Mecosopranas Gabrielė Kupšytė: „Dar daug vaidmenų ir daug bernų, kuriuos turiu suvaidinti“ / Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė

spektaklio konteksto. Taip pat visada pasitaiko, kad kas nors nustebina, atsiskleidžia netikėtu rakursu. Negali visko numatyti iš anksto. Vizija galvoje ir jos įgyvendinimas tikrovėje – skirtingi dalykai, reikia būti lanksčiam, atviram, turėti kelis sprendimo variantus. Kad ir koks sudėtingas būtų kūrybos procesas, tai kartu ir didžiulis malonumas, džiaugsmas, ir dažniausiai pasidaro šiek tiek liūdna, kai jis baigiasi.

Kartu su vaikais šį baletą pamatys ir jų tėveliai, taigi daug vyresni žmonės.

Kokių kilo iššūkių statant spektaklį šių dviejų grupių žiūrovams, o galbūt kurdama išvis negalvojate apie būsimus žiūrovus?

Apie žiūrovus galvoju visada, nes ir pati esu žiūrovė. Publikos neapgausi. Jeigu man pačiai mano darbas bus nuobodus, neįdomus, tai kažin ar žiūrovams jis pasirodys kitoks. Siekiu sukurti spektaklį, kuris lietųsi, kuris įtrauktų, o žiūrovas pamirštų esąs teatre. Manau, gerai sukurtas spektaklis vaikams bus įdomus ir suaugusiems. Juk negi manote, kad suaugusieji nemėgsta pasakų? Man, pavyzdžiui, visada atrodė, kad visi rašytojai iš esmės yra pasakų pasakotojai, o visa pasaulinė literatūra – tai geros, piktos, siaubingos, juokingos ir dar kitokios pasakos.

Kaip ir vaikų literatūroje, taip ir spektakliuose dažnai siekiama vaikus edukuoti, perduoti jiems tam tikrų gyvenimo pamokų. Ką norite pasakyti šiuo savo kuriamu spektakliu?

Pagrindinė žinutė – svarbiausias dalykas gyvenime yra išmaniosios technologijos, ir jos padės mums išspręsti visas problemas. Juokauju. Taip galvoja Profesorius K. O jeigu rimtai, tai – banali, bet kaip niekada aktuali mintis, kad žmogaus nepakeis jokia mašina, joks prietaisas, kad ir labai panašus į žmogų. Spektaklyje vaizduojamas santykis tarp žmogaus ir mašinos, tarp gyvo ir negyvo, tarp sielos ir programos. Kad ir kokia panaši į žmogų būtų Olimpija, ji tėra užprogramuotas prietaisas, ji neturi polėkio, spontaniškumo, neturi sielos. Ilgai galvojau, kaip tai perteikti, ir radau tokį sprendimą: Olimpija tiesiog per sunki, kad atsiplėštų nuo žemės.

Kaip atsirado spektaklio pavadinimas? Kodėl būtent Užburtos akys?

Užburtos akys – tai akys, nereginčios to, kas akivaizdu. Natanaelį užbūrė robotas – tiesiog tuščia lėlė Olimpija. Berniukas nemato, kad Klarai jis iš tikrųjų svarbus, kad ji myli jį. Spektaklio idėja – begalinis žmogaus žavėjimasis išmaniosiomis technologijomis. Ne kartą esu girdėjusi tėvus juokaujant, kad vaikas ramus ir tylus, kai „bendrauja“ su savo geriausiu draugu – mobiliuoju telefonu. Vaikas egzistuoja virtualioje erdvėje, kuri yra vien tikrovės imitacija, ten nėra gyvybės. Taip veikia burtai. Tenka pastebėti, kad ypač smarkiai jie veikia paauglius.

Užburtos akys papildys spektaklių vaikams sąrašą. Kuo šis kūrinys savitas?

