Spektaklis, atveriantis akis pasauliui. Pokalbis su spektaklio vaikams Užburtos akys choreografe Edita Stundyte / Ditė Elzbergaitė

Operos menas kiekvienam jį kuriančiam, jame gyvenančiam yra savaiminis iššūkis: siekti suderinti karjerą ir šeimą ar to atsisakyti? Galima įžvelgti sąsają su Rigoletu, kur Džildos gyvenimas su tėvu yra namai, šeimos duotybė, o meilė

Mantujos hercogui – tarsi scenos meilė, kitas gyvenimas. Kaip Jūs tai regite, kaip žvelgiate į galimybę kurti ir plėtoti karjerą, o sykiu – kurti ir puoselėti šeimą?

Viskas suderinama, nereikia brėžti griežtų ribų ir taip stipriai savęs apriboti. Esu apdovanota supratingiausiais artimaisiais. Tai be galo svarbu. Niekada neteko rinktis tarp teatro ir šeimos. Šeima supranta, kokia mano realybė. Manau, apskritai į viską reikėtų žvelgti kitaip: be šeimos nebūtų galima plėtoti karjeros. Bent jau aš taip jaučiu. Tiek šeima, tiek vyras man yra stiprus moralinis pagrindas, nuo kurio kasdien atsispiriu. Meilė – mano kasdienė varomoji jėga.

Šį LNOBT sezoną įprasmina šūkis Evoliucija, ne revoliucija. Kur ir kaip siekiate evoliucionuoti Jūs?

Kasdien siekiu evoliucionuoti į geresnę savo versiją. Žmogus gali keisti tik pats save, daugiau nieko. Mūsų kasdienybė – mūsų vidaus atspindys. Netenkina aplinka ir supantys žmonės? Vadinasi, reikia keistis pačiam. To linkiu kiekvienam. Įsivaizduokite, koks stebuklas įvyktų, jei kiekvienas pradėtume nuo savo vidinių konfliktų.

Pokalbio pabaigoje – Jūsų palinkėjimas sau ir savajai Džildai, o kartu ir visoms ateities Džildoms bei tiems, kurie jas išvys scenoje.

Linkiu tiek sau, tiek visoms ateities Džildoms atsigerti to tikrojo tyrumo ir nesavanaudiškumo, kurį šis vaidmuo dovanoja. Lėkdami per gyvenimą ir įvykius užmirštame, kad pirmiausia žmonija turi remtis į moralinį pagrindą ir amžinąsias vertybes. Leiskime sau pabūti Džildomis: besąlygiškai mylinčiomis šeimą, atvira širdimi mylinčiomis savo antrąją pusę ir pasirengusiomis už savo tiesą paaukoti gyvybę. n

Spektaklis, atveriantis akis pasauliui

Pokalbis su spektaklio vaikams Užburtos akys choreografe Edita Stundyte

Ditė Elzbergaitė

Nors šiuo metu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare yra net aštuoni spektakliai vaikams, vos keli iš jų yra baletai. Šie spektakliai, su kuriais užaugo ne viena jaunųjų teatro lankytojų karta, daugeliui vaikų tampa pirmąja pažintimi su šokio menu. Visgi, nors susidomėjimas didžiulis, naujų baletų vaikams sukuriama nedaug. Šios nelengvos užduoties ėmėsi choreografė Edita Stundytė – jos spektaklį Užburtos akys bus galima pamatyti gruodžio 17 ir 31 d. Artėjant premjerai, su ja kalbamės apie būsimą baletą ir atradimus kuriant, ko gero, patiems išrankiausiems Operos ir baleto teatro lankytojams.

Esate pripažinta choreografė. Ar kūryba vaikams Jums pažįstama? Kaip kilo mintis sukurti baletą jauniesiems žiūrovams?

Mintis sukurti šokio spektaklį vaikams kirbėjo jau seniai. Labai mėgstu spektaklius vaikams, iki šiol su didžiausiu malonumu žiūriu animacinius filmus, skaitau pasakas. Prieš gerą dešimtmetį kaip atlikėja dalyvavau šokio teatro vaikams Dansema spektakliuose. Taip pat kūriau ir tebekuriu choreografiją Nerijaus Juškos baleto mokyklos jaunosioms šokėjoms. Šio baleto idėja kilo dar gūdžiais pandemijos laikais. Norėjau sukurti spektaklį, kuriame veiktų vos keli personažai. Užburtose akyse dalyvaus dešimt šokėjų: keturi pagrindiniai veikėjai – Profesorius K., Klara, Natanaelis, lėlė Olimpija – ir šešios lėlės robotai. Taip pat scenoje matysime ir Profesoriaus Orkestrėlį, kurį sudaro styginių kvintetas ir fortepijonas. Taigi, sudėtis šiek tiek prasiplėtė nuo vos kelių iki šešiolikos atlikėjų. Spektaklio muzikos vadovas – dirigentas Imantas Šimkus.

