Mozartui neatrodė, kad vyrai gali atlikti moterų vaidmenis, bet jis nemanė ir kad Kerubino partiją dainuos mecosopranas.

Vaidmuo parašytas sopranui, bet režisieriai į

2022

|

4

|

R A M P O S

2022

|

4

|

Š V I E S O J E

atrankas kviečia mecosopranus, ir tai nebediskutuojama. Juk Kerubino ir Barbarinos partijų diapazonas toks pat. Tad kodėl tai priimtina?

Suprantu, tai suteikia įvairesnių spalvų, tai gražu, bet Mozartas to nebuvo sumanęs.

Tai klausimai, kuriuos mėginu kelti operos verslo pasaulyje. Kalbu apie galimybę vyrams, kurių balsai panašūs į mano, plačiau įsilieti į operą. Galbūt aš nebūsiu tas vyras, kuris sudainuos Traviatą (nors tai – mano svajonių vaidmuo), bet kas nors po manęs tai padarys. Tai mano kova, siekis įrodyti, kad galima dainuoti ir neįprastus dalykus.

Visos operos – ar tai būtų Mozartas, Handelis, Rossini, Verdi ar Puccini – kalba apie žmogaus jausmus. Visi įsimyli, visi pavydi, visi jaučia pyktį, ir apie tai kalba opera. Ir kai teatre pamatai artistą, visa esybe išgyvenantį vaidmenį, tai sujungia žmones, tai yra muzikos, garso, balso vibracijos galia, paliečianti klausytoją ir net fiziškai priverčianti sykiu vibruoti. Tai nepaprastai stipru ir galinga. Opera, kaip ir bet kuris kitas menas, – tai kažkas stebuklinga, tai peržengia visas ribas. Tuo aš tikiu, per meną svajoju užmegzti emocinį ryšį su žmonėmis.

Esate ne vieno prestižinio dainininkų konkurso laureatas, sulaukiate daugybės koncertinių pasiūlymų. Kaip juos atsirenkate?

Man patinka dainuoti. Įsimyliu muziką kiekvieną kartą eidamas į sceną. Nors būsiu atviras: kaip ir kiekviename darbe, pasitaiko dienų, kai tiesiog nesinori dainuoti. Bet vis tiek kiekvienas kvietimas koncertuoti sujaudina. Nesvarbu, ar tai didelis vaidmuo, ar mažas, – laikau tai puikia galimybe. O priimami sprendimai būna labiau susiję su praktiniais dalykais: su repertuaru, kurį tuo metu dainuoju, keliavimo sąlygomis. Turiu tausoti save ir rūpintis tuo, ką atiduodu žiūrovams. Juk jeigu gerai nesijausčiau, parodyčiau publikai kažką ne itin kokybiška, o tai, ką darome, darome pirmiausia dėl savęs ir publikos. Gerbiu klausytojus – jie nusipelno išgirsti geriausia, ką tuo metu galiu sudainuoti.

Kartais sulaukiu pasiūlymų dainuoti dideliuose teatruose, atlikti svarbius vaidmenis su puikiais scenos partneriais ir dirigentais. Ir vis dėlto aš nepabijau pasakyti „ne“, jei tuo metu galiu sudainuoti tik gražiai, bet ne puikiai.

Galbūt po kelerių metų, gal šis vaidmuo nėra tobulai tinkamas mano balsui... Nebijau atsisakyti kvietimų. Manau, kad tavęs norėdamas teatras vėliau ras geresnių progų suspindėti, tobulai atlikti darbą.

22

Vilnius, kuriame publikai dovanojote baroko muzikos vakarą, kartais vadinamas baroko architektūros sostine. Su kuo Jums asocijuojasi baroko menas?

Labai susijaudinau gavęs progą sugrįžti į Vilnių. Pirmąsyk čia lankiausi pernai gruodžio pradžioje, tada Valdovų rūmuose surengiau du kalėdinius koncertus. Tai buvo ypatinga akimirka – pirmas kartas, kai tėvai ir brolis atvyko manęs aplankyti į Europą, pirmą kartą pamatė tiek daug sniego! Šįkart tai buvo paskutinės minutės kvietimas, kurį su malonumu priėmiau.

Na, o baroko menas man siejasi su stipriomis emocijomis, šviesos ir tamsos priešprieša, gausia ornamentika. Pamatęs ką nors, kas primena baroką, jaučiu tą pompastišką intensyvumą, ypač žvelgdamas į architektūrą – didelius rūmus – ar paveikslus, kupinus gausybės nuostabių detalių, kurios skiriasi nuo klasikinio, neoklasikinio ar romantinio laikotarpio.

Stengiuosi įžvelgti tai aplinkoje ir susieti su muzika.

Barokas – tai aistrų, stiprių afektų laikotarpis. Todėl man nepatinka, kai jis suprantamas kaip mažo, lengvo balselio atliekama muzika. Tai drama. Tai išsivadavimas. Tai intensyvumas.

Scenoje dažnai įkūnijate moterų vaidmenis. Koks tai pojūtis?

Dalis mūsų aktorinio darbo – įkūnyti personažą. Kai Bazelyje dainuoju Romeo, tai tik viena iš personažo interpretacijų, nes režisierius pateikia savą suvokimą. Kitas pastatymas, kitas Romeo – vėl naujas požiūris. Taigi turiu persikūnyti net ir atlikdamas tą patį vaidmenį skirtinguose pastatymuose.

Kai įkūniju moters vaidmenį, viskas vyksta lygiai taip pat. Žinoma, mintyse turiu daug ką pakeisti: perteikti, kaip moteris vaikšto, kaip juda, kokios jos manieros. Bet tai lygiai toks pat aktorinio meistriškumo darbas. O juk mums dar padeda kostiumų dailininkai ir grimuotojai! Nesijaučiu kitaip vaidindamas moterį, nes kaip aktoriui kyla tokių pat sunkumų. Žinoma, turiu vilkėti korsetą, nusiskusti barzdą, ko labai nemėgstu, nusigrimuoti, bet suprantu, kad tai būtina vaidmeniui.

Paskiausias moters vaidmuo, kurį neseniai atlikau Bairoite, yra vienas iš mano sėkmės atvejų, nes recenzijoje perskaičiau: „Bruno de Sá buvo Kleofidė, o ne vyras, atliekantis moters vaidmenį.“ Pajutau didelį palengvėjimą, nes iki tol kovojau bandydamas įrodyti, kad mano darbas – suvaidinti bet kokį personažą.

Taigi turiu rasti jėgų kiekvienam vaidmeniui

Fotografė Laure Bernard

23

2022

| 4

|

R A M P O S

Š V I E S O J E

– Romeo, Kleofidei, Kerubinui, Siuzanai. Ir kai sulaukiu tokių kritikų atsiliepimų, tariu sau: „Ačiū Dievui, atlikau savo darbą.“ Kasdienybėje esu kuklus, netgi drovus vaikinas, todėl scenoje gaunu progą pabūti kuo nors kitu. Vieniems vaidmenims prireikia daugiau pastangų, kitiems mažiau, bet požiūris į vaidmens kūrimą išlieka beveik toks pat.

2022

|

4

|

Ar laikote save tikru profesijos maniaku?

Nežinau, ar galiu laikyti save maniaku, bet darboholiku – tikrai. Brazilijoje sakoma, kad mes, emigrantai, turime nušauti vieną ar net du liūtus per dieną. Viskas yra šiek tiek sunkiau, nes manoma, kad klasikinė muzika nepriklauso mūsų kultūrai. Turiu daug dirbti, kad išsikovočiau vietą po saule, nes pasaulyje, Europoje yra daugybė gerų muzikantų. Gyvenime siekiu patirti ir kitų pomėgių: gaminti maistą, fotografuoti, žiūrėti filmus ar visiškai atsiriboti nuo muzikos. Tai padeda nusiraminti. Stengiuosi laikytis tvarkingo režimo, gyvenimo ritmo. Tai išvalo protą, subalansuoja.

24

Kuris vaidmuo ar koncertas Jums pats įsimintiniausias?

Man svarbu žmonės. Galiu tame pačiame teatre ar salėje koncertuoti keliskart, bet jaustis skirtingai priklausomai nuo žmonių, kurie yra salėje ar scenoje. Pastaraisiais metais nudžiugino nuostabūs Europoje surengti koncertai, kuriuos galėjo išvysti mano tėvai. Vienas iš tokių – ir koncertas Vilniuje pernai gruodį. Tai man ypatinga.

Pamenu ir 2018 m. koncertą Brazilijoje, kuriame dainavau vos vieną Romeo ariją. Bet koncertų salė, kurioje telpa beveik 2000 žmonių, buvo sausakimša, visi bilietai išparduoti. Žengiau į sceną ir pliūptelėjo plojimai, ovacijos! Tai buvo nepakartojama, tokios klausytojų reakcijos dar nebuvau patyręs. Ir vėlgi tada salėje su manimi buvo ir mano šeima. To koncerto įrašas buvo vienas žiūrimiausių, po jo sulaukiau daugelio kvietimų koncertuoti.

Ypatingas jausmas aplanko ir tada, kai žmonės po koncerto sako: „Jūs praskaidrinote man dieną!“ Kaip tik dėl to ​​ aš ir dainuoju. n

25

2022

|

Baritonui Eduardui

Kaniavai suteiktas

LNOBT emerito garbės vardas

4

|

Š V I E S O J E

26

Rugsėjo 21-ąją į Rigoleto spektaklį susirinkusios publikos akivaizdoje žymiam lietuvių operos baritonui Eduardui Kaniavai, šią vasarą minėjusiam 85 metų jubiliejų, buvo suteiktas LNOBT emerito garbės vardas. Šešis dešimt­ mečius scenoje praleidęs solistas teigia iki šiol kasnakt ją sapnuojantis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.

Ar vyras jaudinosi vykdamas atsiimti dar vieno apdovanojimo? „Žinote, sunku pasakyti: juk jis – senas artistas, ir dar gana uždaro būdo. Iš jo elgesio nesuprasi, bet manau, kad jaudinosi. Jau seniai jo būta šiame teatre, kur tiek metų anksčiau išvaikščiota, tiek nervų paaukota, tiek džiaugsmo akimirkų po pasirodymų sulaukta. O Rigoletas buvo pats mylimiausias jo vaidmuo, nes operos dramaturginė medžiaga labai turtinga. Kiekvienam Rigoleto spektakliui jis ruošdavosi visą dieną. Eduardas daug kur pasaulyje atliko šį vaidmenį“, – pasakoja B. Kaniavienė.

Pats E. Kaniava pažymėjo, kad Rigoletą scenoje jam teko dainuoti net trimis kalbomis: italų, lietuvių ir rusų. „Prisimenu, vien Havanoje dainavau dešimt Rigoleto spektaklių. Mano sceninės karjeros laikais į užsienio teatrą kviečiamas solistas veždavosi ir personažo kostiumą, tad žmonai yra tekę daugybę kartų krauti sceninius drabužius į lagaminą. O dar tais laikais teatruose buvo labai populiarūs perukai.

Juos, žinoma, taip pat veždavomės savus“, – pasakoja emeritas.

R A M P O S

2022

|

4

|

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teat­ro scenoje įteikdamas E. Kaniavai LNOBT emerito garbės vardą liudijantį bareljefą, papuoštą LNOBT simboliu rūtos šakele, teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas kalbėjo, kad žymusis operos baritonas šios garbės nusipelnė savo ilgamete scenos veikla, nepriekaištingu dainavimu ir indėliu į Lietuvos operos kultūrą. „Prisipažinsiu, kad dainavimo nepasiilgau, nors anksčiau laikiau save scenos fanatiku, ir nieko man nebuvo už ją brangesnio. Aš jau užmiršau, kad dainavau. Bet kasnakt man tai primena sapnai, susiję su scena, su vaidmenimis, su partneriais. Pabrėžiu – kasnakt, nebūna taip, kad nesapnuočiau savęs dainuojančio“, – prisipažino E. Kaniava.

Naująjį garbės emeritą sveikindamas buvęs jo scenos kolega, o dabar – LNOBT meno tarybos pirmininkas Vladimiras Prudnikovas apibendrino, kad per 60 scenoje praleistų metų E. Kaniava šiame teatre sukūrė apie 70 pagrindinių vaidmenų. „Iš tokių dainininkų kaip Eduar­das visi jo scenos partneriai galėjo mokytis. Sakoma, kad bosai turi klausytis bosų. Ne, reikia mokytis iš visų, gebančių perteikti scenoje emocijas. Su E. Kaniava ne kartą teko vykti į teatro gastroles, kartu dainavome ir populiariajame operos solistų trio Trys tigrai. Bendraujame ir šeimomis. Labai džiaugiuosi, kad mano draugui suteiktas garbingas LNOBT emerito vardas. Jo įnašas į Lietuvos operos meną to tik­ rai vertas“, – neabejoja V. Prudnikovas.

Mylimiausias vaidmuo – Rigoletas Naujojo LNOBT emerito žmona Barbora Kaniavienė sako, kad šis garbės ženklas papildys gausią vyro pelnytų apdovanojimų kolekciją.

1997 m. E. Kaniava apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tais pačiais metais Lietuvos operos bičiulių draugija jam įteikė Kipro statulėlę.

1998 m. Vokietijoje solistas buvo apdovanotas Gottlobo Fricko medaliu. 2006 m. jis pelnė

Nereikia nieko bijoti 1979 m. E. Kaniava pradėjo pedagoginį darbą Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1988 m. tapo jos profesoriumi, 1989–1992 m. buvo Dainavimo katedros vedėjas. „Pedagogu būti nelengva, nes dirbdamas susiduri su kitais pasauliais, kitu mąstymu. Ne tik tu vertini mokinius, bet ir jie tave. Studentui ir pedagogui siekti žmogiškojo bendrumo labai labai svarbu, bet ne visada pavyksta“, – apibendrina ilgametę dėstytojo patirtį sukaupęs profesorius E. Kaniava.

1993–1994 m. jis dėstė ir Karakaso dainavimo akademijoje (Venesuela). Tolimoje šalyje kartu su juo pusantrų metų dirbusi dainininkė Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė prisiminė, kaip vieną vakarą turėjo vykti į Karakaso operos teatrą repetuoti koncerto, o lauke tuo metu pakilo baisus vėjas, nes prie Venesuelos krantų artinosi uraganas: „Man buvo baisu, nes mačiau, kaip lauke skraido daiktai, pastatų atplaišos, medžių šakos. O Eduardas išliko visiškai ramus. Sako: kaip lemta, taip ir bus, nereikia nieko bijoti. Tas posakis man taip įstrigo... Iš bendro darbo LNOBT scenoje metų E. Kaniavą atsimenu pirmiausia kaip nuostabų Figarą operoje Sevilijos kirpėjas, kaip Jagą Otele ir, žinoma, kaip Rigoletą.“

27

2022

|

Jonas Sakalauskas, Eduardas Kaniava, Vladimiras Prudnikovas

Operos solisto gyvenime buvo ir aktyvios politinės veiklos laikotarpis: 2000–2004 m. jis buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, vėliau dvejus metus – šalies Ministro Pirmininko patarėjas kultūros klausimais. „Apie tą laiką galiu pasakyti tiek, kad atėjęs į Seimą tik po pusmečio supratau, kas ir kur. Iki tol atrodė, kad mes visi labai daug vertinam, sprendžiam ir nuo mūsų sprendimų tarytum labai daug kas priklauso“, – lakoniškai prisiminė E. Kaniava.

Palangoje – jau septyniolika metų 2005 m. iš sostinės persikėlęs gyventi į vaikystės namus Palangoje, E. Kaniava dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete, dirbo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dainavimo pedagogu – padėjo operos solistams rengti naujus vaidmenis. Uostamiestyje jo išugdyti Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys tapo gerai žinomais operos solistais. „Šešeri metai studijų pas E. Kaniavą buvo patys geriausi. Ne kartą mes, mokiniai, gėrėme kavą ir arbatą Palangoje, senuosiuose jo tėvelių namuose. Kartais ir pasiginčydavome,

kai jis siūlydavo dar nesiimti vienos ar kitos partijos, o aš užsispirdavau ir ją paruošdavau.

Bet visada rasdavom kompromisą, nes jis atsižvelgdavo į studento norus ir jų įgyvendinimo realumą. Mane visada žavėjo meistriškos E. Kaniavos interpretacijos, jo charizma, gebėjimas bendrauti su scenos partneriais ir publika. Tikiuosi, bent dalelytę to man pavyko perimti“, – sako baritonas S. Zonys, šiemet pripažintas LNOBT Metų operos solistu.

E. Kaniava šiuo metu – vienintelis LNOBT emeritas. 2013 m. šis garbės vardas buvo suteiktas Virgilijui Noreikai (1935–2018), 2018 m. – Vaclovui Daunorui (1937–2020), 2020 m. – Irenai Jasiūnaitei (1925–2021).

Atsiimdamas LNOBT garbės emerito bareljefą, E. Kaniava teatro scenoje publiką pasveikino sudainuodamas frazę Povero Rigoletto!

(Vargšas Rigoletas!) iš visų laukiamo spektaklio. Ir pažadėjo, kad po penkerių metų, minėdamas 90-metį, sugrįš padainuoti dar kartą. n

4

|

R A M P O S

Š V I E S O J E

2022

|

4

|

Įkūnita po 40 metų: istorinę lietuvių atmintį grąžinusio operos-baleto

Dievo avinėlis triumfas

28

Titas – Steponas Zonys

29

2022

| 4

|

30

2022

|

4

|

Kvedaras – Jeronimas Krivickas

Ingrida Milašiūtė

Ne taip dažnai Lietuvos nacionalinis menas patiria triumfo akimirkas ir savo jau daugiau nei šimtmetį brėžiamos operos istorijos piešinyje ženklina išskirtinės svarbos įvykius. Vis dėlto pilnutėlės žiūrovų salės dėmesį prikaustę trys premjeriniai lapkričio 17–19 dienų vakarai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žymi ilgai lauktus vėjus ne tik Lietuvos operoje, bet ir visame scenos mene.

Iš 40 metų trukusios kultūrinės užmaršties prikelta kompozitoriaus Felikso Bajoro opera-baletas Dievo avinėlis, parašyta pagal to paties pavadinimo Rimanto Šavelio romaną ir kaip užbaigtas sceninis veikalas pastatyta pirmą kartą, rodos, pačiu laiku rado sau vietą: kūrinys, kalbantis istoriškai jautria tema – apie Lietuvos partizanų kovas ir niūrią pokario kaimo realybę, – šių dienų karo Ukrainoje kontekste aktualizavosi dar stipriau ir įtaigiau. Jau ne pirmą kartą itin sėkmingai sykiu dirbančių režisieriaus ir choreografo Martyno Rimeikio bei scenografo Marijaus Jacovskio kūrybinis tandemas, papildytas ne kartą drauge dirbusių kostiumų dailininkės Elvitos Brazdylytės ir daugiau nei 80 operų šviesų dizainą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrusio šviesų dailininko Levo Kleino, šįsyk Lietuvos publikai pateikė brandų, kruopščiai iki smulkmenų ir kiekvieno judesio apgalvotą, stipriai psichologizuotą konceptualų veikalą, persmelktą lietuviškumo gijų ir žmogiškosios tragedijos dvasios.

R A M P O S

Kompozitorius Feliksas Bajoras (g. 1934), laikomas vienu reikšmingiausių lietuvių modernizmo atstovų, savo kūryboje, pasižyminčioje eksperimentine kompozicine technika ir sudėtinga muzikos kalba, į šiuolaikinį rūbą įvilko lietuvių tautinei muzikai būdingus elementus, archajišką liaudies dainų skambesį.

Kompozitoriaus savitos stilistikos autentiškumas ryškus ir operoje-balete Dievo avinėlis, sukurtoje dar 1982 m., kai Lietuvoje, viešpataujant Sovietų Sąjungos primestam režimui, dar buvo nedrąsu atvirai kalbėti ideologinėmis, politinėmis ir skaudžią Lietuvos istoriją menančiomis temomis. Vis dėlto kūrinyje, kuriame gausu filosofinės simbolikos, tarytum iki galo neištartų tiesų, kuriame nėra linijinės dramaturgijos plėtros, fragmentuotais epizodais kuriamas Lietuvos pokario kaimo vaizdinys ir pasakojamas jo žmonių likimas. Šiandien jau nebestebina ir operos-baleto žanras – jis gana paplitęs kompozitorių kūryboje ir pasaulio teatruose, bet Dievo avinėlis, kaip vienas pirmųjų šio žanro pavyzdžių, liudija novatorišką F. Bajoro žvilgsnį į tradicijų ir brėžtų iki tol kūrybos ribų laužymą. Ir vis dėlto kaip tik dabar, praėjus beveik pusei amžiaus,

31

Š V I E S O J E

šis kūrinys M. Rimeikio pastangomis atgijo geriausiu pavidalu, nes tiek režisūrinis preciziškumas, tiek išgrynintas stilistinis choreografo braižas, tiek taiklūs, spektaklio epizodus į visumą jungiantys minimalistiniai M. Jacovskio scenografijos sprendimai leido atsiskleisti veikalo daugiasluoksniškumui, įprasmino gilias filosofines ir simbolines idėjas. Žodis ir judesys, gyvųjų pasipriešinimo kova ir paralelinis mirusiųjų pasaulis, materialiojo ir dvasinio gyvenimo priešprieša – spektaklyje nuolat susipinantys sluoksniai, įtaigiai įprasminti operos ir baleto meno jungties. Akivaizdu, kad M. Rimeikis, ėmęsis statyti šią operą-baletą, ambicingus tikslus kėlė ne tik sau, bet ir visai statytojų komandai, o ypatingo profesionalumo reikalavo iš operos ir baleto artistų. Dėmesys detalėms, judesiui, gestui, žvilgsniui, žodžiui, veido ir kūno išraiškai, atlikimo tikslumui – niekas neprasprūdo pro režisieriaus akis. Itin paveikiomis, nors ir gana statiškomis choreografinėmis scenomis pabrėždamas ne linijinį veiksmą scenoje, o dvasinį pasaulį ir vidines pagrindinių personažų būsenas, režisierius leido žiūrovams dar labiau įsijausti į spektaklio vyksmą ir sužadinti vaizduotę.

