Pokalbiai su laiku, gamta ir savimi

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

TAUROSTA

Jonavietė, Panerio pradinės mokyklos mokytoja Ingrida Gedvilienė dalį laisvalaikio skiria kūrybai. Per kelerius metus susikaupusį eilėraščių ir miniatiūrų pluoštą pedagogė sudėliojo į leidinį „Atverk duris“. Pirmojoje knygoje publikuojama lyrika – tai kalbanti kūrėjos siela, žvilgsnis į gamtą ir meilę.

ĮKVĖPĖ PIRMIEJI SKAITYMAI

Pedagogė Ingrida prisipažįsta, kad sava knyga jai paliko gilų įspūdį, prilygo kūdikio gimimui. „Parsivežusi iš spaustuvės, bijojau pažvelgti ir prisiliesti, atrodė, kad gali sudužti... Ir tik paskui sutelkiau drąsą – paėmiau į rankas ir atsiverčiau. Širdį užliejo šiluma – atėjo ramybė“, – įspūdžiais pasidalija autorė.

Prieš penkerius metus gimusi mintis išleisti knygą vis nedavė ramybės. Mintyse suskambėjęs jos pavadinimas „Atverk duris“ tarytum ragino atsiverti, prisipažinti, kad viduje plazda jautri literatūrinio žodžio puoselėtojos siela.

Tapusi Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nare, ji pradėjo aktyviai dalyvauti įvairiuose poezijos ir muzikos vakaruose, kuriuose skaitydavo savo eiles. „Įstojusi į klubą susipažinau su vietos kūrėjais, supratau, kokios dvasingos, gilios asmenybės čia, šalia manęs. Įsiminė mano debiutas Vyšnialaukio kaimo (Upninkų sen. – autorės pastaba) bendruomenės šventėje, kur pirmą kartą viešai skaičiau savo eiles. Tarytum šviesa įsižiebė manyje. Supratau, kad žodžiai turi skristi į kitų širdis... – apie pirmuosius skaitymus viešojoje erdvėje pasakoja I. Gedvilienė. – Nutariau, kad nedera delsti – eilėraščius nusiunčiau į spaustuvę. Šiandien tuo labai džiaugiuosi. Mes, žmonės, – skirtingi pasauliai, gyvenantys dideliuose Žemės namuose. Mano gyvenime poezija – sustabdytos akimirkos gamtoje, jausmai, žmogaus vidiniai slėpiniai. Ši knyga – debiutas poezijoje. Tai pirmas žingsnis, kurį žengti paskatino mano artimieji, kolegos, jau daug metų savo laiką aukojantys poezijai. Tikiuosi, kad mano eilės ir Vladimiro Beresniovo-Vlaberio iliustracijos padės skaitytojui atverti savo sielos duris“, – dalijasi mintimis autorė.

NETIKĖTI DERINIAI

Nedidelio formato knygelė atveria duris į kūrėjos širdį. Joje susilieja bendrystė su metų laikais, paukščiais, žmonėmis, meile, laime, demonais. Žodžiai, suguldyti į eilėraščius, išplaukę iš sielos, kurioje slypi dar daug neišsakytų minčių ir svajonių, tarsi apsikloja paslapties skraiste – skaitytojas turi įminti kūrėjos sumanymą. „Atverk duris, / Čia laukiamas esi. / Atverk duris / Ir pasakyki – labas“ – eilėraštyje „Atverk duris“ sako autorė, ragindama skaityti toliau ir rasti tą nematomąjį, kuris beldžiasi į jas. O juk už tų durų – visas gyvenimas: spalvos, muzika, laikas, upės, visa kasdienybė, tik nereikia jos purvinti ir juodinti, reikia, kad į širdį ateitų tyra ir švari: „Tik neik su batais purvinais, / Nusiauk.... įeik.“

