
7 minute read
Vilties ir atgimimo metraštininkė
JONAVOS KRAŠTO ŠVIESUOLEI VERONIKAI GABUŽIENEI – 90
VILTIES IR ATGIMIMO METRAŠTININKĖ
Advertisement
Marius GLINSKAS, žurnalistas
Šią judrią mąslių akių moterį jonaviečiai gerai pažįsta. Be jos neįsivaizduojame istorinių akimirkų įamžinimo miesto, rajono erdvėse, tautinio, patriotinio aktyvumo ženklais įprasmintų renginių, švenčių, ji – dažna muziejaus, bibliotekos, Kultūros centro sumanymų dalyvė.
„Kreipkitės į Veroniką Gabužienę, ji visada atjaus, patars“, – kalbasi seni laisvės kovų bendražygiai, dėl įvairių priežasčių, dažniausiai biurokratinių, uždelsę susitvarkyti dokumentus, negaunantys nukentėjusiojo nuo 1940–1990 m. okupacijos statuso, pasiligojusieji, taip pat turintys teisę gauti svaresnę paramą iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro šalpos fondo.
Veronikos kasdienybė neatsiejama nuo Lietuvos sąjūdžio pradžios, tautinio atgimimo metų, kada, tapusi Jonavos skyriaus sekretore, vėliau ir Politinių kalinių, tremtinių sąjungos filialo sekretore, filialo pirmininke, ji ėmė rūpintis rezistentų, laisvės gynėjų atminimo įamžinimu, jų palaikų perkėlimu, aukų nukentėjusiųjų šeimoms rinkimu. Tai jos rūpesčiu 1994 m. Jonavoje įrengtas memorialas su 60 žuvusių už Lietuvos laisvę partizanų vardais, tai ji valstybės švenčių rimtyje susirinkusiems nepašykšti savo skaudžių prisiminimų, tai ji dainuoja politinių kalinių ir tremtinių chore „Viltis“, neatsišlieja nuo patriotinio jaunimo, ypač skautų, šaulių sumanymų, parapijos veiklos. Ne veltui Veronikai pripažintas Laisvės kovų dalyvės statusas, ji apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“, I laipsnio „Partizanų žvaigžde“, Lietuvos apgintos laisvės jubiliejiniu 25-mečio auksiniu ženklu „Lietuvos ąžuolai“, pagaliau 2015 m. jai suteiktas Jonavos krašto šviesuolės vardas.
Tuos devynis V. Gabužienės gyvenimo dešimtmečius galima būtų sudėti į storą romaną, nors nepaprasto siužeto knygai užtektų ir tų 18 metų, praleistų

Jono Strungio iliustracija iš knygos „Lietuviai Sibire“. Red. J. Prunskis, Čikaga, 1981 m.
tremtyje. 1967 m. grįžusi su trimis vaikais iš Irkutsko srities į Lietuvą, ji nepalūžo, atsitrenkusi į sovietmečio tikrovę, į nepalankius „ten buvusiems“ įstatymus ir nepasitikėjimu grindžiamą visuomenės nuomonę, o tikslingai panaudojo savo žinias ir gebėjimus, Sibiro šalčiuose užgrūdintą charakterį. Ne paslaptis, pravertė tremtyje vargais negalais įgytas aukštojo mokslo diplomas, leidęs moteriai savo krašte gauti darbo, be didesnių pažeminimų išlaikyti šeimą ir po metų sulaukti iš tolybių sugrįžtančio vyro, baigusio medicinos studijas.
Veronika – jauniausia iš šešių ūkininkų Vasiliauskų vaikų, gyvenusių tarpukario laikais Knipų kaime, Žeimių valsčiuje. Baigusi Vaivadiškių pradžios mokyklą, įstojo į Jonavos progimnaziją, vėliau tapusia gimnazija, čia tapo nenustygstančia sportininke ir moksliuke, išsaugojusia visam gyvenimui ne vieną gražų prisiminimą, relikviją. Skaudžia nostalgija šiandien pulsuoja nuotraukos, kuriose matome vaikišką pirmosios komunijos susikaupimą, pokario partizanus, mokslo draugus, tėvus, grįžtančius arklio traukiamame vežime iš tremties, pagaliau žemės grąžinimo veiksmą 1999-aisiais, akimirkas prie paminklų, koplytstulpių, memorialų. O štai ir mokytojo Antano Vadapalo užrašas artėjant tremties košmarams: „Skaudu gyventi praeitimi, kai ateitis yra be vilties.“ Bet viltis nuolat lydėjo Veroniką. Ir tada, kai buvo iškviesta atpažinti 1947 m. prie „Žilvičio“ partizanų būrio prisijungusio ir netrukus 1948 m. žuvusio brolio Juliaus kūną, ir tada, kai su tėvais išgabenta į Žeimius suprato, kad netrukus bus įsodinta į gyvulinį vagoną, ir tada, kai kenčiant badą, šaltį, teko nešioti plytas, kilnoti rąstus Bajandajaus statybvietėse. Ne prasčiau už vietinius buriatus pramokusi rusų kalbą, mergina ten pat baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Irkutsko ekonomikos institutą studijuoti buhalteriją, finansus.
TAUROSTA
GYVENIMO AKIMIRKOS