2022

|

4

|

Kvedaras – Ernest Barčaitis

R A M P O S

2022

|

4

|

Š V I E S O J E

Visuose trijuose spektaklio veiksmuose kuriama niūri, vidinio nerimo kupina atmosfera, kurią diktuoja ir muzikoje vis suskambantys nerimastingi, akcentuoti motyvai. Skaudi gyvenimo tikrovė, kurią pabrėžia tamsių spalvų užtvindyta erdvė, jaučiama kiekvienoje scenos vyksmo detalėje. Pasirinkti juodos ir baltos spalvų kostiumai, tamsus apšvietimas, nugramzdinantis scenos erdvę į viso spektaklio metu tvyrančią prieblandą, kaimo trobos karkasą simbolizuojanti metalinė konstrukcija, kiekviename veiksme keičianti kampą, – neperkraunančiomis minimalistinėmis priemonėmis kuriamas vientisas spektaklio reginys.

Nuo pat pirmo veiksmo pradžios, kai nušauto Kvedaro siluetą išsiveda baleto pantomimų įkūnijamos dvasios, visas dėmesys telkiamas į scenos erdvėje nuolat regimą realybės ir nematomo, bet per visą spektaklį nuolat jaučiamo ir vidų slegiančio išėjusiųjų pasaulio paralelę. Antras veiksmas – vestuvių šventė, regima veikiau kaip gedulingos šermenų apeigos, o ne kaip naujo, turtingo santuokinio gyvenimo pradžios linksmybės. Trečio veiksmo kulminacijoje – abiejų pasaulių akistata, kur gyvųjų godos susipina su žuvusiųjų metamu kaltės šešėliu.

Išskirtinis vaidmuo operoje-balete tenka muzikinei kūrinio dramaturgijai, ir čia žemai nulenkti galvą tenka prieš be priekaištų skambėjusį Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kuris pakluso meistriškiems spektaklio muzikos vadovo ir dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus batutos mostams. Sudėtinga ir įvairialypė muzikos kalba, spalvingoje orkestruotėje naudojanti leitmotyvinę frazuotę, orkestrinių faktūrų kontrastus, orkestre suderėjo su nepertraukiama simfonine visuma, kuri įtaigiai atliepė scenos vyksmui. Akivaizdus dirigento talentas, muzikos suvokimas ir kiekvieno į bendrą orkestrinį audinį įsipinančio motyvo išjautimas įprasmino ir sustiprino draminį spektaklio vystymą. „Mano muzikoje viena frazė tarytum baigiasi, bet, jai dar nepasibaigus, iš jos jau kalasi kita. Pagauti šitą momentą, tą „lyg ir pabaigą“, ir laiku pradėti kitą gali tik autoriaus mintį intuityviai jaučiantis, rutinos nesukaustytas atlikėjas“, – apie savo muziką, kurioje solistų balsai organiškai įsikomponuoja į visą orkest­ rinį audinį, kalbėjo pats F. Bajoras. Ne kartą jis pabrėžė ir charakteringos, individualizuotos ritmikos svarbą personažų partijose. Išties, atlikėjams ši sudėtinga operos muzikos kalba, nepertraukiamas intonacinis muzikinis vystymas – nelengvai įkandama užduotis, kurią puikiai įveikė spektaklio solistai.

32

Vykusiai pasirinkti ir jie. Be abejo, tiek dramaturgiškai, tiek muzikine prasme sudėtingiausias yra pagrindinio kūrinio veikėjo bežemio amatininko Tito (lyrinis baritonas) vaidmuo, kurį įkūnijo vis tvirčiau kelią į pasaulio operos rinką besiskinantis Steponas Zonys. Psichologinis šio personažo paveikslas operoje-balete labiausiai išplėtotas, jame atsiskleidžia materialiojo ir dvasinio pasaulių dvilypumas. Titą persekiojantys praeities šešėliai, nuoskaudos, vis sugrįžtantys mirusių tėvų ir pirmosios meilės Agilės (sopranas Monika Pleškytė), ištremtos į Sibirą, prisiminimai, sumišę su naujo gyvenimo vizija, kurią galutinai sudaužo kaltė dėl išdavystės ir nuolat kaip vidinis priekaištas pasirodantis nušauto partizano Kvedaro (Jeronimas Krivickas ir Ernest Barčaitis) miražas, veda S. Zonio veikėją į tragišką beprasmę baigtį. S. Zonio sukurtas Titas pasižymi nepaprasta įtaiga, jo vokale atsiskleidžia iš vidaus draskomo personažo spalvos.

Kiek daugiau skaidrumo spektakliui suteikė Kamilės Bontės Gabija – nušauto partizano Kvedaro žmona. Gedinti mylimojo, bet suvokianti vienatvės skausmą, ji teka už Tito. Visgi ją, kaip ir Titą, drasko savi šešėliai, tad vilties gaidos skaidriame jos soprane dažnai virsta skausmo ir tragedijos šūksniais. Spektaklyje kuriamas darnus jos ir mirusio vyro Kvedaro duetas: nors nebylus, nesusiliečiantis, bet kur kas artimesnis ir gyvesnis nei gyvųjų personažų santykiai. Kvedaras, kurį spektaklyje įkūnijo baleto artistai J. Krivickas ir E. Barčaitis, lydi Gabiją ir Titą kiekvienoje scenoje: Gabiją – kaip širdį veriantis prisiminimas, Titą – kaip dvasios nerimą kurstantis priekaištas. Kvedaras – tai biblinis nuodėmių išpirkimo Dievo avinėlis, nekaltos ir nebylios aukos simbolis. Jo choreografija, primenanti nerimastingos, ramybės nerandančios šmėklos šokį, yra vienintelė išplėtota baleto partija. Jo minimalistinė judesių raiška visame spektaklyje atliepia neregimojo dvasių pasaulio statiškumą. Išraiškinga Kvedaro šokio plastika, choreografijos fiziškumas, vietomis net sunkiasvoriškumas mena personažo blaškymąsi, tarytum būtį tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Baleto pantomimai taip pat tenka viena svarbiausių vietų spektaklyje – būtent šokiu kuriamas lėtas, bet nestojantis spektaklio vyksmas, padedantis išvengti statiškumo nuoseklaus vystymo stokojančiame, fragmentiškame kūrinio siužete. Ir čia gerai justi paties choreografo tapatybė ir atpažįstamas braižas. Baleto, kuriam spektaklyje tenka dvasinio pasaulio ir gamtos materija, raiška minimalistinė, choreo­ grafiškai ne tiek sudėtinga, bet įprasminanti nebylią mirusiųjų kalbą.

33

2022

| Agilė – Monika Pleškytė Gabija – Kamilė Bontė, Titas – Steponas Zonys

Apolinaras – Kšištof Bondarenko, Titas – Steponas Zonys Kvedaras – Jeronimas Krivickas

4

|

R A M P O S

Š V I E S O J E

2022

|

4

|

Titas – Steponas Zonys, Tigrūdis – Karolis Kašiuba

34

35

Kalpokas – Egidijus Dauskurdis, Morciūnas – Tomas Pavilionis, Naudickas – Arūnas Malikėnas, Titas – Steponas Zonys, Paliulis – Edgaras Davidovičius, Anupras – Rafailas Karpis

Kiti operos-baleto vaidmenys, kuriuos atliko Kšištofas Bondarenko (Apolinaras), Karolis Kašiuba (Tigrūdis), Rafailas Karpis (Anup­ ras), Edgaras Davidovičius (Paliulis), Tomas Povilionis (Morciūnas), Arūnas Malikėnas (Naudickas), Egidijus Dauskurdis (Kalpokas), spektaklyje ne tokie charakteringi ir gana vienplaniai, labiau sustiprinantys subendrintas spektaklyje vaizduojamo meto būsenas.

Visgi vokaliai solistai puikiai įsiliejo į stiprią muzikinę spektaklio dramaturgiją. Vienintelis kūrinio epiloge pasirodantis personažas Moterėlė (mecosopranas Ieva Prudnikovaitė), džiaustanti skalbinius ir dainuojanti, „kad užtektų gyvųjų duonai valgyti“, sugrąžino į nostalgišką realybės tėkmę.

2022

|

4

Teatre dažniausiai tikimės būti sujaudinti spektaklio herojų išgyvenimų, būti sukrėsti kasdienybėje nepatirtų jausmų arba tiesiog sudominti spektaklio statytojų sukurto estetinio reginio. Tačiau M. Rimeikio režisuota Dievo avinėlio istorija sukrečia ir vidų sujudina kitaip: palikdama slogią tuštumą suvokus materialiojo pasaulio beprasmybę, puoselėjamų vilčių trapumą ir visgi – besitęsiantį gyvenimą neišvengiamoje vaizduojamo meto realybėje, kuri pasiglemžia ir veda savos lemties keliu. n

Titas – Steponas Zonys

|

R A M P O S

2022

|

4

|

Š V I E S O J E

36

37

2022

|

Moterėlė – Ieva Prudnikovaitė

4

|

R A M P O S

Š V I E S O J E

2022

|

4

|

Kvedaras – Jeronimas Krivickas, Titas – Steponas Zonys

38

39

2022

|

4

|

V I S - A - V I S

2022

|

4

|

Elvina Baužaitė

Dainavimo magas

Edgaras Montvidas: „Kurti, nepavargti ir tikėti savo kūryba!“

40

41

V I S - A - V I S

2022

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

Elvina Baužaitė

Pasaulinio garso tenoras Edgaras Montvidas Giuseppeʼs Verdi operoje Rigoletas sukūrė ir įkūnijo jau ketvirtą Mantujos Hercogą ir antrą – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Profesionalioji Lietuvos opera, gyvuojanti 103-ius metus, naują sezoną pasitiko šia operos klasika. Lietuvoje tai jau penkioliktas Rigoleto pastatymas. Šį kartą tai bendras Maskato karališkojo operos teatro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbas, kurio pasaulinė premjera įvyko 2020 m. sausio 20 d., minint 50-ąsias Omano sultonato metines. Kadangi COVID-19 sukelta pasaulinė pandemija pakoregavo šventinius renginius, Rigoletas buvo dedikuotas Maskato karališkojo operos teatro veiklos dešimtmečiui.

Šis Rigoleto pastatymas – paskutinis žymiojo kino ir operos režisieriaus, scenografo, tik­ros legendos Franco Zeffirelli darbas, kurio pats autorius jau nebeišvydo. Po Zeffirelli mirties operą pastatė kūrėjo bendražygiai, tarytum testamentu vadovaudamiesi Zeffirelli dekoracijų eskizais ir režisūrinėmis pastabomis, taip pat jo 1964 m.

Rigoleto pastatymu Covent Garden teatre. Šiame pokalbyje Edgaras Montvidas kviečiamas prisiminti ankstesnę patirtį kuriant žymųjį Mantujos Hercogo vaidmenį, jo prašoma pasidalyti naujojo pastatymo įspūdžiais, leistis į prasmines gelmes ir, žinoma, pažvelgti į kūrybinę ateitį: ko, kur ir kada solistas laukia, tikisi, siekia atsižvelgdamas į LNOBT šio sezono šūkį „Evoliucija – ne revoliucija!“

Verdi Rigoletas – operos klasika, atrandama ir pažįstama kas kartą savitai ir unikaliai autentiškai. Gerbiamas Edgarai, pasidalykite su skaitytojais savuoju įspūdžiu: kokia ir apie ką Jums yra ši Verdi opera?

Man ši opera – tarsi psichologijos studija.

Studijuojant psichologiją derėtų ją telktis kaip labai pravarčią metodinę medžiagą. (šypteli) Kaip galėtume įvardyti tą patologišką Rigoleto sindromą kontroliuoti dukterį, kuri net savo tėvo vardo nežino? Kuo galima paaiškinti žiaurų šio personažo pašaipumą, kuriuo net jo darbdavys, ciniškasis Hercogas, baisisi? Džildos naivumas ar galiausiai ją pražudanti drąsa? Pasiaukojimas? Hercogo mobingas, ciniškas požiūris į kitų žmonių jausmus, o čia pat

ir jautri antrojo veiksmo arija... Naudojimasis socialine padėtimi, dviejų labai skirtingų moterų priešprieša, labai saviti jų portretai – tarsi socialinis visuomenės veidrodis...

O kartu tai ir lakmuso popierėlis savo meistriškumui patikrinti! Šios operos pagrindinių vaidmenų atlikėjai turi tobulai valdyti savo inst­rumentą – muzikinė šių personažų kalba itin sudėtinga. Nemažai mano prisiminimų susiję su Hercogo atlikimu: dar studentas Rygoje dalyvavau tarptautiniame dainininkų konkurse, kur atlikau ariją iš šios operos, deja, nesėkmingai (ši nesėkmė, beje, man nesutrukdė tapti konkurso laureatu!). Vėl imtis šio vaid­ mens paskatino kaip tik minėtasis meistriškumo patikros faktas, na ir, žinoma, garsiojo Zeffirelli pavardė.

|

4

|

V I S - A - V I S

2022

|

4

|

Šio pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, režisierius statytojas Stefano Trespidi, scenografas statytojas Carlo Centolavigna, kostiumų dailininkas Maurizio Millenotti. Jūs, kaip minėta, Mantujos Hercogą įkūnijate jau ketvirtame pastatyme, tad prisiminkite ankstesnę patirtį.

Ryškiau prisimenu ir dėl to norėčiau išskirti Gintaro Varno (LNOBT) ir Matthew Richardso (Škotijos nacionalinė opera) pastatymus. Abu labai saviti, originalūs. Nors tiek literatūrinis, tiek muzikinis tekstas, regis, tas pats, bet režisieriams pavyko įžvelgti ir atskleisti daug poteksčių. Ką jau kalbėti apie skirtingas, labai savitas ir konceptualias pastatymų idėjas, o dar kokia vizualizacija, skoninga spektaklių estetika!

Ankstesnė patirtis, sukurti ir įkūnyti Hercogo vaidmenys darniai sugyvena Jumyse, vienas kitą papildo ar, priešingai, naujasis mėgina paneigti ankstesnįjį, siekdamas nukonkuruoti jau turimą interpretaciją?

Mes nuolat dirbame su tuo pačiu muzikiniu ir literatūriniu tekstu, tad šablonas tarsi yra. Tik ar verta juo naudotis? Juk nuobodu!

Režisieriai padeda suteikti jau kelintą kartą kuriamam personažui savitumo, išskirtinumo, originalumo. Atlikėjams irgi vertėtų netingėti, o pasukti galvą, kaip dar nuspalvinti kuriamą personažą. Aš vengiu kopijuoti (šypteli)... Tai jau meistrystės klausimas. Vis dėlto ankstesnieji darbai labai padeda naujai kuriamam.

Kaip minėjote, Rigolete esama prasminės amžinųjų klausimų gelmės, todėl tai aktuali dabartyje opera. Naująjį Rigoletą pristatančioje LNOBT spaudos konferencijoje Jūs savo įkūnijamą Mantujos Hercogą susiejote su Jungtinės Karalystės princu Andrew, taip pat atskleidėte kūrinyje plėtojamo siužeto sąsajas su Me Too problematika. Ar dabarties kūrėjai geba išrašyti gyvenamąjį laiką taip, kad užčiuoptos aktualijos taptų vertinga medžiaga būsimoms kartoms, ne tik bylotų tai, kas būta, bet ir kviestų apmąstyti amžinuosius žmonijos klausimus?

Kai manęs klausia, ar operų, sukurtų XVIII–XIX a., siužetai aktualūs šių laikų žmogui, nedvejodamas sakau: „Taip“, nes fundamentalieji žmonijos klausimai svarbūs visada. Mes nesikeičiame, netgi agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą savo eiga, specifika man labai

42

primena vykusius pasaulinius karus. Tie patys girti, purvini rusai, plėšiantys, prievartaujantys ir žudantys kaip ir ankstesniuose karuose...

Galbūt gyvenimo tempas dabar kitoks, pasaulį regime ne žvakių šviesoje, bet klausimai mus kankina tie patys. Ir taip bus visada, manau... O mūsų laikais sukurtų kūrinių geriausias teisėjas bus laikas. Šis Rigoleto pastatymas traktuojamas kaip akademinis, tradicinis, klasikinis.

O Jūs, gerbiamas Edgarai, koks gyvenime esate – labiau tradicijos ar naujovių žmogus? Ką Jums reiškia istorija, atmintis? Ar žinojimas to, kas buvo, tampa naujos kūrybos pamatu ir kiek tai Jus varžo, o galbūt, priešingai, įvepia ir išlaisvina kaip kūrėją?

Tradicijos – tai stabilumas, o stabilumas yra patogus. Šiuo metu esame ištraukti iš komforto zonos – stabilumo mūsų laikams ypač trūksta. O menininkui patogus stabilumas gali būti pavojingas. Menas neturi būti patogus, jis turi provokuoti mąstyti, jis turi supurtyti, bet sykiu ir nuraminti, leisti fantazijai nunešti žiūrovą ar klausytoją į neregėtas sferas, pasaulius. Todėl novatoriškumas mene yra savaime suprantamas. Net ir mes, atlikėjai, juk taip pat ieškome, kaip naujai interpretuoti personažus. Teatras – tarsi meno laboratorija, kurioje vyksta nepaprastai įdomios meninės reakcijos. Bėgant laikui keičiasi raiškos priemonės, bet problematika, kaip minėjau, išlieka ta pati.

Vertinu tradicijas, istoriją, nes tai man paaiškina daugelį dabar vykstančių dalykų, bet esu profesiškai lankstus ir labai branginu išskirtinį, savitą režisierių braižą, lengvai jiems paklūstu. Esu mėgstamas režisierių. (juokiasi) Naujasis LNOBT Rigoletas išskirtinis savo scenografija, kostiumais. Papasakokite apie jauseną būti Mantujos Hercogu, kurio apdarai ir aplinka visomis prasmėmis mena XVI a. Italiją.

Esu matęs ne vieną Franco Zeffirelli filmą, tad pažįstu jo kuriamą estetiką, braižą ir nesitikėjau, kad spektaklis bus itin modernus, bet, prisipažinsiu, nepamenu, kada dainavau tokiame klasikiniame pastatyme, tai jau egzotika. (nusijuokia) Rengdamasis šiai operai rėmiausi Zeffirelli kino juosta Romeo ir Džuljeta. Įkūnijate Mantujos Hercogą, tad įdomu, ar esate lankęsis Mantujoje?

Ne, nesu.

Š I M T M E Č I O

P R E M J E R A

43

2022

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

|

4

|

V I S - A - V I S

2022

|

4

|

Minėtoje spaudos konferencijoje išsakėte susidomėjimą, kaip Lietuvos žiūrovai įvertins šį pastatymą. Dabar, nuskambėjus premjeroms, prisiminkite, kaip mūsų publika sutiko ir išlydėjo puošnųjį Rigoletą.

Esu maloniai nustebintas, kad net šiuolaikinio meno kūrėjai, pamatę šį visiškai klasikinį pastatymą, buvo patenkinti tuo, ką patyrė. Tai toks variantas, kai režisieriui su kūrybine grupe pavyko nukelti žiūrovus kelis šimtmečius atgal – į romantišką praeitį. Dabartinio nuogo, brutalaus realizmo akivaizdoje publikai, matyt, to labai reikėjo. Na, sėkmė atsispindi ir teat­ro kasose – bilietų nebėra net į kovo mėnesio Rigoletą! (juokiasi) Rigoleto uždanga iškėlė daugybę klausimų ir pasiūlė įvairių interpretacijų. Viena jų – tai tarsi mirgantis televizoriaus ekranas. Tad ją priėmę, kartu žinodami, kad Zeffirelli buvo ir kino režisierius, ir žvelgdami į dabartį tarsi į reginį plačiaekraniame išmaniajame įrenginyje, pasidalykite, kokius svarbius darbus regite artimiausioje ateityje. Įdomi mirgančio televizoriaus ekrano aliuzija (šypteli), neteko tokios interpretacijos girdėti! Šiemet, kaip visada, daug keliausiu, kursiu keletą naujų vaidmenų, debiutuosiu Berlyno valstybinėje operoje, dainuosiu su Bostono simfoniniu orkestru, darbuosiuosi su Pažaislio muzikos festivaliu, esant galimybei, – ir su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais. Galų gale daugiau laiko stengsiuos praleisti tiesiog gyvendamas...

