Operos solistė Monika Pleškytė: „Meilė – mano kasdienė varomoji jėga“ / Elvina Baužaitė

Minėtoje spaudos konferencijoje išsakėte susidomėjimą, kaip Lietuvos žiūrovai įvertins šį pastatymą. Dabar, nuskambėjus premjeroms, prisiminkite, kaip mūsų publika sutiko ir išlydėjo puošnųjį Rigoletą.

Esu maloniai nustebintas, kad net šiuolaikinio meno kūrėjai, pamatę šį visiškai klasikinį pastatymą, buvo patenkinti tuo, ką patyrė. Tai toks variantas, kai režisieriui su kūrybine grupe pavyko nukelti žiūrovus kelis šimtmečius atgal – į romantišką praeitį. Dabartinio nuogo, brutalaus realizmo akivaizdoje publikai, matyt, to labai reikėjo. Na, sėkmė atsispindi ir teatro kasose – bilietų nebėra net į kovo mėnesio Rigoletą! (juokiasi)

Rigoleto uždanga iškėlė daugybę klausimų ir pasiūlė įvairių interpretacijų. Viena jų – tai tarsi mirgantis televizoriaus ekranas. Tad ją priėmę, kartu žinodami, kad Zeffirelli buvo ir kino režisierius, ir žvelgdami į dabartį tarsi į reginį plačiaekraniame išmaniajame įrenginyje, pasidalykite, kokius svarbius darbus regite artimiausioje ateityje.

Įdomi mirgančio televizoriaus ekrano aliuzija (šypteli), neteko tokios interpretacijos girdėti! Šiemet, kaip visada, daug keliausiu, kursiu keletą naujų vaidmenų, debiutuosiu Berlyno valstybinėje operoje, dainuosiu su Bostono simfoniniu orkestru, darbuosiuosi su Pažaislio muzikos festivaliu, esant galimybei, – ir su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais. Galų gale daugiau laiko stengsiuos praleisti tiesiog gyvendamas...

Ko palinkėtumėte pokalbio pabaigoje operos meno kūrėjams turėdamas mintyse LNOBT šūkį „Evoliucija – ne revoliucija!“?

Visiems kolegoms ir sau linkiu vieno: kurti, nepavargti ir tikėti savo kūryba!

n

Operos solistė Monika Pleškytė: „Meilė – mano kasdienė varomoji jėga“

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rugsėjo 16 d. įvyko Giuseppe’s Verdi operos Rigoletas premjera. Tai bendras Maskato karališkojo operos teatro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymas, kurį pirmiausia išvydo Maskato teatro žiūrovai – 2020 m. sausio 20 d., minint 50-ąsias Omano sultonato metines. Kadangi Covid-19 viruso sukelta pasaulinė pandemija pakoregavo šventinius renginius, šis Rigoleto pastatymas skirtas Maskato karališkojo operos teatro veiklos dešimtmečiui paminėti. Rigoletas – operos klasika. Šis pastatymas išskirtinis tuo, kad režisierius Franco Zeffirelli – operos teatro legenda – jo nebesulaukė, o Rigoletą pastatė kūrėjo bendražygiai, vadovaudamiesi F. Zeffirelli dekoracijų eskizais ir režisūrinėmis pastabomis. Premjerą Lietuvoje pristatė muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, režisierius statytojas Stefano Trespidi, scenografas statytojas Carlo Centolavigna ir kostiumų dailininkas Maurizio Millenotti. Vieną pagrindinių vaidmenų – Džildą – scenoje įprasmino sopranas Monika Pleškytė, su kuria kalbamės nuskambėjus premjerų ciklui.

ir žmonių daugiasluoksniškumas, kurio klodai aktualūs ir šiandien. Išvydęs operą, manau, tikrai ne vienas žiūrovas pastebės sąsajas tarp personažų ir savo asmenybės, nes žmogaus prigimtis labai įvairialypė. Be galo įdomu, kad visi dramos herojai perteikiami taip kompleksiškai. Nė vienas iš jų nėra vienaplanis, įprasminantis vieną charakterio ypatybę, būdo savybę; nė į vieną iš jų nežvelgiama šališkai, todėl visi Rigoleto personažai turi ir šviesių, ir tamsių bruožų, kaip ir kiekvienas mūsų. Didžiausia dovana ir palikimas žmonijai – Verdi muzikos ir žodžio sintezė. Viskas čia apgalvota, įspūdingai prasminga ir nuosekliai auginama. Drama ir muzika sukuria viena kitą papildantį, persmelkiantį, vientisą audinį, kurio uvertiūra jau nuo pat pradžių byloja apie didžią dramą. Tiesą sakant, man iki šiol nesuvokiama, kaip šiame pasaulyje gimsta tokie genialūs žmonės, sukuriantys amžinuosius šedevrus.

Elvina Baužaitė

Rigoletas – Giuseppe’s Verdi opera, kurios libretą parašė Francesco Maria Piave pagal Victoro Hugo pjesę Karalius linksminasi. Miela Monika, atskleiskite savo požiūrį į šią operą, savąjį jos pajautimą. Kokia ji, apie ką ir kaip išrašyta ir įprasminta dramine ir muzikine prasme?

Man tai viena gražiausių ir labiausiai jaudinančių operų. Jos įtrauklumo paslaptis – įvykių

Papasakokite, kuo savitas, ypatingas yra

Zeffirelli Rigoletas.