Dramos, lėlių teatro, operos spektaklių vaikams tikrai daugėja. Atrodo, kituose teatruose padaugėjo ir šokio spektaklių vaikams, bet stebėtina, kad nuo 2014 m. LNOBT repertuarą papildė tik du nauji šokio spektakliai – Mergaitės Marijos istorija ir Muzika mažoms ausytėms III. Bet jie skirti mažamečiams ir kūdikiams, rodomi kamerinėse erdvėse. O baletai Čipolinas (premjera 2010 m.), Snieguolė ir septyni nykštukai (premjera 1972 m., atnaujintas 1988 m.), Spragtukas (premjera 2014 m.) ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriaus moksleivių atliekama Pelenė (premjera 1984 m.) rodomi jau daugybę metų. Žinoma, labai džiugu, kad jie tokie populiarūs ir bilietai į juos išgraibstomi akimirksniu. Tai rodo, kad baleto spektaklių vaikams paklausa didžiulė. Bet naujų, originalių šokio spektaklių mažiesiems žiūrovams be galo trūksta. Visi čia paminėti spektakliai yra arba klasikiniai baletai, arba sukurti klasikinio baleto pagrindu. Užburtos akys iš jų visų išsiskirs tuo, kad tai naujas, originalus spektaklis su originaliu siužetu, scenografija, kostiumais, choreografija ir aktualia problematika. O elektroninės muzikos garsai ir vaizdo projekcijos taip pat bus naujovė LNOBT baletuose vaikams.

Daliai jaunųjų žiūrovų Jūsų spektaklis gali būti vienas pirmųjų, pamatytų Operos ir baleto teatre. Ko jiems palinkėtumėte?

Visų pirma, linkiu, kad jie įdomiai praleistų laiką. O taip pat, galbūt kažkam šis spektaklis taps durimis į stebuklingą teatro visatą, kurioje gyvi personažai ne užburs, bet kaip tik atvers akis į pasaulį.

Ačiū Jums. n

Mecosopranas Gabrielė Kupšytė:

„Dar daug vaidmenų ir daug bernų, kuriuos turiu suvaidinti“

Mecosopranas Gabrielė Kupšytė, dar vaikystėje pasiryžusi gyvenimą susieti su muzika, šiandien yra Londono karališkosios operos, dar žinomos Covent Garden vardu, solistė. Baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Sigutės Stonytės klasė), ji išvyko į Didžiąją Britaniją, kur baigė Londono karališkąją muzikos akademiją. Vėliau tobulinosi Florencijoje, Mascarade operos studijoje, sužibėjo ne viename reikšmingame konkurse. Ir tik šių metų spalio 13-ąją Gabrielė įžengė į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną, kur įkūnijo Romeo vaidmenį Vincenzo Bellini bel canto operoje Kapulečiai ir Montekiai. Apie solistės karjerą, apie kelius ir jų stoteles, personažus ir taip dažnai mecosoprano įkūnijamus vyrų vaidmenis kalbamės su Gabriele.

Jurgita Valčikaitė-Šidlauskienė

Gabriele, leisiu Tau pačiai pradėti pokalbį. Prisimenu Tave LMTA koridoriuose, tais pačiais metais mudvi grakščiai žengėme atsiimti Alma Mater diplomo.

O kas nutiko po to?

LMTA studijuodama bakalaurą išvykau į meistriškumo kursus Londone. Norėjau aplankyti Londono karališkąjį operos teatrą, Karališkąją muzikos akademiją. Juk visuomet smalsu pamatyti, kuo gyvena ir kaip dirba kitų šalių menininkai. Vos ten įžengusi, pasijaučiau kaip namie. Atmosfera, žmonės, kultūra... Tai buvo šviežio oro gurkšnis. Tai, apie ką visada svajojau, bet netikėjau, kad yra įmanoma. Supratau, kad noriu ten studijuoti. Pirmame magistrantūros studijų kurse ryžausi pateikti savo kandidatūrą studijuoti Londono karališkojoje akademijoje, nes stojimo procesas trunka ištisus metus. Negaliu apsakyti, kaip norėjau ten patekti. Įveikus pirmuosius du turus, laukė milžiniškas konkursas. Stojančiųjų šimtai. Po konkurso perklausos akademijos direktorius man pasakė: „Atvažiuok į mūsų naująjį teatrą.“ Nutilau, tiesiog sustingau, o jis, pamanęs, kad nesuprantu, ką jis kalba angliškai, man nuščiuvusiai pakartojo: „Ar tu supranti, ką mes tau ką tik pasakėme?“ Tik po minutės kitos įstengiau sureaguoti! Ne todėl, kad nesupratau, o kad neįstengiau patikėti! Neįtikėtina akimirka, nenusakomas džiaugsmas.

