Pažintis su brazilų sopraninu Bruno de Sá: „Operos pasaulyje vis dar ieškau savojo kelio“ / Ingrida Milašiūtė

parinkome penkis personažus – tris merginas ir du vaikinus, kurie yra tarsi operos kūrėjų alter ego. Kartu tai visos šiuolaikinės kartos, kamuojamos įvairių psichologinių problemų, kasdienybės atspindys. Veikėjai tampa ir viso operos sumanymo varikliu. Kiekvienas iš jų viešai demonstruoja sėkmės istoriją, bet turi ir tamsiąją pusę, ne visada matomą ekrane“, – pasakojo režisierė G. Štiormer. LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas sakė, kad vos pradėjęs eiti generalinio direktoriaus pareigas jau mąstė apie panašų projektą: „Pradėjus vadovauti LNOBT, viena mano deklaruotų veiklos sričių buvo šiuolaikinė opera ir ekosistemos lauko, tinkamo jai atsirasti, sukūrimas. Susitikę su Operomanijos įkūrėja Ana Ablamonova supratome, kad metas imtis bendro darbo. Taip atsirado šiuolaikinės operos projektas Operos genomas. Džiugu, kad pirmoji jo parengta premjera pasirodo šį sezoną, kai esame užsibrėžę pritraukti į teatrą kuo daugiau lig šiol LNOBT nelankiusių žmonių. Kadangi TikTok programėle plačiausiai naudojasi paaugliai ir jaunimas, tikimės, kad ja paremtas kūrinys atves į teatrą naujų klausytojų.“ Operoje pasirodė solistai Eglė Stundžiaitė (sopranas), Petra Zahumenska (sopranas), Aistė Miknytė (mecosopranas), Juozas Janužas (tenoras) ir Paulius Prasauskas (bosas). Operos veikėjai Agnė, Vilius, Valerija, Robertas ir Margo yra ryškių, išskirtinių charakterių. Vieni jų priklauso LGBTQ+ bendruomenei ir užsiima tokia nekasdieniška veikla kaip drag. Kiti domisi dvasinėmis praktikomis, yra darboholikai arba sugar daddy išlaikytiniai. Kiekvieną personažą apibūdina skirtinga muzikinė stilistika. Anot režisierės G. Štiormer, kiekvienam iš jų buvo rasta savita muzikinė formulė, atskleidžianti jo, kaip individo, galimybes. „Pavyzdžiui, kompozitorius Andrius Šiurys pasirinko trance muziką, kuri dažniausiai skamba be vokalo, bet šiuo atveju trance skambės su bosu, pritaikant ariją prie technologijomis ir dirbtiniu intelektu besidominčio personažo. Kiekvieno veikėjo muzikinė formulė nusako jo charakterį. Žanras – svarbi veikėjų istorijos dalis“, – pabrėžia operos režisierė. Spektaklis vyko teatro žiūrovų salėje – ant ložių kabojo ekranai, rodantys žvaigždėtą dangų ir taip sukuriantys įspūdingą reginį. Salės centre kabantis didžiausias ekranas buvo pagrindinė veiksmo ašis, vis praturtinama girdimos muzikos; joje buvo rodomi anksčiau nufilmuoti vaizdai ir kompozitorių, kurių muziką girdėjome, pavardės. Dainuojamas tekstas buvo verčiamas į anglų kalbą, kas buvo patogu ir iš užsienio atvykusiems žiūrovams. Solistai dainavo ložėse ir parteryje, o publika sėdėjo ant pakeltos orkestro ložės. Spektaklio pradžioje girdima muzika labai priminė Netflix serialo Stranger Things (liet. Keisti dalykai) pagrindinės melodijos temą, o S. Oko ritmas buvo panašus į Broniaus Kutavičiaus Paskutines pagonių apeigas. Valandą trunkantis spektaklis buvo rodomas du kartus tą patį vakarą. Bilietai į abu vaidinimus buvo išpirkti, o publika atlikėjus sveikino audringomis ovacijomis. Tai sveikintinas ir įdomus bendras Operomanijos ir LNOBT projektas, kuris, tikėkimės, ir ateityje suteiks progą pamatyti ne mažiau pavykusių, o gal ir dar įdomesnių darbų. n