Franco Zeffirelli dažnai vadinamas realaus gyvenimo režisieriumi. Visi jo režisūros darbai –

Džilda op. Rigoletas (Hercogas – Giulio Pelligra, Rigoletas – Dimitris Tiliakosas)

tiek sceninė kūryba, tiek filmai – pasižymi atida autentikai, gyvenimo tikrovės pajauta ir gebėjimu tai perteikti ypač tiksliai, subtiliai, jautriai atkuriant meno realybėje. Skaudi jo paties vaikystė ir vėlesnė gyvenimo patirtis buvo ne ką mažiau dramatiškos nei kai kurios operos. Neretai amžininkai pasakodavo, kad kai Zeffirelli statydavo operą, atrodydavo, jog jis atkartoja ir režisuoja savo gyvenimą. Šiame Rigoleto pastatyme taip pat sutirštintas emocinis realybės krūvis, sustiprintas jausminis paveikumas. Autentika alsuoja ne tik scenografija ir kostiumai, bet ir režisūra, vaidyba. Todėl kiekvienam teatrui didžiulė garbė turėti Zeffirelli pastatymą repertuare.

Miela Monika, pakalbėkite apie savo įkūnijamą Džildą. Kokia ji vaidybos, charakterio ypatingumo ir vokalinės meistrystės požiūriu?

Džilda – daugiasluoksnis personažas. Žvelgiant iš šalies, tai naivi, tyra ir nuoširdi mergina, bet rutuliojantis siužetui suvokiame, kad jos vidinis pasaulis persmelktas daugybės šeimos dramų, kurios paliko psichologinių traumų žymių ir nuoskaudų. Džilda gyvena uždaryta namie, todėl menkai tesiugdo socialinius įgūdžius, negeba analizuoti ir perprasti kitų žmonių ketinimų. Ištrūkusi į laisvę, ji nukenčia. Neturėdama patirties ir nesubrandinusi savo asmenybės, Džilda pasaulį suvokia visiškai kitaip nei jos amžiaus merginos. Įspūdingiausios ir įsimintiniausios yra paskutinės Džildos gyvenimo akimirkos: net įskaudinta ir skatinama tėvo, ji niekada net nepagalvoja apie kerštą, priešingai, Džilda kliaujasi neaprėpiamu heroizmu ir paaukoja savo mylinčią sielą. Tik pamėginkite įsivaizduoti, kokio grožio muzika visa tai įprasmino Verdi... Ir Džilda – tik vienas iš istorijos personažų... Kompozitorius nepagailėjo vokalinių užduočių ne tik Džildos atlikėjai, bet ir kitus personažus įkūnijantiems solistams. Analizuojant siužetą, jo dramatinę plėtotę, akivaizdu: vokalinės linijos kitaip ir negalėjo būti užrašytos.

Kaip ir kur ieškojote įkvėpimo savajai

Džildai? Ar esate linkusi klausyti kitų atlikimo, mokytis iš jų, semtis įkvėpimo, o gal vis dėlto labiau esate pasiryžusi visų atsakymų ieškoti savyje?

Neišvengiamai visada klausome kitų solistų interpretacijų. Labai įdomu girdėti, kaip tą patį vaidmenį interpretuoja skirtingos solistės. Vis dėlto manau, kad tai ir turi likti analizės ir stebėjimo etape. Kitų interpretacijos ir atlikimas mane įkvepia ieškoti savo kelio. Kopijavimas niekada niekam nedavė naudos. Savo darbo kultūra ir atlikimu noriu leisti sau būti savimi. Džilda yra psichologiškai pilnakraujė asmenybė. Įkvėpimo ieškojau analizuodama jos mąstymą ir poelgius, santykį su tėvu, mylimuoju ir aplinka. Džildai būtinų balso spalvų ilgai ieškota ir dirbant su profesore Sigute Stonyte. Jos genialiai jautri klausa padėjo turtinti savo pačios vokalinę klausą.

Operoje Rigoletas itin svarbus tėvo Rigoleto – rūmų juokdario – ir jo dukters Džildos santykis. Kiek Jums, jaunosios kartos solistei, jis yra palankus? Kiek vyresnieji kolegos dalijasi patirtimi ir tėviškai veda aukštumų link, o galbūt

Jums, kaip ir Džildai, visgi reikia išsilaisvinti ir pačiai ieškoti savojo kelio, eiti juo savo kojomis?

Nori ar nenori, gyvenimas juda į priekį, ir netgi greičiau, nei galime tikėtis. Operos istorija neišvengiamai perduodama iš kartos į kartą. Nuoširdžiai gerbiu vyresniuosius kolegas – jie juk kažkada taip pat pradėjo nuo pradžių pradžios ir ėjo ilgu savęs suvokimo ir brendimo keliu. Teatras – gyvas organizmas, kiekvienas jame dirbantis žmogus yra ypatingas, kupinas šviesių ir tamsių atspalvių. Į pasaulį žmogus ateina vienas pats, todėl kiekvienas per gyvenimą einame savo kojomis. Aplinkiniai tėra bendrakeleiviai, tai prisišliejantys prie mūsų, tai pradingstantys. Mano kelyje buvo ir yra fantastiškų kolegų, pedagogų, kurių tėvišką meilę tikrai jaučiu. Ne kartą ir verkta kartu – tiek iš laimės, tiek iš liūdesio. Šiems žmonėms esu beprotiškai dėkinga.