Ko palinkėtumėte pokalbio pabaigoje operos meno kūrėjams turėdamas mintyse LNOBT šūkį „Evoliucija – ne revoliucija!“?

Visiems kolegoms ir sau linkiu vieno: kurti, nepavargti ir tikėti savo kūryba! n

44

|

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

45

2022 4

|

V I S - A - V I S

46

Operos solistė

Monika Pleškytė: 2022

|

4

|

„Meilė – mano kasdienė varomoji jėga“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rugsėjo 16 d. įvyko Giuseppe’s Verdi operos Rigoletas premjera. Tai bendras Maskato karališkojo operos teatro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymas, kurį pirmiausia išvydo Maskato teatro žiūrovai – 2020 m. sausio 20 d., minint 50-ąsias Omano sultonato metines. Kadangi Covid-19 viruso sukelta pasaulinė pandemija pakoregavo šventinius renginius, šis Rigoleto pastatymas skirtas Maskato karališkojo operos teatro veiklos dešimtmečiui paminėti.

Rigoletas – operos klasika. Šis pastatymas išskirtinis tuo, kad režisierius Franco Zeffirelli –

Elvina Baužaitė Rigoletas – Giuseppe’s Verdi opera, kurios libretą parašė Francesco Maria Piave pagal Victoro Hugo pjesę Karalius linksminasi. Miela Monika, atskleiskite savo požiūrį į šią operą, savąjį jos pajautimą. Kokia ji, apie ką ir kaip išrašyta ir įprasminta dramine ir muzikine prasme?

Man tai viena gražiausių ir labiausiai jaudinančių operų. Jos įtrauklumo paslaptis – įvykių

operos teatro legenda – jo nebesulaukė, o Rigoletą pastatė kūrėjo bendražygiai, vadovaudamiesi F. Zeffirelli dekoracijų eskizais ir režisūrinėmis pastabomis.

Premjerą Lietuvoje pristatė muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, režisierius statytojas Stefano Trespidi, scenografas statytojas Carlo Centolavigna ir kostiumų dailininkas Maurizio Millenotti. Vieną pagrindinių vaidmenų – Džildą – scenoje įprasmino sopranas Monika Pleškytė, su kuria kalbamės nuskambėjus premjerų ciklui.

ir žmonių daugiasluoksniškumas, kurio klodai aktualūs ir šiandien. Išvydęs operą, manau, tikrai ne vienas žiūrovas pastebės sąsajas tarp personažų ir savo asmenybės, nes žmogaus prigimtis labai įvairialypė. Be galo įdomu, kad visi dramos herojai perteikiami taip kompleksiškai. Nė vienas iš jų nėra vienaplanis, įprasminantis vieną charakterio ypatybę, būdo savybę; nė į vieną iš jų nežvelgiama šališkai, todėl visi Rigoleto personažai turi ir šviesių, ir tamsių bruožų, kaip ir kiekvienas mūsų.

Didžiausia dovana ir palikimas žmonijai – Verdi muzikos ir žodžio sintezė. Viskas čia apgalvota, įspūdingai prasminga ir nuosekliai auginama. Drama ir muzika sukuria viena kitą papildantį, persmelkiantį, vientisą audinį, kurio uvertiūra jau nuo pat pradžių byloja apie didžią dramą. Tiesą sakant, man iki šiol nesuvokiama, kaip šiame pasaulyje gimsta tokie genialūs žmonės, sukuriantys amžinuosius šedevrus.

Papasakokite, kuo savitas, ypatingas yra Zeffirelli Rigoletas.

Franco Zeffirelli dažnai vadinamas realaus gyvenimo režisieriumi. Visi jo režisūros darbai –

|

Fotografė Aušra Volungė

47

2022 4

|

N A U J I

48

V Ė J A I

2022

|

4

|

Džilda op. Rigoletas (Hercogas – Giulio Pelligra, Rigoletas – Dimitris Tiliakosas)

tiek sceninė kūryba, tiek filmai – pasižymi atida autentikai, gyvenimo tikrovės pajauta ir gebėjimu tai perteikti ypač tiksliai, subtiliai, jautriai atkuriant meno realybėje. Skaudi jo paties vaikystė ir vėlesnė gyvenimo patirtis buvo ne ką mažiau dramatiškos nei kai kurios operos. Neretai amžininkai pasakodavo, kad kai Zeffirelli statydavo operą, atrodydavo, jog jis atkartoja ir režisuoja savo gyvenimą. Šiame Rigoleto pastatyme taip pat sutirštintas emocinis realybės krūvis, sustiprintas jausminis paveikumas. Autentika alsuoja ne tik scenografija ir kostiumai, bet ir režisūra, vaidyba.

Todėl kiekvienam teatrui didžiulė garbė turėti Zeffirelli pastatymą repertuare.

Miela Monika, pakalbėkite apie savo įkūnijamą Džildą. Kokia ji vaidybos, charakterio ypatingumo ir vokalinės meistrystės požiūriu?

Džilda – daugiasluoksnis personažas. Žvelgiant iš šalies, tai naivi, tyra ir nuoširdi mergina, bet rutuliojantis siužetui suvokiame, kad

jos vidinis pasaulis persmelktas daugybės šeimos dramų, kurios paliko psichologinių traumų žymių ir nuoskaudų. Džilda gyvena uždaryta namie, todėl menkai tesiugdo socialinius įgūdžius, negeba analizuoti ir perprasti kitų žmonių ketinimų. Ištrūkusi į laisvę, ji nukenčia. Neturėdama patirties ir nesubrandinusi savo asmenybės, Džilda pasaulį suvokia visiškai kitaip nei jos amžiaus merginos. Įspūdingiausios ir įsimintiniausios yra paskutinės Džildos gyvenimo akimirkos: net įskaudinta ir skatinama tėvo, ji niekada net nepagalvoja apie kerštą, priešingai, Džilda kliaujasi neaprėpiamu heroizmu ir paaukoja savo mylinčią sielą.

Tik pamėginkite įsivaizduoti, kokio grožio muzika visa tai įprasmino Verdi... Ir Džilda – tik vienas iš istorijos personažų... Kompozitorius nepagailėjo vokalinių užduočių ne tik Džildos atlikėjai, bet ir kitus personažus įkūnijantiems solistams. Analizuojant siužetą, jo dramatinę plėtotę, akivaizdu: vokalinės linijos kitaip ir negalėjo būti užrašytos.

49

2022

|

Kaip ir kur ieškojote įkvėpimo savajai Džildai? Ar esate linkusi klausyti kitų atlikimo, mokytis iš jų, semtis įkvėpimo, o gal vis dėlto labiau esate pasiryžusi visų atsakymų ieškoti savyje?

Neišvengiamai visada klausome kitų solistų interpretacijų. Labai įdomu girdėti, kaip tą patį vaidmenį interpretuoja skirtingos solistės. Vis dėlto manau, kad tai ir turi likti analizės ir stebėjimo etape. Kitų interpretacijos ir atlikimas mane įkvepia ieškoti savo kelio. Kopijavimas niekada niekam nedavė naudos. Savo darbo kultūra ir atlikimu noriu leisti sau būti savimi.

Džilda yra psichologiškai pilnakraujė asmenybė. Įkvėpimo ieškojau analizuodama jos mąstymą ir poelgius, santykį su tėvu, mylimuoju ir aplinka. Džildai būtinų balso spalvų ilgai ieškota ir dirbant su profesore Sigute Stonyte.

Jos genialiai jautri klausa padėjo turtinti savo pačios vokalinę klausą.

Operoje Rigoletas itin svarbus tėvo Rigoleto – rūmų juokdario – ir jo dukters

Džildos santykis. Kiek Jums, jaunosios kartos solistei, jis yra palankus? Kiek vyresnieji kolegos dalijasi patirtimi ir tėviškai veda aukštumų link, o galbūt Jums, kaip ir Džildai, visgi reikia išsilaisvinti ir pačiai ieškoti savojo kelio, eiti juo savo kojomis?

Nori ar nenori, gyvenimas juda į priekį, ir netgi greičiau, nei galime tikėtis. Operos istorija neišvengiamai perduodama iš kartos į kartą. Nuoširdžiai gerbiu vyresniuosius kolegas – jie juk kažkada taip pat pradėjo nuo pradžių pradžios ir ėjo ilgu savęs suvokimo ir brendimo keliu.

Teatras – gyvas organizmas, kiekvienas jame dirbantis žmogus yra ypatingas, kupinas šviesių ir tamsių atspalvių. Į pasaulį žmogus ateina vienas pats, todėl kiekvienas per gyvenimą einame savo kojomis. Aplinkiniai tėra bendrakeleiviai, tai prisišliejantys prie mūsų, tai pradingstantys. Mano kelyje buvo ir yra fantastiškų kolegų, pedagogų, kurių tėvišką meilę tikrai jaučiu. Ne kartą ir verkta kartu – tiek iš laimės, tiek iš liūdesio. Šiems žmonėms esu beprotiškai dėkinga.

4

|

V I S - A - V I S

50

2022

|

4

|

Operos menas kiekvienam jį kuriančiam, jame gyvenančiam yra savaiminis iššūkis: siekti suderinti karjerą ir šeimą ar to atsisakyti? Galima įžvelgti sąsają su Rigoletu, kur Džildos gyvenimas su tėvu yra namai, šeimos duotybė, o meilė Mantujos hercogui – tarsi scenos meilė, kitas gyvenimas. Kaip Jūs tai regite, kaip žvelgiate į galimybę kurti ir plėtoti karjerą, o sykiu – kurti ir puoselėti šeimą?

Viskas suderinama, nereikia brėžti griežtų ribų ir taip stipriai savęs apriboti. Esu apdovanota supratingiausiais artimaisiais. Tai be galo svarbu. Niekada neteko rinktis tarp teatro ir šeimos. Šeima supranta, kokia mano realybė.

Manau, apskritai į viską reikėtų žvelgti kitaip: be šeimos nebūtų galima plėtoti karjeros.

Bent jau aš taip jaučiu. Tiek šeima, tiek vyras man yra stiprus moralinis pagrindas, nuo kurio kasdien atsispiriu. Meilė – mano kasdienė varomoji jėga. Šį LNOBT sezoną įprasmina šūkis Evoliucija, ne revoliucija. Kur ir kaip siekiate evoliucionuoti Jūs?

Kasdien siekiu evoliucionuoti į geresnę savo versiją. Žmogus gali keisti tik pats save, daugiau nieko. Mūsų kasdienybė – mūsų vidaus atspindys. Netenkina aplinka ir supantys žmonės? Vadinasi, reikia keistis pačiam. To linkiu kiekvienam. Įsivaizduokite, koks stebuklas įvyktų, jei kiekvienas pradėtume nuo savo vidinių konfliktų.

Pokalbio pabaigoje – Jūsų palinkėjimas sau ir savajai Džildai, o kartu ir visoms ateities Džildoms bei tiems, kurie jas išvys scenoje.

Linkiu tiek sau, tiek visoms ateities Džildoms atsigerti to tikrojo tyrumo ir nesavanaudiškumo, kurį šis vaidmuo dovanoja. Lėkdami per gyvenimą ir įvykius užmirštame, kad pirmiausia žmonija turi remtis į moralinį pagrindą ir amžinąsias vertybes. Leiskime sau pabūti Džildomis: besąlygiškai mylinčiomis šeimą, atvira širdimi mylinčiomis savo antrąją pusę ir pasirengusiomis už savo tiesą paaukoti gyvybę. n

51

2022

|

4

|

P R E M J E R Ą

2022

|

4

|

P A S I T I N K A N T

52

Spektaklis, atveriantis akis pasauliui Pokalbis su spektaklio vaikams Užburtos akys choreografe Edita Stundyte

Ditė Elzbergaitė

Nors šiuo metu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare yra net aštuoni spektakliai vaikams, vos keli iš jų yra baletai. Šie spektakliai, su kuriais užaugo ne viena jaunųjų teatro lankytojų karta, daugeliui vaikų tampa pirmąja pažintimi su šokio menu. Visgi, nors susidomėjimas didžiulis, naujų baletų vaikams sukuriama nedaug. Šios nelengvos užduoties ėmėsi choreografė Edita Stundytė – jos spektaklį Užburtos akys bus galima pamatyti gruodžio 17 ir 31 d. Artėjant premjerai, su ja kalbamės apie būsimą baletą ir atradimus kuriant, ko gero, patiems išrankiausiems Operos ir baleto teatro lankytojams.

Esate pripažinta choreografė. Ar kūryba vaikams Jums pažįstama? Kaip kilo mintis sukurti baletą jauniesiems žiūrovams?

Mintis sukurti šokio spektaklį vaikams kirbėjo jau seniai. Labai mėgstu spektaklius vaikams, iki šiol su didžiausiu malonumu žiūriu animacinius filmus, skaitau pasakas. Prieš gerą dešimtmetį kaip atlikėja dalyvavau šokio teatro vaikams Dansema spektakliuose. Taip pat kūriau ir tebekuriu choreografiją Nerijaus Juškos baleto mokyklos jaunosioms šokėjoms. Šio baleto idėja kilo dar gūdžiais pandemijos laikais. Norėjau sukurti spektaklį, kuriame veiktų vos keli personažai. Užburtose akyse dalyvaus dešimt šokėjų: keturi pagrindiniai veikėjai – Profesorius K., Klara, Natanaelis, lėlė Olimpija – ir šešios lėlės robotai. Taip pat scenoje matysime ir Profesoriaus Orkestrėlį, kurį sudaro styginių kvintetas ir fortepijonas.

Taigi, sudėtis šiek tiek prasiplėtė nuo vos kelių iki šešiolikos atlikėjų. Spektaklio muzikos vadovas – dirigentas Imantas Šimkus.

Nuo ko pradedate kūrybos kelią? Kas Jus įkvepia, skatina kurti?

Būna įvairiai. Kartais pirmiausia kyla mintis, idėja, o tada ieškau muzikos ir vizualizacijos. Kartais idėją padiktuoja muzika, o kai kada pirmiausia atsiranda abstrakti vizija, vėliau išsirutuliojanti į ką nors konkretaus. Bet kuriuo atveju pirminis parengiamasis muzikos klausymo ir fantazavimo etapas trunka gan ilgai, kelis mėnesius, kol pradedu realiai kurti choreografiją. Įkvėpimo šaltinis gali būti bet kas: muzika, literatūra, paveikslas, gyvenimiška ar perskaityta istorija, gamta. O kas skatina kurti, sunku pasakyti... Tikriausiai vidinis poreikis, vargu ar tai įmanoma sukontroliuoti.

Tiesiog mintis veja mintį, fantazija veikia nepriklausomai nuo to, ar to nori ar ne, ir kojos nenustygsta vietoje. Be to, kurti skatina žiūrovai, draugai, pažįstami, kuriems patinka tai, ką darau.

R A M P O S

53

Š V I E S O J E

2022

|

4

|

P R E M J E R Ą

2022

|

4

|

P A S I T I N K A N T

Kaip suprantu, spektaklio siužetas remsis Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaka Smėlio žmogus. Kaip atradote šį kūrinį, kuo jis Jums pasirodė įdomus?

E. T. A. Hoffmanno kūryba labai populiari teatre. Siaubo istorijų, kuriose susipina maginė fantastika ir realizmas, meistras, fantasy žanro pradininkas, padaręs įtaką ne vienam vėlesnių kartų rašytojui, labai mėgstamas vizualiojo, lėlių ir šokio teatrų atstovų – tai baletai Spragtukas, Kopelija, komiška opera Hofmano istorijos. Tad atrasti Smėlio žmogaus nereikėjo. Žaviuosi Hoffmanno fantazija. Turiu minčių sukurti ir daugiau spektaklių pagal jo kūrybą.

Skaitydama apie ankstesnes Jūsų choreografijas, sužinojau, kad Jums įdomu, kai spektaklis neturi griežtos fabulos.

Kiek statant šį spektaklį Jums svarbu tiksliai perteikti E. T. A. Hoffmanno kūrinį, o kiek leidžiate sau improvizuoti?

Viskas priklauso nuo sumanymo, tikslo. Jeigu sieki sukurti atmosferą, panardinti žiūrovą į abstrakčią sapno ar fantazijos erdvę, griežtos fabulos nereikia. Šiuo atveju spektaklis yra siužetinis, tad man svarbu išlaikyti veiksmo logiką, juolab kad baletas skirtas jauniesiems žiūrovams. Bet ir šiuo atveju, kaip sakote, leidau sau improvizuoti ir sukūriau savą versiją, kuri gerokai skiriasi nuo originalaus kūrinio.

E. T. A. Hoffmanno kūryba sudėtinga, daugiabriaunė, kupina socialinių ir istorinių nuorodų, tad paprastai priimtinesnė vyresniesiems skaitytojams. Kaip Smėlio žmogų pritaikysite jauniesiems žiūrovams?

Taip, Hoffmannas sudėtingas ir be galo gilus autorius. Kaip tik todėl jo kūryba pasiduoda įvairaus sudėtingumo lygio interpretacijoms.

Pavyzdžiui, patį populiariausią klasikinį baletą Spragtukas gali žiūrėti ir suaugusieji, ir vaikai, o choreografo Christiano Spucko Smėlio žmogus skirtas suaugusiesiems. Man Hoffmanno Smėlio žmogus yra tiesiog įkvėpimo šaltinis, padedantis sekti modernią pasaką. Čia veikia šiuolaikiniai herojai Klara ir Natanaelis – geriausi draugai, paaugliai, nuolat triukšmaujantys ir besiginčijantys kieme. Jų kaimynas Profesorius K. – lėlių robotų meistras ir mokslininkas, panašesnis į Einsteiną nei į piktąjį genijų. Jis nuoširdžiai tiki, kad jeigu kiekvienas turės draugą robotą, labai panašų į žmogų, žmonės niekad nebesipyks ir pasaulyje įsivyraus darna. Taip Natanaelis susižavi gražuole lėle Olimpija, su kuria neįmanoma susipykti, ir pamiršta Klarą. Bet kai Profesorius K. ir jai

54

pasiūlo išsirinkti naują draugą, kuris vykdys visus jos norus, Klara nepasiduoda lėlės kerams ir ryžtasi atsikovoti Natanaelį.

Spektaklyje skambės Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. Kodėl pasirinkote šį kompozitorių?

Yra labai daug mėgstamų muzikos kūrinių, pagal kuriuos pasitaikius progai norėčiau kurti. Mozarto kompozicijos įeina į tą kūrinių bazę, tad muzikos specialiai nesirinkau. Kilus spektaklio idėjai, buvo aišku, kokia muzika skambės. Pradžioje dar ketinau naudoti kelių kompozitorių kūrybą, bet galiausiai liko tik Mozartas. Muzika labai graži, šmaikšti, linksma, įsimintina, puikiai tinkanti vaikų spektakliui.

O šiuolaikinių atspalvių jai suteiks elektroninis apipavidalinimas. Tai įgyvendins kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.

Scenografija, kostiumai, šviesos, kiti vizualieji elementai, be abejo, yra labai svarbūs ir kuria bendrą spektaklio vaizdą. Gal galite atskleisti šio savo spektaklio viziją?

Scenografija, vaizdo projekcijos ir šviesos kurs keturias erdves: Profesoriaus K. dirbtuvių, Klaros ir Natanaelio buveinių bei kiemo. Žiūrovas taip pat pateks į kosmosą ir sapnų pasaulį. Klaros ir Natanaelio kostiumai šiuolaikiški, kasdieniški, švelnių atspalvių. Lėlių robotų kostiumai stilizuoti, puošnūs, su daug detalių. Jų kūnai sudaryti iš dalių, ant galvų – perukai. Olimpija išsiskirs iš kitų lėlių, jos visos šoks su puantais. Profesorius K. turės du kostiumus – kasdienį ir išeiginį, taip pat skafandrą. Naudosime rekvizitą. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų – Marius Vilčinskas.

Ar kuriant Jums svarbu, kas atliks spektaklio choreografiją? Kaip atsirinkote šokėjus ir ar Jums atrodo vertinga įtraukti juos į kūrybos procesą?

Be galo svarbu, kas atliks choreografiją!

Jeigu pavyksta rasti atlikėją, kuris organiškai perteikia choreografijos stilių ir įtikinamai kuria vaidmenį, tai būna didžiulė sėkmė. Nors negalėjau rinktis iš visos trupės, esu labai patenkinta pasirinkimu. Pagrindas – jauni artistai, šokantys teatre tik antrą sezoną. O Profesoriaus K. vaidmenį atliks gerai žinomi senbuviai – Laimis Roslekas ir Igoris Zaripovas.