Nuo ko pradedate kūrybos kelią? Kas

Jus įkvepia, skatina kurti?

Būna įvairiai. Kartais pirmiausia kyla mintis, idėja, o tada ieškau muzikos ir vizualizacijos. Kartais idėją padiktuoja muzika, o kai kada pirmiausia atsiranda abstrakti vizija, vėliau išsirutuliojanti į ką nors konkretaus. Bet kuriuo atveju pirminis parengiamasis muzikos klausymo ir fantazavimo etapas trunka gan ilgai, kelis mėnesius, kol pradedu realiai kurti choreografiją. Įkvėpimo šaltinis gali būti bet kas: muzika, literatūra, paveikslas, gyvenimiška ar perskaityta istorija, gamta. O kas skatina kurti, sunku pasakyti... Tikriausiai vidinis poreikis, vargu ar tai įmanoma sukontroliuoti. Tiesiog mintis veja mintį, fantazija veikia nepriklausomai nuo to, ar to nori ar ne, ir kojos nenustygsta vietoje. Be to, kurti skatina žiūrovai, draugai, pažįstami, kuriems patinka tai, ką darau.

Kaip suprantu, spektaklio siužetas remsis Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaka Smėlio žmogus. Kaip atradote šį kūrinį, kuo jis Jums pasirodė įdomus?

E. T. A. Hoffmanno kūryba labai populiari teatre. Siaubo istorijų, kuriose susipina maginė fantastika ir realizmas, meistras, fantasy žanro pradininkas, padaręs įtaką ne vienam vėlesnių kartų rašytojui, labai mėgstamas vizualiojo, lėlių ir šokio teatrų atstovų – tai baletai Spragtukas, Kopelija, komiška opera Hofmano istorijos. Tad atrasti Smėlio žmogaus nereikėjo. Žaviuosi Hoffmanno fantazija. Turiu minčių sukurti ir daugiau spektaklių pagal jo kūrybą.

Skaitydama apie ankstesnes Jūsų choreografijas, sužinojau, kad Jums įdomu, kai spektaklis neturi griežtos fabulos.

Kiek statant šį spektaklį Jums svarbu tiksliai perteikti E. T. A. Hoffmanno kūrinį, o kiek leidžiate sau improvizuoti?

Viskas priklauso nuo sumanymo, tikslo. Jeigu sieki sukurti atmosferą, panardinti žiūrovą į abstrakčią sapno ar fantazijos erdvę, griežtos fabulos nereikia. Šiuo atveju spektaklis yra siužetinis, tad man svarbu išlaikyti veiksmo logiką, juolab kad baletas skirtas jauniesiems žiūrovams. Bet ir šiuo atveju, kaip sakote, leidau sau improvizuoti ir sukūriau savą versiją, kuri gerokai skiriasi nuo originalaus kūrinio.

E. T. A. Hoffmanno kūryba sudėtinga, daugiabriaunė, kupina socialinių ir istorinių nuorodų, tad paprastai priimtinesnė vyresniesiems skaitytojams. Kaip

Smėlio žmogų pritaikysite jauniesiems žiūrovams?

Taip, Hoffmannas sudėtingas ir be galo gilus autorius. Kaip tik todėl jo kūryba pasiduoda įvairaus sudėtingumo lygio interpretacijoms. Pavyzdžiui, patį populiariausią klasikinį baletą Spragtukas gali žiūrėti ir suaugusieji, ir vaikai, o choreografo Christiano Spucko Smėlio žmogus skirtas suaugusiesiems. Man Hoffmanno Smėlio žmogus yra tiesiog įkvėpimo šaltinis, padedantis sekti modernią pasaką. Čia veikia šiuolaikiniai herojai Klara ir Natanaelis – geriausi draugai, paaugliai, nuolat triukšmaujantys ir besiginčijantys kieme. Jų kaimynas Profesorius K. – lėlių robotų meistras ir mokslininkas, panašesnis į Einsteiną nei į piktąjį genijų. Jis nuoširdžiai tiki, kad jeigu kiekvienas turės draugą robotą, labai panašų į žmogų, žmonės niekad nebesipyks ir pasaulyje įsivyraus darna. Taip Natanaelis susižavi gražuole lėle Olimpija, su kuria neįmanoma susipykti, ir pamiršta Klarą. Bet kai Profesorius K. ir jai pasiūlo išsirinkti naują draugą, kuris vykdys visus jos norus, Klara nepasiduoda lėlės kerams ir ryžtasi atsikovoti Natanaelį.

Spektaklyje skambės Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. Kodėl pasirinkote šį kompozitorių?