Yra šimtai poetų, sukūrusių eilėraščių apie gamtą, tačiau kiekvienas, pasitelkdamas žodžių lobyną, tą patį reginį perteikia vis kitaip. Ne vieną perliuką galima aptikti ir Ingridos kūryboje. Pavyzdžiui, „Pavasaris nutaškė / Šlaito keterą mėlynom žibutėm“ (eil. „Prašymas“), „Jau nunešiojo vasara suknelę“ (eil. „Vasarai“), „Žiema matuojasi pavasario paltą“ (eil. „Kovo žiema“). Patrauklūs ir negirdėti žodžių deriniai traukia dėmesį, vilioja versti tolesnius knygos puslapius ir ieškoti reto grožio sakinių. Eilėraščio „Liepų žydėjimas“ pradžia verčia sulaikyti kvėpavimą ir susimąstyti: „Kaip žydi liepos... / Varva medumi... / Tarsi bažnyčioj / Tyliai meldžias bitės.“ Įsiklausykime – darbštuolių bičių dūzgesį liepų žieduose autorė pavadina malda. Gal iš tikrųjų žiedynas yra šių vabzdžių bažnyčia?

Netikėtų derinių I. Gedvilienės kūryboje yra ir daugiau. Džiugu, kad pradedanti eiliuotoja pateikia patrauklių ir iki šiol negirdėtų frazių, kurios, akivaizdu, kūrybos akimirką jai tiesiog išsiveržia iš širdies.

Pirmojoje knygoje taip pat publikuojamos miniatiūros „Rugsėjis“ ir „Vasara“, kurioms skirta ta pati rubrika „Iš gamtos stebėjimų“. Prozos tekstai atskleidžia autorės gebėjimą valdyti žodį, suteikti jam gyvybės ir įtaigumo („... Atsiguliau, apkabinau žemę ir tapau žole. /.../ Aš – žemės dalis“ (miniatiūra „Vasara“).

SENTIMENTAI JONAVAI

Kūrėja džiaugiasi, kad gyvena Jonavoje, gražiame mieste ant Neries kranto. „Visa širdimi, visa siela jaučiu savo tėviškės pulsą, judesį, stebiu besikeičiantį jos veidą. Jau projektuojamas parkas Chemikų gatvėje, netrukus turėsime naują baseiną, kuriame, tikiuosi, lankytojų niekada nepritrūks. O kur dar įvairios šventės, masiniai renginiai Joninių slėnyje, prie Neries, Sąjūdžio aikštėje ar Senamiesčio rajone? Liūdna, kad pasaulį sukaustė karantinas dėl netikėto koronaviruso, tad, žinoma, pajutome kultūrinių sueigų stygių. Bet juk tai neamžina, praeis negandos ir Jonavos kultūros centro salėje galėsime žiūrėti profesionalių teatrų spektaklių, klausytis koncertų, kurių esame pasiilgę, bibliotekoje vėl atgis teminiai vakarai, įvairūs kamerinio pobūdžio susitikimai“, – samprotauja I. Gedvilienė.

Mokytoja sako esanti laiminga, kad jau ketvirtį amžiaus dirba toje pačioje ugdymo įstaigoje. Per visą šį laikotarpį ji išleido ne vieną auklėtinių laidą. „Vieni jau glaudžia savo vaikus, kitų mažą rankutę laikau savam delne“, – sako ji. I. Gedvilienės žodžiais tariant, „mokiniai yra geriausi mokytojai.“

KNYGOS, KELIONĖS IR FOTOGRAFIJA

Iki šiol ją žavi poetų Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Algimanto Baltakio ir kitų XX amžiaus kūrėjų eilės. Jų kūryba traukia ir jaudina, nes yra ne dirbtinė, bet nuoširdi ir tikra.

„Manau, kad eilėraščių pateikimo būdas, parinkti žodžiai priklauso nuo autoriaus vidinės harmonijos. Juk kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis yra skirtingas. Mano nuomone, poezijos žodis turėtų paliesti skaitytojo širdį taip, kad šis patikėtų, jog kalbama apie jį, apie jo jausmus. Tik tada žodis pasieks tikslą ir nepasiklys beribėje popierinių lapų erdvėje“, – mąsto pirmosios knygos autorė.