Išsipildė Tavo svajonė. Tapai Londono karališkosios akademijos studente. Kaip viskas atrodė? Kas labiausiai nustebino?

Pirmiausia kultūriniai skirtumai plačiąja ir gerąja prasme. Prireikė kelių mėnesių suprasti, kad pedagogai gali būti ir draugiški, ir kolegiški, ir bičiuliški, ir profesionalūs tuo pat metu. Man, kaip asmenybei, kaip dainininkei, reikėjo saugios aplinkos, kad galėčiau atsiverti. Juk scenoje dainininkui nėra už ko pasislėpti. Jis teturi vien savo balsą.

Ką naujo davė studijos Londone?

Per dvejus metus suvaidinau keisčiausių vaidmenų: buvau ir katė, ir voverė, ir šuo, ir princas. Akademija leido suvokti, kad galiu scenoje būti bet kuo ir puikiai jaustis. Išlaisvėjau tiek psichologiškai, tiek vokaliai. Bet turbūt tai natūralu, kai scenoje tiek kartų tenka ir miaukti, ir loti... (juokiasi)

Ir vis dėlto atlikėjui reikia daug drąsos!

Galiausiai – tikėjimo savimi. Iš kur visa tai?

Matyt, čia reikėtų prisiminti kaimą. (juokiasi) Esu kilusi iš Kretingos rajono Baublių kaimo. Būdama šešerių nusprendžiau lankyti muzikos mokyklą, o ji buvo už dešimties kilometrų Kretingoje. Tad aš, šešerių metų subrendęs žmogus, viešuoju transportu pati viena važiuodavau į muzikos mokyklą. Ir labiausiai mane erzino ne atstumas, ne tamsūs vakarai, o mama, kuri norėdavo palydėti iki autobusų stotelės. Dėl to iš namų išeidavau bent dvidešimčia minučių anksčiau, kad tik būčiau viena. Jaučiausi pakankamai didelė, savarankiška, žinanti, kur yra stotelė ir į kokį autobusą lipti. Tuo metu tėvų globa atrodė lyg įžeidimas. Juk aš pati viską žinau ir galiu! Pamenu, vieną vakarą grįžtančios iš muzikos mokyklos stotelėje manęs laukė mama. Taip supykau, kad paskui porą dienų su ja nekalbėjau! Svarsčiau, nejau tėvai taip nepasitiki manimi!

Vadinasi, užsispyrimas, drąsa siekti tikslo yra neatsiejama Tavo asmenybės dalis, labai ryški ir šiandien.

Labai. Nuo tada girdžiu savo vidinį balsą, kuris tarsi variklis skatina siekti daugiau, norėti daugiau, reikalauti iš savęs daugiau. Kaip ir atliekant kiekvieną kūrinį. Reikia ne tik puikiai išmokti muzikinę medžiagą, bet ir išanalizuoti kontekstą, istorijas... Kad ir V. Bellini Kapulečiai ir Montekiai. Rengdama Romeo vaidmenį, išnagrinėjau viską, ką pavyko rasti per skirtą laiką. Susiradau net tikrosios Džuljetos kapo nuotraukas ir kaip atrodė Montekių pilis. Ir nors operoje šios detalės neatspindimos, siekiant perprasti vaidmenį viskas svarbu. O ką jau kalbėti apie istorijas ir knygas...

Fotografas Marco Borelli

Voverė op. Vaikas ir burtai

Manau, tai labai svarbus profesionalo braižas. Pamenu, ir man pačiai studijuojant vienas garsus dirigentas sakė, kad negalima diriguoti Jeano Sibeliaus Suomijos ar net imtis šio kūrinio analizės neperskaičius Kalevalos. Tai galioja kiekvienam kūriniui.

Tikrai taip!

