Profesorė Renata Maldutienė apie premjerų aprangą „Jei opera nebe šventė, kas tada yra šventė?“ / Aušra Lipštaitė

menu, yra be galo brangu. Turime pripažinti, jog netgi dešimt kartų išaugus iš visuomenės gaunamo rėmimo apimtims, vargu ar būtų galima pakeisti šiuo metu veikiantį modelį, kai būtent valstybė yra didžiausias kultūros donoras“, – pripažino LNOBT generalinis direktorius J. Sakalauskas.

Daugiau nei vakaro pramoga

Privačių rėmėjų indėlį teatro vadovas vertina gerokai plačiau, nei valią finansiškai prisidėti prie meninės įstaigos veiklos, taip užtikrinant tiek geresnes sąlygas kūrėjams, tiek meninę renginių įvairovę. „Šiuo atveju labiau akcentuočiau patį požiūrį. Kaip kultūros visuomenininkas tikiu, kad menas, kultūrinės veiklos yra labai svarbus instrumentas visavertei valstybės gerovei, kuriant laimingą, išsilavinusią, tolerantišką visuomenę. Tai, kad didesnis kiekis žmonių dalimi savo lėšų, galbūt atitrauktų nuo buitinių poreikių ir patogumų, sąmoningai prisideda prie kūrybinių veiklų finansavimo, yra moralinis patvirtinimas, kad kultūra – labai svarbi. Tai – prioriteto ir visuomenės brandos klausimas“, – akcentavo J. Sakalauskas. Net ir nedidelėmis sumomis remiantis žmogus tampa aktyviu kultūros puoselėtoju bei savotišku jos ambasadoriumi: „Pastebime, kad tokie žmonės visai kitaip įsitraukia į teatre vykstančius procesus. Tai tampa daugiau nei vakaro pramoga, tu daugiau apie tai kalbi, įtrauki ir savo draugus, savo aplinką, taigi visa, kas vyksta teatre, tau rūpi taip, tarsi būtum to dalininkas. Manau, būtent šis aspektas yra svarbiausias. Kuo daugiau privačių rėmėjų bus, tuo jų skaičiaus eksponentinis augimas bus spartesnis. Kuo daugiau ateityje įtrauksime žmonių į kultūrą, tuo pati kultūra galės būti tvaresnė, mažiau priklausoma nuo politinių ciklų, kurie daro nemažą įtaką didžiųjų kultūros įstaigų finansavimui“, – įžvalgomis dalijosi LNOBT vadovas.

Tarsi lakmuso popieriukas

J. Sakalausko akimis, nepaisant geopolitinių bei ekonominių aplinkybių, šiandien tokiam augimui Lietuvoje išlieka palankios prielaidos: „Nors Lietuvoje rizikų ir problemų dabar pakanka, bet nėra kritinės situacijos. Tuo metu, kai siekėme įteisinti savo nepriklausomybę, buvo išties sunku, žmonėms rūpėjo kiti dalykai – kaip išgyventi, kaip įsitvirtinti, ir nuo to mes ilgai gijome, – priminė pašnekovas. – Dabar šalyje visomis prasmėmis regime nuoseklų augimą. Matydamas vis stiprėjančią sporto rėmimo tradiciją, turiu vilties, kad kultūros rėmimo pagreitis irgi augs.“ Be kita ko, J. Sakalauskas pastebi: kaip ekonominė gerovė tiesiogiai koreliuoja su labdaros, rėmimo masteliais, taip ir politikų sprendimai, nukreipti į kultūros puoselėjimą, yra tarsi lakmuso popieriukas, išryškinantis, kiek pačioje visuomenėje yra kultūros. Tad jei kultūrininkų balsas bus labiau girdimas visuomenėje, tai ir visuomenė labiau rems tokias politikų iniciatyvas. „Savo ruožtu mano paties, kaip menininko ir aktyvaus kultūros ekosistemos dalyvio, prisidėjimas prie asmeninio rėmimo potencialo augimo – tai pastangos, kad žmonės pradėtų vertinti kultūrą ne kaip elito ar snobų prerogatyvą, o kaip kasdienišką, neatsiejamą nuo gyvenimo veiklą, reikalingą jų pačių gerovei, laimei, dvasinei stiprybei, galiausiai – galimybėms socialiai judėti į priekį. Kitaip tariant, menas iš prabangos prekės turėtų virsti pirmo būtinumo preke“, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovas.