Fotografė Laure Bernard

Pažintis su brazilų sopraninu Bruno de Sá:

„Operos pasaulyje vis dar ieškau savojo kelio“

„Jis pasižymi nepriekaištingu legato, žėrinčia ornamentika ir dramatiškais oktavų šuoliais“, – taip apie jauną ir vis labiau operos pasaulyje atpažįstamą brazilų sopraniną Bruno de Sá atsiliepia muzikos kritikai. Lapkričio 6 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro publikai šis itin reto ir unikalaus balso solistas, ne vieno prestižinio tarptautinio dainininkų konkurso laureatas drauge su LNOBT baroko ansambliu Cappella Concertante Vilnense dovanojo nepamirštamų įspūdžių baroko muzikos gala koncerte. Pokalbyje su Bruno de Sá – apie scenos spindesį ir gyvenimą kitapus rampų šviesų.

Ingrida Milašiūtė

Gimėte muzikuojančioje šeimoje, tad artisto kelias tikriausiai Jumyse jau buvo užkoduotas?

Gimiau muzikantų mėgėjų šeimoje. Abu mano tėvai dainavo chore, visi šeimoje kuo nors susiję su muzika, ypač bažnytine, bet aš vienintelis esu profesionalus muzikas. Pamenu, vaikystėje mano savaitgaliai būdavo užimti valandų valandas trunkančių repeticijų. Ankstyvais sekmadienių rytais, kai visi dar miega, bažnyčioje orkestro repeticijose grodavau fleita! Užaugau šioje aplinkoje, tad dainuoti, groti man įprasta, lengva ir natūralu. Su klasikine muzika, ypač opera, susidūriau kur kas vėliau. Pirmąją operą teatre pamačiau dvidešimt trejų. Pradėjau pažinti šią muziką jau studijuodamas. Kai jaunieji dainininkai paprastai baigia bakalauro studijas ir pradeda solinę karjerą, aš tik pradėjau dainavimo bakalauro studijas. Patiko tyrinėti atliekamus kūrinius, pamilau muziką ir pačią sceną.

Ar lengvai priėmėte Dievo dovaną – savo itin retą balsą?

Pirmą kartą pasirodęs scenoje vos dvejų metukų, kai dainavau bažnyčioje priešais publiką, niekada nenustojau to daręs. Paauglystėje, kai bendraamžiams vaikinams pradėjo mutuoti balsas, supratau, kad man tai deramai nevyksta. Mano amžiaus vaikinai pradėjo kalbėti žemesniu balsu, o maniškis vis dar buvo labai aukštas. Tuo metu, žinoma, šiek tiek gėdijausi savo balso, bandžiau slėpti, kad dainuoju. Mokykloje niekas to nežinojo, bet bažnyčia buvo vieta, kur galėjau pasirodyti. Gyvenau savotišką dvilypį gyvenimą, kol pakeičiau mokyklą. Ir dabar man neaišku, kodėl mano toks balsas. Aš noriu dainuoti, man tai natūralu – juk negaliu pakeisti savo balso! Tai buvo lėtas savęs atradimo ir priėmimo procesas. Kai kurie artimi žmonės dar paauglystėje, norėdami apsaugoti nuo aplinkos patyčių, man patarinėjo: „Kodėl nedainuoji kaip vyras, nustok dainavęs taip aukštai!“ Visgi kai sulaukiau penkiolikos ar šešiolikos metų apie pusmetį mano balsas buvo nestabilus. Balsui ir kūnui reikėjo daugiau pastangų, kad pasiektų aukštąsias natas. Tuo metu su balsu tvarkiausi savarankiškai, intuityviai, klausydamasis kitų ar eksperimentuodamas. Pamenu, kartą bandžiau dainuoti ir buvo sunku išgauti aukštąsias natas, bijojau dainuoti pro šalį, neintonuodamas. Buvau dviaukštėje tėvų namų svetainėje, atsistojau viršutiniame aukšte ir įsivaizdavau, kad tai scena. Žvilgtelėjęs žemyn ir sukaupęs drąsą uždainavau taip aukštai – kūnas stengėsi palaikyti balso techniką, pajutau tarsi nesvarumą, bet man tai labai patiko. Viskas buvo gerai, tereikėjo drąsiai dorotis su aukštosiomis natomis. Tai padėjo suvokti, kad toks yra mano balsas. O kai pradėjęs profesinę karjerą patyriau sėkmę, visi pripažino, kad toks balsas – Dievo dovana, talentas. Juokinga apsidairius pamatyti, kaip pasikeitė žmonių požiūris.