Manau, kad ne visuomet būtina įtraukti atlikėjus į choreografijos kūrimą. Dalis atlikėjų nelinkę improvizuoti ar ko nors siūlyti, ypač baleto šokėjai. Be to, dėl gausaus LNOBT repertuaro tai būtų iš esmės neįmanoma, nes

55

2022

|

Scenografijos ir kostiumu dailininkės Indrės Pačėsaitės eskizai

bendrai kūrybai reikia laiko, o jis dabar – didžiulė prabanga. Visada ateinu į repeticijas pasiruošusi, pati viską rodau, išskyrus sudėtingus elementus ar triukus. Mėgstu viską kontroliuoti, bet mielai išklausau pasiūlymų ir tinkamus neabejotinai panaudoju. Kur kas labiau vertinu atlikėjo talentą imituoti, t. y. savybę kuo tiksliau ir organiškiau perteikti choreografijos stilių ir vidinį emocinį turinį.

Choreografinė raiška šiame spektaklyje – kokia ji?

Kadangi, kaip minėjau, baleto idėja kilo niūriu mūsų visų gyvenimo laikotarpiu, norėjosi sukurti lengvą, linksmą, humoristinį spektaklį, kad žiūrovai įsitrauktų į veiksmą ir užsimirštų, kad vaikams būtų smagu, o suaugusieji atsipalaiduotų ir pailsėtų. Tad bandau jungti įvairius

šokio stilius: šiuolaikinį ir neoklasikinį, taip pat charakterinio, gatvės, populiariojo šokio elementus ir vaidybą. Spektaklio choreografijos techniką baleto šokėjams atlikti nesunku, bet koordinacija vietomis neįprasta, tad tenka pamiklinti smegenis. Be to, kadangi spektaklis vyks scenoje priešais geležinę uždangą, bus nemažai smulkių, greitų judesių ir jų derinių.

Tikslinis spektaklio žiūrovas – vaikas.

Kokių sunkumų patyrėte, o galbūt kokie atradimai Jus aplankė kuriant baletą jauniesiems žiūrovams?

Kurti spektaklį vaikams taip pat sudėtinga kaip ir suaugusiesiems, tad sunkumų čia neišvengsi. Bet tai normalu. Kartais tenka ką nors keisti, atsisakyti kokio nors puikaus sumanymo ar efektingo judesio, jeigu jis iškrinta iš bendro

4

|

P R E M J E R Ą

2022

|

4

|

P A S I T I N K A N T

spektaklio konteksto. Taip pat visada pasitaiko, kad kas nors nustebina, atsiskleidžia netikėtu rakursu. Negali visko numatyti iš anksto. Vizija galvoje ir jos įgyvendinimas tikrovėje – skirtingi dalykai, reikia būti lanksčiam, atviram, turėti kelis sprendimo variantus. Kad ir koks sudėtingas būtų kūrybos procesas, tai kartu ir didžiulis malonumas, džiaugsmas, ir dažniausiai pasidaro šiek tiek liūdna, kai jis baigiasi.

Kartu su vaikais šį baletą pamatys ir jų tėveliai, taigi daug vyresni žmonės.

Kokių kilo iššūkių statant spektaklį šių dviejų grupių žiūrovams, o galbūt kurdama išvis negalvojate apie būsimus žiūrovus?

Apie žiūrovus galvoju visada, nes ir pati esu žiūrovė. Publikos neapgausi. Jeigu man pačiai mano darbas bus nuobodus, neįdomus, tai kažin ar žiūrovams jis pasirodys kitoks. Siekiu sukurti spektaklį, kuris lietųsi, kuris įtrauktų, o žiūrovas pamirštų esąs teatre. Manau, gerai sukurtas spektaklis vaikams bus įdomus ir suaugusiems. Juk negi manote, kad suaugusieji nemėgsta pasakų? Man, pavyzdžiui, visada atrodė, kad visi rašytojai iš esmės yra pasakų pasakotojai, o visa pasaulinė literatūra – tai geros, piktos, siaubingos, juokingos ir dar kitokios pasakos.

Kaip ir vaikų literatūroje, taip ir spektakliuose dažnai siekiama vaikus edukuoti, perduoti jiems tam tikrų gyvenimo pamokų. Ką norite pasakyti šiuo savo kuriamu spektakliu?

Pagrindinė žinutė – svarbiausias dalykas gyvenime yra išmaniosios technologijos, ir jos padės mums išspręsti visas problemas. Juokauju. Taip galvoja Profesorius K. O jeigu rimtai, tai – banali, bet kaip niekada aktuali mintis, kad žmogaus nepakeis jokia mašina, joks prietaisas, kad ir labai panašus į žmogų. Spektaklyje vaizduojamas santykis tarp žmogaus ir mašinos, tarp gyvo ir negyvo, tarp sielos ir programos. Kad ir kokia panaši į žmogų būtų Olimpija, ji tėra užprogramuotas prietaisas, ji neturi polėkio, spontaniškumo, neturi sielos.

Ilgai galvojau, kaip tai perteikti, ir radau tokį sprendimą: Olimpija tiesiog per sunki, kad atsiplėštų nuo žemės.

Kaip atsirado spektaklio pavadinimas?

Kodėl būtent Užburtos akys?

Užburtos akys – tai akys, nereginčios to, kas akivaizdu. Natanaelį užbūrė robotas – tiesiog tuščia lėlė Olimpija. Berniukas nemato,

56

kad Klarai jis iš tikrųjų svarbus, kad ji myli jį.

Spektaklio idėja – begalinis žmogaus žavėjimasis išmaniosiomis technologijomis. Ne kartą esu girdėjusi tėvus juokaujant, kad vaikas ramus ir tylus, kai „bendrauja“ su savo geriausiu draugu – mobiliuoju telefonu. Vaikas egzistuoja virtualioje erdvėje, kuri yra vien tikrovės imitacija, ten nėra gyvybės. Taip veikia burtai.

Tenka pastebėti, kad ypač smarkiai jie veikia paauglius.

Užburtos akys papildys spektaklių vaikams sąrašą. Kuo šis kūrinys savitas?

Dramos, lėlių teatro, operos spektaklių vaikams tikrai daugėja. Atrodo, kituose teatruose padaugėjo ir šokio spektaklių vaikams, bet stebėtina, kad nuo 2014 m. LNOBT repertuarą papildė tik du nauji šokio spektakliai – Mergaitės Marijos istorija ir Muzika mažoms ausytėms III. Bet jie skirti mažamečiams ir kūdikiams, rodomi kamerinėse erdvėse. O baletai Čipolinas (premjera 2010 m.), Snieguolė ir septyni nykštukai (premjera 1972 m., atnaujintas 1988 m.), Spragtukas (premjera 2014 m.) ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriaus moksleivių atliekama Pelenė (premjera 1984 m.) rodomi jau daugybę metų. Žinoma, labai džiugu, kad jie tokie populiarūs ir bilietai į juos išgraibstomi akimirksniu. Tai rodo, kad baleto spektaklių vaikams paklausa didžiulė. Bet naujų, originalių šokio spektaklių mažiesiems žiūrovams be galo trūksta. Visi čia paminėti spektakliai yra arba klasikiniai baletai, arba sukurti klasikinio baleto pagrindu.

Užburtos akys iš jų visų išsiskirs tuo, kad tai naujas, originalus spektaklis su originaliu siužetu, scenografija, kostiumais, choreografija ir aktualia problematika. O elektroninės muzikos garsai ir vaizdo projekcijos taip pat bus naujovė LNOBT baletuose vaikams.

Daliai jaunųjų žiūrovų Jūsų spektaklis gali būti vienas pirmųjų, pamatytų Operos ir baleto teatre. Ko jiems palinkėtumėte?

Visų pirma, linkiu, kad jie įdomiai praleistų laiką. O taip pat, galbūt kažkam šis spektaklis taps durimis į stebuklingą teatro visatą, kurioje gyvi personažai ne užburs, bet kaip tik atvers akis į pasaulį.

Ačiū Jums. n

57

2022

|

4

|

R ŽE IMNJ TE I RS Ą P A

2022 4

|

Mecosopranas

58

Gabrielė Kupšytė: „Dar daug vaidmenų ir daug bernų, kuriuos turiu suvaidinti“

Fotografas Chris Bethell

|

P A S I T I N K A N T

59

2022

|

Mecosopranas Gabrielė Kupšytė, dar vaikystėje pasiryžusi gyvenimą susieti su muzika, šiandien yra Londono karališkosios operos, dar žinomos Covent Garden vardu, solistė. Baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Sigutės Stonytės klasė), ji išvyko į Didžiąją Britaniją, kur baigė Londono karališkąją muzikos akademiją. Vėliau tobulinosi Florencijoje, Mascarade operos studijoje, sužibėjo ne viename reikšmingame konkurse. Ir tik šių metų spalio 13-ąją Gabrielė įžengė į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną, kur įkūnijo Romeo vaidmenį Vincenzo Bellini bel canto operoje Kapulečiai ir Montekiai.

Apie solistės karjerą, apie kelius ir jų stoteles, personažus ir taip dažnai mecosoprano įkūnijamus vyrų vaidmenis kalbamės su Gabriele.

4

|

P A Ž I N T I S

60

suprasti, kad pedagogai gali būti ir draugiški, ir kolegiški, ir bičiuliški, ir profesionalūs tuo pat metu. Man, kaip asmenybei, kaip dainininkei, reikėjo saugios aplinkos, kad galėčiau atsiverti. Juk scenoje dainininkui nėra už ko pasislėpti. Jis teturi vien savo balsą.

2022

|

4

|

Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė

Gabriele, leisiu Tau pačiai pradėti pokalbį. Prisimenu Tave LMTA koridoriuose, tais pačiais metais mudvi grakščiai žengėme atsiimti Alma Mater diplomo.

O kas nutiko po to?

LMTA studijuodama bakalaurą išvykau į meistriškumo kursus Londone. Norėjau aplankyti Londono karališkąjį operos teatrą, Karališkąją muzikos akademiją. Juk visuomet smalsu pamatyti, kuo gyvena ir kaip dirba kitų šalių menininkai. Vos ten įžengusi, pasijaučiau kaip namie. Atmosfera, žmonės, kultūra... Tai buvo šviežio oro gurkšnis. Tai, apie ką visada svajojau, bet netikėjau, kad yra įmanoma. Supratau, kad noriu ten studijuoti. Pirmame magistrantūros studijų kurse ryžausi pateikti savo kandidatūrą studijuoti Londono karališkojoje akademijoje, nes stojimo procesas trunka ištisus metus. Negaliu apsakyti, kaip norėjau ten patekti. Įveikus pirmuosius du turus, laukė milžiniškas konkursas. Stojančiųjų šimtai. Po konkurso perklausos akademijos direktorius man pasakė: „Atvažiuok į mūsų naująjį teat­ rą.“ Nutilau, tiesiog sustingau, o jis, pamanęs, kad nesuprantu, ką jis kalba angliškai, man nuščiuvusiai pakartojo: „Ar tu supranti, ką mes tau ką tik pasakėme?“ Tik po minutės kitos įstengiau sureaguoti! Ne todėl, kad nesupratau, o kad neįstengiau patikėti! Neįtikėtina akimirka, nenusakomas džiaugsmas.

Išsipildė Tavo svajonė. Tapai Londono karališkosios akademijos studente. Kaip viskas atrodė? Kas labiausiai nustebino?

Pirmiausia kultūriniai skirtumai plačiąja ir gerąja prasme. Prireikė kelių mėnesių

Ką naujo davė studijos Londone?

Per dvejus metus suvaidinau keisčiausių vaidmenų: buvau ir katė, ir voverė, ir šuo, ir princas. Akademija leido suvokti, kad galiu scenoje būti bet kuo ir puikiai jaustis. Išlaisvėjau tiek psichologiškai, tiek vokaliai. Bet turbūt tai natūralu, kai scenoje tiek kartų tenka ir miaukti, ir loti... (juokiasi) Ir vis dėlto atlikėjui reikia daug drąsos!

Galiausiai – tikėjimo savimi. Iš kur visa tai?

Matyt, čia reikėtų prisiminti kaimą. (juokiasi) Esu kilusi iš Kretingos rajono Baublių kaimo. Būdama šešerių nusprendžiau lankyti muzikos mokyklą, o ji buvo už dešimties kilometrų Kretingoje. Tad aš, šešerių metų subrendęs žmogus, viešuoju transportu pati viena važiuodavau į muzikos mokyklą. Ir labiausiai mane erzino ne atstumas, ne tamsūs vakarai, o mama, kuri norėdavo palydėti iki autobusų stotelės. Dėl to iš namų išeidavau bent dvidešimčia minučių anksčiau, kad tik būčiau viena.

Jaučiausi pakankamai didelė, savarankiška, žinanti, kur yra stotelė ir į kokį autobusą lipti.

Tuo metu tėvų globa atrodė lyg įžeidimas. Juk aš pati viską žinau ir galiu! Pamenu, vieną vakarą grįžtančios iš muzikos mokyklos stotelėje manęs laukė mama. Taip supykau, kad paskui porą dienų su ja nekalbėjau! Svarsčiau, nejau tėvai taip nepasitiki manimi!

Vadinasi, užsispyrimas, drąsa siekti tikslo yra neatsiejama Tavo asmenybės dalis, labai ryški ir šiandien.

Labai. Nuo tada girdžiu savo vidinį balsą, kuris tarsi variklis skatina siekti daugiau, norėti daugiau, reikalauti iš savęs daugiau. Kaip ir atliekant kiekvieną kūrinį. Reikia ne tik puikiai išmokti muzikinę medžiagą, bet ir išanalizuoti kontekstą, istorijas... Kad ir V. Bellini Kapulečiai ir Montekiai. Rengdama Romeo vaidmenį, išnagrinėjau viską, ką pavyko rasti per skirtą laiką. Susiradau net tikrosios Džuljetos kapo nuotraukas ir kaip atrodė Montekių pilis. Ir nors operoje šios detalės neatspindimos, siekiant perprasti vaidmenį viskas svarbu. O ką jau kalbėti apie istorijas ir knygas...

Fotografas Marco Borelli

61

2022

| 4

|

P A Ž I N T I S

62

2022

|

4

|

Voverė op. Vaikas ir burtai

Manau, tai labai svarbus profesionalo braižas. Pamenu, ir man pačiai studijuojant vienas garsus dirigentas sakė, kad negalima diriguoti Jeano Sibeliaus Suomijos ar net imtis šio kūrinio analizės neperskaičius Kalevalos. Tai galioja kiekvienam kūriniui.

Tikrai taip!

Gabriele, po mokslų Londone tobulinaisi Mascarade operos studijoje Florencijoje, kur įgijai dar daugiau patirties. Dabar Tu – Covent Garden solistė. Daugumai tai atrodo ne kiekvienam pasiekiama karjeros viršūnė. O Tau? Kaip vertini šį karjeros etapą?

Apetitas atsiranda bevalgant. Anksčiau LMTA man atrodė tolima ir sunkiai pasiekiama. Bet užlipęs ant vieno laiptelio natūraliai nori žengti ant kito. Juoba kad nuo vaikystės esu užsispyrusi siekti daugiau. Visada ieškau naujos patirties, naujų žmonių. Kūrybiniai ryšiai su kitais menininkais ir kitose vietose yra užburiantys.

Covent Garden teatre gavau nuostabių vaid­menų, bet norisi vis daugiau, jaučiu, kad

darbas čia – tik karjeros pradžia. Ir vieta nėra pats svarbiausias rodiklis. Mane veda pirmyn patirtis. Kad ir debiutas Vilniuje. Tai neįkainojama patirtis, didelė atsakomybė ir džiaugsmas. Esu labai dėkinga Sesto Quatrini už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę jaunam mecosopranui atlikti tokį vaidmenį.

Kad jau prakalbai apie Vilnių, pasidalyk įspūdžiais. Kokia nuotaika užplūdo tai sužinojus ir kokios mintys lydėjo rengiantis debiutui LNOBT? Sulaukus S. Quatrini kvietimo, labai nudžiugino ne tik galimybė pasirodyti LNOBT, bet ir tai, su kuo dainuosiu. Su Lina Dambrauskaite mane sieja nepaprastas ryšys, esame studijų laikų LMTA bičiulės.

Visgi patį atvykimą į Vilnių prisiminsiu, ko gero, ilgai. (juokiasi) Prieš kelionę vyko G. Puccini Madam Baterflai spektaklis, kuriam pasibaigus po dviejų valandų laukė skrydis į Lietuvą. Iki oro uosto – daugiau nei valanda kelio.

Net nenusilenkusi publikai išbėgau iš scenos.

Kolegų nurengta, įšokau į taksi, kad tik spėčiau į lėktuvą. Skrydis buvo su dviem persėdimais, vienas lėktuvas vėlavo, lagamino nesulaukiau.

63

P A Ž I N T I S

Viskas vyko šeštadienį, o repeticija Vilniuje buvo numatyta sekmadienio rytą! Antrą valandą nakties – be lagamino, su sceniniu makiažu – įėjau į viešbučio kambarį... Be jokių asmeninių daiktų, tik su natomis ir buteliuku vandens. Su dušo želė nusiplovusi makiažą, rytą su sportiniu megztiniu atvykau į repeticiją. Ten susitikusios su Lina ilgai juokėmės, koks iš tiesų „glamūrinis“ operos solisto gyvenimas.

Bet pats ruošimasis operai vyko sklandžiai.

Labai gera buvo dirbti su Lina. Viena kita besąlygiškai pasitikėjome, labai daug repetavome, siekėme, kad mūsų duetas atsiskleistų kuo geriau, narpliojome įsimylėjėlių – Romeo ir Džuljetos – santykius. Net per pertraukas ir laisvadieniais susitikdavome repetuoti. Mums abiem buvo be galo svarbu ne tik puikiai pasirodyti kaip solistėms, bet ir kuo geriau įkūnyti vaidmenis.

Kokį įspūdį darbas Vilniuje padarė patirties prasme?

Praleidau čia dvi puikias savaites. Tiek aš, tiek Lina jautėme didelį kolegų palaikymą. Visi suprato, koks svarbus mums šis pasirodymas.

Nors Lina šioje scenoje jau ne naujokė, vis dėlto mudviejų duetas į ją žengė pirmą kartą.

O dirbama buvo sparčiai. Nebuvo kada baimintis ar svarstyti, kas galėtų ar turėtų būti kitaip. Su dirigentu mus siejo stiprus kūrybinis ryšys. Ne dažnai pajunti tokį kūrybinį impulsą.

Galiausiai ir pati atvykau pasirengusi, tad visą laiką skyrėme kūrybiniams ieškojimams.

Esi perfekcionistė. Ar patenkinta pasi­rodymu?

Jaučiuosi patenkinta. Scenoje siekiu išsilaisvinti iš techninių apmąstymų. Kiekviena diena dovanoja naujų spalvų, ta pati eilutė nesuskamba vienodai du kartus iš eilės. Labai svarbu jausmas, kurio pripildai sceną. Jis ir padiktuoja interpretacinę ištarmę, žinoma, esant tam tikrai loginei amplitudei. Todėl stengiausi mėgautis tuo, ką darau. Taip ir buvo.

Visada galima siekti preciziškai atlikti partitūrą, iki švytėjimo nugludinti svarbiausias detales, bet toks sterilumas darosi nenatūralus.

Todėl nesvarbu, kad balsas tam tikrą akimirką neskambės idealiai. Jei kaip atlikėja emociškai jausiu, kad taip teisinga, klausytojai irgi tai pajaus ir atleis techninę klaidą. Tikiu, kad žmonės į operą ateina pasiklausyti emocijų, gražaus dainavimo, todėl manau, kad kūrybiška muzikos interpretacija svaresnė už tobulas natas...

O ką manai apie šį pastatymą?

Man jis nėra lengvas. Reikia labai daug dirbti kūnu, nes scenoje nėra daug rekvizito, pripildančio erdvę. Nėra už ko nusigriebti, tad reikia būti emociškai įtraukiai, palaikyti ryšį ir su Džuljeta, ir su Tebaldu, ir visais kitais.

Negali paleisti žiūrovų dėmesio, o scenoje, kurioje niekas nevyksta, tai nėra paprasta. Daug erdvės žiūrovo interpretacijai, o kartu ir solistams. Manyčiau, tai atviras spektaklis, kuriame nėra kur slėptis.

2022

|

4

|

P A Ž Ž II NN TT I I S S

2022

|

4

|

Romeo op. Kapulečiai ir Montekiai

64

65

P A Ž I N T I S

Kokie jausmai aplankė debiutavus? Juk studijuodama LMTA ne kartą lankeisi LNOBT, stebėdavai kitus solistus. Kaip nuo to laiko pasikeitė šis vaizdinys?

Anuomet teatrą mačiau kaip solistų olimpą.

Viskas atrodė tolima ir nerealu. Bet aš norėjau pajausti tą (ne)realybę. Analizuodavau solistų pasirodymus, įsivaizduodavau save jų vietoje.

Paskutiniame spektaklyje, kuriame lankiausi, dainavo Sigutė Stonytė. Žinojau, kad tai paskutinis jos pasirodymas. Pamenu, galvoje sukosi mintys, kiek reikia gyvenimo, savęs atiduoti, kad galėtum šitaip dainuoti ir paskutiniame pasirodyme taip išdidžiai padėti tašką. Buvo be galo jautrus spektaklis, po kurio išvykau į Londoną.