Trūksta fondoieškos specialistų

J. Sakalauskas neneigė, jog sėkmingoms paramos šaltinių paieškoms nemažą įtaką turi ir žmogiškasis faktorius. „Vadybinės įstaigos vadovo kompetencijos, gebėjimas būti lyderiu, sutelkti žmones yra labai svarbu. Charizma taip pat neabejotinai veikia, nes tai susiję su to žmogaus atpažįstamumu visuomenėje. Vis dėlto rėmėjų paieškos, bendravimas su mecenatais, jų motyvacijos skatinimas yra labai specifinė sritis, reikalaujanti savitų žinių ir įgūdžių. Pritraukiant papildomą finansavimą, tokių gebėjimų turintys specialistai sukuria didžiausią vertę, tačiau tenka pripažinti, jog jų kultūros srityje nėra daug“, – kalba teatro vadovas. Ateities perspektyvoje J. Sakalauskas norėtų matyti tvarų kultūros įstaigų finansavimą – pašnekovo teigimu, tik tai leistų mūsų šalies atstovams išlikti konkurencingiems tarptautinėje kūrėjų rinkoje. „Toks modelis, kai bendrame didžiųjų valstybinio sektoriaus kultūros įstaigų biudžete privačių rėmėjų dalis nuo dabartinių kelių procentų išaugtų bent iki 20 proc., būtų labai sveikas ir racionalus. Tai būtų ne tik svarus finansinis instrumentas, bet sykiu ir įsipareigojimas bei gyvybingumo, efektyvumo palaikymas. Rėmėjų paieška neleidžia pačiai įstaigai užmigti – ji privalo būti aktyvi, nuolatos jausti aktualijų pulsą. Tai padeda jai būti visuomenėje, o ne veikti savo susikurtame burbule“, – įsitikinęs LNOBT generalinis direktorius. n

Profesorė

Renata Maldutienė

apie premjerų aprangą: „Jei opera nebe šventė, kas tada yra šventė?“

Asta Lipštaitė

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) praėjusį sezoną atgaivino puošnios aprangos kodą ir į premjeras bei savaitgalio spektaklius rekomenduoja ateiti pasipuošus, nors tokioms progoms taikomas black tie aprangos kodas šiandien ir tampa liberalesnis. Tad kokios black tie interpretacijos šiandien leistinos ir tikrai prieinamos kiekvienam žiūrovui? Komentuoja ir pataria Vilniaus dailės akademijos Mados dizaino katedros profesorė Renata Maldutienė.

Ar visais laikais buvo puošiamasi einant į teatrų premjeras? Kas tai nulėmė?