Kada supratote norįs siekti operos solisto karjeros?

Vienintelis vaikystės prisiminimas apie operą – tai brazilų kontratenoras Edsonas Cordeiro, kuris šiuo metu gyvena Vokietijoje ir yra geras mano draugas. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje Brazilijoje jis buvo dažnai kviečiamas į televizijos laidas, kartu su žinoma sodraus balso brazilų dainininke dainavo klasikinės ir populiariosios muzikos popuri: jis aukštu balsu atliko Nakties Karalienę, o ji žemu – grupės The Rolling Stones dainą I can,t Get no Satisfaction. Vaikystėje mėgdžiojau jį lengvai išdainuodamas visas aukštąsias natas. Rimtai susidraugavau su opera jau baigęs pirmąsias muzikos edukologijos bakalauro studijas, kai siekdamas tapti geresniu vokalo mokytoju nutariau toliau studijuoti klasikinį dainavimą, įgyti daugiau technikos. Neketinau koncertuoti, supratau, kad mano vokalo technika nepakankamai gera. Pradėjęs tyrinėti operą, operinio dainavimo subtilybes, suvokiau, kad dėl balso ypatumų klasikinėje muzikoje rasčiau sau vietą ir geresnes karjeros galimybes. Taigi studijuodamas pirmą kartą nuėjau į operos teatrą, pamačiau orkestrą, solistus, dainuojančius be mikrofono didžiuliais, galingais balsais! Tiesiog įsimylėjau operą, mano dėmesį ir emocijas patraukė klasikinis ir romantinis laikotarpiai.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatėte dalį savo albumo

Roma Travestita baroko programos.

Kaip kilo mintis įrašyti šį albumą?

Vis geriau pažindamas operą supratau, kad man nepatinka baroko muzikos atlikimas Brazilijoje – tai nėra Europai būdinga stilistika. Visgi patriarchalinė tradicija tarsi norėjo įsprausti mane į baroko muzikos dėžutę. Persikėlęs gyventi į Europą pradėjau gauti vis daugiau kvietimų koncertuoti, atlikti baroko muziką, kuri dabar sudaro didžiąją mano repertuaro dalį. Vis dėlto norėjosi rasti savo kelią: dainuoti visus vyriškus vaidmenis – soprano, aukšto mecosoprano ir alto partijas. Juk aukštą balsą turintis vyras paprastai vadinamas kontratenoru. Aš nesu kontratenoras, esu sopraninas, ir ne todėl, kad pats taip manyčiau, – tai įvertino visi mano vokalo pedagogai. O koks sopranino repertuaras? Mintyse iškyla Mozarto Siuzana, Despina, Donizetti Norina ir panašūs vaidmenys. Išleisti albumą buvo šios mano kelionės dalis. Mintis kilo iš noro parodyti balso galimybes, iš siekio paneigti patriarchalines tradicijas, praplėsti supratimo ribas, kad vyras, kuris nėra kontratenoras, gali dainuoti taip aukštai ir atlikti ne vien baroko tradicijos kastratų partijas. Pirmiausia tai laisvė, visas repertuaro spektras, tarsi prarastas praeityje. Įrašiau baroko muziką, bet žengiu ir toliau. Štai kodėl albumą pradedame Domenico Scarlatti arijomis ir pereiname prie Niccolò Piccinni. Galbūt ateityje bus įrašytas ir toks kūrinys, kuris visai sulaužys taisykles!