Pirmoji komunija.

1957 m. Irkutske. Jonavos progimnazijoje.


1948 m. vasarą Jonavoje.
Kaip šiandien vertina garbi jonavietė savo dešimtmečius, ar neprarado vilties išvysti dar tvirčiau laisvės sparnais plasnojančią Lietuvą – tą mažą nemažas ambicijas puoselėjančią Europos dalelę, kalbėjomės su Jubiliate.
Miela Veronika, prašome paatvirauti: kaip sutikote savo nepaprastą jubiliejų?
Sutikau gana kukliai, kadangi jau buvo sugriežtintos karantino sąlygos. Vilnietė dukra Birutė neatvyko, nes, susirgus kolegei, teko patirti saviizoliacijos „malonumą“. Aplankė tiktai sūnus Kęstutis, marti Rasa ir sūnus Audrutis. Kompiuteryje peržiūrėjome bibliotekos parengtą virtualią parodą. Dėkoju šaunioms bibliotekininkėms ir visiems, sveikinusiems telefonu, kitaip.
Su vaikais, anūkais bendraujame gana šiltai. Kęstutis jau yra trijų anūkų ir vienos anūkėlės senelis. Jo dukra Eglė gyvena Kaune, o jauniausioji Aušra įsikūrusi su tėvais po vienu stogu, viename kieme. Audručio dukra Guoda ir sūnus Gabrielius dar nesukūrė šeimų, kaip ir dukros Birutės sūnus Marius. Kol nebuvo tų karantino suvaržymų, bendravome labai artimai.
Likimo smūgius ištverti, atrodo, padėjo pats angelas sargas. Ar tikite juo?
Dabar tuos smūgius primena nuotraukos, prisiminimai, kurie kartais net neleidžia susikaupti. Visa laimė, kad taigoje su buriatais neteko ilgai dirbti. Mūsų šeima išties tarsi angelo buvo išgelbėta ir išvežta į Irkutską. Ten stipriai bendravome su lietuvių jaunimu, gyvavo net choras, tautinių šokių kolektyvas. Tada prisiminiau, kaip 1945-aisiais teko grįžti iš Vilniuje vykusios moksleivių dainų šventės. Teko keliauti pėsčiomis, nors kelio gale ir pavėžėjo bortinė mašina. Dabar tas „linksmybes“ primena kasmet Ariogaloje vykstantys sąskrydžiai „Su Lietuva širdy“, dainų šventės...
Ką šviesesnio galite papasakoti iš nerūpestingos vaikystės?
Tos šviesos buvo vos keli blyksniai. Mūsų kartos žmonėms nerūpestingą vaikystę sujaukė karas ir dvi okupacijos. Menu, kaip dar nepriartėjus frontui, sekmadienį, į Jonavą atvažiavo vyskupas laiminti vaikus. Visiems šventoriuje išsirikiavus ir priėjus vyskupui, virš mūsų ėmė suktis lėktuvas, o į jį ėmė šaudyti priešlėktuviniai pabūklai. Visi išsigandę sugužėjome į bažnyčios vidų. Tačiau šaudyti nesiliovė. Tada vyskupas baigė apeigas ir liepė visiems skirstytis. Su baime grįžome namo. Vakarėjant iš tolo girdėjosi sprogimai, Jonavos pusėje ėmė liepsnoti dangus. Ir taip visą naktį. Iš miesto beliko griuvėsiai. O Vaivadiškių pradinę mokyklą baigiau ir įstojau į Jonavos progimnaziją jau vokiečių okupacijos metu. Čia besimokant sugrįžo pirmieji „išvaduotojai“. Bebaigiant septintą klasę, 1949-aisiais, mokyklinį suolą teko pakeisti į gyvulinio vagono gultą. Nuo Kėdainių geležinkelio stoties iki Irkutsko kelionė tęsėsi beveik mėnesį, o toliau bortinės mašinos kėbule daugiau nei pusantro šimto kilometrų – į nežinią...
Grįžusi iš Sibiro, buvusioje sodyboje radau tik pamatų liekanas, šulinį ir ne visai sunaikintą sodą. Dabar, lankant senelių kapus, prisiminimai atsinaujina...
Kokios mintys užplūsta praeinant pro Jūsų iniciatyva Neries pakrantėje įrengtą memorialą rezistentų atminimui? Ar mūsų šventės pakankamai vertos tų kovotojų pasiryžimo, siekių?
Kadangi kai kuriuos partizanus pažinojau artimai kaip brolius, tai ir vaikštinėdama toliau nuo paminklo juos prisimenu. Jie paaukojo savo gyvybę, tikėdami, kad jų kova nėra beprasmė, kad Lietuva bus laisva. Dabar būtų didelė nuodėmė juos užmiršti. Todėl aš ir ryžausi imtis atsakomybės įamžinti kovotojų atminimą jų užkasimo, žūties vietose. Rinkau prisiminimus, sklaidžiau archyvinę medžiagą, pagaliau rinkau aukas, kurių nepašykštėjo visuomeninės organizacijos, artimieji, geros valios žmonės. Vienas po kito mūsų talentingų skulptorių dėka iškilo paminklai Upninkuose, Vareikių miške, Vanagiškių kaime, „Žilvičio“ būrio žūties vietoje, Bazilionių, Karaliūnų, Svilonių kaimuose, kitur. 1990-aisiais Panerių gatvėje, kur anksčiau ūžė „Vėjelio“ aludė, taip pat nuspręsta pastatyti paminklą 1945–1955 m. žuvusiems už Lietuvos laisvę. Po dvejų metų mūsų gražų paminklą pašventino monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Kaip vertinate dabartinę šalies politinę situaciją? Ko tikitės iš valdančiųjų daugumos?
Tikėkimės, kad valdantiesiems pavyks nugalėti šią virusinę pandemiją ir atkurti tai, ką turėjome iki

