III. Tėviškės prisiminimai
KAMPELIS, KURIAME SUSITINKA IŠĖJUSIŲJŲ SIELOS Prof. dr. Jonas BUTKEVIČIUS. Nuotraukos iš autoriaus albumo
Tėviškė, 2020 m.
Mano Tėviškė – Dumsiškių kaimas (buvęs Dumsių) Šveicarijos seniūnijoje. Per Petrauskų– Butkevičių valdas, kurių plotas siekia 1,7 ha, vinguriuoja Dumsės upelis, ištekantis iš Ežerėlio, esančio maždaug už pusantro kilometro. Matyt, nuo šio upelio pavadinimą bus gavęs ir Dumsių kaimas. Mat anksčiau šioje vietovėje gyvenę skurdūs kaimiečiai, kurie, norėdami užsidirbti bent kiek lėšų, duobėse degindavo medžius ir iš jų gamindavo medžio anglis. Jas pardavę įsimesdavo į kišenę vieną kitą pinigą. Deginimo metu apylinkes užtemdydavo dūmai, kurie ir tapo tokių kaimo bei upelio vardų priežastimi. Dumsė savo vandenį suplukdo į kiek didesnį Varpės upelį, ištekantį iš požeminių šaltinių, esančių miškuose. O Varpė subėga į Nerį
šalia senųjų sentikių kapinių, ties Varpių kaimu. Tai pats brangiausias širdžiai kampelis, kur gali apmąstyti kiekvieną savo gyvenimo pėdą, mintyse pasikalbėti su gentainiais, bičiuliais, menininkais, kaskart pažvelgti į nuotraukas, dešimtis metų kabančias ant kambario sienų. Tokie susitikimai nutraukia širmą nuo įvairių įvykių istorijos ir, regis, atverčia vis naują, iki galo nepažintą praeities puslapį. Tėviškė – tai ir mano mamos Janinos Petrauskaitės, ir mano vaikystė, išbėgiota sode, pievose, Dumsės upelio pakrantėse, tai vieta, kurioje kvepia kiekviena kiemo žolė, skambiau gieda paukščiai, kitaip plaka širdis. Jai atiduodu savo dabartį ir ateitį – saugau, puoselėju, gerbiu ir myliu.
65