Kūrėjos gyvenime labai svarbią vietą užima kelionės po pasaulį. „Jos tarsi virusas, nuo kurio vakcinos nėra, tarsi žiedas su brangakmeniu. Kelionės ir fotografija – du dalykai, suteikiantys man sparnus. Mano gyvenime viskas susipynę – mokykla, draugai ir šeima, kurią laikau pagrindine sakraline vertybe. Juk čia užgimsta meilė, tad jos židinį reikia nuolat kurstyti, saugoti nuo vėjų ir perduoti vaikams“, – šypsosi I. Gedvilienė.

Koronaviruso pandemija gali sustabdyti verslą, užtrenkti barų ir kavinių duris, nutraukti kultūros renginių organizavimą, tačiau jis nepajėgia pasipriešinti kūrybinei minčiai, kurią papildo ir nūdienos grimasų temos.

Daug laiko skirdama tiesioginėms pareigoms, ji teigia, kad mokykla, kasdienis bendravimas su smalsiais pradinių klasių mokiniais pinasi su jos pomėgiais kurti, organizuoti, vaidinti. Anot Ingridos, kai turi mėgstamą darbą, jis ne vargina, bet teikia malonumą. Tačiau pedagogė prisipažįsta, kad laisvalaikio lieka ne taip ir daug. Tarkime, grožinei literatūrai laiko atsiranda tik atostogų metu, tada knygas skaito iki pasisotina jos siela. „Tada manęs geriau netrukdyti, tiesiog prapuolu knygų puslapiuose tol, kol pajuntu esanti soti, – pašmaikštauja mokytoja. – Savo favoritais laikau senuosius autorius – Erichą Mariją Remarką, Jurgą Ivanauskaitę. Neliko nė vienos šių rašytojų knygos, kurios nebūčiau perskaičiusi. Labai domiuosi istorija, tad asmeninėje knygų bibliotekoje turiu istorinių romanų kampelį. O Osho knygos man yra tarsi vaistai, padedantys tobulėti sielai.“

KARANTINAS

Karantinas... Metas sunkus. Ilgais, sausais pirštais Liečia jaunus, senus.

Uždengia veidus Uždaro duris. Joks džiaugsmas Niekur iš nieko nesklis.

Ranka rankos nelies. Nepadės ant peties. Apkabinti neleis Ir visi svetimės.

Žmonės – šešėliai. Po kauke – veidai. Be emocijų, jausmo, Šypsenos nematai...

Noris sustot, išsižioti, Pavirsti būtybe Iš Edvardo Munko klyksmo. Išrėkti, iššaukti, Kas slypi po kauke, Šią dabartį, baimę Ir nežinią, kuri laukia...

Šiepias Nostradamas, Atvertęs pranašystes, Juk pildosi, O sakėt, kad kvailystės...

Atsisuksiu atgal į gamtą. Prisiglausiu prie medžio pakelės. Tyliai kartosiu maldos mantrą. Saulė vilties spinduliu palies...

TAUROSTA ŽODŽIŲ ŽAIDIMAI

Miško tankmėje rūdija tanko vikšras Jame gyvena mielas žalias vikšras.

O netoliese pamatai –++

Žole apaugę namo pamatai.

Kažkas ant kelmo sėdi, rūko Aplink tirštėja skraistė rūko.

Į kalną vyras lipo lipo Ilsėjos, prie pušies prilipo.

Girdėjai, naktį vilkas kaukė Iš baimės krenta drąsos kaukė.

Visus į šviesą veda vienas kelias Vieni suklumpa, kiti kelias.

Naktis, mašinoje porelė baras Jau kelios valandos kaip uždarytas baras.

Važiuojam, paskutinis miesto žiedas Ant piršto tviska aukso žiedas.

Kaip skaudžiai plaka pikto liežuvio kirtis Ir kaip svarbu kur dedamas žodžio kirtis.

Žiūrėk, knygynuos ilgos žmonių eilės Juk tokios nuostabios poetų eilės.