Gabriele, po mokslų Londone tobulinaisi

Mascarade operos studijoje Florencijoje, kur įgijai dar daugiau patirties. Dabar

Tu – Covent Garden solistė. Daugumai tai atrodo ne kiekvienam pasiekiama karjeros viršūnė. O Tau? Kaip vertini šį karjeros etapą?

Apetitas atsiranda bevalgant. Anksčiau LMTA man atrodė tolima ir sunkiai pasiekiama. Bet užlipęs ant vieno laiptelio natūraliai nori žengti ant kito. Juoba kad nuo vaikystės esu užsispyrusi siekti daugiau. Visada ieškau naujos patirties, naujų žmonių. Kūrybiniai ryšiai su kitais menininkais ir kitose vietose yra užburiantys.

Covent Garden teatre gavau nuostabių vaidmenų, bet norisi vis daugiau, jaučiu, kad darbas čia – tik karjeros pradžia. Ir vieta nėra pats svarbiausias rodiklis. Mane veda pirmyn patirtis. Kad ir debiutas Vilniuje. Tai neįkainojama patirtis, didelė atsakomybė ir džiaugsmas. Esu labai dėkinga Sesto Quatrini už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę jaunam mecosopranui atlikti tokį vaidmenį.

Kad jau prakalbai apie Vilnių, pasidalyk įspūdžiais. Kokia nuotaika užplūdo tai sužinojus ir kokios mintys lydėjo rengiantis debiutui LNOBT?

Sulaukus S. Quatrini kvietimo, labai nudžiugino ne tik galimybė pasirodyti LNOBT, bet ir tai, su kuo dainuosiu. Su Lina Dambrauskaite mane sieja nepaprastas ryšys, esame studijų laikų LMTA bičiulės. Visgi patį atvykimą į Vilnių prisiminsiu, ko gero, ilgai. (juokiasi) Prieš kelionę vyko G. Puccini Madam Baterflai spektaklis, kuriam pasibaigus po dviejų valandų laukė skrydis į Lietuvą. Iki oro uosto – daugiau nei valanda kelio. Net nenusilenkusi publikai išbėgau iš scenos. Kolegų nurengta, įšokau į taksi, kad tik spėčiau į lėktuvą. Skrydis buvo su dviem persėdimais, vienas lėktuvas vėlavo, lagamino nesulaukiau.

Viskas vyko šeštadienį, o repeticija Vilniuje buvo numatyta sekmadienio rytą! Antrą valandą nakties – be lagamino, su sceniniu makiažu – įėjau į viešbučio kambarį... Be jokių asmeninių daiktų, tik su natomis ir buteliuku vandens. Su dušo želė nusiplovusi makiažą, rytą su sportiniu megztiniu atvykau į repeticiją. Ten susitikusios su Lina ilgai juokėmės, koks iš tiesų „glamūrinis“ operos solisto gyvenimas. Bet pats ruošimasis operai vyko sklandžiai. Labai gera buvo dirbti su Lina. Viena kita besąlygiškai pasitikėjome, labai daug repetavome, siekėme, kad mūsų duetas atsiskleistų kuo geriau, narpliojome įsimylėjėlių – Romeo ir Džuljetos – santykius. Net per pertraukas ir laisvadieniais susitikdavome repetuoti. Mums abiem buvo be galo svarbu ne tik puikiai pasirodyti kaip solistėms, bet ir kuo geriau įkūnyti vaidmenis.

Kokį įspūdį darbas Vilniuje padarė patirties prasme?

Praleidau čia dvi puikias savaites. Tiek aš, tiek Lina jautėme didelį kolegų palaikymą. Visi suprato, koks svarbus mums šis pasirodymas. Nors Lina šioje scenoje jau ne naujokė, vis dėlto mudviejų duetas į ją žengė pirmą kartą. O dirbama buvo sparčiai. Nebuvo kada baimintis ar svarstyti, kas galėtų ar turėtų būti kitaip. Su dirigentu mus siejo stiprus kūrybinis ryšys. Ne dažnai pajunti tokį kūrybinį impulsą. Galiausiai ir pati atvykau pasirengusi, tad visą laiką skyrėme kūrybiniams ieškojimams.

Esi perfekcionistė. Ar patenkinta pasirodymu?