Yra labai daug mėgstamų muzikos kūrinių, pagal kuriuos pasitaikius progai norėčiau kurti. Mozarto kompozicijos įeina į tą kūrinių bazę, tad muzikos specialiai nesirinkau. Kilus spektaklio idėjai, buvo aišku, kokia muzika skambės. Pradžioje dar ketinau naudoti kelių kompozitorių kūrybą, bet galiausiai liko tik Mozartas. Muzika labai graži, šmaikšti, linksma, įsimintina, puikiai tinkanti vaikų spektakliui. O šiuolaikinių atspalvių jai suteiks elektroninis apipavidalinimas. Tai įgyvendins kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.

Scenografija, kostiumai, šviesos, kiti vizualieji elementai, be abejo, yra labai svarbūs ir kuria bendrą spektaklio vaizdą. Gal galite atskleisti šio savo spektaklio viziją?

Scenografija, vaizdo projekcijos ir šviesos kurs keturias erdves: Profesoriaus K. dirbtuvių, Klaros ir Natanaelio buveinių bei kiemo. Žiūrovas taip pat pateks į kosmosą ir sapnų pasaulį. Klaros ir Natanaelio kostiumai šiuolaikiški, kasdieniški, švelnių atspalvių. Lėlių robotų kostiumai stilizuoti, puošnūs, su daug detalių. Jų kūnai sudaryti iš dalių, ant galvų – perukai. Olimpija išsiskirs iš kitų lėlių, jos visos šoks su puantais. Profesorius K. turės du kostiumus – kasdienį ir išeiginį, taip pat skafandrą. Naudosime rekvizitą. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų – Marius Vilčinskas.

Ar kuriant Jums svarbu, kas atliks spektaklio choreografiją? Kaip atsirinkote šokėjus ir ar Jums atrodo vertinga įtraukti juos į kūrybos procesą?

Be galo svarbu, kas atliks choreografiją! Jeigu pavyksta rasti atlikėją, kuris organiškai perteikia choreografijos stilių ir įtikinamai kuria vaidmenį, tai būna didžiulė sėkmė. Nors negalėjau rinktis iš visos trupės, esu labai patenkinta pasirinkimu. Pagrindas – jauni artistai, šokantys teatre tik antrą sezoną. O Profesoriaus K. vaidmenį atliks gerai žinomi senbuviai – Laimis Roslekas ir Igoris Zaripovas. Manau, kad ne visuomet būtina įtraukti atlikėjus į choreografijos kūrimą. Dalis atlikėjų nelinkę improvizuoti ar ko nors siūlyti, ypač baleto šokėjai. Be to, dėl gausaus LNOBT repertuaro tai būtų iš esmės neįmanoma, nes

Scenografijos ir kostiumu dailininkės Indrės Pačėsaitės eskizai

bendrai kūrybai reikia laiko, o jis dabar – didžiulė prabanga. Visada ateinu į repeticijas pasiruošusi, pati viską rodau, išskyrus sudėtingus elementus ar triukus. Mėgstu viską kontroliuoti, bet mielai išklausau pasiūlymų ir tinkamus neabejotinai panaudoju. Kur kas labiau vertinu atlikėjo talentą imituoti, t. y. savybę kuo tiksliau ir organiškiau perteikti choreografijos stilių ir vidinį emocinį turinį.

Choreografinė raiška šiame spektaklyje – kokia ji?

Kadangi, kaip minėjau, baleto idėja kilo niūriu mūsų visų gyvenimo laikotarpiu, norėjosi sukurti lengvą, linksmą, humoristinį spektaklį, kad žiūrovai įsitrauktų į veiksmą ir užsimirštų, kad vaikams būtų smagu, o suaugusieji atsipalaiduotų ir pailsėtų. Tad bandau jungti įvairius šokio stilius: šiuolaikinį ir neoklasikinį, taip pat charakterinio, gatvės, populiariojo šokio elementus ir vaidybą. Spektaklio choreografijos techniką baleto šokėjams atlikti nesunku, bet koordinacija vietomis neįprasta, tad tenka pamiklinti smegenis. Be to, kadangi spektaklis vyks scenoje priešais geležinę uždangą, bus nemažai smulkių, greitų judesių ir jų derinių.

Tikslinis spektaklio žiūrovas – vaikas.

Kokių sunkumų patyrėte, o galbūt kokie atradimai Jus aplankė kuriant baletą jauniesiems žiūrovams?

Kurti spektaklį vaikams taip pat sudėtinga kaip ir suaugusiesiems, tad sunkumų čia neišvengsi. Bet tai normalu. Kartais tenka ką nors keisti, atsisakyti kokio nors puikaus sumanymo ar efektingo judesio, jeigu jis iškrinta iš bendro