Baritonui Eduardui Kaniavai suteiktas LNOBT emerito garbės vardas

Fotografė Laure Bernard

– Romeo, Kleofidei, Kerubinui, Siuzanai. Ir kai sulaukiu tokių kritikų atsiliepimų, tariu sau: „Ačiū Dievui, atlikau savo darbą.“ Kasdienybėje esu kuklus, netgi drovus vaikinas, todėl scenoje gaunu progą pabūti kuo nors kitu. Vieniems vaidmenims prireikia daugiau pastangų, kitiems mažiau, bet požiūris į vaidmens kūrimą išlieka beveik toks pat.

Ar laikote save tikru profesijos maniaku?

Nežinau, ar galiu laikyti save maniaku, bet darboholiku – tikrai. Brazilijoje sakoma, kad mes, emigrantai, turime nušauti vieną ar net du liūtus per dieną. Viskas yra šiek tiek sunkiau, nes manoma, kad klasikinė muzika nepriklauso mūsų kultūrai. Turiu daug dirbti, kad išsikovočiau vietą po saule, nes pasaulyje, Europoje yra daugybė gerų muzikantų. Gyvenime siekiu patirti ir kitų pomėgių: gaminti maistą, fotografuoti, žiūrėti filmus ar visiškai atsiriboti nuo muzikos. Tai padeda nusiraminti. Stengiuosi laikytis tvarkingo režimo, gyvenimo ritmo. Tai išvalo protą, subalansuoja.

Kuris vaidmuo ar koncertas Jums pats įsimintiniausias?

Man svarbu žmonės. Galiu tame pačiame teatre ar salėje koncertuoti keliskart, bet jaustis skirtingai priklausomai nuo žmonių, kurie yra salėje ar scenoje. Pastaraisiais metais nudžiugino nuostabūs Europoje surengti koncertai, kuriuos galėjo išvysti mano tėvai. Vienas iš tokių – ir koncertas Vilniuje pernai gruodį. Tai man ypatinga. Pamenu ir 2018 m. koncertą Brazilijoje, kuriame dainavau vos vieną Romeo ariją. Bet koncertų salė, kurioje telpa beveik 2000 žmonių, buvo sausakimša, visi bilietai išparduoti. Žengiau į sceną ir pliūptelėjo plojimai, ovacijos! Tai buvo nepakartojama, tokios klausytojų reakcijos dar nebuvau patyręs. Ir vėlgi tada salėje su manimi buvo ir mano šeima. To koncerto įrašas buvo vienas žiūrimiausių, po jo sulaukiau daugelio kvietimų koncertuoti. Ypatingas jausmas aplanko ir tada, kai žmonės po koncerto sako: „Jūs praskaidrinote man dieną!“ Kaip tik dėl to aš ir dainuoju. n