Dainavimo magas Edgaras Montvidas: „Kurti, nepavargti ir tikėti savo kūryba!“ / Elvina Baužaitė

Kvedaras – Jeronimas Krivickas, Titas – Steponas Zonys

Elvina Baužaitė

Dainavimo magas Edgaras Montvidas:

„Kurti, nepavargti ir tikėti savo kūryba!“

Elvina Baužaitė

Fotografas Dmitrijus Matvejevas Pasaulinio garso tenoras Edgaras Montvidas Giuseppeʼs Verdi operoje Rigoletas sukūrė ir įkūnijo jau ketvirtą Mantujos Hercogą ir antrą – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Profesionalioji Lietuvos opera, gyvuojanti 103-ius metus, naują sezoną pasitiko šia operos klasika. Lietuvoje tai jau penkioliktas Rigoleto pastatymas. Šį kartą tai bendras Maskato karališkojo operos teatro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbas, kurio pasaulinė premjera įvyko 2020 m. sausio 20 d., minint 50-ąsias Omano sultonato metines. Kadangi COVID-19 sukelta pasaulinė pandemija pakoregavo šventinius renginius, Rigoletas buvo dedikuotas Maskato karališkojo operos teatro veiklos dešimtmečiui. Šis Rigoleto pastatymas – paskutinis žymiojo kino ir operos režisieriaus, scenografo, tikros legendos Franco Zeffirelli darbas, kurio pats autorius jau nebeišvydo. Po Zeffirelli mirties operą pastatė kūrėjo bendražygiai, tarytum testamentu vadovaudamiesi Zeffirelli dekoracijų eskizais ir režisūrinėmis pastabomis, taip pat jo 1964 m. Rigoleto pastatymu Covent Garden teatre. Šiame pokalbyje Edgaras Montvidas kviečiamas prisiminti ankstesnę patirtį kuriant žymųjį Mantujos Hercogo vaidmenį, jo prašoma pasidalyti naujojo pastatymo įspūdžiais, leistis į prasmines gelmes ir, žinoma, pažvelgti į kūrybinę ateitį: ko, kur ir kada solistas laukia, tikisi, siekia atsižvelgdamas į LNOBT šio sezono šūkį „Evoliucija – ne revoliucija!“

Verdi Rigoletas – operos klasika, atrandama ir pažįstama kas kartą savitai ir unikaliai autentiškai. Gerbiamas Edgarai, pasidalykite su skaitytojais savuoju įspūdžiu: kokia ir apie ką Jums yra ši

Verdi opera?

Man ši opera – tarsi psichologijos studija. Studijuojant psichologiją derėtų ją telktis kaip labai pravarčią metodinę medžiagą. (šypteli) Kaip galėtume įvardyti tą patologišką Rigoleto sindromą kontroliuoti dukterį, kuri net savo tėvo vardo nežino? Kuo galima paaiškinti žiaurų šio personažo pašaipumą, kuriuo net jo darbdavys, ciniškasis Hercogas, baisisi? Džildos naivumas ar galiausiai ją pražudanti drąsa? Pasiaukojimas? Hercogo mobingas, ciniškas požiūris į kitų žmonių jausmus, o čia pat ir jautri antrojo veiksmo arija... Naudojimasis socialine padėtimi, dviejų labai skirtingų moterų priešprieša, labai saviti jų portretai – tarsi socialinis visuomenės veidrodis... O kartu tai ir lakmuso popierėlis savo meistriškumui patikrinti! Šios operos pagrindinių vaidmenų atlikėjai turi tobulai valdyti savo instrumentą – muzikinė šių personažų kalba itin sudėtinga. Nemažai mano prisiminimų susiję su Hercogo atlikimu: dar studentas Rygoje dalyvavau tarptautiniame dainininkų konkurse, kur atlikau ariją iš šios operos, deja, nesėkmingai (ši nesėkmė, beje, man nesutrukdė tapti konkurso laureatu!). Vėl imtis šio vaidmens paskatino kaip tik minėtasis meistriškumo patikros faktas, na ir, žinoma, garsiojo Zeffirelli pavardė.

Šio pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, režisierius statytojas Stefano Trespidi, scenografas statytojas Carlo Centolavigna, kostiumų dailininkas Maurizio Millenotti. Jūs, kaip minėta, Mantujos Hercogą įkūnijate jau ketvirtame pastatyme, tad prisiminkite ankstesnę patirtį.

Ryškiau prisimenu ir dėl to norėčiau išskirti Gintaro Varno (LNOBT) ir Matthew Richardso (Škotijos nacionalinė opera) pastatymus. Abu labai saviti, originalūs. Nors tiek literatūrinis, tiek muzikinis tekstas, regis, tas pats, bet režisieriams pavyko įžvelgti ir atskleisti daug poteksčių. Ką jau kalbėti apie skirtingas, labai savitas ir konceptualias pastatymų idėjas, o dar kokia vizualizacija, skoninga spektaklių estetika!