Jaučiuosi patenkinta. Scenoje siekiu išsilaisvinti iš techninių apmąstymų. Kiekviena diena dovanoja naujų spalvų, ta pati eilutė nesuskamba vienodai du kartus iš eilės. Labai svarbu jausmas, kurio pripildai sceną. Jis ir padiktuoja interpretacinę ištarmę, žinoma, esant tam tikrai loginei amplitudei. Todėl stengiausi mėgautis tuo, ką darau. Taip ir buvo. Visada galima siekti preciziškai atlikti partitūrą, iki švytėjimo nugludinti svarbiausias detales, bet toks sterilumas darosi nenatūralus. Todėl nesvarbu, kad balsas tam tikrą akimirką neskambės idealiai. Jei kaip atlikėja emociškai jausiu, kad taip teisinga, klausytojai irgi tai pajaus ir atleis techninę klaidą. Tikiu, kad žmonės į operą ateina pasiklausyti emocijų, gražaus dainavimo, todėl manau, kad kūrybiška muzikos interpretacija svaresnė už tobulas natas...

O ką manai apie šį pastatymą?

Man jis nėra lengvas. Reikia labai daug dirbti kūnu, nes scenoje nėra daug rekvizito, pripildančio erdvę. Nėra už ko nusigriebti, tad reikia būti emociškai įtraukiai, palaikyti ryšį ir su Džuljeta, ir su Tebaldu, ir visais kitais. Negali paleisti žiūrovų dėmesio, o scenoje, kurioje niekas nevyksta, tai nėra paprasta. Daug erdvės žiūrovo interpretacijai, o kartu ir solistams. Manyčiau, tai atviras spektaklis, kuriame nėra kur slėptis.

Romeo op. Kapulečiai ir Montekiai

Kokie jausmai aplankė debiutavus? Juk studijuodama LMTA ne kartą lankeisi

LNOBT, stebėdavai kitus solistus. Kaip nuo to laiko pasikeitė šis vaizdinys?

Anuomet teatrą mačiau kaip solistų olimpą. Viskas atrodė tolima ir nerealu. Bet aš norėjau pajausti tą (ne)realybę. Analizuodavau solistų pasirodymus, įsivaizduodavau save jų vietoje. Paskutiniame spektaklyje, kuriame lankiausi, dainavo Sigutė Stonytė. Žinojau, kad tai paskutinis jos pasirodymas. Pamenu, galvoje sukosi mintys, kiek reikia gyvenimo, savęs atiduoti, kad galėtum šitaip dainuoti ir paskutiniame pasirodyme taip išdidžiai padėti tašką. Buvo be galo jautrus spektaklis, po kurio išvykau į Londoną.

Profesorė Sigutė Stonytė šešerius metus buvo Tavo vokalo dėstytoja. Kiek šiandien Sigutės Stonytės yra Gabrielės Kupšytės balse?

Daug. Tiek ji, tiek profesorius Jurgis Karnavičius, kuris akompanuodavo paskaitose, yra aukščiausi savo srities profesionalai. Mane visuomet žavėjo jų duetas. Intelektualūs, atsidavę profesijai, muzikai. Galėjai pasikliauti kiekvienu jų žodžiu. Stonytė pirmiausia išmokė gerbti savo profesiją. Ši pagarba sietina su dideliu darbu, atkaklumu, erudicija. Natūralu, būdavo visko, bet labiausiai esu dėkinga už įdiegtą profesionalumo siekį. Turi būti geriausia savo paties versija. Buvo gera sutikti profesorę čia, Vilniuje, po pasirodymo V. Bellini operoje. Apsikabinome, pravirkome. (šypsosi) Ji tarė: „Viskas yra gerai su tavimi.“ Man tai be galo svarbus įvertinimas.

Iš esmės kalbame apie klasikinę operą, apie klasikinės operos solistę Gabrielę ir jos kelią. Ar ir ateityje sieji karjerą su klasikine opera, ar vis dėlto regėtum save ir šiuolaikinės muzikos kontekstuose?