Profesorė Sigutė Stonytė šešerius metus buvo Tavo vokalo dėstytoja. Kiek šiandien Sigutės Stonytės yra Gabrielės Kupšytės balse?

Daug. Tiek ji, tiek profesorius Jurgis Karnavičius, kuris akompanuodavo paskaitose, yra aukščiausi savo srities profesionalai. Mane visuomet žavėjo jų duetas. Intelektualūs, atsidavę profesijai, muzikai. Galėjai pasikliauti kiekvienu jų žodžiu. Stonytė pirmiausia išmokė gerbti savo profesiją. Ši pagarba sietina su dideliu darbu, atkaklumu, erudicija. Natūralu, būdavo visko, bet labiausiai esu dėkinga už įdiegtą profesionalumo siekį. Turi būti geriausia savo paties versija.

Buvo gera sutikti profesorę čia, Vilniuje, po pasirodymo V. Bellini operoje. Apsikabinome, pravirkome. (šypsosi) Ji tarė: „Viskas yra gerai su tavimi.“ Man tai be galo svarbus įvertinimas.

Iš esmės kalbame apie klasikinę operą, apie klasikinės operos solistę Gabrielę ir jos kelią. Ar ir ateityje sieji karjerą su klasikine opera, ar vis dėlto regėtum save ir šiuolaikinės muzikos kontekstuose? Šiandien matau save kaip klasikinės operos solistę. Šiuolaikinė muzika, modernioji opera, žinoma, traukia, bet jaučiu, kad tam dar ne laikas.

Kaip mecosopranui, yra dar daug vaid­menų ir daug bernų, kuriuos turiu suvaidinti. (juokiasi) Papasakok plačiau apie vyriškuosius vaidmenis. Galbūt tam tikra prasme jie Tau leidžia pasislėpti už personažo?

Gal nebūtinai pasislėpti, kiek tiesiog pasijausti laisvesnei, atsiranda erdvės eksperimentuoti, interpretuoti. Vaizduotėje tarsi atsiveria nauji horizontai.

Gal ir pati jaučiausi nelabai moteriška? (svarsto) Na ne, moteriška, bet vyriškieji amplua suteikia laisvės. Galiausiai visas tas divų pasaulis man gana tolimas... (juokiasi)

Minėjai, kad Covent Garden tėra viena pirmųjų stotelių. Kur mintimis driekiasi Tavo tolesnis kelias?

Mano svajonės nesiriboja kokia nors vieta.

Esu patirties žmogus. Galiu sekti paskui įkvepiančius žmones, jei žinau, kad šalia jų galėsiu augti, patirti kūrybinę pilnatvę. Natūralu, kad kiekvienas svajoja pasirodyti didžiausiose pasaulio scenose, garsiausiuose teatruose, bet man svarbiausia ryšys, sukuriamas su kitais žmonėmis. Todėl ir tikslas būtų ne vietos, o žmonės. Sutikti kuo daugiau įkvepiančių žmonių.

Jei ateityje atsirastų galimybė grįžti į Lietuvą, į LNOBT, ar ryžtumeisi tam? Šiuo metu mano planai aprėpia artimiausius trejus metus. O toliau – parodys gyvenimas.

Lietuva visada buvo ir bus mano namai, kuriuose gyventi ir dirbti būtų gera, todėl smagu matyti, kaip auga mūsų teatras. Manau, prie to labai prisideda ir S. Quatrini idėjos. Galiausiai visas kolektyvas siekia pažangos. Tai džiugina.

Pakalbėkime apie muziką. Kokius kūrinius Tu, mesosopranas, laikytumei profesine viršūne?

Vienas tokių būtų Šarlotė iš J. Massenet operos Verteris (netrukus pradėsiu ruoštis šiam vaidmeniui). Taip pat Melisanda... (iš Claude’o Debussy operos Pelėjas ir Melisanda. – Aut. past.) Galvodama apie kūrinius, pirmiausia svarstau apie vaidmenis: kuo vienas ar kitas charakteris man, kaip interpretuotojai, būtų įdomus, kaip praturtintų, ką galėčiau iš jo pasiimti. Ko gero, vienas iš tokių vaidmenų būtų Oktavianas. Tikrai! Mano svajonių vaidmuo – Oktavianas iš R. Strausso Rožės kavalieriaus! Jei sudainuočiau šį vaidmenį, jau būtų gerai... Nebe karjeros pradžia! (juokiasi) Kuo šis vaidmuo Tau įdomus?

Vėlgi – jaunas bernas, jauna meilė, kaip ir Kerubinas ar Romeo. Mane žavi trapūs jausmai ir nežinomybė, kurioje blaškosi šie personažai. Oktavianas pametęs galvą dėl Maršalienės! Man patinka jaunatviškos, be dramatiškų žudynių istorijos... Kol kas.

Atrodo, esi labai romantiška?

Ko gero. Jaučiu savyje dar gyvą jaunatvišką naivumą. Galbūt tai ir padeda įkūnyti šiuos personažus.

Ką Tau – asmenybei, moteriai – duoda šie vyrų vaidmenys? Galbūt jie padeda geriau suprasti vyriškąją lytį?

Atlikdama šiuos vaidmenis kas kartą iš naujo suprantu, kad vyrai verkia, kad yra jautrūs

2022

|

4

|

P A Ž I N T I S

2022

|

4

|

ir dažnu atveju nori to paties kaip ir mes, moterys. Vyras nėra ir neturi būti vien užsigrūdinęs karys. Tam tikromis aplinkybėmis vyriškasis pradas trapesnis už moteriškąjį... O man, be abejo, būna rytų, kai nubudus norisi apsimauti sijoną, kad kitiems neatrodytų, jog galiu būti tik vyras. (juokiasi) Bet, kaip ir minėjau, tokie vaidmenys išlaisvina ir žavi paprastumu.

Tą laisvę atsinešu ir į asmeninį gyvenimą. Jaučiuosi atviresnė, pasirengusi viskam.

Kaip savyje ieškai to vyro, į kurio vaid­ menį turi įsijausti?

Negaliu teigti, kad esu tobulas vyras (juokiasi), – vis dar mokausi. Nėra paprasta stebint vyrą perprasti jo kūną. Daug repetuoju, filmuoju save, analizuoju. Anksčiau su pedagogais, o dabar Karališkojoje operoje dirbame ieškodami natūralios kūno plastikos. Gavau net pasiūlymą į kelnes įsidėti kiaušinius. (juokiasi) Neprireikė! Manau, tai labiau vidiniai dalykai. Jei jautiesi vyriškas, tai vyriškai ir

66

elgiesi. Užsimauni kelnes, apsivelki švarką, ir viskas – tu jau nebe moteris. Bent jau man toks įvaizdis suteikia daug vidinio pasitikėjimo.

Kaip ir Romeo! Privalai prisiimti atsakomybę, būti drąsus, tu juk vyras! O Džuljeta – užsispyrusi mergiotė! Eini į priešo pilį jos pasiimti, o ji tau sako: „Ne, neisiu, man tėtis neleidžia...“ Sukyla įniršis, kad ji nemyli tavęs taip, kaip tu ją, ir tai natūraliai suteikia vyriškos energijos.

Esi jauna solistė, gana greitai pravėrusi vieno prestižiškiausių teatrų duris. Ko palinkėtum tiems, kurie siekia operos solisto karjeros? Galiausiai ką atsakytum į amžinąjį klausimą, kas svarbiau: darbas ar talentas?

Darbas, talentas, atsidavimas, smalsumas.

Negalima apsiriboti vien studijų paskaitomis.

Pasaulis daug platesnis ir gali duoti daugiau, nei įsivaizduojame. Bet viskas yra nuolatinis darbas.

Šuo op. Maža gudri laputė

67

2022

|

Georg Solti bel canto meistriškumo kursai su Barbara Frittoli (Italija)

Tai vis dėlto darbas už talentą svarbiau?

Sunkus klausimas. Gal ir taip, sėkmei svarbiau darbas. Bet ne mažiau svarbu vidinis balsas, žinojimas, ko sieki, tikėjimas savimi, savo išskirtinumu. Kiekviena operos žvaigždė spindi savitumu, ne tik įgytu vokaliniu profesionalumu.

Pirmas vaizdinys pagalvojus apie Asmik Grigorian – dramaturgija ir monumentalios scenos.

Bet jos nebūtų tokios įspūdingos, jei ne atlikėjos interpretacija. Arba Jono Kaufmanno balso grožis... Kiekvienam jų būdingas koks nors sunkiai nusakomas ypatumas, būtent su tokiais bruožais esame linkę tapatinti solistus. Todėl kiekvienas turime atrasti savyje kažką savita. Mokykla, kurioje mokomės, to išmokyti negali. Rasti šį bruožą – mūsų pačių darbas. Galiausiai interpretuojant vaidmenį būtina ne tik įprasminti, ką užrašė kompozitorius ar diktuoja režisierius. Viską privalu

perleisti per save. Apmąstyti, kaip elgtumeisi personažo vietoje. Kaip aš elgčiausi Romeo vietoje? Ar eičiau į priešo pilį gelbėti savo meilės? Gal ir eičiau, iš tikrųjų, atrodo romantiškai! (juokiasi) O kuo išskirtinė Gabrielė Kupšytė?

Tokio bruožo dar neradau. Manau, jo paieškos trunka visą gyvenimą, todėl svarbu – o ir pati to siekiu – niekada nesirinkti patogių vaidmenų. Nuolatiniai maži lūžiai, kuriuos patiri kurdamas kiekvieną vaidmenį, ir sudaro tavo unikalumą, atskleidžia tavo gražiausias spalvas.

Nuostabu. Ko norėtum sau palinkėti?

Neprarasti to entuziazmo, kuriuo gyvenu šiandien.

Ačiū už pokalbį. n

4

|

68

2022

|

4

|

M E N U

A K I M I R K Ą

69

Ž A V I N G Ą

Regina Šilinskaitė: „Toks mano gyvenimas“ Kūrybinio gyvenimo scenoje trisdešimtmečio ir asmeninio jubiliejaus akivaizdoje kalbamės su operos soliste Regina Šilinskaite, 1992-aisiais debiutavusia Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Džildos vaidmeniu Giuseppeʼs Verdi operoje Rigoletas, savo karjeroje sukūrusia daugybę ryškių, savo charakteriu išskirtinių personažų, kurių kiekvienas pareikalavo atskleisti kitas ir vis naujas emocines, jausmines spalvas, idant kūrybinė esatis įsikūnytų ir virstų gyvybe pulsuojančiu vaidmeniu, kuris operos scenoje išsiskleidžia plataus diapazono, galingo balso skambesiu. Kūrybinio gyvenimo retrospekcija leidžia užčiuopti reikšmines patirtis, jų duotis ir vertes, kurios ilgainiui suponuoja menininko kūrėjo tapatybę, o taip pat žmogaus asmenybę jo būties tikrovėje. Tarp teatro scenos ir gyvenimiškųjų patyrimų pasirodo ir atsiskleidžia žmogaus kūrėjo vaidmenų visetas. Apie visa tai – šiame pokalbyje su Regina Šilinskaite.

Gerbiama Regina, pasidalinkite savais ankstyvojo, paties ankstyviausiojo gyvenimo meto prisiminimais.

Vaikystė buvo labai įdomi, gyventas laikas siejasi, sakyčiau, labai artimas mūsų dabarčiai, tad prikelia, sugrąžina vaikystės patirčių reginius.

Augau didelėje, šešių vaikų šeimoje. Buvau pati jauniausia – tarp vyriausiojo brolio ir manęs dvidešimt penkerių metų skirtumas. Gimiau giliame sovietmetyje, žinoma, to nesupratau...

Tačiau dabar prisimenant, iškyla mamos pasakojimai apie karą, trėmimus... Atrodo, tai, kas pasakota, kartojasi dabartyje. Vėl rusai, karas, namuose priglaustos keturios mamos su vaikučiais.

Mama buvo savamokslė siuvėja, o tėtis – profesionalus vyriškų kostiumų, paltų siuvėjas. Juokaujame, kad šiais laikais jis būtų tikrų tikriausias dizaineris.

Kokie garsai, melodijos supo, lydėjo vai­kystėje?

Elvina Baužaitė

Patys pirmieji muzikiniai garsai – instrumento garsai – vargonų muzika. Mūsų bažnyčioje buvo vargonai, kuriais grojo įspūdingas vargonininkas – labai aukštas, stambus, taip man mažai atrodė, gal jis visai toks nebuvo... Kai jis užlipdavo ant viškų, kai imdavo groti... Tiesiog nepaprasta.

Tas spaudžiamų dumplių uuufff uuufff – mane gyvenime ilgai persekiojo. Manau, kad būtent išgirdusi bažnyčios vargonus, užsinorėjau į muzikos mokyklą eiti. Niekada pernelyg nesusimąsčiau, tačiau visiška tiesa, kad pirmiausia mane užvaldė vargonų muzika.

Ilgainiui vargonai buvo apleisti. 2000-aisiais, prieš dvidešimt dvejus metus, jau esant profesionalia operos soliste, vien dėl to stipraus įspūdžio vaikystėje, su kraštiečiu kolega, pasitelkę draugus molėtiškius, sutarėme atgaivinti vargonų muziką Molėtų bažnyčioje, nes vargonai yra šauklys, sukviečiantis ir sutelkiantis pamaldoms. Visa mano šeima įsitraukė į šį projektą, kuriame tikriausios mano rankos ir akys buvo Jurgita Šimėnaitė. Kiekvieną vasarą rengėme

2022

|

4

|

M E N U

2022

|

4

|

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

didžiulius koncertus – galingus, ir rinkome lėšas vargonams. Po septynerių metų juos atstatėme ir įvyko įspūdingas baigiamasis koncertas, kuriame dalyvavo mano pažįstami, man artimi muzikai: amžiną atilsį Bernardas Vasiliauskas ir profesorius Leopoldas Digrys vargonavo, choras Vilnius, profesorė Irena Milkevičiūtė, amžiną atilsį profesorius Virgilijus Noreika, daugybė mano kolegų... Šis sumanymas atspindi mano charakterį – begalinį užsispyrimą, jeigu ištariau žodį „reikia“, vadinasi, tai ir turi būti padaryta, atlikta iki galo.

Iš dabarties perspektyvos, kaip regite būtį su muzika ir muzikoje – vis tik Jūs pasirinkote ją, o galbūt ji pasirinko Jus?

Mikaela op. Karmen

70

Muzika mano gyvenime prasidėjo, kada, mokantis ketvirtoje klasėje, į Molėtų muzikos mokyklą atvažiavo nauja mokytoja Stasė Skurulskienė.

Jauna muzikos specialistė ėmė burti muzikinius kolektyvus. Iki tol buvau tautinių ir pramoginių šokių šokėja. Būtent nuo mokytojos Stasės Skurulskienės prasidėjo mano dainininkės karjera (juokiasi), dainininkės kelias.

Pradžioje buvo duetai, tercetai, kvartetai, o solinis dainavimas – greta. Solistės karjera man nelabai sekėsi: aš nuolat sirgdavau – ūminė angina, tonzilitas... Vis peršti gerklę, sloga...

Tačiau dalyvaudavau su bendramoksliais Dainų dainelės konkursuose, vykstančiuose kas antri metai, iki pat 1982-ųjų, kada baigiau vidurinę mokyklą. Nuolat tapdavome laureatais, tad

Dona Elvyra op. Don Žuanas

71

2022

|

Eudoksija op. Žydė

dainuodavome laureatų koncertuose, dalyvaudavome filmavimuose, kurie kėlė didžiulį įspūdį.

Pirma profesionali opera, kurią pamačiau – Giuseppe‘s Verdi Traviata. Baigus vienuoliktą klasę, po diplomų įteikimo – išleistuvių šventės, kitą rytą mus vežė į Operos ir baleto teat­rą. Negaliu pasakyti, kad būčiau labai susižavėjusi, turbūt ne tai buvo galvoje... Nors ir po išleistuvių nemiegoję visą naktį, pasitikę saulę, sėdėdami su klasės pirma meile, norėjome kuo greičiau baigti žiūrėti spektaklį ir eiti pasivaikščioti po Vilnių.

Norėjau tapti medike, galima sakyti, jutau, kad mano pašaukimas – medicina. Kaip jau minėjau, mano mama labai daug sirgo, tad namuose būdavo švirkštų, kuriuos reikėdavo virinti, anksti išmokau tai daryti, pati suleisdavau mamai vaistus. Ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, gal kiek sudėtingiau chemija, tad vyliausi įstoti, nors tais laikais konkursas buvo ypatingai didelis. Stojamieji į konservatoriją (dabar – akademiją) vykdavo anksčiau, nieko nesitikėdama nuvažiavau ir pabandžiau. Įstojau. (Juokiasi.) Dieve mano, neturėjau didelio noro, bet, kai jau įstojau, džiaugsmas buvo begalinis – „Ačiū Dievui nebereikės mokytis chemijos! – Visos knygos – šonan! – Nuostabu! Egzaminai išlaikyti, tad galiu dabar atostogauti.“ (Juokiasi.)

Matyt, kad opera mane pasirinko.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte profesorės Vlados Mikštaitės dainavimo klasę, ši asmenybė – legenda, prisiminkite ir pasidalinkite savuoju patyrimu, įspūdžiu, tuo, kas esmingiausia iš mokymosi dainavimo meno pas šią pedagogę.

Profesorės Vlados Mikštaitės dainavimo klasė buvo visiškai užpildyta, todėl patekti mokytis pas ją, galima sakyti, nebuvo šansų. Jau tada Mikštaitė buvo tikrų tikriausia legenda, apie ją kalbėjo visi ne tik kaip apie labai gerą dainininkę, puikią režisierę bei dėstytoją, pas kurią mokytis labai nelengva... Ką reiškia „nelengva“? Man „nelengva“ – nieko nereiškė, jeigu noriu, vadinasi, turiu patekti. Žinoma, niekas mano norų netenkino – pasakė, kad pas profesorę Vladą nėra vietos. Paskyrė studijuoti pas kitą dėstytoją – nesutikau – jokiu būdu!

Jeigu noriu pas Vladą Mikštaitę, reiškia, noriu pas Vladą Mikštaitę, jeigu ne, išvis nesimokysiu. Tokia buvo mano pozicija, kurią deklaravau ne tik žodžiais – ėmiau nebelankyti specialybės paskaitų – neidavau, pabėgdavau, slėpiausi. Visi draugai mane dangstė. Paskirtoji dėstytoja ieškojo manęs, bandė įkalbėti, o aš vis beldžiausi į profesorės Mikštaitės širdį. Sakiau jai: „Būkit gera – paimkit, paimkit mane! Jeigu ne, metu studijas akademijoje.“ Taip susiklostė, jog man

4

|

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

72

2022

|

4

|

Hana Glavari op. Linksmoji našlė paskirtoji dėstytoja netikėtai iškeliavo anapilin, ir galiausiai profesorė Mikštaitė priėmė mane į savo klasę.

Pas profesorę mokytis iš tikrųjų nebuvo paprasta, ji buvo perfekcionistė: reikalavo maksimaliai teisingo dainavimo. Kadangi prie Mikštaitės klasės prisijungiau vėliau, ji reikalavo, kad kartočiau kursą. Žvelgdama atgal, suprantu viską, ką ji sakė tada, bet tuo metu buvo labai sunku suvokti. Kada esi jaunas ir tau atrodo kad, moki dainuoti, o staiga sako, kad nemoki, kad dar daug ko reikia – nieko nesupranti. Profesorės reikalavimai buvo tikrai teisingi. Dabar, pati mokydama, prašau to paties. Tačiau svarbiausia, ko linkiu visiems, – išgirsti žmogų. Kalbant apie Mikštaitę, ji buvo nuostabi vien tuo, kad ugdė mus visapusiškai: ji reikalavo ne tik tobulo dainavimo, bet ir vidinės dramaturgijos atliekant bet kurią ariją, dainą, prasmės suvokimo ir giluminės pajautos. Jaunam žmogui tai nėra lengva – ne visada pavyksta. Profesorės Vlados Mikštaitės reiklumas, perfekcionizmas kartais būdavo tiesiog beribis, todėl tik labai stiprūs žmonės galėjo ir gebėjo būti šalia jos. Turbūt visi jos mokiniai pasakytų tą patį. Vieną dieną ji galėjo pasakyti, kad tu nieko nemoki, nieko nesugebi ir išvis netapsi dainininke, o kitą dieną, kada gerai padainuoji, jau sakydavo, kad vis tik ne – tu gali.

Tai tarytum tikriausias vaikščiojimas briaunomis. Esu be galo jai dėkinga, turbūt tik profesorės Vlados Mikštaitės dėka visada siekiu tobulai atlikti savuosius vaidmenis.

Jūsų patyrimu ir manymu, kas ir koks turėtų būti dainavimo mokytojas? Kas, sakytumėte, yra esmingiausia?