Minėjote, kad kartais jaučiatės įspraustas į tradicinių kastratams kurtų vaidmenų rėmus, tačiau Jūsų balsas leidžia kur kas daugiau...

Verta padiskutuoti, kodėl manoma, kad vyrai negali atlikti moteriškų vaidmenų. Taip, kompozitoriai juos rašė moterų balsams, bet juk operos versle daugelis kitų situacijų dabar yra visiškai priimtinos. Juk nematome problemos, kai moterys įkūnija vyriškus vaidmenis, nes nebėra kastratų, o dar labiau įsigilinę matytume, kad operos spektaklių praktika griauna ir daugiau tradicijų. Mozartui neatrodė, kad vyrai gali atlikti moterų vaidmenis, bet jis nemanė ir kad Kerubino partiją dainuos mecosopranas. Vaidmuo parašytas sopranui, bet režisieriai į

atrankas kviečia mecosopranus, ir tai nebediskutuojama. Juk Kerubino ir Barbarinos partijų diapazonas toks pat. Tad kodėl tai priimtina? Suprantu, tai suteikia įvairesnių spalvų, tai gražu, bet Mozartas to nebuvo sumanęs. Tai klausimai, kuriuos mėginu kelti operos verslo pasaulyje. Kalbu apie galimybę vyrams, kurių balsai panašūs į mano, plačiau įsilieti į operą. Galbūt aš nebūsiu tas vyras, kuris sudainuos Traviatą (nors tai – mano svajonių vaidmuo), bet kas nors po manęs tai padarys. Tai mano kova, siekis įrodyti, kad galima dainuoti ir neįprastus dalykus. Visos operos – ar tai būtų Mozartas, Handelis, Rossini, Verdi ar Puccini – kalba apie žmogaus jausmus. Visi įsimyli, visi pavydi, visi jaučia pyktį, ir apie tai kalba opera. Ir kai teatre pamatai artistą, visa esybe išgyvenantį vaidmenį, tai sujungia žmones, tai yra muzikos, garso, balso vibracijos galia, paliečianti klausytoją ir net fiziškai priverčianti sykiu vibruoti. Tai nepaprastai stipru ir galinga. Opera, kaip ir bet kuris kitas menas, – tai kažkas stebuklinga, tai peržengia visas ribas. Tuo aš tikiu, per meną svajoju užmegzti emocinį ryšį su žmonėmis.

Esate ne vieno prestižinio dainininkų konkurso laureatas, sulaukiate daugybės koncertinių pasiūlymų. Kaip juos atsirenkate?