Kiekvienas laikmetis turi savo aprangos taisykles, kai kurios iš jų – nerašytos, bet labai aiškios. Vienaip buvo puošiamasi XIX a., kitaip – XX a. pradžioje ar viduryje, sovietmečio operos lankymo tradicijos skiriasi nuo šių dienų ir t. t. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo aiškiai apibrėžta, kas kokiai progai tinka, ką ir kur galima dėvėti, o ko ne. Visi žinojo taisykles, kaip turi rengtis, ir tų taisyklių paisydavo. Mada, nors ir atrodo vėjavaikiška, yra mūsų gyvenimo būdo, ekonomikos, kultūros, istorijos ir net klimato sąlygų atspindys. Visi įvykiai atsispindi madoje, nes drabužiai nėra atsieti nuo gyvenimo. Operos ir baleto teatras visuomet buvo prestižinė vieta, į kurią puošiamasi, jau nekalbant apie premjeras. Į premjerinius spektaklius visose šalyse susirinkdavo elitas, tai būdavo išskirtinė proga pasipuošti. Buvo aiškiai apibrėžta, kaip turi atrodyti vyras, o kaip – moteris. Įprasta, kad į teatrą einama vilkint tik išeiginį, proginį, vakarinį kostiumą, moterys paprastai vilkėdavo puošnias vakarines sukneles. Neretai jas moterys siūdindavosi tik tam vienam vakarui. Tarpukario Lietuvoje netgi nuotraukoms žmonės specialiai rengdavosi, puošdavosi. Valstiečiai fotografavimuisi apsirengdavo taip, kaip šiandien žmonės net į operą nebevaikšto. Toks noras puoštis suprantamas ir paaiškinamas: pramogų ir švenčių buvo mažai, atvaizdai nuotraukose išlikdavo ilgai, tad aprangai buvo teikiamas didžiulis dėmesys.

Paradoksalu, kad gyvename laikais, kai kiekviena diena atrodo tarsi šventė. Progų pasipuošti turime vis daugiau, tačiau puoštis norime vis mažiau...

Gyvename vadinamojo post-postmodernizmo laikais, antropoceno epochoje, metaglobalizme, virtualiuose pasauliuose, kai viskas persimaišę, fragmentuota, praranda savo vertes. Švenčių nebesureikšminame, tad ir pastangų puoštis nebededame. Megztinių pasitaiko ir Metropoliteno operoje – ten daug turistų. Tačiau jei operos premjera nebėra šventė, jei vestuvės – nebe šventė, tai kas tada yra šventė? Kada ir kur tinkama proga švęsti ir puoštis? Pastebiu, kad jaunimui nėra artimas vakarinis aprangos stilius. Gal todėl, kad retai būna progų pasipuošti (dažniausiai tai – mokyklinės išleistuvės), kai reikia laikytis kokių nors aprangos taisyklių. Iš patirties žinau, kad jaunam žmogui šiandien reikia priminti, kaip dera rengtis į teatrą ar kitomis progomis, paskatinti puoštis. Juk būtent jaunoji karta atneša visas naujoves į madą. Vis dėlto daugumai jaunuolių šiandien klasikinis, vakarinis aprangos stilius atrodo kaip raketų mokslas, nors tai atspirtis ir pagrindas daugumai kitų stilių. Ir kol virtuali realybė dar visiškai mūsų neužvaldė, klasikiniai ir vakariniai drabužiai vis dar populiarūs visame pasaulyje. Dabar juokinga prisiminti, bet aš pati jaunystėje, kaip ir dauguma mano draugių, į Operos ir baleto teatrą nešdavausi maišelyje batelius persiauti – tai būdavo savaime suprantama. Šiandien to nebematome ir nebereikia, tačiau galime siekti susikurti šventę sau ir suteikti naujos prasmės nuvertintiems įvykiams, ypač operos premjeroms.

Daugelis, išgirdę apie aprangos kodą black tie, net susigūžia...

Pastebiu, kad nurodytas aprangos kodas žmones suvaržo, įspraudžia į rėmus, o juk niekas nenori, kad apranga taptų galvos skausmu. Tokie kodai ypač gąsdina žmones, kurie negali sau leisti išlaidų prabangiai aprangai: kuo vienas prašmatniau išsipuošęs, tuo kitas prasčiau jaučiasi. Bet griežtas black tie turi ir daugiau kliūčių prigyti mūsų visuomenėje: tai laiko sąnaudos, siekiant rasti tinkamą aprangą, oro sąlygos – prie smokingo reikia tinkamų viršutinių rūbų, avalynės ir kt. Todėl šiais laikais aprangos kodai yra sušvelnėję, nebe tokie griežti, leidžiama juos savitai interpretuoti, pritaikyti prie savo