Tai – amžinas klausimas tiek operos solisto ruošimo atveju, tiek apskritai. Kas yra mokytojas? Pirmiausia mokytojas, mano supratimu, turi girdėti ir matyti. Girdėti žmogų ir matyti žmogų. Tai yra labai sudėtinga, ne kiekvienam pasiekiama. Jeigu ir pasiekiama, tai reikalauja išeikvoti save iki paskutinio energijos lašo, nes išgirsti kiekvieną žmogų, ypač vaiką, galima tik atsiduodant, netaikant stereotipinių taisyklių, nesilaikant visiems tinkamų standartų, o kas kartą žvelgiant autentiškai ir unikaliai į individualią asmenybę. Akademijoje nedėstau, kartais konsultuoju kolegas; šešerius metus dirbu su vaikais, žinau, koks mokytojo darbas įpareigojantis, tai atskira plati tema.

Kalbėdama apie savuosius mokytojus, išskirčiau profesorę Vladą Mikštaitę ir profesorių Rimą Geniušą, mano studijų laiku vadovavusį operos studijai, besirūpinantį mumis, jaunaisiais solistais, kiekvienam pateikdavusį reikiamas

73

įžvalgas, tikriausia prasme atvedusius į operos ir baleto teatrą, kur jų dėka buvo sudarytos sąlygos mums tobulėti ir darniai įsilieti į teatro repertuaro spektaklius.

Reikšminga paskutiniųjų studijų metų patirtis Kauno filharmonijoje, kada aš, būdama septintą mėnesį nėščia, dainavau Georgo Friedricho Händelio operos Acis ir Galatėja koncertiniame pastatyme, diriguojant profesoriui Jonui Aleksai. Pastatymas buvo dinamiškas, daug fizinių užduočių. Su pirmagimiu įsčiose bėgiojau ir nugriuvau, pakeliu galvą – profesorius Aleksa – baltas baltas... Tada supratau, kaip jis nerimavo, jaudinosi dėl manęs. Iš tiesų visą laiką jaučiau jo globą, bet tąkart pamačiau akivaizdžiai.

Operos menas – ko ne(at)leidžia, kam įgalina, ką suteikia, kuo apdovanoja?

Opera labai apdovanoja, nes tai visapusiškas menas, reikalaujantis labai daug, bet kartu ir labai daug duodantis. Pirmiausia pats turi būti visapusiškas – išprusęs, plataus ir gilaus mentaliteto. Kada kuri vaidmenį, turi leistis tiek į psichologinę, tiek filosofinę plotmes. Tai tave apdovanoja, tai veda į priekį.

Negali išeiti į sceną nepasiruošęs – žiūrovas to neatleidžia. Atrodo, visi turėtų suprasti, jog gali sirgti, prastai jaustis, asmeniniame gyvenime patirti krizių, būti sudėtingame tarpsnyje, tad paprasčiausiai neturėti idealaus balso, negalėti sudainuoti tobulai, tačiau niekam tai nesvarbu! Absoliučiai niekam nesvarbu tavo būsena – išeini į sceną ir turi būti tinkamai pasiruošęs, reikiamos formos, bent jau arti tobulumo, nes vis tik, ko gero, niekada atlikimas nėra tobulas, tobulumas – tiktai danguje. Dėl to ir sakoma, jog į sceną kas kartą turi eiti taip, lyg eitum paskutinįkart. Tačiau šios scenos ypatybės kartu ir duoda tikrai labai daug: ugdo stiprybę, dvasinę ir fizinę tvirtybę. Ne tik operoje, apskritai visose teatro, scenos meno srityse išlieka stipriausieji, kurie atlaiko konkurenciją, liežuvavimus, visus užkulisinius išbandymus, būtent jie išlieka iki galo. (Juokiasi.)

2022

|

Elvyra op. Ernanis

Žvelgdama į sukurtų vaidmenų paletę, ką išskirtumėte kaip didžiausius iššūkius ir išbandymus? Žinoma, pats sudėtingiausias mano vaidmuo karjeroje – Konstanca Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Pagrobimas iš Seralio. Apskritai Mozarto muzika yra nelengvai gliaudomas riešutėlis. Kada ėmiausi šio vaidmens, man atrodė, tai – mano, be galo artima, man vokaliai tinkanti muzika, tačiau tuo metu išgyvenau asmeniškai sudėtingą laiką. Rodos, viena vertus, vyko staigus šuolis karjeroje, kita vertus, tam tikra krizė Grafienė op. Figaro vedybos

4

|

M E N U

2022

|

4

|

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

74

asmeniniame gyvenime – mano brolis labai stip­ riai sirgo, jį paskutines paras slaugėme ligoninėje ir išlydėjome į amžinybę. Tas laikotarpis buvo tiesiog beprotiškas. Konstancos vaidmuo buvo pasiūlytas – „atėjo“ pas mane būtent tada. Neatrodė, kad negalėčiau, maniau, jog viską galiu padaryti, įveikti; atrodė, jog sugebėsiu nereaguoti – atskirti gyvenimą ir darbą. Deja, esu labai empatiška, viską labai giliai įsileidžiu į save.

Gyvenimas tekėjo savo vaga, o aš dirbau, tačiau pačiai ėmė kilti sveikatos problemų. Iš pradžių bandžiau nekreipti dėmesio, galų gale man pasakė, kad esu pernelyg išsekusi, todėl negaliu tinkamai dainuoti – būtina pailsėti. Iš tiesų buvau labai liesa, balso stygos sausos, visa gleivinė išdžiūvusi... Tai, ko gero, buvo pats sudėtingiausias vaidmuo, pati sudėtingiausia opera, kokia tik gali būti.

Pagrobimas iš Seralio – be galo graži opera, bet ir labai sudėtinga, o man liko pačia sunkiausia. Joje vėlgi lydėjo Jonas Aleksa, kaip mokytojas.

Nors ne jis dirigavo, bet stebėdamas buvo visą laiką šalia, sakė paramos žodžius: „Nusiramink, gražiai skamba, viskas gerai.“ Vieną kartą netgi pats stojo diriguoti. Kaip dabar matau jį peršokant į orkestrinę ložę su žodžiais: „Na, leisk, aš pažiūrėsiu ir parodysiu.“ Man taip buvo gera dainuoti, atrodė, kad jis, kaip tėtis, nori ką man patarti, nes iki tol rodėsi, jog man nesiseka, bandau, bet nepavyksta, pasirodė Aleksa ir jo globoje – „Matai, matai, kaip viskas gerai.“ Jacquesʼo Fromentalio Halévy Žydė. Ką tik naujai prikeltas spektaklis. Žydės pastatymas yra tiesiog genialus tiek režisieriaus Günterio Krämerio, tiek visos kūrybinės komandos darbas. Kartais taip susiklosto, kad sukrinta geriausi dalykai, kurie tarpusavyje puikiai dera, viskas tobulai susidėlioja. Su šiuo spektakliu apkeliavome daug pasaulio, ir visur jis paliko labai didelį įspūdį. Žydės labai stiprus psichologinis užtaisas ne tik dėl tematikos, bet ypač režisieriaus dėka, jis sugebėjo tai išryškinti ir itin paveikiai perteikti. Iš tiesų visi vaidmenys, prie kurių teko prisiliesti, taip pat žmonės, su kuriais teko dirbti – visi paliko labai ryškų pėdsaką mano gyvenime.

ateina žiūrėti spektaklio, ir tu jam patinki arba ne. Tokios patirtys tikrai labai naudingos, kaip ir atvykstant į mūsų teatrą užsienio kūrėjams.

Atrankos tam tikro spektaklio konkrečiam vaid­ meniui labai daug duoda. Ruošimasis atrankai, pasirodymas, juo labiau, jeigu tave pasirenka, kaip ir išvykimas svetur, leidžia save naujai atrasti, dar labiau, kitaip pažinti; tam tikra prasme „pasitikrinti“, kiek gebi įtikinti kitą publiką, kaip gebi įtikinti kitokio mentaliteto auditoriją.

Užsiminėte apie keliones po pasaulį su Halévy Žyde, šiek tiek paplėtokite gastrolių reikšmę ir ypatingumą.

Pasirodyti svetur – būtina. Dirbant vieno teatro trupėje susiformuoja tam tikra nuomonė, daugiau mažiau bendra nuostata – vieni mylimi labiau, kiti mažiau. Tik išvažiavęs ten, kur tavęs nepažįsta, nežino, ką esi pasiekęs, gali pasitikrinti, kas esi iš tiesų. Žinoma, galima internete susirasti CV, bet eilinis žiūrovas paprastai ateina į teatrą pernelyg nesigilindamas, jis

Pastaraisiais metais ganėtinai ryški tendencija, jog opera yra scenografo koncepcijos įprasminimas; tačiau ne vienas operos solistas žymi apraiškas atogrąžos prie dainavimo meno, vokalo, kaip esminio operos sando, suvokimo, kaip ir kuo, Jūsų pajauta, gyvuoja opera šiandien?

Aš manau, kad ratas apsisuks ir bus grįžta prie dainavimo meno. Apskritai dainavimo menas yra pats sudėtingiausias, jį reikia puoselėti.

Kalbant apie operą, ji yra pagrįsta menų sinteze.

XXI amžiuje įprasta regėti sušiuolaikintas operas, kaip Jūs tai priimate, vertinate? Šiuolaikiškumas kartais yra priimtinas ir man netgi labai patinka; kartais perlenkiama lazda.

Pasiekti idėjos-koncepcijos ir jos išpildymo meninių sprendimų pusiausvyrą, kuri liudytų visa ko reikalingumą ir prasmingumą, yra tikriausias išbandymas, kuris įveikiamas tik bandant. Visada svarbiausia, kad būtų suprantama, logiškai, meniškai pagrįsta. Ne ta prasme, kad viskas pernelyg supaprastinta, vienareikšmiškai aišku, bet taip, jog skatintų žiūrovą mąstyti, ieškoti atsakymų, kad jį domintų ir vestų asmeniniu minčių keliu. Dabar yra labai daug nuogybių.

Operoje nuogybės man ne visada tinka, dažniausiai tai nėra reikalinga. Nuogo kūno kultas turėtų būti kiek nuosaikesnis. Tačiau, pavyzdžiui, 2022-ųjų pavasarį, vykstant festivaliui Naujasis Baltijos šokis LNOBT scenoje įvyko premjera graikų choreografo Dimitrio Papaioannou spektaklio Transverse Orientation. Ėjau žiūrėti šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Tačiau šis kūrėjas yra tikrų tikriausias genijus! Visi šokėjai – tiesiog fantastiški! Nuostabūs kūnai! Puiki idėja!

Supratau viską, ką norėjo perteikti. Vis mąsčiau, kaip galima sugalvoti tokius dalykus, kaip ateina tokios mintys, kaip gimsta tokios idėjos, jų realizavimo matymas?! Šiuolaikiška, o kartu genialiai paprasta – amžina. Visiškas minimalizmas.

Galima sakyti, tuščia scena. Iš tiesų, ko gero, sudėtingiausia tuštumą savimi užpildyti. Transverse Orientation scena užpildyta taip, kad net nepajutau, kaip prabėgo laikas, nustebau, kad jau baigėsi.

75

2022

|

Eudoksija op. Žydė

4

|

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Aš norėčiau ir profesorė Vlada Mikštaitė siekė būtent sintezės: turi būti ir drama, ir dainavimas, ir režisieriaus koncepcija, pagrįsta jo asmenine, individualia ir autentiška interpretacija, autoriniu visa ko matymu. Tokia yra siekiamybė.

2022

|

4

|

Dirigentas, režisierius – kas jie operos solistui? Koks yra, turėtų būti idealusis santykis, ryšys repeticijų metu, operai išsipildant scenoje?

Operos solistai prisideda prie režisieriaus vizijos, jo koncepcijos išpildymo, tačiau dainininkas vis tik tėra įrankis, turintis atlikti užduotis. Žinoma, siūlome savo matymą ir įsivaizdavimą.

Labai norėčiau, jog dainininkas galėtų daugiau prisidėti prie spektaklio kūrybos, kad jis būtų kartu su dirigentu ir režisieriumi bendrakūrėjai.

Geriausias rezultatas pasiekiamas kalbantis ir susikalbant, tik taip gimsta bendras kūrinys.

Kas Jums yra partneris? Kaip nusakytumėte partnerystės jausmą?

Ach... Geras partneris yra daugiau nė pusė sėkmės. Scenoje mes itin glaudžiai susiję, vieni nuo kitų labai priklausomi. Pats gali gerai jaustis, būti pasiruošęs, bet jeigu partneriui kas nors negerai, tai žiūrėk, ir tau nebegera. Nesu sutikusi blogų partnerių, kad kas specialiai kištų koją, kaip nors trukdytų, kenktų – niekada man taip nebuvo, apskritai gyvenime mažai ką blogo patyriau. Kiekviena partneryste, kiekvienu spektakliu džiaugiuosi iki pat dabar.

Tikiuosi, kad ir mano partneriai džiaugėsi ir džiaugsis mūsų bendromis patirtimis. Vienas naujausių vaidmenų – Anina Richardo Strausso operoje Rožės kavalierius, joje mes su Rafailu Karpiu, įkūnijančiu Falcakį, esame tiesiog „du

76

viename“. Režisierius mums suteikė kūrybos laisvę! Tai – charakteriniai vaidmenys, tad daug juokiamės, kurdami čia ir dabar scenoje, drauge improvizuojame, rodos, suprantame vienas kitą iš mirktelėjimo, kiekvienas spektaklis vis kitoks.

Tai – aukščiausio lygio partnerystė, kai iš tiesų pasitiki partneriu, atrodo, tiesiog „perskaitai“ jo mintis iš mimikos, mažiausio judesio. Žinoma, yra tam tikros mizanscenos, numatyti ir sutarti taškai, kas ir kaip, kada ir kur turi įvykti, tačiau spektaklio vyksme yra be galo daug netikėtumų.

Visų patirčių akivaizdoje, kaip nusakytumėte, kas Jums yra repeticija, spektaklis?

Kaip pasitinkate ir kas kartą išgyvenate būtį scenoje?

Būtent repeticijose vyksta kūryba vaidmens, viso spektaklio, netgi pirmasis sąlytis, santykis ir ryšys su partneriu užsimezga repetuojant, kuriant aplinkybes, atmosferą. Repetuodamas išbandai daug daugiau negu reikia spektakliui, tačiau taip randasi partnerystės jungtys, o kartu ir tavo asmeninis pajautimas ir suvokimas savojo vaidmens, kada tikrini ribas, ieškai jo esaties kontūrų. Man repeticijos labai patinka. Mėgstu tiek bendras kūrybines repeticijas, darbą su partneriais, tiek ir asmenines. Repeticijos yra nuostabiausias laikas.

Spektaklis jau yra galutinis kūrybos taškas – rezultatas. Visada prieš spektaklį be galo jaudinuosi. Spektaklio dieną ilsiuosi, vėlai keliuosi, šeima žino, kad tą dieną man nereikia trukdyti, turiu pabūti su savimi. Kartojuosi tekstą, perverčiu klavyrą. Viską darau mintyse. Dainuoju „be balso“, pereinu partijas, mizanscenas. Labai mažai valgau. Tokia yra mano prieš spektaklinė būsena.

Anina op. Rožės kavalierius (Falcakis – Rafailas Karpis)

77

2022

|

Manon op. Manon Spektaklis yra satisfakcija – tavasis susitikimas su orkestru, su partneriais, su publika; tai tavo darbo įvertinimai. Kartais būni labai džiaugsmingas, jam įvykus, kartais mažiau; tačiau visada didelis nuovargis, žinoma, adrenalino antplūdis. Laukia bemiegė naktis. Dar kartą viduje išgyveni spektaklį, ypatingai, jeigu kas nepavyko, analizuoji. Galiausiai paryčiais užmiegi. Tai lydi visą karjerą, nesvarbu, koks bebūtų vaidmuo, spektaklis. Tokia operos solisto tikrovė. Tai mano karjeros, mano gyvenimo tiesa.

Toks mano gyvenimas.

Kokia šiandienos publika; o taip pat, kaip regite operos meno perspektyvas ir ateitį, galvodama apie jaunąją kartą?

Publika išprususi. Žmonės, ateinantys žiūrėti operos, paprastai žino, kur ir kodėl atėjo. Pirmąkart atėjusieji arba būna sudominti, arba ne. Neprivalo visi mylėti operos. Tačiau tie, kurie lankosi operos teatre, yra operos gerbėjai, jie myli operą, todėl šis žanras niekada nemirs. Opera be galo paveiki, labai galinga, ji tikrai turi didžias perspektyvas, ilgainiui, manau, tik stiprės.

Galbūt dabartis kiek sudėtinga: pandemija, du karantinai, dargi Rusijos karas prieš Ukrainą šiek tiek išbalansavo didžiojo meno kūrybos procesus, patį vyksmą kiek pristabdė, bet menas yra gyvas, jis alsuoja, kvėpuoja, kūryba niekad neužges, ji nugali visa.

Labai talentinga jaunoji karta. Mano manymu, jie lygiai tokie pat kaip mes, tik turi daug

daugiau galimybių, todėl yra drąsesni, yra įpratę pristatyti ir pateikti save, turi daug daugiau pasitikėjimo. Tai labai gerai. Jie nori viską pasiekti greitai, tai ir daro. Dėl to galime tik džiaugtis.

Kiek Jums svarbi, reikšminga kritika?

Kiek ir kokios, Jūsų patyrimu, jos esama Lietuvoje?

Mano patyrimu, nėra specializuotos operos kritikos. Jos labai reikėtų, kad būtų analizuojama profesionaliai, detaliai, turint žinojimą ir išmanymą, kas ir kaip turėtų būti, kaip veikia ir vystosi balsas.

Menas apskritai be kritikos negali egzistuoti, ji būtina. Mes turime mokėti ją deramai priimti, įvertinti ir išnaudoti kaip asmeninės naudos šaltinį.

Nusakykite asmeninį santykį, jausmą garso – muzikos ir tylos.

Tyla dabar man yra pati gražiausia melodija.

Johnas Cageʼs yra parašęs kūrinį 4ʼ33, jo siūlau pasiklausyti. Tai viena gražiausių muzikų, būtent toji tyla, kurios man dabar labai stinga. Rytinė tyla, kada išeini į savo kiemelį, į savo sodą atsigerti kavos, ir tave pasitinka strazdas savo giesme... Toji tyla nėra absoliuti tyla, veikiausiai tokios pasaulyje nėra, bet kada esi gamtos apsuptyje, girdi paukščių simfoniją su vėjo ošimu... Štai pati gražiausia muzika. Žmogiškoji idilija, kurioje ištirpsta siela. n

Pilną pokalbio versiją kviečiame skaityti žurnalo Muzikos barai 2022 m. Gruodžio mėnesio numeryje

4

|

M E N U

2022

|

4

|

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

78

Eligijus Domarkas:

„Norėčiau, kad grįžtų tikroji opera“

Kristupas Antanaitis

Per ilgus savo darbo metus sukūrėte žymių operų pastatymų ne viename šalies teatre. Kiek jūsų vaikystėje buvo scenos meno? Gal jau nuo mažų dienų pajutote norą režisuoti?

Ir taip, ir ne. Augau Klaipėdoje. Taip sutapo, jog mano auklėtoja buvo Klaipėdos dramos teatro direktoriaus žmona. Ji labai dažnai vesdavosi mokinius žiūrėti spektaklių. Visus keturis pradžios mokyklos metus praleidau teatre, eidavome į jį beveik kasdien. Gal tai ir prisidėjo, kad gyvenime pasukau režisieriaus keliu.

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teat­rui (LNOBT) pradėjus naująjį sezoną, puikus metas atsigręžti į kūrėjus, paskyrusius jam didžiąją savo gyvenimo dalį. Vienas jų – sausio 2 d. garbingą jubiliejų švenčiantis buvęs šio teatro vyriausiasis režisierius (1989–1999) Eligijus Domarkas (gim. 1943), kurio broliai Juozas ir Stasys yra žymūs Lietuvos dirigentai. Pašnekovas 1972-aisiais baigė tuometinę Leningrado konservatoriją (dab. Sankt Peterburgo valstybinė N. Rimskio-Korsakovo konservatorija), operos režisūrą. 1977–1978 m. stažavosi Berlyno komiškojoje operoje (Komische Oper Berlin) Vokietijoje, buvo vyr. režisieriaus Joa­ chimo Herzo asistentas statant G. Puccinio Madam Baterflai. 1972–2005 m. režisavo operas LNOBT, taip pat pastatė nemažai spektaklių Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teat­re bei Čikagos lietuvių operoje. 1993-iaisiais LNOBT gastrolėms Savonlinos festivalyje Suomijoje režisavo G. Donizetti Liučiją di Lamermur. Interviu kūrėjas dalijasi ne tik unikalia patirtimi ir prisiminimais apie studijų laikus sovietmečiu, kūrybą nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir požiūriu į šių dienų operą.

8-ajame dešimtmetyje studijavote svetur. Daug ko iš to meto jau nebepamename, o ir daugelis dar nebuvome gimę, tad labai įdomu sužinoti, kaip sekėsi mokslai tuometiniame Leningrade?