Man patinka dainuoti. Įsimyliu muziką kiekvieną kartą eidamas į sceną. Nors būsiu atviras: kaip ir kiekviename darbe, pasitaiko dienų, kai tiesiog nesinori dainuoti. Bet vis tiek kiekvienas kvietimas koncertuoti sujaudina. Nesvarbu, ar tai didelis vaidmuo, ar mažas, – laikau tai puikia galimybe. O priimami sprendimai būna labiau susiję su praktiniais dalykais: su repertuaru, kurį tuo metu dainuoju, keliavimo sąlygomis. Turiu tausoti save ir rūpintis tuo, ką atiduodu žiūrovams. Juk jeigu gerai nesijausčiau, parodyčiau publikai kažką ne itin kokybiška, o tai, ką darome, darome pirmiausia dėl savęs ir publikos. Gerbiu klausytojus – jie nusipelno išgirsti geriausia, ką tuo metu galiu sudainuoti. Kartais sulaukiu pasiūlymų dainuoti dideliuose teatruose, atlikti svarbius vaidmenis su puikiais scenos partneriais ir dirigentais. Ir vis dėlto aš nepabijau pasakyti „ne“, jei tuo metu galiu sudainuoti tik gražiai, bet ne puikiai. Galbūt po kelerių metų, gal šis vaidmuo nėra tobulai tinkamas mano balsui... Nebijau atsisakyti kvietimų. Manau, kad tavęs norėdamas teatras vėliau ras geresnių progų suspindėti, tobulai atlikti darbą.

Vilnius, kuriame publikai dovanojote baroko muzikos vakarą, kartais vadinamas baroko architektūros sostine. Su kuo Jums asocijuojasi baroko menas?

Labai susijaudinau gavęs progą sugrįžti į Vilnių. Pirmąsyk čia lankiausi pernai gruodžio pradžioje, tada Valdovų rūmuose surengiau du kalėdinius koncertus. Tai buvo ypatinga akimirka – pirmas kartas, kai tėvai ir brolis atvyko manęs aplankyti į Europą, pirmą kartą pamatė tiek daug sniego! Šįkart tai buvo paskutinės minutės kvietimas, kurį su malonumu priėmiau. Na, o baroko menas man siejasi su stipriomis emocijomis, šviesos ir tamsos priešprieša, gausia ornamentika. Pamatęs ką nors, kas primena baroką, jaučiu tą pompastišką intensyvumą, ypač žvelgdamas į architektūrą – didelius rūmus – ar paveikslus, kupinus gausybės nuostabių detalių, kurios skiriasi nuo klasikinio, neoklasikinio ar romantinio laikotarpio. Stengiuosi įžvelgti tai aplinkoje ir susieti su muzika. Barokas – tai aistrų, stiprių afektų laikotarpis. Todėl man nepatinka, kai jis suprantamas kaip mažo, lengvo balselio atliekama muzika. Tai drama. Tai išsivadavimas. Tai intensyvumas.

Scenoje dažnai įkūnijate moterų vaidmenis. Koks tai pojūtis?

Dalis mūsų aktorinio darbo – įkūnyti personažą. Kai Bazelyje dainuoju Romeo, tai tik viena iš personažo interpretacijų, nes režisierius pateikia savą suvokimą. Kitas pastatymas, kitas Romeo – vėl naujas požiūris. Taigi turiu persikūnyti net ir atlikdamas tą patį vaidmenį skirtinguose pastatymuose. Kai įkūniju moters vaidmenį, viskas vyksta lygiai taip pat. Žinoma, mintyse turiu daug ką pakeisti: perteikti, kaip moteris vaikšto, kaip juda, kokios jos manieros. Bet tai lygiai toks pat aktorinio meistriškumo darbas. O juk mums dar padeda kostiumų dailininkai ir grimuotojai! Nesijaučiu kitaip vaidindamas moterį, nes kaip aktoriui kyla tokių pat sunkumų. Žinoma, turiu vilkėti korsetą, nusiskusti barzdą, ko labai nemėgstu, nusigrimuoti, bet suprantu, kad tai būtina vaidmeniui. Paskiausias moters vaidmuo, kurį neseniai atlikau Bairoite, yra vienas iš mano sėkmės atvejų, nes recenzijoje perskaičiau: „Bruno de Sá buvo Kleofidė, o ne vyras, atliekantis moters vaidmenį.“ Pajutau didelį palengvėjimą, nes iki tol kovojau bandydamas įrodyti, kad mano darbas – suvaidinti bet kokį personažą. Taigi turiu rasti jėgų kiekvienam vaidmeniui