Šiandien matau save kaip klasikinės operos solistę. Šiuolaikinė muzika, modernioji opera, žinoma, traukia, bet jaučiu, kad tam dar ne laikas. Kaip mecosopranui, yra dar daug vaidmenų ir daug bernų, kuriuos turiu suvaidinti. (juokiasi)

Papasakok plačiau apie vyriškuosius vaidmenis. Galbūt tam tikra prasme jie Tau leidžia pasislėpti už personažo?

Gal nebūtinai pasislėpti, kiek tiesiog pasijausti laisvesnei, atsiranda erdvės eksperimentuoti, interpretuoti. Vaizduotėje tarsi atsiveria nauji horizontai. Gal ir pati jaučiausi nelabai moteriška? (svarsto) Na ne, moteriška, bet vyriškieji amplua suteikia laisvės. Galiausiai visas tas divų pasaulis man gana tolimas... (juokiasi)

Minėjai, kad Covent Garden tėra viena pirmųjų stotelių. Kur mintimis driekiasi Tavo tolesnis kelias?

Mano svajonės nesiriboja kokia nors vieta. Esu patirties žmogus. Galiu sekti paskui įkvepiančius žmones, jei žinau, kad šalia jų galėsiu augti, patirti kūrybinę pilnatvę. Natūralu, kad kiekvienas svajoja pasirodyti didžiausiose pasaulio scenose, garsiausiuose teatruose, bet man svarbiausia ryšys, sukuriamas su kitais žmonėmis. Todėl ir tikslas būtų ne vietos, o žmonės. Sutikti kuo daugiau įkvepiančių žmonių.

Jei ateityje atsirastų galimybė grįžti į

Lietuvą, į LNOBT, ar ryžtumeisi tam?

Šiuo metu mano planai aprėpia artimiausius trejus metus. O toliau – parodys gyvenimas. Lietuva visada buvo ir bus mano namai, kuriuose gyventi ir dirbti būtų gera, todėl smagu matyti, kaip auga mūsų teatras. Manau, prie to labai prisideda ir S. Quatrini idėjos. Galiausiai visas kolektyvas siekia pažangos. Tai džiugina.

Pakalbėkime apie muziką. Kokius kūrinius Tu, mesosopranas, laikytumei profesine viršūne?

Vienas tokių būtų Šarlotė iš J. Massenet operos Verteris (netrukus pradėsiu ruoštis šiam vaidmeniui). Taip pat Melisanda... (iš Claude’o Debussy operos Pelėjas ir Melisanda. – Aut. past.) Galvodama apie kūrinius, pirmiausia svarstau apie vaidmenis: kuo vienas ar kitas charakteris man, kaip interpretuotojai, būtų įdomus, kaip praturtintų, ką galėčiau iš jo pasiimti. Ko gero, vienas iš tokių vaidmenų būtų Oktavianas. Tikrai! Mano svajonių vaidmuo – Oktavianas iš R. Strausso Rožės kavalieriaus! Jei sudainuočiau šį vaidmenį, jau būtų gerai... Nebe karjeros pradžia! (juokiasi)

Kuo šis vaidmuo Tau įdomus?

Vėlgi – jaunas bernas, jauna meilė, kaip ir Kerubinas ar Romeo. Mane žavi trapūs jausmai ir nežinomybė, kurioje blaškosi šie personažai. Oktavianas pametęs galvą dėl Maršalienės! Man patinka jaunatviškos, be dramatiškų žudynių istorijos... Kol kas.

Atrodo, esi labai romantiška?

Ko gero. Jaučiu savyje dar gyvą jaunatvišką naivumą. Galbūt tai ir padeda įkūnyti šiuos personažus.

Ką Tau – asmenybei, moteriai – duoda šie vyrų vaidmenys? Galbūt jie padeda geriau suprasti vyriškąją lytį?

Atlikdama šiuos vaidmenis kas kartą iš naujo suprantu, kad vyrai verkia, kad yra jautrūs

ir dažnu atveju nori to paties kaip ir mes, moterys. Vyras nėra ir neturi būti vien užsigrūdinęs karys. Tam tikromis aplinkybėmis vyriškasis pradas trapesnis už moteriškąjį... O man, be abejo, būna rytų, kai nubudus norisi apsimauti sijoną, kad kitiems neatrodytų, jog galiu būti tik vyras. (juokiasi) Bet, kaip ir minėjau, tokie vaidmenys išlaisvina ir žavi paprastumu. Tą laisvę atsinešu ir į asmeninį gyvenimą. Jaučiuosi atviresnė, pasirengusi viskam.