Anais laikais būdavo renkami „nacionaliniai kadrai“. Leningrado konservatorijoje buvo palikta viena vieta Lietuvai. Paklausęs brolio Juozo patarimo, išvažiavau mokytis, tačiau ta vieta pasinaudoti nesugebėjau ir „nacionaliniu kadru“ netapau – neišlaikiau egzaminų, negavau minimalaus balo. Man trūko žinių ir patirties muzikiniame teatre. Tuomet nusprendžiau ne grįžti į Lietuvą, o likti Leningrade. Įsidarbinau apšvietėju Operetės teatre [dab. Sankt Peterburgo kamerinė opera]. Po pusmečio pradėjau dirbti statistu Modesto Musorgskio, vadinamajame Mažajame operos, teatre. Tas darbas man davė itin daug. Turėjau galimybę pamatyti visus spektaklius. Lygiai po metų, be jokios respublikinės vietos, pirmu numeriu įstojau į konservatoriją, nes jau turėjau patirties. Šios studijos tęsėsi penkerius metus.

Mokytis sekėsi sunkiai. Vienas studentas turėdavo net keturis dėstytojus – specialybės, taikomosios dailės, darbo su klavyru ir

79

scenografijos. Reikėjo rengti kursinį darbą – pasirinkti kurį nors kūrinį ir jį pastatyti, tad į savaitę po kelis kartus susirinkdavome visi penki (aš ir dėstytojai) ir svarstydavome įvairias galimybes. Labai įdomūs būdavo taikomosios dailės paskaitų ciklai, vykdavę Ermitaže, stovint prie originalių paveikslų. Naudodavomės Repino biblioteka, kuri priklausė Dailės akademijai. Kai ten nueidavai ir užsisakydavai daug įdomios literatūros, galėdavai sėdėti savaitėmis. Dėstė žinomi Marijos teatro režisieriai Romanas Tichomirovas ir Margarita Sluckaja. Tuomet tai buvo kultūrinio gyvenimo aukščiausias taškas. Iš Leningrado parsivežiau didelį žinių bagažą.

Po studijų tobulinotės Vokietijoje, Berlyno komiškojoje operoje. Ko išmokote, ką pamatėte ten? Tikriausiai patirtis Lietuvoje, Rusijoje ir Vakarų Europoje skyrėsi? Į Vokietiją patekau per kultūrinius mainus.

Atvykęs susipažinau su Walteriu Felsensteinu – mes, keli buvę studentai iš Leningrado, stažuotės metu matėme, kaip dirba vienas garsiausių austrų režisierių. Jo metodika, maniera, pasaulėžiūra kardinaliai skyrėsi nuo tarybinių pedagogų, todėl ir aš grįžęs į Lietuvą siekiau dirbti visiškai kitaip. Po Felsensteino mirties teatro valdymą perėmė Joachimas Herzas. Man teko matyti ir jo pastatytus veikalus.

Tai buvo labai talentingi, kūrybingi žmonės.

Visiškai kita mokykla. Nežinau, ar tai tikrai vokiečių išradimas, tačiau nuvykęs ten pamačiau, kaip į operų klavyrus po kiekvieno puslapio įdedami tušti lapai, kuriuose režisieriai nusipiešdavo scenos eskizus ir užsirašydavo pastabas, kas kokio takto metu vyksta. Su tokiais klavyrais jie eidavo į repeticijas ir žinodavo, ką kur sakyti solistams. Lietuvą ši praktika pasiekė daug vėliau.

Nuo ko pradėjote savo kūrybinį kelią tėvynėje? Kaip atsidūrėte LNOBT, anuomet dar vadintame LTSR valstybiniu operos ir baleto teatru? Čia atlikau praktiką, kuriai Leningrade buvo skirti paskutiniai studijų metai. Pasirinkau Lietuvą, nes ji nepasižymėjo muzikinio teatro režisierių gausa. Juozas Gustaitis ir Juozas Zauka buvo jau brandaus amžiaus, tad netrukus jų vietą turėjo užimti kažkas kitas. Mano praktikos darbas – atstatyti, atkurti jau seniau sceną išvydusį „Sevilijos kirpėją“ [komp. G. Rossinis].

Tame spektaklyje pasirodė Zenonas Tervydis, Edmundas Kuodis, Danguolė Juodikaitytė, dar dainavo Henrikas Zabulėnas ir kiti žinomi

2022

|

solistai. O mano diplominis darbas buvo atnaujinta opera Karmen, kurios premjera įvyko 1933 m. su garsiosiomis dailininko Aleksandro Benua dekoracijomis. Kadangi estų scenografas F. Mattis žavėjosi šio menininko darbais, kai pastatymą iš senojo teatro pastato Basanavičiaus gatvėje reikėjo perkelti į naująjį, jam buvo pasiūlyta pritaikyti dekoracijas kur kas didesnei scenai. Taip atsirado Benua stiliumi nutapyti šoniniai kulisai. Spektaklį rodė apie 40 metų. Jame buvo galima išvysti Vaclovą Daunorą, Nijolę Ambrazaitytę, Virgilijų Noreiką. Visgi šioji Karmen nebuvo mano unikalus pastatymas, o senojo pritaikymas naujai vietai. Į dabartinius rūmus A. Vienuolio gatvėje teatras persikėlė 1974 metais. Papasakokite, koks tai buvo laikas.

Mes nežinojome, ką tame naujame pastate daryti! Senajame apšvietėjai turėjo vieną langą ir kelias svirtis, o čia atsirado tiek technikos...

Mokėmės visi, pradžioje buvo labai sunku, bet po truputį apsipratome, įgudome. Pagrindinis spektaklis tada buvo Boriso Pokrovskio režisuotas A. Borodino Kunigaikštis Igoris. Pokrovskis turėjo didžiulę patirtį, buvo dirbęs Maskvos

4

|

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

su Henriku Cipariu. Išėjo labai geras spektaklis – grandiozinis, išnaudojant visą scenos aukštį, ko tik ten nebuvo... Teatre darbavausi jau trečią sezoną, tad negalėčiau pasakyti, kad buvau itin jaunas režisierius, tačiau užduotis pasirodė nelengva. Didžiausias iššūkis – įtikinti Meno tarybą, nes visi norėjo, jog pastatymas būtų geras – reikėjo pasistengti, kad palenktum komisiją.

O Traviata pavyko tokia įspūdinga, jog net ant saldainių dėžučių, kuriuos pardavinėjo ne tik teatre, bet ir mieste, buvo nutapytos trečiojo veiksmo dekoracijos.

2022

|

4

80

|

Opera neatsiejama nuo muzikos, o šioji – nuo dirigento. Su kuriais iš jų dirbti buvo lengviausia, įdomiausia?

Gal ir negražu taip sakyti, tačiau lengviausiai darbuotis man sekėsi su broliu Juozu. Kai Klaipėdoje statėme Karmen, jis išsakydavo tokias replikas, komentarus, kad man kaip režisieriui nebebūdavo ką veikti. Dirigentas operoje nepaprastai svarbus. Lygiai taip pat ir scenografijoje.

Regis, jūsų brolis Juozas Domarkas jums darė didelę įtaką?

Jeigu gyvenime yra buldozeris, kuris viską stumia, tai manajame tas buldozeris buvo Juozas. Jis „prastūmė“ kelią kitam broliui – Stasiui, o paskui Stasį nuėjau ir aš. Visi baigėme muzikos mokyklas ir konservatorijas, po to išvykome į Leningradą. Tik broliai tapo dirigentais, o aš – režisieriumi.

Didžiajame teatre. Jam labai lengvai pavyko suvaldyti sceną, tad automatiškai pasisekė ir mums. Jeigu ne šis meistras, būtume dar ilgai galvoję, ką čia daryti.

Pirmasis jūsų režisuotas spektaklis – 1974 m. publikai pristatyta G. Verdi opera Traviata. Ar buvo lengva jaunam režisieriui prisiliesti prie kūrinio, kurį, atrodo, visi atmintinai moka nuo mažų dienų?

Traviata buvo skirta Naujiesiems metams ir naujiems rūmams. Šį pastatymą kūriau drauge

Teatre praleidote ne vieną dešimtmetį – kaip jis pasikeitė nuo jūsų atėjimo iki dabar?

Gal aš ir senamadiškas, tačiau man teatras turi būti TEATRAS. Realistiškas, tikras. O dabar pastato vieną stulpą ir vaidina mišką. Šitie dalykai man svetimi. Labai gaila, jog nebeliko senojo teatro, tačiau, manau, ši mada praeis.

Buvo populiaru ir motociklus scenoje naudoti, bet to nebeliko. Taigi, man atrodo, kad realistiška opera grįš.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kas teatras yra jums?

Nesakysiu, jog tai gyvenimo būdas. Sunkiausias periodas buvo pirmi penkeri metai, kai jį palikau. Manęs niekas nevarė, tiesiog sulaukiau pensinio amžiaus ir išėjau. Naktimis taip sapnuodavau, tiesiog rėkdavau, kad visus namus pažadindavau. Tiek daug turėjau emocijų, tiek jėgų.

Tiek dar visko neišstumta į paviršių... Tai man yra teatras – kas užpildyta, nepadaryta, neišeik­ vota. Galėjau dar dirbti, tačiau nebenorėjau.

81

Turite brangiausią, širdžiai mieliausią spektaklį?

Labai sunku pasakyti. Kiekvienas jų savaip svarbus. Išskirčiau du dalykus: kūrybinį procesą ir rezultatą. Procesas kartais būna toks žavus, net nepatikėtum, jog taip įmanoma. Man nepaprastai patiko statyti G. Puccini operą Džanis Skikis. Iki šiol tą spektaklį regiu prieš akis, nors premjera įvyko prieš beveik 20 metų.

Labai miela jį prisiminti. Ta pati Traviata paliko didžiulį įspūdį. Kai perėjome dirbti į naują, techniškai atnaujintą teatrą, kuriame buvo įrengtas sukamas ratas, vienas pirmųjų panaudojau šią sistemą. Sulaukiau aršios kritikos, tačiau dirigentui Jonui Aleksai mano sumanymas patiko. P. Čaikovskio peroje Eugenijus Oneginas Vladimirą Lenskį su Oneginu suvedžiau taip, kaip juos suvedė gyvenimas: herojai ne ėjo scena, o pasitelkę tą ratą juos „atvežėme“ vieną prie kito. Juk taip surėdyta – anksčiau ar vėliau susidursi su tuo, kas tau lemta. Susitiko ir nušovė, nors nei vienas, nei kitas nenorėjo to daryti. Tada kritikai sakė, jog taip nebūna, o dabar visi spektakliai „sukinėjasi“. Įdomus darbas Klaipėdoje – Igorio Stravinskio Karalius Edipas... Daug gražių prisiminimų. Brangiausias spektaklis yra tas, kurį repetuoji šiuo metu, ir apie nieką kitą daugiau negalvoji.

F. Halévy opera Žydė. Tačiau ją mūsų scenoje įgyvendino kitas režisierius. Nebūdavo taip, jog norėčiau prisiliesti būtent prie šito ar kito spektaklio. Jeigu ėmiausi darbo, tai jis man yra pats svarbiausias. Nusileido uždanga, atsipūtei – ir pirmyn prie naujo veikalo.

Netikėtumai scenoje – neišvengiami, tad tikriausiai ir jūsų darbe yra pasitaikę kuriozų?

Anksčiau vasaromis publiką kviesdavome į operas Trakuose. Rodėme mano režisuotus V. Klovos Pilėnus. Generalinėje repeticijoje su­ temus turėjome išbandyti gaisro sceną. Nusamdyti pirotechnikai, choras, orkestras, visi laukėme didžiojo gaisro. Pradėjome repetuoti, o dūmų tiek pakilo – Trakai tiesiog paskendo migloje! Ir kad pradėjo kaukti sirenos... Atvažiavo gaisrinės iš Lentvario, Trakų, Vilniaus, o mes repetuojame (juokiasi). Šiais laikais už tokią saviveiklą būtume gavę milžinišką baudą.

Ko palinkėtumėte 100-metį atšventusiai ir naują gyvenimo etapą pradėjusiai Lietuvos operai?

Linkėčiau ir norėčiau, kad grįžtų tikroji opera, realistiška. Dėmesys ne dekoracijoms, o muzikai. n

O buvo koks svajonių kūrinys, kurį troškote pastatyti, tačiau nepavyko?

Su kolegomis po op. Norma spektaklio

Interviu buvo publikuotas Mėnesiniame kultūros ir meno žurnale Nemunas, 2022 m. spalis, Nr. 10 (1051)

2022

|

4

|

82

2022

|

4

|

I N

83

M E M O R I A M

Mirė operos solistas

Vincentas Kuprys Eidamas 86-uosius, Vilniuje netikėtai mirė žymus Lietuvos operos bosas Vincentas Narimantas Kuprys (1937 03 25–2022 10 02).

Vaikystėje būsimajam dainininkui teko sunki tremtinio dalia. Kėdainių krašte ūkininkavusi Kuprių šeima – tėvas, motina ir keturi vaikai – 1941 m. gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta į Sibirą. Tėvas Vincentas Kuprys įkalintas žuvo Sibiro lageriuose. Motina Jadvyga Žemaitytė-Kuprienė su vaikais 1947 m. slapta grįžo į Lietuvą, bet po poros metų visi buvo ištremti dar kartą ir atsidūrė Irkutsko srityje, šiauriau Baikalo esančioje Bodaibo gyvenvietėje. Ten Vincentas lankė pradžios mokyklą. Savo pirmuoju muzikos mokytoju jis laikė lietuvį tremtinį Mykolą Simonaitį.

Per radiją girdimas Fiodoro Šaliapino balsas, Rusijos kino ekranus pasiekęs italų vaidybinis filmas Jaunasis Caruso, įtaigiai pasakojantis dainininko Enrico Caruso biografiją, Novosibirsko vidurinės mokyklos moksleiviui sužadino svajones apie sceną.

Jos galėjo ir likti svajonėmis, nes V. Kuprys kurį laiką studijavo Uralo politechnikos instituto Metalurgijos fakultete. Vis dėlto trauka muzikai, dainavimui ir scenai nugalėjo: „Konservatorija ir operos teatras – jau patys šių įstaigų pavadinimai tada skambėjo iškilmingai kaip vargonai“, – sakė V. Kuprys, galiausiai pasirinkęs dainavimo studijas Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) Modesto Musorgskio konservatorijoje.

Jam dėsčiusi pedagogė Frida Finkelštein-Obrazcovskaja pamokose naudojo iš savo mokytojų perimtus dainininkės ir vokalo pedagogės Pauline’os Viardot sukurtus balso lavinimo pratimus. Taip sovietinės Rusijos konservatorijoje V. Kuprys gebėjo perimti vakarietiškos dainavimo mokyklos principus. „Teisingai lavindama mano balsą, F. Obrazcovskaja stengėsi išsaugoti jo įgimtas savybes, daug dėmesio skyrė vokalo technikos ugdymui, intonavimo tikslumui, mokė vaidmenį

kurti susikaupus, nepakenkiant vokalo aparatui.

F. Obrazcovskajai pavyko palaipsniui išplėsti mano balso apimtį, o tai įgalino vėliau dainuoti įvairias boso partijas, skirtas tiek aukštam herojiniam bosui (basso cantante) ir viduriniam bosui (basso cent­rale), tiek charakteriniam (basso buffo) ir itin žemam bosui (basso profondo)“, – teigė operos solistas.

Profesinę veiklą V. Kuprys pradėjo Sverdlovsko operos ir baleto teatre, kuriame tuo metu dainavo tokios rusų operos žvaigždės kaip Irina Archipova, Borisas Štokolovas, Jurijus Guliajevas, Ivanas Kozlovskis, Sergejus Lemeševas. Šalia jų lietuvis per devynerius metus parengė net 45 vaidmenis įvairiose operose.

1962 m. dirigentas Vytautas Viržonis ir režisierius Juozas Grybauskas nuvyko gyvai išgirsti talentingojo tautiečio. Nuo tada V. Kuprys sulaukdavo kvietimų atlikti atskirus vaidmenis Vilniaus operos ir baleto teatre ir 1962 m. rugsėjo 24 d. debiutavo jo scenoje Mefistofelio vaidmeniu. 1967 m. grįžo į Lietuvą ir tapo šio teatro trupės nariu.

Vilniuje solistas sulaukė meninės brandos, atskleidė artistinį talentą, sukūrė dar 45 vaidmenis ir netrukus tapo vienu iš pagrindinių, publikos itin mylimų solistų. Dainavo Končaką Aleksandro Borodino operoje Kunigaikštis Igoris, Pilypą Giuseppe’s Verdi Don Karle, Dalandą Richardo Wagnerio Skrajojančiame olande ir daugelį kitų reikšmingų boso repertuaro partijų. Įspūdingą meninių portretų galeriją solistas sukūrė ir lietuviškose operose: dainavo Kristijoną ir Slunkių Algimanto Bražinsko operoje Kristijonas, Vidūną Vytauto Paltanavičiaus Kryžkelėje, Milžiną Jurgio Juozapaičio Marių paukštėje, Ulrichą Vytauto Klovos Pilėnuose, Rimvydą Jurgio Karnavičiaus Gražinoje.

V. Kuprys buvo laukiamas svečias Rygos, Talino, Maskvos, Peterburgo teatruose, dalyvavo Lietuvos operos ir baleto teatro gastrolėse

2022

|

4

|

I N

Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir kitose šalyse.

Brangiausiu širdžiai vaidmeniu jis laikė savo pirmąjį – Greminą Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas. Juo 23-ejų solistas debiutavo scenoje ir dainavo šią partiją net 38 metus. „Vaidmenys kaip vaikai. Turiu jų devyniasdešimt: 89 sūnus ir vieną dukrą“, – žaismingai pasakojo V. Kuprys. Toji „dukra“ – tai Vygando Telksnio operoje Mažylis suvaidintas Freken Bok personažas.

Vienintelę dukrą, Šveicarijoje gyvenančią pianistę Eugeniją Kuprytę, operos solistas užaugino ir šeimoje. Drauge su rūpestinga žmona, nuolatine koncertų partnere, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docente pianiste Melita Diamandidi (1949–2021) jis atliko daugiau nei 300 koncertų ir solinių rečitalių – ne tik Europoje, bet ir JAV, Kanadoje, Australijoje.

Nepamiršo dainininkas ir gimtųjų vietų: buvo vienas iš Kėdainiečių klubo steigėjų ir ilgametis jo prezidentas, fondo Czesławo Miłoszo gimtinė vienas iš steigėjų, Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo draugijos įkūrėjas, Šv. Kazimiero ordino narys, Šv. Vaitiekaus (Adalberto) ordino (Čekija) garbės riteris.

V. Kuprys apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1998). n

2022

|

4

84

M E M O R I A M

|

Pilypas op. Don Karlas

Mefistofelis op. Faustas

Didysis inkvizitorius op, Don Karlas

85

2022

|

4

|

86

LAISVĖS ŠVIESA VIRŠ BALTIJOS. LNSO, DALIA KUZNECOVAITĖ, ERKI PEHK

2022

|

4

SKAMBA FILHARMONIJOS VARGONAI! LKO, KAROLINA JUODELYTĖ, RENATA MARCINKUTĖLESIEUR, DŽERALDAS BIDVA, ADRIJA ČEPAITĖ

01 14 01 19

|

01 21

DISNĖJAUS FILMŲ MUZIKA

ORKESTRO KELIONĖ Į ITALIJĄ.

LNSO, MODESTAS PITRĖNAS, AISTĖ BENKAUSKAITĖ, ONUTĖ ŠVABAUSKAITĖ, EDMUNDAS KULIKAUSKAS MOZARTO MUZIKOS EFEKTAS. LKO, IEVA PRANSKUTĖ, MISLAV BRAJKOVIĆ, MARTYNAS STAKIONIS

01 22 01 29 www.filharmonija.lt

01 28

KAI SKAMBA BŪGNAI

JAPONIŠKI PEIZAŽAI SU ČIURLIONIO KVARTETU. GLASS, ABE, YOSHIMATSU

PER NAILONO UŽDANGĄ.