Daugelio jų jau nesutiksite gatvėje... Tai jau istorija. Sąjūdžio II suvažiavimo jonaviečių delegacija, 1990 m. balandžio 21 d.
Su poetu Bernardu Brazdžioniu Jonavoje. LPKTS suvažiavime, 1989 m.



Su likimo bendražygiais irkutskiečiais, 1996 m.

Gyvenimo dalis nuo 1990 m. – Jonavos politinių kalinių ir tremtinių choras „Viltis“.

Paminklo Lietuvos partizanams Gelvonuose šventinimas, 1998 m.

Krašto muziejuje tarp bendraminčių.

Prie viso gyvenimo kūrinio – memorialo žuvusiems partizanams, 2009 m.
karantino. Be abejo, tai bus sunkiai pasiekiama ir negreit, tam prireiks daugybės lėšų ir pastangų. Neaišku, kaip seksis sutarti su Laisvės partijos keistuoliais, kurie nori įtvirtinti savo neįprastus pasiūlymus. Tikėkimės, kad ir Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos vedlys R. Karbauskis pavargs visaip niekinti dirbančius vadovaujamuose postuose, Seime. jaunimą. Esu dalyvavusi daugelyje susitikimų su vyresniųjų klasių moksleiviais, Ruklos pulke su jaunaisiais kariais, Krašto muziejaus organizuotose viktorinose. Smagu, kad jaunieji šauliai, skautai kasmet neužmiršta žygių Jonavos krašto partizanų takais. Kiekvienoje stotelėje pasakojama, kas ir kada čia įvyko, tvarkomos žūties vietos, memorialinė aplinka.
Kaip leidžiate kasdienybės valandas, ką skaitote, kuo alsuojate?
Laisvų valandų turiu mažai. Skaitau knygas, parašytas istorinėmis temomis, „Taurostos“ žurnalą, „Tremtinį“, „Alio Jonavą“, laisvalaikio žurnalus, sprendžiu kryžiažodžius. Klausausi per „Marijos radiją“ transliuojamų mišių, įsijungiu kasdien televizorių. Dažnai pagalvoju apie
Ko palinkėtumėte jaunajai kartai?
Jaunajai kartai palinkėčiau nepalikti Tėvynės, nes ji, kaip ir motina, tik viena. Kurti čia gėrį, kad visiems būtų gera gyventi. Giedoti Lietuvos himną ne tik lūpomis, bet ir širdimi. Kada semsis stiprybės iš praeities, eis takais dorybės, dirbs Tėvynės naudai ir žmonių gėrybei, tada ir vienybė žydės...