Kaip savyje ieškai to vyro, į kurio vaidmenį turi įsijausti?

Negaliu teigti, kad esu tobulas vyras (juokiasi), – vis dar mokausi. Nėra paprasta stebint vyrą perprasti jo kūną. Daug repetuoju, filmuoju save, analizuoju. Anksčiau su pedagogais, o dabar Karališkojoje operoje dirbame ieškodami natūralios kūno plastikos. Gavau net pasiūlymą į kelnes įsidėti kiaušinius. (juokiasi) Neprireikė! Manau, tai labiau vidiniai dalykai. Jei jautiesi vyriškas, tai vyriškai ir elgiesi. Užsimauni kelnes, apsivelki švarką, ir viskas – tu jau nebe moteris. Bent jau man toks įvaizdis suteikia daug vidinio pasitikėjimo. Kaip ir Romeo! Privalai prisiimti atsakomybę, būti drąsus, tu juk vyras! O Džuljeta – užsispyrusi mergiotė! Eini į priešo pilį jos pasiimti, o ji tau sako: „Ne, neisiu, man tėtis neleidžia...“ Sukyla įniršis, kad ji nemyli tavęs taip, kaip tu ją, ir tai natūraliai suteikia vyriškos energijos.

Esi jauna solistė, gana greitai pravėrusi vieno prestižiškiausių teatrų duris. Ko palinkėtum tiems, kurie siekia operos solisto karjeros? Galiausiai ką atsakytum į amžinąjį klausimą, kas svarbiau: darbas ar talentas?

Darbas, talentas, atsidavimas, smalsumas. Negalima apsiriboti vien studijų paskaitomis. Pasaulis daug platesnis ir gali duoti daugiau, nei įsivaizduojame. Bet viskas yra nuolatinis darbas.

Šuo op. Maža gudri laputė

Georg Solti bel canto meistriškumo kursai su Barbara Frittoli (Italija)

Tai vis dėlto darbas už talentą svarbiau?

Sunkus klausimas. Gal ir taip, sėkmei svarbiau darbas. Bet ne mažiau svarbu vidinis balsas, žinojimas, ko sieki, tikėjimas savimi, savo išskirtinumu. Kiekviena operos žvaigždė spindi savitumu, ne tik įgytu vokaliniu profesionalumu. Pirmas vaizdinys pagalvojus apie Asmik Grigorian – dramaturgija ir monumentalios scenos. Bet jos nebūtų tokios įspūdingos, jei ne atlikėjos interpretacija. Arba Jono Kaufmanno balso grožis... Kiekvienam jų būdingas koks nors sunkiai nusakomas ypatumas, būtent su tokiais bruožais esame linkę tapatinti solistus. Todėl kiekvienas turime atrasti savyje kažką savita. Mokykla, kurioje mokomės, to išmokyti negali. Rasti šį bruožą – mūsų pačių darbas. Galiausiai interpretuojant vaidmenį būtina ne tik įprasminti, ką užrašė kompozitorius ar diktuoja režisierius. Viską privalu perleisti per save. Apmąstyti, kaip elgtumeisi personažo vietoje. Kaip aš elgčiausi Romeo vietoje? Ar eičiau į priešo pilį gelbėti savo meilės? Gal ir eičiau, iš tikrųjų, atrodo romantiškai! (juokiasi)

O kuo išskirtinė Gabrielė Kupšytė?

Tokio bruožo dar neradau. Manau, jo paieškos trunka visą gyvenimą, todėl svarbu – o ir pati to siekiu – niekada nesirinkti patogių vaidmenų. Nuolatiniai maži lūžiai, kuriuos patiri kurdamas kiekvieną vaidmenį, ir sudaro tavo unikalumą, atskleidžia tavo gražiausias spalvas.

Nuostabu. Ko norėtum sau palinkėti?

Neprarasti to entuziazmo, kuriuo gyvenu šiandien.

Ačiū už pokalbį. n