VYTAUTAS BACEVIČIUS IR GRAŽYNA BACEWICZ

01 29

02 04

BALTAIS IR JUODAIS. SONATOS IR ROKO ZUBOVŲ DUETO 25-MEČIUI

02 08 02 12

KLARNETO IR ORKESTRO DIALOGAI. LKO, ARTHUR STOCKEL, MICHAL DWORZYNSKI

02 25

KONCERTŲ SEZONAS 01→03 FILHAR MONIJOS DIDŽIOJOJE SALĖJE

02 11 LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO DIENAI – VASARIO 16-AJAI

XXI A. LAIŠKAI KLASIKAMS I. VILNIAUS KVARTETAS, ŪLA ŽEBRIŪNAITĖ, OLEKSIY SHADRIN

02 16 02 19 XXI A. LAIŠKAI KLASIKAMS II. IMANTAS ŠIMKUS IR PAULIUS ANDERSSON

02 26

03 01 GRAND TRIO: DALIA KUZNECOVAITĖ, DAVID GERINGAS, PETRAS GENIUŠAS

Koncertai tavo telefone

Mecenatas

Partneriai:

2022

|

SKAMBANČIOS LEGENDOS VISAI ŠEIMAI ILGESIO DAINOS. LNSO, ROMANAS KUDRIAŠOVAS, MODESTAS PITRĖNAS

82

87

4

|

Fotografas Audrius Solominas

88

2022

| 4

|

L N O B T

Profesionaliojo Lietuvos meno atstovai pasaulinėje kūrėjų lygoje pajėgūs konkuruoti aukščiausios prabos turinio kokybe. Tokie pasiekimai – savotiškas fenomenas, įvertinant mūsų kultūrininkams tenkantį biudžetą. Pasak Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinio direktoriaus Jono Sakalausko, naujausios tendencijos liudija pozityvius ženklus – kad kultūrai valstybės dotacijų toli gražu nepakanka, klausimų nebekyla ne tik mecenatystės tradicijas puoselėjančiam verslui, bet ir gausėjantiems privatiems rėmėjams.

2022

Lina Bieliauskaitė

LNOBT vadovas

Jonas Sakalauskas: „Kultūrą remiantis žmogus tampa aktyviu jos ambasadoriumi“ Rėmėjai prisideda ir paslaugomis Skaičiuojama, jog panašus teatras Vokietijoje savo biudžetu LNOBT lenkia maždaug triskart, Milano La Scala – 12 kartų, o Niujorko Metropolitan Opera – 25 kartus. „Opera ir baletas privalo būti tik aukščiausio lygio, o tai, žinoma, kainuoja. Turėdami ženk­ liai mažesnius biudžetus, turime ir gerokai mažiau galimybių, tačiau gebame dirbti taip pat, o kartais net geriau nei turtingesniuose Vakaruose, – kalbėjo teatro vadovas. – Gerąja prasme mus vis dar gelbsti inercija – viskas remiasi tais patriotais, kurie siekia savo darbą padaryti maksimaliai gerai. Tik tokių žmonių pastangomis mums pavyksta išlikti aukščiausioje lygoje.“ LNOBT mecenuojančios korporacijos bei įmonės neabejotinai svariai prisideda prie įstaigos veiklos: „Užsitikrinę mecenavimą galime galvoti apie brangesnius, kokybiškesnius pastatymus, renginius. Pastaraisiais metais prie teatre vykstančių procesų didieji rėmėjai gali prisidėti dar solidžiau nei anksčiau. Ne mažiau svarbi ir kitokio pobūdžio parama – turime

89

U Ž K U L I S I A I

rėmėjų, kurie prisideda ne tiesiogiai finansiškai, bet teisinėmis, komunikacijos ar kitomis paslaugomis“, – vardijo pašnekovas.

Valstybės vaidmuo – nepakeičiamas Vis dėlto tenka pripažinti – Europos Sąjungoje Lietuva yra viena paskutiniųjų šalių pagal kultūros mecenavimo mastą. „Ypač tai aktualu kalbant apie privačių asmenų rėmimą. Vakaruose gerokai labiau priimta, kad gyventojai, nesvarbu, ar jie turtingi, ar mažiau pasiturintys, prisideda ne vien prie atskirų akcijų, kurias galima būtų pavadinti stichišku rėmimu, bet ir prie ilgalaikių iniciatyvų“, – sako pašnekovas.

LNOBT idėja suteikti galimybę į teatro rėmėjų gretas įsitraukti pavieniams asmenims – Lietuvoje ganėtinai naujas reiškinys. Ilgametės tokios mecenatystės tradicijos puoselėjamos ne tik Vakarų Europoje: fenomenaliomis asmeninėmis mecenatystės apimtimis pasaulyje garsėja JAV. „Ugdyti talentus, suteikti jiems orias darbo sąlygas, kad galėtume džiaugtis aukšto lygio

|

4

|

L N O B T

menu, yra be galo brangu. Turime pripažinti, jog netgi dešimt kartų išaugus iš visuomenės gaunamo rėmimo apimtims, vargu ar būtų galima pakeisti šiuo metu veikiantį modelį, kai būtent valstybė yra didžiausias kultūros donoras“, – pripažino LNOBT generalinis direktorius J. Sakalauskas.

2022

|

4

|

90

U Ž K U L I S I A I

Daugiau nei vakaro pramoga Privačių rėmėjų indėlį teatro vadovas vertina gerokai plačiau, nei valią finansiškai prisidėti prie meninės įstaigos veiklos, taip užtikrinant tiek geresnes sąlygas kūrėjams, tiek meninę renginių įvairovę. „Šiuo atveju labiau akcentuočiau patį požiūrį. Kaip kultūros visuomenininkas tikiu, kad menas, kultūrinės veiklos yra labai svarbus instrumentas visavertei valstybės gerovei, kuriant laimingą, išsilavinusią, tolerantišką visuomenę. Tai, kad didesnis kiekis žmonių dalimi savo lėšų, galbūt atitrauktų nuo buitinių poreikių ir patogumų, sąmoningai prisideda prie kūrybinių veiklų finansavimo, yra moralinis patvirtinimas, kad kultūra – labai svarbi.

Tai – prioriteto ir visuomenės brandos klausimas“, – akcentavo J. Sakalauskas.

Net ir nedidelėmis sumomis remiantis žmogus tampa aktyviu kultūros puoselėtoju bei savotišku jos ambasadoriumi: „Pastebime, kad tokie žmonės visai kitaip įsitraukia į teatre vykstančius procesus. Tai tampa daugiau nei vakaro pramoga, tu daugiau apie tai kalbi, įtrauki ir savo draugus, savo aplinką, taigi visa, kas vyksta teatre, tau rūpi taip, tarsi būtum to dalininkas. Manau, būtent šis aspektas yra svarbiausias. Kuo daugiau privačių rėmėjų bus, tuo jų skaičiaus eksponentinis augimas bus spartesnis.

Kuo daugiau ateityje įtrauksime žmonių į kultūrą, tuo pati kultūra galės būti tvaresnė, mažiau priklausoma nuo politinių ciklų, kurie daro nemažą įtaką didžiųjų kultūros įstaigų finansavimui“, – įžvalgomis dalijosi LNOBT vadovas.

Tarsi lakmuso popieriukas J. Sakalausko akimis, nepaisant geopolitinių bei ekonominių aplinkybių, šiandien tokiam augimui Lietuvoje išlieka palankios prielaidos: „Nors Lietuvoje rizikų ir problemų dabar pakanka, bet nėra kritinės situacijos. Tuo metu, kai siekėme įteisinti savo nepriklausomybę, buvo išties sunku, žmonėms rūpėjo kiti dalykai – kaip išgyventi, kaip įsitvirtinti, ir nuo to mes ilgai gijome, – priminė pašnekovas. – Dabar šalyje visomis prasmėmis regime nuoseklų augimą. Matydamas vis stiprėjančią sporto

rėmimo tradiciją, turiu vilties, kad kultūros rėmimo pagreitis irgi augs.“ Be kita ko, J. Sakalauskas pastebi: kaip ekonominė gerovė tiesiogiai koreliuoja su labdaros, rėmimo masteliais, taip ir politikų sprendimai, nukreipti į kultūros puoselėjimą, yra tarsi lakmuso popieriukas, išryškinantis, kiek pačioje visuomenėje yra kultūros. Tad jei kultūrininkų balsas bus labiau girdimas visuomenėje, tai ir visuomenė labiau rems tokias politikų iniciatyvas. „Savo ruožtu mano paties, kaip menininko ir aktyvaus kultūros ekosistemos dalyvio, prisidėjimas prie asmeninio rėmimo potencialo augimo – tai pastangos, kad žmonės pradėtų vertinti kultūrą ne kaip elito ar snobų prerogatyvą, o kaip kasdienišką, neatsiejamą nuo gyvenimo veiklą, reikalingą jų pačių gerovei, laimei, dvasinei stiprybei, galiausiai – galimybėms socialiai judėti į priekį. Kitaip tariant, menas iš prabangos prekės turėtų virsti pirmo būtinumo preke“, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovas.

Trūksta fondoieškos specialistų J. Sakalauskas neneigė, jog sėkmingoms paramos šaltinių paieškoms nemažą įtaką turi ir žmogiškasis faktorius. „Vadybinės įstaigos vadovo kompetencijos, gebėjimas būti lyderiu, sutelkti žmones yra labai svarbu. Charizma taip pat neabejotinai veikia, nes tai susiję su to žmogaus atpažįstamumu visuomenėje. Vis dėlto rėmėjų paieškos, bendravimas su mecenatais, jų motyvacijos skatinimas yra labai specifinė sritis, reikalaujanti savitų žinių ir įgūdžių. Pritraukiant papildomą finansavimą, tokių gebėjimų turintys specialistai sukuria didžiausią vertę, tačiau tenka pripažinti, jog jų kultūros srityje nėra daug“, – kalba teatro vadovas.

Ateities perspektyvoje J. Sakalauskas norėtų matyti tvarų kultūros įstaigų finansavimą – pašnekovo teigimu, tik tai leistų mūsų šalies atstovams išlikti konkurencingiems tarptautinėje kūrėjų rinkoje. „Toks modelis, kai bendrame didžiųjų valstybinio sektoriaus kultūros įstaigų biudžete privačių rėmėjų dalis nuo dabartinių kelių procentų išaugtų bent iki 20 proc., būtų labai sveikas ir racionalus. Tai būtų ne tik svarus finansinis instrumentas, bet sykiu ir įsipareigojimas bei gyvybingumo, efektyvumo palaikymas. Rėmėjų paieška neleidžia pačiai įstaigai užmigti – ji privalo būti aktyvi, nuolatos jausti aktualijų pulsą. Tai padeda jai būti visuomenėje, o ne veikti savo susikurtame burbule“, – įsitikinęs LNOBT generalinis direktorius. n

91

2022

|

4

|

L N O B T

2022

|

4

|

U Ž K U L I S I A I

92

93

2022

|

Profesorė

Renata Maldutienė apie premjerų aprangą: „Jei opera nebe šventė, kas tada yra šventė?“

4

|

L N O B T

4

|

94

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) praėjusį sezoną atgaivino puošnios aprangos kodą ir į premjeras bei savaitgalio spektaklius rekomenduoja ateiti pasipuošus, nors tokioms progoms taikomas black tie aprangos kodas šiandien ir tampa liberalesnis. Tad kokios black tie interpretacijos šiandien leistinos ir tikrai prieinamos kiekvienam žiūrovui? Komentuoja ir pataria Vilniaus dailės akademijos Mados dizaino katedros profesorė Renata Maldutienė.

2022

|

U Ž K U L I S I A I

Asta Lipštaitė Ar visais laikais buvo puošiamasi einant į teatrų premjeras? Kas tai nulėmė?

Kiekvienas laikmetis turi savo aprangos taisyk­ les, kai kurios iš jų – nerašytos, bet labai aiškios.

Vienaip buvo puošiamasi XIX a., kitaip – XX a. pradžioje ar viduryje, sovietmečio operos lankymo tradicijos skiriasi nuo šių dienų ir t. t.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo aiškiai apibrėžta, kas kokiai progai tinka, ką ir kur galima dėvėti, o ko ne. Visi žinojo taisykles, kaip turi rengtis, ir tų taisyklių paisydavo. Mada, nors ir atrodo vėjavaikiška, yra mūsų gyvenimo būdo, ekonomikos, kultūros, istorijos ir net klimato sąlygų atspindys. Visi įvykiai atsispindi madoje, nes drabužiai nėra atsieti nuo gyvenimo.

Operos ir baleto teatras visuomet buvo prestižinė vieta, į kurią puošiamasi, jau nekalbant apie premjeras. Į premjerinius spektaklius visose šalyse susirinkdavo elitas, tai būdavo išskirtinė proga pasipuošti. Buvo aiškiai apibrėžta, kaip turi atrodyti vyras, o kaip – moteris. Įprasta, kad į teatrą einama vilkint tik išeiginį, proginį, vakarinį kostiumą, moterys paprastai vilkėdavo puošnias vakarines sukneles. Neretai jas moterys siūdindavosi tik tam vienam vakarui.

Tarpukario Lietuvoje netgi nuotraukoms žmonės specialiai rengdavosi, puošdavosi. Valstiečiai fotografavimuisi apsirengdavo taip, kaip šiandien žmonės net į operą nebevaikšto. Toks noras puoštis suprantamas ir paaiškinamas: pramogų ir švenčių buvo mažai, atvaizdai nuotraukose išlikdavo ilgai, tad aprangai buvo teikiamas didžiulis dėmesys.

Paradoksalu, kad gyvename laikais, kai kiekviena diena atrodo tarsi šventė. Progų pasipuošti turime vis daugiau, tačiau puoštis norime vis mažiau...

Gyvename vadinamojo post-postmodernizmo laikais, antropoceno epochoje, metaglobalizme, virtualiuose pasauliuose, kai viskas persimaišę, fragmentuota, praranda savo vertes. Švenčių nebesureikšminame, tad ir pastangų puoštis

nebededame. Megztinių pasitaiko ir Metropoliteno operoje – ten daug turistų. Tačiau jei operos premjera nebėra šventė, jei vestuvės – nebe šventė, tai kas tada yra šventė? Kada ir kur tinkama proga švęsti ir puoštis?

Pastebiu, kad jaunimui nėra artimas vakarinis aprangos stilius. Gal todėl, kad retai būna progų pasipuošti (dažniausiai tai – mokyklinės išleistuvės), kai reikia laikytis kokių nors aprangos taisyklių. Iš patirties žinau, kad jaunam žmogui šiandien reikia priminti, kaip dera rengtis į teatrą ar kitomis progomis, paskatinti puoštis.

Juk būtent jaunoji karta atneša visas naujoves į madą. Vis dėlto daugumai jaunuolių šiandien klasikinis, vakarinis aprangos stilius atrodo kaip raketų mokslas, nors tai atspirtis ir pagrindas daugumai kitų stilių. Ir kol virtuali realybė dar visiškai mūsų neužvaldė, klasikiniai ir vakariniai drabužiai vis dar populiarūs visame pasaulyje.

Dabar juokinga prisiminti, bet aš pati jaunystėje, kaip ir dauguma mano draugių, į Operos ir baleto teatrą nešdavausi maišelyje batelius persiauti – tai būdavo savaime suprantama. Šiandien to nebematome ir nebereikia, tačiau galime siekti susikurti šventę sau ir suteikti naujos prasmės nuvertintiems įvykiams, ypač operos premjeroms.

Daugelis, išgirdę apie aprangos kodą black tie, net susigūžia...

Pastebiu, kad nurodytas aprangos kodas žmones suvaržo, įspraudžia į rėmus, o juk niekas nenori, kad apranga taptų galvos skausmu.

Tokie kodai ypač gąsdina žmones, kurie negali sau leisti išlaidų prabangiai aprangai: kuo vienas prašmatniau išsipuošęs, tuo kitas prasčiau jaučiasi. Bet griežtas black tie turi ir daugiau kliūčių prigyti mūsų visuomenėje: tai laiko sąnaudos, siekiant rasti tinkamą aprangą, oro sąlygos – prie smokingo reikia tinkamų viršutinių rūbų, avalynės ir kt. Todėl šiais laikais aprangos kodai yra sušvelnėję, nebe tokie griežti, leidžiama juos savitai interpretuoti, pritaikyti prie savo

95

2022

|

4

|

L N O B T

2022

|

4

|

U Ž K U L I S I A I

asmenybės ir gyvenimo būdo. Sutartiniu atveju į black tie galima žiūrėti kaip į proginę aprangą: išeiginis (tamsus) kostiumas vyrams, moterims – kokteilių suknelė arba išeiginis kelnių ar sijono komplektas. Manau, tokia užduotis kiekvienam įveikiama.

Socialinė atskirtis Lietuvoje vis dar didžiulė, tad demonstruoti savo turtus per aprangą – prasto skonio ženklas. Man kur kas priimtinesnis skandinaviškas stilius, kai turtai visai nedemonstruojami (šypsosi). Empatijos, atjautos, solidarumo su aplinka Lietuvoje vis dar labai trūksta. Todėl puošiantis vertėtų pagalvoti, kaip jausis kiti žmonės šalia jūsų, ar jų nevaržys perdėta prabanga ir ar patys nesijausite suvaržyti.

Operos ir baleto teatras galėtų būti ta vieta, į kurią puošiamasi ne tik per premjeras. Kaip derėtų rengtis?

Svarbiausia, kad žmogus gerai jaustųsi aplinkoje ir tarp žmonių, kurie jį supa. Man atrodo, kad Operos ir baleto teatras yra ta vieta, kurioje visų kartų ir socialinių sluoksnių žmonės jaučiasi gana jaukiai. Gal black tie griežtai reikalauti nė neverta, nes daugeliui tai būtų nepriimtina, pakaktų ant bilietų ar kvietimų nurodyti „Vakarinė apranga“. O vakarinė apranga jau leidžia improvizuoti. Tiems, kurie neketina investuoti į naujus prabangius apdarus, patarčiau išsitraukti iš spintos gražiausius, puošniausius turimus drabužius, juos išvalyti, įsitikinti, kad jie tinkamo dydžio, ir būsite pasiruošę. Nebūtina vilktis ilgos vakarinės suknelės atvirais pečiais – pakaks išeiginės. Tinka ir puošnesnis kelnių kostiumas, švarkas, palaidinė – viskas, kas nekasdieniška.

Teatre gali puikiai nuskambėti ir keisti aksesuarai, kurių nesiryžtate derinti kasdien. Būtinai – švarūs bateliai ir batai, o tai mūsų klimato sąlygomis neretai tampa iššūkiu. Jeigu einama poroje, apranga turėtų derėti tarpusavyje, atliepti vienas kitą. Jei jūs – su vakarine suknele, o jūsų partneris – su džinsais ir džemperiu, nejaukiai jausitės abu.

Bet kuriuo atveju raginu į operos ir baleto teatrą pasipuošti. Žinoma, teatras laukia visų, tačiau pagerbkime kitus savo apranga. Nes puoštis – tai visų pirma vidinė nuostata. Pasipuošdami parodome pagarbą atlikėjams, teatrui ir kitiems žiūrovams. Ir patys geriau jaučiamės. Šia prasme mada gali sukurti stebuklą.

Kvieskime džiaugtis gyvenimu, juk viskas taip laikina ir trapu. Kartais sau primenu, kad verta švęsti šventes ar puoštis jei ne dėl savęs, tai iš pagarbos tiems, kurie tos galimybės neturi. Prisimenu savo protėvius, senelius, kurie kovojo už šalies ateitį, už galimybes būti laisviems ir švęsti gyvenimą. Taigi traukime iš spintų, ką turime geriausio, ir puoškimės! n

96

97

2022

|

4

|

98

C O D A

6 8

4 2022

|

4

|

7 ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas

9 5

2 1

2022 / 4

3

A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt

KLAUSIMAI: 1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Dizainerė Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius

Personažas A. Ponkjelio Džokondoje.

Poloviečių ... iš Kunigaikščio Igorio. Žymiausios K. Sen-Sanso operos pagrindinė veikėja.

Senovės graikų dievas, grojęs nendrinėmis švilpynėmis.

Baletas ... Radvilaitė.

A.Kalinausko knyga ...: dirigento atsiminimai. Šokis, tapęs vokiečių barokinės siuitos pirmąja dalimi.

Baleto impresarijus, Rusų sezonų rengėjas.

Moterų balsas.

Violetos draugė D.Verdžio operoje. Ž. Masnė sceninis kūrinys.

Venecijos gondolininkų daina.

Kiek solistų dainuoja garsiąją sceną Rigoleto finale ?

Lietuvos nacionalinis operos ir ... teatras.

D. Šostakovičiaus Mcensko apskrities ledi ....

Pirmasis gamos laipsnis.

A. Glazunovo baletas Metų .... Šūksnis, reiškiantis susižavėjimą muzikos kūriniu ar jo atlikimu.

Votano žmona R. Vagnerio Valkirijoje.

Pernai gražią sukaktį pasitikusi Lietuvos operos primadona.

Spausdino

Tiražas 3000 egz.

Pirmame viršelyje: Operos solistas Edgaras Montvidas Fotografas Dmitrijus Matvejevas Grimo dailininkė Jolanta Regelskienė

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2023 m. vasario 28 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. | Sudarė Viktoras Paulavičius

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: AUDRONĖ

ATSAKYMAI: 1. Turandot 2. Sruoga 3. Skarda 4. Karalius 5. Aurora 6. Akynas 7. Riturnelė

8. Canto 9. Rūmai 10. Janutas 11. Puantai 12. Ugnies 13. Aldona 14. Saulė

15. Eolas 16. Karmen 17. Dienos 18. Klavier 19. Anonsas

Kvietimus į spektaklį laimėjo Gintautas Misevičius. Sveikiname!

Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

99

2022

|

4

|

100

2022

|

4

|

KURKIME TEATRĄ KARTU! DALYVAUKITE ASMENINIO RĖMIMO PROGRAMOJE www.opera.lt Dideli dalykai prasideda nuo mažų