Ankstesnė patirtis, sukurti ir įkūnyti

Hercogo vaidmenys darniai sugyvena

Jumyse, vienas kitą papildo ar, priešingai, naujasis mėgina paneigti ankstesnįjį, siekdamas nukonkuruoti jau turimą interpretaciją?

Mes nuolat dirbame su tuo pačiu muzikiniu ir literatūriniu tekstu, tad šablonas tarsi yra. Tik ar verta juo naudotis? Juk nuobodu! Režisieriai padeda suteikti jau kelintą kartą kuriamam personažui savitumo, išskirtinumo, originalumo. Atlikėjams irgi vertėtų netingėti, o pasukti galvą, kaip dar nuspalvinti kuriamą personažą. Aš vengiu kopijuoti (šypteli)... Tai jau meistrystės klausimas. Vis dėlto ankstesnieji darbai labai padeda naujai kuriamam.

Kaip minėjote, Rigolete esama prasminės amžinųjų klausimų gelmės, todėl tai aktuali dabartyje opera. Naująjį

Rigoletą pristatančioje LNOBT spaudos konferencijoje Jūs savo įkūnijamą

Mantujos Hercogą susiejote su Jungtinės Karalystės princu Andrew, taip pat atskleidėte kūrinyje plėtojamo siužeto sąsajas su Me Too problematika. Ar dabarties kūrėjai geba išrašyti gyvenamąjį laiką taip, kad užčiuoptos aktualijos taptų vertinga medžiaga būsimoms kartoms, ne tik bylotų tai, kas būta, bet ir kviestų apmąstyti amžinuosius žmonijos klausimus?

Kai manęs klausia, ar operų, sukurtų XVIII–XIX a., siužetai aktualūs šių laikų žmogui, nedvejodamas sakau: „Taip“, nes fundamentalieji žmonijos klausimai svarbūs visada. Mes nesikeičiame, netgi agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą savo eiga, specifika man labai primena vykusius pasaulinius karus. Tie patys girti, purvini rusai, plėšiantys, prievartaujantys ir žudantys kaip ir ankstesniuose karuose... Galbūt gyvenimo tempas dabar kitoks, pasaulį regime ne žvakių šviesoje, bet klausimai mus kankina tie patys. Ir taip bus visada, manau... O mūsų laikais sukurtų kūrinių geriausias teisėjas bus laikas.

Šis Rigoleto pastatymas traktuojamas kaip akademinis, tradicinis, klasikinis.

O Jūs, gerbiamas Edgarai, koks gyvenime esate – labiau tradicijos ar naujovių žmogus? Ką Jums reiškia istorija, atmintis? Ar žinojimas to, kas buvo, tampa naujos kūrybos pamatu ir kiek tai

Jus varžo, o galbūt, priešingai, įvepia ir išlaisvina kaip kūrėją?

Tradicijos – tai stabilumas, o stabilumas yra patogus. Šiuo metu esame ištraukti iš komforto zonos – stabilumo mūsų laikams ypač trūksta. O menininkui patogus stabilumas gali būti pavojingas. Menas neturi būti patogus, jis turi provokuoti mąstyti, jis turi supurtyti, bet sykiu ir nuraminti, leisti fantazijai nunešti žiūrovą ar klausytoją į neregėtas sferas, pasaulius. Todėl novatoriškumas mene yra savaime suprantamas. Net ir mes, atlikėjai, juk taip pat ieškome, kaip naujai interpretuoti personažus. Teatras – tarsi meno laboratorija, kurioje vyksta nepaprastai įdomios meninės reakcijos. Bėgant laikui keičiasi raiškos priemonės, bet problematika, kaip minėjau, išlieka ta pati. Vertinu tradicijas, istoriją, nes tai man paaiškina daugelį dabar vykstančių dalykų, bet esu profesiškai lankstus ir labai branginu išskirtinį, savitą režisierių braižą, lengvai jiems paklūstu. Esu mėgstamas režisierių. (juokiasi)

Naujasis LNOBT Rigoletas išskirtinis savo scenografija, kostiumais. Papasakokite apie jauseną būti Mantujos Hercogu, kurio apdarai ir aplinka visomis prasmėmis mena XVI a. Italiją.

Esu matęs ne vieną Franco Zeffirelli filmą, tad pažįstu jo kuriamą estetiką, braižą ir nesitikėjau, kad spektaklis bus itin modernus, bet, prisipažinsiu, nepamenu, kada dainavau tokiame klasikiniame pastatyme, tai jau egzotika. (nusijuokia) Rengdamasis šiai operai rėmiausi Zeffirelli kino juosta Romeo ir Džuljeta.

Įkūnijate Mantujos Hercogą, tad įdomu, ar esate lankęsis Mantujoje?

Ne, nesu.

Fotografas Dmitrijus Matvejevas